literatūros žurnalas

Donatas Petrošius. Iš meilės ir nesusikalbėjimo

2021 m. Nr. 11 

1

Kas per vieni tie latviai? Kol apie juos nieko negalvoji, tol viskas visiškai aišku: braliukai, šiauriniai kaimynai, kalbos mūsų labai panašios. Bet kai pamėgini kalbėti latviškai, pajunti, kad ne tokios ir panašios. Kai klausaisi latvių, išgirsti daugiau skirtumų negu panašumų, imi pavydėti ukrainiečiams ir baltarusiams, kurių poetai, kalbėdami savo kalbomis, vieni kitus supranta be vertėjų ir be žodynų.

Pedagoginiame universitete mes, būsimieji lituanistai, XX amžiaus gale per latvių kalbos seminarus buvome mokomi lietuvių ir latvių kalbų atitikmenų, visų gramatinių kategorijų galūnių, kurios kai kur sutampa su kurios nors aukštaičių patarmės galūnėmis, kai kur – su žemaičių. Nors ne, su žemaičiais sutampa visa ta šalta šiaurinė migla, nuo kurios latvių kalbėsena mano ausiai labiau estiška ar, teisingiau sakyti, lybiška nei indoeuropietiška. Spėju, kad finougriškas substratas slegia latvių liežuvius, iš toliau klausant latviška šnekta skamba labiau estiškai nei lietuviškai, tačiau spėliojimai dažnu atveju veda ne Jablonskio pramintais takais, o Šablonskio, kuris patvirtins, na taip, teoriškai lietuvių kalba, ypač suvalkiečių patarmės, išlaikiusios senuosius indoeuropietiškuosius „o“ ir „ė“, yra archajiškiausia iš visų kalbamoksliui žinomų indoeuropietiškų šnektų, bet latvių kalbos gelmėse juntama ir ledynmečių slinktis, atridenusi iš šiaurės akmenis, ir tas geologinis pamatas, kurio įsikibę laikosi visokie paskutiniųjų užsispyrusiųjų, sėsliųjų, genčių palikuonys – nuo žemaičių iki latgalių. Galima lengvai prikurti įtikinamų, bet klaidingų teorijų apie žemaičius, ypač šiaurinius, kodėl jie taip laikosi kuršiškos mados kirčiuoti kone kiekvieną skiemenį. Tada reikėtų kapstytis, kas tuos kuršius mokė taip kapotai kalbėti – bene lybiai ar dar kokie istorijos miglose pranykę neindoeuropiečiai. Kita vertus, nebūtina klydinėti po istorines miglas, pats asmeniškai pažįstu žemaičių, su kuriais nesusikalbėsi nei tarmėmis, nei gestais – pūpso įsirausę į žemę kaip rieduliai ir laukia kito ledynmečio, kad tas apverstų juos ant kito šono.

Kaskart nuvažiavęs į Rygą ieškau naujo latvių kalbos vadovėlio. Tebeturiu iliuzijų savo latvių kalbos žinias truktelti tiek, kad ir mieste susikalbėčiau, ir jų eilėraščius galėčiau skaityti be žodyno. Ką tik latviai išleido naują mokomąją priemonę „Skaists!“ – parašytą specialiai lietuvių studentams filologams. Nusipirkau, skaitinėju abejodamas, ar duos daugiau naudos nei prieš tai pirkti vadovėliai. Šiaip bet kuri įsigyta knyga, o ypač žodynas, kilstelėtų mane į norimą kalbos įvaldymo lygį, bėda ta, kad jos nuolat užsimeta tarp kitų knygų.

Buity nepasimeta tik tie rakandai, kurie gremėzdiški, užima per daug vietos. Pavyzdžiui, televizorius. Nupirkau prieš dešimt mėnesių žmonos palieptas, kad vaikas galėtų mokytis anglų kalbos. Nors į tą reikalą žiūrėjau itin skeptiškai, bet penkiametis per pusmetį išmoko kalbėti angliškai taisyklingais sakiniais. Dabar atradom, kad išmaniojoje televizijoje galima pasirinkti įgarsinimo kalbą. Žiūrėjom „Peppa pig“ su latvišku įgarsinimu, sinchroniškai verčiau į lietuvių, stebėdamasis savimi, kiek daug visko suprantu. Nesmagu pripažinti, bet kartais televizorius geresnis mokytojas už knygą, net jei ekrane animacinės kiaulės sprendžia savo menkus reikalus.

Pamenu iš vaikystės per LTV transliuotas laideles „Kalbasi baltai“ arba „Runājas balti“, kuriose kalbininkas Aleksas Girdenis (vėliau VPU man dėstęs dialektologiją, o tiksliau – vieną, savo gimtąją, šiaurinių žemaičių patarmę) įtaigiai dėstydavo apie lietuvių ir latvių kalbų ypatybes. Esu teiravęsis šiuo metu LRT radijuje dirbančio poeto Mindaugo Nastaravičiaus, kada pagaliau tas prieš trisdešimt metų sukurtas laideles sukels į nacionalinio transliuotojo mediateką, bet pamiršau atsakymą, rodos, pasimetė įrašai per pučą okupantams laikinai užėmus Lietuvos radijo ir televizijos patalpas. Jei tikrai taip, gaila, teks kaimynų kalbos giluminių dalykų mokytis iš kalbančių gyvulių.


2

Yra toks Uldžio Bėrzinio eilėraštis „Mano laidotuvės. Plagiatas nuo pradžios iki galo“:

Kaip puiku mano laidotuvėse,
visa įprasta: netašytos kalbelės,
saikingi pagraibstymai kažkuriai už papų,
atsainūs susikibimai,
bet be santykių aiškinimosi,
nors dalis gedėtojų jau metuose
ir dar neišdalyti kvepiantys eglių vainikai.

Čia už nieką nesu atsakingas,
nebent tik jei Brūveris susimuštų su lietuviu.

Sąžinė tokia švari, nors kai kam pinigų skolingas.
Neprivalu man nė vieno gailėtis.
Kad už velionį išgert vienintelis aš negaliu, šitai kvaila yra,
bet argi negerta šermenyse,
pažiūrėk – ir šį vakarą be dvejonių jie pripylė man iki viršaus.1

Jei kam atrodo, kad šiose eilėraščio strofose esama daug literatūrinės išmonės, tai žinokit, ne. Pirmaisiais kartais, prieš porą dešimtmečių, nuvykus į „Poetinį Druskininkų rudenį“ (PDR) teko pasėdėti pernakt Stasio Stacevičiaus kambary ir iš arti stebėti, kaip geria Bėrzinis ir, kitaip nei kompanija aplink, negirtėja. Man susidarė įspūdis, kad nėra to viršaus, iki kurio pripylus Bėrzinis išgriūtų iš kėdės. Po metų kitų PDR pirmąkart iš arti stebėjau Pėterą Brūverį: užstalėse piktokai kandus lietuvių atžvilgiu, daugiau išgėręs – akis varto, kunkuliuoja, niršta kažko, savame kailyje netveria. Plika akimi matyti, kad žmogus nori muštis. Ypač su lietuviais. Tie lietuvių poetai, kuriems statusas leistų pasidaužyti snukius su Brūveriu, apsimeta, kad nesupranta, ko kolega nori. Aš suprantu, bet ne man, piemengaliui, į akis lįsti, aš jam į vaikus tikčiau, o ne rimtam pašnekesiui, nes nuleidus kraują privalu su priešininku daug ugninio vandens išgerti. Neišeina iš galvos man tas neįvykęs, turbūt tada neįmanomas, vyriškas pašnekesys su Brūveriu. Lietuvių ir latvių literatūros mokslininkai privalėtų išsiaiškinti, su kuo iš lietuvių Brūveris yra taip iš esmės kalbėjęsis. Girdėjau, kad Valdemaras Kukulas rašė monografiją apie alkoholizmą lietuvių literatūroje. Gal jau kas nors ėmėsi rašyti apie muštynes ar beprotybę apskritai. Kaip tai aprašyti – nežinočiau. Geismas susikauti, susigrumti tūno šalimais meilės, ilgesio, pagarbos, nes su menkystomis neprasidėsi. Žinant, kiek lietuvių eilėraščių Brūveris išvertė į savo kalbą, akivaizdu, kad jis mūsų poeziją (ir ne tik poeziją, bet ir autorius) mylėjo labiau nei daugelis mokančių gražiai pašnekėti švenčių progomis. Vertimai kartais būna šventė, bet dažniau – varžybos vienatvėje su kalbomis, kankinimasis iki išsekimo, neišvengiami nusivylimai atradus, kad nei verčiami eilėraščiai, nei tavo vertimai nėra ir niekada nebus tobuli. Gali būti, kad medicina jau atrado veiksmingesnių priemonių išgyventi nei kraujo nuleidimas ar ugninio vandens pylimas iki atsipalaidavimo. Stebiu savo kartos latvių poetus ir neįsivaizduoju brūveriško nirtulio. Ką ten susimušti – neįsivaizduoju, kad mano bendraamžiai kibtų vieni kitiems į gerkles dėl poezijos ar panašių giluminių dalykų. Dabar žmonės turi prisiėmę per daug veiklų, kad spėtų prisikasti iki vidinių tamsų ar šviesų.


3

Nebent tik jei Brūveris susimuštų su lietuviu“, – dabar man ta eilutė skamba galvoje kaskart, kai važiuoju į Rygą – nesvarbu, ar futbolo žiūrėti, ar eilėraščių reikalais. Net tada, kai tranzitu į Taliną. Gali būti, kad mano pasąmonėje sudrumsta sportinių varžybų, ne tik futbolo. Bet kurioje sporto šakoje – nugali ar ne – pirmiausia žiūri turnyrinėje lentelėje, kaip kaimynai pasirodė. Ir nors latviams visame kame linki sėkmės, bet noras pirmiausia juos nurungti niekur nedingsta. Giliau pagalvojus, nežinia, kodėl broliai nuolat varžosi ir pešasi. Dėl kraujyje užkoduotos konkurencijos? Rodos, seniai nebe iš to paties dubens semiame. Istorija mūsų tik pastarąjį šimtmetį panaši – iki tol amžinybę gyvenome beveik skirtinguose pasauliuose. Latviai net sostinę įkūrė – turbūt nusižiūrėję nuo estų – prie jūros. Būtų mūsų protėvių patarimo paklausę – turėtų sostinę ant Gaujos ar dar mažesnio upelio kranto. Nes dideli vandenys patogūs dideliems priešams judėti. Rodos, pasirinkę skirtingus buvimo istorijoje būdus neturėtume jaustis konkurentais dėl gyvybinės erdvės. Dėl ko dar susipliekiame su latviais – dėl motinos meilės? Bet kas ta mūsų bendroji pramotė? Prokalbė? Deivė Laima, Rygos saldainių fabrike maišanti saldaininę buzę?

Neišeina iš galvos Brūveris – ir kaip asmenybė, ir kaip figūra, apibūdinanti XX amžiaus latvį apskritai. Jei aš būčiau Brūveris, būčiau dar piktesnis ant lietuvių. Kalbos, kaip dabar būtų, jei tada būtų buvę kitaip, istorikų požiūriu tuštokos, bet tai, kad lietuviai geopolitines plėtras vykdė taip, tarsi brolių latvių gentys būtų vertos mažiausiai dėmesio lyginant su bet kuriais kaimynais, nėra gražu.

Latviai gali į mus iš aukšto žiūrėti dėl to, kad anksčiau už lietuvius išmoko rašyti. Iš jų ankstyvųjų raštų matyti, kad lietuvių gaujos nuolat braukdavo į latvių žemes, ar kur nors dar šiauriau, plėšti ir žudyti. Kartais latviai patys įsidrąsindavo ir į jų žemes atklydusias lietuvių plėšikų gaujas apiplėšdavo ir išžudydavo. Latvių raštininkai, slėpęsi bažnyčioje, nugirdo ir užrašė pirmąjį lietuvišką žodį „ba“ (kas reiškia „nėra“) ištartą lietuviakalbio plėšiko, neberadusio, ką daugiau iš tų latvių pavogti.

Nepaisant mūsų tikrosios nei formaliosios brolystės, mes jiems esame neramūs kaimynai, grėsmė iš pietų. O pietiečiai, šiauriečių akimis žvelgiant, yra mušeikos. Kartą A. Girdenis per dialektologijos seminarą juokėsi, esą jo kursiokai pietų žemaičiai, mano žemiečiai Norbertas Vėlius ir Stasys Skrodenis, nuolat pliekdavęsi su pietų aukštaičiais, dzūkais. Kartais tie santūrieji šiauriečiai perdeda.


4

Praėjus trejetui metų po Bėrzinio eilėraščio perskaitymo, į mano rankas nuo Kalvarijų turgaus bukinisto prekystalio pakliuvo Vaižganto raštų tomelis, jame – Kauno laikotarpio 1920–1921 metų publicistika, antikvarinis 1922 metų „Švyturio“ bendrovės leidinys, kurį prarijau lengvai tarsi Pilyponio detektyvą.

Anų metų laikraštienoje vyrauja, savaime suprantama, geopolitiniai reikalai: Vilniaus klausimas, karas su lenkais, santykiai su bolševikais, anglais, prancūzais. Daugelis Vaižganto įžvalgų patvirtina mūsų laikais gyvuojančius stereotipus – kas mūsų draugai, kas ne. Estai su latviais į akiratį papuola dėl to, kad Vytauto bažnyčios rektorius kun. J. Tumas buvo Lietuvos ir Latvijos sienų arbitražo narys – kartu su Antanu Smetona, Martynu Yču ir keletu kitų atsakingų asmenų. Fiksavo tai, kas šalia stereotipų. Tų, kurie tebegyvi šiandien.

Man pačiam realiąją geopolitiką tenka pajusti savo oda per futbolo reikalus. Jos futbole yra daug, galima sakyti, futbolas visų pirma – geopolitika, po to visa kita. Mano galvoje empirinės medžiagos apstu, kebliausia atsijoti ir neparašyti per daug, to, kas neviešintina.


5

Estai ir „Putin chuilo“. Su estais patekome į vieną pogrupį atrankos turnyre į 2016-ųjų Europos čempionatą. Per pirmąsias rungtynes Vilniuje 2014 m. spalio 9-ąją estų atstovai per pertrauką priėjo prie lietuvių ultrų sektoriaus ir paprašė šešiasdešimt šeštą minutę užvesti „Putin chuilo“. Kad jie galėtų prisijungti, kad kartu, kad visas stadionas. Išpildėm jų prašymą, padainavom kartu. Estams paliko didelį įspūdį, nors jų rinktinė tądien pralaimėjo, jie traukė būriais linksmai dainuodami:

Atmostas Baltija, atmostas Baltija,
Lietuva, Latvija, Igaunija!

Bunda jau Baltija, bunda jau Baltija,
Lietuva, Latvija, Estija!

Ärgake Baltimaad, ärgake Baltimaad,
Leedumaa, Lätimaa, Eestimaa!

Tarsi daina kaip daina, bet kaip priedainį po kiekvieno posmo įterpdami ukrainietišką hitą „Putin chuilo – la la la la la la laaaaaa“. Traukė visą kelią iš stadiono pro Aušros vartus beveik iki rotušės.

Po metų, 2015-ųjų rugsėjo 5 d. Taline atsakomųjų rungtynių metu taip pat buvo priėjęs estų pasiuntinys, labai nedrąsus, mūsų tribūnoje kraštiniam žmogui perdavė pageidavimą vėl kartu užtraukti „Putin chuilo“, bet pasimetė tas jų prašymas, iki užvedinėtojų neatėjo. Keista – jie namuose, jų šešetas tūkstančių stadione, mūsų – mažiau nei šimtas, kodėl mes turim užvedinėti? „Putin chuilo“ lietuviai A lygoje tribūnose porąkart paskandavo ir užteko. Nieko tame linksmo nėra – vyksta karas, žūsta kasdien žmonės. Ukrainiečių tautosaka, tegu jie ir dozuoja, bet šiaip tironą ir jo blogio imperiją teks įveikti kitais būdais, dainų nebepakaks.

Permesdamas mintimis visus susidūrimus su estais – kalbinius ir bekalbius – drįsčiau daryti išvadą, kad jie į mus žiūri kaip į tarsi ir pavojingus laukinius, bet tokius, su kuriais nesunkiai galima susitarti. Mes jiems esame tokie barbarai, kurie geba pramogai kaišioti galvas liūtams (ar lokiams) į nasrus. Mes galime išpildyti tai, ko patys estai geidžia, bet dar neapsisprendę, ar labai. Neįsivaizduoju aplinkybių, kad galėtų kilti konfliktas tarp lietuvių ir estų.

Vaižgantas prieš šimtą metų paradoksaliai porino: „Su lietuviais ėstų širdis sukrinta, sako, dėl didesnio vienodumo charakterių. Tai stebėtina ir studijuotina, iš kur tai galėjo rastis, nieko bendra neturint per amžių amžius. Vienodos politikos sąlygos? Temperamentai vienodi? Tiek to. Gana mums, kad mes su jais kaimynaujame. Latvija mūsų negali atskirti, nes turime bendrą jūrą ežerą, Baltiją, kuri padaro mus kaimynais, tiesioginiai susisiekiančiais. Ir tas susisiekimas darysis vis dažnesnis, ėstams savo pramonę išvystant, lietuviams savo prekijų laivyną didinant“ (p. 192).

Gali būti, kad gerus santykius tarp lietuvių ir estų garantuoja latvių barjeras, neleidžiantis per daug akylai vieniems į kitus įsižiūrėti ir pamatyti ko nereikia.


6

Estai, kol karščiausiai liepsnojo karas Rytų Ukrainoje, buvo didžiausi paramos Ukrainai teikėjai. Nors mes, regis, broliaujamės su Ukraina kur kas karščiau nei su bet kuriais kitais kaimynais, nusileidžiame sumomis net estams. Bendrai valstybiškai. Gal institucinį abejingumą kompensuoja privačios, pilietinės iniciatyvos – nuo Jono Ohmano iki „Pietų 4“ – prasidėjus karui, surinkome ne vieną dešimtį tūkstančių litų paramos, kurią perdavėme į rankas Kijevo „Dinamo“ ultroms, iš jų ne viena dešimtis kovojo fronte. Dabar rašydamas prisiminiau, kad asmeniškai paaukojau triskart tiek, kiek gavau už paskirtą Vaižganto premiją. Dabar atrodo, kad galėjau daugiau.

Paradoksas tas, kad kol Kijeve vyko Maidanas, paskui – Krymo okupacija, atviras karas, tol visais mano kanalais sklido žinia, kad ukrainiečiai yra mūsų broliai, kuriems dabar visomis išgalėmis reikia padėti. Broliai – ukrainiečiai. Latviai – kokie dar latviai? Kas latviai? Laimingos tautos nesibroliauja. Jei kiltų karas Latvijoje – tada įsijungtų broliavimosi režimas su latviais. Bet gal geriau būti pavieniui laimingiems kas sau nei broliais tikroje, o ne iš gero gyvenimo išsigalvotoje nelaimėje.

Deja, nėra su tais broliais viskas labai gerai. Racionalieji estai panikuoja dėl latvių nepatikimumo, įvardija juos kaip Baltijos šalių silpnąją grandį, kuri gali neatlaikyti russkij mir spaudimo – militaristinio, finansinio-korupcinio, informacinio, kultūrinio. Žinant, kiek latvių žemėse prisiveisė Maskvos „Spartak“ sirgalių, belieka sutikti, kad estų panika turi pagrindo.

Vaižgantas liudija: „Su latviais ėstams nesiseka sudaryti širdies santykių. Sienos nutiesimas paliko jiems per blogą įspūdį, kurs vis tebesėtrija, niekaip negalint pabaigti; vis tebetrukdą latviai, mažiausios progos gavę. Kaip ir su mumis“ (p. 192).

Per šimtmetį pirmykštės geopolitikos spalvos apibluko, bet trinties liko. Anot Vaižganto (straipsnis „Politikos poėzija“), latviai vilkino sienų su Estija ir Lietuva demarkaciją. Derybos su estais būtų niekaip nesibaigusios, jei estai nebūtų prie sienos atvedę dviejų savo kariuomenės divizijų, į ką tuo metu silpna Latvija niekuo negalėjo atsakyti. Stringant lietuvių deryboms su latviais, Vaižgantas aiškina: „Lietuva, kariaudama su lenkais, negali pasidaryti antrojo fronto su Latviais. Ji to nei nori, nei norėjo, teisingai manydama, jog savitarpis karas tarp beatgimstančių valstybėlių būtų vienų ir kitų pražūtis. <…> Taigi, sako tie patys piktieji liežuviai, Lietuva visai nesutarsianti su kietaisiais savo kaimynais Latviais, nes Lietuva, suprask: jos nepriklausomybės darytojai esą ne politikai, ne ekonomistai, tik poėzininkai, tik idealistai, kuriems gyvenimo rietenose nėra vietos“ (p. 187). Nesutikčiau su Vaižganto cituojamais piktais liežuviais, esą idealistai ir „poėzininkai“ nesusitartų dėl kažkokių sienų. Kad latviai kieti – matyti ir iš Bėrzinio, ir iš Brūverio. Bet net su jais įmanoma būtų buvę susiderėti. Jei kas nors būtų pabandęs.


7

Gal mūsų latviai labai ir nebijo, bet žino, kad dėl visa ko reikia pasisaugoti. Pajuntu atsargumą prie sienos su Latvija, kai važiuojam Rygon į futbolą (2013 m. rugsėjo 6 d. – atrankos į 2014 m. Pasaulio čempionatą pogrupio rungtynės). Pasienyje Latvijos policininkai mūsų autobusą krato su šunimis ir gausiomis pajėgomis, tarsi būtume lenkai (lenkus prieš futbolą dar ne taip pakrato kirtus Lietuvos sieną, nes yra ko – atima beisbolo lazdų, peilių ir pan. žaislų). Mes gi atvykstame neginkluoti, nes Latvijoje tarsi nėra su kuo kariauti. (Kadaise kariauta buvo prieš Latvijos policiją, kai tie Baltijos turnyro metu bandė nuskriausti estų sirgalius; lietuviai juos užstojo, dalis pabuvojo areštinėse, bet čia jau kita, lietuvių ir estų brolystės istorija.)

Organizuotą palaikymą kuria keletas ar keliolika rusakalbių rygiečių – palaiko „Ventspils“ klubą, turbūt dėl to, kad „Ventspils“ prieš keletą metų buvo prasimušę į Europos lygos grupinį turnyrą, kas yra neregėta ir sunkiai pakartojama sėkmė Baltijos valstybių klubiniame futbole. Sklinda legendos, kad jų lyderis pravarde Molodojus su savo sėbrais kadaise buvo draugiškas lietuviams, siūlėsi broliautis, bet, jau niekas nebepamena kodėl, buvo pasiųstas toliau. Dėl to tapo prorusiškas, vadinasi, antilietuviškas.

Prieš mačą su latviais Rygoje buvo surengtos lietuvių eitynės – nuo Laisvės paminklo iki „Skonto“ stadiono. Niekada niekur nemačiau didesnių lietuvių eitynių – apie penkis šimtus daugiau ar mažiau ultrų iš Vilniaus, Kauno, Alytaus, Marijampolės, Ariogalos, Tauragės, Gargždų, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio. Nes Ryga lietuviams yra patogi geografiškai vieta, beveik tokia pat kaip Kaunas. Mūsų buvo beveik tiek daug, kiek būna lenkų Vilniuje ar Kaune, kai išpuola žaisti su kokiu lenkų klubu ar rinktine. Paskui futbolą keliaujantys lenkai neslepia savo imperialistinių sentimentų, pradeda vardinti, kokius kresų miestus ir apskritis mielai priglaustų po savo heraldinio paukščio sparnais, nes neva turi kultūrinių priežasčių. Godūs tie lenkai, mes, nors liaudies dainose Rygą ir apdainavę, į ją nesikėsiname. Gal dėl to latviai šiek tiek kompleksuoja, nėra juk ta Ryga tokia bloga.

Kai paskaitai Vaižgantą, atrandi, kad lietuviai andai turėję visokiausių planų ir fantazijų, pasirodo, mūsų derybininkams su Vaižgantu priešaky nepavyko latvių įtikinti, kad jie suteiktų mums priėjimą iki Dauguvos: „Kad per laivybą galėtų lietuviai Rygos turguose prekiauti – dėl ko išloštų abi tautos, Semigalijos ir Zarasų gudai“ (p. 189). Maža to, mūsų literatūros klasikas latvių užsispyrime įžvelgia susimokymą su anų laikų mūsų neprieteliais lenkais: „Latvių ūkio ministerijai pravedus tokią sieną, kaip dabar kad yra jos pravesta, jei jos laikytųsi, rodytųsi ne sumetanti savo naudos, tik kurstoma savo sėbrų lenkų, darytų Lietuvai „psikusą“, kirstų štybelį jai. / Štai kodėl mums matos, jog be siaurų šios dienos sumetimų būtinai reikia dar poėzijos; tos pranašų dvasios, kuria jie būsimuosius dalykus praregi“ (p. 189).

Šiame Vaižganto raporte ir vizijose esama to, ką po šimto metų gali įžiūrėti periferiniuose, subjektyviuose aplinkfutboliniuose epuose.

Tądien gatvėse, stadiono tribūnose lietuviai Rygoje turėjo ryškią persvarą. Rungtynės vyko apylygiai, bet latviai nugalėjo.

Po visko, nakčia pajudėjus Lietuvos link, mūsų autobuse sėdėjusiam ultrų vadui pradėjo plaukti SMS’ai. Maždaug, sustokit truputį pavažiavę laukuose. Pasiūlymai išsiaiškinti santykius. Surengti kautynes, tarptautinį snukiadaužį. Mūsų autobusą lydėjo žvalgų BMW. Kažkokiais kanalais buvo sužinota, kad pakrūmėje mūsų laukia Molodojus su savo sėbrais. Plius mikroautobusas (eksprorusiškų, dabar – licvinistų) Minsko „Dinamo“ ultrų. Ir vienas autobusiukas kibicų iš kažkurio Lenkijos miestelio. Mes apsižiūrėjome, kad mūsų autobuse – apie trisdešimt, tik apie dešimt tokių, kurie daugmaž moka muštis, žino iš praktikos tą reikalą. O laukiančių, tikėtina, ne mažiau kaip pusšimtis. Rinktinių pramuštgalvių. O dauguma mūsiškių liko po rungtynių turistauti po Jūrmalas, dauguma apskritai vyko savo automobiliais. Paskui mus riedėjo panevėžiečių autobusas su pusšimčiu „Pirmosios Armados“ vaikinų. Bet nebuvo nei laiko, nei ūpo mums kelyje telefonais kažką organizuoti ir įkalbinėti pulti jungtines neprietelių pajėgas. Mūsų vadas jiems turbūt tą ir parašė, kad mūsų autobuse per mažai snukių rengti kautynes, kad iš anksto galėjo pranešti. Kažkam iš mūsiškių apmaudu buvo, kad vietoj kovinės išvykos pavyko tik turistinė. Rengiantis išvykai daugelis kolegų netikėjo versija, kad Latvijoje būtų su kuo muštis. Latvija atrodė šiaip – neutrali, tuščia, nepavojinga teritorija. Pasirodo, jau nebe. Landžioja po ją kas tik nori. Neįsivaizduotina, kad slavų ordos taip laisvai rengtų pasalas Estijos ar Lietuvos pakrūmėse. Bet šiais laikais dėl nieko negali būti tikras.


8

Ką tik buvau Taline ir Rygoje. Grįžau giliai sukrėstas. Kad su estais reikės bendrauti angliškai, su tuo buvau iš anksto susitaikęs, bet kad Rygoje latvių literatūrinis jaunimas nekalba rusiškai – tai man buvo šokas. Mano akyse ir ausyse rusų kalba tūkstančius kartų reabilituota ir Maidane, ir visuose mūsų regiono karštuosiuose taškuose, ji yra viena iš laisvės kalbų. Rygos kultūra be rusiškosios dalies, galų gale – be „Orbitos“? Į mano pasaulėvaizdį netelpa, bet jei reikia, pabendrausiu truputį su latviais angliškai. Kol televizorius neišmokins manęs pagaliau tos baisiai sunkios latvių kalbos.


1 Vertė Erika Drungytė // Pavasaris bus kaip visuomet: Šiuolaikinės latvių poezijos antologija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 24.

Donatas Petrošius. Apie vidinę anglų ir kitų kalbų tarmę

2021 m. Nr. 2 / Jei jūs skaitydami ko nors nesuprasite, nesijaudinkite – nesuprasti yra normalu. Pavyzdžiui, man visiškai nesuprantami aiškiai kalbantys ir rašantys autoriai. Nes juk nėra prasmės rašyti ir kalbėti apie tai, kas visiems aišku.

Donatas Petrošius: „Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“

2019 m. Nr. 5–6 / Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas. / Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų.

Donatas Petrošius. Malkos ir laikraščiai poteisybės epochoje

2019 m. Nr. 1 / Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas. Nuo 2019-ųjų sausio pažadėta ženkliai sumažinti PVM malkoms ir spaudai. Tarsi ir yra kuo džiaugtis – kasmet turiu reikalų su abiem reiškiniais.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė

2018 m. Nr. 3 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių

2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Virginija Sližauskaitė. Kaip negalima, bet neišvengiama gyventi

2015 m. Nr. 4 / Donatas Petrošius. Kaip negalima gyventi. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 232 p.

Aidas Marčėnas. Iš didžiosios d, iš oriosios O

2005 m. Nr. 1 / Donatas Petrošius. Iš tvermės D. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 85 p.