Akvilina Cicėnaitė. Pasimatuoti mirtingumą
2024 m. Nr. 1
Mums reikės atlikti papildomus tyrimus, sako gydytoja. Už lango – pilkšva australiškos žiemos dargana. Pro lietaus plakamą langą matau judrią Marubros rajono centro sankryžą, mirgėdami švyturėliais ją kerta du gaisriniai automobiliai. Gal kaip tik šią akimirką rajone siautėja gaisras, liepsnos ryja virtuvės rakandus ir senus prieškambario tapetus, o gal tiesiog viename naujos statybos namų be reikalo įsijungė priešgaisrinė signalizacija. Tik norime užsitikrinti, kad viskas gerai, Akvilina, švelniu iš Europos pietų prieš dvidešimt metų atsivežtu akcentu kalba gydytoja vardu Siuzana. Ji vilki ryškiaspalvius drabužius, mėgsta man pasakoti, kur juos įsigijusi, per pietų pertrauką retsykiais susitinku ją vietiniame prekybos centre, įsikūrusiame klinikos pastato pirmajame aukšte. Jos lūpose mano vardas skamba minkštai, lyg glostytų plaukus ir sakytų – nebijok. Tai tik tyrimai. Tai dar nereiškia, kad tau vėžys.
Kūrybos ir mirtingumo sąsaja nėra nauja, apie ją yra kalbėję skirtingi kūrėjai. Įdomu, kad šioji sąsaja, nors ir reflektuojama vis kitaip, iškyla ir knygose apie rašymą. Antai savo knygoje „Negotiating with the Dead: A Writer on Writing“ Margaret Atwood fiksuoja šamanistinį rašytojų vaidmenį: tai gebantieji keliauti tarp šio ir kito pasaulio, peržengti ribą, prisiliesti prie to, kas žodžiais neįvardijama. Rašymą motyvuoja mirtingumo baimė ir susižavėjimas juo, troškimas leistis į rizikingą kelionę link Underworld, į požemius, anapus. Rašytojų misija, pasak Atwood, – „to bring something or someone back from the dead“, ir man norisi stabtelėti prie šio sakinio, nes judesys, apie kurį ji kalba, yra ne tik atnešti žodžius iš to pasaulio, kuris mirtingiesiems neprieinamas, bet ir tarsi virsti tuo, kuris geba prikelti iš mirusiųjų. Rašydami keliaujame apgraibomis, nematydami kur; istorija skleidžiasi tamsoje, o užplūstantis įkvėpimas tėra kelią akimirksniui nušviečiantys blyksniai. Tekstas – it kelionė nepraminta teritorija, nežinant, kas laukia priekyje, trapus iš tų lyg žaibo blyksnių ryškėjantis punktyras.
– Akvilina?
Šioje šalyje žmonės, pirmą kartą išvydę mano vardą, taria jį neryžtingai, lyg bijotų suklysti. Noriu juos nuraminti, kad man nesvarbu, jau girdėjau visus įmanomus jo variantus, nesupykstu nei pavadinta trumpiniu, nei svetimu vardu, gal net atvirkščiai – patinka pasimatuoti jį kaip vieną galimų tapatybės variantų. Laukiamajame ant sienos mirga televizoriaus ekranas, ryto žinios rodo sudužusį Jevgenijaus Prigožino lėktuvą – tebeliepsnojantį, į dangų kyla dūmų kamuoliai. Turbūt tądien, kai skrido iš Maskvos į Sankt Peterburgą, jis nemanė, jog netrukus žus. Kaskart segdamasi saugos diržą lėktuve pagalvoju, kad jis nukris. Gal visiems šmėsteli tokia mintis, o gal tik neurotiškiausiems iš mūsų. Įsimetu telefoną į rankinę – jame lieka pradėta skaityti Marianos Oliver knyga „Migratory Birds“. „Among migrating birds, permanence is an acceptance of death.“ Kartoju šį sakinį eidama paskui slaugę į procedūrinį kabinetą, bandau jį išversti į lietuvių kalbą ir suprantu nežinanti kaip. Galiu tik perfrazuoti, perkurti, išgalvoti. Priimti savo mirtingumą yra nuolatinė žmonių ir paukščių būsena. Pro šalį plaukia nesibaigiantys melsva spalva išdažyti klinikos koridoriai, grasinasi nusinešti užmaršties upė.
– Akvilina?
(Bandau prisiminti savo gimimo datą.)
Man jau kurį laiką sekėsi, jutau – tai netruks ilgai. Prieš kelis mėnesius buvau gavusi Jurgos Ivanauskaitės premiją. Esu keturiasdešimt ketverių, tad negalėjau neprisiminti Ivanauskaitės sarkomos diagnozės. Negalėjau nepagalvoti apie paslaptingus sutapimus, dėsningumus, sujungiančius mus per laiką ir erdvę, apie kada nors pasibaigiantį nekaltybės amžių ir užplūstantį suvokimą, kad tau gali nutikti bet kas ir dėl to nebegali stebėtis.
Žvelgiu į procedūrinio kabineto sieną, ant kurios kaba plakatas su nurodymais, kaip plautis rankas, ir galvoju apie Susan Sontag, mirštančią nuo vėžio ir to nepripažįstančią. Artėdama prie mirties Sontag užvis labiausiai norėjo, kad jai skaitytų. Nepagydoma teksto prasmė – apsaugoti mus nuo tiesos. Vienu metu man vis siūlė versti kūrinius, kurie galėtų būti įvardijami kaip trauma porn ar misery porn – kai skausmas tampa tikslu užuot buvęs priemone, – ir, man regis, tiesiog pavargau nuo tokių tekstų. Noriu paprasto, skaidraus sakinio grožio, kūrinio, nesiekiančio šokiruoti, neužvažiuojančio tanku, trupinančiu kaulus. O apie ką pati rašai, paprieštarauju sau žvelgdama į švirkštą slaugės rankose – lėta srovele į jį srūva kraujas. Bet čia ne trauma, čia tiesiog kasdienybė: mano ir milijonų kitų moterų, susiduriančių su kūno laikinumu.
Medicinos įstaigoje kūno vienišumas aitrus ir nenumaldomas, net jei laukiamajame likęs žmogus, kuris tavęs laukia. Visuomet maniau, kad rašymas yra vienišas užsiėmimas, bet, kita vertus, galbūt buvau neteisi. Gal žvelgdama į tuščią popieriaus lapą rašytoja niekada nėra viena. Gal, kaip rašo Atwood, visi rašytojai mokosi iš mirusiųjų. Atsispiriame nuo tų, kurie buvo prieš mus, remiamės į jų pečius, ir tai jie, o ne skaitytojai ar kritikai, mus vertina, teisia, verčia prisiimti atsakomybę už tekstą. Kadangi mirusieji valdo praeitį, jie valdo istorijas, toliau kalba Atwood. Rašymo judesys kartu yra ir pokalbis su mirusiaisiais, tąsa tų, kurių nebėra, kurių pradėtuose puslapiuose rašome savuosius, iš kurių citatų semiamės įkvėpimo, net jei jos – seniai skaitytos ir seniai pamirštos.
Pirmoji rašymo akimirka yra Mirusiųjų mokykla, rašo Hélène Cixous savo knygoje „Three Steps on the Ladder of Writing“. Kad pradėtume (rašyti, gyventi), privalome, jos žodžiais, „turėti mirtį“ – jauną, esamojo laiko, niršią, šviežią, šiandienos mirtį. Mirusieji – pirmieji mūsų mokytojai, atrakinantys duris kitapus: „Rašymas yra mokymasis mirti. Tai mokymasis nebijoti, kitais žodžiais, gyventi kraštutinume – tai mums dovanoja mirusieji, mirtis.“ Fiksuodama ryšį tarp rašymo ir mirimo Cixous teigia, kad rašytojai junta keistą aistrą mirčiai. Jie trokšta mirti, bet negali to pasakyti, juk taip nesakoma; tai nenusakoma. „Troškimas mirti yra troškimas žinoti; tai nėra noras pradingti ir tai nėra savižudybė; tai troškimas mėgautis.“
Pigiausios cigaretės Botanikos rajono tabako krautuvėlėje ant kampo kainuoja dvidešimt aštuonis dolerius. Pirmąkart Australijoje perku cigaretes. Vynas iš Adelaidės apylinkių vynuogynų – penkiolika dolerių. Jį perku nebe pirmą kartą. Grįžusi namo atsisėdu balkone ant raudonos sulankstomos kėdės, ant staliuko pasistatau taurę ir prisidegu cigaretę. Horizonte driekiasi centro dangoraižių linija. Kaimynai iš gretimo namo kabina skalbinius, kalba telefonu, kepa mėsą ant grotelių. Sidnėjuje paskutinis žiemos mėnuo. Sėdžiu susisupusi į šiltą megztinį, mūviu draugės megztas vilnones kojines. Kaskart jas maudamasi prisimenu draugę. Ji puikiai atitaikė dydį. Galvoju apie tas valandas, kurias ji sėdėjo ir mezgė – gal klausydamasi muzikos, gal žiūrėdama televizorių, o gal tiesiog mezgė nieko negalvodama, svarbu buvo tik siūlai, virbalai, rankų judesiai. Nemoku megzti. Nekenčiu rankdarbių. Nežinau, ar knygos gali būti laikomos rankdarbiu, nors galbūt jos ir gali sušildyti, gal versdami knygos puslapius skaitytojai kada nors prisimena ir autorę. Kartais gaunu skaitytojų laiškų su atpažinimo nuostaba, tarsi pasimatavę mano tekstą jie suprato, kad tai – jų dydis.
Mano balkone keroja vazonuose įkalinti augalai. Į balkoną atitipenęs šuo atsigula prie kojų. Priglaudžiu pėdą prie šilto jo kūnelio. Kambariniams augalams neskirta būti kambariniams, lygiai kaip naminiams gyvūnėliams neskirta būti naminiams. Žmonėms irgi neskirta būti nei kambariniams, nei naminiams. Žmonės yra laukiniai. Jei nebūtų laukiniai, nejaustų to beprotiško ilgesio. Turiu tiek troškimų, kad kartais jie mane gąsdina. Prisidegu kitą cigaretę ir galvoju, kad net jei tyrimai bus neigiami, man viskam nepakaks laiko, nes noriu daug. Noriu visko. Dūmai kyla į Sidnėjaus dangų – tamsų kaip mano neapykanta tiems, kurie kadaise aiškino, jog negaliu norėti per daug.
Vėl ima lyti. Surūkau pusę pakelio cigarečių ir išgeriu kone visą butelį vyno. Taip seniai nevartojau alkoholio, kad buvau pamiršusi, kodėl žmonės geria. Gal todėl, kad nori pamiršti. Žinau, kad ryte plyš galva, bet susidūrus su savojo kūno mirtingumu kažkodėl nesinori gerti salierų sulčių. Ant pakelio parašyta: „Smoking harms unborn babies.“ Taip, rūkymas kenkia negimusiems kūdikiams, bet žmonės miršta net tada, kai viską daro teisingai. Net tada, kai turi troškimų, planų, neparašytų knygų ir lėktuvo bilietus. Net ir tada, kai nėra nei teroristai, nei psichopatai, kai nerūko, negeria, valgo ekologiškas daržoves ir geria tik sušiktas salierų sultis. Neįmanoma derėtis su mirtingumu – net ir šio teksto rašymas tam tikra prasme beprasmis. Bet galbūt, galvoju, galbūt galima jį pasimatuoti, prisijaukinti, priprasti. Pabėgti į tekstą kaip į atsaką beprasmybei, leistis į požemius, anapus, prikelti daiktus ir pavidalus iš mirusiųjų, užsimiršti, pamiršti, o gal net prisiminti.
Tą vakarą horizonte ilgai žaibuoja. Mes sėdime balkone ir stebime žaibus.
Kai kurie rašytojai miršta dar būdami gyvi. Kartais to nesuprasdami. Kartais to nepamato net aplinkiniai. Vieni miršta neskaitomi, kiti tiesiog pamažėle, nestebimi, nepastebimi. Kaip augalai, rašytojai būna vienmečiai ir daugiamečiai. Kodėl manęs niekas nebemato, skundžiasi premijuota rašytoja, kurios vardas garsiai nuskambėjo vos prieš kelerius metus, o dabar pritilo. Gal todėl, kad rašytojų ir knygų galiojimo laikas trumpas? Kasmet, kas mėnesį pasirodo nauji autoriai ir nauji kūriniai. Tekstai pamiršta mus anksčiau, nei mes pamirštame tekstus. Nesu lankiusi kūrybinio rašymo kursų, tad nežinau, ar juose moko, kaip priimti žinomumą, kaip susitaikyti su pralaimėjimu (nors pralaimėjimo sąvoka literatūroje sąlygiška: prastas tekstas yra vienintelis galimas pralaimėjimas); ar juose pasakoja apie trapią šlovės prigimtį ir ambivalentišką pagyrimų galią, ar mini, jog atsisėdus prie darbo stalo svarbūs tampa ne apdovanojimai, o tik istorija, kurią reikia apčiuopti tamsoje; ar kalba apie tai, kad rašymas – ne tiražai ar premijos, o atminties kova prieš užmarštį, prisiminus Danutės Kalinauskaitės romaną „Baltieji prieš juoduosius“; ar pasakoja, kad gal ir pati kūryba svarbi tiek, kiek atkuria atmintį – asmeninę, kolektyvinę, ištrintą, kaip kad menininkės Diletos Deikės parodoje dygsniuoti Holokausto šešėliai ar tapytojos Agnės Jonkutės monochrominė meditacija apie paveldėtas šeimos istorijos atminties formas.
Parašyti vieną ar du romanus lengva, knygoje „Novelist as a Vocation“ sako Haruki Murakami. Bet ilgam laikui likti romanistų ringe, kaip jį įvardija pats autorius, sunku. Taip, svarbu ir talentas, ir atkaklumas, gal ir sėkmė. Bet yra dar vienas sunkiai įžodinamas, bet labai svarbus gebėjimas, kurį jaučia romanų autoriai. Gal todėl, rašo Murakami, šie kūrėjai palyginti lengvai į savo ratą įsileidžia naujokus – nes žino, kad vieno rašytojo sėkmė nereiškia kito nesėkmės, nes išpopuliarėjusi knyga ne atima kitų knygų skaitytojus, o priešingai, suteikia postūmį visai knygų industrijai. Vis dėlto autoriai, it kometos įsiveržę į literatūros pasaulį, susižėrę premijas, pasimėgavę skaitytojų ir kritikų dėmesiu, nebūtinai lieka jame ilgai, ištisiems dešimtmečiams. Neretai tyliai išeina iš ringo – gal supratę, kad tai ne jiems, gal todėl, kad savyje nešiojosi tik vieną romaną, o galbūt negavę tokio rezultato, grįžtamojo ryšio ar pasitenkinimo, kokio tikėjosi. Arba esi romanistas, arba ne, ir tam nereikia ypatingo proto (gal jis net kliudytų, svarsto Murakami). Romanų rašytojai dirba lėtu tempu, mat mėgina (pa)sąmonėje esančią bežodę masę paversti istorija, peržengti neišvengiamą tarpą tarp to, kas yra, ir to, kas galėtų būti. Arba jie eina į anapus, į tamsą pasišviesdami tik žaibo blyksniais, kad parneštų žodžius namo. Dešimtmečius rašantieji yra tie, kurių stuburas iš plieno, kuriuos gena vidinė varomoji jėga, kuriems pakanka kantrybės ir atsparumo pakęsti nuobodulį bei save, kurie gali ilgas dienas dirbti vienumoje ir susitaikyti su tuo, kad per savo rašymo gyvenimą patirs ne vieną mirtį.
Tą naktį po tyrimų, kai gulėjau lovoje negalėdama užmigti, klausiausi nenutylančių šarkų už lango – jos vis tarsi skundžiasi, dejuoja – ir galvojau apie savo gyvenimą. Bet ne įprastai, grauždamasi dėl dalykų, kurių nepadariau, o su dėkingumu. Nenoriu mirti, galvojau, bet mano gyvenimas buvo gražus. Nuo tada, kai save prisimenu, troškau būti rašytoja. Parašiau devynias knygas, gal to ir turės pakakti. Susidurti su mirtingumu yra kartu ir pasakyti sau, kad to, kas esi – buvai – turės pakakti. Galvojau apie tekstus, kuriuos dar noriu sukurti, studijas, kurias noriu baigti, žmones, kuriuos noriu mylėti, gyvenimus, kuriuos noriu dokumentuoti. Žvelgiau į savo kūną iš šalies – vidutinio amžiaus vidutiniškos išvaizdos moteris vidutinio dydžio lovoje vidutiniškame priemiestyje, – ir kartu regėjau, kaip ant jo nelyg užsikloja Jo Spence fotografija „Narratives of Dis-ease: included, 1990“. Joje nuoga moteris laiko glėbyje smėlio spalvos pliušinį meškiuką, ji užsimerkusi, jos veidas iškreiptas neužmaskuotos baimės. Pro suaugusios moters kūną prasišviečia maža išsigandusi mergaitė. 1982 metais Spence buvo diagnozuotas krūties vėžys. Jos autoportretų serija – tai intymi ligos istorija, skatinanti tiek iš naujo reflektuoti gražaus, sveiko moters kūno atvaizdų dominavimą, tiek siekianti trinti ribas tarp mūsų patirčių ir mūsų kūnų, o kartu primenanti, kad tekstų asmeniškumas – nebūtinai savitikslis; jo, mezgamo po eilutę, dydis vis tiek kam nors tinka.
Matyt, kažkuriuo metu šarkos nutilo ir užmigau, nes kai pabudau, jau švito. Atsikėlusi išėjau į balkoną. Lietus jau buvo nurimęs, virš tolimų dangoraižių skleidėsi rausvas pietų dangus.
Dabar priešais mano langus vietoj Sidnėjaus horizonto linijos – Vilniaus biblioteka, ir lentynose surikiuotų knygų vaizdas kasdien primena apie tuos, kurie jas rašė trokšdami nemirtingumo, kurie dabar jau mirę. Žvelgdama į didmiesčio dangoraižius jaučiausi labiau nemirtinga nei esu dabar, gyvendama mieste, kuriame gimiau, kur kasdien einu prospektu, kuriuo vaikščiojau trylikos, septyniolikos, dvidešimt septynerių metų. Šiame mieste laikas tiksi kitaip: aštrus ir neperkalbamas, jis nesileidžia į derybas, kasdien nenumaldomai kala į galvą, kad sulaukti senatvės – ne duotybė, o privilegija.
Rašydama šį tekstą klausausi Arnoldo Schoenbergo „Verklärte Nacht“ ir galvoju apie triskaidekafobiją, skaičiaus trylika baimę, kuri galbūt bent iš dalies ir nulėmė kompozitoriaus mirtį. Schoenbergas baiminosi mirsiąs šiuo skaičiumi pažymėtais metais, nuogąstavo dėl savo šešiasdešimt šeštojo gimtadienio 1939 metais, kol galiausiai astrologas Dane’as Rudhyaras, parengęs jo horoskopą, užtikrino, kad tie metai, nors ir pavojingi, nenusineš jo gyvybės. Bet vėliau, 1950 metais, kai Schoenbergui turėjo sukakti septyniasdešimt šešeri, astrologas jį perspėjo, kad šie metai galį būti lemtingi, mat sudėjus septynis ir šešis gaunamas skaičius trylika. 1951 metų liepos tryliktą, penktadienį, kompozitorius visą dieną galavosi iš ligos ir paniškos baimės, ir galiausiai prieš pat vidurnaktį mirė.
Man vis dar keturiasdešimt ketveri. Nemėgstu skaičiaus keturi, neatsimenu kodėl – gal nuo tada, kai perskaičiau, kad Kantono tarme jis skamba kaip žodis mirtis. Bet tai nėra mirtina fobija, ar bent taip tikiuosi, nors mano amžius ir dabartinis adresas savyje talpina per daug ketvertų. Primenu sau, kad tyrimų rezultatai neigiami, kad turiu laiko, ar bent turiu jo ne mažiau nei milijonai kitų moterų, susiduriančių su kūno laikinumu; tų, kurios gulėdamos lovoje naktį po tyrimų pasižada užuot švaisčiusios laiką skirti jį tik tam, kas išties svarbu, kad ir kas tai joms būtų – rašymas, fotografija, motinystė, muzika, fizika, kelionės, meilė, bedugnio dangaus paieškos. Pasižada ir kitą dieną sulaužo savo pažadus.
Paskutinis Natalie Goldberg knygos apie rašymą „Writing Down the Bones: Freeing the Writer Within“ skyrelis vadinasi „Nenoriu mirti“. Šio skyrelio pavadinimas – tai paskutiniai prieš mirtį pasakyti dzen mokytojo Suzuki Roshi žodžiai. Iš dzen mokytojo, kaip rašo Goldberg, tikėtumeisi kokių nors įkvepiančių žodžių – išminties, skambios frazės akistatoje su tuštuma. Bet šiais žodžiais jis tiesiai, atvirai, be pompastikos išsakė tai, ką jautė tą minutę. Pasak Goldberg, jei gebėsime kurdami prisiliesti prie tokio paprastumo (it sakytum tai, ką jauti, mirties akimirką) – suskliausdami abejojimus, baimes, nuovargį, apsimestines pozas, išmoktą literatūriškumą, – tai bus mūsų, rašytojų, stiprybės šaltinis, padėsiantis rašyti; rašyti nepaisant laikinumo jausmo, rašyti it besimatuojant mirtį, rašyti, nes dar liko ką pasakyti.