Giedrė Steikūnaitė. Kačių ganymas Anduose

2021 m. Nr. 8–9

Šie užrašai yra dalis istorijų, patirtų ar nugirstų kelionės po Čilę ir Peru metu. Svarbų vaidmenį vaidina literatūra, atsirandanti šalia būtent tokia, kokios tą akimirką reikia. Kelionė prasidėjo iškart po 2019-ųjų žiemos lygiadienio, likus vos porai mėnesių iki to, kai pasaulis neatpažįstamai pasikeitė. Tik tada šito dar nežinojome.

Važiuok per dykumą, beveik be garso judėk jos tyloje. Kažkuriuo metu priprasi, apsiblausi ir nebepastebėsi skirtumų kraštovaizdyje – jis regėsis toks pat ir toks pat, ir toks pat, kaip ir jo spalvos, besitęsiančios šimtus kilometrų – pilkšvai rusva žemė, žydras dangus. Vėliau, saulei nusileidus – juodas dangus, žemė irgi regėsis juoda. Rytoj – vėl tas pats.

Radijas kelyje netraukia, tuo geriau. Klausausi mitų tinklalaidės, transliuojamos iš Mohavės dykumos į visas kitas dykumas – tas iš smėlio ir tas vidines. Pirmiausia – apie Gilgamešą. Tuomet – apie kažką kita, o pamokymas, ataidėjęs iš kitos erdvės ir kito laiko, yra apie būtinybę reguliariai persodinti vazonuose gyvenančius augalus: ištraukti juos iš nusistovėjusios, ribotos, nuobodžios, užtat įprastos, pažįstamos, saugios teritorijos. Persodinant pirštais praplėsti susiraizgiusias šaknis, kad atsirastų daugiau erdvės joms kvėpuoti, kad jos nesivaržytų tarpusavyje ir viena kitos nespaustų, bet atvirkščiai – skatintų augti. Kai kurios jų neištvers, nebeatsigaus – ir nereikia. Sustiprės kitos, rasis naujų. Procesas skausmingas, tačiau būtinas. Skirtas aukštesniam tikslui – erdviau gyvuoti, o ne gūžtis ten, kur jau neliko nieko nauja.

Tai, žinoma, metafora. Žmogui, įstrigusiam savajam vazone, kuris jam gerokai per mažas ir, tiesą sakant, nuobodus – bet užtat saugus, įprastas ir pažįstamas. Baisu jį palikti, todėl pradedama ieškoti pasiteisinimų, kodėl neverta to daryti, ir visuomet atrandama tinkamų. Taip augalus pavasarį persodiname, o savęs – ne. Ir toliau jaučiamės lyg dykumoj, kur nebepastebime skirtumų savo kasdieniame kraštovaizdyje, nes jis regisi vis toks pat ir toks pat, ir toks pat.

Camanchaca (kamančiáka) yra vandenyno pakrantes prie sausiausios pasaulyje Atakamos dykumos padengiantis tirštas rūkas, iš kurio skurdi tų pakrančių augalija gauna drėgmės. Ji gyvena, nes yra rūkas.

Pastarosiomis savaitėmis, sako pakrantės palapinių viešbučio darbuotojas, camanchaca nesitraukia. Vėjuota, šlapia ir šalta. Čia, Punta Choros, yra viena gražiausių vietų Čilėje, skirtų nardyti. Skaidrūs vandenys, delfinai, saloje netoliese gyvena Humboldto pingvinai, bet nardymo instruktorius darbo neturėjo jau kelias savaites. Nuo 2019-ųjų rugsėjo sostinėje Santjage tūkstančiai žmonių nuolat renkasi centrinėje ovalo formos Italijos aikštėje – žmonės ją pervadino Orumo aikšte, – reikalaudami įvairių dalykų, bet svarbiausia – kad valdžia nustotų vogti, išnaudoti, tyčiotis iš žmonių ir netrukdytų jiems gyventi. Per penkis mėnesius, pagal oficialiąją statistiką, valstybės pajėgos – policija ir kariuomenė – nužudė trisdešimt šešis protestuotojus ir sužeidė daugiau kaip vienuolika tūkstančių. Tuomet atėjo Kalėdos, Nauji metai, ir žmonės išėjo pailsėti nuo kovos.

Antrą ar trečią 2020 metų sausio dieną Orumo aikštėje žmonės vėl pradėjo rinktis. Mačiau, kaip dviratininkai savo kūnais stabdė eismą ovale, kad protestuojantys jaustųsi saugūs bent jau dėl automobilių – policija apie savo intencijas pranešė kiek vėliau, šaudydama į mus dainuojančius ašarinėmis dujomis.

Punta Choros mažai kas belanko ne tik dėl vandenyno rūko, bet ir todėl, kad Čilės žmonės bijo dėl ateities ir neišlaidauja atostogoms; žlunga smulkieji ir šeimos verslai, nardymas su delfinais ir pingvinų fotografavimas tampa neprieinama prabanga.

Kiek atokiau nuo pakrantės esančio Punta Choros kaimo sienos tylios, jos prabyla tik ištardamos „NE naujai termoelektrinei!“ Dykumoje vanduo yra šventas – kai jo yra. Jei bus termoelektrinė, kaime nebeliks vandens.

Rūkas toks tirštas, kad iš jo nesusidaro vandens lašeliai, o vandenyno juk negersi.

Ant Arundhati Roy straipsnių rinkinio galinio viršelio kelintą kartą skaitau ištrauką iš jos teksto „The End of Imagination“ („Vaizduotės pabaiga“): „Mylėti. Būti mylimam. Niekada nepamiršti savo paties nereikšmingumo. Niekada nepriprasti prie mus supančio nenupasakojamo smurto ir vulgarios gyvenimo nelygybės. Ieškoti džiaugsmo pačiose liūdniausiose vietose. Siekti laimės iki pat jos ištakų. Niekada nesupaprastinti to, kas yra sudėtinga, ir nekomplikuoti to, kas paprasta. Gerbti stiprybę, galios – niekados. Ir, svarbiausia, stebėti. Bandyti suprasti. Niekada nenusukti žvilgsnio. Ir niekada, niekada neužmiršti.“

Neskaičiau „Mažmožių dievo“. A. Roy man pirmiausia yra ne grožinės literatūros, o stiprios, reikalingos ir retai bepasitaikančios publicistikos kūrėja. Juk ne kiekvienas išgarsėjęs rašytojas drįsta rizikuoti užimama padėtimi ir garsiai pasmerkti karą Irake ar Afganistane vykdančias imperijas, arba viešinti savo tėvynės, šiuo atveju Indijos, nusikaltimus okupuotame Kašmyre; dažnam tai net neatrodo svarbu; A. Roy žino, kad tai mūsų visų reikalas.

Pakeliui iš Punta Choros šiauryn renkasi lapės paprašaikos. Kai kurios išsitiesia šalikelėj, kitoms viskas dzin ir jos gulasi tiesiai ant asfalto vidury kelio, laukdamos turistų, kurie cypdami iš džiaugsmo jas fotografuoja. Lapės, žinoma, pozuoja ne dykai, o mainais į maistą.

Kaip liūdna, galvoju, kad laukine – kitaip tariant, laisva – gimusi būtybė, norėdama išgyventi, tampa priklausoma nuo nepatikimų išorės jėgų.

Kaip gaila, įsivaizduoju galvojant lapę, kad šita nesustojo ir nedavė man nieko paėsti.

Pagrindinės šiukšlės Bahía Inglesa (Anglų įlankoje) yra kojinės, tačiau ne poromis, o po vieną. Jas braidydami pameta žmonės, nes dugnas čia akmenuotas. Svarstau, kodėl nesusirenka pamestųjų, juk tada ir toji, likusi ant pėdos, tampa nebereikalinga.

Copao yra kaktusas, augantis Pan de Azúcar (Cukraus duona) nacionaliniame parke, kur susitinka Ramusis vandenynas iš vakarų pusės ir Andų Kordiljeros – iš rytų. Kaktusas užauga iki septynių metrų aukščio, bet aplink tik jo stabarų degėsiai. Kodėl? Taku iki ant skardžio įkurtos apžiūros aikštelės anksčiau važiuota automobiliais. Jų keliamos dulkės – čia vis dėlto dykuma – užkemša ant kaktuso augančios į voratinklį panašios kerpės poras; kerpė kaktusui gyvybiškai būtina, nes padeda jam įsisavinti ore esančias vandens molekules. Tad, kerpei staiga uždusus, kaktusas suprato, kad jam ateina paskutinioji, ir jis pats save sudegino iš vidaus. Jis žinojo, kad degant jo sporos išskris, paplis aplinkoje ir taip bus užtikrintas jo tęstinumas.

Savižudybė siekiant išgyventi skamba kaip paradoksas, tačiau tik mums – copao kaktusui jo pasiaukojimo pelenai yra ne koks paradoksas, o realybė.

Jau kuris laikas automobiliai apžvalgos take uždrausti. Pėsčiomis kerpių neuždusinsi.

Kempingo savininkas pasakoja, kad prieš porą metų jo kempinge Cukraus duonos nacionaliniame parke apsistoję mokslininkai atrado mokslui prieš tai nežinotus mikroorganizmus, kurie minta akmenimis. „Jų mėgstamiausias patiekalas yra granitas, – juokiasi jis. – Kaip tik dėl to akmenys trupa, mažėja – jie tiesiog suvalgomi.“

Čia buvo prisimintos dar dvi teorijos: anot kempingo savininko, tikėtina, jog gyvybė Marse egzistuoja – tokie ar panašūs organizmai gali ten gyventi misdami akmenimis, ir tokiu būdu, kiek filosofiškai, patys akmenys tampa gyvi. Dar jis pasakoja apie visiškai mums nepažįstamą ekosistemą po Antarktidos ledynais ir padaro išvadą: „Gyvybės yra pačiose netikėčiausiose vietose.“

Sausį į dykumą ateina lietūs. Jie vadinami plynaukštės žiema. Plūktos aslos virsta purvu, vanduo žliaugia pro stogų kiaurymes. Kiti dėl liūčių kaltina Boliviją, nes ji yra plynaukštės centre, o čia – jos pakraščiai. Žmonės nesupranta, kad nei lietus, nei kalnai nėra pavaldūs jokiai valdžiai. Tokie svaičiojimai jiems tik kelia juoką. Jie, kaip ir dykuma, pasakoja patys save ir tik taip, kaip jiems norisi.

Vakar dykumos kaimelyje jokios upės nebuvo. Šįryt ji atsirado. Jei dviratis būtų mano – drįsčiau bristi, bet jis išsinuomotas. Kol svarstau, kaip nusigauti iki kito kranto – kadangi nebuvo upės, nėra ir tilto, – priartėja ekskavatoriaus kaušas. „Ropškis vidun!“ – mojuoja darbininkas prie vairo. Ir perkelia mus su dviračiu į kitą upės krantą.

Tolumoj, esu tikra, man akį merkia Likankaburo ugnikalnis. Sako, kad jei gražiai paprašai, jis tave saugo.

Į Titikakos ežerą savo vandenis atneša daugiau nei dvidešimt penkios upės. Visas tas vanduo čia tyvuliuoja beveik keturių kilometrų aukštyje virš jūros lygio. Ežeras toks didelis, kad po poros valandų kelio motoriniu laiveliu pradingsta horizontas, nebesimato žemės, lieka tik vanduo. Ne jūra ir ne vandenynas, o ežeras be krantų.

Viena iš legendų pasakoja, kad būtent iš jo išniro visa ko Kūrėjas, o išniręs sukūrė Saulę, Mėnulį ir žvaigždes. Kita legenda sako, kad Titikakos ežeras yra „šviesos vaikų“ (t. y. mūsų visų) tėvas ir motina, kad jame gimė Manco Capac ir Mama Ocllo, padėję pamatus didžiajai inkų imperijai. O kai kažkas kikeno iš versijos, kad būtent Titikakoje galėjęs būti vėliau nuskendęs miestas Atlantis, jo dugne nardytojai aptiko šventyklos liekanų.

Peru Amazonės džiunglėse gyvena Chullachaqui, Čiujačakis, išvertus iš kečua kalbos – Kreivakojis arba Skirtingakojis. Toks à la Kerpyčius, miško globėjas senovės lietuvių mitologijoje. Nors pagal charakterį jam į draugiją labiau tinka kitas veikėjas – pagoniškasis Velnias: chaotiška, nevienalytė, šimtaveidė būtybė. Lygiai kaip ir jis, Čiujačakis gali kaitalioti savo pavidalą ir mėgsta piktybiškai pokštauti.

Čiujačakis yra džiunglių šeimininkas ir jam nepatinka, kai kas nors po jas klaidžioja nekviestas (pats Čiujačakis į džiungles nesikviečia nieko). Jis pasirodo tam, kas jose paklysta. Vargšas žmogus iš pradžių vaikšto ratais, tikėdamasis pats rasti kelią atgal. Tačiau džiunglės nejuokauja. Paklydėliui galų gale susipratus, kad pateko į bėdą, jam apsireiškia Čiujačakis – bet ne savuoju, o kurio nors žmogaus pažįstamo pavidalu. „Bičiuli, varom, parvesiu tave namo“, – sako jis. Nelaimėlis patiki – juk prieš jį stovi jo vaikystės draugas! – ir nuseka pãskui nesuvokdamas, kad lenda dar giliau į džiungles. Ten ir pasilieka, kol jį suėda puma, gepardas ar anakonda.

Tai ne mitas ir ne legenda. Yra žmonių, sugebėjusių laiku atsikvošėti ir nuo Čiujačakio pabėgti. Jis atpažįstamas iš kreivų kojų.

Pamenu, vienas kubietis man yra sakęs: „Jūsų rašytojai ten, Europoje, magiškąjį realizmą sukuria savo vaizduotėje ir užrašo. Mes Lotynų Amerikoje jį patiriame kasdienybėje, ir tada užrašome.“

Amazonėje mirtis ir gyvenimas – tie du neatsiejami dalykai, kurie vienas be kito egzistuoti negali – yra taip arti, jog visos iliuzijos, kad galėtų būti kitaip, pranyksta akimirksniu.

Vietinis žvejys man vis kartoja: „Žmogau, esi čia ne šeimininkas, o tik laikinas svečias. Elkis pagarbiai ir nuolankiai, tik taip čia galėsi išgyventi. Džiunglės buvo visada, o tu – tik dabar.“

Mes visi uždaryti. Vakar pranešė, o šiandien jau uždarė.

Draugė persiunčia knygą, Tessono Sylvaino „Consolations of the Forest“ („Miško paguodos“). Knygos autorius prancūzas pusei metų buvo išsikraustęs gyventi į trobą prie Baikalo ežero, vienas. Pasiėmė krūvą knygų, o būdamas taigoj priglaudė pas save gyventi du šunis. Jis rašo: „Gamtos vienatvė susitinka su manąja. Ir mūsų abiejų vienatvės patvirtina savo egzistenciją.“ Čia atrandu dar vieną įsidėmėtiną mintį, kad tikrieji revoliucionieriai ne organizuoja nieko nelaiminčius protestus prieš sistemą, o meta viską ir išeina gyventi vieni su gamta: niekam netrukdo ir niekas netrukdo jiems. Šią mintį pratęsia ir jo cituojamas Henry de Montherlant’as: „Laisvė visad prieinama. Tereikia už ją sumokėti kainą.“

Atrandu poezijos galią, kurios anksčiau nesupratau. Dešimtis kartų skaitau poetės Mary Oliver eiles. Ji gyveno tame pat kaime prie Atlanto vandenyno, kur ir aš buvau apsistojus ankstesnės kelionės metu. Vienas jos eilėraščių šiandien manyje rezonuoja ypač stipriai: „Papasakok man savo neviltį, ir aš tau / papasakosiu savąją. / O pasaulis ir toliau sukasi.“

Kai žemyne pasirodė ispanai kolonizatoriai, vienas iš pasaulio stebuklų – inkų tvirtovė, šventykla, mokykla Maču Pikču dar nebuvo baigta statyti, nors žmonės joje jau gyveno, o prasimaitindavo iš daržų šalia. Pusiau džiunglėse, pusiau kalnuose, keturios dienos kelio pėsčiomis nuo artimiausios gyvenvietės – plėšikautojai jos niekad taip ir neatrado. Tik vietiniai apie ją žinojo – tie, kurie liko gyvi po ispanų vykdytų žudynių. Gerai, kad neišplepėjo – europiečiai būtų ir ją nusiaubę, kaip nusiaubė kitus inkų statinius. Iš jų apdirbtų akmenų ir ant inkų pamatų pastatė savo bažnyčias.

Per žemės drebėjimus bažnyčios griuvo, inkų statiniai išliko nepajudinti.

Tik visas pavogtas auksas iki šiolei nesugrąžintas.

Inkų civilizacijai svarbiausios dienos metuose buvo dvi – kai Saulė grįžta ir kai ji nutolsta – vasaros ir žiemos lygiadieniai.

O jaunas mėnulis čia regisi gulsčias – tarsi nenustotų šypsotis.

Atėjus pavasariui, Šventajam inkų slėny ganau kates.

Iki Maču Pikču – keliasdešimt kilometrų. Per slėnį tekanti upė Vilcanota, kuri vėliau atiduoda savo vandenis Amazonei, inkų civilizacijai buvo šventa. Jos vingiai veidrodžiu atspindi Paukščių Taką – kaip danguj, taip ir ant žemės: viskas yra užrašyta. Užtat visai kaip pas senelius Anykščiuose, popietėm einu prie Šventosios upės iš naujo prisiminti, kad visos upės teka, kad esminis gyvenimo dėsnis yra nuolatinė kaita ir kad plaukti reikia ten, kur srovė tave neša, nesilaikant įsikibus krantų, nebijant, pasitikint.

Mano mylimiausia katė prieglaudoje yra mėlynakė Urpi (kečua kalba – balandis). Ji snaudžia pasidėjus galvą šalia manosios ir puikiai žino, kad gardžiausi pusryčių kąsneliai atiteks jai.

Vieną dieną į prieglaudą atėjęs žmogus išsirenka būtent ją, prižada užtikrinti jai daug meilės savo namuose. Atrodo, kalba nuoširdžiai.

Tądien, kai atsisveikinau su Urpi, buvo mano gimtadienis ir naktį pakilo didesnis nei įprastai raudonas mėnulis. „Pati geriausia dovana, – sako prieglaudos šeimininkas, pats atsisveikinęs su daugybe mylėtų kačių. – Kiekvienas turi atrasti savo namus. Tad švęskim.“

Rugpjūtį čia užeina vėjai…