Gintarė Adomaitytė. Tą dieną… Kai pėdinau Brodu
Tą dieną Vilnius nusipuošė.
Žingsniavau Gedimino prospektu, ramiu ir tykiu, stebėdama, kaip vyrai (nepastebėjau su jais dirbančios nė vienos moters) nurenka kalėdinius pakabučius, blizgučius, puošmenas. Jie karstėsi aukštyn žemyn, nuo šaligatvių rankiojo dar vakar blizgėjusias tvoreles, jie energingai, o kartu – kuo abejingiausiai atliko savo pošventines pareigas.
Tikriausiai jau kitą dieną ar po kelių dienų ten pakibo kitokios puošmenos, skirtos Vilniaus jubiliejui, bet to nemačiau. Kuo ramiausiai glūdėjau pamiškėje, paežerėje, Ignalinoje, nė nemanydama dalyvauti sostinės iškilmėse, bet godžiai socialiniuose tinkluose skaitydama įrašus: dvasingus pasipasakojimus apie Vilnių ir juos lydinčias rietenas, beviltiškus bandymus išsiaiškinti, kas iš tiesų yra vilnietis ar vilnietė.
O ką čia aiškintis, ką?
Man jau vaikystėje buvo pasakyta, kad sostinės ir uostamiesčiai priklauso visiems, kad jie niekada nebūna tautiški grynuoliai. Močiutė žinojo, ką sako: jos gimtasis miestas – Liepoja, vėliau ilgai, labai ilgai, Kaunas, galiausiai – išsvajotasis Vilnius.
Kitaip yra mažuose miesteliuose. Ten esi ateivis ilgam, gal net visam tau likusiam laikui, ateivis beveik iš kosmoso, nes kas gi važiuoja iš didelio miesto į mažą? Man toks požiūris kuo toliau, tuo labiau patinka. Jau keturiolika metų esu Ignalinoje, bet niekaip neapleidžia naujumo, pradžios jausmas – jis šiek tiek panašus į tą, kai rugsėjo pirmą dieną atsiversdavai baltutėlį sąsiuvinio lapą ir sau prisiekdavai nebedaryti klaidų.
Beje, pėdinau tą dieną per Vilnių ne abejinga.
Ne tik todėl, kad ką tik Martyno Mažvydo bibliotekoje buvau perskaičiusi bent keliolika knygų – per kelias valandas. Ir todėl, kad Gedimino prospektu abejingai žingsniuoti neįmanoma.
Tai Brodas, tai mano jaunystės Brodas, tai prospektas, niekada nebuvęs nei mano stuburu, nei svarbiausia gyvenimo gysla. Jis nėra man toks svarbus, kokia visiems laikams išliks Vilniuje Antakalnio gatvė, primenanti man kasdienį žingsniavimą į mokyklą ir iš jos, neprilygs Atgimimo ir Smėlio gatvėms Ignalinoje – po jas dažnai dairausi dabar, lyg būčiau ten kadaise ką pametusi ar palikusi.
Nebuvau Brodo mergina – sėdėtoja ant suoliuko šalia ilgaplaukio vaikino su gitara, o vis dėlto prospektas pažeria galybę prisiminimų.
Maloniausias: mes, aštuntokės, perėjome visą Brodą basos. Manėme, kad elgiamės rizikingai – hipės mes, hipės, tik kad tos mūsų basos kojos niekam labai ir nerūpėjo. Nei kas draudė, nei barė. Juk lijo, tiesiog pylė. Žmonių Brode beveik nebuvo. Ir vis tiek atrodė, kad šiek tiek prisidedame prie kovų už Lietuvą arba tiesiog pasisakome už asmenybės laisvę: falsifikuotais lenkiškais ar bulgariškais džinsais, gėlėtomis Vilniaus siuvėjėlių modeliuotomis palaidinėmis, išpintomis nekenčiamomis kasomis ir ant akių krentančiais kirpčiais. Tiek tos hipiavimo istorijos, bet kaip saldu ją prisiminti.
Slogu prisiminti šlovingąją „Neringą“. Tą vakarą, kai jau ne mokinukės, o studentės stojome prie jos į ilgą ilgiausią eilę, galų gale sulaukėme dailios žilaplaukės administratorės, atidžiu žvilgsniu iš tarpdurio skenuojančios (ai ne, nebuvo dar tokio žodžio), taigi, nužvelgiančios kiekvieną belaukiančią. Ji pareiškė, kad merginų, atėjusių be vaikinų, tai gal ir visai neįleis. Vis dėlto, vis dėlto… Pamojo man ir mano draugei, atsirinko mus pagal jai vienai suvokiamas vertybes (žodžio „kastingas“ taip pat dar nemokėjome).
Tik „Neringoje“ suvokėme, kokia tai keista atranka.
Buvome pasodintos prie staliuko, prie dviejų smarkiai įkaušusių senų diedų. Na gerai, diedams buvo gal keturiasdešimt, bet juk mums – dvidešimt. Abi buvome pernelyg gerai išauklėtos, abi nemokėjome priešintis, abiem teko ilgokai sukti galvas ir net pasitarti tualete, kaip nuo tų dviejų diedų dėti į kojas.
Aš nežinau ir niekada nesužinosiu, ar buvo tie vyriškiai „Neringos“ nuolatiniai sėdėtojai ar šiaip – vienkartiniai ateiviai, dosnūs arbatpinigių, nors gerai prisimenu jų profesijas – muzikologas ir psichiatras. Pastarasis vis bandė taisyti nejaukią padėtį, o muzikologas darė viską, kad būtų tik nejaukiau. Jo leksika, jo požiūris į moteris, jo graudžios viltys, kad ta užstalės istorija tęsis ilgiau, gerokai ilgiau – gal net pernakt…
Kad ir kaip būtų keista, basa Brodu daugiau niekada nevaikštinėjau – nors patiko.
„Neringoje“ buvau daugybę kartų – nors nepatiko. Visada lydima tų studijų metų prisiminimų, visada žinodama, kad populiariausios Vilniaus kavinės reikia nusipelnyti. Nebūtinai realiais ar menamais pasiekimais, tikrai ne jais, o tik dosniais, labai dosniais arbatpinigiais.
Bet tą dieną, tą…
Kai skaičiau Martyno Mažvydo bibliotekoje nuo ryto iki vakaro, ištrūkdama pusvalandžiui kitam puodelio kavos, lėkštės karšto maisto…
Mane pažįstantys tuoj pat suvoks, kad keliolika perskaitytų knygų per kelias valandas – tai vaikų ir paauglių literatūra, tai darbas rimtoje komisijoje, tai man labai svarbus ir įdomus triūsas. Retsykiais vis dar išgirstu, kad žmonės, dirbantys komisijose, nei ką skaito, nei kuo domisi. Neva susėdame už stalo ir greituoju būdu balsuojame už savo artimas bei artimus. Galbūt net už arbatpinigius! Taip, vieną kitą asmenį, šiek tiek apsimetusį, kad skaitė viską (nors akivaizdu – neskaitė), esu sutikusi, bet taip seniai ir taip retai, kad kažin ar verta apie tai kalbėti.
Svarbiausia štai kas: komisijose susitinka skaitą žmonės. Tie, kurie smalsūs; tie, kurie, pamatę bent šį tą juodu ant balto, tiesiog negali neskaityti.
Tokia buvau nuo vaikystės, gal nuo penkerių. Kaune, Žaliakalnyje, mane močiutė perspėjo, kad skaityti galima viską, išskyrus viena: tai, kas parašyta ant tvorų, neskaitoma. Nei tyliai, nei juo labiau garsiai.
Močiute klioviausi. Gal net per daug. Todėl dabar net neįsivaizduoju, ką ant tvorų galėjo rašyti Žaliakalnio gyventojai maždaug 1962 metais – kai jau išmokau skaityti – arba šiek tiek vėlesniais laikais, kai mūsų šeima išvyko į Vilnių.
Žodį „močiutė“ šiame tekste parašiau jau kelis kartus, o dar kiek kartų rašysiu. Nes tą dieną pėdinau Brodu tik apie jas, tas močiutes, ir galvodama. Buvau nelyg komikso veikėja, virš kurios galvos kabo debesėlis: senatvė. Arba kitoks: babytė. Gali būti dar vienas: superbobutė.
Knyga, apie kurią tą dieną (o ar tik ją?) daug galvojau, taip ir vadinasi: „Superbobutės“. Jos autorių Marių Marcinkevičių laikau talentingu, kūrybingu, žaismingu, galėčiau parašyti ir dar daugybę -ingų. Dar pernai buvau apstulbusi nuo jo „Akmenėlio“. Ši knyga, pasakojanti apie žydų likimą, parašyta jautriai, išradingai.
O „Superbobutės“? Žinoma, kad išradingai. Ir neapsakomai nejautriai.
Taigi, apie Mariaus Marcinkevičiaus bobutes.
Viena jų, šlemšdama silkę pataluose, dantų protezus pasideda ant stalo – visų akivaizdoje. Kita įkyriai dovanoja nertas staltiesėles. Trečia ir ketvirta yra dvynės: kaip juokinga, kad abi raišuoja, viena kaire, o kita dešine koja, juk raišuojantys žmonės ir tikrai juokingi? Naratoriaus močiutė blynus kepa – ar atspėtumėte – keptuvę nubraukdama lašinių bryzeliu.
Teisybės labui turiu pasakyti, kad ilgainiui paaiškėja: jaunystėje tos bobutės buvo kovotojomis už teisybę, štai dėl ko jų naftalino smarvę naratorius kilniai atleidžia. Tikriausiai jis neatleistų, jei bobutės būtų dirbusios kuklesnius darbus – bibliotekoje, buhalterijoje, parduotuvėje. Antroje knygos dalyje bobutės leisis į superžygius mums priešiškoje valstybėje, atliks neįtikėtinas operacijas, bet vis tiek – pirmųjų puslapių paliktas tvaikas nenorės išsisklaidyti.
Tą dieną Brodas man buvo gailestingas.
Kavinėje, kurios net pavadinimo neprisimenu, jauna baristė ėmė pasakoti apie savo močiutę: ir ji, ta močiutė, visai kaip aš, renkasi staliuką prie lango – juk tiek įdomaus matyti.
Paskiau, žinoma, prigužėjo ir daugiau žmonių – juk šeštadienis, vidurdienis. Būta ir amžėjančių moterų su anūkais: jaučiau jų draugystę, bendrystę.
Naftalinas sklaidėsi, gyvenimas gerėjo, asmeniškumai, apėmę beskaitant knygą, lyg ir dingo.
Vienaip ar kitaip, ne tą dieną, bet ilgainiui pajutau, kad Mariui Marcinkevičiui, patyrusiam literatūrinę nesėkmę (mano požiūriu) arba sėkmę (knyga vaikų labai skaitoma, mėgstama) esu keistai dėkinga: užplūdo tiek prisiminimų, tiek svarstymų, kas iš tikrųjų aš esu, kuo gyvenu, ką veikiu šiame – su vaikų literatūra itin susietame pasaulyje. Koks mano stuburas. Kur gysla, teikianti energijos.
Jau Ignalinoje, jau namuose, jau vaikštinėdama ta savo-ne savo Smėlio gatve palei ežerą, prisiminiau žodį „bumeris“ ar „bumerė“: tai mano karta, tai žmonės, nepaisantys amžėjimo, vis dar keičiantys pasaulį.
Bet aną dieną Vilniuje prisiminiau ir kavines. Daugybę kavinių. Ne tik Vilniuje, Brode. Ir Laisvės alėjoje. „Pasaką“ Kaune, o dar ir „Dainą“. Į „Pasaką“ eidavau su mama. Kas patikės, kad dešrelės, kuo paprasčiausios dešrelės su garstyčiomis ir dabar yra mano mėgstamas patiekalas.
Į „Dainą“ užsukdavome su močiute, išėjusios iš Prezidentūros, tuomet buvusios Mokytojų namais, grįždamos iš šokių būrelio. Ir vis tiek – giliausioje, kokčiausioje sovietijoje – visada žinojau: šoku ant Prezidento parketo.
Vieną dieną įvyko keista klaida. „Dainoje“ močiutė užsakė man kokteilį, manydama, kad barmenė (nebuvo žodžio „baristė“, dar nebuvo) suvoks: kokteilį gers vaikas.
Barmenė nesuvokė.
Išgėriau pirmąjį savo gyvenime svaigų gėrimą, net neatsimenu, kaip grįžau namo. Man atrodė, nieko baisaus ir neįvyko – juk buvo skanu, juk grįžome. Močiutė graužėsi, savo apsirikimo neslėpė, dažnokai apie tai pasakojo.
Aš nežinau, aš net neįsivaizduoju, ar mano močiutė, kai jau atvykome į Vilnių, bent kartą ėjo tuo prospektu, tuo Brodu, nors kai gyvenome Kaune – mėgo teatrus, muziejus, mudvi kiekvieną savaitgalį kur nors eidavome. Na, tikriausiai ne kiekvieną, juk Kaunas nėra didelis miestas, bet nykių sekmadienių, kai nėra kur dėtis, neprisimenu.
Dažniausiai močiutė sukiojosi po Antakalnį. Po gatvę, iš tiesų tapusią mano stuburu.
Mano močiutė Ona Baranauskaitė gimė Liepojoje ir ten gyveno šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų. Ten ištekėjo už Igno Medekšos, pagimdė Gražiną ir Rimvydą. Su vyru ir vaikais per Lietuvos ir Latvijos konfliktą (beveik karą) atvyko į Lietuvą. Norėjo į Vilnių, bet į jį nepateko – jau okupuotas. Taip tapo kauniete. Ten gyveno savo ilgąją gyvenimo dalį, daugiau nei šešiasdešimt metų.
Ir – Vilnius, pagaliau Vilnius. Čia jai buvo skirti šiek tiek daugiau nei dešimt metų.
Liepojos niekada nelankė. Nei Kauno.
Ilsisi Rokantiškėse.
Tą dieną Vilniuje, grįžusi į viešbutį Gėlių gatvėje, sau pažadėjau: dabar jau tikrai, pagaliau, imsiuosi nuoseklių giminės istorijų, tikrai tikrai.
Kad žinotumėte, kiek kartų sau esu tai žadėjusi. Kol kas jas tik barstau. Kol kas jas nešioja vėjai po kuo skirtingiausius leidinius, mano skubotus užrašus, pastabas.
Bet juk vėjai geriausiai žino, kur ir ką sėti.