literatūros žurnalas

Thomas Stearns Eliot. Yeats

1994 m. Nr. 7

Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis

 

Airių rašytojas Williamas Butleris Yeatsas gimė 1865 m. Sandimaunte (prie Dublino), mirė 1939 m. Prancūzijoje. Rašė anglų kalba. Dalyvavo nacionaliniame išsivadavimo judėjime, buvo airių atgimimo literatūrinio sąjūdžio vienas įkvėpėjų. 1923 m. apdovanotas Nobelio literatūrine premija.
Skelbiamas tekstas yra pirmoji metinė Yeatso studijų paskaita, skaityta Airių akademijos bičiulių draugijai Abbey Theatre Dubline 1940 metais. Paskui paskelbta žurnale „Purpose”.

 

Atrodo, mūsų laikų poetinė karta apima dvidešimties metų laikotarpį. Nenoriu pasakyti, jog darbingiausias laikas kiekvienam poetui neilgesnis už du dešimtmečius; turiu omeny, kad karta būna jauna tol, kol atsiranda naujas stilius ar mokykla. Tuo metu, kai, sakykime, žmogui penkiasdešimt, už jo yra septyniasdešimtmečių rašyta poezija, o prieš jį – trisde­šimtmečių kūryba. Taip šiuo metu yra ir man ir jeigu pragyvensiu dar dvidešimt metų, turbūt sulauksiu dar vienos, vėlesnės poezijos mokyklos. Tačiau mūsų santykis su Yeatsu vis tiek netelpa į šią schemą. Kai aš dar buvau jaunas Amerikos universiteto studentas, tik prade­dantis rašyti eiles, Yeatsas jau buvo žymi figūra poezijos pasaulyje, o jo ankstyvasis kūrybos laikotarpis jau buvo gerai išanalizuotas. Nepamenu, kad šio etapo Yeatso kūryba man būtų padariusi gilesnį įspūdį. Labai jaunas žmogus, pats mėginantis rašyti, pirmiausia yra nekritiškas, neįstengia visko plačiau suprasti. Jis ieško mokytojų, kurie padėtų iškelti iš jo sąmonės tai, ką jis pats nori pasakyti, nurodytų tokią poeziją, kokią jis pats nori kurti. Jauno rašytojo polinkis būna stiprus, bet apima siaurą sritį: jį riboja asmeniniai poreikiai. Poezijos, kurios man reikėjo, kuri galėjo pamokyti mane prabilti savo balsu, anglų kalba apskritai nebuvo; jos buvo sukurta tik prancūziškai. Todėl vargu ar jaunojo Yeatso kūryba man egzistavo, kol, dideliam mano džiaugsmui, ją nurungė vyresniojo Yeatso poezija. Tuo metu, turiu omeny – nuo 1919 metų, mano paties kūrybos vystymosi kryptis jau buvo nusistovėjusi. Tada aš pasijutau besižavįs juo kaip amžininku, o ne pirmtaku; be to, aš pritariau jausmams jaunesnių žmonių, pradėjusių skaityti ir gėrėtis jo poezija, sukurta po 1919 metų, kai jie dar buvo jauni.

Esu tikras, kad jaunesniems anglų ir amerikiečių poetams žavėtis Yeatso kūryba buvo visai naudinga. Jo poetinė kalba per daug savita, kad būtų galėjęs kilti imitavimo pavojus, o įsitikinimai per daug skirtingi, kad paveiktų poetus sutvirtindami jų prietarus. Ir vaizdinys neabejotinai didelio gyvo poeto, kurio stilius negundo mėgdžioti, ir idėjos, priešingos toms, kurios buvo madingos tarp šiuolaikinių poetų – visa tai buvo jiems naudinga. Jų kūryboje tepastebime atsitiktinius Yeatso įtakos pėdsakus, bet pats žmogus ir jo poezija jiems tikrai buvo labai reikšmingi. Iš pirmo žvilgsnio tai gali prieštarautl tom, ką aš kalbėjau apie peozlją, jauno žmogaus pasirenkamą žavėjimosi objektu. Bet iš tiesų tai skirtingi dalykai. Jeigu Yeatsas nebūtų tapęs dideliu poetu, jo įtaka nebūtų tokia stipri, bet įtaka, apie kurią aš kalbu, priklauso nuo paties poeto asmenybės, nuo tyros jo aistros savo menui ir amatui, suteiku­sios tokį postūmį jo nepaprastam vystymuisi. Londone jis mėgo susitikinėti Ir kalbėtis su jaunaisiais poetais. Kai kurie žmonės jį laikė Išdidžiu, mėgstančiu pirmauti. Man jis toks neatrodė: jutai, jog su jaunesniu rašytoju jis kalba kaip lygus su lygiu, kaip su darbo draugu, įnikusiu į tas pačias paslaptis. Taip buvo, man regis, todėl, kad jam – ne taip kaip daugeliui rašytojų – labiau rūpėjo poezija negu jo paties poetinė reputacija ar požiūris į save kaip poetą. Menas didesnis už menininką – štai tokį supratimą jis perteikdavo kitiems, todėl jaunesni žmonės jo draugijoje nesijausdavo nepatogiai.

Neabejoju, jog iš dalies šitai lėmė jo sugebėjimas tapus neabejotinu meistru išlikti šiuolaikišku rašytoju. Kitą dalį sąlygojo nuoseklus vystymasis, apie kurį jau kalbėjau. Bet tai jau tapo kritikos darbų apie jį banalybe. Tačiau jeigu ir dažnai apie tai kalbama – priežastys ir pobūdis aptariami retai. Viena priežasčių, be abejo, – susikaupimas ir sąžiningas darbas.

O šalia to – dar jo būdas, turiu omeny grynai menininko būdą, t.y. jo tvirtumą, tokį, kokiu pasižymėdamas Dikensas, išeikvojęs savo jaunatvišką įkvėpimą ir būdamas vidutinio amžiaus, sugebėjo sukurti tokį skirtingą nuo jo ankstesnių veikalų šedevrą kaip „Bleak House“ (Niūrūs namai). Sunku Ir neprotinga kalbėti apie kūrybos metodus (kiek žmonių, tiek metodų), tačiau pats esu patyręs, jog artėdamas prie vidutinio amžiaus žmogus gali rinktis vieną iš trijų galimybių: apskritai nustoti rašęs, kartotis galbūt vis didėjant meistrišku­mui ir virtuoziškumui arba susimąstyti ir bandyti prisitaikyti prie savo amžiaus bei patirties, t. y. rasti naują kūrybos metodą. Kodėl vėlyvosios Brauningo ir Svinburno poemos beveik neskaitomos? Manau todėl, kad skaitytojas visa, kas geriausia, randa ankstyvojoje jų kūryboje, vėlesnėje pasigesdamas buvusio gaivumo, ir ši kūryba nebeįtikina turinti naujų, senąsias atsveriančlų savybių. Žmogaus, dirbančio abstraktaus mąstymo reikalaujantį darbą – pavyzdžiui, jei tai yra visiškai abstraktūs matematikos ar fizikos mokslai, protas gal bręsti, nors jausmai lieka tokie patys ar net atrofuojasi; ir jo darbui tai nedaug teturės įtakos. Tačiau poetas bręsta visą gyvenimą, patirdamas su amžiumi ateinančius tokius pat stiprius kaip jaunystėje jausmus.

Vienas tobulas tokio brendimo pavyzdys – Shakespeare’o kūryba. Tai vienas iš nedaugelio poetų, kurio brandaus amžiaus darbai tokie pat jaudinantys kaip ir ankstyvieji. Manau, yra vienas skirtumas tarp Shakespeare’o ir Yeatso brendimo, ir pastarojo atvejis dar įdomesnis. Skaitydami Shakespeare’o kūrinius, matome iš lėto, nuosekliai tobulėjant jo poetinį meistriškumą, o vėlesnį stilių galime nujausti ankstyvesnėje kūryboje. Perskaitęs sakinius iš bet kurio Jo veikalo, galime pasakyti: „Tai puiki vieno ar kito jo raidos laikotarpio poetinės pajautos Išraiška“. Tai, kad vidutinio amžiaus poetas apskritai gali bręsti, kad jis sugeba taip pat gerai pasakyti ką nors nauja, yra šioks toks stebuklas. Bet Yeatso brendimas man atrodo kitoks. Nenoriu, kad manytumėt, jog žiūriu į ankstyvesnę jo kūrybą taip, tarsi tai būtų skirtingų autorių poezija. Skaitydami ankstyvuosius eilėraščius, jau artimai susipažinę su vėlyvaisiais, pirmiausia matome, kaip lėtai Ir nuosekliai tobulėjo poetinė technika – tos pačios išraiškos priemonės ir žodynas. Kalbėdamas apie tobulėjimą, nenoriu pasakyti, jog daugelis ankstyvesniųjų eilėraščių nėra parašyti taip gerai, kaip galėtų būti. Keletas jų, pavyzdžiui, „Who Goes with Fergus“ (Kas eina su Fergum) – tai tobuliausi šios rūšies kūriniai, parašyti mūsų kalba. Bet patys geriausi ir garsiausi turi tą patį ribotumą: būdami tarp kitų to paties laikotarpio eilėraščių, jie atrodo visai savarankiški – tartum „antologiniai kūriniai“.

Sąvoką „antologinis kūrinys“, aišku, vartoju išskirtine prasme. Bet kurioje antologijoje randame eilėraščių, kurie suteikia tiek pasitenkinimo ir džiaugsmo, kad beveik nesidomime, kas jų autorius, nesistengiame artimiau susipažinti su jo kūryba. Yra ir kitokių, nebūtinai tobulų eilių, sukeliančių nenugalimą norą kuo daugiau sužinoti apie jų autorių, susipažinti su kitais jo kūriniais. Žinoma, šia savybe daugiau pasižymi eilėraščiai, į kuriuos poetas įliejo tik dalį savo proto jėgos, jeigu apskritai šis protas pakankamai galingas. Skaitydami tokį eilėraštį, iš karto pajuntame, kad jį parašęs žmogus galėtų žymiai daugiau pasakyti kitame kontekste, ir tai būtų ne mažiau įdomu. Tačiau ankstyvųjų Yeatso knygų eilėraščiuose tik šen ten terandu eilutę, atskleidžiančią tą nepakartojamą individualybę, kuri verčia mus atsisėsti ir karštai, su jauduliu stengtis kuo giliau pažinti autoriaus proto ir jausmų pasaulį. Paties Yeatso emocinės patirties jėga beveik neapčiuopiama. Turime pakankamai liudijimų apie jo jaunystėje patirtus stiprius išgyvenimus, bet jie ryškiau iškyla prisiminimų pavidalu kai kuriuose jo vėlesniuose kūriniuose.

Kažkada savo straipsniuose liaupsinau tai, ką vadinau beasmeniškumu mene, todėl gali atrodyti, kad girdamas vėlyvąją Yeatso kūrybą už geriau joje atsiskleidžiančią individu­alybę, aš prieštarauju sau. Galbūt anuomet šiuos dalykus aš ne visai tiksliai formulavau ar žiūrėjau į juos per daug jaunatviškai. Neprisiversdamas iš naujo perskaityti savo prozinių rašinių, esu linkęs palikti šį klausimą neišspręstą. Dabar aš manau, jog yra maždaug taip: beasmeniškumas gali būti dvejopas – toks, kurį įgyja aiškiau matyti 1910 metų tomelio eilėraštyje „Peace“ (Talka). Tačiau tai nėra taip aiškiai išreikšta, kaip 1914 metų rinkinio ugningose ir bauginančise dedikacijose „Responsibilities“ (Atsakomybės) įrašo didingose eilutėse:

Pardon that for a barren passion’s sake,
Although I have come close on forty-nine…

Atleiski tai vardan menkos aistros,
Nors pusamžį jau pasiekiau beveik…

Reikšminga tai, kad jis pamini eilėraštyje savo amžių. Daugiau nei pusė gyvenimo, kad pasiektum tokį kalbos laisvumą. Tai triumfas.

Net technikos srityje Yeatsui nebuvo lengva išsilaisvinti iš savo įpročių. Kai žmogus yra jaunesnysis poetų grupės narys, iš kurių, aišku, nė vienas jam neprilygsta, o visi esti toliau pažengę savo ribotos vidutinybės takais, tai gali laikinai sustabdyti jo poetinės kalbos vystymąsi. Be to, prerafaelitų prestižas turėjo būti milžiniškas. Tas keltų aušros Yeatsas – kurį greičiau pavadinčiau prerafaelitų saulėlydžio Yeatsu – naudojo keltų tautosaką panašiai kaip Williamas Morrisas – skandinavų. Jo ilgesnieji pasakojamieji eilėraščiai turi Morriso antspaudą. Žinoma, prerafaelitinio laikotarpio Yeatsas jokiu būdu nėra mažiausias iš prera­faelitų. Galbūt aš klystu, bet pjesė „The Shadowy Waters“ (Ūksmingi vandenys) man atrodo vienas tobuliausių šios mokyklos liaupsinamo migloto kerinčio grožio įkūnijimų. Ji veikia mane – gal tai netaktiška iš mano pusės – kaip vakarų jūros, aprašytos stebint jas pro Kensingtono namo kiemo langą – airiškas mitas, tinkantis „Kelmscott Press“; ir kai bandau įsivaizduoti pjesės personažus, jie man atrodo turį didžiules, padūmavusias svajingų Ben Džonso riterių ir damų akis. Laikai, kai jis perkūrinėjo airių legendas Rossetti ar Morriso pavyzdžiu, man regis, buvo sumaišties laikai. Tų legendų jam taip ir nepavyko įvaldyti, kol nepradėjo žiūrėti į jas kaip į priemonę saviems personažams kurti, t. y. praktiškai, kol jis nepradėjo rašyti „Plays for Dancers“ (Vaidinimų šokėjams). Esmė ta, jog darydamasis vis labiau airiškas ne tematika, o išraiškos būdu, jis vis labiau universalėjo.

Kalbėdamas apie Yeatso kūrybos raidą, noriu pažymėti du pagrindinius jos bruožus. Apie pirmąjį jau kalbėjau – tai vidutiniame ir vyresniame amžiuje pasiekta kūrybos pilnatvė. Tai didingas ir nepamirštamas pavyzdys (tuo busimieji poetai turėtų pagarbiai sekti) to, ką pavadinau Menininko Būdu, kas yra tam tikras dorinis ir intelektualinis tobulumas. Antrasis bruožas, dėsningai plaukiantis iš mano kritinio pastebėjimo apie jo ankstyvųjų kūrinių emocinės išraiškos netobulumą, yra tas, kad Yeatsas pirmiausia yra vidutinio amžiaus poetas. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad jis – vidutinio amžiaus skaitytojų poetas: angliškai rašančių jaunųjų viso pasaulio poetų dėmesys prieštarauja šiam teiginiui. Be to, neįmanoma teoriškai įrodyti, kodėl poeto įkvėpimas ar emocinė medžiaga jam pasiekus vidutinį amžių ar senstant turėtų silpnėti. Atviras naujai patirčiai žmogus kiekvieną savo gyvenimo dešimt­metį pasijunta vis kitame pasaulyje; ir jeigu regi jį vis kitomis akimis, jo poetinė medžiaga nuolatos atsinaujina. Tačiau tikrovėje labai nedaug poetų įstengė prisitaikyti prie savo amžiaus. Iš tiesų, norint deramai sutikti pasikeitimus, reikia neeilinio sąžiningumo ir drąsos. Dauguma žmonių arba kabinasi į savo jaunystės patirtį, savo rašiniuose nenuoširdžiai kiekvienas labiau įgudęs amatininkas, ir toks, kurio vis daugiau įgauna bręsdamas menininkas. Pirmasis labiau būdingas „anto­loginiam kūriniui“; pavyzdžiu čia gali būti Lovelace’o, Sucklingo ar Campiono, geresnio poeto už anuodu, lyrika. Antrosios rūšies beasmeniškumas būdingas poetui, kuris per savo asmeninę patirtį, išlaikydamas visą jos savitumą, pajėgia išreikšti bendresnę tiesą, paversti Ją simboliu. Nuostabiausia tai, kad Yeatsas, būdamas didelis pirmosios beasmeniškumo rūšies meistras, tapo antrąją jo rūšį įvaldžiusiu poetu. Net todėl, kad jis tapo kitu žmogumi, nes, kaip jau užsiminiau, galima justi jį aistringai išgyvenus savo jaunystę, o be šios ankstyvos patirties jis tikriausiai nebūtų įgijęs išminties, kuria dvelkia vėlyvieji kūriniai. Tačiau tam, kad surastų tinkamą jaunatviškos patirties išraišką, jis turėjo palaukti vėlyvosios brandos; ir tai, man regis, jį daro nepakartojamą Ir ypatingai įdomų poetą.

Pažvelkime į jo ankstyvesnį eilėraštį, kurį galima rasti kiekvienoje antologijoje: „When you are old and grey and full of sleep“ (Kai tu sena, žila ir mieguista) arba „A Dream of Death“ (Mirties sapnas) iš to paties 1893 metų rinkinio. Tai puikūs eilėraščiai, tačiau tai tik meistro darbas, nes juose nejauti to individualumo, leidžiančio išreikšti visuotinę tiesą. Aiškius poslinkius pastebime puikiuose 1904 metų tomelio eilėraščiuose „The Folly of Being Comforted“ (Paguodos beprotystė) ir „Adam’s Curse“ (Adomo prakeikimas). Kažkas juose prasiveržia; prabilęs kaip atskiras žmogus, jis ima kalbėti apskritai žmogaus vardu. Tai dar mėgdžiodami jaunystės kūrinius, arba atmeta savo aistras ir kuria vien iš galvos, demonstruodami bergždžią ir šaltą virtuoziškumą. Yra dar viena, kur kas blogesnė pagunda: tapti dideliu, tapti Įžymiu Žmogumi, teturinčiu oficialų gyvenimą, nelyginant rūbų kabykla, apka­binėta ordinais ir garbės vardais, veikianti, kalbanti, net galvojanti ir jaučianti taip, kaip, jos manymu, publika iš jos tikisi. Yeatsas nebuvo toks, ir tikriausiai todėl jo vėlyvoji poezija priimtinesnė jaunimui negu vyresniems žmonėms. Jaunimas mato jame kūrėją, kuris savo darbais visada buvo geriausia prasme jaunas ir kuris tam tikru požiūriu net jaunėjo. Tačiau vyresnieji, jeigu jie nepuoselėja tokio sąžiningumo savo pačių atžvilgiu, kokį išreiškia ši poezija, bus sukrėsti, patyrę, koks žmogus iš tikrųjų yra ir kokiu tampa. Jie nesutiks patikėti, kad yra tokie.

You think it horrible that lust and rage
Should dance attendance upon my old age;
They were not such a plague when I was young:
What else have I to spur me into song?

Baisu, jei pyktis tik ir geiduliai
Senatvėje tešoks aplink žvaliai;
Jaunam tokia bėda jie neatrodė –
Kas šiandien dar bevers mane dainuoti?

Šios eilutės labai įspūdingos, bet nelabai malonios, čia išreikštą mintį neseniai kritikavo vienas anglų kritikas, kurį aš apskritai vertinu. Tačiau, man regis, jis neteisingai šias eilutes suprato. Aš manau, jog tai meninė išpažintis žmogaus, kurio patirtis ne skiriasi nuo kitų, bet iš esmės sutampa; tik čia ji išreikšta aiškiau, sąžiningiau ir drąsiau. Kuris sąžiningas pagyvenęs žmogus tokių jausmų iš viso nebūtų patyręs? Jie gali būti sudrausminti, prislopinti religinių įsitikinimų, bet kas gali teigti juos esant mirusius? Tik tie, kuriems tinka La Ruochefoucauld posakis: „Quand les vices nous quittent, nous nous flattons de la creance que c’est nous qui les quittons“ (Kai mus apleidžia ydos, giriamės, jog tai mes jas apleidome). Visą Yeatso ketureilio tragiškumą perteikia paskutinė eilutė.

Panašiai pjesė „Purgatory“ (Skaistykla) taip pat nėra per daug maloni. Kai kurie jos aspektai man pačiam nelabai patinka. Norėčiau, kad ji kitaip vadintųsi, nes negaliu įsivaizduoti skaistyklos, kurioje neskaistinama ir net neužsimenama apie tai. Tačiau, jau nekalbant apie neeilini dramaturgo talentą, kuris jam padėjo trumpoje statiškoje scenoje perteikti tiek daug veiksmo, šioje pjesėje meistriškai atskleisti seno žmogaus jausmai. Manau, ką tik pacituotą ketureilį galima laikyti tokiu pat dramatišku kaip ir ši pjesė. Lyrinis poetas – o Yeatsas visada buvo lyrikas, net rašydamas draminius kūrinius – gali kalbėti kiekvieno, net labiausiai į jį nepanašaus žmogaus vardu, tačiau tam jis turi sugebėti trumpam susitapatinti su visais ir kiekvienu. Ir kaip tik ta vaizduotės gaila, leidžianti tai padaryti, kai kuriuos skaitytojus, ypač nelinkusius įsijausti į kūrinį, verčia manyti, jog poetas kalba tik apie save ir už save.

Nesiruošiu išryškinti tik šios vienos vėlyvosios Yeatso poezijos pusės. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną nuostabų eilėraštį iš rinkinio „Tho Winding Stair“ (Sraigtiniai laiptai), parašytą Evos Gore–Booth ir Con Marklevicz atminimui, prasidedantį tokiu paveikslu:

Two girls in silk kimonos, both
Beautiful, one a gazelle,

Dvi mergaitės šilkiniais kimono, abi
Gražios, viena it gazelė,

kurioms didžiulės jėgos suteikia sukrečianti vėlesnė eilutė:

When withered, old and skeleton gaunt,

Kai nuvytus, sena, liesa it skeletas,

taip pat „Coole Park“ (Coole parkas) pradžia:

I meditate upon a swallow’s flight,
Upon an aged woman and her house.

Galvoju aš apie kregždutės skrydį
Ir seną moterį, Ir jos namus.

Skaitydami tokius eilėraščius, suvokiame, kad patys gyviausi ir vertingiausi jaunystės jausmai buvo išsaugoti tam, kad prisiminimuose įgautų visapusišką ir tinkamiausią išraišką. Nes įdomiausi brandaus amžiaus jausmai nėra kažkokie visiškai skirtingi, jie tik sutelkia jaunystės jausmus.

Yeatso asmenybės vystymasis jo draminėje poezijoje atsispindi taip pat įdomiai kaip ir lyrikoje. Kalbėjau apie jį kaip apie lyrinį poetą ta prasme, kuria, pavyzdžiui, savęs nelaikau lyriku, turėdamas omeny greičiau tam tikros rūšies emocijų visumą negu atskiras metrines formas. Lyriniam poetui niekas netrukdo kartu būti ir draminiu poetu; man Yeatsas atrodo tipiškas lyrinis dramaturgas. Jis daug metų sugaišo, kol įvaldė jo genijui tinkančias dramines formas. Kai jis rašė pirmąsias pjeses, poetinėmis dramomis buvo vadinami veikalai, parašyti baltosiomis eilėmis. O Juk baltosios eilės jau kurį laiką buvo mirusi forma. Bandydamas paaiškinti, kodėl taip įvyko, toli nukrypčiau nuo savo temos, bet aišku viena forma, kurią taip tobulai valdė Shakespeare’as, yra savaip nepatogi. Jeigu jūs rašote Shakespeare’o tipo dramą, tai meistro pirmumas veikia slegiančiai, jei kuriate kitokį veikalą – blaško dėmesį. Be to, jei Shakespeare’as didesnis už visus juo sekusius, baltąsias eiles sunku atskirti nuo XVI–XVII amžiaus tikrovės ir jos sunkiai perteiks šiuolaikinės anglų kalbos ritmus. Manau, kad jeigu iš viso įmanoma atkurti taisyklingas baltąsias eiles, tai galima būtų padaryti tik jų nenaudojus ilgesni laiką, per kurį ši forma galėtų išsilaisvinti nuo minėto laikotarpio asociacijų. Tada, kai Yeatsas rašė pirmąsias pjeses, poetinei dramai nebuvo įmanoma pritaikyti jokios kitos formos. Tai ne kritika Yeatso atžvilgiu, o teiginys, kad poetinės formos keičiasi tuo, o ne kitu metu. Jo ankstyvosios eiliuotos pjesės, įskaitant „Green Helmet“ (Žaliąjį šalmą), sukurtą netaisyklingomis rimuotomis keturiolikos skiemenų eilutėmis, yra labai gražios ir bent jau laikytinos geriausiomis to meto eiliuotomis pjesėmis. Net jose jau pastebime, kad jų metras tam tikra prasme darosi vis nereguliaresnis. Yeatsas neišranda visiškai naujo metro, bet baltosios jo vėlesnių dramų eilės gerokal linksta į tą pusę, o labiausiai stebina baltosiomis eilėmis parašytos „Purgatory“ metro laisvumas. Viena priemonių, sėkmingai panaudotų kai kuriose vėlesnėse dramose, – tai lyriniai choro intarpai. Kita svarbi tobulėjimo prielaida – apsivalymas nuo poetinių puošmenų, šiuolaikiniam poetui, bandančiam sukurti eiliuotą pjesę, tai pats sunkiausias dalykas, turint omeny patį eiliavimą. Tobulėjimo kelias veda vis tikslesnės išraiškos link. Savaime graži eilutė – tai prabanga, pavojinga net draminės technikos tobulumą pasiekusiam poetui. Gražu tai, kas būtina, ko nesistengiama sutalpinti į atskirą eilutę ar posakį, bet įaudžiama į patį dramos audinį taip. kad neįmanoma pasakyti, ar eilės daro dramą tobula, ar drama verčia žodžius poezija. (Viena labiausiai jaudinančių „Karaliaus Lyro“ eilučių labai paprasta:

Never, never, never, never, never

Niekad, niekad, niekad, niekad, niekad

Bet ar nežinodami konteksto mes galėtume pasakyti, jog tai poetinė ar net apskritai prasminga eilutė?) Yeatso eilių grynumas dar akivaizdžiau matyti keturiuose „Plays for Dancers“ (Vaidinimuose šokėjams) ir dviejose dramose iš jo pomirtinio raštų tomo, kur jis iš tikrųjų surado savo tiksliausią ir galutinę draminę formą.

Pirmuose trijuose „Vaidinimuose šokėjams“ matome, kaip jis iš vidaus, priešingai išoriniam suvokimui, traktuoja airių mitologiją, apie ką jau kalbėjau anksčiau. Ankstyvesnėse dramose kaip ir eilėraščiuose su legendų herojais ir herojėmis justi, jog autorius į savo personažus žvelgia su pagarba, kokią mes Jaučiame legendinėms kito pasaulio būtybėms. Vėlesnėse šie personažai tampa universaliais vyrais Ir moterimis. Galbūt prie tokių dramų nereikėtų priskirti „The Dreaming of the Bones“ (Kaulų sapnas), nes Dermotas ir Devorgilia – tai šiuolaikinės istorijos veikėjai, o ne priešistoriniai herojai; bet ankstesniam savo teiginiui paremti pasakyčiau, kad šioje dramoje du įsimylėjėliai savo universalumu primena Dantės Paoto ir Frančeską, o tokių bruožų jaunasis Yeatsas jiems nebūtų suteikęs. Taip ir Cuchulainas iš „The Hawk’s Well“ (Vanago šaltinio), Cuchulainas, Emer ir Eithnė iš „The Only Jealousy of Emer“ (Vienintelio Emer pavydo); čia autorius nepasakoja mitų dėl jų pačių, o naudoja kaip priemonę išreikšti visuotinai reikšmingą situaciją.

Dabar matau, kad, nepaisydamas savo ketinimų ir įsitikinimų, baigiu sudaryti įspūdį, jog jaunojo Yeatso poeziją ir dramas galima nuvertinti dėl jo vėlesnės kūrybos. Didelio poeto darbų taip paprastai skirstyti negalima. Jei poeto asmenybė ir kūrybinės aspiracijos lieka beveik nepakitusios, vėlesnių kūrinių neįmanoma suprasti ar paprasčiausiai jais gėrėtis, nepažinus ir nepripažinus ankstyvųjų. Savo ruožtu vėlyvoji kūryba naujai nušviečia anksty­vąją, atskleidžia anksčiau nepastebėtą jos grožį bei reikšmingumą. Mes taip pat neturėtume pamiršti istorinių sąlygų. Kaip jau minėjau, Yeatsas pradėjo reikštis anglų literatūrinio judėjimo pabaigoje. Tik tie, kam yra tekę galynėtis su kalba, žino, kiek reikia pastangų ir stiprybės išsivaduoti iš panašios įtakos. Kita vertus, jei mes išmokstame skirti vyresnio poeto balsą, jo savitas intonacijas girdime net pačiuose ankstyviausiuose eilėraščiuose. Mano paties jaunystės laikais, atrodo, šalia nebuvo poetinių jėgų, galėjusių padėti ar kliudyti, iš kurių būtų galima pasimokyti ar prieš kurias maištauti, bet galiu suprasti, kokia sunki buvo Yeatso padėtis ir koks sunkus jo uždavinys. Kita vertus, poetinės dramos žanro padėtis buvo priešinga, nes iki Yeatso nebuvo nieko, o mums jau buvo Yeatsas. Jis pradėjo rašyti dramas, kai prozinės pjesės apie šiuolaikinį gyvenimą, atrodė, turėjo milžinišką pasisekimą ir didžiulę ateitį; kai lengvi komedijiniai farsai vaizdavo tik privilegijuotų sostinės visuomenės sluoksnių gyvenimą, o rimtos dramos darėsi panašios į vienadienius traktatus apie kintančios visuomenės problemas. Galima pradėti manyti, kad net netobuli jo jaunystės bandymai pasirodys esą kur kas tvaresnė literatūra negu Shaw pjesės; kad visa jo dramaturgija rimčiau pasipriešinti miesčioniškam klestinčių Shaftesbury Avenue teatrų vulgarumui, kuriuo jis kovojo taip pat įnirtingai kaip Shaw. Kaip nuo pat pradžių savo poeziją Yeatsas kūrė klausytis, o ne skaityti ir taip ją suprato, taip ir dramas jis rašė vaidinti, o ne skaityti. Man regis, teatras jam labiau rūpėjo kaip priemonė pavaizduoti žmonių sąmonę, o ne kaip būdas siekti asmeninio pasisekimo ir šlovės. Esu įsitikinęs, jog teatras gyvuoja tol, kol jam tarnaujama šitokia dvasia, ir tik taip žiūrint į teatrą galima tikėtis ką nors vertinga sukurti. Žinoma, mūsų atžvilgiu jis turėjo nemažai pranašumų, kuriuos atskleisdamas nė trupučio nesumažinčiau jo šlovės: jo bendraamžiams buvo būdinga natūrali, nesugadinta kalba ir vaidyba. Neįmanoma atskirti to, kuo jis nusipelnė airių teatrui, nuo to, ką airių teatras davė jam. Nereikia pamiršti, kad Airijoje poetinės dramos idėja gyvavo ir tada, kai visur kitur ji buvo giliai nukišta į požemius. Aš nežinau, kur mūsų skola jo dramaturgijai baigiasi – manau, mes būsime jam skolingi, kol gyvuos dramos menas. Savo retuose rašiniuose apie dramaturgiją jis nurodė tam tikras taisykles, kurių mes privalome laikytis: tai ir poeto pirmenybė prieš aktorių, ir aktoriaus – prieš dekoracijų kūrėją; tai, jog teatras turi būti skirtas žmonėms, nors neprivalo domėtis tik „liaudimi” siaura rusiška prasme; tai, kad norėdamas išlikti teatras turi domėtis žmogaus būtimi. Atėjęs į pasaulį, kuriame „menas menui” buvo visuotinai išpažjstama dogma, o gyvendamas sulaukęs laikų, kai meną mėginta paversti priemone visuomeniniams tikslams įgyvendinti, jis tvirtai laikėsi tiesaus vidurio kelio, kuris vis dėlto nėra kompromisas tarp šių dviejų kraštutinumų. Jis įrodė, kad visiškai atsidavęs savo kūrybai menininkas tuo pat metu labiausiai ir tobuliausiai tarnauja savo tautai ir visai žmonijai.

Turėti už ką pagirti – nereiškia būti visiškai tokios pačios nuomonės, ir aš neslėpsiu, kad kai kurios Yeatso mintys ir jausmai man nepatrauklūs. Tai sakau tik tam, kad nužymė­čiau savo kritiškumo ribas. Klausimai, dėl kurių nesutariama, prieštaraujama, priekaištauja­ma, kyla iš įsitikinimų, tai – gyvybiniai klausimai. Man rūpėjo tik poetas ir dramaturgas, kiek juos apskritai įmanoma atskirti, o juk galų gale visiškai jų atskirti neįmanoma. Kada nors turi būti pradėta visapusiškai ir nuodugniai tyrinėti visa Yeatso kūryba, tikriausiai tam reikia didesnio laiko atstumo. Yra poetų, kurių kūrybą dėl jos teikiamos patirties ir pasitenkinimo galima apmąstyti daugmaž atskirai nuo kitų. Yra ir tokių, kurių poezija, teikdama tiek pat patirties ir pasitenkinimo, turi platesnę istorinę reikšmę. Yeatsas buvo vienas iš jų: vienas iš nedaugelio, kurių asmeninė istorija sutampa su visuotine, kurie išreiškia dalį savo epochos sąmonės, neįmanomos be jų suvokti. Suprantu, jog tai be galo aukštas įvertinimas, tačiau tikiu, kad laikas jį patvirtins.

Kornelijus Platelis. Su Ferdinandu. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Matai, Ferdinandai, tuos kėkštus sode už lango?
Vienas nuo medžio saugo, kitas kažką lesioja
žolėj. Besniegė žiema, minus vienas. Visai kaip mudu.

Donatas Sauka. T. S. Eliotas ir modernybė

1999 m. Nr. 10 / Literatūra įrodo teisę likti savimi – realaus laiko individualiai žmogišku dokumentu. Ne anonimiškai rašomu palimpsestu. Ne atmintyje ir širdyje neįsirėžusiu pretekstu interpretacijai.

Kornelijus Platelis. Pavasaris. Kuo čia dėta poezija?

2023 m. Nr. 4 / Saulelė atkopia, svietas bunda, žiemos pramonė bankrutuoja. Negi dėl to vėl imsime aikčioti, kai sėjos metą mūsų žemdirbių akys baisininkės žvelgia į būsimus darbus bei rinkos siūlomą atlygį už juos, kai Ukrainos ūkininkai…

Salman Akhtar. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Salmanas Akhtaras (g. 1946) – žymus indų psichoanalitikas, gyvenantis ir dirbantis JAV, Filadelfijos Jeffersono medicinos koledže, taip pat skaitantis paskaitas įvairiose šalyse…

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 2 / Prabėgo kiek laiko, bet viskas lyg ir taip pat:
mes renkamės tiesą ir atmetame melus.
Ir kimbame vienas kitam į gerkles.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 10 / Pakeisiu, ką panorėsi, jei man pasirodys – verta.
Žodžiai iškeičiami it bankuose pinigai.
Net jei manai, kad galiu užkalbėti tikrovę,
nesauvaliauju, daryti to nė nebandau.

Kornelijus Platelis. Netikras miškas

2020 m. Nr. 7 / Ką tuo metu veikė mano išankstiniai įsivaizdavimai? Tikriausiai tą patį – nuolatos sugrąžindavo į miškus ir kas kartas juose paklaidindavo. Arba uždarydavo į karantiną, kai tik galėdavau sau tai leisti.

Ogden Nash. Eilės Camille’io Saint-Saënso „Gyvūnų karnavalui“

2020 m. Nr. 5–6 / Camille’is Saint-Saënsas (1835–1921) sukūrė „Žvėrių karnavalą“, taip mūsuose jis vadinamas, 1886 metais, kaip muzikinį kūrinį vaikams, ir gyvas būdamas leisdavo jį atlikti tik privačiai.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Konstravome tokį dangolaivį, / kuriuo turėjome skristi į krikščionišką dangų, / išėjo kiek panašus į bažnyčios bokštą, / tačiau bebaigiant statyti griuvo, dėl ko – nežinia.

Seamus Heaney. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Seamusas Heaneyʼis – airių poetas ir rašytojas iš Dublino, Harvardo ir Oksfordo universitetų profesorius, 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.

Kornelijus Platelis: „Pasaulį mes tik vaizduojamės“

2018 m. Nr. 8-9 / Poetą ir vertėją Kornelijų Platelį kalbino literatūrologas Algis Kalėda. / – Mielas Kornelijau, pirmiausia norėčiau grįžtelėti atgalios, į tuos laikus, kada (kaip man atrodo) dar tik rinkaisi, kristalizavai….

Kornelijus Platelis. Atėjo vasara. Kas dar?

2018 m. Nr. 7 / Atėjo vasara. Kas galėtų paneigti? Nesitikiu, kad tokių atsiras. Tad pirmas teiginys kaip ir teisingas. Tikėkimės, tokie bus ir kiti, jei jų bus. Dienos karštos (dabar, kai rašau). Lauke ir Seime, nepaisant kondicionavimo sistemos….