literatūros žurnalas

Grigorijus Kanovičius. Sapnas apie dingusią Jeruzalę

1995 m. Nr. 1

Iš rusų k. vertė Feliksas Vaitiekūnas

 

Aš Jį, rodosi, sapnuodavau dar lopšyje – daug anksčiau negu pirmą kartą išvydau savo akimis; daug anksčiau negu keturiasdešimt penktaisiais, kai Jis priėmė mane į sa­vo kraujuojantį, suodiną glėbį; daug anksčiau negu Jame iškilo kapo kauburėlis, kurio moliu aplipo visi mano džiaugsmai ir kuris skaudžiu geltoniu amžinai nuspalvino visus mano sielvartus; juk po juo surado (ar surado?) atilsį mano mama, tebūnie palaimintas jos atminimas.

Per savo netrumpą gyvenimą aš lankiausi daugelyje miestų – Niujorke ir Paryžiuje, Toronte ir Ženevoje, Londone ir Turine, Prahoje ir Varšuvoje, bet nė vienas jų, didingų, nepakartojamų, išsvajotų, neatklydo į mano sapnus.

Sapnuodavau tik Jį, vienintelį miestą pasaulyje.

Sapnuodavau Jo gatves ir gatveles, siaurutėles, besidriekiančias kaip virvės, ant kurių amžiais buvo džiaustomi žydų skalbiniai – neišdžiūstantys nuo pralietų ašarų, numelsvinti neišsipildžiusių vilčių mėliu, drąsių ir pakilių kaip ryto debesys svajonių, liūtimi prapliumpančių į nesutvirtėjusias širdis kiemo berniukų ir mergaičių skambiais karališ­kais vardais – Judita ir Rūta, Saliamonas ir Dovydas.

Sapnuodavau čerpėmis dengtus Jo stogus, kuriais katės vaikštinėdavo kaip ange­lai, o angelai – kaip katės.

Sapnuodavau Jo gatvių grindinį, kur visi akmenys buvo panašūs į Mozei Dievo duotos lentos su šventais rašmenimis skeveldrą.

Sapnuodavau Jo sinagogas ir turgus – karštai, vos ne niršulingai kuždama malda mano naktiniuose regėjimuose kaitaliodavosi ir pindavosi su aistringais šūksmais: „Ku­gelis!.. Karšti balandėliai!.. Šviežia žuvis!“ Šūksmai skambėdavo rūsčiai ir jausmingai, kaip psalmės, o prekiautojai buvo panašūs į senovės pranašus – vėjuje plaikstydavosi žili jų plaukai, akys degdavo ne šio pasaulio ugnimi; bulvių plokštainiai kvepėdavo ne iki juodumo aprūkusia krosnimi kur nors Pylimo ar Naugarduko, Mėsinių ar Rūdninkų gatvėse, o aukuru, užkurtu Chermono ar Judėjos kalnų papėdėje.

Mano vaikystėje, kuri pati dabar atrodo kaip sapnas, sapnuoti Jį, nuostabų ir nepa­siekiamą man miestą, akindavo be galo ilgesingi saviškių pasakojimai – senelės ir sene­lio, dėdžių ir tetulių, niekada ir niekur neišvažiavusių iš mūsų miestelio, bet žinančių viską pasaulyje ne mažiau kaip pats Viešpats Dievas, prasimanymai gausių mūsų kai­mynų, šnekių ir linkusių į išmonę (išmonėmis mano gentainiai diena dienon siuvinėjo pilką gyvenimo drobę), alkanų klajūnų ir elgetų, užklystančių pas mus į Neries pakrantes už naktigultą ir maistą dosniai atsilyginančių visokiausiomis pasakomis.

Jų neskubūs pasakojimai, Ilgos, kartais Ilgi aušros užtrunkančios Istorijos audrindavo vaizduotę kaip velykinė agada. Viešpatie, Viešpatie, koks svaigulingas buvo tas nuostabus, tas nepamirštamas melas, ta stulbinanti, palaiminga teisybė neteisybė. Nuo jos sukdavosi galva, namai prisipildydavo graudžiai laimingų atodūsių ir aikčiojimų, kuriuose susiliedavo graudulys ir džiaugsmas, aistra ir slaptingi lūkesčiai.

– Oi! – surinka, būdavo, tetulė Chava ir paslapčiomis nusibraukia ašarą.

Ji, sena pana, taip pat Jį sapnuodavo. Galbūt dažniau už mane. Sapnuodavo kaip didžiulį plačioj lankoj pastatytą baldakimą, po kuriuo ji, visa balta baltutėlė, nuleipusi iš laimės, stovi šalia savo išrinktojo. Ten, tame nuostabiame mieste, net pačios neišvaizdžiausios ištekėdavo. Ten kas valandą ir kas mielą dienelę jaunikiai ir jaunosios keisdavosi aukso žiedais.

Vilnius mano tetulei Chavai ir buvo toks Visatoje pasimetęs aukso žiedelis.

– Ok! – kaip pirtyje džiugiai garsiuodavosl Išgirdęs tą vardą dėdė Leizeris.

Jis jam taip pat pasirodydavo per sapną. Dėde Leizeris sapnuodavo, kad jį išrinko Didžiosios Sinagogos seniūnu, kad jis turi karoliukais išsiuvinėtą šlikę, nuo kurios galva prieblandoje švyti kaip žvaigždė danguje. Leizeris svajojo, kad jį palaidos šalia paties rabi Elijagu. Jau jeigu jam likimo buvo skirta šitiek metų prasikamuoti tokioje skylėje kaip mūsų miestelis, tai tegu bent po mirties iškasa duobę Vilniaus Gaono, šventuolių šventuolio, išminčių išminčiaus, kaimynystėje.

– Taiiipl – pasimėgaudamas sniaukrodavo kepėjas Rachmielis, gimęs Aname nuo­stabiame mieste, bet kūdikystėje atvežtas į pagonišką Lietuvą.

Jis kepdavo kitokias svajones negu Leizeris, jam visai nerūpėjo karoliukais išsiu­vinėta šlikė, jis būtų sutikęs gulėti kapinėse su bet kuo – kapinės ne sutuoktinių lova, bet kiekvieną kartą, kai imdavo kas kalbėti apie Vilnių, jisįjsivaizduodavo esąs cukrainės sa­vininkas, cukrainės priešais Didžiąją Sinagogą, kur nuo ryto ligi vakaro pardavinėdavo rojum kvepiančias bandeles su razinomis Ir cinamonu. Pats Aukščiausiasis po rytinės maldos užeidavo pas jį paskanauti tų bandelių.

Nuo tų pasakų, mirgančių perdėjimais kaip neartas laukas prašmatniomis gėlėmis, nuo tų pasakojimų, keliančių tai liūdesį, tai virpulį, jausdavaisi lyg užsikrėtęs drugiu; iš tų atodūsių ir aikčiojimų, iš aiškių ir nelabai aiškių užuominų iškildavo tai, ko nebuvo nė vienoje miestelio pastogėje, ko negalėjai pamatyti pro jokį langą, nors ir auksiniais rėmais jis būtų. Besiklausant klostėsi Miestų Miesto vaizdas, žydų salos audringame ne­apykantos ir svetimumo vandenyne, žydų dievotumo ir didžio išmintingumo sostinės vaizdas. Iš tų pasakų it žėrintis žiburiais laivas išplaukdavo Jis, mūsų sapnų miestas.

Tai buvo nepaprastas laivas – tuo pat metu plaukiantis vandeniu, oru ir žeme. Kaip uostan jis atplaukdavo į kiekvienus namus, į kiekvieną pirkią. Jo triumai buvo pilni turtų ir brangenybių ir visada atdari, visiems – imk, žerk į kišenes ir širdį, turčiau ir vargše, protingas ir kvaiša, laimingas ir nelaimingas!

Iki šiol atsiminimų gargždo užgultose mano ausyse pratisai skamba jo sirena, kuri tikriausiai nenutils iki mirties valandos. Ji žadina gyvuosius ir mirusiuosius.

Nuo sapno iki tikrovės iš viso buvo šimtas trisdešimt kilometrų. Šiandien, tūkstantis devynl šimtai devyniasdešimt ketvirtaisiais, toks nuotolis – vieni niekai! Bet tada!..

Tada kelias iš mūsų miestelio Iigi Vilniaus atrodė toks pat tolimas kaip iki Didžiųjų Grįžulo Ratų.

O tai, kas nepasiekiama, visada žadina dldesnį ilgesį ir meilę. Kaip sakydavo mano senolė: cukrus saldesnis mintyse negu burnoje, burnoje jis tirpsta, o mintyse – nieka­dos.

Vilnius niekada netirpo mintyse tų, kuriuos iš senų senovės buvo įprasta vadinti litvakals.

Atsimenu, kaip batsiuvys Simonas Dudakas, vartydamas savo mažytes kaip svirno spynos skylutė akis ir kilsteldamas prie pliko glotnaus kiaušo gauruotus juodus anta­kius, šūkčiodavo:

– Viešpatie! Kokie ten basiuviai! Jų ylas nusmailino pats Aukščiausiasis!

Atsimenu, kaip siuvėjas Šimšenas Bankvečeris, glostydamas savo šlėktiškus ūsus ir šlubikščiuodamas patrumpinta koja, atvirai girdavosi:

– Aš mokiausi siūti Vilniuje. Tokių siuvėjų kaip ten pasaulis nėra matęs. Jie kupro­tus ištiesina.

Atsimenu, kaip mūsų miestelio pamišėlis Motkė, romus, visada dėvintis baltais kaip įkapių drobulė drabužiais, sakydavo:

– Tai bent miestas! Tai bent miestasl Ten visi bepročiai. Visi!

ir pats sau pritardamas caksėdavo liežuviu.

Mano senelė, dėl savo pamaldumo praminta Dievo sužadėtine, tiesiog kliedėjo Vil­niumi, veržėsi ten iš paskutiniųjų, šnibždėdavo Jo vardą kaip šnibždamas mylimojo var­das, ruošdavosi jeigu ne susitikimui, tai bent trumpam pasimatymui – užkops į Didžio­sios Sinagogos antrą aukštą, suvapens maldą, ir Viešpats išklausys ją, atleis visas nuodėmes, užpus kaip žvakę jos senatvę ir vėl įžiebs jaunystę.

Bet svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Kaip nebuvo lemta išsipildyti svajonėms jos giminaičių ir gentainių, kuklių ir nelabai dalingų – žuvimis prekiaujančių turgaus bobų, pribuvėjų, batsiuvių ir siuvėjų, šikšnių ir stalių, krautuvininkų ir alavuotojų, Aukščiausiojo – o gal Šėtono – valia užbaigusių žemišką gyvenimą.

Aš negaliu pasakyti jai, savo senelei, Dievo sužadėtinei, teisybės apie Didžiąją Si­nagogą. Aš negaliu pasakyti apie tai nė vienam iš daugiau kaip du šimtai tūkstančių žydų, žuvusių Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais – nei kūdikiui, gyvam įmestam į duobę, nei seniui, kuris gal ugnyje, gal ugniai nusitaikius į jį kuždėjo dar vaikystėje iš­moktus žodžius: „Klausykis, Izraeli“.

Mirusieji, kaip ir gyvieji, netiki teisybe, nepaliekančia jiems vilties. Kaipgi šitaip –  nėra Didžiosios Sinagogos? Kas sako, kad jos neliko nė ženklo? Ateis Mesijas, ir mes, mirusieji, pakilę iš kapų, pirmieji nuskubėsime ten melstis!..

Ji, mano senelė, dar gerokai iki negirdėtų skerdynių, iki pasibaisėtinos pjūties, nepalikusios Lietuvos miesteliuose nė želmens, nė vieno augalėlio, nė vienos šakelės ant Izraelio Medžio, neleido ir dulkelei nukristi ant jos svajonės, ant jos sapno, ant jos myli­mo miesto. Jis žėrėjo jai visu savo žavinčiu spindesiu ir grožiu.

Prieš karą tik vienas žmogus mūsų miestelyje susilaukė garbės apsilankyti Jame –  vežikas Peisachas–„Cimesas“, tolimas mano senelio giminaitis.

Kai jis grįžo iš Vilniaus, senelė paklausė:

– Na, kaip? Ką tu pasakysi?

Ji laukė iš jo žodžių, kokių dar nebuvo girdėjusi, žodžių, nuo kurių nusikamavusio­je, slėpiningais debesimis apniauktoje sieloje staiga plykstels vaivorykštė, bet Peisachas, žinodamas senutės būdą, trypčiojo, ilgai šnirpščiojo raudona kaip morka nosimi, mindžikavo, lyg stovėdamas ne ant medinių grindų, o ant plausto.

– Miestas kaip miestas. Erzelynė, kamšatis, purvas… Kur pasisuksi – žydai. O jau vežikų – kaip šunų neromytų.

– Ir viskas? – pasibaisėjo senelė.

– Viskas, – nuoširdžiai suniurnėjo vežikas.

– O Didžioji Sinagoga? O Gaono kapas?.. O… o… o… – visi žodžiai, kirbėję jos krū­tinėje, staiga nublanko, pakriko, išnyko. Senutė užsikosėjo, jos gerklėje įstrigo lyg nuo­staba, lyg panieka Pelsachui. Tas sumišo, pradėjo mirkčioti savo nevienodo dydžio, kaip dvi nelygiavertės monetos, akimis ir taikiai burbtelėjo:

– Netiki?.. Nuvažiuok pati! Po Jom–Kipuro galim važiuoti kartu.

Bet senelė dar labiau ant jo užpyko.

– Nė už ką! – sušnypštė.

Su bet kuo važiuosianti – tik ne su juo. Net po Jom–Kipuro, net per Chanuką, nieka­da. Ji verčiau pėsčia eisianti, viena, be bendrakellonių, negu sėsianti į jo nudyžtą vežimą, dvokiantį šlapimu Ir žaliamine oda. Su bet kuo, tik ne su juo, storžieviu, ėdrūnu ir girtuokliu, kuris, be smuklės, arklių ir purvino kelio, nieko pasaulyje nemato. Nie–ko!..

Ačiū jai už pyktį ir įsižeidimą – ji apsaugojo mano sapnus nesuniokotus, neleido užgriozdoti mūsų ramia sietuva plaukiančio laivo triumų su turtais ir brangenybėmis. Jos dėka iki lemtingosios birželio dvidešimt antrosios mano vaikystė dar skendėjo šviesoje, sklindančioje iš Didžiosios Sinagogos langų, – šventumo ir tikėjimo šviesoje. Jod dėka mano vaikystė tebedvelkė ne vežikiška teisybe, šiurkščia ir smirdančia arklio šlapimu arba žaliamine oda, o malonia pramano kvaptimi, kuri kilnino sielą ir skraidino ją į kitas, neaprėpiamas ir nuostabias šalis; jos dėka aš turėjau nematomą, bet patikimą talismaną, saugantį mane nuo blogio ir nevilties.

Karas neišskyrė manęs su mano sapnų miestu.

Tiesa, aš vis rečiau ir rečiau sapnuodavau Jį, bet gyvenimas nuolat suvesdavo mane su žmonėmis iš ten.

Prekinio traukinio vagone pakeliui į nežinomą, nieko gero nežadantį Kazachstaną aš išgirdau:

– Aš iš Vilniaus. Iš Lietuvos Jeruzalės.

Nebeatsimenu, kaip atrodė mano kaimynas ant šiurkščių gultų, iš kurių į mano su­lysusį kūną smigo rakštys, geldamos kaip žabalės, bet jo balsą, graudžiai prislopintą gergždžiantį, įsiminiau visam laikui.

Aš nežinau, kas buvo tas žmogus – gal kepėjas, laikęs krautuvėlę priešais Didžiąją Sinagogą, gal siuvėjas, ištiesinantis kuprotus, gal raidžių rinkėjas spaustuvėje, kur pras­tame popieriuje buvo spausdinamos žydų knygelės, gal Toros perrašinėtojas, per savo ilgą gyvenimą nepadaręs nė vienos klaidos.

Jį išnešė iš tvankaus, prakaito ir širdgėlos prisigėrusio vagono stotelėje netoli Sverdlovsko ir paguldė ant svetimos, šaltos žemės, o ankstyva Rusijos pūga užpustė jį sniego tumulais, apgaubstė įkapių skraiste.

Trinksint negailestingiems ratams, vežantiems mus į nežinią, aš skiemenuodamas kartojau:

– Lie–tu–vos Je–ru–za–lė! Lie–tu–vos Je–ru–za–lė!

Kas tai buvo – kliedesys ar užkeikimas? Gal vis dėlto užkeikimas. Aš užkeikiau sa­vo baimę, savo bejėgiškumą, užkeikiau Rusijos pūgą, Rusijos platybes, priešpriešinius traukinius, be perstojo lekiančius į karą ir tvoskiančius į mūsų sąstatą karštais garvežio garais, kareiviškų dainų trenksmu ir ledine neviltimi.

Sugrįždamas į tas dienas, aš pasijuntu begalvojąs, kad mano bendrakeleivio mirtis buvo pranašingas ženklas, reiškiantis kažką daugiau nei vieno žmogaus pasitraukimas iš gyvenimo. Kartu su juo pūga stotelėje užpustė ne tik kelią atgal, į Lietuvos Jeruzalę, bet ir pačią Lietuvos Jeruzalę – įkapių drobule apgaubstė čerpėmis dengtus stogus, ku­riais katės vaikštinėdavo kaip angelai, o angelai – kaip katės; užpustė gatvių grindinius, kur visi akmenys buvo panašūs į Mozei Dievo duotos lentos su šventais rašmenimis skeveldras, Didžiąją Sinagogą su jos ambona. Neišbrendamomis pusnimis ji užpustė mano sapnus.

Ne, ne, drąsinau aš save, nebūna tokios pūgos, kad užpustytų miestą, į kurį veržėsi visų Lietuvos žydų širdys; nėra tokio vėjo, kad nupūstų į užmaršties marias tą žydų išminties ir dievotumo salą. Jis amžinas ir bus per amžius! Mūsų gailestingasis, mūsų visagalis Dievas neleis, kad įvyktų tokia negirdėta neteisybė.

Gėda prisipažinti, bet aš savo mintyse, savo sapnuose taikiausi būti ne tiek šalia tėvo ir motinos, kiek su juo, Aukščiausiuoju. Ką galėjo tėvai? Jie galėjo aprengti ir pasimaitinti, ir tai ne sočiai. O jis galėjo išgelbėti mano sapnų miestą, padaryti taip, kad vi­sos pūgos nurimtų ir visos pusnys ištirptų!

Dievas – mūsų tėvas!

Kas galėjo tada, Kazachijos stepėje, varganame kišlake, kur mes gyvenome, – koks ten gyvenimas – kasdien iš bado stipome, – kur net asilai ir avys smalsiai ir neslėpdami pranašumo spoksodavo į pabėgėlius žydus kaip ateivius iš kitų planetų, kas galėjo pagalvoti, kad pūga – rusiška, vokiška, lietuviška – pasirodys stipresnė už Viešpatį!

Kas galėjo pagalvoti!

Bet netgi ten, begalinių stepių platybėse, kur bastėsi gudrūs ir žiaurūs šakalai, o virš jų sklandė visaregiai berkutai, tykojantys savo grobio, netgi ten, Ala Tau papėdėje, dūminėje molio trobelėje dar žybčiojo brangus akmenėlis iš Lietuvos Jeruzalės karū­nos.

Toje molio trobelėje gyveno draugas Icchakas, dirbantis kolchozo buhalterijoje sąskaitininku. Tuo metu Kazachijos kaimuose sąskaitininkai buvo tokia pat retenybė kaip astrologai. Kaip vėliau paaiškėjo, draugas Icchakas nebuvo nei sąskaitininkas, nei astrologas. Nebuvo jis ir draugas. Iki karo Icchakas buvo Sodų gatvėje esančios sina­gogos rabinas. O dabar tai liudijo tik juoda, pradremžta jermulka, kurios jis niekada nenusiimdavo ir kurią kolchozo pirmininkas Nursultanas manė esant tiubeteika. Nursultanas ne kartą siūlė jam naują, ryškiaspalvę, iš labai gero audinio, bet Icchakas atkakliai atsisakydavo dovanos.

Kolchozo pirmininkas atleisdavo jam ir kitą keistuoliškumą. Vakarais Icchakas su­rinkdavo pabėgėlių vaikus, lankančius kazachų mokyklą, ir slapta mokė juos žydiškai skaityti ir rašyti. Tarp jo mokinių buvo berniukų iš Bobruisko, Slonimo, Šiaulių, Jonavos ir net du paaugliai iš Leningrado.

Jis mokė mus ne tik skaityti ir rašyti, bet ir švęsti šeštadienį ir visas žydų šventes.

Per šventes Icchako žmona Etelė dalydavo dovanas – kotletus iš kilbukų ir miežinius pa­plotėlius.

Bet ne kotletai iš kilbukų ir ne miežiniai paplotėliai traukė prie jo vaikus. Labiausiai viliodavo pasakojimai apie jo gimtąjį miestą Vilnių.

Jis pasakodavo mums apie Gaoną Elijagu, apie žymiausius žydų mokslininkus ir knygų leidėjus, apie poetus, apdainavusius Lietuvos Jeruzalę, ir apie turtuolius, apdova­nojusius Ją savo malonėmis. Jų vardai ankštoje molio trobelėje skambėdavo kaip žvaigždžių vardai – viskas aplink nušvisdavo, ir kiekvieno galvą apjuosdavo nematoma aureolė; už langų atsiverdavo ne plūktinės kišlako trobelės, o miestas, kur jis, Icchakas, gimė ir kur, kaip jam atrodė, niekada nepradings nė mažiausias pėdsakas, kurį paliko žydų mintis, žydiškos knygos, žydiškas rėžtuvas, žydiškas balsas.

Ką čia slėpti, man atrodė, kad Icchakas, į kuprą susimetęs, besveikatis, kiek mikčiojantis, yra ne kolchozo sąskaitininkas, ne rabinas, o Dievo vietininkas bekraštėje Kazachijos stepėje. Aš neabejojau, kad jis grįš į savo Jeruzalę ir galbūt kartu su juo grįšime ir mes – jei ne iš tikrųjų, tai sapnuose. Sapne kelias visada trumpesnis.

Bet kartą, kai aš parėjau iš kazachų mokyklos, mama padejavo:

– Nelaimė… Numirė Icchakas.

Vieni sakė, kad jis nusižudė, kiti – kad mirė nuo vidurių šiltinės, treti – kad jam su­stojo širdis. Ėjo ėjo į gimtinę, į Vilnių, į Lietuvos Jeruzalę, – ir sustojo. Kojos esą dar ėju­sios, o štai širdis sustojusi.

Greit pasimirė ir Etelė.

Juos palaidojo už kišlako, ten, kur baigiasi daržai ir prasideda stepė.

Pirmininkas Nursultanas prie jo kapo pasakė kalbą. Jis kalbėjo kazachiškai, tad niekas jo nesuprato.

Nesuprato jo ir velionis.

Jis tikriausiai norėjo išgirsti kadišą – šermenų maldą. Bet kadišo nebuvo kam su­kalbėti – visi suaugę žydai buvo pašaukti į armiją – pūga įtraukė juos į savo įkapių baltybę.

Tą dieną, man rodos, aš tapau suaugusiu.

Tą dieną mane nutvilkė baisi abejonė.

Ar tik už rabiną–sąskaitininką–astrologą Icchaką reikia kalbėti šermenų maldą?

Gal už mano sapnus?

O gal?..

Mano senelis mokė: jeigu balsu ištarsi tai, kas dar neatsitiko, tai būtinai atsitiks.

Į Vilnių aš atvažiavau keturiasdešimt penktųjų metų padžioje. Baigėsi vasaris. Vertė sniegą, pustė, ir pusnyse paskendęs neseniai išvaduotas miestas buvo panašus į ligonį, gulintį ant aukštų pagalvių, prikimštas žąsies plunksnų. Namai nuplėštais stogais, sunkių tankų vikšrų išraustos gatvės, minios raudonarmiečių sustirusiomis nuo šalčio milinėmis ir ausinėmis kepurėmis, užsmauktomis ant kaktų; reti praeiviai su duonos kepaliukais po pažastim, vienišas vežikas geležinkelio stoties aikštėje laukiantis keleivio, arklys, karpantis didžiulėmis pergamentinėmis ausimis; bažnyčių bokštai, smingantys į švininiais debesimis aptrauktą dangų, ir langai, langai, langai išdaužytais stiklais, be užuolaidų, be veidų, be balsų; sulankstyta iškaba vokiečių kalba vos įžiūrimomis raidėmis – viskas buvo svetima, nesuprantama, kėlė baimę ir įtarimą. Žvilgsnis veltui ieškojo kokio nors bruožo, kokios garso, kokios detalės, siejančios miestą su Anuo, apie kurį buvau tiek girdėjęs ir kuris atklysdavo į mano vaikiškus sapnus.

Nejaugi čia – Lietuvos Jeruzalė?

Argi čia mano tetulė Chava, sena pana, suras savo jaunikį?

Argi čia kepėjas Rachmielis atidarys priešais Didžiąją Sinagogą cukrainę, kur paryčiais užeis pats Aukščiausiasis paragauti sluoksniuoto pyragaičio su aguonomis, lengvo, panašaus į drugelį?

Argi čia dėdė Leizeris atguls amžino miego šalia išmintingiausių išmintingiausio ra­bi Elijagu?

Kur ji, Didžioji Sinagoga? Kur kapinės, kuriose palaidotas Gaonas?

Kur jie, Leizeriai, Chavos, Rachmieliai, Šimšenai, Moteliai, kur jie, berniukai ir mer­gaitės skambiais karališkais vardais – Judita ir Rūta, Saliamonas ir Dovydas?

Visur tik sniegas, tik sniegas, tik sniegas.

Gal mama mane ne ten atvežė? Gal mes patekom visai į kitą miestą, paprastą nežymų, niūrų – ne į Vilnių, ne į Lietuvos Jeruzalę. Gal skubėdami suklydom ir nusipir­kom bilietus ne į tą pusę.

– Į tą, – pasakė mama.

– Taip… Bet kur… kur visi?..

– Kas visi?..

– Žydai…

– Žydai, Hiršele, ten… – atsiduso mama ir parodė ranka į sniegą. Už sniego marš­kos nieko nebuvo matyti. Nieko, tik pilki namai, negyvi kaip antkapiai.

Pavasarį, kai sužaliavo medžiai, aš nuvykau ten – į Panerius.

Oras buvo grynas ir gaivus. Kaip ir prieš šimtą metų Paneriuose čiulbėjo paukščiai. Jie skardeno taip pašėlusiai, taip garsiai, jog atrodė, kad jų džiūgaujantį čiulbėjimą girdi ir mirusieji. Aštuoniasdešimt tūkstančių mirusiųjų.

Kartais paukščiai pakildavo iš apdegusia žmogiena prakvipusių medžių, nutūpda­vo ant žemės, ant pavasarinio griovių molio ir snapeliais išsikrapštydavo nerangią kirmėlaitę.

Aš žiūrėjau į juos, ir iš siaubo man suspaudė širdį. Atrodė, jie lesa ne kirmėlaitę, na užsižiopsojusį mašalą, o nutrūktgalvio Chaimelės arba juodaakės laukinukės Chanelės akies vyzdį.

Panerius aplankiau pavasarį, o prieš tai – Didžiąją Sinagogą, tą pačią, kurioje ple­veno nemirtinga rabi Elijagu dvasia ir priešais kurią kepėjas Rachmielis svajojo atidaryti savo pelningą cukrainę.

Aš stovėjau prie Sinagogos griuvėsių ir manęs neapleido jausmas, kad štai štai, po valandėlės, po akimirkos iš krūsnies skaldos, iš to amžinybės ir netvarumo mišinio, iš po šitos parblokštos bejėgės geležies pakils jis, rabi Elijagu, ir visu balsu visam miestui, visai Lietuvai, visam pasauliui paskelbs:

– Žydai! Gyvieji ir mirusieji! Paimkite dalbas ir kirstuvus, kirvius ir kaltus! Skubėkite iš visur – Iš miestelių ir miestų, Iš namų Ir kapinių! Didžioji Sinagoga neturi gulėti griuvėsiuose! Stogdengiai, uždenkite stogą! Staliai, išklokite naujas grindis! Stikliai, įstiklinkite langus! Kalviai, nuliedinkite žvakides! Siuvėjai, pasiūklte talitus! Greitai šventė – Velykos! Švęskite išlaisvinimą iš Egipto vergijos! Skubėkite, skubėklte, nes nėra bai sesnės vergijos kaip užmaršumas, kaip užmarštis.

Edja, neatėjo nei stogdengiai, nei siuvėjai, nei kalviai, nei staliai.

Gyvieji spoksojo į griuvėsius ir ėjo pro šalį. Niekas nepasisėmė skaldos, nepasijojo delnuose ir nepasibarstė ja kaip pelenais galvos.

Egipto vergiją pranoko sovietinė.

Studijų metais, kaip ir daugelis mano vienmečių, aš dirbau miesto atstatymo dar­buose – valiau gatves, plėčiau parkus, sodinau medžius.

Nugalėtojai negailėjo malonių viskam, išskyrus žydų vertybes.

Ešibotuose, kur šimtmečiais jauni Maimonido pasekėjai plūkėsi stengdamiesi įmin­ti Visatos paslaptį ir Žmogaus paskirtį, kur peisų brūzgynuose gimdavo teisybė, dabar įsikūrė sovietinės įstaigos, renkančios ne žmonijos proto atradimus, o antrines žaliavas.

Žydų mokyklose šeimininkavo beveidžiai kietaminčiai valdininkai, išduodantys pa­sus su pjautuvu ir kūju arba segantys lapelius į nepatikimų, pusiau patikimų ir patikimų piliečių asmens bylas.

Bolševikų uždarytose spaustuvėse, kurios prieš karą garsėjo visame žydų pasauly­je, buvo spausdinami apgailėtini Maskvos „Pravdos“ ir „Komunisto“ antrininkai, rinkimų biuleteniai, nežadantys jokio pasirinkimo, ir „didieji visų laikų ir tautų“ genijaus Josifo Stalino veikalai.

Toje tamsybėje, susitvenkusioje viršum Lietuvos Jeruzalės, dar ruseno žydų naš­laičių namai, priglaudę po nesenų skerdynių išlikusius vaikus; dar spingsėjo žydų mo­kykla, kurioje vaikai teberašė tūkstantmetės abėcėlės raides; buvusiame geto kalėjime egzistavo greitai žūčiai pasmerktas žydų muziejus, kur eksponatai buvo ne tik išlikę do­kumentai, bet ir jo direktorius Gutkovičius bei negausūs bendradarbiai.

Aš pragyvenau Vilniuje beveik penkiasdešimt metų, dar užtikęs skutelius tos tikros, mano sapnuotos Lietuvos Jeruzalės, jos pakilios ir nepalenkiamos dvasios dvelksmą.

Beveik surusėję, kalbantys svetur sudarkyta jidiš kalba, karo stichijos nublokšti į ki­tas šalis, kur žodyje „žydas“ tilpo visas supratimas apie mūsų tautą, mes, jaunos, sužvarbusios, išalkusios jos atžalos, bėgiojom į žydų literatūros vakarus, rengiamus po­kario Vilniuje, entuziastingai priimdavom svečius iš Maskvos – Perecą Markešą ir Kušnirovą, didžiavomės tuo, kad šalia mūsų gyvena tokie poetai kaip Abraomas Suckeveris ir Hiršas Ošerovičius.

Iš mano atminties niekada neišdils su niekuo nepalyginamas įspūdis, kurį man pa­darė poema „Kol Nidrei“, skaityta mano dėdės, moteriškų drabužių siuvėjo Motelio Ka­novičiaus. Į jo namus Stalino prospekte susirinko žydų teatro ir literatūros mylėtojai –  apykurtis mokytojas Rozentalis, didžiagalvis, didingas, panašus į Romos senatorių, siuvėjas Dogimas, juodas kaip nuodėgulis, šaižiu kaip gaisrininkų sirena balsu, tylutėlis buhalteris Upnickis, visur ir visada kažką skaičiuojantis ir tikrinantis. Dėdė Motelis, gei­bus, nuolat besišypsantis (moteriškų drabužių siuvėjams šypsotis lemta nuo pat gimi­mo), išraiškingai, su nebūdinga jam aistra skaitė ką tik pasirodžiusią poemą. Mažytė svetainė, kurioje buvo skaitoma, priminė senovės graikų amfiteatrą, o skaitovas – ne be­sveikatį siuvėją, o antikinį orakulą.

Nuo jo balso virpėjo oras, virpėjo grafinas su vyšnių trauktino, virpėjo lėkštės, virpėjo Širdis.

Pritilusių klausytojų skruostais riedėjo ašaros. Verkiau ir aš, nors nelabai supratau kodėl.

Ašarų tais laikais buvo užtektinai, Ir dingstis joms būdavo ne tik eilėraščiai.

Kiekvieni nauji metai nešdavo naujas nelaimes.

Atėjo balsūs penkiasdešimt tretieji, grasinę visiems žydams tremtimi į Sibirą.

Žydų namuose buvo džiovinama duona kelionei.

Iš žydų namų kaip numirėlius išnešdavo žydiškas knygas. Paskubomis, prietemoje, dykynėje netoli Lukiškių kalėjimo mūsų mirtinai išsigandę kaimynai degino visa, kas žydiška, pradedant nesmerktinu romantiškuoju Mapu baigiant niūriu ir rūsčiu Dovydu Bergelsonu.

Šešiolika tomų ikirevoliucinės žydų enciklopedijos išnešta nakčia kaip šešiolika grabelių.

Tai buvo išsigelbėjimo laužai nuo galimų įkalčių, nuo daiktinių kaltės įrodymų, kurios kaltė buvo vien tai, kad gimei žydu.

Šitų laužų tvaikas lydėjo mano jaunystę, nuodydamas dvasią ir Ateitį.

O kas gali būti blogiau kaip apkvaišusi iš baimės ir pažeminimo Ateitis?

Tada aš dar iki galo nesuvokiau, kad degė ne popierius, o mano sapnų miestas – Lietuvos Jeruzalė ir kad aš pats buvau tik nuodėgulis, geriausiu atveju – rusenanti žarijėlė.

Kiek jų buvo! Kiek užgeso vėjų pagairėje!

Kartais nuo jų įsižiebdavo žvaigždės – tokios kaip Nechama Lifšicaitė.

Bet žvaigždės ilgai neužsibūdavo šioje padangėje, nes ją nuolat apniaukdavo de­besys.

Prasidėjo atsisveikinimas, sunkus, bet neišvengiamas.

Mano sapnų miestas, Lietuvos Jeruzalė, mažėjo kaip šagrenės oda.

Žydai atkakliai ir ryžtingai, kaip tikri makavėjai, skubėjo į vizų išdavimo ir registravi­mo skyrių kaip kažkada į Didžiąją Sinagogą.

Vienintele ir mieliausia vieta tapo švarplėta, mazutuota ir purvina Vilniaus geležin­kelio stoties platforma, pirmasis, kaip sakydavo geležinkeliečiai, ir tikriausias, kaip pri­durdavo žydai, kelias. Kelias iš Lietuvos Jeruzalės į tikrąją Jeruzalę, amžiną ir nepa­keičiamą.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje aš išlydėjau savo seną draugą. Kai jis užlipo vago­no laipteliais, aš atkreipiau jo dėmesį į numerį – „O“.

Nulinis vagonas, nulinis ženklas.

– Na ir kas kad nulis? – ramiai paklausė jis. – Kai tik nuvažiuosiu ten, priešais jį atsi­ras vienetas.

– Koks? – pasidomėjau.

– Tėvynė, – atsakė mano draugas. – Aukščiausias matavimo vienetas kiekvienam žydui.

Nežinau, ar užteko jam, romantikui, idealistui, to paties svarbiausio, kaip jam at­rodė, vieneto, bet tada, perone, kur jauni vaikinai šauniai ir įžūliai šoko „Choirą“, jo atsa­kymas skambėjo ypač įtikinamai.

Negalima gyventi su šmėklomis. Kad ir kokie malonūs būtų sapnai, bet jie vieną kartą baigiasi.

Kaip man neatėjo į galvą? Juk mano draugas tikriausiai sako teisybę: gyvenu tarp šmėklų ir pats pamažu virstu šmėkla. Didžioji Sinagoga – šmėkla, Žydų muziejus – šmėkla, namai – šmėklos. Šmėklos praeityje, dabartyje ir galbūt ateityje. Tetulė Chava, kepėjas Rachmielis, dėdė Motelis, skaitantis „Kol Nidrei“, Gaonas Elijagu, našlė Rom…

Net pats mylimiausias žmogus – mano tėvas, labai geras siuvėjas, apsiuvęs pusę miesto, staiga pavirto šmėkla.

Kasdien – kol jis galėjo vaikščioti! – turėdamas aštuoniasdešimt keturias nelaimes (taip tėvas vadino savo nugyventus metus), jis eidavo į medžioklę.

– Kur tu? – klausdavau aš jį.

Ir jis rimtai atsakydavo:

– Žydų gaudyti!

Jis jų ieškodavo Bernardinų sode, aikštėje, iki Lietuvos nepriklausomybės paskel­bimo buvusioj Lenino aikštėj, ant Neries kranto, palei Centrinį paštą.

– Vakar du nutvėriau, – gyrėsi jis. – Šalrkalvį Šolemą ir batsiuvį… kaip ten… Nisoną.

– O užvakar?

– Užvakar tik vieną – kirpėją Menašę. Jo duktė žadėjo nuvežti mus į kapines… Ka­pinėse sekmadieniais būna daug žydų, beveik tiek pat kiek ir koncertuose, kai atvažiuo­ja Šilianskis…

Būdavo dienų, kai tėvui nepavykdavo nutverti nė vieno. Tada jis pareidavo į namus liūdnas, nešnekus, pasipiktinęs savo senatve, likimu, visu pasauliu.

Laimikis mažėjo kasdien. Išvažiavo Šolemas, paprašė iškvietimo Nisonas…

O mano tėvui buvo reikalingas bent vienas žydas, vienmetis ar nevienmetis – ne­svarbu. Svarbiausia susirasti suolelį Bernardinų sode ir nugrimzti į šiltas prisiminimų sroves. Prisiminti, prisiminti, prisiminti: pilnametystę, vestuves, tarnybą armijoje – Lietu­vos, Lenkijos, Rusijos. Pergalės dieną Tilžėje arba Liubline…

Tikriausiai ir šiandien ten, aikštėse ir parkuose, priemiesčio miškeliuose, vaikštinėja tokie pat senukai kaip mano tėvas.

Vaikštinėja ir neranda to, kas buvo, ir to, ko nebuvo. Pavargę, Dievo užmiršti, jie užmiega po liepomis ir klevais kaip ir aš, sapnuodami Lietuvos Jeruzalę, miestą, kuria­me jie arba gimė, arba apie kurį yra girdėję tolimoje vaikystėje.

Nereikia jų žadinti. Jiems nebeliko jėgų, kad galėtų gyventi atmerktomis akimis, ir jau nedaug jėgų, kad gyventų sapne.

Nedera kalbėti kadišą miestui. Ypač jeigu jame yra bent vienas žydas – senas ar jaunas, miegantis ar nemiegantis.

Aš nenoriu Jo laidoti.

Aš nenoriu laidoti Jo gatvių ir gatvelių – siaurutėlių, nusidriekusių kaip virvės, ant kurių per amžius buvo džiaustomi žydų skalbiniai, – aš džiaustau ant jų savo kartėlį ir liū­desį; aš nenoriu laidoti čerpėmis dengtų Jo stogų, kuriais katės vaikštinėjo kaip angelai ir angelai – kaip katės; aš užsiropščiu ant paties kraigo ir murkuoju apie meilę šitam dangui, šitam mėnuliui, kuris švietė kartų kartoms mano brolių ir seserų; aš nenoriu lai­doti Jo gatvių grindinio, kur visi akmenys panašūs į Mozei Dievo duotos lentos su šven­tais rašmenimis skeveldrą – aš įmūriju ten savo atminimo akmenį, kad jis degintų kiek­vieną pėdą ir primintų skerdynes, tūkstančio tūkstančių nekaltų gyvybių žuvimą.

Aš nenoriu laidoti Didžiosios Sinagogos – aš visada joje melsiuos ir, kol aš mel­siuos, niekas nenušluos jos nuo žemės paviršiaus, nes žemė – tai ir aš, ir tu.

Aš nenoriu laidoti savo sapnų.

Kas sako, kad jie išsisklaido su pirmaisiais saulės spinduliais? Jie – vienintelė saulė tiems, kurie prarado tai, ką mylėjo.

 

Kfar Saba, 1994 m. rugsėjis

Rima Kasperionytė. Kas yra Grigorijus Kanovičius?

2019 m. Nr. 5–6 / Viso gyvenimo darbas taip ir neduoda vienintelio atsakymo į klausimą, kas yra Grigorijus Kanovičius. Jis yra sunkiai apibrėžiamos literatūrinės tapatybės rašytojas, bet tik toks rašytojas galėjo sukurti klasifikacijai nepasiduodantį žanrą

Elžbieta Banytė Atminties gyvybė

2014 m. Nr. 4 / Grigorijus Kanovičius. Miestelio romansas. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 429 p.

Požiūriai. Icchokas Meras, Grigorijus Kanovičius

2007 m. Nr. 6 / Kaip Jūs vertinate Lietuvą šiandienos pasaulyje? Kokias regite mūsų šalies ateities perspektyvas, o gal – pavojus?
Kokia yra šiuolaikinė grožinė kūryba? Kokias tendencijas išskirtumėte?