Marius Burokas. Evoliucijos nugludinti

2020 m. Nr. 8–9

Nebamba niekas austrių giminėj
ir omarai kiaurą vasarą groja kaulinėm gitarom.
Tik mes, su atsikišusiais nykščiais, vis norim,
kad būtų rojus, ir Dievas vėl pasirodytų.
Vis bambam ir niurnam, vis norim
patogios žemės ir ištaigingo dangaus.
O gervė štai stovi viena koja pelkėj,
geria jos tamsų romą ir patenkinta.

 

Robert Bly

 

 

Pirmoji dalis: baublio

Visą balandį bandžiau į diktofoną įrašyti didžiojo baublio balsą. Išeidavome po pietų pavedžioti prie ežero šuns, surūkydavau pirmą ir paskutinę tos dienos cigaretę, o tada įjungęs diktofoną laukdavau. Ir visada išgirsdavau. Liūdną ūkimą, lyg pagiringas po vakarėlio atsibudęs svetys paryčiais vaikščiotų po svetainę ir liūdnai pūsčiotų į tuščius, išgertus butelius. Ūūū. Ūūū.

Puldavau spaudyti diktofono mygtuko, bet prašmatniai išmanus telefonas to gamtos balso niekaip nepagaudavo, fiksuodavo tik ant ežero besipešančių kragų ir laukių turgaus balsus. Technika pasirodė esanti bejėgė prieš ilgesingą, keletą sekundžių trunkantį veriamą pavasario liūdesį.

Toje pabėgimo iš Vilniaus rutinoje (vaikų pamokos, knyga, augantys susirgusiųjų skaičiai) gamta tapo vieninteliu pastoviu kintamuoju, kalendoriumi, laiku, matuojamu naujai prasiskleidusiais lapais ir gėlėmis.

Ankstyvas, ilgas, niekaip nesušylantis pavasaris apnuogino ir kitką – žiemos apgraužtus mirusiųjų likučius: lapės griaučiai pilkšvoje pievoje, pastirusios, išsišiepusios pelyčių mumijos, kiaušinių lukštai, plunksnų tumulai. Vaikščiodavome po laukus ir kalveles už Zarasų, tikrinom, kaip šiemet savo namus susiremontavo bebrai, ar yra gervių ir garnių, ar visi gandrai sugrįžo, ant sausos, smėlėtos, pušelėmis apaugusios kalvos aptikome lapių miestą – tiek urvų ir atsarginių išėjimų niekada nebuvau matęs, – o galvoje sukosi mano paties versto JAV poeto Tedo Kooserio eilėraščio „Vasario pabaiga“ makabriškos eilutės: „Ten toli, / už javų laukų, / virsiančių gatvėm / ir nuotekų grioviais, / nuo rudens pradingusio / ūkininko kūnas / pasimatys rytoj jo sode / netikėtai / it tulpė.“

Bet laukuose mirtis ir gyvenimas atrodė savaime suprantami, net jaukūs, kasdieniški dalykai. Nesuprantami ir kraupūs jie tapdavo spoksant į ekraną ir skaitant žinias. Laukuose mes rinkom pirmąsias garšvas ir dilgėles, paleistas palakstyti šuo godžiai ėdė pirmąją žolę, o vaikai skabė ir valgė medžių pumpurus. Atrodydavome it postapokaliptiniai pabėgėliai, išėję pasirinkti maisto, bet pabėgėliai džiugūs, jau susitaikę su savo likimu, patenkinti, kad gyvi ir kad viskas aplinkui gyva ar tuoj atgis.

Vakarais ramiai ir lėtai it darže kapsčiausi po kitų žodžius, po svetimą man išravėti patikėtą poeziją – eilutė po eilutės, vardas po vardo. Ten irgi buvo stebėtinai daug gamtos ir platybių, besiporuojant švytinčių šliužų, iš meldų kylančių ančių, žiedadulkėm apsitraukusių tvenkinių, grybų, spyglių, kažkokios pirmykštės, kiek baugios, burbuliuojančios protoplazmos. Pavasario sriubos, kurioje virusai palikdavo tik tokį pėdsaką, kokį akies dugne palieka ežero gelmėje žvynais sužimbantis mailius.

 

Antroji dalis: aksolotlio

Dažnai pagalvoju, kad į pragarą pateksiu, nes laiku nepašėriau aksolotlių. Keista mintis, žinau. Bet niekada nesu turėjęs reikalų su tokiais visiškai neperprantamais padarais. Tarsi tavo bute stovėtų skraidanti lėkštė su porele ateivių.

Jei šuo yra tarsi  atvira knyga, šiltas ir suprantamas gyvūnas, tai šitie – lavkraftiškojo Kito lervos. Paslaptingai maniakiškai besišypsantys driežai. Reptiloidų kūdikiai.

„Dabar aš esu aksolotlis“, – viename keisčiausių savo apsakymų sako Julio Cortázaras. Ir smulkiai aprašo, kaip pasakotojas, susižavėjęs tais keistais padarais, pats pamažu juo tampa, susilieja su Kitu, jame išnyksta.

Aksolotliai, dar vadinami Meksikos salamandromis (tiksliau – jų lervomis), kilę iš centrinės Meksikos Sošymilko ežerų ir gamtoje beveik nebeaptinkami. Jie visą gyvenimą gali išlikti lervos būsenoje, gyvena tik vandenyje, nesubręsta, bet gali daugintis ir pasižymi stebėtinais regeneraciniais sugebėjimais – geba atsiauginti beveik visas prarastas kūno dalis (tam tikrais atvejais – net vidaus organus ir smegenis).

Jie be galo antropomorfiški – apskritos akytės ir nuolatinė „šypsena“, embriono rankytes primenančios letenos, kūno spalva, žiaunų garbanos: tarsi iš laiko ir kūrimo gelmių būtų išniręs protožmogus. Tarsi jis būtų gyvūnų įvairovės ištakų priminimas, taki ar plastiška forma, iš kurios, suteikus jai progą, gali išsivystyti bet kas – išlipti iš akvariumo, pasipurtyti, nušliaužti į tamsią kertę ir nepastebimai mutuoti.

O kalbant apie minėtąjį pragarą, jis turbūt bus kruvinas, actekiškas, su kūnų piramidėmis ir išplėštomis širdimis, toks nesibaigiantis aukojimo konvejeris. Ne veltui aksolotlis laikomas viena iš actekų dievo Ksolotlio (Xolotl)  manifestacijų. Ksolotlis siejamas su mirtimi ir žaibu, jis yra kasnakt į požemį nukeliaujančios Saulės sargas ir mirusiųjų palydovas į anapusinį pasaulį.

Todėl nenuostabu, kad kartą per trejetą mėnesių aš einu į Halės turgaus mėsos skyrių ir perku didžiulę kruviną jaučio širdį. Parsinešu ją namo, kapoju į nedidelius kąsnelius, užšaldau. Ir kartą per dvi tris dienas atnašauju ją godžioms bedantėms aksolotlių burnoms.

Nes mes ir iš šitų pirmykščių dievų lervų pasidarėme sau pramogą, auginame, žavimės jų nekintama šypsena. Ir vis galvoju – o jeigu ta gentis kada nors vieningai išlips iš savo akvariumų, išvingiuos mums drėgnais kūnais pasveikinimą ar prakeiksmą ir imsis to, kam jie iš tikrųjų čia egzistuoja?

 

Trečioji dalis: varlės

Vaikystėje mokėjau tokį triuką – pasigaudavau varlę ir įsikišdavau į burną, švelniai dantimis suspaudęs koją, kad ji neįšoktų gilyn, gerklėn. Kiek karstelėjęs, liežuvį žnaibantis varlės skonis, pats apstulbęs gyvis, netikėtai atsidūręs ne gandro snape, vandenyje, o kažkokio trenkto visaėdžio dvikojo žabtuose. Kodėl taip elgdavausi? Norėdamas padaryti įspūdį? Tikriausiai. Pasibjaurėję kitų vaikų veidai būdavo savotiškas atlygis. Turbūt už kitoniškumą. Tiek mano, tiek varlių. (Nors šis triukas vėliau neteko savo žavesio – vienas tų laikų bičiulis mėgdavo valgyti skruzdėles. Tiesiai nuo medžio ar žolės. Greitais paukštiškais judesiais, susimąsčiusiu veidu čiupdavo jas, dėdavo į burną ir kramtydavo. Paklaustas sakė, kad rūgščios. Kaip serbentai. Aš to pakartoti taip ir nedrįsau.)

Viena mano mėgstamiausių knygų vaikystėje buvo rusų biologo Igorio Akimuškino daugiatomio „Gyvūnų pasaulis“ ketvirtasis tomas „Pasakojimai apie gyvates, krokodilus, vėžlius, varles ir žuvis“.  Knyga rudais viršeliais, su gražiais piešiniais, rusų kalba. Nuskaičiau ją iki skylių – dauguma mano galvoje užsilikusių žinių apie visus tuos padarus – iš ten. Stebėtina buvo knyga: su tokiu užsidegimu ir simpatija papasakota apie, regis, daugeliui bjaurius ir atstumiančius gyvius.

Niekada nesupratau, kodėl jie atstumiantys ir bjaurūs. Man jie visada atrodė tobuli, evoliucijos nugludinti. Šaltas, slidus varlės akmenukas delne buvo it kokia pirminė gamtos forma. Ori rupūžė atrodė it rupi žemės dvasia. Raiste aptikta gyvatė – tarsi pirmykštė miško gyvenimą varanti slapta spyruoklė.

Taip, taip, žinau, kad tai romantizavimas, gamtos sudvasinimas ir kitos panašios ydos. Bet vaikystėje (o ir dabar) tų padarų romantizavimas man atrodė artimesnis už paukščių rūšies aukštinimą ir garsųjį rusišką posakį „Рожденный ползать – летать не может!“ („Šliaužioti gimęs – skraidyti negali!“) iš Maksimo Gorkio „Dainos apie sakalą“. Šliaužioti gimę – jie tokie slapti visa ko varikliai ir judintojai, nematomų darbų darytojai, užkulisių demiurgai. Suprantu, kad plokščia ereliška akimi iš aukštybių geriau matyti žemiškieji reikalai nei išsprogusia varlės. Bet renkuosi varlę.

Dabar pagalvoju, gal tas susidomėjimas ropliais, varlėmis, gyvatėmis buvo savotiška vienišumo paguoda? Svajonė važiuoti į Karakumų dykumą gaudyti giurzų nebuvo dažno vaiko ar paauglio siekiamybė, kad ir kaip nuotykingai tai skambėtų. Deja, taip ir neįsikūnijusi siekiamybė. Visi kartais, atsigręžę į praeitį, svarstome, „o kas, jeigu?..“

O kas, jeigu tyrinėčiau dabar roplius, užuot rašęs eilėraščius? Nes ta roplių romantikos aura vis dar išlikusi (turbūt todėl, kad tikrojo biologo, herpetologo darbo gerai neįsivaizduoju).

Tiesa, į Lietuvos herpetologų draugiją įstoti niekada nevėlu.

 

Ketvirtoji dalis: grybo

Šią vasarą lyja isteriškai, priepuoliais, lyg danguj kas vis atsuktų gatvės hidrantą. Po kiekvieno tokio lietaus pradedi galvoti apie grybus – pasirodys, nepasirodys? Kiek? Kada? Kokie? Kiekvieną vasarą tūkstančiai peiliais ginkluotų tautiečių išeina į bekrauję medžioklę, o socialiniai tinklai virsta grobio demonstravimo platforma.

Grybavimo įgūdžiai, įpročiai, radimviečių žemėlapis paprastai perduodami iš kartos į kartą, tai gentinis ar giminės užsiėmimas. Paprastai pirmas vaiko susidūrimas su mišku ir jo sudėtingu gyvenimu nutinka grybaujant. Mane grybauti išmokė bobutė – landžioti po mišraus miško šabakštynus, akimis lukštenti iš po nukritusių lapų kepurėles. Gal todėl truputį su nepasitikėjimu ir pašaipia šypsenėle žiūriu į tarsi pasivaikščiojimui skirtus skaidrius skambius pušynus: estetiškai man gražu po juos vaikštinėti, mojuojant krepšeliu ir retkarčiais pasilenkiant, bet trūksta kažkokios valios pastangos, intrigos, netikėtumo, augalijos įvairovės galų gale. Mišriame miške grybai mažiau paklūsta augimo taisyklėms ir reikia daugiau dedukcijos, norint jų surasti. Ten patiri daugiau azarto ir jauti daugiau pirminio chaoso, nežabotos netvarkos, vešlumo.

Gal pjaustydami ir raudami grybus mes nesąmoningai kovojame su Kitu, siekiame pažinti paslaptį, sumedžioti keistenybę ir įsisavinti ją seniausiu mums pažįstamu būdu – suvalgant? Juk grybas, tiesą sakant, tai nežinia kas. Taip, taip, mokslininkai jau visus juos suklasifikavo, aprašė ir priskyrė kur reikia, bet ar jie viską žino? Ar jie visada teisūs?

Grybas yra ardytojas, perkeitėjas, perdirbėjas, jis priklauso tamsos ir drėgmės teritorijai. Dažnai, ypač literatūroje, grybai pasitelkiami kaip mirties, irimo simbolis, ne ką rečiau grybai, o tiksliau jų poveikis padeda peržengti ribas, mąstymo ribas, ribas tarp esamų ir įsivaizduojamų pasaulių. Tuo pat metu grybai ir grybiena yra ir vaisingos, kuriančios tamsos atstovai. Tai, žinoma, nereiškia, kad kūrimas – gražus ir malonus procesas, ypač jei kalbame apie grybus, kurie ramiai suskaidytų mus į sudėtines dalis, įsisavintų, perdirbtų ir paverstų naudingomis medžiagomis tolesnių gyvybės formų augimui ir vystymuisi.

Čia prisimenu jau nucituotas, bet labai vietoj paaiškinimo tinkančias Aido Marčėno eilėraščio „Viešpatie, grybą radau“ eilutes: „Dievo ir aš nemačiau, bet užtat užėjau / baravyką miškelyje. Didelis buvo, gražus, / archetipinis visas. Kodėl taip išeiti bijau, / jeigu viskas, prie ko prisirišęs esu, greit pražus?“ Laikinas ir amžinas grybas – tamsioji vitalizmo jėga.

Bet esama žmonių, manančių, kad su ta jėga galima susikalbėti ir net ją perauklėti meno jėga. Štai muzikos genijus ir aistringas grybautojas Johnas Cage’as, kadaise sakęs, kad žodis „grybas“ (mushroom) anglų kalbos žodyne eina prieš žodį „muzika“ (music), tvirtai tikėjo, jog paprastoji musmirė (Amanita muscaria), jai pagrojus vieną iš Beethoveno kvartetų, tampa puikiu valgomu grybu. Bet, regis, jam užteko proto to neišbandyti savo kailiu. Mano galva, Amanita ir taip puikus grybas, klastingoji miško Raudonkepuraitė ir ragana viename asmenyje. Kerėtoja-regėtoja.

Amerikiečių poetas Arthuras Sze paskyrė grybams, tiksliau kerpėms, visą eilėraštį, tarsi mokantį mus, kad žmogus – viena iš rūšių, laikina, nors ir įkyri, kaip duobė kelyje: „daugybę metų prausei veidą spoksojai į veidrodį skutaisi šukavaisi plaukus lėkei lauk kol aš kuri užauga gal tik colį per tūkstantį metų gaudau virpančią saulės šviesą <…> pažvelk o taip pažvelk į mane dabar nes tu esi tik mirksnis ir tuoj tavęs nebeliks.“

Taip, kerpės, gleivės, grybai ir bakterijos triumfuos šioje planetoje ir paveldės šį pasaulį.

Ir jis bus gražus.