literatūros žurnalas

Andrius Konickis. Nietzsche ir Milašius: tokie panašūs likimai…

1993 m. Nr. 3

„Koks čia gali būti panašumas?“ – pasipiktintų tikriausiai koks kultūros isto­rijos žinovas, šį bet tą išmanąs ir apie šių dviejų asmenų vietą joje. – „Apskritai kaip galima dėti greta bjauraus „antikristo“ ir egzaltuoto „praktikuojančio ka­taliko“ vardus?“ Kas nors, turėjęs progą arčiau susipažinti su abiejų mąstytojų kūryba, galbūt tik patrauktų pečiais, prisimindamas pirmojo radikalų „nihiliz­mą“ ir antrojo „teigimo filosofiją“. Tiek vienas, tiek kitas šių hipotetinių kri­tikų, be abejo, yra teisūs; tačiau teisūs jie taip pat – be abejo – reliatyviai: net ničnieko negirdėjus apie hegelišką dialektiką, nesunku yra nuvokti, kad negali būti priešingumo be tam tikro panašumo ar net savotiško tapatumo. Tad mes norime kalbėti apie Friedrichą Nietzsche ir Oskarą Milašių būtent drau­ge – ir, neužmiršdami jų ryškaus skirtingumo, atkreipti dėmesį į įdomius, sa­kytume – simptominius, jų likimų panašumus. Čia pat, prieš pradėdami mūsų sugretinimą, turime atsiprašyti skaitytoją, kuris, ko gero, nusivils neradęs išsa­mesnės Nietzsche’s ar Milašiaus biografijos bei kūrybos analizės ar netekęs malonumo dar kartą išgyventi tuos ar anuos plačiai žinomus abiejų mąstytojų gyvenimo ir kūrybos epizodus. Kalbėsime tik apie tai, kas padėtų mums at­skleisti tąjį, kaip sakėme, simptominį panašumą.

Pradėkime vis dėlto, kiek tai įmanoma, a b   o v o.

F. Nietzsche gimė šeimoje, kurios bent trijų paskutinių kartų atstovai vy­rai – tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės – buvo liuteronų pastoriai arba teo­logai. Krikščioniško pamaldumo atmosfera supo būsimąjį filosofą vaikystėje – ko nespėjo padaryti tėvas, palikęs keturmetį sūnų ir dar jaunesnę dukrą, sėk­mingai tęsė motina, ir mažasis Friedrichas svajojo tapti, kaip tėvas, pastoriumi ir kalbėti žmonėms Dievo vardu. Vėliau, suformavęs itin savitą mąstyseną Nietzsche buvo priverstas vis dėlto „nužudyti“ Dievą. Pirmą kartą žodžiai „Dievas mirė“ nuskambėjo 1882 m. („Gaya Scienza“) ir reiškė aukščiausių krikščioniškų vertybių – tosios antjutiminės sferos nuvainikavimą. Galėtume sutikti su kai kuriais filosofo biografais, linkusiais manyti, jog anais laikais Nietzsche dar buvo „ištikimas pastoriaus sūnus“ ir kovojo tik su neapkenčiamu katolicizmu; iš tikrųjų, vaikas matė tėvo kančias ir mirtį, ir šitie baisūs įspūdžiai, sukūrę sūnaus atmintyje kilnų tėvo paveikslą, galėjo įteigti tam tikrą pagarbą ir jo profesijai. Tačiau mes žinome, kad vos ketveriems metams praėjus („Anapus gėrio ir blogio“, 1886) Nietzsche labai logiškai ir nuosekliai, o kartu ir – įžvalgiai ir sąmojingai susidorojo su pačia religingumo esme (šio – tam tikra prasme – skrodimo repeticija įvyko, beje, anksčiau – 1878 m. „Žmogiška, pernelyg žmogiška“, o 1888 m. („Antikristas“) prakeikė visą krikščionybę. Tokia tad buvo galutinė pastorių paveldėtojo evoliucijos išdava.

Visiškai kitaip, net, sakytume, atvirkščiai, klostėsi šiuo atžvilgiu O. Milašiaus gyvenimas. Nei tėvas (šiaip religijai abejingas, bet dvasininkijai jautęs ypatingą pasišlykštėjimą), nei motina (žydė, taip ir neįsitraukusi į krikščionybę) religiniu vaiko auklėjimu nesirūpino. Galbūt pirmuosius grūdus čia pavyko pa­sėti Oskaro auklėtojams Čerėjos dvare, tačiau Paryžius – studijų metai, kūrybos pradžia, boheminis gyvenimas, paskui kelionės po Europą – visa tai, regis, nebuvo ta dirva, kurion pasėti grūdai galėtų sudygti. Ir tik „gyvenimo nuėjęs pusę kelio“ Milašius pradeda pastebimai keistis. Svarbiausi šio pasikeitimo veiksniai bent jau iš pradžių buvo, matyt, suartėjimas su teosofiniais rateliais ir mistikų (J. Bohme’s, E. Swedenborgo ir kt.) raštų skaitymas. Vėliau Milašius imasi pats apmąstyti ir savaip interpretuoti „dieviškus dalykus“ metafizinėse poemose „Ars Magna“ ir „Slėpiniai“, paskui prisipažįsta „išauklėtas naiviausios bei šiurkščiausios „laisvamanybės“ dvasia, filosofinių apmąstymų keliu atėjęs į katalikišką savo protėvių religiją“. Mes matome tad, jog tiek vieno, tiek kito mąstytojo vaikystėje įgytos pažiūros, supratimai – tai, kas galėjo ir turėjo nulemti charakterio bei asmenybės formavimąsi, o gal net ir patį likimą – iš pamatų pasikeitė jų dvasinės evoliucijos metu, ir šis radikalus, kupinas dramatiz­mo atsivertimas yra vienas įdomiausių dviejų mąstytojų panašumo elementas, jų dvasinio giminingumo požymis, nors jų evoliucijos ir vyko priešingomis kryptimis.

Aštuoniolikmetis Nietzsche, atvykęs į Boną mokytis universitete, pasirinko studijų objektu klasikinę filologiją; Milašius, baigęs Paryžiuje Janson de Sailly licėjų, nusprendė studijuoti Louvre’o mokykloje hebraistiką bei Rytų epigrafiką. Tačiau nei vienas, nei kitas nepasidarė „siaurais specialistais“, negana to – savo svariausią žodį abudu tarė visiškai ne „specialybės“ srityje. Ir vis dėlto šis akademinis įvadas atliko nepaprastai reikšmingą vaidmenį kiekvieno mąs­tytojo kūryboje. Beje, „reikšmingas vaidmuo“ – tai, žinoma, ne tas žodis. „Iš­mokąs hebrajų kalbą, aš žinau viską“, – teigė linkęs kartais į pompastišką stilių Milašius, bet mes suprantame, ką tai reiškia: atsiradęs prie istorijos išta­kų, jis sudarė sau retą galimybę pažvelgti į žmonijos raidą nuo šaknų, t. y. visiškai atvirkščiai, negu mes esame įpratę daryti – žiūrėti į praeities įvykius iš mūsų amžiaus „aukštybių“. Susiejęs tokiu (o ne teologiniu) būdu į vieną vi­sumą du Testamentus, mąstytojas žengia kitą žingsnį: jis bando iš biblinės senovės pozicijų įvertinti savo epochą ir net žmonijos ateitį, nebetolimą pa­saulio pabaigą – štai iš esmės pagrindinė Milašiaus pranašysčių, tiksliau – Apo­kalipsės aiškinimų, intencija. Poeto pasaulėžiūroje tūkstančiai metų susispaudžia taip, kad patriarchų bei pranašų laikai tampa betarpiškiausiu XX amžiaus įvykių antecedentu. Nietzsche buvo kiek kuklesnės nuomonės apie savo filologiją: laikydamas ją tik „proto mankštinimo bei sudrausminimo priemone“, jis net tonizuodavo dėl tokių filologijos objektų kaip „Tacito įnagininkas“ arba „Afrikos lotynų pusdalyvis“. Tačiau, įsitikinęs, jog tikrąjį antikos genialumą at­skleidė poetas, Goethe, jis mėgina, pamankštinęs ir sudrausminęs savo protą, ne tik itin stropiai, bet tiesiog pašėlusiai studijuodamas Teognido ar Diogeno Laertiečio tekstus, dar giliau įsiskverbti į didingą, „tragišką“ antikos dvasią. Ir jau pirmieji šio „Drang nach Antike“ rezultatai gana iškalbingi: Nietzsche vadina A. Schopenhauerį, savo pirmąjį mokytoją, „atgimusio klasicizmo, vokiško nelenizmo filosofu“; aptinka senovės Graikijoje savo antrojo mokytojo bei draugo R. Wagnerio dvasią, o jam skirtoje – tiesiogiai ir netiesiogiai – knygoje („Tragedijos gimimas“, 1871) dar kartą, paskui Goethe poetiškai atskleidžia įtikinę Graikiją tam, kad pro ją ryškiau pamatytų XIX amžiaus ir net būsimąją Europą. Taigi, kaip ir vadinamosiose Milašiaus pranašystėse, čia susispaudė keli

<…>

siškai neviliojo perspektyva būti savo sumanymų realizacijos dalyviu. Beje, jis kažkaip išdidžiai – ir kažin ar ne iš apmaudo ir nusivylimo – teigė, kad jo doktrina „puikiausiai gali palaukti kelis amžius“. Bet ir Nietzsche dėjo viltį greičiau į būsimuosius skaitytojus negu į savo amžininkus: rašydamas p. von Meisenbug apie savo „keistas mintis“, jis daro prielaidą, kad „šios mintys apskritai bus išgirstos tikriausiai ne anksčiau kaip 1901 metais“; o laiške p. Gasini tarsi užbaigia šitą frazę: „tą dieną, kai mane pradės suprasti, aš jau nebe iš to jokio pelno“. (Šioji „pranašystė“ tiksliausiai išsipildė: Nietzsche mirė 1900-aisiais, o nuo pat mūsų amžiaus pradžios pradėta tiesiog karštligiškai domėtis jo kūryba.)

Ir vis dėlto pasmerktas vienatvėj kūrėjas, taip pat ir minčių kūrėjas, filosofas, net ir įsitikinęs savo triumfu tolimoj ateity – liūdnas, pasigailėtinas reiškinys. Dievas, sukūręs pasaulį, turėjo sukurti dar „į save panašų“, kuris įvertintų kūrybą ir išgarbintų kūrėją – o ką jau čia sakyti apie žmogų! Tiesa, kalbant apie tikrąjį kūrėją, šlovės problema kaip ir neiškyla – ne tas čia yra svarbiausia: kūrybos r e c i p i e n t a s, nebūtinai gerbėjų minios, bet – kad ir negausus – bendraminčių būrys. Tai nėra tiesioginis kūrybos šaltinis, tačiau tail viena reikšmingiausių jos sąlygų, toji aplinka, kurioje tik ir gali egzistuoti kūrėjas – netekąs jos, jis uždūsta lyg (leiskime sau šį, kad ir banalų, bet tikslų palyginimą) žuvis, netekusi vandens. Tiek Nietzsche, tiek Milašius tatai puikiai suprato, nes patyrė tą išretėjusį orą aplink save ir sočiai, kone iki pamišimo juo prisikvėpavo. „Giliajam žmogui būtinai reikalingas draugas, jeigu jis ne­turi Dievo“, – parašė kartą Nietzsche seseriai; neturėdamas Dievo, jis buvo itin jautrus savo draugams, brangino, tiesiog dievino draugišką ištikimybę. Jo in­stinktyvus, įgimtas draugystės poreikis vertė jį pasiutiškai įsimylėti savo drau­gus, o įsimylėjęs jis imdavo juos be galo garbinti, idealizuoti; todėl galbūt jis tiesiog tragiškai išgyveno draugų netekimą – ir R. Wagner čia gražiausias bei plačiausiai žinomas pavyzdys. Visa tai kone žodis žodin galima pakartoti kalbant apie Milašiaus santykius su draugais. Pridurkime nebent įvairumo dėlei Į specialiai Milašiui šiame kontekste J. Kohler skirtą sąvoką „draugystės kultu“. Ir ką gi? .. Vargu ar mes kada nors pajėgsime suvokti to nuolat ir visur veikiančio „šunybės dėsnio“ esmę – ar suprasime, kodėl šitie du tokie meilūs, tokie švelnūs, tokie draugingi žmonės turėjo vis dėlto tapti dvasios atsiskyrėliais. Liūdniausia, baisiausia yra tai, kad ir tarp tų negausių, šiaip ar taip, mąstytojams artimų sielų dar mažiau buvo iš tikrųjų giminingų – bendraminčių ar bent panašaus būdo ir polinkių žmonių, galėjusių lygiomis su mąstytojais dalyvauti jų dvasiniuose žygiuose. Dėl prastos sveikatos, o dar labiau, matyt, dėl tam tikrų charakterio ypatybių Nietzsche nelankė jokių vadinamųjų „kūrybinių“ kavinių ar salonų. Kurį laiką tokiu salonu jam buvo Wagnerio šeima, bet šis kūrybos židinys netrukus užgeso; mėgautis „draugyste dorovės ir filosofijos fone“ su savo ant pirštų suskaičiuojamais draugais jis galėjo tik retkarčiais, jie gyveno skirtinguose miestuose, be to, pats Nietzsche nuolat keitė gyvenamąją vietą, taigi susitikimai buvo reti ir atsitiktiniai, o ir bendravo daug laiškais. Šiaip pagrindinė filosofo konfidentė buvo jo sesuo Elisabeth: Nietzsche siųsdavo jai visas, savo knygas, lankydavo, kol jinai gyveno su motina, keliaudavo su ja po Europą, rašydavo atviresnius galbūt negu kitiems laiškus, tačiau… „Tai kerštinga antisemitine? kvailė (Gans)“, „ji nesiliauja mane kankinusi bei persekiojusi“, – taip pagaliau apibūdino brolis savo seserį. Milašiaus gyvenime buvo ir kavinių, ir salonų, ir, kaip kartą yra sakęs A. Vaičiulaitis, „garbintojų jam niekad netrūko“. Bet kavines lankydavo jaunas, nesuvokęs dar, o gal ir visai neturėjęs savosios idėjos pradedantis poetas; apie garsiojo P. N. Clifford Barney salono įtaką jam, Milašiui, mes jokių žinių neturime, ir tik iš poeto laiškų salono šeimininkei galime spręsti, kad jai, rodos, nebuvo visai svetimi keistuolio dvasiniai ieškojimai; na, o dėl garbintojų – būkime jiems – gal veikiau – joms, nes tikriausiai moteris visų pirma turėjo galvoje žymusis Milašiaus vertėjas) dėkingi – poeto vardu – bent už jų sugebėjimą išklausyti ir stengjantis neapvilti poeto, dėtis, kad suprantą. Matyt, ne iš gero gyvenimo Milašius dėstyti ponioms savo metafizikos esmę; tas pats troškimas būti išgirstam ir suprastam vertė jį paskui aiškinti tą patį savo naujiems asmeniškai skaitytojams (garbintojams – ?) – leidėjui P. Andrė-Mai, skulptoriui A. Bourdelle’ui, misticizmo bei hermetizmo entuziastui J. Chauvet: kiekvienas buvo potencialus bendramintis ir būsimasis pasekėjas. O juk ir Nietzsche’i, jau įžengusiam į savo paskutiniąją, „septintąją vienatvę“, švystelėjo vilties spindulys: į jo knygas atsiliepė filosofas iš Prancūzijos L. Taine’as ir rašytojas iš Danijos G. Brandesas; deja, mąstytojas jau buvo nepajėgus su jais bendrauti…

Didžios, nuoširdžios draugystės troškimas ir begalinis atsidavimas vienai visagalei idėjai – šios dvi aistros valdė abiejų mąstytojų tiek protus, tiek širdis. It dviem bangom susiliejus į rezonansinį maksimumą, šioms aistroms drau­ge įsiliepsnojus, Nietzsche’i dar studijų metais kilo įdomi ir drąsi mintis: įkur­ti – galbūt panašiai į Epikūro Sodą ar Platono Akademiją – šitokį „filosofinį seminarą“, kur jis ir jo draugai galėtų gyventi nevaržomi jokių rūpesčių ir kelių mokytojų vadovaujami svarstyti svarbiausias gyvenimo problemas. Jis aiškiai matė visus galimus sunkumus įgyvendinant šį sumanymą, bet vis dėlto manė esąs pajėgus būti tokios draugijos, tokio „meno ir minties židinio“, „šiuolaikinio vienuolyno“ steigėjas. Idėja atkakliai persekiojo mąstytoją visą gyvenimą, ir keliskart Nietzsche jau beveik ėmėsi praktinių veiksmų ar bent pradėdavo apta­rinėti su draugais kai kurias projekto įkūnijimo detales. Aptikęs kalnuose žavingą vienišą pilaitę, Nietzsche ėmė skirti jos kambarius savo artimiausiems draugams. Kitą sykį buvo surasta dar tinkamesnė pilis – dabar jau keturiasdešimčiai sąjungos narių; p. Elisabeth buvo paskirta draugijos administratore. 1882-aisiais, jau gerokai pavargęs nuo gyvenimo ir neišsipildžiusių planų, jis vėl rašo P. Gastui norįs „artimiausią vasarą surasti kur nors miške seną pilį ir subarti joje draugus“; dar porai metų praėjus, kartoja tą patį savo naujam bičiuliui P. Lanzky. Įdomu, kad ir Milašius kurį laiką ketino įkurti panašią bendraminčių draugiją. Tokios „dvasinės riterijos“ idėją jam pakišo, matyt, J. Chauvet, entuziastingas spiritistinių ratelių lankytojas. Ir štai, pasiryžęs prisiimti „grynai dvasinį“ vadovavimą draugijai, Milašius informuoja bičiulį, kad yra jau apmąstęs kai kurias detales, pavyzdžiui, juoduosius rūbus mokiniams ir raudonąją kepuraitę mokytojui, kad teoriniu bendrovės pagrindu bus „Slėpinių“ doktrina ir kad C. Larronde, ištikimas poeto konfidentas, ieško dabar Paryžiuje pasitikėjimo žmonių, nes „išmušė apaštalavimo valanda“… Deja! Šitiems didingiems sumanymams nebuvo lemta tapti tikrove. Ir tai, matyt, savotiškai natūralu ir tikriausiai dėsninga: ar galėtume įsivaizduoti Nietzsche arba Milašių paklusnios minios priešakyje ir dar su raudonąja kepuraite? Kas būtų buvę tuomet su i d ė j a?

Milašiaus kūryba iš esmės yra paskirta meilei: ją traktuoja tiek nebrandūs jauno poeto eilėraščiai, tiek sudėtingos brandaus mąstytojo metafizinės poemos. Nietzsche’s kūrinių puslapiuose „meilė“ – kone rečiausiai pasitaikantis žodis. Ar jau darysime iš to apibendrinančią išvadą apie visuminį kiekvieno mąstytojo nusistatymą meilės atžvilgiu? Gal dar klek apsidairykime. Tiesa, ne itin platus būtų tas dairymosi ratas – nedaug težinome. Beje, žinome, pavyzdžiui, kad abudu nebuvo vedę; bet – ar ketino, ar norėjo sukurti šeimas? Milašius apie tai, regis, nė žodžiu neprasitarė; maga tačiau manyti, kad, motinai mįslingai neįsikišus, poeto santykiai su „vienintele mylima moterimi“ Emmy von Heine-Heldern galėjo baigtis vedybomis. Nietzsche savo laiškuose kartais rašo apie ketinimą vesti, tačiau šių pasisakymų stilius verčia, švelniai tariant, susimąstyti: 1877 m, jam perša Nataliją Herzen, „bet jai 30 metų, būtų geriau, jei ji būtų 12 metų jaunesnė“; 1882 m. jis rašo apie Lou Salomė: „Jai 20 metų, visiškai mergaitė, vaikas“. Beje, šitą mergaitę, rusų generolo dukrą (Luiza Gustavovna) filosofas tikrai norėjo vesti, tačiau du kartus jam buvo atsakyta. Taigi abu mąstytojai patyrė čia, nors ir ne visai vienodai, savotišką matrimonalinę nesėkmę – abiem jų vadinamosios sužadėtinės pasprūdo (leiskime sau taip pasakyti) iš panosės: Emmy „staiga“ tapo barono Salvotti žmona, Lou pabėgo su filosofo bičiuliu P. Rée – ir abudu susitaikė su likimu: nė vienas nežengė bent kiek ryžtingo žingsnio, idant susigrąžintų mylimą moterį ir bandytų su ja pasiekti laimę. Toks dvasinis drovumas vadinamajame praktiniame gyvenime

dažniausiai būtent didžios dvasios žmonėms, išminčiams. Jokių išorinių demonstracijų, viskas buvo užrakinta sielos gelmėse. Kaip papildomas šio užrakto išbandymas reiškėsi savotiškos aplinkybės, fonas, kuriame visa tai vyko: kone visą gyvenimą tiek Nietzsche, tiek Milašius stebėjo laimingas savo draugų – Richardo Wagnerio ir Leono Vogto – šeimas. Bet ar tik stebėjo – iš atsto, abe­jingai? Paskutiniomis šviesiomis savo gyvenimo dienomis Nietzsche kelia sau klausimą: ar nemylėjo jis Wagnerio žmonos Kosimos? Jis stengiasi prisiminti visas jų bendravimo detales ir įsitikina esąs visiškai teisus. Negana to – jam atrodo, kad ir Kosima jį mylėjusi. Giliai susijaudinęs dėl savo „atradimo“ Nietz­sche rašo nedidelę alegorinę pjesę, kur jam, Wagneriui ir Kosimai skirtus pras­minius vaidmenis atlieka Bakchas, Tesėjas ir Ariadnė. Tarp garsiųjų 1889 m. sausio atvirukų – pirmųjų aptemimo ženklų – buvo ir meilės laiškas Ariadnei. Ligos istorijoje užfiksuota tokia replika: „Tai mano žmona Kosima Wagner atve­dė mane čia“. Taip prasiveržė viešumon tai, kas ilgiausius metus buvo rūpestin­gai slepiama ne tik nuo visų, bet tikriausiai ir nuo savęs, kas buvo savyje nuslo­pinta – „išstumta“, pasakytų S. Freudas (beje, visa šioji istorija yra labai froi­diškas c a s u s ir galėtų būti panaudota kaip įdomiausia psichoanalitinių tyrimų medžiaga). Milašius jokių tokių prisipažinimų mums nepaliko, ir, atrodo, ne­būtų reikalo ką nors čia dirbtinai konstruoti, jei ne viena labai paprasta mintis, kurios šiaip jau sunku atsikratyti: ar tik nebuvo jo visa tai dar giliau nuslo­pinta, dar toliau – vėl freudiškai tariant – išstumta? Juk Milašius buvo papras­čiausiai ne toks ekspresyvus ir kur kas santūresnis už Nietzsche, vadinasi, jo vidinis jausmų pasaulis slypėjo dar toliau nuo išorinių apraiškos galimybių…

„Aš ieškojau meilės visur, kur turėjau bent kiek vilties ją rasti“, – savo romano veikėjo lūpomis prisipažįsta Milašius. Suvokęs meilę kaip tobuliausią žmonių santarvę, kaip tikrąją dvasinę vyro ir moters situaciją, poetas išskiria ypatingą moters, kaip įšventintojos, vaidmenį šioje didingoje misterijoje. Atidus skaitytojas ir pro Nietzsche’s nihilizmą įžvelgia didžiąją pagarbą moteriai. „To­buloji moteris yra aukštesnis žmogaus tipas negu tobulasis vyras“, – mano filo­sofas ir prisipažįsta trokštąs tos meilės, kurią įpratome vadinti c a r i t a s. Deja, nei vienam, nei kitam mąstytojui nebuvo likimo lemta būti mylimos moters įšven­tintam į tą palaimingą būtį ar bent sutikti gyvenimo kelyje tą aukščiausios moteriškos tobulybės įsikūnijimą. Ir kai Milašius guodžiasi likęs, nepaisant at­kaklių meilės ieškojimų, „vienišas aklųjų bei kurčiųjų minioje“, mes liūdnai konstatuojame, jog dėl to paties, tik gal kiek kitais žodžiais, kadaise sielojosi Nietzsche.

Šiaip jau ne itin ilgą (56 metų) Nietzsche’s gyvenimą dar dvylika metų sutrumpino sunki liga, atėmusi filosofui galimybę mąstyti ir kurti. Paklauskime savęs, ar lengva būti nesuprastam, ir ieškodami atsakymo mėginkime pažvelgti į mąstytojo gyvenimą kaip į visąlaik įtemptą stygą tarp minties ir būties, tarp siekių ir tikrovės; galbūt tuomet mes įstengsime suvokti, jog kitaip ir negalėjo būti: styga anksčiau ar vėliau turėjo nutrūkti, nenormaliomis sąlygomis dirbusi savimonė turėjo pagaliau atsipalaiduoti. Betgi ir Milašiaus vidinis gyvenimas (ar mes to nematėm?) buvo labai panašus į įtemptą stygą. Ar ji, mums to ne­pastebėjus, kartais nenutrūko irgi? Plačiai apie kokius nors Milašiaus psichinės sveikatos sutrikimus kažkaip nekalbama; bet štai poeto giminaitis, vienas geriausių jo gyvenimo ir kūrybos žinovų, Cz. Miłoszas mano, jog tai, kas buvo po „Ars Magna“ ir „Les Arcanes“, „galėjo parašyti tik nesveiko proto žmogaus plunksna“ („ziemia Ulro“). Iš tikrųjų, ar nekyla įtarimas, skaitant Mi­lašiaus

šy. Rašto komentarus, kad tai ne moksliniai nepriklausomo istoriko ty­rinėjimai, o greičiau idée fixe apsėsto žmogaus prasimanymai? Tačiau, šitaip žvelgdami į Milašiaus kūrybą ar priimdami taiklias Cz. Miłoszo pastabas, vis pliauškime savęs: kur ir koks yra tasai psichinės sveikatos kriterijus? Prisiminkime čia F. Dostojevskį: „Kas iš to, kad tai yra liga, jeigu jos išdava tampa aukščiausio laipsnio harmonija, grožiu, duoda lig šiol negirdėtą ir nere­to pilnumos, saiko jausmą…“ („Idiotas“). Galbūt kiek esmingesnis rodiklis butų čia tos sveikatos (ar ligos) laipsnis: šitiek žmonių naudojasi akiniais, vadi­nasi, jų akys yra nesveikos, bet ar sakysime, kad kiekvienas žmogus su aki­niais jau visiškai nieko nemato? Visi mes, šiaip ar taip, esame nesveiki – tiek kūniškai, tiek protiškai; vieni yra priversti pasilikti lovoje, kiti, nors ir su ra­mentais, – juda, stengiasi būti tarp žmonių; vieniems reikia užmauti tramdo­muosius marškinius, izoliuoti juos nuo visuomenės, kiti… – netgi veržiasi žmo­nėms vadovauti… Kai kurie pasižymi „keistomis mintimis“; bet ir čia kyla tam tos nesusipratimas: kas gi vis dėlto yra „keistesnis“ – tų minčių kūrėjas ar jų recipientas, tas, kuris jas keistomis vadina? Nietzsche ir Milašius prikūrė nemaža keistų, net labai keistų minčių – tik tokiu, beje, būdu galėjo pasireikšti šita jų pairusi sveikata; ypatingas atvejis, vienišo minioje žmogaus liga, ro­danti, kad jis yra atitrūkęs nuo tikrove vadinamos minios ir negali dėl jos išsižadėti savo keistų idėjų. Tebūnie mums leista palyginti šitų nusidėjėlių ligą su Kristaus „sveikatos būkle“ paskutinėmis jo gyvenimo dienomis: žmogus jau nebepriklauso sau, net, sakytume, nebegyvena šiame pasaulyje; jį veda jo pa­ties sukurtos ir išpuoselėtos idėjos, dabar jau už jį stipresnės; jos neleidžia jam nei sustoti, nei atsikvėpti, nei apsidairyti – todėl tos idėjos „sveikiems“ atrodo keistos, o jų kūrėjo elgesys – peiktinas ir net baudžiamas. Nietzsche ir Milašius nuėjo, kaip ir Kristus, paskui savo idėjas, prasilenkdami su vadi­namąja tikrove. Tai, be abejo, rimta liga, kurios etiologiją taikliai atskleidė P. Valéry, pabrėždamas, jog „vidinis ermitavimas“1 nebūtinai turi būti skaistus: „jeigu dvasinėje celėje kartais drauge su siela uždaromas koks geismas, jis išsikeroja ten it šiltnamyje – iki siaubingo pertekliaus ir padūkimo“. Kaip ir kiekviena liga, šioji – taip pat liūdnas ir vertas užuojautos reikalas. O vis dėlto – kaip atrodytų mūsų, „sveikų“, gyvenimas, jei neturėtume tokių li­gonių?..

„Atrodytų, likimas susidaro iš kitų žmonių veiksmų, – samprotavo kadaise G. Hegelis („Krikščionybės dvasia ir jos likimas“). Tačiau tai ne daugiau dingstis; iš tikrųjų žmogaus likimas priklauso nuo to, kaip jis suvokia kitų veiksmus ir kaip į juos reaguoja.“ Beje, tame pačiame puslapyje filosofas teigia, kad likimas yra „neribotas ir nepaperkamas“, o kitoje vietoje („Vokietijos konstitucija“) apibūdina likimą kaip „apibrėžtumą“. Tad susimąstykime ir mes, baigdami mūsų sugretinimą – kas gi formuoja žmogaus likimą, kas už jį atsakingas? Į šį klausimą yra galimi, matyt, trys iš esmės skirtingi atsakymai: 1) Dievas, 2) atsitiktinumas ir 3) pats žmogus. Pirmuoju, o ypač antruoju atveju turime apie ką diskutuoti – galime tik skėstelėti rankomis; užtat trečiuoju kyla dar pluoštas klausimų: kodėl skirtingiems, nepanašiems vienas į kitą žmonėms tenka vienodi ar bent panašūs likimai? o gal visų žmonių likimai yra panašūs, tik mums nepasitaiko tinkamos progos tai pastebėti?


1 Ermite – atsiskyrėlis (pranc.); čia – vienišumas, uždarumas.

Tadas Žvirinskis. Iš meilės išminčiai ir humanizmui

2021 m. Nr. 7 / In memoriam. Andrius Konickis 1956 03 14–2021 06 03 / Bet kokį pasakojimą, net ir liūdną, derėtų pradėti nuo įžangos. Ji būtų iš mano feisbuko paskyros pranešimo, publikuoto šių metų birželio 4 dieną…

Andrius Konickis. Ką matė O. Milašius 1914 m. gruodžio 14-ąją?

1994 m. Nr. 1 / Oskaro Milašiaus gyvenime ir kūryboje galima matyti du pagrindinius, iš esmės skirtingus laikotarpius: iki 1914-ųjų metų ir po jų. Juos skiria gruodžio 14-osios vakare poetą ištikusi „m i s t i n ė v i z i j a“…

Andrius Konickis. Vienintelė mylima moteris

1991 m. Nr. 9 / Keletas O. Milašiaus kūrybos bei likimo bruožų / Siekiant tiksliau ir trumpiau apibūdinti Oskaro Milašiaus kūrybą ir net visą jo gyvenimą, tinkamesnio žodžio už „meilė“, matyt, neįmanoma nė įsivaizduoti.