literatūros žurnalas

Donatas Petrošius. „Garmėk į pragarus ir nežiopsok“

2022 m. Nr. 3

Jackui Kerouacui – 100

 

1

Paauglystėje, didžiųjų mokymųsi metais, skersai išilgai tyrinėdamas Nobelio literatūros premijos laureatų sąrašus, jutau apmaudą, kad tarp pagerbtųjų nėra nei Jacko Kerouaco, nei Jarome’o Davido Salingerio, nei Kurto Vonneguto. Aplink nebuvo nieko, kas man, jau beveik suaugusiam vaikui, žmoniškai išaiškintų, kur čia slypi apgaulė? Nė vienas iš trijų mėgstamiausių autorių neįtrauktas į garbingąjį sąrašą.

Dar po keliolikos metų, po visų ištęstinių universitetinių pasimokymų, atradau, kad pasaulinės literatūros dėsniai galioja ir lietuvių literatūroje: tarp Nacionalinės premijos laureatų nėra nei Ričardo Gavelio, nei Jurgio Kunčino, nei Gintaro Beresnevičiaus. Dauguma dalykų (ne)nutinka atsitiktinai, per klaidą, (ne)sutapus aplinkybėms, išsiskyrus nuomonėms.

Arba paprasčiausiai kai kurie pralekia kaip meteorai, paskui kuriuos nespėja nei draugai, nei pasekėjai, nei šeimų ir komisijų nariai, nei baudų už greičio viršijimą dalintojai.


2

Kai, smarkiai vėluodamos, mane pasiekė žinios, kad artimiausieji Kerouaco bendrakeleiviai gyvenime ir literatūroje buvo Allenas Ginsbergas ir Williamas S. Burroughsas, man objektyvūs faktai jau buvo nebesvarbūs. Mano privačiojoje skaitymų piramidėje, po Ernesto Hemingway’aus, Ericho Marijos Remarque’o ir Williamo Faulknerio pakopos, į vientisą monolitą susilydė Kerouacas, Salingeris ir Vonnegutas. Tiesa, tos pačios salsvai nuodingos smarvės turėjo ir Keno Kesey’io „Skrydis virš gegutės lizdo“, bet į savo skaitinių aukso fondą neįtraukiau, nes nei tada, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, nei dabar planų patekti į psichinių ligų dispanserį neturėjau.

Kerouaco – Salingerio – Vonneguto trejybė į rankas papuolė kaip tik tuo metu, kai prabudo vidinis smalsumas religijotyrai, naivioms tikrojo dvasingumo paieškoms ir galutinio nušvitimo medžioklei. Jei skaitytum vien visokio plauko dvasinių mokytojų, guru, šventųjų ir šarlatanų knygas, į mistinius pseudoieškojimus įklimptum ilgam ir veltui sudegintum daug gražaus savo vienintelio gyvenimo laiko. Laimė, jei po ranka pakliūva nuo tuščių iliuzijų išvaduojanti literatūra.

Amžinai dėkingas cinikui Vonnegutui už „Katės lopšio“ bokononizmą, fomas – niekam žalos nepadarančias netiesas. Pranašo Bokonono radikalizmo praktikuoti kasdien nereikia, pakanka kartą metuose, o galbūt – kartą gyvenime parodyti špygą dangui ir visiems tiems, kurie ten – galimai – nuo mūsų slepiasi.

Pasisekė laiku įklimpti į Salingerio pasakas apie hiperdvasingą jaunuolį Simorą, kurio dvasiniu tobulumu apsinuodijau rašydamas kursinį darbą, kaišiodamas kur reikia ir kur nereikia Mirceos Eliadės hierofanijas bei kitas reikšmingas sąvokas. Ačiū, Jerome’ai Davidai, už pamoką, kad tokie žmonės, kurių turtingo vidinio dvasinio pasaulio neišeina lakoniškai žmonių kalba aprašyti, tikrovėje neegzistuoja, šventieji yra mažiausiai šventi.

Kerouaco religinis pamušalas sunkiausiai apibūdinamas, nes jis arčiausiai dzeno. Galima pasakyti, kad jo personažai „Kelyje“ bėga nuo kančios, tačiau nepabėga, nes nepažįsta savęs, nemoka ir net nesiruošia šalinti kančios šaltinių: norų, aistrų, prisirišimų. Esama daugybės būdų, kaip perskaityti „Kelyje“. Kaip vesterną, kaip pokarinės dvasinės krizės skerspjūvį, kaip XX a. vidurio JAV dokumentinę apybraižą. Arba kaip košmarišką antiutopiją, teigiančią, kad – kur benukeliautum – ramybės ir savo vietos nerasi niekur, visur tave pasivys kančia ir nerimas. Tariuosi išmokęs skaityti Kerouaco sagą kaip kroniką, kur pasakotojas iš visų jėgų bando apsakyti dalykus tokius, kokie jie yra (kokie tais laikais buvo). Esu linkęs patikėti, kad tas jam iš dalies pavyko.


3

Viešai prieinamuose šaltiniuose užfiksuota, kad XX a. septintajame dešimtmetyje į Lietuvą budizmo mokymą parvežė ir čia subūrė pogrindinę bendraminčių kuopą vertėjas Antanas Danielius – kai grįžo iš tarnybos sovietinėje armijoje Buriatijoje, kur rado progų pastudijuoti pas garsų budizmo mokytoją Bidiją Dandaroną.

Apie Jurgos Ivanauskaitės Tibeto epopėją girdėjo ir skaitė daugelis. Perskaičiau du tomus, trečiojo dar ne, nes nenoriu žinoti, kuo viskas baigėsi.

Mano paties ano tūkstantmečio (dzen)budistinė lektūra buvo atspausdinta pigiose rusakalbės ezoterikos leidyklėlėse Maskvoje, Minske, Charkive. Šį tą angliškai apie zen ir dao davė atsišviesti religijų filosofijos kursą dėsčiusi Jūratė Baranova.

Ir iš savo knygelių turinio, ir iš bendro tibetietiško-šamanistinio fono su Dalai Lamos vizitais jutau, kad tai – kažkoks muziejinis vintažas. Anos grožybės anapus stiklo, o aš – šiapus. Ne iš Rytų mano šviesa ir dzeniškas šalto vandens dušas, ne kartą jaunystėje gelbėjęs nuo vidinio pasimetimo ir persitempimo.

Savo kilme budizmas yra indoeuropietiškas. Mano vidus visada priešindavosi klišei, esą šviesa – iš Rytų. Nebūtinai, o dažnai ir priešingai. Man daugiausia šviesos – iš JAV nei iš kur kitur. Po Antrojo pasaulinio karo JAV tapo Tolimųjų Rytų kultūrų paskirstymo punktu mūsų civilizacijai – nuo honkongietiškų Bruce’o Lee filmų iki japonizuotų nirvanų urmo bazių. Rytų kelionė per Vakarus – ne mano atradimas. Algis Mickūnas cituoja Tarptautinės dzeno asociacijos įkūrėjo Taiseno Dashimaru teoriją: „<…> kai budizmas išsisėmė Indijoje, jis atkeliavo į Kiniją, o kai išsigimė Kinijoje, persikėlė į Japoniją dzeno pavidalu, bet dabar, kai ir Japonija prarado savo tyrumą, budizmas gali išsigryninti tiktai Vakaruose, ypač Amerikoje. Amerikiečiai, pasak Taiseno, yra „nekalti“ ir be tvirtų įsitikinimų, taigi juos labai lengva sudominti nauja patirtimi“1. Užbėgant už akių – konservatyvaus kataliko Kerouaco atsigręžimo į dzeną atvejis patvirtina, kad šio japono samprotavimai nėra pilstymas iš tuščio į kiaurą. Pagrindiniai dzeno principai – intuityvumas, spontaniškumas, susitelkimas į čia ir dabar – įsiliejo į XX a. vidurio JAV kultūrą, kai kurie menininkai persirgo naujuoju užkratu be simptomų, kai kas įklimpo ilgam. Kartais reiškinius ar jų kilmę nurodome klaidingai, apsipažįstame. Susipainiojame susidūrę su absoliučiu kitoniškumu.

O ar man pačiam labai reikia dzeno? Nežinau. Esu bandęs pamiršti ir gesinti visa, kas rusena viduje, bet neteikia praktinės naudos. Po kurio laiko tvarkydamas knygų lentynas atsiverti vieną kurią rusakalbę dzeno knygelę – ir iš trumpo koano dvelkteli vidinis nepaaiškinamo optimizmo šuoras. Kaip išėjus į trasą ir iškėlus nykštį, veidu į Vakarus, kaip Džekas, kai imdavo bodėtis gyvenimu Niujorke, nes nušvitimas, draivas, kaifas – visų pirma Vakaruose.


4

Jei man patikėtų sudarinėti mokiniams privalomos ir rekomenduotinos literatūros sąrašą, nežinočiau, kur įtraukti Kerouaco „Kelyje“. Nežinau, ar tai tikrai yra grožinė literatūra (man pačiam nuoširdžiai nesvarbu). Man visų pirma ji pasitarnavo kaip techninė knyga, praktinis vadovas – kaip išdrįsti eiti į kelią ir belstis nežinia kur.

Kai buvau keturiolikos ar penkiolikos ir pirmą kartą perskaičiau Tą Knygą, nieko nesupratau, neradau su kuo tapatintis, ką pasibraukti, ką nusirašyti – tarsi knyga kaip knyga, apie svetimus žmones tolimuose kraštuose, bet su nenusakomu draivu. Perskaičiau, tarsi pamiršau, bet kitą vasarą stovėjau trasoje su bendravardžiu draugeliu. Ką ilgaplaukiams vaikams kaime veikti? Džinsus plyta trinti. O jei džinsai sutrinti tiek, kad vienos skylės? Susižinoti, kur artimiausias metalistų koncas ir varyti. Su keliais litais kišenėje – bilietui. Maistas nebūtinas, alaus tiek tereikia. Kur nakvosim? Pralauksim laukuose iki prašvis, tada tranzuosim atgal. Kaip tėvai sužinos, kur esu ir kada grįšiu? Paskambins draugo tėvams, jis saviškiams pasisako, kur važiuojam, kada planuojam parsirasti.

Iki 2000-ųjų trasoje prie Vilniaus ir palei Kauną šventinį savaitgalį sutikdavai porą šimtų pakeleivių – konkurentų. Aišku, ne visi skaitę Kerouacą, nors, kita vertus, kažkas Lietuvoje nupirko kelias dešimtis tūkstančių romano kopijų. Tranzuodavo visi, masiškai. Per gerą dešimtmetį nutiko gal dvi nesėkmės, kai užstrigdavai iki kitos dienos. Dabar keliauti autostopu būtų dar lengviau, bet arba visi įsigijo automobilius, arba virš mūsų pasikeitė šis tas daugiau nei klimatas.

Kai pagalvoju – sekėsi, ne tas žodis. Turiu omeny – neužsirauti ant priešiškų asabų. Naktiniame Kaune blaškantis nuo taksofono prie taksofono su kortele rankoje ir pora telefono numerių atminty – valandų valandas laukiant, kol kuris draugelis parsiras į savo butą ir įsileis pralaukti iki ryto arba, radus bendrų interesų, nusėsti keletui savaičių ar mėnesių – pailsėti nuo Vilniaus, savęs, bastymosi. Kartą prie Kauno, vaikščiodamas pirmyn ir atgal autostrados pakraščiu, pamečiau tris šimtus litų, bet po penkių ar dešimties minučių pats radau ant asfalto savo pinigus, skirtus susimokėti už gyvenimą bendrabutyje pusmečiui avansu. Vadinasi, sėkmingos ir tos valandos, kai niekas tavęs neima.

Neišgyventas siaubas ne tik Kaune: Šiauliai, Marijampolė, Vilniaus Krasnūcha su stoties prieigomis, anoniminiai naktiniai Lenkijos miesteliai, Čekijos pakraščiai – visos blogio jėgos praslinkdavo pro šalį žvelgdamos tarsi kiaurai, tarsi būčiau nematomas.

Kai savo keliones palyginu su bičiulių hokitų maršrutais tranzu į Iraną ar Indiją, arba su Gediminu Kajėnu, kuriam Paryžiuje bemiegant parkelyje iš po galvos batus ir kuprinę su dokumentais pavogė, o, bendrai susumavus, patyrė šimteriopai daugiau nuotykių, pradedu abejoti, ar nebus taip, kad savo laiku Kerouacą perskaičiau per filtrą ir savo pasaulio krašto neaplankiau.

Klajones ištvėriau, bet ar buvau laimingas – tiksliau nebeatsimenu, todėl nieko, ypač svetimų vaikų, nenorėčiau įvelti į velniai žino ką.


5

Kelyje“ yra poema apie skurdą. Kai vienas herojų kažkur Denverio apylinkėse nusmurgusioje stotelėje nuo žemės pakėlęs plokščią medžio atplaišą tepasi tūkstančių mylių kelionei dešimt sumuštinių – garstyčias su dešra ant duonos, prisimenu tuos šlovingus laikus, kai per daugiametes akademines atostogas – ir kosminiame tarpe tarp bakalauro ir magistro studijų – gyvendavau nežinia iš kokių pajamų, daugiausia – iš nereguliarių honorarų; suskaičiavęs mėnesio biudžetą eidavau užsipirkti savaitei maisto už dvidešimt litų. Kas linksmiausia, man tuomet net į galvą neatėjo žodis „skurdas“ ar slegiantis suvokimas, kad sunkiai verčiuosi. Visa jaunystė pralėkė su nerašytu ir garsiai netartu šūkiu – nėra tokių dalykų, be kurių nebūtų įmanoma išsiversti. Kol jaunas, nė nemąstai apie tai, kaip gyveni.

Mano jaunystės materialinis akcentas buvo tas, kad visuomet turėdavau tiek daiktų, kiek telpa į vieną kelioninį krepšį. Tiesa, knygos, bet jas, kaip ir kasetes su įrašais, galima palikti patikimiausiems pažįstamiems. Jei kas tuo metu būtų pasakęs, kad tiek daiktų yra per mažai – būčiau suglumęs – o tai kiek jų vienam žmogui reikia?

Tik dabar, skaitydamas „Kelyje“ iš naujo, pastebiu, kad Džekas, kaip ir diduma jo bendrakeleivių, bastosi po pasaulį be kelioninių lagaminų, visada disponuoja menkais finansiniais ištekliais. Ir vos tik tekste paminima penkiasdešimties ar dvidešimties dolerių suma, jau gali būti garantuotas, kad kitame puslapyje bus likę pora dolerių, o dar didesnė tikimybė, kad gėralas ir maistas bus perkamas iš pakeleivių sąskaitos. Pinigų neturėjimas dar nereiškia skurdo. Gal tai ir ne visai tiesa, bet skamba kietai.


6

Tarp mano paauglystės „Kelyje“ ir dabar perskaityto romano yra didžiulis, bet man neesminis skirtumas. Kerouacas legendinį kūrinį parašė 1951-aisiais – per tris savaites, o išspausdino tik 1957-aisiais, bet jau kupiūruotą, pakeitęs realių romane šmėžuojančių žmonių vardus į išgalvotus. Visi keturi iki 2010-ųjų pasirodę lietuviškieji leidimai buvo to, pataisytojo, variantai, kur pasakotojas savo artimiausią draugelį vadina Dinu Moriarčiu. Dabar prieš akis turiu 2010-ųjų laidos originalųjį ritinį, kur vietoje išgalvoto charizmatiškojo niekšo Moriarčio aptinki Nilą Kesidį – realų pilietį Nealą Cassady’į. Ir Bilą Barouzą – atpažįsti kaip rašytoją Williamą S. Burroughsą – kažkokioje skylėje Teksase, pelkynų name, auginantį kanapių darželį ir metodiškai žalojantį save kažkokiu intraveniniu šlamštu. Man sumaišties dėl romano variantuose besiskiriančių pavardžių nekyla tik todėl, kad aš jų niekada neįsimenu, kaskart, kai reikia paminėti kurį personažą, vargstu vartydamas puslapius ir tikrindamas, ar ko neprivėliau. Veikėjų pavardes įmanoma įsiminti tada, kai jie paryškinami veikalo pavadinime, pavyzdžiui, Don Kichotas, Kukutis, Ana Karenina.

Neradau įtikinamo paaiškinimo, kodėl pirminį romano tekstą autorius sutiko trumpinti, kodėl tikruosius pakeleivių vardus pakeitė išgalvotais. Gal ir dėl to, kad daugelio nuotykių, pažeidžiančių įvairių valstijų įstatymus, senatis nebuvo suėjusi.

Man lengviau pavyktų įsiminti automobilių gamintojų modelių pavadinimus. Tiktų toks romano variantas, kur veikėjai neturėtų nei vardų, nei pravardžių, o tikriniais vardais būtų kreipiamasi į mašinas.

Kai Kerouacas, ausdamas būsimojo romano siužetą, bastėsi po JAV, buvo neregėto ekonominio pakilimo metas: Antrasis pasaulinis karas buvo ką tik pasibaigęs, Detroito gamyklos ir automobilių surinkimo cechai tebesisuko visu pajėgumu, bet jau tiekė rinkai ne tankus ir karinius visureigius, o ištaigingus, nesaugius, neekonomiškus, bet kiekvienam prieinamus automobilius. JAV automobilizacija vyko pašėlusiais tempais.

Viena vertus – autorius į automobilių įvairovę žvelgia atsainiai, gal dėl to, kad tarp realaus bastymosi ir visų klajonių užrašymo žioji kelerių metų praraja. Sausai pamini fordą, biuiką, oldsmobilį, ševiotą, ir net į poetišką kontekstą įvynioto Nilo pavogto kadilako modelis nenurodomas:

O šią mėnesėtą naktį atrodė visai įprasta lėkti šimto dešimties mylių per valandą greičiu, šnekėtis ir žiūrėti, kaip tie Nebraskos miesteliai – Ogalala, Gotenbergas, Kernis, Grand Ailandas, Kolambusas, – išsivynioja fantastišku greičiu, o mes švilpiam į priekį ir šnekučiuojamės. Automobilis buvo nerealus; jis slyste slydo keliu tarytum valtis vandeniu. Lengvai išdainuodavo sklandžius posūkius! Bet Nilas su automobiliu elgėsi žiauriai, ir kai kitą dieną, o ne naktį, pasiekėm Čikagą, buvo subyrėjusios trauklės. „Nu, biče, čia buvo svajonių valtis! – dūsavo Nilas. – Tik įsivaizduok, ką galėtume nuveikti, jei turėtume tokį automobilį. Ar žinai, kad per Meksiką eina kelias žemyn iki pat Panamos? – o gal net iki Pietų Amerikos galo, kur gyvena septynių pėdų ūgio indėnai ir kalnų pašlaitėse šniaukščia kokainą? Taip! Džekai, su tokiu automobiliu išzonduotume visą pasaulį, juk kelias anksčiau ar vėliau turi išvesti į visą pasaulį.“2

Kelyje“ aptikau šimtus vietų, kurias, šiek tiek pastumdžius žodžius, galima būtų skaityti kaip eilėraščius. Kerouacas neva turėjęs sumanymą organizuoti tekstą pagal muzikinius dėsnius, kad tekstas lietųsi kaip saksofonininko Charlie’io Parkerio improvizacijos. Į sumanymus sukergti literatūrą su muzika žiūriu labai įtariai, bet gal čia tas atvejis, kai turiu išankstinę nuostatą, kad Kerouacui tas gali pavykti.

Kontekstiniuose „Kelyje“ aprašuose minimi to meto džiazo – bibopo pakraipos – atlikėjai, darę poveikį ir Kerouacui, ir visai jo kartai: šalia Parkerio – Dizzy’is Gillespie’is, Thelonious Monkas, Milesas Davisas – ir daugelis kitų pavardžių, kurių improvizacijos 1989–2004 metais sukdavosi rusakalbės „Laisvės“ radijo stoties laidoje „49 minutės džiazo“, ausyse tebeskamba Dimitrijaus Savickio balsas „na svingujuščej Svobode“ – ir XX a. vidurio JAV džiazo klasika, kurios kompozicijų tempas anuomet atrodė labai greitas, improvizacijos – radikalios. Klausant 2000-aisiais (man ir dabar) tokia muzika skambėdavo švelniai. Bet šviežiai. Kažkaip magiškai. Kaip Kerouaco pro langą lekiančių JAV peizažų aprašymai. Tos Amerikos, kurią įsimylėjau, kai „iš barų sklido didingi, laukiniai bibopo garsai“3, kurios nerasčiau, jei nuvažiuočiau dabar.


7

Per klaidą jaunystėje mano mamai teko padirbėti anglų kalbos mokytoja, todėl namuose aptikdavau šiokių tokių angliškų knygų. Labiausiai įsiminė labai storas, 1972 m. Maskvos leidykloje „Progress“ leistas poezijos tomas „An Anthology of English and American Verse“ – gal šimto poetų eilės. Pačiame gale – trumputis Kerouaco tekstukas. Kiek bevartydavau tą knygą, galiausiai sustodavau prie to paties puslapio su nerimuotu, neeilėraštišku skaitiniu. Paprastu, kartu mįslingu.

Po metų kitų viena buvusi mamos mokinė, baigusi vidurinę, pasiskolino tą knygą – anglų kalbos žinioms gilinti. Ir niekada negrąžino. Bet liko patirtis, kad Kerouacas prasideda nuo poezijos, o gal ja baigiasi.

Prieš pat 2000-uosius radau nusipirkti „Dharmos valkatų“ vertimą į rusų kalbą. Perskaičiau nusiteikęs kur kas skeptiškiau nei „Kelyje“, mat kilo įtarimų, kad šioje knygoje bus pamokymų, kas ta dharma, kaip jos gauti ir panašiai. Kadangi esu priešgyna nuo prigimties, bet kokia didaktika sukelia alerginius niežulius. Kūrinys pasirodė per saldus, šiaip ne taip ištvėriau visus puslapius, bet knygą palikau Kaune draugams. Atsimenu tik patarimus, kokį nesunkų nešti, bet kaloringą maistą imtis ilgame žygyje į kalnus, bet dėl Lietuvos reljefo ypatumų taip nė karto „Dharmos valkatų“ patirtimi ir nepasinaudojau.


8

Ant mano kambario sienos kabo didokas JAV žemėlapis, kuriame gana detaliai sužymėtos daugelis kiekvienos valstijos gyvenviečių, parkai, gamtos objektai. Skaitydamas sekioju, kuriuo keliu, pro kokius miestelius bastosi klajūnai „Kelyje“.

Galiausiai, 1956-aisiais, išsekintas romano šlovės, Kerouacas eilinį kartą bėga nuo savęs į pažadėtuosius Vakarus, į Vašingtono valstiją, kur, šiauriau nuo šlovingojo Sietlo miesto, prie pat gimtosios Kanados sienos, yra Kaskadiniai kalnai, o juose, trejetą dienų pažygiavus pėstute, Desolation Peak – Negyvenamoji, arba Apleisties, viršukalnė su priešgaisriniu stebėjimo punktu, kur, anot parko direkcijos, bytnikų poetas praleidžia šešiasdešimt tris paras, per kurias, stebėdamas, ar horizonte nedega kalnai, vienų šaltinių teigimu, parašo dar vieną knygą, kiti tvirtina, kad jam gerokai pavažiuoja stogas, ir nuo kalno nulipa visai kitas Jackas Kerouacas, ne atradęs dvasinę pusiausvyrą, o priešingai. Kuo daugiau peržiūri dokumentinių filmų ir perskaitai straipsnių, tuo sunkau susigaudyti, kuo verta tikėti.

Velnias, dabar prisiminiau – kai baigiantis anai epochai bendrabutyje susipažinau su kambario draugu Antanu Šimkumi, jis minėjo, kad vasaromis dirbdavo priešgaisriniame bokštelyje Nemenčinės miškuose. Tokius dalykus – kas matyti, kai ilgai žiūri, bet niekas neužsidega – reikia aprašyti, nes daugiau taip gali niekada nebeatsitikti.

Kai viskas viduje ir aplink aprims, skaitysiu „Kelyje“ iš naujo. Tokias knygas patartina skaityti be reikalo.


1 Mickūnas A. Per fenomenologiją į dzenbudizmą / vertė Dalia Kaladinskienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. – P. 56–57.
2 Kerouac J. Kelyje: originalus ritinys / vertė Irena Balčiūnienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – P. 337.
3 Ten pat. – P. 135.

Donatas Petrošius. Iš meilės ir nesusikalbėjimo

2021 m. Nr. 11 / Kas per vieni tie latviai? Kol apie juos nieko negalvoji, tol viskas visiškai aišku: braliukai, šiauriniai kaimynai, kalbos mūsų labai panašios. Bet kai pamėgini kalbėti latviškai, pajunti, kad ne tokios ir panašios.

Donatas Petrošius. Apie vidinę anglų ir kitų kalbų tarmę

2021 m. Nr. 2 / Jei jūs skaitydami ko nors nesuprasite, nesijaudinkite – nesuprasti yra normalu. Pavyzdžiui, man visiškai nesuprantami aiškiai kalbantys ir rašantys autoriai. Nes juk nėra prasmės rašyti ir kalbėti apie tai, kas visiems aišku.

Donatas Petrošius: „Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“

2019 m. Nr. 5–6 / Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas. / Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų.

Donatas Petrošius. Malkos ir laikraščiai poteisybės epochoje

2019 m. Nr. 1 / Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas. Nuo 2019-ųjų sausio pažadėta ženkliai sumažinti PVM malkoms ir spaudai. Tarsi ir yra kuo džiaugtis – kasmet turiu reikalų su abiem reiškiniais.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė

2018 m. Nr. 3 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių

2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Virginija Sližauskaitė. Kaip negalima, bet neišvengiama gyventi

2015 m. Nr. 4 / Donatas Petrošius. Kaip negalima gyventi. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 232 p.

„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Donatas Petrošius

2013 m. Nr. 5–6 / Kristijonui Donelaičiui – 300. / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas,

Donatas Petrošius. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 12 / Kalnas galvijų nuėstas – vis dar žalias, bet jau be sąmonės.
Vietos neberandu – bene laikai keisis, bene man gaila ko?

„Metų“ anketa. Donatas Petrošius, Laura Sintija Černiauskaitė, Rimantas Kmita, Gytis Norvilas

2011 m. Nr. 4 / Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

Aidas Marčėnas. Iš didžiosios d, iš oriosios O

2005 m. Nr. 1 / Donatas Petrošius. Iš tvermės D. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 85 p.