literatūros žurnalas

Gintaras Grajauskas. Karo metų lyrika

2022 m. Nr. 7

Pamenate, buvo kadaise toks terminas – karo metų lyrika. Taikos metais labai ausies nerėžė, bet dabar tai skamba gerokai absurdiškai. Karo metų lyrika.

Karas, apie kurį dauguma tikriausiai nujautė, bet nedrįso net sau patiems tos nuojautos pripažinti, ėmė ir atėjo. Tiesa, kol kas dar ne į mūsų namus. Nors barbarai jau stovi už vartų ir klausosi, kaip mes toliau riejamės dėl visokiausių niekų, o viduje jau formuojasi naudingų kvailių batalionai. Dalis jų tikisi, kad barbarai bus jiems maloningi ir gal net pasidalins valdžia. Duos antpečius ir galią. Keletui aktyviausių gal ir duos – bet dauguma naudingų idiotų taps tuo, kuo visada karuose tampa – patrankų mėsa.

Karo metu lyg ir nebūtų labai sudėtinga parašyti ką nors kertančio per emocijas, manipuliuojančio. Sukrėsti skaitytoją. Nes, kaip kadaise sakė vienas toks lietuviškos žurnalistikos veikėjas, iš protingų tiražo nesurinksi. Reikia manipuliuoti minia. O minia niekada nebūna labai intelektuali. Minią valdo ne protas, o emocijos ir instinktai. Ir viena, ir kita galima nesunkiai sužadinti. Tuo kartais užsiima ir menininkai. Visi jie tikriausiai nuoširdžiai tiki, kad formuoja tą kitokią, gerąją minią. Skleidžia gražias ir didingas idėjas. Kas nutinka paskui, galėtų neblogai papasakoti Gabrielė D’Annunzio’us, pradžioje tikriausiai net neįtaręs, kad kuria scenografiją ir kostiumus Benito Mussolinio fašizmui.

Bet rašyti eilėraščius apie karą, esant toli nuo jo, kažkaip nepadoru. Lyg rašytum šiurpius reportažus iš fronto saugiai sėdėdamas užnugaryje.

Apskritai nebesinori rašyti. Nebent gal vieną kitą eilėraštį, kai nukris tiesiai į rankas. Kol kas nenukrenta. Gal kada po karo.

Kiti bando rašyti toliau, lyg niekur nieko. Ir tai nėra blogai, neturiu jokio noro jų smerkti. Kai nebežinai, ką daryti, kai jauti savo visišką bejėgystę, geriausia yra daryti tą patį, ką darei iki šiol. Kad ir mechaniškai. Tai padeda neišprotėti.

Apskritai nereikia per daug norėti iš menininkų. Jie nėra jokie tautos vedliai – ir ačiū Dievui, kad nėra. Menininkai – tokie patys žmonės, kaip ir visi, tik su aiškiau išreikštu mėgdžiojimo genu. Kaip kirminai – vienas įdomiau pasiraito, ir kiti tuojau pradeda.

Kartais pagalvoju, kad gal žinau, kodėl Arthuras Rimbaud viską metė ir tapo vergų pirkliu.

Nebenoriu šnekėti apie literatūrą, meną. Menas: savimi besigrožintis. Menininkas: įsimylėjęs savo paties mitą. Kaip kokia pūstalūpė „TikTok“ žvaigždė, kuri padarytų beveik bet ką, kad tik išgarsėtų. Kad tik gautų dėmesio savo personai.

Pakalbėkim verčiau apie karą. Įtariau, kad karas bus, nuo Gruzijos užpuolimo 2008 metais. Tai buvo pirmoji Rusijos invazija „į išorę“ – Ičkeriją dar buvo galima laikyti vidiniu Rusijos Federacijos konfliktu, nors jau tada buvo visiškai aišku, jog tai imperijos karas su neklusnia šalimi, mėginančia išsivaduoti. Sutikau žinią apie karą Gruzijoje būdamas Škotijoje, kur kartu su škotų ir islandų muzikuojančiais poetais ruošėme bendrą programą. Jie mane guodė ir ramino, o aš jiems sakiau, kad jei pasaulis dabar tylės, tai Rusija netrukus puls arba Ukrainą, arba mus, Baltijos šalis. Pasaulis tylėjo.

Žinojau, kad karas tikrai bus, nuo 2013-ųjų, kai perskaičiau vadinamąją Gerasimovo doktriną. Bet net ir jos neperskaičius galima buvo tiesiog atidžiau įsižiūrėti į tai, kas vyksta Rusijoje. Nuosekliai ir smarkiai didinamas biudžetas kariuomenei. Ypatingas dėmesys puolamajai ginkluotei. Skubus karinės technikos modernizavimas. Opozicijos izoliavimas ir fizinis naikinimas. Žiniasklaidos perėmimas ir visiška jos kontrolė. Ką tokie veiksmai liudija? Kokiam įvykiui čia ruošiasi Rusija, gal piknikui su šokiais?

Šita šalis ruošėsi tikrai ne piknikui. Ji ruošėsi imperijos atkūrimui. O paskui – pasaulio užvaldymui. Sena sovietinė svajonė apie komunizmo pergalę visame pasaulyje iš esmės ir buvo apie tą patį – apie pasaulio užkariavimą. Ir ji niekur nedingo.

Pašnekesiuose apie Rusiją vardindamas šituos faktus kai kuriems kolegoms, sulaukdavau tik ironiškų šypsenėlių. Į mane žiūrėjo nelyg vakariečiai į Baltijos šalių gyventoją – išprotėjusį su savo „rusai puola“. Nes juk XXI amžius, nebe tie laikai. Žmonės juk pasikeitė. Nes juk daug patogiau ir jaukiau įtikinti save, kad nieko blogo tau negali nutikti. Kad jei su kaimynu kanibalu susidraugausi, tai jis tavęs nesuvalgys. Suvalgys, bičiuli, vis tiek suvalgys – tik gal ne iš karto, o kai labiau išalks. Kanibalui kaip tik labai patogu turėti po ranka gyvus konservus – atpuola rūpesčiai su sandėliavimu.

Tada nutiko 2014-ieji. Ukraina. Pasaulis ir vėl tylėjo. Na, ne visai – šiek tiek paburbėjo. Išreiškė dar gilesnį susirūpinimą.

2015 metais man teko dalyvauti Estijoje, Narvoje, vykusioje tarptautinėje diskusijoje, organizuotoje vokiečių. Ten apie 2014 metų Rusijos invaziją kalbėjo ukrainietis politologas – vienintelis taip atvirai, tiksliai ir skaudžiai. Po kažkurios taiklios jo frazės apie Putino Rusiją nesusilaikęs pradėjau ploti – ir staiga supratau, kad ploju visiškai vienas. O organizatoriai neploja. Ir ne tik neploja, bet ir žiūri į mane akivaizdžiai išsigandę, kaip į beprotį.

Prisiminiau tą ir pagalvojau – dabar jau ir jie tikriausiai atsargiai paplotų.

Tada nutiko 2022-ieji. Nes negalėjo nenutikti. Nes jei kas įvyksta dukart, tai įvyks ir trečiąjį.

Man sakė – nurimk, nebus čia jokio karo, čia tik pagąsdinimas, žvanginimas ginklais. Sakiau: sutelkti du šimtus tūkstančių kariuomenės prie Ukrainos sienų – per brangiai Rusijai kainuojantis malonumas vien tik pagąsdinimui. Bus karas.

Ir vasarį karas nutiko.

Balandžio pabaigoje grupė vokiečių intelektualų parašė atvirą laišką Bundestagui, jau antrąjį. Jame siūloma neteikti ginkluotės besiginančiai Ukrainai, nes, jų giliu įsitikinimu, taip skatinamas karas. Nes kuo daugiau bus ginklų, tuo daugiau bus karo. O karas yra blogai, todėl jau verčiau tie ukrainiečiai būtų beginkliai, nesigintų ir kuo greičiau pasiduotų. Taip mes visi išvengsime pasaulinio karo. Neduokime Dovydui akmenų – tai Galijotas greitai su juo susitvarkys, ir bus mums visiems ramu. Juk tikėtina, kad pasitenkins tik Rytų ir Centrine Europa, o Vakarų gal nelies. O jei palies? Jei Putinui vis dėlto pavyks užkariauti visą Europą? Manau, šitie garbūs intelektualai – menininkai, rašytojai, filosofai, žurnalistai – mažumėlę padūsaus, o paskui su didžiu atsidavimu toliau kurs kilnųjį meną. Nes, kaip sakė poetas Kostas Kubilinskas, visų svarbiausia gyvenime yra kūryba, visa kita niekai.

Nuostabūs laikai. Intelektualai rašo laiškus politikams ir kviečia politikus būti labiau supuvusius. Taip, teisingai supratote. Intelektualai taip rašo. Politikams. Ne atvirkščiai.

Net pats Olafas Scholzas, kuris, švelniai tariant, ne itin trykšta entuziazmu teikti sunkiąją ginkluotę Ukrainai, ir tas jau neapsikentęs intelektualams mestelėjo: „Žinote, aš gerbiu visokį pacifizmą, gerbiu bet kokį požiūrį – bet Ukrainos piliečiui turėtų atrodyti ciniška, kai jam siūloma gintis nuo Putino agresijos be ginklų.“

Sveikinu, garbieji vokiečių intelektualai – jūs sugebėjote supūti netgi labiau nei politikai. Olafas Scholzas jus moko moralės!

Nors man kažkodėl atrodo, kad jie paprasčiausiai dreba dėl savo pačių labai vertingų kailių. Užuodžiu čia visai ne rūpestį dėl pasaulio likimo, o tik tokį giliai slepiamą imperinį rasizmą. Vakarietiškas kailis juk vertingesnis už ukrainietišką. Juolab kultūrinio elito kailis – tas tai apskritai neįkainojamas. Nes kultūrinis elitas – tai tie, kurie kuria ir lemia pasaulio ateitį. Bent jie patys taip galvoja. Nors iš tiesų šiandien pasaulio ateitį kuria ir lemia joks ne kultūrinis elitas, o eilinis ginantis savo šalį ukrainietis, duodantis į skudurus rusofašistui.

Atėjo karas, o kartu su karu atėjo neviltis. Ir visiška bejėgystė – kad nieko negali pakeisti. Matai atriedančią laviną, stovi, ir nieko negali padaryti. Gal kokį eilėraštuką, a? Na, tokį, kuris pasaulį išgelbėtų?

Gimsta vaikas, gražus kaip visi vaikai. Šypsosi gražiai. Perskaito „Mumu“, paverkia, užauga ir išeina žudyti žmonių. Arba pasiklauso savo mėgstamos Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos ir eina įjungti dujų kameros. Poetas Kostas Kubilinskas, su kolega poetu Adolfu Skinkiu nušovęs partizaną bunkeryje, pasakojama, jau tos pačios dienos vakare Vilniuje žiūrėjo operą. Rodos, „Traviatą“.

Menas pasaulio nekeičia. Gali vadintis menininku, jei nori. Tik jei tai bus tuščias ego tenkinimas, pramogėlių gaminimas, ir jei neturės nei lašo atsižadėjimo, nei lašo pasiryžimo atkentėti už savo pažiūras, tai nieko vertas toks vardas. Gera mezgėja daug labiau keičia pasaulį nei prastas menininkas. Gal net labiau ir už genialų.

Ką jaučiu dabar, kai jau praėję daugiau nei šimtas karo dienų? Tiesą sakant, jau beveik nieko. Pradžioje jaučiau tiek skausmo, kad įsijungė automatinis nejautros režimas. Smegenys gelbstisi. Viskas susikrovė per pastaruosius ketverius metus: beveik tuo pačiu metu, per mėnesį mirė tėtis su mama, tada iškart prasidėjo COVID pandemija. Dar pagalvojau – šita pandemija mums kuriam laikui atidėjo karą. Pandemijai dar nesibaigus, išlindo problemos su sveikata – jei ne viena nuostabi gydytoja, tikriausiai būčiau nuskribęs. Dar po mėnesio prasidėjo karas Ukrainoje.

Toks tatai gyvenimas.

Nori nenori, o tapsi lakoniškas.

Nors gal menas ir kiek keičia pasaulį. Vos vos, išskirtiniais atvejais. Tiesiog labai mažai yra būdų įskiepyti žmogui meilę – ir tas procesas labai ilgas ir sunkus.

O būdų greitai ir lengvai įskiepyti neapykantą – daugybė.

Jei tik Putinas vaikystėje būtų atidžiau perskaitęs „Pasaką apie auksinę žuvelę“, kur senė užsimanė tapti jūrų valdove ir liko prie suskilusios geldos. O jaunystėje – Herakleitą, kuris perspėjo, kad negalima dukart įbristi į tą pačią upę… Bet jis tada treniravosi dziudo, paskui studijavo KGB mokykloje. O vėliau tikriausiai skaitė tik profesinę literatūrą.

Grožinę literatūrą, Duginą ir Surkovą, jis skaityti pradėjo tik senatvėje. Labai nesveika senatvėje pradėti skaityti grožinę literatūrą.

Jis įsivaizduoja, jog tai civilizacijų karas. Tai ne civilizacijų karas. Tai karas prieš civilizaciją. Praeities karas prieš dabartį.

Kaip baigsis karas? Jie pralaimės. Bus lygiai taip, kaip toje pasakoje – senė liks prie suskilusios geldos. Kruvinos suskilusios geldos.

Ką veiksiu tada, po karo?

Jei dar būsiu gyvas, iš naujo jaukinsiuosi žodžius. Iš naujo mokysiuosi kalbėti.

Gal net užrašysiu kokį eilėraštį, jei nukris į rankas.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 4 / labas, sieliuke
kokia graži naujutėlė
tavo pakuotė
saugok ją
nemėtyk pakampėmis

Neringa Butnoriūtė. Pamokslai mažiems žmogeliams

2021 m. Nr. 8–9 / Gintaras Grajauskas. Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 107 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Gintaras Grajauskas: „Poetas turi nujausti, ko jo tekstai verti“

2021 m. Nr. 2 / Poetą, eseistą, dramaturgą Gintarą Grajauską kalbina Virginija Cibarauskė / Šiandieniniame lietuvių literatūros lauke poetas, dramaturgas Gintaras Grajauskas neabejotinai užima gyvojo klasiko poziciją. Tai patvirtina ir viena po kitos…

Teodoras Jucius. Amor et labor. Poeto ašaros ir minia

2021 m. Nr. 2 / Gintaras Grajauskas. Kas prieš mus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 256 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 11 / Rašė tai nu žiauriai gerai, taip savotiškai.
Ir dar ranka rašė, tikru rašalu ant popieriaus,
įsivaizduoji. Buvo laikomas geriausiu
savo kartos poetu. Ir staiga viską metė.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Linkiu šimto metų. Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad spėtum. Kad spėtum gerai pamatyti, kaip miršta tavo tėviškė, tavo šalis ir tavo pasaulis.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Kaip gyveni? Kaip kada. Kaip išeina. Sportuoti pradėjau, Vaikštau kasdien į baseiną. Kaip gyveni? Saulių atsimeni? Numirė. Miršta visi viens po kito. Iš eilės, lyg pagal numerį.

Gintaras Grajauskas: „Poezija emigruoja“

2017 m. Nr. 4 / Poetas Gintaras Grajauskas atsako į Vytauto Čepo klausimus / Lietuvoje esi žinomas kaip poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas, dainų autorius ir atlikėjas…

Marijana Kijanovska. Grajausko dažnis

2016 m. Nr. 12 / Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5–6 / Herojai. jie ateina šventai tikėdami, kad yra vieni tokie žmonės – kurie nugalėtojai ir yra tokie kitokie – kurie pralaimėtojai jie ateina puikiai žinodami, kad jie ir yra būtent tie, kurie nugalėtojai…

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

„Metų“ anketa. Viktoras Rudžianskas, Gintaras Grajauskas, Gintaras Bleizgys

2012 m. Nr. 5–6 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?