Sabina Brilo. Treti metai ne namuose
2024 m. Nr. 2
Iš rusų k. vertė Gediminas Kajėnas
Būtis ir buitis
Trečias Kalėdas sutikau Vilniuje. Su vyru gyvename nedidelėje studijoje, išsinuomotoje 2021 m. rugsėjį. Tai puiki vieta apsistoti laikinai: prie pat senamiestis, netoli geležinkelio stotis ir pagrindinės lankytinos vietos. Tokius butus mėgsta keliautojai bei turistai. Mes ir patys anksčiau panašius rinkdavomės per „Booking“ platformą savo kelionių metu. Čia jauku ir yra viskas, ko reikia, kad jaustumeisi kaip namie: dušas, lova, laikrodis ant sienos, nedidelė spinta, šaldytuvas, elektrinė viryklė, šakutės, šaukštai ir net lentynėlė knygoms. Kai įsikėlėme, joje buvo tik viena knyga – „Portugalų virtuvė“ anglų kalba. Dabar lentyna pilna, knygas statome jau dviem eilėmis. Tačiau kam mes kaupiame knygas? Juk iš savo patirties žinome, kad jei teks bėgti, jų negalėsime pasiimti.
Kai čia įsikėlėme, nemanėme, kad šiame bute liksime taip ilgai. Iš Minsko bėgome praėjus metams po 2020 m. prezidento rinkimų, bet tada stengėmės nevartoti žodžio „bėgame“. Tiek pačius save, tiek artimuosius įtikinėjome, kad išvykome atostogų, o po jų – tiesiai į komandiruotę. Prieš išvykstant mums buvo pavojinga gyventi savo bute (čia jau buvo atlikta krata) ir savo šalyje (mūsų draugai jau sėdėjo kalėjime)1. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis liežuvis neapsivertė ištarti, kad mes gelbėjamės bėgdami. Kaip ir daugelis, stengėmės savyje saugoti ir kartu į išorę transliuoti (kad tik neišnyktų!) iliuziją, jog netrukus įvyks kažkas tikro ir teisingo (juk nebuvome pažeidę jokių įstatymų!) ir mes galėsime grįžti namo.
Tačiau nieko panašaus neįvyko ir neįvyksta. Baltarusijoje pakanka maisto, šilumos ir šviesos, bet žmonės vis tiek bėga iš šios šalies, mat kasdien (ir tai nėra perdėta!) yra sulaikomų, apieškomų, tardomų, kaltinamų ir baudžiamų. Vien už komentarą internete, už „ekstremistinio“ „Telegram“ kanalo prenumeratą, už dvidešimties dolerių auką į solidarumo fondą teismai skiria ne vienus metus kalėjime ir griežto režimo kolonijoje. Tai tapo rutina. Šimtai žmonių jau atliko jiems skirtą bausmę ir dabar prisitaiko prie gyvenimo sąlyginėje laisvėje2. O jų vietas užima nauji kaliniai.
Atmintis ir sapnai
Iš pradžių, prieš užmigdama, mintimis vis nusikeldavau į mūsų butą Minske. Mano atmintis išsaugojo visų kampų bei paviršių vaizdus. Aš įsivaizduodavau, kaip nuo stalo šluostau trupinius ir dulkes, o lentynoje dėlioju suvenyrus. Kurį laiką sau priekaištaudavau, kad iki tol namuose nemokėjau palaikyti tvarkos (gal dėl to viskas ir sugriuvo?!), todėl troškau grįžti ir savo bute padaryti idealią tvarką: sudėti į vietą knygas, surūšiuoti daiktus, išmesti šiukšles.
Bet kas yra tos „šiukšlės“? Mūsų bute Minske daugybė daiktų, neturinčių jokios materialinės vertės, bet man jie turi didelę simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui, tam tikros formos akmenys, kurių rasdavau jūrų pakrantėse, – juos vadinau „vienuoliais“. Tiksliai nežinau, kiek tų „vienuolių“ yra – visų jų neprisimenu. Vis tiek norėčiau tikėti, kad jie saugo mūsų apleistą būstą nuo blogio. Ir jei kas nors svetimas, rausdamasis po mūsų daiktus, susidurtų su „vienuoliu“, kaipmat nusidegintų ranką. Tačiau mane aplanko ir kitokios mintys. Pavyzdžiui, jei mus nuteis, o butą atims ir atiduos kokiam nors milicininkui, tuomet jo vaikas bent turės galimybę užaugti normaliu žmogumi, nes perskaitys gausią mūsų biblioteką.
Minske gyvenome dvyliktame aukšte. Trys langai buvo į vakarus ir aš kiekvieną vakarą stebėdavau saulėlydžius. Pastaraisiais metais jie buvo neįprastai ryškūs, degantys. Nepakeliamai gražūs ir grėsmingi. Dabar tuos saulėlydžius man primena seni įrašai feisbuke. Gerai, kad tuomet negalėjau jiems atsispirti ir fotografavau. Mūsų bute Vilniuje yra tik vienas langas ir jis išeina į kiemą, todėl dangaus beveik nesimato.
Kartais sapnuoju, kad grįžtu namo. Siužetas visada tas pats: atsiduriu Minske, savo bute, ir suprantu (arba sulaukiu skambučio, arba pro langą pamatau „svečius“), kad netrukus jie atvyks manęs. Nėra laiko, nėra išeities, nėra iš kur tikėtis pagalbos. Pabudusi iš tokio sapno pirmosiomis akimirkomis jaučiu palengvėjimą, persipinantį su laime: esu ne namie, esu Vilniuje ir niekas manęs neateina išsivesti. Vėliau pasineriu į nenumaldomą sielvartą, nes mano saugumo jausmas yra iliuzija. O šis sapnas – realybė. Juk ten, namuose, viskas būtent taip ir vyksta su kitais žmonėmis.
Jau daugiau nei dvejus metus mūsų bute niekas negyvena (juk kaip galima gyventi ten, kur nei durys, nei sienos neapsaugo tavęs nuo jėgų, galinčių tave pažeminti, įžeisti, atimti laisvę, teisę į gynybą ir teisingumą, nuo įsiveržimo?). Tik giminaičiai kartais ateina jo išvėdinti, nuvalyti dulkių (iš kur jos atsiranda negyvenamame kambaryje?), paimti kokių nors daiktų, kad perduotų juos mums. Prieš metus iš namų man atvežė lengvą antklodę. Tuomet aš ilgai ir atidžiai ją tyrinėjau, avies vilnoje ieškodama plonyčių savo katės plaukelių. Dabar jai penkiolika metų. Savo dienas ji leidžia pas mano tėvus. Kartu mes nugyvenome dvylika su puse metų. Man rodos, mes su ja net kalbėdavomės, ir, beje, ne apie pačius paprasčiausius dalykus. Dvejus su puse metų ji nebemurkia. Nežinau, ar kada nors dar galėsiu ją paglostyti, tačiau mano pirštai iki šiol prisimena kiekvieną jos kaulelį. Norėjau būti šalia jos senatvėje, bet man nepavyko.
Tėvai ir vaikai
Pagyvenę tėvai – tai ypatingas skausmas. Kai kurie žmonės nesiryžta išvykti iš Baltarusijos tik dėl to, kad negali palikti savo sergančių senų artimųjų. Tačiau kai kuriems iš jų šis klausimas yra apsisprendimo klausimas: arba tu juos palieki, arba jiems teks tau nešioti ar siųsti siuntinius į kalėjimą arba lagerį. Tai labai sunkus pasirinkimas. Laimei, abu su vyru nesame vieninteliai tėvų vaikai ir išvykdami nepalikome jų vienų. Vis dėlto labai sunku neturėti galimybės aplankyti tėvų jiems pakvietus ar esant būtinybei. 2021 m. rudenį mano tėvai vienu metu sunkiai sirgo kovidu. Abu gulėjo ligoninėje, kelias dienas mamos būklė buvo labai prasta. Nedaug trūko, kad būčiau palūžusi ir grįžusi namo, bet tėvai ėmė taisytis, pasveiko ir viskas pamažu susitvarkė.
Esu pirmagimė, mano tėvai dar nėra seni, abu jie gimė penkiasdešimtinių pradžioje. Šių metų rudenį jie atšventė penkiasdešimt bendro gyvenimo metų, savo auksines vestuves. Šioje šventėje nedalyvavome, bet gerai, kad yra išmanieji telefonai ir vaizdo ryšys. Tai sukuria iliuziją, kad tėvai yra šalia, nors daugiau nei dvejus metus nebuvau jų apkabinusi. „Tik rūpinkitės savo sveikata“, – sakau jiems kaskart, kai susiskambiname.
Tačiau mano vyro tėvai yra senyvo amžiaus, abu jau gerokai perkopę per aštuoniasdešimt. Tėvas silpsta ir nebeišeina iš namų. Per pastaruosius dvejus metus mano uošvis Leonidas kelis kartus gulėjo ligoninėje kritinės būklės. Jis gimė 1937 m. gruodį, tą pačią dieną buvo suimtas jo tėvas. Tad jis augo „liaudies priešo sūnumi“. Perestroikos metais gavo dokumentus apie tėvo sušaudymą ir siekė jo reabilitacijos. Jis kreipėsi į KGB prašydamas represuotojo nuotraukos, bet nesėkmingai. Mano uošvis Leonidas niekada nematė savo tėvo, kurį nužudė valstybė. Dabar jis negali apkabinti savo sūnaus, kurį valstybė privertė palikti tėvynę bei artimuosius. Tačiau jis jo laukia.
Tarp mūsų pažįstamų, kurie po 2020 m. išvyko į užsienį, jau yra nemažai tokių, kurie negalėjo savo mirusių tėvų palydėti į paskutiniąją kelionę. Sunku ir baisu apie tai galvoti, todėl nėra įprasta apie tai ir kalbėti. Tokiu atveju mes tiesiog apkabiname vieni kitus. Visi supranta, kad šis sielvartas gali ištikti kiekvieną mūsų. Esama daugybės atvejų, kai žmonės ryžtasi vykti į artimųjų laidotuves ir yra suimami. Baltarusijoje miršta ir politinių kalinių tėvai bei motinos. Žinoma, niekas iš kalėjimų ir lagerių neišleidžia kalinių į laidotuves3.
Sunku gyventi priverstinai atskirtiems, tačiau bent jau mūsų šeimoje nėra nesutarimų „politiniais klausimais“. Niekas niekam nepriekaištauja dėl „sugriauto gyvenimo“ ir nekalba apie kaltę. Bet taip yra toli gražu ne visose šeimose. Kai kurie tėvai ir vaikai, seserys ir broliai tapo priešais. Baltarusijos propaganda televizijos žiūrovams ir skaitytojams (baltarusiškos, valstybinės televizijos žiūrovai dažniausiai yra pagyvenę žmonės, lygiai tas pats ir su laikraščių – nepriklausomų leidinių nebėra – skaitytojais) atkakliai bando įteigti, kad „bėgliai4 kelia grėsmę mūsų šaliai, nori karo ir pražūties“, kad „bėgliai yra išdavikai ir priešai“. Pasitaiko raginimų atsakomybėn patraukti ir „bėglių“ tėvus, mat jie užaugino šitokius niekšus. Yra tėvų, kurie savo vaikų išsižada: „Pamiršk, tu nebeturi tėvo ir motinos.“
Nežinau tikslios statistikos apie emigraciją iš Baltarusijos po 2020 m., bet tai tikrai šimtai tūkstančių žmonių. Bent jau dauguma mano pažįstamų baltarusių šeimų dabar yra atskirtos viena nuo kitos. Daugelis išsibarstę panašiai kaip mano šeima: vyresnioji karta, tėvai, liko Baltarusijoje, mes išvykome į Lietuvą, mūsų vaikai – į Lenkiją. Tačiau nutinka ir taip, kad būna atskirti vyras ir žmona, tėvai su mažais vaikais. Išgyvendami tokią situaciją žmonės guodžiasi tuo, kad atskirtis laisvėje yra geriau nei atskirtis kalėjime. Maža to, beveik pusė tūkstančio baltarusių, kovojančių už Ukrainą, taip pat yra kažkieno tėvai, sūnūs ir dukros.
Pasilikę ir išvykę
Vieną 2022 m. liepos vakarą parašiau žinutę savo draugei, likusiai Minske: „Kaip gyveni?“ ir nesulaukiau jokio atsakymo. Netrukus iš žiniasklaidos sužinojau, kad ji suimta. Kasdien skaitydavau naujienas apie suimtuosius ir sulaikytuosius, tarp jų esu radusi ir keletą pažįstamų pavardžių. Mano kolegos žurnalistai jau iki tol buvo nuteisti sunkiomis bausmėmis – nuo ketverių iki keturiolikos metų laisvės atėmimo. Tačiau dabar kalba ėjo apie labai artimą ir brangų žmogų. Nevilties ir bejėgiškumo jausmas užplūdo nauja banga…
Daugumai mano draugų dabar gresia persekiojimas arba jie bando susitvarkyti gyvenimą užsienyje – Lietuvoje, Lenkijoje, Gruzijoje. Ir kalbame ne apie komfortą, o visų pirma apie išgyvenimą – fizinį ir egzistencinį. Yra žmonių, kuriems tai pavyksta (baltarusiai yra geri aukštųjų technologijų specialistai ir apskritai geri darbuotojai, kompetentingi ir drausmingi; be to, emigravo daug verslininkų ir turtingų žmonių). Bet yra ir tokių, kuriems labai sunku susidoroti su stresu. Aš ir pati esu viena iš jų. Jaučiu, kad sumažėjo mano kognityviniai gebėjimai (suprastėjo atmintis), pablogėjo regėjimas, beveik visiškai išnyko įprasti norai… Kiekvienas mano draugas, remdamasis asmenine pastarųjų metų patirtimi, tikriausiai galėtų parašyti knygą apie išgyvenimą.
Pačioje Baltarusijoje vis dar egzistuoja dvi gyvenimo „scenos“: siurrealistinė, komiška savo žiaurumu ir siaubinga savo komiškumu valstybinė ir gyva, kūrybinga, plastanti individualios būties scena. Taip, beje, buvo beveik visus šiuos trisdešimt metų. Skirtumas tik tas, kad pastaruosius trejus metus individualią sceną valstybė paskelbė neteisėta ir leido ją naikinti. „Baltarusiai pasislėpė kaip žolė“, – pasakė man pažįstamas poetas apie tuos, kurie liko šalyje. Dabar nereikia jų klausinėti apie išgyvenimo strategijas. Tai partizaninės strategijos, todėl apie jas nekalbama. Individuali scena vis dar egzistuoja, ir kartais svarstau, kad, pasilikusi Baltarusijoje, būčiau galėjusi ten gyventi ir dar palaikyti kitus. Tačiau prisiminusi įkalintus bičiulius sau sakau, kad išvažiavimas buvo teisingas sprendimas. Aš bijau kalėjimo.
Vienas iš vidinių konfliktų, kylančių tarp mano tėvynainių – tai „pasilikusių“ ir „išvykusių“ konfliktas. Mes, išvykusieji, sulaukiame klausimų ir pretenzijų: ką jūs darote dėl tų, kurie liko tironijos gniaužtuose? Ar jūs grįšite? Ir nors anksčiau dauguma mūsų atsakydavo: „Taip, mes grįšime“, dabar matau, kaip pažįstamus apleidžia ši mintis ir jie pradeda kurti savo gyvenimą naujose vietose. Jei anksčiau dauguma mūsų prašydavo įsileidusių valstybių tik leidimo laikinai gyventi, tai dabar, man rodos, tautiečiai vis dažniau prašo politinio prieglobsčio. Tai reiškia, kad žmonės netenka iliuzijų, jog netrukus galės grįžti į Baltarusiją.
Šias eilutes rašau turėdama „nelegalaus migranto“ statusą. Man suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje dėl humanitarinių priežasčių baigėsi gruodžio 12 d., o sprendimas dėl naujojo leidimo dar nepriimtas. Gavau tik pranešimą, kad mano dokumentų nagrinėjimas yra sustabdytas… Mano draugai ir kolegos sako, kad tokioje situacijoje atsidūriau toli gražu ne viena. Jie sako, kad tai sisteminė problema. Jie sako, kad reikia laukti. Jie sako, kad niekas manęs neišsiųs iš Lietuvos. Tačiau bėda ta, kad aš jau dėl nieko nebesu tikra. Tiesą sakant, man baisu. Kiekvieną rytą su nedrąsia viltimi ir baime tikrinu savo elektroninį paštą, laukdama laiško, kuris praneštų, jog turiu teisę gyventi legaliai.
O vakare eidama miegoti sau sakau: „Džiaukis, šiandien turi savo antklodę. Kas bus rytoj – tai nuo tavęs nepriklauso. Dabar pasaulyje yra daug žmonių, laukiančių didžiojo ir baisiojo Likimo Sprendimo. Tu esi tik viena iš jų, ir tavo padėtis nėra blogiausia.“
2023 m. gruodžio 26 d.
1 Mano vyras Andrejus Bastunecas vadovauja žmogaus teises ginančiai žurnalistų organizacijai – Baltarusijos žurnalistų asociacijai (įkurta 1995 m.), kuri Baltarusijoje pripažinta ekstremistine, aš taip pat esu šios organizacijos narė. Mūsų kolegos visada gynė demokratines vertybes, žurnalistinį darbą atliko ne pagal valstybinės ideologijos reikalavimus, o vadovaudamiesi Europos žurnalistų profesinės etikos kodeksu.
2 Baltarusijos žmogaus teisių centro „Viasna“ duomenimis, nuo 2020-ųjų iki 2023-iųjų gruodžio į laisvę paleista 1350 politinių kalinių. To priežastys – bausmės atlikimas, kardomosios priemonės pakeitimas, teismo paskirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės arba malonės. Tačiau politinių kalinių sąrašas nuolat pildomas naujomis pavardėmis, įprastai jame būna apie 1500 asmenų.
3 Paminėsiu keletą pavardžių: žmogaus teisių aktyvistė Marfa Rabkova, žurnalistė Larisa Ščiriakova, politikas Nikolajus Kozlovas.
4 Baltarusijos propagandoje jau yra prigijęs specialus įžeidžiamas, menkinantis pavadinimas „беглые“.