Kultūros akcentai
Regimantas Tamošaitis. Graži Martinaičio vienatvė
2016 m. Nr. 4
Tau ačiū už tai, kad mane tu pamirši,
suarsi mane ir apsėsi…
Marcelijus Martinaitis.
Iš rinkinio „Debesų lieptais“, 1966
Balandžio pirmoji jau seniai man siejasi ne su liaudiškais pokštais, bet su Marcelijaus Martinaičio vardu. Tai jo gimtadienis, o ir sukaktų jam šiais metais apvalus skaičius, aštuoniasdešimt. Man šis poetas buvo labai artimas ir kūryba, ir kaimiška kilme, ir pasaulėjauta. Galvodamas apie jo eilėraščius vis dažniau nuo jų pereinu prie poeto gyvenimo apmąstymų. Kaip jis toks atsirado, kodėl taip rašė – koks buvo jo gyvenimas? Ir pačiame eilėraštyje man vis įdomiau įžvelgti ne tik poeziją, bet ir poeto asmenį, suvokti jo individualybę, sąmonės unikalumą. Šis tekstas taip pat yra vienas iš bandymų priartėti prie kūrėjo asmens paslapties.
Kiekvienas žmogus yra unikalus, o tai reiškia, kad pasaulyje patiria vienišumą ir nuolatos ilgisi pilnatvės. Visas gyvenimas yra vienišumo įveikinėjimas, ryšių su pasauliu ir žmonėmis ieškojimas, kurį skatina laimės nuojauta, motyvuojanti subjekto egzistencinę valią. Atskirumo jausmas gali žmogaus pasaulyje sukurti juodus debesis, bet iš jo gali nušvisti ir saulė, kuri sujungia visas asmens patirtis į prasmingą grožio ir gėrio peizažą. M. Martinaičio pasaulis susikuria po jaukia Lietuvos saule.
Atskirumą ir vienišumą žmogus įveikinėja bendravimu. Nuo žmogiškojo bendravimo kokybės priklauso ir gyvenimo kokybė. Aukščiausia bendravimo forma gali būti laikoma poezija, kuria asmuo atveria savo giliausią esmę ir ypatingu, sudvasintu kalbėjimu kreipiasi į kitą žmogų, siekia jo sielos gelmių. Dėl animistinės sąmonės prigimties, dėl gebėjimo sudvasinti pasaulį poetas gali atlikti ir substitucinį žingsnį – kreiptis į gamtą, gimtinę ar kitus būties lygmenis kaip į asmenį. Tai irgi yra pilnatvės siekio išraiška.
M. Martinaičio poezija – dialogiška. Tai subtilių intonacijų pagarbus pokalbis, kreipimasis, kartais prašymas. Eilėraštyje kalbamasi su personifikuotomis bendrybėmis – su tėvyne, gimtine, žeme. Kalbamasi ir su namais, su daiktais, su atminties turiniu. Net ir poeto atsivėrimas sau pačiam turi vykti kieno nors akivaizdoje, turi būti išgirstas ir suprastas. Pagarba kitam, numanomam pokalbio dalyviui suteikia eilėraščiui nuoširdumo, intymumo ir ypatingos taurios šviesos, kylančios iš pasaulio šventumo pajautos.
Bet M. Martinaičio poetiniame kalbėjime labai maža tikro žmogiško, asmeniško, psichologiškai motyvuoto bendravimo. Jo eilėraščiuose nėra personalistinio konkretumo. Nematome, tarkime, kokio nors konkretaus asmens, aiškesnių pokalbio dalyvio bruožų. Ir kalbantysis asmuo jo eilėraštyje yra lyg paslėpęs savo individualybę, užsidaręs kažkokiame tautosakinio kalbėjimo lauke. Taigi realaus žmogiškojo adresato M. Martinaičio eilėraštyje beveik nėra, arba jis įgyja ypatingą statusą, pranokstantį natūralaus pokalbio dalyvio reikšmę. Tarkime, intuityviausiai suvokta motinos kaip ypatingo adresato reikšmė. Motina jo eilėraštyje nėra šiaip žmogus, lygiavertis pokalbio dalyvis. Ji tarsi žmogiškojo buvimo takas, švytintis tamsiuose tėviškės arimuose, iš kurių kyla visa žemdirbio dvasia, jo pasaulio šviesa.
Taigi M. Martinaičio poezijoje kalbamasi su ypatingais dydžiais – iš esmės tiesiog su Lietuva, kuri suvokiama kaip agrarinės kultūros pasaulis.
Toks lyrinis kalbėjimas, komunikacinio pasaulio modalumas, visa poetinė stilistika kyla iš kuriančiosios sąmonės pasaulėjautos, o pasaulėjauta yra gyvenimo patirčių rezultatas. Kodėl poetas nuolatos kalbasi su kažkuo, kas nėra žmogus? Jei ne su gimtine, tai bent su metonimiška jos dalimi – su boruže, su smilga, su katinu.
Manyčiau, tokias poetines nuostatas paaiškina paties poeto refleksijos, išrašytos autobiografinėje knygoje „Mes gyvenome“. M. Martinaitis nuo vaikystės gyveno tarsi bekalbiame sociume, kur žmonių kalbėjimą pakeisdavo darbas, kur individų santykiai būdavo įtvirtinami per veiklą, kur už žmogaus žodžius svarbesnė buvo žemės kalba, jos darbų tvarka. Bet koks kalbėjimas žemės žmonėms buvo reikalingas tik kaip praktinis susikalbėjimas, kaip veiklos suderinimas. Ir kad čia ką nors pasakytum, kad būtum išgirstas, privalėjai turėti gyvenimo patirties, turėjai būti įrodęs savo buvimo vertę darbais. Kalbėjimo situacijoje apskritai išryškėja hierarchinės sociumo struktūros, kalbėti gali tik žmonės su patirtimi, su autoritetu. Individo kalbinis statusas reiškė ir jo socialinį funkcionalumą. Tai labai ryškiai matyti Kristijono Donelaičio polifoninėje poemoje „Metai“.
Toks konservatyvus žemdirbio gyvenimas neleido atsiverti individualiam asmeniui, net individualumo pojūtis, asmeniškumo jausmas jame suvokiamas kaip neleistinas asmens silpnumas, atitraukiantis žmogų nuo objektyvios pasaulio tvarkos, silpninantis jo gyvenimo valią. Asmeniškumas tradiciniame kaimo gyvenime laikomas pražūtingu, jį reikia įveikti dvasios grūdinimu, sakytume, kalbėjimo ir bendravimo grubumu. Nes sunkūs žemės darbai, rūsti gyvenimo realybė reikalauja grubaus, stipraus ir visiškai bendruomeniško žmogaus. Individualizmui ir unikaliai savimonei čia ne vieta.
Tokioje aplinkoje formavosi ir M. Martinaičio pasaulėjauta bei savimonė, tačiau kažkas jo prigimtyje buvo stipriau už aplinką ir veržėsi link kitokių prasmių ir vertybių. M. Martinaitis tarsi reikalavo paaiškinimo, kas yra, kodėl ir kaip. Nes individuali sąmonė neleido priimti gyvenimo tvarkos kaip savaime suprantamos, kadangi tokioje tvarkoje nebuvo asmens reikšmės, atsakymo į gyvenimo tikslo klausimą.
O žmogiškieji gilieji santykiai tradiciniame lietuviškame kaime vyko tyloje, be žodžių, arba apskritai nevyko. Tačiau be to giliojo individų ryšio žmogaus gyvenimas neįgyja asmenybės matmens. Jautresnis individas tokioje kurčioje kaimo tyloje buvo priverstas arba ir pats apkursti, atbukti, arba atsiverti kažkokiam įsivaizduojamam adresatui. Kadangi konkretūs žmonės čia yra nejautrūs ir nebylūs, liko vaizduotės veikla ir stiprus personifikacijos poreikis. Visa tai sukuria sužmogintą, motinišką, artimą sielai tėvynės vaizdinį, leidžia sudvasinti bendrybes. Toks iš dvasinės desperacijos kylantis judesys grąžina sąmonę prie animistinės pasaulėjautos, kurios archajiškumą sunku suvokti, nes tai paslėpta po metaforomis. Tik atidžiai įsiskaičius į M. Martinaičio eilėraštį apima jausmas, kad tos jo metaforos yra keistos, savotiškos, idiosinkraziškos, ateinančios ne iš knygų, o kylančios iš kažkokių instinktyvių sąmonės santykių su būtimi. Šita sąmonė prikelia archetipų klodus, bet ir tie archetipai yra saviti, nes jiems galutinę formą suteikia individualaus kalbančiojo sąmonė. Taigi poeto sąmonė kalbasi pati su savimi, su savo archetipine atmintimi, nes daugiau tokiame senoviškame pasaulyje pasikalbėti nėra su kuo. Ir visas tas sąmonėje išnyrantis iš archetipų sudurstytas gimtinės pasaulis yra savas, tai – poeto sielos peizažas.
Taigi iš čia toks keistas M. Martinaičio poezijos archajiškumo jausmas – nes jo eilėraštyje poetas prakalbina ypatingą būties gelmę, bendrauja su magiška tikrove, kurioje susilydo žmogiškumas ir gamtiškumas, kurioje kaip veidrodyje projektuojamos tos žmogiškos vertybės, kurių poeto sąmonė neranda tikrovėje tarp realių žmonių.
Tas egzistenciškai užduotas žmogiškojo bendravimo alkis išveda poetą iš kaimo, iš jo kurčnebylios gimtinės, kur gamtos balsas stipresnis už žmogaus, į aukštąją kultūrą – ieškoti adekvačių pokalbio dalyvių. Tačiau kultūringi miesto, mokslo ir meno žmonės yra kitokie nei gyvo dialogo ieškantis kaimiškosios prigimties subjektas, jie taip pat neadekvatūs pokalbio dalyviai. Miesto kultūros žmonės turi daug skambių žodžių, jie lengvai išreiškia save, bet jie neturi tos sunkios žemės žmogaus patirties, jie neturi sunkių minčių, kurios užgimtų tamsioje tyloje. Taigi kultūros žmonių žodžiai lengvi ir neatsakingi, jie neturi žemiškosios substancijos ir liejasi laisvai kaip vanduo, bet juose nėra fundamentalių vertybių ir konkrečios gyvenimo realybės, juose neatsispindi gyvybės veiklos ir mirties tikrovė. Protingas moderniosios kultūros subjekto kalbėjimas yra įmantrus ir tuščias. Tad poetas ir gręžiasi į savo gimtinę, paverčia ją mitu, personifikacijų lauku ir kalbasi su ja tarsi prisiglausdamas prie jos širdimi, išpažindamas savo žmogiškąjį trapumą, ieškodamas paguodos, savo buvimo tiesos. M. Martinaičio eilėraštis – kaip graudus susitaikymas su savo neišvengiama ir neatšaukiama vienatve. O tas buvimas kartu su gimtinės ir gamtos pasauliu suvokiamas kaip nekaltybės ir taurumo būklė. Tokios nuostatos sudaro M. Martinaičio lyrizmo pagrindus.
Asmens susitaikymas su pasauliu reiškia ir atitinkamo teminio lauko pasirinkimą. Apie ką kalbėti su gimtąja žeme, jeigu ne apie jos darbus, apie amžinąjį gyvenimo ratą, iš kurio nuaustas ir tautosakinis žmogaus gyvenimo kelias? Tik tokiame kelyje ir ieškoma žmogiškojo buvimo prasmės, giliosios savasties.
Šita tėviškė, į kurią grįžtama poetiniu žodžiu, – darbo erdvė. Bet žemės darbai čia neturi kokio praktinio tikslo, iš jų neišauga ekonominis interesas, žmogaus pasitikėjimas savimi, kokį randame K. Donelaičio „Metuose“. Darbai čia – kaip ritualas, kaip susitaikymas su tvarka, įsijungimas į tą tvarką. Darbštumas M. Martinaičiui yra tik bendro buvimo būdas, aktyvus individo dalyvavimas gyvenime. Kol dirbi, kol dalyvauji per veiklą, tol gyveni. Tas M. Martinaičio aktyvizmas vėl yra kitoks nei K. Donelaičio žmogaus, kuris yra aktyvus kaip kolektyvinė bendruomeniška jėga. Bet abiem atvejais darbas yra kalbos, kalbėjimo, komunikacijos pakaitalas. Todėl jo reikšmė šventa, nes tik per darbą žmogus susitinka su žmogumi, o už darbo individualios asmens substancijos tarsi nėra. Tiesiog žodyje, tiesiog kalboje žemės žmonės susitikti nėra įpratę.
Viena iš M. Martinaičio poezijos patrauklumo paslapčių – tas žmogaus individualios egzistencijos suliejimas su gyvybės kosmosu per žemės darbų kalbą, ir toje jungtyje išauga nepaprastai jaukus gimtinės vaizdinys, kurio realybėje, matyt, niekada nebuvo. Poezija šiuo atveju ir yra tokia žemės žmogaus vienišumo išraiška, asmens ypatingo atskirumo suvokimas ir kartu to atskirumo įveikimo pastanga, kuriant gražią susikalbėjimo su pasauliu viziją.
Žurnalas „Metai“ – lemtingai atspėtas praplaukiančio debesies vardas
2016 m. Nr. 3
Sausio 29 d. Rašytojų klube įvyko vakaras, skirtas literatūros mėnraščio „Metai“ 25-mečiui. Renginyje dalyvavo poetai, rašytojai, redaktoriai ir kiti „Metų“ žmonės: dabartinis žurnalo vyriausiasis redaktorius Antanas Šimkus, buvęs ilgametis „Metų“ vyriausiasis redaktorius Danielius Mušinskas, Vytautas Martinkus, Viktorija Daujotytė, Donata Mitaitė, Regimantas Tamošaitis, Benediktas Januševičius, Marius Burokas, Alvydas Šlepikas ir Elžbieta Banytė.
Anot renginį pradėjusio Antano Šimkaus, svarbu tokia proga pakalbėti apie ištakas. „Norint suvokti tai, kas yra dabar ir kas bus, vis vien reikia pasižiūrėti į tai, kas buvo“, – sakė jis.
Pasak vyriausiojo redaktoriaus, „Metai“ būtų sunkiai įsivaizduojami, o gal net neįmanomi be ankstesniųjų leidinio autorių – žurnalo kūrėjų ir jo skaitytojų: „Tie žmonės sukūrė tam tikrą žurnalo misiją – prisidėti prie literatūros tradicijos išsaugojimo, formavimo ir palaikymo. Ačiū jiems už šiandienos galimybes.“
Vėliau prasmingais prisiminimais dalijosi literatūrologė V. Daujotytė, kuri nuo 1968-ųjų skaito kiekvieną literatūros mėnraščio numerį: „Įdomu, kad „Metai“ pradėti nuo labai jaunų veidų. Nuo ateities, perspektyvos. Jau „Pergalė“ sugebėjo rizikuoti, sugebėjo peržengti ribas, kurios buvo ir jai, ir kitiems leidiniams užbrėžtos. Iš tų gražių rizikų atsimenu 1968-uosius metus, kai pasirodė mokytojos Laimos Abraitytės publicistinės eseistikos. Mums tik atrodo, kad eseistika prasideda dabar, bet iš tiesų ji, kaip ir visi padorūs žanrai, yra prasidėjusi labai seniai. L. Abraitytės tekste buvo sakinys: „Leiskite būti Mokytoju!“ Visa tai trenkė mane lyg koks elektros išlydis. Vėliau gerai atsimenu 1986-uosius, kai „Pergalėje“ buvo išspausdinta mažoji mūsų gyvenimo pamatų apokalipsė – Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“. Dar po dvejų metų, 1988-aisiais, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – tokia stipri ir reikšminga mūsų literatūrai buvo pati pradžia, dirbo ir kūrė talentingi, rizikuoti nebijantys žmonės.“
Profesorė taip pat priminė, jog „pirmajame „Metų“ numeryje buvo paskelbtas Giedros Radvilavičiūtės apsakymas, štai praėjo 25-eri metai, ir aišku, jog tiek tikrai užtenka, kad subręstų kultūrai žmogus“.
Nelengvais 1991-aisiais, kai daug kas keitėsi šalyje ir literatūroje, profesorius V. Martinkus buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. Renginyje jis pasidžiaugė, kad „Metai“ tebėra tarsi gerų redaktorių ir rašytojų kalvė. Taip pat pabrėžė, jog turime branginti šį žurnalą, nes jis yra „arčiausiai giluminės mūsų literatūros, jos ieškojimų“.
Vėlėliau žodį tarti buvo pakviestas rašytojas A. Šlepikas, kurio debiutinė poezijos publikacija, susiejusi jį su rašytojų grupe „Svetimi“, taip pat buvo išspausdinta pirmajame „Metų“ numeryje. Rašytojas kalbėjo: „Pasižiūri į tą pirmą numerį, matyti visokių laiko ženklų, kurie dabar atrodo taip toli… Pavyzdžiui: „Dėl TSRS agresijos Lietuvoje sutrikus popieriaus tiekimui esame priversti leisti dvigubus „Metų“ numerius. Mielas skaitytojau, kartu iškęskime šį sunkų laiką.“
D. Mušinskas atkreipė visų dėmesį, kad 2016 m. sausio mėnesio numeris – jau 300-asis (tai nominalus skaičius, nes kai kurie numeriai buvo dvigubi). Linksmai nuskambėjo jo kelio į vyriausiojo redaktoriaus postą istorija: „Pusketvirtų metų žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi pabuvęs Juozas Aputis pasakė „nebebūsiu“, tada redakcija čiupo mane už rankos, sako, „tu būk redaktoriumi“. Bandžiau sakyti, kad yra ir pavaduotojas Ramūnas Klimas, bet Ramūnas išbalo: „Jokiais būdais.“ Taip mane ir išrinko.“
D. Mušinskas priminė primirštą žurnalo pavadinimo rinkimo faktą: 1990-ųjų lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje redakcijoje buvo surengtas balsavimas: „Paėmėme kepurę, dėjome raštelius, kuriuose užrašėme savo siūlymus, redakcijos kolektyvas tada buvo nemažas, ne taip, kaip dabar. Vėliau vyniojome tuos lapelius ir tarėmės, ką paliekam. Šitaip iškristalizavome dabartinį pavadinimą.“ Ir nors dauguma prisimena J. Aputį, einantį pas V. Martinkų su „Metų“ vardu, šį pavadinimą pasiūlė rašytojas Antanas Ramonas. „Lemtinga yra atspėti praplaukiančio debesies vardą“, – renginio metu sakė V. Daujotytė.
„Šitas žurnalas turi būti aukštesnio lygio negu tai, kas vyksta visuomenėje“, – kalbėjo D. Mušinskas, paminėdamas, kad visuomenė dažnai nukrypsta į vartotojiškumą, tampa žiauri ir pavojinga. Dabar, kai vyresniųjų rašytojų paretėjo, jaunieji turi augti ir užimti jų vietas.
Viena jauniausių mėnraščio bendradarbių Elžbieta Banytė, padedanti skaitytojams atskirti, kas knygose yra gero ir blogo, prisiminė pirmąją pažintį su „Metais“: „Pirmą kartą žurnalą į rankas paėmiau būdama keturiolikos. Nežinau, kodėl nusipirkau būtent „Metus“, gal man patiko viršelis. Mama juokėsi: „Ką, tu skaitysi, suprasi ką nors?“ Aš, aišku, įsižeidžiau, bet pradėjusi skaityti iš tikrųjų pusės nesupratau. Prisiekiau sau, kad vėliau suprasiu.“
Vakare buvo ir daugiau prasmingų kalbų, prisiminimų, savo kūrybą skaitė M. Burokas, B. Januševičius ir R. Tamošaitis, paminėtos buvusių bendradarbių Gražinos Gedienės, Vlado Šimkaus, Mindaugo Kvietkausko, Petro Dirgėlos, R. Klimo, J. Apučio pavardės. Renginio metu buvo rodomos R. Tamošaičio fotografijos, kuriose užfiksuota didelė dalis „Metų“ gyvenimo: buvusio ir esamo.
25-eri – lyg ir nedaug, jei žvelgtume į šią sukaktį kaip į žmogaus metus, bet jeigu imsime skaičiuoti autorius ir kūrinius, išspausdintus trijuose šimtuose žurnalo numerių, skaičiai pasirodys ne tokie ir kuklūs. Yra kuo džiaugtis ir didžiuotis.
Birutė Grašytė
Rimvydas Stankevičius. Kritika, neatlaikanti kritikos
2016 m. Nr. 3
Buvo laikas – skundėmės, kad literatūros kritika Lietuvoje – dar „apdirbta ideologiškai“, dar iš „anų“ laikų… Buvo laikas – skundėmės, kad kritikos kritikai jau neberašo, nes kultūros leidiniai neturi lėšų recenzijoms užsakyti… Skundėmės, kad esą praretėjusias jų gretas ėmė „lopyti“ patys rašytojai, tokiu būdu kritikos įvairovės spektrą papildydami itin originaliais recenzijų tipais, kaip antai „recenzija iš pavydo“, „recenzija norint įsiteikti įtakingesniam literatūros pasaulio atstovui“, „recenzija – kaip šaltasis ginklas „cechelių“ ir „chebrų“ kautynėse“, „recenzija, kaip papildomas legalus būdas lig valiai pakalbėti apie save“…
O koks laikas dabar?
Dabar gi – bet koks, bet kaip, bet kokio žmogaus rašytas, net nuoseklių kriterijų ir jokio kultūrinio tikslo neturintis papostringavimas (o dažniausiai – tik aštrialiežuvis pašmaikštavimas) perskaitytos knygos tema vadinamas recenzija, o jos autorius, kad ir kokio būtų išsilavinimo, apsiskaitymo ir literatūros išmanymo – kritiku. O keisčiausia – visiems tinka, niekas nesiskundžia.
Sakau, gal aš išprotėjau? Gal tik man vienam nūdienos „recenzijos“ primena suaugusiems žavius vaikų pasamprotavimus apie gyvenimą, kažkurio radijo eteryje leidžiamus vietoje šaukinių, kaip antai: „Bitės žiemą išskrenda į šaltuosius kraštus“, arba „Gripas manęs nepričiups, nes mano tėtis – policininkas“?.. Gal tik aš vienas, paskaitęs nūdienos autorių recenzijų apie savo knygas, gūžčioju pečiais neatradęs ten nei įžvalgų, nei argumentų, nei ko nors bendro su recenzuojamos knygos turiniu, ar apskritai – kryptingu kalbėjimu apie literatūrą? Gal tik manęs vieno nūdienos kritikų samprotavimai nepajėgia įtikinti, kad teksto autorius recenzuojamą knygą tikrai perskaitė?..
Na, sutinku – nepadoru būtų tuo abejoti, antraip – kam apskritai būtų reikalinga spausdinti recenzijas? Negi tai būtų tik leidyklų pardavimų – tik reklamos, „piaro“ ir marketingo reikalai? Tik šmėstelinti kultūrinės spaudos puslapiuose knygos viršelio nuotrauka su bet kokiu tam tikros apimties tekstu, kurio turinys – nusakomas vienu vieninteliu žodžiu: „pirkite“ arba „nepirkite“?
Jeigu taip, tai kuo čia dėta literatūra? O jeigu ne, tuomet jau tektų liūdnai kalbėti apie „kritikų“ kompetencijos stoką. Taigi – ir apsiskaitymo, ir literatūros mokslo išmanymo, ir elementaraus literatūros kontekstų, literatūros kokybės pojūčio, liaudyje dar vadinamo tiesiog „skoniu“, ir atsakomybės už savo žodžius, liaudyje paprastai vadinamos „baime nusišnekėti“, o svarbiausia – meilės pačiai literatūrai, įsipareigojimo jai ir įdirbio savąja recenzija.
Viso to – nerandu. Neatrandu net elementarių pastangų pasigilinti į recenzuojamą tekstą, pamėginti suprasti, apie ką jis. Paskaičius nūdienos kritikų įžvalgas, atrodo, kad jų į miltus „argumentuotai“ malami poetai tegeba drožti viską tiesioginėmis prasmėmis, apie gilesnes ir subtilesnes semantines bei fonetines jungtis nė nesusimąstydami, o metaforų jų kūrybinių priemonių įvairovėje, kritikų manymu, – nė padujų.
Antai viena „kritikė“ įžvelgė, kad mano eilėraščiuose neretai minima nemiga, tad „liguistas“ lyrinio herojaus būsenas išanalizavo medicininiu aspektu ir recenziją apvainikavo diagnostine išvada, jog manasis lyrinis „aš“ – tikrų tikriausias šizofrenikas. (Poetui Vytautui Stankui, tiesa, kitų „kritikių“, lygiai tokiu pat metodu buvo diagnozuota džiova, poetui Aidui Marčėnui – senatvinė krizė, o poetas Sigitas Parulskis netgi buvo pričiuptas kaip slaptas erotomanas, nes esą jo knygos „Senstančio vyro pagundos“ viršelis akivaizdžiai primenąs vaginą.)
Ką knygos autoriui ir potencialiems jos skaitytojams veikti su tokiomis „įžvalgomis“? Džiūgauti, jei recenzija teigiama, ir virkauti – jei neigiama, nepaisant kas ją giria (peikia) ir dėl kokių priežasčių? Prisipažinsiu atvirai, asmeniškai man visiškai nesvarbu – patiko žmogui mano knyga ar nepatiko, jeigu tas žmogus net neįstengė suprasti, apie ką rašoma.
Be to, negi tikrai šiuolaikiniam kritikui jau reikia pasufleruoti, kad, naudodamas, pavyzdžiui, nemigos vaizdinį savo eilėraštyje, poetas nebūtinai nori tik pasiguosti, jog negali užmigti? Kad kartais taip jau nutinka, jog žodį „nemiga“ poezijoje dera suprasti kaip, pavyzdžiui, individo nepritapimą prie visuotinės būsenos visuomenėje, arba kaip aprašomojo laiko, epochos psichinio bei emocinio registro įvardijimą, arba kaip (net sakyti banalu) užuominą į vienatvę…
Kitas gi garsus nūdienos „kritikas“ kritiką supranta kaip rašytojų vairavimą pagal savąsias užgaidas, tiek tematiniu, tiek žanriniu požiūriu. Be jokių argumentų. Pavyzdžiui, man, perskaitęs eilėraščių publikaciją „Naujojoje Romuvoje“, šis „kritikas“ prikišo, jog rašau pernelyg rimtai. Suprask, tikėjosi, kad publikacija prajuokins, o neprajuokino. Panašiai nuskambėtų priekaištas batų parduotuvės savininkui, kad rūgpieniu neprekiauja. Solidi kritika, ką ir pridursi.
Ar apskritai įmanoma kritiko „komunikacija“ su recenzuojamos knygos autoriumi, jeigu jiedu net ir literatūros privalumus bei trūkumus skirtingu saiku matuoja? Štai viena „kritikė“ mano eiliuotą pasaką „Pūgos durys“ supeikė už tai, kad atpažino joje ne kaip nors pasikeitusias lietuvių liaudies mitologines sakmes, o tokias pačias, kokias skaitė vaikystėje. „Nejaugi reikia perrašytų versijų, – recenzijoje piktinasi ji, – lyg originalieji tekstai mums nepajėgtų prabilti ar būtų mažiau iškalbingi?“ Na, o ką man daryti, jeigu esu įsitikinęs priešingai: jei jau naudoji savo kūryboje tautosaką – naudok ją atsakingai, neiškraipyk, nepaversk pseudotautosaka. Todėl tai, už ką „kritikės“ esu peikiamas, – laikau ir laikysiu savo kūrinio privalumu. Be to, stebiuosi, kaip, vadinant kūrinį „perrašyta versija“, buvo įmanoma nepastebėti tokių „smulkmenų“, kaip skirtumai tarp prozos ir poezijos, tarp paskirų, trumpučių sakmių ir vientisos, nuoseklų siužetą turinčios pasakos, nepastebėti mano asmeninių siužetinių sprendimų, herojų, turinčių charakterį, vertybių skalę, autentišką kalbėjimo būdą?..
Ir jei tikrai pakanka vien originaliųjų tautosakos tekstų, išeitų, kad ir Maironis „Jūratę ir Kastytį“, ir Vincas Krėvė „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, ir Salomėja Nėris „Eglę – žalčių karalienę“ rašė be reikalo – yra juk originalūs tautosakos tekstai? O kam tada apskritai rašomi istoriniai romanai – yra juk istorijos vadovėliai?.. Kam apskritai literatūrą kurti? Kiekvienam prieš akis yra juk pats originaliausias „tekstas“ – tikrovė.
Beje, mano „Kertinį skiemenį“ ši „kritikė“ vadina net ne knyga, o „leidiniu“, tvirtina esant jį nepavykusį todėl, kad perskaičiusi (?) kūrinį suprato, jog tėvu ten vadinu okupantą (nors iš tiesų tėvu knygoje vadinu tėvą), ką nedvejodama įvardino kaip „akivaizdų kolektyvinį įvaizdį, kuris nuskamba primityviai“; viename asmeniškiausių mano eilėraščių „Spalvos“, kuris deklaruote deklaruoja asmeninį mano santykį su esamuoju laiku – „prekybos centrų epocha“ – ji pasigedo „savito mano požiūrio“ ir teatrado kažkokius „mįslingai apdainuojamus įtrūkius“, o Lietuvos motyvas „Kertiniame skiemenyje“ jai pasirodė šalutinis, mano naudojamas tik „kaip priedanga“.
Kitaip tariant – paviršiumi, kaip smagiu leduku…
Ar šias recenzijas spausdinančių kultūrinių leidinių redaktorių nuomone, tokios „specialistės“ man gali padėti ateityje tobulėti kaip poetui? Kaltindamos mane metaforų stygiumi, o pačios mindamos ant metaforų it trumparegis grybautojas ant baravykų, jų nepastebėdamos?..
Et, kokios dar gali būti perkeltinės prasmės, jei nūdienos kritikės savo pareiga laiko ne pastangą kūrinį suprasti, o pagauti autorių meluojant. Štai, pavyzdžiui, kaip vienai „kritikei“ pavyko sugauti meluojant mane – knygoje „Ryšys su vadaviete“ ji išskaitė tiesos neatitinkantį mano patikinimą, jog esu modernus poetas ir šią savo „įžvalgą“ netruko „įrodyti“ tokia eilėraščio citata: „Mano balsas į Dievo ausį – moderniausio pavyzdžio balsas su taikinį persekiojančia sistema.“ Na, o tada jau „smogė“ žaismingai ir iš viršaus: „Nepavyksta. Žadėtas „moderniausio pavyzdžio balsas“ tiek modernus – kiek žibalinė lempa.“
Šauniai demaskavo, ar ne? Tačiau svarbus čia ne pats šaunumas, o kritiko pasirinktas santykis su poetu, prisiliečiant prie jo kūrybos. Pasirodo, kritikė, vos supratusi, kad nesu modernus, – akimirksniu suprato ir tai, jog pats šito apie save nežinau, todėl mėginu beviltiškai įsitrinti tarp modernistų. Negana to – ji suprato, kad iki jos to ir iš kritikų dar niekas nebuvo pastebėjęs, tad nusprendė, jog smogti autoriui „į kaktą“ šia įžvalga pati tinkamiausia vieta ir pats metas.
Stebiuosi, kaip ji, vos artėjanti prie paskiro autoriaus kūrybos lauko, gali a priori būti įsitikinusi, jog žino ir apie to autoriaus kūrybos kontekstus išmano daugiau už patį autorių? Kaip nūdienos kritikams pasakyti, kad mano nemodernumas – visuotinai žinoma ir visai manęs nesukritikuojanti tiesa, kad jau po pirmosios knygos buvau vadinamas „atklydėliu iš romantizmo epochos“ ir, atvirai tariant, modernizmo viršukalnės manęs niekada ir neviliojo? Juk jeigu būtų sekusi kontekstus, jeigu būtų žinojusi, kad mano poezijos nemodernumas man žinomas, be abejo, būtų susimąsčiusi ties išsirinkta citata ir pagalvojusi: „Jeigu jis, žinodamas, kad yra nemodernus, vis tiek kalba apie „moderniausio pavyzdžio balsą“, tai galbūt jis čia turi omeny visai ne savo poeziją, o maldos kiblumą ir atkaklumą šitaip metaforiškai palygina su kovine taikinį persekiojančia raketa, liaudyje dar vadinama „stingeriu“?..
Betgi ne – pasaulis ir žinios apie jį, suprantama, prasideda tik dauge su „kritikės“ atsiradimu, todėl jokios pamatinės žinios imantis apie ką nors samprotauti – nereikalingos. Argi ne tą patį reiškia šios „kritikės“ teiginys, tvirtinantis, kad poetui Aivarui Veikniui nesiseka rimuoti, nepateikiant nė vieno pavyzdžio, nė vieno argumento (nes jų – nėra)? Nejaugi tokie teiginiai – tik šiaip sau? Dėl skambumo? Be atsakomybės?..
Na, arba ko vertas jos pasiūlymas poetui Gintarui Bleizgiui mokytis iš poeto Vytauto Kazielos? Negi save kritiku vadinantis žmogus tikrai neįstengia atskirti, kad šie du poetai – ne tik skirtingo sukirpimo, ne tik skirtingų judėjimo krypčių, bet ir visiškai skirtingų „svorio“ kategorijų?
Deja, kritikus kritikuoti mūsuose nėra tradicijos, todėl eiliniam kultūrinės spaudos portalų lankytojui neretai atrodo, kad sukritikuotieji autoriai, matyt, tyli pabrukę uodegas, nes, suprantama, pelnytai „gavo į skūrą“ ir neturi kuo apsiginti prieš „taiklius“ ir „neatremiamus“ recenzento argumentus.
Atrodytų – patys recenzuojamieji dėl tokio manymo ir kalti – kodėl gi nesigina? Bet kur? „Meilės pašte“? Komentarų dykrose?.. Tiesiog pamėginkit įsivaizduoti, kaip apgailėtinai (tiek orumo, tiek laiko ir energijos švaistymo prasme) iš šalies atrodytų toks sukritikuotojo elgesys? Argi patys nešyptelėtumėte pro ūsą: „Tik patvirtino pralaimėjęs…“
Todėl, žinodami, kad po teismus, reikalaudami atsakyti ar bent jau pagrįsti savuosius žodžius, „skalpuojamieji“ rašytojai jų tikrai netąsys, nūdienos kritikai stengiasi kūrinio analizės seklumą ir įžvalgų skurdą savosiose recenzijose kompensuoti (ir skaitytojo simpatijas pelnyti?) pabrėžtinai nepagarbiu, pašaipiu tonu, kurį renkasi kalbėdami apie recenzuojamą kūrinį ir jo autorių, apkaišydami tekstą menkinančiais deminutyvais, kandžiais epitetais, juokingais išplėstiniais palyginimais ir nepatenkinamais pažymiais, rašomais tokiems autoriams ir kūriniams, kuriuos iš tiesų perkrimsti, švelniai tariant, ne jų jėgoms.
Panašiai atrodytų, jei aš recenzijoje „triuškinčiau“ Alberto Einsteino reliatyvumo teoriją, prikišdamas jai banalumą, intrigos stoką ir kulminaciją, neatitinkančią laiko dvasios bei mokslinio metodo, kuriuo aš remiuosi, kanonų. Na, tai kas, kad nieko neišmanau apie fiziką, bet jau pats faktas, kad negailestingai kritikuoju tokio kalibro autoriaus darbą, akivaizdžiai įrodo, kad esu didesnis net ir už jį.
Argi ne ta pačia logika vadovaujasi nūdienos kritikai, leidžiantys sau, rašydami apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrybą, vartoti tokius žodžius kaip „nesugeba“, su atlaidžia šypsena pavadinti jį „kvaileliu“, atskleisti skaitytojams „tiesą“, kad tai, ką šioje knygoje poetas rašo – rašo tik todėl, kad yra išsisėmęs ir tiesiog daugiau neturi apie ką rašyti?.. Ar tai nereiškia, jog šitaip „kritikuojamas“ jau ne paskiras autorius, o kvestionuojama visų lig šiolei besireiškusių literatūros tyrinėtojų, vertintojų bei šalies kultūros institucijų kompetencija? Esą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais mūsuose tampa paprasčiausių gabumų (netgi ne talento) stokojantys žmonės?..
Neįsivaizduoju, kas galėtų būti tikslinis tokių „kritinių“ straipsnių adresatas, kam jie gali teikti naudos? Literatūros skaitytojams? Sunkiai tikėtina. Rašytojams? Bent jau man – tikrai ne. Moksleiviams? Mokslininkams? Lietuvių literatūros raidai? Net klausti juokinga…
Na, bet kol patys nūdienos „kritikai“ vidinį motyvą šiai misijai turi, o kultūros leidinių redaktoriai vis dar mano, jog geriau bet kas ir bet kaip negu nieko – tegu rašo. Galų gale – ir šis mano rašinys juk skirtas visai ne jiems. Juo noriu kreiptis į Lietuvos rašytojus, tikruosius literatūros kritikus, literatūros mokslininkus bei į visus lietuvių literatūrai, jos raidai ir likimui neabejingus žmones, klausdamas jų, ar iš tiesų literatūros kritikos situacija Lietuvoje tik man vienam kelia liūdną šypseną? Jei tokių kaip aš esama ir daugiau – prašau nepalikti tokių „kritikos“ opusų be atsako ir be pelnyto įvertinimo. Taip pat šiuo rašiniu kreipiuosi ir į visas šalies kultūros leidinių redakcijas, prašydamas jas inicijuoti savosiose erdvėse nuolatinę rubriką „Kritikos kritika“, kur recenzuotieji turėtų orią galimybę apsiginti, o bet kuris, turįs argumentuotų priekaištų kritikos tekstų kokybei, – juos išsakyti. Metas pagaliau suprasti, kad ginti pelnytą literatūros (net ir savo pačių kūrinių) garbę – nėra gėda. Gėda tylėti – drovėtis arba tingėti atsikirsti. Juk jei to nepadarysim – bus kas jų „įžvalgas“ ateity cituos kaip nenuginčijamą tiesą.
Vanda Juknaitė. Pasaulį laikančios rankos
2016 m. Nr. 2
Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę.
Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atėjau jo paremti savo jau visiškai nestipriais pečiais. Paremti pavyzdžiais, tolimais nuo literatūros. Štai vienas pasakojimas, kurį išgirdau asmeniškai iš Juzefos Mačiokienės, aviacijos pulkininko Mykolo Mačioko žmonos, ištremtos į Igarką. Kalbėjomės jau nepriklausomybės metais. Ji pasakojo apie pirmas Kūčias Igarkoje. Visi buvo apgyvendinti palapinėse, niekas nebuvo pasiruošęs tokiam tremtinių skaičiui. Naktimis prišaldavo plaukai prie palapinės brezento. Kai atėjo Kūčios, kelios moterys pasiprašė, kad jas paliktų palapinėse, nevarytų į darbą, rytą nušveitė stalą, neobliuotų lentų, su plyta, klostė nosinėm, audeklo skiautėmis, kuo turėjo, ir iš burokų, iš duonos parengė Kūčių stalą žmonėms, kurie ateis iš darbo. Kartu gyveno ir vyrai, ir moterys, įvairių tautybių žmonės. Jiems parėjus moterys pasakė: šiandien pas mus didelė šventė – Kūčios. Visa šeima turi būti namie. Kitos šeimos mes šiandien neturime, jūs esate mūsų šeima. Mes kviečiame jus prie bendro stalo. Visų detalių, kas buvo papasakota, neatsimenu, jos išsitrina, tik atsimenu, kad musulmonas nubėgo užsidėti sau kepurės, kadangi iškilminga vakarienė. Jie visi pasėdėjo prie stalo, ir vienas gruzinas sako: šitos moterys šįvakar mums priminė, kad mes visi esame žmonės. Buvome tai pamiršę, mes tapome gyvuliais…
Žmogus tampa gyvuliu labai greitai, nežmoniškose situacijose jis neatsispiria tikrovei.
Tai yra vienas pasakojimas, o kitas pasakojimas – iš šių dienų. Koks jų ryšys, kokia šių pasakojimų kaip tekstų visuma – pasakysiu paskui.
Mano krikšto dukra mokosi Londone, muzikologijos magistrantūroje. Kad užsidirbtų pinigų studijoms, prieš metus dirbo Prancūzijoje. Ir tie įvykiai Paryžiuje, tie žmonės, kuriuos nužudė, kai kurie iš jų buvo asmeniškai pažįstami, kadangi jos draugas mokė muzikos vienoje šeimoje, kurioje buvo nušauta motina. Liko vyras ir septynerių metų dukrytė. Ir ta mergytė, šoko ištikta, septynerių metų vaikas, paklausė maždaug taip: ar bus kita mama? Ar bus kita mama tokia pat mama, kaip ta, kuri buvo?
Čia susiduriame su reiškiniu, kuris sukrečia, kai žmogus nežino, kas jis yra pačioje savo gelmėje, kokį gyvenimą jis gyvena, ir kas su juo yra. Kiekvienas žmogus, kovodamas už išlikimą, sužvėrėja – tai jokia naujiena, jokių psichologinių argumentų tam suvokti nereikia. Bet štai: „Šitos moterys mums priminė, kad mes esame žmonės.“ Jie buvo pamiršę. Ir šita mergytė iš Prancūzijos nežino, ir mes nežinome, kokioje kultūroje gyvename. Tas suvokimas prasiveržia skausminga vaiko aimana: ar kita mama bus tokia pat kaip šita, kur buvo? Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kur įjungus kompiuterį viską jame galima pakartoti, jame viskas prasideda iš pradžių. Technologijos dabar pasiekė tokį lygį, kad kompiuterio spausdintuvas gali atspausdinti kūno organus, kuriuos galima persodinti žmogui. Bet čia pat prasideda tokie dalykai, kurie neįsivaizduojami, kuriuos išsilavinę ir išsimokslinę žmonės ignoruoja, o mažas vaikas yra priverstas susidurti su tikrove, sužinoti tą siaubingą tiesą, kuri išstumta iš kultūros, kad kitos mamos nebūna…
Kad yra nepakeičiami žmonės, nepakeičiami dalykai, su kuriais mes susiję krauju…
Kokį tai turi ryšį su mokykla, su teksto analize? Prie jos juk esame pripratę, ir man tai buvo mėgstamiausias dalykas, kurį dėsčiau Vilniaus pedagoginiame universitete. Mes žinome, kokie baisūs yra teroristai su šautuvais, bet nežinome, kokį baisų teroristą turime kasdieną pamokoje. Atleiskite, jei ką ši mintis šokiruos. Tas teroristas pamokoje yra racionalus protas. Bet protas nekaltas. Norėdamas paaiškinti pasaulį, jis nori valdyti pasaulį. Jis suskaido, sutrupina jį į gabalus. Atsikerta gabalą, kad galėtų ištirti. Studentams mėgdavau sakyti: teksto analizė – nuostabus dalykas, paimi kraujo lašą ir iš to lašo pasakai, koks žmogus yra, kiek jis sveikas, kuo serga ir net kiek jis dar gyvens. Dalis pakeičia visumą. Jau dvejus metus gyvenu kaip tik tokioje tikrovėje, kur dalis pakeičia visumą. Niekas man nelinki blogo, nėra jokios blogos valios, bet niekaip negaliu tapti vientisu žmogumi. Esu organų ir kaulų rinkinys. Ir kalbu apie save ne kaip apie kūną, kalbu apie mąstymą. Man reikėjo dvejų metų suprasti šitai tiesai, kad niekas nebemato žmogaus kaip visumos. Mato žmogų kaip daug dalių, kurias galima pakeisti. Ir kūrinio visuma, kultūros visuma, pasaulio visuma, žmogiškų ryšių visuma – keičia iš esmės viską žmogaus gyvenime. Dėl to, kad išvažiavo į užsienius tiek daug studentų, tiek daug žmonių, mes kaltiname blogą politiką, blogą spaudą, daug ką kaltiname… Bet juk mūsų vaikai išvažiavo, jų niekas nevarė. Jie gyveno pakeičiamame pasaulyje…
Mane labai apstulbino štai tokia mintis. Pavasarį skaičiau paskaitą Nacionalinės akademijos vaikams, visokių konkursų laureatams, visokių olimpiadų nugalėtojams, ir klausiu: kodėl jūs išvažiuojate į užsienį? Kodėl jums ten geriau? Buvo pasakyta: ten didesnės galimybės. Tada klausiu: ką reiškia žodis „galimybės“? Viena mergaitė iš tų moksliukų elito sako: ten gyvena daug geresni žmonės, ir jie mums padės.
Stulbinantis atsakymas iš išsilavinusių vaikų. Ir tai buvo ištarta didelėje auditorijoje, apie šimtas studentų… Sakau: kodėl jūs manote, kad svetimi žmonės jums padės labiau negu artimieji?
Štai čia susiduriame su labai dideliais dalykais, kurie prasideda nuo labai mažų – nuo „sutrupinto“ teksto. Mums atrodo, kad patogu išsikirpti teksto gabaliuką ir jį išaiškinti, pasirodyti savo proto gebėjimais. Sakoma, kad interpretatorius tekstą kuria. Bet iš tikrųjų tekstą parašė rašytojas. Ir gal kiek kitokį, negu mes susikuriame jį interpretuodami. Gal mes ir geresnį tekstą susikuriame savo interpretacijomis, bet gal rašytojas norėjo pasakyti kažką kita? Paprasčiau ir žmogiškiau?
Porą metų dirbau mokykloje, turėjau ketvirtokus, paskui vienuoliktokus, bet visą gyvenimą atsimenu vieną įvykį. Tai buvo labai seniai, mes mokėmės skaityti „Brisiaus galą“, jis buvo to meto programoje, mokytojos Laimos Abraitytės ketvirtos klasės vadovėlyje. Aš jį perskaičiau, ir kaip šiandien matau: visų vaikų akys pilnos ašarų… Ir supratau: Vanda, liaukis analizavus, nustok, tylėk. Nes jeigu pradėsime analizuoti tą kūrinį, bus blogai. Ir neprisimenu, kad ką tada būčiau mokiusi, prisimenu tik tas ašaras vaikų akyse.
Yra tokia vokiečių filosofo Peterio Sloterdijko knyga „Ciniškojo proto kritika“ (lietuvių kalba – 1999 m.). Kodėl tas protas ciniškas? Labai paprasti dalykai: kai pradedi galvoti galva, protu, nebegali skaityti kūrinio kaip kūrinio. Analizės kelias lieptų eiti taip: na, vaikučiai, sakykite, kodėl jūsų akyse ašaros? Gal ką čia prisiminei – turėjai savo šuniuką, katytę? Ir mes susikurtume savo tekstą, pamiršdami autoriaus kūrinį. Ta racionali teksto analizė visiškai be piktos valios tampa ciniška, nes yra dalykų, kurie žmogui neišaiškinami. Yra dalykų, kurių žmogus pats apie save nežino, ir jis nežino, kaip pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje. Ir mes su studentais ne vieną kartą esame kalbėję: kol tu neatsidūrei valtyje vandenyne su keliais savo draugais, be duonos ir be vandens, ir nepradėjai galvoti po keleto dienų – kurį iš jų suvalgius, tol tu nieko apie save nežinai. Tai nėra tiesiog psichologiją, nėra psichoanalizė, kuri sukūrė narcisistinę asmenybę, įsivaizduojančią, kad viskas su ja gerai. Nenoriu nukrypti į psichologiją, reikia palikti vietos sugrįžimui, kaip sakė Viktorija [Daujotytė]. Raskime galimybę grįžti – iš proto teritorijos prie žmogaus, prie jo gyvenimo.
Mano draugė Asta Karaliūtė pasakojo, kaip dabar keičiasi vaikai. Jie dabar tokie teisingi, jie taip gerai viską daro, jie tokie mandagūs, ir viskas – be empatijos… Kai gyvenime ateini iki tokios fazės, kokioje dabar esu aš, kai man reikia padėti apsirengti, daug ką supranti. Iš kalėdinio pamokslo, arkivyskupo Liongino Virbalo žodžiai: atjauta ir gailestis papuošia žmogaus gyvenimą lygiai taip pat, kaip meno kūriniai… Sužinai, kad papuošia taip pat ir daug labiau. Tai, kad aš čia prieš jus sėdžiu, yra mano buvusių studentų – įvairiausių kartų – nuopelnas. Jie mane privertė atsistoti ant kojų. Na, tarkime, iš jų ir Mindaugas Nastaravičius – labai talentingas jaunas poetas… Poetų yra labai daug. Bet tik vienas tas jaunas žmogus supranta, kad reikia padėti įkelti kojas į mašiną, paimti tuos purvinus batus savo rankomis… Dėstytoja, sako, dabar šalta, pasnigo, dar mudu važinėsime iki Kalėdų… Negali paprašyti žmogaus, savo mokinio, kad tu, vaikeli, paimk mano kojas ir įkelk, nes aš negaliu. Bet jis pamato pats… Tada suvoki, kokie žmonės yra gražūs, kokie geri…
Į tai, kad negalia atveria tau akis, turi žiūrėti kaip į Dievo malonę. Nes niekada gyvenime tiek gerumo, tiek atjautos, tiek meilės nesu patyrusi…
Man atrodo, kad tai, ką kalbėjau, iššaukia didelį vėją. Modernybė ir racionalumas, protu sukonstruota visuomenė – atsilaikyti asmenybei prieš tą visumą bus be galo sunku. Nes viskas nukreipta prieš ją, prieš asmenybę, prieš jos mąstymą. Vienu metu labai daug galvodavau apie gydytojus: kodėl man ten negera, kodėl kažkas ne taip, kas jiems yra, tiems gydytojams? Tada susivokiau, kad mano artimieji ieško pažįstamų – visi ieško pažįstamų gydytojų, ir iš tikrųjų visi Lietuvoje ryšiai tokie ir yra, visi einame tik pas pažįstamus. Kas čia yra? Ir supratau, kad tai toks mąstymas. Kiekvienas gydytojas turi savo ligą, savo koncepciją, savo metodų taikymą. Tai toks mąstymas, kuris sukapoja tikrovę vien dėl to, kad ji neatrodytų baisi. Juk daug drąsiau paimti teksto gabaliuką ir jį sudoroti, kur ten tau jį suvokti ir išaiškinti visą. Paėmęs fragmentą ir jį aiškindamas esi visagalis. Štai čia priežastis, kodėl vaikai ėmė nurašinėti svetimas mintis, jas naudoti savo rašiniuose. Labai paprasta priežastis. Ir tas vaikas stengiasi išmokti mokslinės kalbos. Kodėl mokslininkai auditorijose ginčijasi, kieno metodas geresnis? Juk visi metodai geri. Modernybė siekia paaiškinti pasaulį iki galo, o menas ir žmogus yra neįmanoma paslaptis. Ir kaip susisiekti su ta paslaptimi, kaip grąžinti vaikus namo?
Manau, kad savo pamokslą baigiau. Visą naktį kamavo mintis: ką aš pasakysiu, ką pasakysiu?.. Ir sąmonėje iškilo frazė iš vienos tokios knygos, kurią dabar skaitinėju: Dievo akyse tavo pamokslas nėra daugiau vertas negu tavo suvalgyti pietūs. Ir dar pasakyta: tegul tavo pamokslas būna trumpas.
Dar vienas sakinys iš Martino Buberio, sakinys, kuris daug metų mane lydi, persekioja: kas myli gyvenimą – tikrą gyvenimą su visu jo siaubu, jo rankos neišvengiamai susilies su rankomis to, kuris šį pasaulį laiko.
O dabar jau galima ko nors paklausti. Labai pasiilgau auditorijos…
Parengė Regimantas Tamošaitis
Parengta pagal tradicinę metų paskaitą „Dalis ir visuma“, skaitytą Lietuvos lituanistams 2015 m. gruodžio 29 d. Vilniaus universitete.
Atodangos: premijos, R. Barthes’as, J. K. Rowling detektyvai
2016 m. Nr. 1
O. Vacietis, J. Ruokpelnis ir A. Čakas. Tryliktuoju (ir jau antrąkart) Ojaro Vaciečio literatūros premijos laureatu tapo poetas, eseistas Janis Ruokpelnis. Šis apdovanojimas latvių kūrėjui skirtas už aštuntą lyrikos knygą „Post factum“, kurią sudaro XX a. pabaigoje rašyti eilėraščiai. J. Ruokpelnio poezijos rinkiniai išversti į anglų, prancūzų, italų, rusų kalbas. 2005 m. jo „Lyriką“, kurią 2000 m. apdovanojo Baltijos Asamblėja, į lietuvių kalbą išvertė Vladas Braziūnas.
O. Vaciečio premija teikiama nuo 1984 m. už poeziją ir jos vertimus pasaulyje. Nuo 2003 m. kiekvieną rudenį šį literatūrinį apdovanojimą skiria Carnikavos savivaldybė (jos Sigulių kapinėse palaidotas O. Vacietis) kartu su O. Vaciečio muziejumi.
2015-ųjų Aleksandro Čako premija skirta menininkui Aivarui Vilipsonui už A. Čako kūrybos populiarinimą. Pirmoji premija įteikta 2001-aisiais – per poeto gimimo šimtąsias metines. Šiuo apdovanojimu įvertinti latvių poetai Janis Ruokpelnis ir Uldis Bėrzinis, rašytojai Zigmundas Skujinis, Valdis Rumniekas ir Andrėjus Migla.
Goncourt’ų premija. Barselonoje gyvenantis prancūzų rašytojas Mathiasas Enard’as, arabų ir persų kalbų žinovas, Rytų ir Vakarų kultūrinių ryšių istorijai paskyrė knygą „Kompasas“ („Boussole“) ir pelnė garbingiausią Prancūzijos literatūros apdovanojimą – Goncourt’ų premiją. Beje, 2008 m. M. Enard’as buvo apdovanotas „Gruodžio premija“ (prancūzai ją vadina Antigoncourt’ų premija) už romaną frazę, kurios ilgis – penki šimtai puslapių.
Vertina amerikiečiai. Niujorke paskelbti Nacionalinių knygos apdovanojimų laureatai. Geriausia metų grožine knyga pripažintas Adamo Johnsono apsakymų rinkinys „Likimas šypsosi“ („Fortune Smiles“); šio autoriaus knyga apie Šiaurės Korėją įvertinta Pulitzerio premija. Negrožinės knygos nominacijoje apdovanojimą pelnė Ta-Nehisi Coateso pasakojimas „Tarp pasaulio ir manęs“ („Between the World and Me“), poezijos – Robin Coste Lewis debiutinis rinkinys „Juodosios Veneros kelionė“ („Voyage of the Sable Venus“), jaunimo literatūros – Nealo Shustermano „Čalendžerio gelmė“ („Challenger Deep“) .
„Planeta“. Didžiausiai ispanakalbio pasaulio premijai „Planeta“ buvo pasiūlyti keturi šimtai aštuoniasdešimt šeši romanai. 2015-ųjų „Planeta“ (601 tūkst. eurų prizas) Barselonoje skirta Alicijai Giménez Bartlett už naujausią romaną „Nuogi vyrai“ („Hombres desnudos“), kuriame nagrinėjama vyrų prostitucijos problematika. Iki šiolei A. G. Bartlett buvo žinoma kaip kriminalinių romanų „Mirties apeigos“ („Ritos de muerte“ ), „Tamsos pasiuntiniai“ („Mensajeros de la oscuridad“) autorė.
Roland’o Barthes’o šimtmetis. Praėjusių metų lapkritį pasaulis, minėdamas prancūzų filosofo, kultūrologo ir semiotiko Roland’o Barthes’o (1915–1980) gimimo šimtmetį, aktualizavo šio kūrėjo intelektinį palikimą. Ši išskirtinė struktūralizmo ir poststruktūralizmo figūra ieškojo mitų struktūros kasdienybės kultūroje (esė rinkinys „Mitologijos“, 1957), aiškino fotografijos fenomeną („Camera lucida: pastabos apie fotografiją“, 1979), tvirtino, „kad nėra teksto be laiko žymės“ („Teksto malonumas“, 1975), analizavo autoriaus sąvoką kaip primestinę projekciją (garsioji esė „Autoriaus mirtis“, 1968), apmąstė japoniškus įspūdžius („Ženklų imperija“, 1970). Lietuvių skaitytojui R. Barthes’as pažįstamas iš knygų „Teksto malonumas“ ir „Camera lucida: pastabos apie fotografiją“.
Seksas „Dingusiųjų sąraše“. Nuo 1993-iųjų žurnalas „The Literary Review“ „pagerbia“ rašytoją už pačią blogiausią sekso scenos aprašymą. Šiemet ši „garbė“ skirta grupės „The Smiths“ vokalistui Morrisey už sekso sceną romane „Dingusiųjų sąrašas“ („List of the Lost“).
Kasmet po kriminalinį romaną. Pasirašydama Roberto Galbraitho slapyvardžiu (jau išslaptintu), britų rašytoja J. K. Rowling kuria detektyvinių romanų seriją, kuri, pasak jos, turėtų pranokti garsiąją fantastinių knygų jaunimui seriją „Haris Poteris“. Recenzentai teigiamai vertina jos naujųjų kūrinių patrauklų, intriguojantį pasakojimą, turtingą žodyną, pinklių istorijų sprendimą klasikine laiko patikrinta dedukcija. Per pastaruosius trejus metus J. K. Rowling išleido tris romanus apie privatų detektyvą Kormoraną Straiką: „Gegutės šauksmas“ (jau išverstas į lietuvių kalbą), „Šilkverpių vikšras“ ir „Blogio karjera“. Jei pirmuosiuose dviejuose romanuose privatus detektyvas veikia kaip karinis tardytojas, tai trečiajame rašytoja pakeičia jo veiklą, norėdama įsitikinti, kas nutinka žmogui grįžus iš armijos.
Parengė Arvydas Valionis
Vilmantė Levanavičiūtė. Humanitarinės vertybės Lietuvos mokykloje ir visuomenėje
2016 m. Nr. 1
2015 m. lapkričio 13–14 d. Palangoje vyko konferencija Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistams. Jos tema: „Lituanistika – gyvas mokslas. Nauji tekstai – naujos jungtys – nauji būdai“.
Tardama konferencijos atidarymo žodį, švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Krasauskienė priminė Meilės Lukšienės akcentuotą Lietuvos išlikimo sąlygą: „Valstybė gyva, kol giliau nepažeistas jos nacionalinės kultūros branduolys.“ Jį išsaugoti, perduoti ir tvirtinti yra visos švietimo bendruomenės rūpestis. G. Krasauskienė atkreipė dėmesį, kad dabar dažnai kalbama apie gyvenimo sėkmę ir per mažai – apie gyvenimo prasmę, idealus ir vertybes. Prasmės klausimai visuomet yra asmeninio pasirinkimo, asmeninio įsipareigojimo sritis, todėl mokytojas yra ypač svarbus vaiko asmenybės ugdymui, kad mokyklą baigęs jaunuolis tautos kultūroje rastų asmeninio gyvenimo atramas, leistųsi į dialogą su tradicija, gautų atsakymus į svarbius gyvenimo klausimus, kuriuos kelia dabartis.
Pirmasis konferencijoje pranešimą skaitė Darius Kuolys tema „Nauji tekstai – naujos jungtys – naujos galimybės“. Atramos tašku kalbėtojas pasirinko švietimo reformos pradžioje M. Lukšienės keltą tikslą – humanitarizuoti mokyklą. D. Kuolys persakė buvusios kolegės Vaivos Vaicekauskienės rūpestį: nors buvo rengiamos programos, leidžiami etikos, filosofijos, psichologijos vadovėliai, tačiau iš esmės mokyklos humanitarizuoti nepavyko. Tad šiandien humanitarinė mokyklos kryptis daugiausia priklauso nuo lituanistikos, nuo jos vaidmens suvokimo. Svarbi tebėra Algirdo Juliaus Greimo tezė, kad „literatūra yra humanizmo pratybos, liudijimas žmogaus jo istoriškume ir jo istorijoje“. D. Kuolys taip pat kvietė mokykloje neapsiriboti vien komunikacine kalbos paskirtimi ir priminė Antano Maceinos žodžius, kad „kalba perteikia mums tradiciją ir ją neša istorijos eigoje“, kad kalba mums suteikia mąstymo ir pasaulio matymo būdą.
Pasak D. Kuolio, šiandien lituanistai dalyvauja netiesioginėje Samuelio Becketto ir Czesławo Miłoszo diskusijoje dėl žmogaus gyvenimo prasmės, egzistencinių dabartinio žmogaus atramų. Savo laiku Cz. Miłoszas, mėgindamas atsispirti S. Becketto išsakytai „žaidimo pabaigos“ nuojautai, būties beprasmybės patirčiai, stengėsi pasikliauti tradicija. Iš pasitikėjimo tradicija gali rastis tvirtesnis jauno žmogaus pasitikėjimas savimi.
Pranešėjas apie naują Pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą kalbėjo kaip apie stiprinančią mūsų istorinę sąmonę. Šioje programoje, pagal kurią netrukus bus mokoma penktose–dešimtose klasėse, akcentuojamos Lietuvos valstybės jungtys su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. D. Kuolys pasirėmė Vytauto Rubavičiaus iškeltu tikslu, kad humanitarika turi atkurti istorijos subjekto jausmą.
Anot kalbėtojo, mokykloje svarbu matyti natūralias senosios ir moderniosios Lietuvos, Vakarų kultūros ir Lietuvos tekstų jungtis, įžvelgti aktualias senųjų kūrinių reikšmes. Antai pasakojimas apie baltų protėvį Sovijų liudija, kad lietuviai jau Mindaugo laikais savo praeitį siejo su antikos ir Biblijos pasauliu. XVI a. metraščiai sukūrė poetinį tėvynės – aukštų kalnų, plačių laukų ir vešlių ąžuolynų krašto – vaizdinį, vėliau plėtotą Antano Baranausko, Maironio ir kitų poezijoje. Metraščiai, Jono Radvano „Radviliada“ parodo, kaip lietuvių literatūra, sekdama Homeru ir Vergilijumi, Lietuvos žemę paverčia tėvyne – savu, tėvų ir protėvių gyventu kraštu, suteikia šiam kraštui istorijos matmenį. Stiprių jungčių esama tarp Kristijono Donelaičio, Adomo Mickevičiaus, Maironio, Vydūno, Vinco Mykolaičio-Putino kultūrinių ir moralinių laikysenų. Graikų istoriko Tukidido perteiktoje Periklio kalboje, skirtoje žuvusiems atėniečiams, ir Justino Marcinkevičiaus kalboje, laidojant Sausio 13-osios aukas, galime įžvelgti tas pačias universalijas – pamatinių laisvos visuomenės vertybių gynimą. Senųjų ir modernių tekstų jungčių supratimas būtinas oresnei šiandienei mūsų laikysenai, brandesnei tautinei savimonei išsiugdyti. Gilesnis tradicijos pažinimas leistų atidžiau perskaityti ir sovietinių metų literatūrą. Pavyzdžiui, Just. Marcinkevičiaus „Mindaugą“, pasak D. Kuolio, derėtų interpretuoti ne kaip tezinį, bet kaip polilogišką tekstą, kuris kelia universalius istorinės tiesos, moralinių valstybės pagrindų klausimus. „Mindaugas“ mus įjungia į šimtmečius Vakarų kultūroje besitęsiantį Cicerono ir Niccolo Machiavellio ginčą, – ar gali būti respublikai, valstybei naudinga tai, kas nėra kilnu.
Filosofas Naglis Kardelis, skaitydamas pranešimą „Ontologinė lietuvių kalbos paskirtis“, pasidžiaugė, kad kalbėti apie lietuvių kalbą yra reikšminga, nes tai sparnai, kurie kelia iki aukščiausių prasmės horizontų. Pasak pranešėjo, kalba atlieka dalijimosi bendromis prasmėmis funkciją (yra tarsi komunija), tai sukuria tikrąją dvasinę bendrystę. Kalba apsprendžia sąmonės santykį su nekalbine tikrove: ją gali priartinti arba nutolinti, gimtoji (prigimtinė) kalba labiausiai atveria daiktų būties tikrumą, atveria jų prigimtį ir leidžia patirti gyvenimo pilnatvę. Svarbu suvokti, kad kalba įprasmina mūsų būtį ir tai yra mūsų buvimo riba, mūsų prasmių horizontas. Kitos kalbos mums taip pat priartina realybę, bet atstumas tarp jos ir mūsų sąmonės lieka didesnis. N. Kardelio nuomone, kadangi gimtoji kalba arčiausiai mūsų prigimties, ji leidžia adekvačiai išreikšti savo jausmus ir teikia autentišką savivoką. Skaitydami poeziją ar kitokius grožinius tekstus gimtąja kalba, atsiduriame tarsi virtualioje tikrovėje, tai saugus kalbinis žmogiškųjų vertybių pasaulis.
Mokslininkas pabrėžė, kad mes vartojame žodžius, kuriuos tarė mūsų protėviai ir prieš šešis–septynis tūkstančius metų. Gimtoji kalba yra ir mūsų autentiškos būties riba, ir kartu visos buvusios, esamos ir būsimos visuomenės nuosavybė, kalbėdami lietuviškai remiamės visos tautos išmintimi. Tariant gimtosios kalbos žodžius, su mumis tarsi mąsto visi protėviai – taip jaučiame kartų ryšį, susisiejame su mirusiais ir dar negimusiais.
N. Kardelis atkreipė dėmesį į dabartinę mokslo politiką, kuri atmeta gimtosios kalbos svarbą, iškeldama tarptautiškumo siekį. Tačiau, pasak pranešėjo, humanistika kalba apie prasmes, bet ne apie faktus. O prasmes galime atpažinti ir adekvačiai perteikti tik gimtąja kalba. Siekdamas atkreipti mokslo biurokratų dėmesį, filosofas teigė, kad prasmės, kurias atveria humanistika, turi aidėti ir po dešimties metų, kad mes turime žiūrėti iš ainių perspektyvos, kurie mūsų paliktoje kultūroje ieškos įvairių savo būties atsakymų.
Pranešėjas Marijus Šidlauskas akcentavo klasikos nemirtingumą, priminė Donaldo Kajoko paliudijimą, kad svarbios kultūrai yra senos tiesos, kurias anksčiau ar vėliau atpažįstame ir dabartyje. Tačiau, pasak M. Šidlausko, norint suprasti senas tiesas, reikalingas maištas, dinamiškas santykis su tradicija. Tai aktualizuoja klasiką ir kultūroje gimdo kažką nauja, nekritiškas požiūris klasiką pražudo. Mokslininkas atskyrė maištą prieš klasiką nuo jos parodijavimo. Parodija yra tik šios dienos aktualija, parodijuojant klasiką jos nebelieka, taip mes prarandame savo egzistencijos praturtinimo galimybę. M. Šidlauskas priminė Hanso Georgo Gadamerio mintį, kad mokytojas, skatindamas mokinius susikurti savo santykį su klasikos tekstais, turėtų pats demonstruoti gilų klasikos tekstų supratimą. Pasak M. Šidlausko, nuo to priklauso mokymo sėkmė, mokinių pasiekimai, jų mokymosi džiaugsmas ir kūrybingumas.
Po šių pranešimų vyko diskusija apie tai, kaip įtraukti vaikus į smalsų mokymąsi, kaip įveikti popso, klišių įtaką. N. Kardelis dar kartą atkreipė dėmesį, kad mokytojui reikia pačiam įsijausti į tekstus, pasakyti, kuo vienas ar kitas kūrinys užkrėtė.
Mindaugas Kvietkauskas kalbėjo apie sunkumus, su kuriais susiduria dėstydamas literatūrą. Pagrindinė kliūtis – kūrinių neskaitymas. Pasak M. Kvietkausko, dažnai diskusijos seminarų metu vyksta neperskaičius knygos, tuomet studentai neformuluoja savo nuostatų, tiesiog perrašinėja svetimas mintis. Dabartinių studentų istorinė sąmonė dažnai miglota, jie nepagavūs teksto estetikai. Pranešėjo nuomone, ypač didelė bėda – pasyvaus vartojimo santykis su dėstytojais, kai studentai iš jų laukia sudominimo. Taip pat atsirado ir konkurencinės sėkmės siekis, kai studentai nori būti lyderiais, tuomet vietoj asmeninio santykio su literatūra ieškojimo jie renkasi pataikavimą dėstytojo mąstymui.
Aušra Martišiūtė-Linartienė pabrėžė mokinio asmeninio santykio su literatūra svarbą. Tinkamai atskleistos jungtys tarp tekstų, idėjų, kultūros reiškinių leidžia mokiniui patirti atradimo ir nuostabos jausmą. Pasak A. Martišiūtės-Linartienės, mokinys turi būti įsisavinęs pakankamą tekstų kiekį, kad galėtų mąstyti savarankiškai.
Brigita Speičytė paminėjo vieną pagrindinę klišę studentų darbuose, su kuria susiduria dėstydama XIX a. literatūrą, t. y. pasakymą „aukštino didingą Lietuvos praeitį“. Pasak mokslininkės, šiuo ir kitais stereotipais nepasakome nieko – užklijuojant kūriniui etiketę ryšio su juo nelieka. Stereotipą įveikti galima tik formuluojant konkrečius su kūriniu susietus klausimus. Studentus svarbu skatinti svarstyti savo parašytus darbus, ieškoti savo kalbos, kuri būtų jų savasties kontūras. Patys studentai turi suprasti, kad jų darbų tobulinimas reiškia jų kalbinės prigimties auginimą.
Vilma Leonavičienė papasakojo savo pedagoginės praktikos kuriozų. Viena išvaizdi studentė, atlikdama lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo praktiką mokykloje, visą pamoką kalbėjo apie Danielio Defoe „Robinzoną Kruzą“, o vėliau paklausta, kaip baigėsi istorija, ramiai atsakė, kad nežino, nes neskaitė. Pasak V. Leonavičienės, dabartinis studentas, siekdamas mokytojo profesijos, dažnai nesiekia įgyti esminių šios specialybės gebėjimų.
Kęstutis Subačius palygino skaitytojo santykį su literatūra kaip asmens santykį su Dievu: šiuos abu ryšius reikia susikurti pačiam, ir veidmainiauti neįmanoma. Daiva Vaišnienė įspėjo, kad, mažėjant mokinių raštingumo lygiui, pavojinga nuleisti mūsų valstybinės kalbos išmanymo kartelę. Regimantas Tamošaitis papildė diskusiją apie kalbos klišes. Pasak literatūrologo, klišė irgi yra reikalinga, jis jas mėgstąs, nes tai archetipinės kalbos formos, be jų neįmanoma racionali komunikacija. Be to, klišės pasiimamos ir iš klasikos. Jei jų nereflektuotume ir visai nevartotume, nesuprastume pačių klasikos tekstų.
Zita Nauckūnaitė pranešime „Kalba – sistema: kaip ją perduoti?“ analizavo, kaip istoriškai keitėsi kalbos dėstymo metodikos. Lietuvoje remiamasi dviem paradigmomis: sistemine ir komunikacine integracine. Pirmosios objektas – gramatika, dėmesys sutelktas į taisyklingą kalbos vartojimą. Šios paradigmos privalumas – lingvistinio loginio mąstymo ugdymas, esminis trūkumas – gramatizavimas ir formalizavimas. Komunikacinės integracinės kalbos mokymo paradigmos objektas – tekstas. Mokymui šiuo būdu įtakos turėjo XX a. pab. sustiprėję mokslai, kuriuos sieja itin didelis dėmesys žmogui (kaip psichologija, sociologija, antropologija). Komunikacinės integracinės paradigmos privalumas – laisvos kalbinės komunikacijos ugdymas, esminis trūkumas – fragmentiškumas ir neapibrėžtumas. Mokslininkė akcentavo, kad naujojoje pagrindinio ugdymo programoje jungiamos sisteminė ir komunikacinė integracinė lietuvių kalbos mokymo paradigmos.
Lituanistės Genė Banelienė iš Pelesos vidurinės mokyklos ir Daiva Isakienė iš Rygos vidurinės mokyklos papasakojo apie gimtosios kalbos mokymosi principus Baltarusijoje ir Latvijoje. Baltarusija itin stengiasi, kad mokykloje būtų kuo taisyklingiau išmokstama baltarusių kalbos, nes, baigus mokyklą, universitete jau mokomasi rusų kalba. Tad mokykloje mokytojai veda ne tik privalomas pamokas, bet dar ir palaikančias (stipriems), stimuliuojančias (silpnesniems) pamokas, daug mokomasi mintinai. Baigus mokyklą, laikomas tik baltarusių kalbos testas. Įdomu tai, kad laikantieji testą negali taisyti savo klaidų (ištaisyta klaida vis tiek laikoma klaida). Latvijoje literatūrai skiriama daugiau dėmesio, ją stengiamasi atskleisti pasaulio literatūros kontekste. Latvijoje mokytojai gali patys sudaryti savo programą. Pagrindinė dilema – pasirinkti daugiau kūrinių ar mažiau, bet giliau juos analizuoti. Dvyliktoje klasėje mokiniai laiko latvių kalbos testą ir rašo rašinį viena iš pateiktų temų. Kitaip nei Lietuvoje, šalia temos nebūna nurodytų autorių. Temos labai abstrakčios, susijusios su kultūra. Vis dėlto Latvijos abiturientų egzaminų rezultatų analizė rodo, kad šio egzamino rezultatai būna prasčiausi.
Mantas Adomėnas skaitė pranešimą „Kanono svarba ugdant asmenybę“. Pasak kalbėtojo, kanonas – tai gyvas, organiškas procesas, evoliucionuojantis, tačiau neatsisakantis pagrindinio savo bruožo – verčių hierarchijos. „Kanonas“ pirmine prasme reiškia liniuotę, senąja graikų kalba kanōn yra stulpelis su padalomis, skirtas kam nors matuoti. M. Adomėnas taip pat priminė N. Kardelio teiginius, kad žodis kan Artimųjų Rytų kalbose reiškia „nendrę“ – lankstų augalą, o lankstūs dalykai nelūžta.
Pranešėjas pabrėžė, kad nuo senų laikų visose kanonus turinčiose šalyse vykdavo ginčas dėl jo turinio. Kanonas, nuolat verčiantis kelti jo prasmės klausimus, mums paaiškina, kaip atsidūrėme ten, kur esame. Jei kanonas būtų panaikintas, dingtų bendri kultūriniai visuomenę vienijantys reiškiniai (kultūros turiniai). Tuomet žmones jungtų tik pati kalba ir teritorija, o šios jungtys yra paviršutiniškos, tai veikiau yra autentiškos bendrystės simuliakrai ir stabai. Kanonas, nuolat permąstomas ir tobulinamas, atspindi bendruomenės ir atskiro žmogaus tapimo savimi kelią – tai, kas įgalina spręsti apie kultūrinės kūrybos kokybę. Kanonas yra ir pastanga sukurti bendrą kultūrinės sąmonės lauką, tai kuria bendruomenę, galinčią apie save pasakyti „mes“. Bekanonė kultūra, teigė M. Adomėnas, taptų ribotų norų kultūra – pašalinus kanoną, piliečiams nelieka į ką orientuotis.
Besimokydamas lietuvių kalbos ir literatūros, jaunas žmogus stengiasi pasiekti vertybių standartą. M. Adomėnas priminė Georgo Steinerio mintį, kad mokymasis mintinai gali būti suprantamas pagal anglų kalbos posakį – learning by heart, t. y. kaip mokymasis širdimi (tai yra giluminis kultūros įsisavinimas). Pasak pranešėjo, kanoną ir reikia mokėti „širdimi“, „mintinai“, kad jis kreiptų mintis, žodžius ir veiksmus glūdėdamas asmens ir kultūros viduje, netgi tuomet, kai apie jį nemąstome. Kaip kad Henriko Radausko eilėraštis, kuris, kadaise išmoktas mintinai, net neiškildamas į sąmonės paviršių nuspalvina rudenėjančio miško suvokimą.
M. Adomėnas pabrėžė, kad kanonas yra tas įrankis, kuris gali bent iš dalies atkurti įvairių jėgų ardomą mūsų kultūros pusiausvyrą.
Konferencijoje monospektaklį apie Salomėjos Nėries gyvenimą ir kūrybą atlikusi režisierė ir aktorė Birutė Mar pasidalijo patirtimi, kaip ji atsirenka aktualią medžiagą spektakliams, kaip stengiasi įvilioti į spektaklio prasmių lauktų ne visai suinteresuotus mokinius, siekdama, kad jie patys to nepajausdami imtų mąstyti apie svarbius dalykus.
Įžvalgomis, kaip padaryti, kad literatūra taptų ją analizuojančių savastimi, dalijosi R. Tamošaitis. Pasak literatūrologo, norėdamas įtikinti kitą, pats turi tikėti tuo, ką sakai ir darai, – kitokie, deklaratyvūs santykiai gąsdina, nes yra autoritariniai. Mokant pažinti tekstą, svarbiausia yra būti šalia mokinio ir knygos. Literatūros tyrinėtojas, siekdamas, kad atsivertų ar pagilėtų kad ir daug kartų skaityto kūrinio prasmė, pirmiausia turėtų eiti prie jo su studentu ar mokiniu kaip prie nežinomo. Jei žinau, tai kam man dar mokytis? – klausė pranešėjas. Iš anksto neužgoždami kūrinio savo žinojimu, mes prie meno vertybės priartėjame tarsi prie gyvos, dinamiškos prasmių sistemos. Pasak R. Tamošaičio, visos tikros vertybės reikalauja aukos: dėmesio, psichinių išteklių, santykis su literatūra iš esmės yra kontempliatyvus, meditacinis. Tik eidamas kartu su kūriniu atrandi jo vertę. Priimdamas knygos pasaulį vis iš naujo, nesustabarėji, lieki gyvai mąstantis.
Konferenciją, skirtą aptarti ir apmąstyti lituanistiką kaip gyvą mokslą, apibendrino M. Kvietkauskas, pabrėždamas, kad dvi dienas buvo kalbama apie tai, jog literatūra padeda suvokti ir žmogaus, ir bendruomenės subjektyvumą. Išryškinta gimtosios kalbos sąsaja su subjektyvumu – nes asmens santykis gimtąja kalba su pasauliu unikaliausias. Kalbėta apie suinteresuoto mokytojo asmenybės vaidmenį padedant mokiniui suprasti literatūrą ir patirti pilnatvę, kūrybišką santykį su savimi ir bendruomenės tekstais. Aptarta, kad metodinėse kalbos ir literatūros dėstymo nuostatose šiuo metu išryškėjusi antropocentrinė kryptis. Išryškinta mūsų literatūros kanono kaip evoliucionuojančio konsensuso samprata. Kalbėta apie pedagogikos, kaip buvimo šalia mokinio, teksto principą. Pasak M. Kvietkausko, integralus asmenybės ugdymas, kurio švietimo reformos pradžioje siekė M. Lukšienė, buvo išstumtas ir dabar grįžta.
M. Kvietkauskas kalbėjo apie asmeninę kiekvieno mokytojo atsakomybę, remdamasis Zygmunto Baumano knygoje „Likvidi meilė“ išsakyta mintimi, kad pasaulio neįmanoma padaryti tobulo, bet mėginti reikia dėl savo orumo. Pasak M. Kvietkausko, mokytojo pareiga mokykloje užtverti džiunglių pasaulį ir suteikti mokiniams prieglobstį, kuriame jie galėtų atrasti vertingus savo bendruomenės tikslus. Svarbūs dar vieni Z. Baumano žodžiai, pasakyti 2010 m. besilankant Lietuvoje, kad klausimas „Ką daryti?“ šiandien neaktualus, dabar svarbiausia: „Kas prisiims atsakomybę veikti?“ Mokytojams svarbu jaustis kultūrinės bendrijos dalimi, bendradarbiauti tarpusavyje ir su mokslininkais – iš kitur galia veikti neateis. Tiek mokslininkai, tiek mokytojai privalo padaryti vertybinį apsisprendimą, nors jiems tokia bendra veikla atrodytų nenaudinga – bendradarbiavimas iš mokslininko reikalauja daug neatlygintino laiko ir darbo, o mokytojams taip pat neapsimoka stovėti šalia kiekvieno mokinio ir ugdyti jo asmenybę, nes šiam pakanka tik pasiruošti egzaminams. M. Kvietkauskas pabrėžė, kad esminis ir šiuo metu būtinas vertybinis pasirinkimas yra toks: ar mums svarbus dabartinės konjunktūros skatinamas naudos argumentas, ar universali tiesa, kad pasaulis negali būti be pedagogikos ir be humanitarinių vertybių?
Arvydas Juozaitis. Klaipėda, arba Rytprūsių pradžiamokslis
2015 m. Nr. 7
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!
Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!
Maironis, „Nuo Birutės kalno“
Vėjas pučia nebe iš jūros, kaip buvo XX amžiaus pabaigoje – jis perlūžo, apsisuko ir ėmė pūsti atgal. Stovėk dabar nestovėjęs veidu į didįjį vandenį – neįlauš krūtinės, neužspaus kvapo. Apėjo tave ir akėja nugarą. Stumte stumia nuo žemės – į vandenį, į Vakarus. Vėjas pučia iš ateities, o tai daug ką reiškia.
Laisvę ūmai pajutome ne kaip laisvės ilgesį, o kaip sotumą, ir todėl ėmėme blaškytis po pasaulį. Laisvės nebeliko Palangos pliaže, kur ji buvo iki pat XX amžiaus pabaigos, ji dabar įsikūrusi turistinių agentūrų paslaugų reklamoje.
Vėjo lūžiai sutapo su XX amžiaus pabaigoje įvykusiais Europos lūžiais. Dešimtmetis – ir viskas lūžo, todėl, žinoma, ir laisvė dabar. Gamta susimokė su politika? Ką gali žinoti, tačiau mums neverta apie tai svarstyti, nes įdomiau patyrinėti vaisius ir ką iš tikrųjų atnešė vėjas.
Antai smėlio ruožas, skiriantis jūrą ir kopas – kas jis dabar? Jis primena numestą ir sutryptą laisvės vėliavą. Ir todėl rojaus pliažas, kuriame mes patirdavome laisvę, taip pat purvinas, net pajuodęs. Mažiausiai kelios žmonių kartos rasdavo gintarinėje Palangoje ir Palangos pliaže savo laisvę. Kad ir ką sakytum, laisvės gyvenime buvo nedaug, tačiau kelios savaitės prie jūros – mūsų. Visai mūsų, be jokių mobiliųjų telefonų. Tos kelios savaitės, praleistos kad ir labai ankštoje erdvėje (palėpė, kieta lova, šaltas vanduo), vis vien buvo mano laisvė nuo planinio gyvenimo, socialistinio ūkio. O jeigu dar džiugino ir saulėtas oras, žmogus laimėdavo viską: ir sakingą šiltą smėlį, ir jūra kvepiantį vėją, ir laisvą bangų mūšą pakrantėje. Dovanų jis gaudavo saulėkaitą vidurdienį ir saulės laidą prieš vidurnaktį.
O vakarais pavargę stebėdavome nuo Palangos tilto, kaip laisvė nuskrieja už horizonto, dingsta laisvame pasaulyje. Gal todėl tokie ilgi ir ilgesingi būdavo pasivaikščiojimai pajūriu palydint saulę – tarsi laisvės mišios.
Kelioms pokario kartoms Palanga buvo ne kas kita, o apčiuopiamas kūnu ir siela laisvės alsavimas – jo iš mūsų niekas neatims.
Tokia buvo Palanga. Tokia buvo lietuvių Baltija, toks buvo mūsų susilietimas su didžiuoju vandeniu. Tokia buvo netolima praeitis. Bet grįžkime prie Maironio eilėraščio.
Keisčiausia, kad regėjimas „Nuo Birutės kalno“ suprantamas ir šiandien. Tai nuostabu, nors atrodo neįtikėtina. Mus nuo Maironio skiria jau kelios epochos, o nuo XIX amžiaus pabaigos – jau ir keturios. Tačiau vis vien suprantame. Matyt, eilėse paslėptas raktas, kuris atrakina lietuvio žvilgsnį, kai šis pasisuka į didįjį vandenį:
Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau…
Liūdna, žinoma, kitko ir nesitikėk. Nes lietuvio ir jūros sugyvenimas skurdus, jūra lietuviui nebuvo nei žmona, nei mylimoji. Vadinasi, ne be reikalo liūdna.
Sakoma, kad tauta išauga iš savo pasakų ir mitų, ir jeigu taip, iš pajūrio ir jūros mes neišaugome. Apie dunojėlius ir nemunėlius dainavome prisidainavome, o apie didįjį vandenį? Vos kelios ašaros. Sukūrėme sakmę apie Eglę, žalčio žmoną, pasaką apie Neringą ir Naglį, dar vieną pasakaitę apie Jūratę ir Kastytį. Dėkui dievams, kad nors tai. Yra ir valstybingumo jausmus kedenantis mitas apie Kęstutį, Birutę prie šventos ugnies pajūryje radusio.
Bet tai ir viskas. O juk galėjo būti daug didesnių stebuklų.
Ant didžiojo vandens kranto atsiveria pasaulio begalybė, begalybė žadina jėgas ir ryžtą, imperines ambicijas. Jeigu mes būtume įsigyvenę ant šio kranto, būtume rungęsi ir kovęsi su portugalais, anglais ir olandais, galbūt būtume tapę jūrų, o ne sausumų imperija. Tačiau tai reikėjo daryti XVI–XVII amžiuje, kai tautos tapo istorinėmis valstybėmis, kai jos panaudojo sau didįjį vandenį. O mes? Tyla ir liūdesys.
O juk būtume galėję turėti puikius sąjungininkus ir pagalbininkus – kuršius. Skandinavijos moterys, išlydėdamos vyrus į jūrą, palydėdavo juos ir tokiais žodžiais: „Tesaugo jus Dievas nuo audros ir kuršių.“
Jeigu Lietuva būtų pasisukusi veidu į Baltiją, mūsų istorijos laivai nebūtų nuskendę slavų stepėse.
Argi neaiškios prigimties tas Maironio liūdesys?
Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.
Tačiau Vytautas, Birutės sūnus, tapęs Vytautu Didžiuoju, atsuko nugarą didžiajam vandeniui. Kodėl nekirto lango į Vakarus? Po Žalgirio galėjo tai padaryti viena ranka – nepadarė. Nes Vytauto Didžiojo dievai slėpėsi slavų plotuose, kur žirgas buvo didžiausias pagalbininkas, o ne kogas (laivas). Ar nebus čia kalti pirmtakai? Nes juk ir iki jo niekas iš didžiųjų kunigaikščių nėjo prie didžiojo vandens – anei Algirdas su Gediminu, anei Kęstutis.
Štai ir liūdi Maironis.
O vis dėlto XX amžiaus pradžioje Lietuva atėjo prie Baltijos. Didžiojo vandens paslaptis priartėjo. Maironis buvo prastas pagalbininkas – ar užliesi tikrą jūrą melancholijos jūra? Juokinga.
Prie Baltijos mes radome ne tik Palangą, bet ir Rytprūsius.
Pirmajam pasauliniam karui prasidedant, ties Nemirseta susitikdavo dviejų imperijų – Prūsijos ir Rusijos – pasieniečiai. Šiaurėje tįsojo Kurliandijos gubernija, vadinasi, Kuršo laukai, miškai, kaimai ir miestai, pietuose buvo vokiečio teutono šimtmečius kurta Prūsijos imperija, Rytprūsiai. 1918 metais pasiskelbusi nepriklausoma ir nuo Vokietijos, ir nuo Rusijos likučių, Lietuva negalėjo liesti Kuršo žemių – jos atiteko Latvijai. Kur ten: ir broliai pasiskelbė nepriklausomi. Baltija liko nuo mūsų atkirsta, padėtis buvo net prastesnė negu 1422 metais, kai Melno sutartimi Vytautas pasiliko sau Palangą ir Šventosios uostą. Nebeturėjome mes nė šių pėdų. Dabar Latvijos žemės siekė iki pat Nemirsetos (Nemirseta – kuršių-latvių daiktavardis sēta, reiškiantis sodybą, kurią esą valdęs Nemiras). Nemirseta – vienas seniausių Europos pasienio postų, numatytas dar Melno sutarties sąlygose. 1919-ųjų pabaigoje išviję Pavlo Bermonto ir fon der Holco armiją, latviai įžengė ir į Palangą, atėjo prie sienos su Rytprūsiais.
Kas mums liko daryti? Karo giminei juk neskelbsi, tad timptelėjome jį už skverno ir tarėme: argi tau jūros maža, brolau? Latviai apžvelgė savo vandens platybes, dosniai mostelėjo ranka nuo Rygos bokštų ir tarė: Labi, lai notiek! Ir nutarė atiduoti krantą nuo Nemirsetos iki Būtingės. Žinoma, ne dykai: gavo žemių ties Pasvaliu, Joniškiu ir šalia Žeimelio. Žodžiu, už Aknystą ir Subatę mes gavome Palangą ir Šventąją. Šis susitarimas buvo kaip medus prie žaizdos. Sukirtome rankomis ant Palangos tilto ir brolių kariuomenė 1921 metų kovo 21 dieną paliko Palangą.
Grafai Tiškevičiai, čia valdę nuo 1824 metų, pasijuto nebereikalingi. Jų rojus ūmai baigėsi, mūsų santykiai su Lenkija, žinia, kokie buvo. Susikrovė lagaminus lenkų ponija ir išvyko Varšuvos pusėn. Palanga tapo Palanga, liovėsi buvus Polangen ir Połąga.
Lietuvai atiteko gintaro Saulės akmuo: nuostabūs rūmai su parku, jugendo stiliaus Kurhauzas, gražuolė bažnyčia, gražuolė vila „Anapilis“; žinoma, ir promenados, ir Palangos tiltas, ir miesto infrastruktūra. Ir vilos, vilos… Grafams Tiškevičiams buvo už ką padėkoti. O mums nutiko svarbiausia, kas tegalėjo čia nutikti: prasivėrė langas į begalybę. Begalybės alsavimas kiek apmalšino Vilniaus netekties skausmą. Netekome Gedimino kalno – užkopėme ant Birutės kalno.
Metams bėgant reikia tik džiaugtis, kokie pasiutiškai sėkmingi buvo teritorijų mainai su latviais. Broliukai tą savo dovaną kartais primena, o mes laimingi tylime.
Nes Palanga buvo daugiau negu Palanga. Čia atsiradę 1921 metais supratome, kad sustoti mums nelemta, kad teks eiti toliau. Kai užkopėme ant Birutės kalno ir apsižvalgėme, kvapą užėmė. Ne vien maironiška melancholija, tiesa, nes pažvelgėme ne tik į jūrą. Daug įdomesni pasirodė pietūs. Nes ten dunksojo… hm… ne, ne Vilniaus mūrai (tais metais mums visur Vilnius vaidenosi), o drakono rūmai. Pietuose, už miško ir už pievos dundėjo ir dūmus į dangų spjaudė Mėmelis, šimtmečiais alsuojantis slibinas. Ir sukilo subangavo lietuvio sieloje visos istorinės nuoskaudos. Ir jis paklausė savęs: kodėl teutonų palikuonys vis dar čia? Ką jie ten kala ir ką mala, ką gamina ir kuo prekiauja?
Karas buvo pasibaigęs ne vokiečių labui, o jie vis dar čia? Vis dar baltų žemes apsėdę? Tik kam skelbsi karą jau po karo? Prūsijai? Jos nebėra. Rytprūsiams? Nepadoru, nes tą kampą, į kurį nusitaikėme, valdė prancūzai. Ir tada mes sugalvojome būdą, kaip ir prancūzą išprašyti, ir vokiečio su lenku neprisišaukti. Ir tarė lietuvis – kaput! Ir tarė žemaitis – vivat! Mėmeliui – kaput! Klaipėdai – vivat! Ir mums pavyko.
Tik prieš kelerius metus 1923-iųjų sausio 15 dieną ėmėme vadinti Klaipėdos krašto, o ne Klaipėdos sukilimo diena. Dabar mes elgiamės teisingiau ir pagarbiau Rytprūsių lietuvininkų atžvilgiu. Norime to ar ne, bet dauguma jų nedegė noru tapti Lietuvos piliečiais. Laimei, anuomet nebuvo laiko aiškintis, laikai buvo sunkūs ir ateities tamsa visus Rytprūsius gaubė. Todėl pasiėmėme toje tamsoje žibintą ir nušvietėme jiems kelią. Ir mums pavyko. Ir miestas, šimtmečius alsavęs ir augęs pagal Berlyno laikrodžio dūžius, ūmai buvo pasuktas veidu į Lietuvą. Įtrauktas į ją ir priverstas skaičiuoti Kauno dūžius. Nelengva buvo gyventojams, laikiusiems save aukštesniais už atėjusią Lietuvos valdžią. Ką ten valdžią – pačią Lietuvą.
O Lietuvos valdžiai, pačiai Lietuvai? Jai buvo dar sunkiau. Nes tais 1923-iaisiais Lietuva prisijungė ne tik Mėmelį, bet ir Rytprūsių kaimus, miestus, o svarbiausia – žmones. Nei kaimų, nei miestų, nei žmonių itin gerai nepažinodama. Ir bemat tapo aišku, kad prasti bus mūsų santykiai net su lietuvininkais, ką jau kalbėti apie mėmelenderius ir vokiečius. Ir dar prasčiau buvo su kultūra – jos negalėjome įveikti.
Kas buvo paskui? Paskui – augančia grėsme pulsuojanti Mėmelendo autonomijos istorija, dar vėliau – Vokietija ir karas. Kas buvo po karo? Mes ir vėl ištraukėme laimingą bilietą – vėl gavome Mėmelį, tiesa – tuščią, be žmonių, be lietuvininkų ir šišioniškių, be mėmelenderių. Tą tuštumą netrukus užpildė Rytų atklydėliai, kurie nė matyt nenorėjo gyvo Rytprūsių kultūros žmogaus, o ir neturėjo supratimo, kas jis. Čia mūsų laukė paradoksas – lietuvių ir rytų atėjūnų interesai iš dalies sutapo, nes ir mes nenorėjome matyti vokiškų Rytprūsių. Todėl vokiška kultūra liko užsiglaudusi tik namų sienose, tik keliuose, tik gatvėse. Šį indą pripildė nauji žmonės, klaipėdiečiai. Klaipėdiškiais jie būti negalėjo. Štai ji – Klaipėda, rebusų kūdikis. Dabartinė Klaipėda – pokario, ne prieškario išaugintas kūdikis.
Gaila, kad istorinių rebusų taikiai išspręsti negalima, kad tenka juos kirsti kirviu, kaip Gordijaus mazgą. Rytprūsiai buvo nukirsti. Jų vietoje susisuko lizdą ir išsiplėtė ir TSRS imperijos uostas, ir Lietuvos TSR pramonės gigantas, o Rytprūsių kultūros vietoje atgimė prieškario lietuvių mitas apie „Mažąją Lietuvą“. Šio mito protagonistai – ne šišioniškiai ir ne lietuvininkų palikuonys, kurių, galima sakyti, visai nėra.
Bet šią temą kolei kas nutrauksime.
Maždaug apie 1960 metus, kai Klaipėdos gatvėse lietuvių tapo akivaizdi dauguma, kai Lietuva išsilaižė žaizdas ir atkūrė prarastą milijoną gyventojų, atėjo ir brandaus socializmo epocha. Taip jau būna, kad politikos ir gamtos pokyčiai sutampa. Naujos mados ėmė liudyti nebūtą negirdėtą mūsuose idealą – poilsį ir net pramogas. Suvešėjo estradinė daina, kaip ant mielių išaugo gintarinės Palangos, o ir apskritai – poilsio, poilsio Lietuvos pajūryje kultas. Ir čia dar viena naujiena: tarp naujagimių berniukų kaip epidemija paplinta Gintaro vardas. Jis nurungė lietuvių kunigaikščių vardus ir net patį Vytautą. Tai liudijo heroizmo idealų nuosmukį. Prieškario Lietuvoje su žiburiu būtum ieškojęs Gintaro. Tik su dviem žiburiais būtum radęs ir Neringą su Jūrate, ir Naglį.
Vardas šaukte šaukė apie kintančias vertybes. Jausmų neapgausi, ir jeigu jau Gintaras, vadinasi, vardas tėvams žadino malonių asociacijų jūrą. Dvelkė ir jaukumu, ir kilnumu, ir – ar nuslėpsi! – pajūriu. Mūsų, lietuvių, pakrante, į kurią nebegrįš vokietis. Viskas ten mūsų iš amžių ir amžiams. To meto estrados žvaigždė Aleksas Lemanas dainavo:
Kampeli, širdžiai brangus,
Esi pasauly tu vienas.
Namo vilioji mane, tu mane,
O perle, pajūrio mielas!
Jūros bangas neškit, vėjai,
Neškit gimtinėn greičiau
Krašto gražesnio pasauly
Dar iki šiol nemačiau.
Kampeli, širdžiai brangus…
Žodžiai – kaip iš pasakos, melodija – kaip iš lietuvio sielos. Tarsi toji siela šimtmečius blaškytųsi po jūras, nes lietuvis – tai jūrų vilkas. Tačiau paradoksas akis badė: melodija ir žodžiai migdė valią, tad koks, po galais, jūrų vilkas?! Visa tai piršte piršo išvadą: ar tik ne maironiška melancholija skambėjo populiarioje tarybinėje estradoje? Ar tik ne ta pati ideologija, kuri išliūliuota eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“? Tai tau kunigas, tai tau idealistas – net brandaus socializmo laikais pataikė su tauta į koją.
Žodžiu, žiūrint į jūrą – jokių minčių apie istorinę tautos valią ir prarastą misiją. Žiūrint į jūrą – vien romantika arba meditacija. Budos veidas. Žiūrint į vakarus – tik vanduo ir žvaigždės. Ir tauta žiūrėjo, instinktyviai jausdama, kad geriau žiūrėti į žvaigždes virš jūros negu į Kremliaus žvaigždes.
O tuo metu Vilniuje ir Kaune apie jūrą dainavo visi. Kampeli, širdžiai brangus tapo, nūdienos kalbą vartojant, nacionaliniu hitu. Dainą traukė ne tik A. Lemanas, bet ir vokaliniai instrumentiniai ansambliai „Kopų balsai“, „Nerija“, o tautos numylėtas Nelės Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko duetas ją dainavo kaip dera klaipėdiečiams: stovėdamas ant „Meridiano“ denio:
Bangos į krantą liūliavo,
Niekaip pamiršt negaliu.
Čia kažkada aš klajojau
Su mylimąja kartu.
Baltijos jūros pakrantėj
Vaikšto mergaitė jauna,
Rankoj skarelė plevena
Tarsi žuvėdra balta.
Kampeli, širdžiai brangus…
Taigi, kampelis… Lietuva Tėvynė – tai tėviškė ir jos krantas, o nauja tėvynė – tai didieji TSRS plotai. Naują ideologiją gerai sueiliavo LTSR himno autorius Antanas Venclova:
Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis,
Gintariniai krantai ir sena Palanga.
Supa vilnį ramiai drungnas vėjas aptingęs,
Smėly plakas pavargusi marių banga.
Ši pavargusi marių banga būdavo saugiai užrakinama nakčiai. Kiekvieną mielą vakarą, prieš vidurnaktį, pajūrys išmirdavo – jis būdavo suakėjamas. Baigdavosi braidymai ir maudynės, vandenį nuo sausumos atitverdavo. Širdžiai brangus kampelis būdavo suariamas akėčiomis, prikabintomis prie vikšrinio traktoriaus. Kiekvieną mielą dieną, metų metus. Taip beribių plotų valstybė akėjo trapų Lietuvos kampelį. Kam? Kad sugautų bėglius iš šiapus ir diversantus iš anapus? Vargu. Tai buvo metafizinis aktas, tai buvo filosofija: štai, jums, brangūs draugai ir piliečiai, saugumo garantijos, štai jums mūsų rūpesčio šiluma.
Bet laikas baigti įvadą.
Ankstyvas pavasario rytas, saulė jau šoktelėjusi virš stogų, Klaipėdos senamiestis, namas Kurpių / Vežėjų gatvių sankryžoje. Triaukštis, mūrinis, tinkuotas – čia kitokį namą sunku rasti. Uostas ir Kuršmarės alsuoja už kelių kvartalų, vėjas košia kaminus atlėkdamas nuo Kiaulės Nugaros – skersas, sūkuriuotas. Jis paverčia mano apmusijusį palėpės langą jautria membrana, kuri vibruoja ir cypčioja kaip traiškoma sraigė. Bet pakaks – atplėšiu langą.
Kyšt galvą lauk kaip pro laivo iliuminatorių ir – vajetau! Prieš akis subanguoja rausvų, raudonų, pilkų stogų jūra; kraujo ar rūdžių puta nušerpėjusios skardos, žaliais pelėsiais aptraukti karnizai, pajuodusios čerpės, parudę lietvamzdžiai. Kiemų ir stogų kvadratai suraikyti skersgatvių kaip pyragas – stačiakampiais – vokiškų kareivinių tvarka. Ne, sandėlių rajono, panašaus į Brėmeno ir Liubeko kvartalus.
Apačioje šurmuliuoja skubančių į turgų balsai. Moterys, kalba lietuviškai ir rusiškai. Stebėtinai girdisi šaligatvio pokalbiai bažnyčių bokštuose – ar negirdėjote? Tad ką jau kalbėti apie mano palėpę – čia kaip pasiklausymų kambaryje. Jeigu ne šitie balsai ir ne tos dvi kalbos, pagalvočiau, kad pabudau 1939 metų Mėmelyje. Mirkteliu į kairę, pasisuku į dešinę. Štai ir manasis kaimynas, namas su fachverku. Piešinys neįmantrus, bet gyvūno kontūrus matau. Voratinklis, jis tyko manęs nuo tos dienos, kai įkėliau į palėpę koją. Mudu jau seni draugai, aš linkteliu jam. Po galais, jis keistai išlinksta, tas, apatinis jo skersinis, ir šypteli.
Čia Lietuva? Tad kuris amžius? Lengviau pasakyti – pavasaris.
Moterys ant skersgatvio kampo aiškių aiškiausiai ne šišioniškės ir ne mėmelenderės. Viena suvalkietė, kita žemaitė. Vadinasi, ilgai neužtruks. Na, štai, jau ir eina kuri sau. Tokios jau tos moterys, visų rasių ir visų charakterių: kad ir skuba, bet dėl paskalų ir liežuvio labui būtinai stabtels. Joms amžinai niežti, amžinai neramu.
Donnerwetter – Kaminkrėtys! Jis sėdi apžergęs kraigą, į abu šlaitus nuleidęs kojas. Sėdi nejudėdamas, stebi mane kaip varnas – viena akimi. Žinoma, jis! Jis laukė mano žvilgsnio ir štai – kilsteli savo juodą skrybėlę. Ne, tik pakėlė ją nežymiai? Tik dviem juodais pirštais stumtelėjo aukštyn kraštą. Taip pagarbą atiduoda senas kareivis, kai nelaukia nieko gero, net pagarbos sau. Dievuliau, jis supykęs?
– Laukiu nesulaukiu, kada teiksiesi mane pastebėti, – taria sausai, gal kad nesimatėme visą žiemą. – Aplink tavo namą visų stogų įtrūkusias čerpes ištuksenau. Gegužė jau, ilgai žiemojai.
– Jedem das Seine! – rikteliu virš stogų. – Kiekvienam savo!
Tai Prūsijos karalystės šūkis, jis mudviejų slaptažodis. Juodojo erelio ordino nė vienas neturime, tačiau seniai jį medžiojame. Lotyniškas užrašas po juo – Suum Cuique – mums nepriimtinas, todėl tariame jį vokiškai, kaip jis buvo tariamas Prūsijos karalystėje. Tiesa, ordiną mes kartą matėme blusų turguje, tačiau vos išsižiojome, jis išgaravo prieš mūsų nosis, dingo mūsų akyse kaip dūmas. Kažkas nenorėjo jo parduoti, neleido net paliesti – būtent mums? Abejonių nebuvo. Mes neverti ordino? Aš – taip, bala nematė, bet kaip galima suabejoti Kaminkrėčiu? Ši neteisybė mus suartino.
– Ar tavasis dūmtraukis traukia? – mirkteli jis man, kaip ką tik mirktelėjo fachverkas.
– Knygą baigiau! Kai ją deginsiu – įkursiu, – šūkteliu.
– Dar ko?! – jis sujuda lyg vėtrungė, paliesta sūkurio, atlėkusio nuo Kiaulės Nugaros. – Jeigu dėl manęs deginsi, tai aš – prieš. Kol neparodysi.
– Tai ko dar lauki?! – sumosavau rankomis kaip nevykęs dirigentas. – Pirmyn pas mane, kafija tavęs laukia!
Kaminkrėčiui siūlyti arbatos – nusikaltimas. Kai anglai laikė miesto vadžias, o buvo tai Napoleono karų metais ir dar kokį šimtmetį prieš juos, anglų dominavimas reiškė ir arbatos gėrimo ceremoniją. Tačiau Vokietija atsigavo, o po 1871 metų atėjo Reichas su savo pramoninės kavos receptūromis. Šišioniškiui ir mėmelenderiui kava ėmė reikšti tikrą civilizaciją. Pakako ir kavos erzackafijos, tačiau kafija – tai Prūsijos žemės kvapas. Net kafija su cikorija. Tradicija, kuri keisčiausiu būdu išliko ir ant Mėmelio griuvėsių, o dabar atslinko į mano palėpę. Bet kam ta kalba – mes prabilome apie knygą.
Knyga yra mano pražūtis ir mano išganymas. Kaminkrėtys suteikė man savo dėmesio kreditą vien dėl knygos, esu tuo tikras. Sutiko skirti man dalį savo skurdžių poilsio valandų ir kalbėtis, nes jį sudomino – tada, blusų turguje – mano prisipažinimas, kad, nebūdamas istorikas, ėmiausi miesto istorijų. Jis palingavo galva, išgirdęs „istorijų“, ir vyptelėjo – lyg peiliu brūkštelėjo man per širdį: „Gerai, kad ne istorijos, o tik istorijų.“ Tai buvo jo įvertinimas, jo kokybės antspaudas ant mano sumanymo. Jis net ėmė keistai tarti klaipėdietis, turėdamas galvoje tik mane. Klaipėdiškiu aš būti negalėjau, kaip ir šišioniškiu. Tačiau jo minkštai ištarta priesaga –ietis išteisino mane jo akyse – aš nebebuvau svetimas šio miesto sienoms.
– Aš nebendrauju su niekuo, tačiau tau, rašeiva, duodu kreditą.
Taip jis ištarė tada blusų turguje. Kol sumečiau, ką atsakyti, nusisuko ir aš nusekiau iš paskos. Pasakyti norėjau tik viena: kad suprastų – aš negeidžiu dėmesio kreditan, pats kalbėjimas su juo – privilegija. Juk jis vienintelis mieste.
Kaminkrėčio pasakojimus suguldžiau kaip į karstą, kad juos kur galas. Tad kas dabar manęs laukia, kas bus? Pasakojimus įamžinti, bet garbę sau pasilikti? Kas aš po viso šito? Bet juk jis kaltas nuo pat pradžios. Tai jis šlapių sutemų valandą išniro Tomo gatvelėje, šalia bepročių ir auksakalių tarpuvartės, kurioje vis dar nenutrintas užrašas „Bučiuokitės!“ – kas kitas, jei ne jis, pastūmėjo mane rašyti? Bučiuotis su juo neketinau, abu mes griežtos moralės rigoristai, tačiau Mėmelį pamilau Kaminkrėčio dėka. Vadinasi, draugystė kaip atominė bomba: nežinai, ką gausi.
Bet jis jau leidžiasi nuo stogo! Kaminkrėčiui tai paprasta, išorinėmis namo kopėčiomis. Keliais žingsniais kaip garnys peržirgliojo bruką ir – jau prie manojo namo. Vėl kimba į kopėčias, prisitraukia rankomis kaip jaunuolis (dievuliau, o juk jam tikrai ne šimtas – daugiau!), permeta koją per pirmą skersinį ir – aukštyn. Visus veiksmus atlieka greitai, profesionaliai. Štai jis jau čia, prie mano lango, stato koją ant palangės. Dar keli žingsniai – palangė, kėdė, grindys – ir įšoka į mano rūmus.
Rūmai? Žinoma, pridrėkusi ir pelėsiais prikvipusi palėpė, visą žiemą ir pusę pavasario nekūrenta ir dvisusi užkaltu langu. Tačiau jis net šnerve netrūkteli – užsigrūdinęs, žaltys. Prie dūmtraukio – stalelis, kava, užplikyta termose, sausainiai marcipanai, sudėti į atskirus indelius – viskas jam. Autonomija ir privatumas, kaip dera. Tačiau ir siurprizas, kaip be jo: spragsi angoje įkurta ugnis! Melavau, ir jis melavo. Abu matėme, kai pirmas baltas dūmas virto iš mano kamino.
– Veidelis tavo pelenus primena, – tarė susmukdamas savo įprastoje vietoje, fotelyje prie dūmtraukio, pečiu įsiremdamas į jį. Rankas, kaip visad aptrauktas juodos odos pirštinėmis, įkabina į fotelio ranktūrius. – Vadinasi, žiemą pasakų nekūrei.
– Rašeivą fizionomija išduoda? – cakteliu liežuvio galu ir taip pat susmunku į savo fotelį.
– Tave visuomet, – atsako ir pakelia termosą.
Priešais mane – įgaliotasis praeities ambasadorius dabarčiai. Bet kurios karalystės? Šią žiemą, ypač vėjuotomis naktimis, kurios Klaipėdoje dažnos ir grėsmingos, man vaidendavosi, kad Kaminkrėtys – tai Juozapas Albinas Herbačiauskas. Buvo toks prieškario Kaune profesorius, atvykęs iš Krokuvos, o atrodė – iš kito pasaulio. Taigi tas Herbačiauskas skelbėsi esąs mirusiųjų karalystės ambasadorius, skirtas Lietuvai. Ir keistų dalykų darė ambasadorius, Kauno poniją šiurpino. Tad ir Kaminkrėtys man – Mėmelio ambasadorius Klaipėdai. Dievai žino, gal jis ir yra persikūnijęs Herbačiauskas?!
Tą mintį užspaudžiau savyje ir nukandau. Bet kur nuo jos pabėgsi, kai dabar jis priešais nosį. Iš akies luptas Herbačiauskas. Ir užsmaukta iki antakių skrybėle, ir siauri akių plyšiai, ir ūsiukai, ir peilio šypsnys lūpų vietoje. Pasiusti galima. Tačiau koks būtinas žmogus!
– Tu juk nuo XIX amžiaus pradžios Mėmelio stogus rakinėji? – drėbtelėjau ir išsigandau. Na, kam aš taip? Juk gali pakilti tuojau pat ir išeiti. Ne, negalima. Todėl čia pat leptelėjau kitą kvailystę: – Žinai, nebemoku kalbėti, sulaukėjau. Visą žiemą tik vėjus languose vaikiau. Nebe žmogus aš.
– Vadinasi, tikras rašeiva. Anokia bėda. Tylos įžadai rašant tik į naudą išeina, – atsakė ir nusikeikė, kaip jis moka: – Verfluchtes Donnerwetter!
Beje, panašus ir į anglų dendį, kurių XIX amžiaus Mėmelyje lankėsi ne vienas. O kur du dendžiai, ten ir jų klubas. Matyt, jis ir ten lankytųsi, jeigu atsirastų antras jo profesijos, jo kilmės ir jo patyrimo kaminkrėtys. Bet tokio nėra. Štai sėdi ir žvelgia į mane kaip gyvas istorijos priekaištas. Kaip amžinybė, kuri visuomet pranašesnė už akimirką, tai yra mane.
Mėmelio varnas, ar galai žino kas jis? Matęs Prūsijos karalienę Luizę, kai ši iš Konsencijaus namų – dabartinės merijos – į Šv. Jono bažnyčią su savo freilina grafiene Voss eidavo. Prūsijos dvasia, po galais. Iš kur jis visa tai žino? Ir kodėl man visa tai pasakojo?! Jis pasakojo, o aš patikėjęs apie tai priraičiau knygoje. Per žiemą, ant popieriaus, ir tada kompiuteriu.
Aš prunkštelėjau, man nusibodo kalbėti. O ir ką sakyti? Juk kartoju tik tai, ką iš jo girdėjau. Jis po akimirkos irgi prunkštelėjo.
Ir tada abu ėmėme juoktis. Pro mano palėpės langą ėmė lietis į dangų dviejų senų draugų trelės. Praeiviai Kurpių ir Vežėjų gatvių sankryžoje vertė aukštyn galvas ir trūkčiojo pečiais. Tą skaistų gegužės rytą aš padaviau Kaminkrėčiui į rankas savo storą, per žiemą prirašytą foliantą. Ant sutrinto ir kafija sulieto titulinio kaip priekaištas buvo brūkštelėta: Rytprūsių pradžiamokslis: Klaipėda.
– Vadinasi, miesto valdžios įgaliotas istorijas surašei?
Jis surimtėjo ir kelias minutes tylomis vartė rankraštį. Tada užvertė, padėjo tarp mudviejų kafijos puodelių ir vėl kranktelėjo kaip varnas, kaip Herbačiauskas, mirusiųjų ambasadoriaus balsu.
– Kodėl?
Žagtelėjau ir tariau:
– Valdžia? Ką aš jai skolingas?
– Būsi skolingas, jeigu nesi. Valdžia skolininkus mėgsta. Pažįstu aš rašeivas kaip nuluptus. Visi dabar valdžiai straipsnelius kala internetiniuose laikraščiuose ir kitur. Kūrybos laisvę išpažįsta, bet kai pripaisto, galai žino, ko jie nori? Mačiau ir girdėjau, – jis ir vėl kranktelėjo.
Štai taip jis mane visuomet nuginkluoja, ir aš kaskart neturiu ką atsakyti. Tad leptelėjau iš nevilties:
– Apsieisiu be išmaldos! Aš visai neskelbsiu savo raštų.
– O tada, – lyžtelėjo jis sausas siauras lūpas, – o tada stosi prie oligarcho Bronislovo Lubio durų? – ir čia jis krenkštelėjo, nebe karktelėjo. Nes, matyt, sutriko, kadangi Lubys jau pats buvo prie švento Petro durų. – Bet jeigu ne pas jį, tai pas Gusiatiną, pas Kuzmarskį, ar pas kokį Bosą.
– Nė nebandysiu! – rikteliu, netekęs drąsos.
Čia jis sušnypštė kaip vandens lašas ant mano krosnies durelių. Aišku, suprato, kad aš rimtai riktelėjau.
– Dankeschön. Das ist zuviel. Per didelė garbė, – tarė ūmai pakildamas.
Pašokau ir aš. Iškankintas žiemos vienatvės nenorėjau jo prarasti, man neberūpėjo Kaminkrėčio išmintis ir žinios – reikėjo draugo. Jau ketinau griebti jo ranką – nė nebandyk! Jis nebeklausė manęs, jau sukosi nugara – juoda ir blizgančia kaip antracito luitas. Po perkūnais. Donnerwetter!
Išėjo, palikdamas praviras duris. Ir tik tada pamačiau, kad ant staliuko, šalia dviejų nugertų kafijos puodelių, nebebuvo mano rankraščio.
Kaminkrėtys neturi kontoros, kur sekretorė registruotų iškvietimus, o gyventojai galėtų nešti skundus. Jis nepriklauso jokiai namų valdai, nepriklausė ir jokiai namų valdybai, jokiam namų ūkiui. „Iš savivaldybės man paskambina“, – pasakė, kai kartą paklausiau, norėdamas sužinoti, kur pasirašo, kai algą ima. Žodis „pasirašo“ jį prajuokino. Jam pinigus vokelyje palieka. Kas palieka? Tie, kurie atsiuntė ambasadoriumi būti. Ir suteikė kredencialus. Tai bent korupcija!
Tik tai kitokia korupcija, dvigubai tvirtesnė už įprastą, ir todėl ji – tvarkos aukštuma, kuri ne mano galvai.
XIX amžiuje jis priklausė gaisrininkų gildijai, kurioje būdavo ir kaminkrėčiai registruojami. Kaminkrėtys – tikras mėmelenderis, ką jau. Net biografijos tikra šio žodžio prasme neturi – visas jo gyvenimas aprašytas Rytų Prūsijos valdiškose knygose. Visi įstatymai ir potvarkiai lietuviškoje Gumbinės apygardoje (Litauisch-Regierungsbezirk Gumbinnen) buvo surašomi dviem kalbom. Mano draugas – 1824 metais Gumbinėje išleistų potvarkių rinkinio Werhütung von Feuersgefahr auf dem platten Lande – „Apsakymu del ugnies priegadu“ riteris. Kodėl Prūsijos karalystėje kaminkrėčiai – Schornsteinfeger’iai – buvo laikomi ir ugniagesiais – Feuerwehrmann’ais? Paklauskime Kaminkrėčio, jis išdidžiai atsakys: „Ir vieni, ir kiti yra ugnies meistrai, ir vieniems, ir kitiems lemta ugnies prigimtį pažaboti.“ Sakyk ką nori, Prūsijoje valdžia ir menkiausias valdininkas – tai viena mašina, viena detalė kitą gins iki paskutiniosios. Ir šventai laikysis „ugnies tvarkos statuto“.
Taigi, užuot mobilųjį nešiojęsis, jis iš anksto ir geriau už bet kurį skambintoją žino, kurią čerpę ant kurio stogo pakeisti reikia. Ar kurį kaminą laikas lopyti. Kurią angą pravalyti. Taigi, apie dūmtraukius nė neklausk – tai juk angos į aną pasaulį, į jo karalystę. Nuleidžia į ją savo įrengimą, tada traukia, vėl leidžia ir traukia, ir leidžia, kol įkaitusių dūmų neprisišaukia. Niekas Klaipėdoje, jos senamiestyje, nesiskundžia dūmtraukių trauka. Niekas, turiu galvoje, kas Kaminkrėtį prie reikalo prileidžia.
„Man skambina į lapelius“, – kartą nusišypsojo. Pamanyk. Tai tokie lapeliai, kuriuos jis perskaito ant koridoriaus sienos pritvirtintoje lentoje, komunalinio aptarnavimo užkaboryje. Merijoje, netoli virtuvės. Ten jam ir pietūs priklauso.
Tiesa, sako, skambina ir vaikai; tie pasuka sagą, pritvirtintą prie namo cokolio – to namo, kuris šalia brigantinos „Meridianas“ stovi. Ant jo kraigo žalvarinis Kaminkrėtys sėdi. Tikra mano draugo kopija. Kaip skulptorius Klaudijus Pūdymas ją ten užrioglino, pakalbėsime kitą sykį. O vaikai išmanūs, be reikalo didžiulės žalvarinės sagos nesuka. Jie juk žino, kada tikra bėda. Jeigu vaikas gyvena senamiestyje, jis nuo pirmųjų mėnesių pajunta, kas yra drėkstanti siena ir varvančios lubos, o dažnai – ir kas nėra. Bet tokių „skambučių“ būna vos vienas kitas per mėnesį, dauguma – iš miegamųjų rajonų, socialistinių džiunglių. O ir šiaip vaikų ne per daugiausia šiais laikais – atėjo jų maro metas.
Mano išdidusis draugas 1854 metų Mėmelio gaisrą vadina karo krikštu, tikru reikalu ir net naujo miesto gimtadieniu. Pasiutimas juk, kaip keistai susipynusi laimė ir nelaimė. Aš norėjau pasakyti, įkišau trigrašį, kad tai viena kitai prieštaraujančios tezės, ir susilaukiau atkirčio: „Tau tezės, o man – gyvenimas!“ – ir jis išdidžiai kilstelėjo smakrą.
Tiesą sakant, tikiu, kad pasidarbavo jis tais 1854-aisiais iš peties. Kaip tikras Prūsijos karys. Šitai jo kairė ausis liudija, kuri po šio gaisro liko mažesnė už dešinę, – geldelės viršus tarsi nugnybtas. Sulopė ausį karo chirurgas, prancūzas, senas grenadierių palydovas, užsilikęs mieste po Napoleono karų. Nuo tų metų jis ir tiki, kad yra nusipelnęs „Frydricho erelio“ ordino.
Maža to, 1854-uosius Kaminkrėtys mini ir dėl kitos priežasties: tada Mėmelis atsivėrė pasauliui kaip moderniausias miestas. Krito visos sienos, ir jau ne tik vandens ir žemės keliai ėmė jungti Mėmelį su Berlynu ir Peterburgu. Kai miestas, praturtėjęs per Krymo karą, buvo atstatytas, papuoštas ir išsiplėtė, tada įrengta ir pirma moderni telegrafo stotis. Stotis įrengta ne kur kitur, o gaisrinėje.
– Ugnis įrodė savo heraklitiškąją prigimtį, kuriančią galią, – pabrėžė jis.
Esą žinok, ką graikų filosofas Herakleitas sakė. Tarsi sprigtelėjo man per nosį. O aš ir žinojau, nepėsčias, ir dar daugiau žinojau: Herakleitas ugnį skelbė ne tik pasaulio pradžia, bet ir pasaulio karu. O Herakleitas-demiurgas, įsitaisęs mano palėpėje, išgėrė grogo taurę ir tėškė:
– Kokie nuostabūs būna mūsų gaisrai!
Po galais, ką jis garbina? Juk Gumbinėje sėdinti ir Mėmeliui Prūsijos vyriausybės tvarką nustatanti lietuviškos apygardos valdžia „Apsakymuose del ugnies priegadu“ jam aiškiai liepė saugoti žmones nuo ugnies ir nuo jos pasekmių. Pasiutėlis!
Bet jis manęs negirdi, jau porina apie 1854-ųjų metų magistrato pagimdytą stebuklėlį – pirmą generalinį miesto planą. Jis net virpa iš pasididžiavimo, kai prabyla apie griežtas taisykles.
– Mano gyvenimas pasikeitė ir pagaliau tapo toks, koks yra ir šiandien.
– Koks?! – riktelėjau nebetverdamas arogancijos, kuri jau kilo iš jo kaip dūmai.
– Civilizuotas, – tarė jis pakėlęs kairį antakį. – Civilizuotas, mano drauge. Tada priimtas ir sprendimas statyti naują, moderniausią Rytprūsiuose gaisrinę. Kurią jūs, lietuviai klaipėdiečiai, – iečiai jis ištarė pabrėžtinai kietai, vadinasi, – vėl sprigtas sman į nosį, – kurią jūs barbariškai sunaikinote savo Kulturbundo metu.
– Kada? – išsižiojau aš. – Kokio bundo metu?
– Buvo čia toks judėjimas, puikiai žinai. Lietuvinote ir Vitę, ir Frydricho priemiestį. Bet baisiausią nusikaltimą padarėte pačioje širdyje, tarp Luizės gimnazijos ir karalienės Luizės memorialo, kur dabar meriją įkūrėte. Konsencijaus name. Galėjote palikti gaisrinę, ji net socialistiniam monstrui „Klaipėdai“ netrukdė. Ko karas ir pokaris nepadarė, jūs padarėte.
Aš jau laukiau, kad jis tuoj leptels litauische Schweine, arba Donnerwetter, – tačiau ne, jis be reikalo nekalbėjo. Neapkentė miesto žaizdų, jo pašaukimas buvo jas gydyti. Ir lietuvių negalėjo nemylėti, buvo mūsų pasaulėlio dalis. Tad jo mintis lėkė tolyn, ir aš išgirdau: po 1854 metų gaisro kaminkrėčių tarnyba buvo atskirta nuo gaisrininkų, o gyvenimas ir statyba mieste – atsikratė priemiesčiams būdingo chaoso. Vokiečių valdininkas kaip peilis, jeigu pagaląstas, tai ir pjauna. Namai pradėti statyti laikantis griežtos gatvės linijos, senamiestis raižytas negailestingai. Įsakyta nugriauti visus medinius namus, jų vietoje kelti mūrą. Apribota net vokiška manija visur kryžiuoti fachverko sijas. Namus įsakyta dažyti. Be to, uždraustos tamsios sienų spalvos.
– Ir bjaurusis ančiukas tapo gulbinu? – nutraukiau jį po valandėlės. – Per kiek laiko? Per dešimtmetį?
Aš vėl perlenkiau. Jis pajuto ironiją. Pakilo. Ir sulaikyk jį! Išėjo kaip juodas kalnas, palikęs praviras duris. Ir juodą kartėlį.
Žinoma, Kaminkrėtys kalba ne tik lietuviškai ir ne tik šišioniškai, minkštai tardamas „l“ raidę, nutęsdamas ją ir kartais net aplaižydamas. Jeigu reikia, be akcento rikiuoja rusiškus sakinius, o kartais prabyla ir angliškai. Prisimena net prancūzų kalbą, jos prireikė jam 1920–1923 metais. To laiko palikimas. Nelaimingi buvo metai, sako, jokios tvarkos, jokio atlyginimo, vien tik inercija ir darbo religija gelbėjo miestą. Žinoma, jis šneka vokiškai. Tačiau giliau nei vokiečių kalba į Kaminkrėčio kaulų čiulpus įsismelkusi vokiška tvarka.
Savaitgaliais jis įsijungia palydovinės televizijos kanalus, Berlyną, „Ard tv“. Prieš Kalėdas šis kanalas parodė „Weihnachten im Memelland“ („Kalėdos Mėmelyje“; taip perskaičiau programoje, kurią jis bakstelėjo ekrane). Po šios laidos jau ir sacharininės temos „am Heiligen Abend“ („Kalėdų vakarą“) jam esą priminusios šventes prieš karą, kai centrinėse Klaipėdos (Klaipėdos, ne Mėmelio) gatvių vitrinose įsikurdavo saldus vokiškas jomarkas. Nors šiaip kas antrą trečią dieną jis pasižiūri tik žinias. Kartais futbolą savaitgalį; tik per vokiškus kanalus, nes apie „Eurosportą“ esąs labai prastos nuomonės („sintetika ten, ne sportas“, – burbtelėjo kartą). Kai baigėsi 2014 metų pasaulio futbolo čempionatas, susimąstęs ištarė:
– Šį kartą net mūsų ore užuodžiau vokiečių nacijos kultą. Tai labai pavojingas, mano drauge, kvapas. Buvo labai pavojingas.
Suklusau, nes jokių sporto kanalų nežiūriu, futbolas nepatinka, o krepšinio imu nemėgti – nebepatinka man tas kamuolio apvalumas. Tik kuo čia dėtas vokiškasis nacionalizmas?
– Reikalas rimtas, – noriai tęsė jis. – Po karo vokiečiai savąjį Geist, „dvasią“, apipjaustė ir įkalino iki gyvos galvos. Vadinasi, kol bus gyva vokiečių tauta, nusprendė, reikia ir Vaterland, ir Mutterland vengti. Reikia tarti vien Bundesrepublik. Federalinės žemės. Neseniai vienas ministras posto neteko tik dėl to, kad viešai pasakė, jog myli savo Vaterland. Skandalas kilo! Prieš jam atsistatydinant, federalinė kanclerė pasakė, kad ministras, matyt, turėjęs galvoje demokratišką Vaterland. Žodžiu, prasti reikalai. Bet futbolas… – čia jis gunktelėjo, nugėrė jau ataušusios kavos. – Tai keista išimtis iš taisyklės. Apie tokias išimtis vokiečiai kalbėti nemėgsta. Bet jos lemia ateitį. Nes metafizikos baimė, toji geopolitikos baimė, kurią vokiečiai pajuto po karo, apvirto. Dabar kita medalio pusė viršuje. Vengdami Hitlerio šešėlio, jie ima justi, kad žudo savyje ir save. Perlenkė lazdą. Futbolas. Pasiutimas, kas galėjo pagalvoti? Čia ir Vaterland, ir Mutterland atgimsta. Be jokios demokratijos. Nes sporte demokratas nelaimi, laimi instinktas. Suslėgtas oras turi rasti angą, pro kurią patektų į kaminą. Antraip…
– Sprogimas? – šypteliu suprasdamas, kur link jis suka.
– Įsivaizduok, futbolo komentatoriai šaukė ir klykė iš laimės kaip pjaunami: Fantastisch! Das ist unmioglich! Undenkbar! Jiems trūko vokiečių kalbos su perlatyvų ir jie liuobdavo paskutinį – das ist gigantisch! Teliko sugiedoti „Deutschland über alles!“ – „Vokietija aukščiau visų!“
Rūškana jo veido išraiška po Vokietijos pergalės prieš Portugaliją man pasirodė kiek vaikiška. Bet ir aš kaip vaikas tikiu viskuo, ką jis pasako. Tokia jau draugo privilegija – tikėti draugu.
Matyt, ir jis pajuto praretėjusią atmosferą, tad pūstelėjo į ją karšto oro gūsį:
– Tačiau tiek to. Svarbiausia – ne emocijos ir ne metai, svarbiausia – idėjos. Tikriau – darbo idėja. Darbas, kurį išmanai ir myli, – netikėtai ištarė jis, pabrėždamas myli. Ne „mėgsti“.
Ak, tas vokiškas uolumas! Arbeit ir tik Arbeit – darbas ir tik darbas – jis ir be meilės apsieina. Nes darbas ir yra meilė. Bet ne, jis dabar pabrėžė. Kad nepagalvočiau apie druską ir cukrų? Nes jeigu man jau įkalti į galvą jo dūmtraukiai, oro ir ventiliacijos angos, čerpės ir skarda ir dar kelios dešimtys jo žodžių, tai jis juos nubraukia šią akimirką ir sako: darbas yra meilė, o ne Arbeit ir tik Arbeit.
Laikas daryti šio įvado į pradžiamokslį išvadas.
Pirma, štai kokie mūsų Vakarų Lietuvos kamieniniai, šakniniai gyventojai.
Antra… Nors jau ir nebesvarbu. Taigi, jeigu dar kas Vilniuje ar Kaune galvoja, kad čia „Mažoji Lietuva“ ir čia Donelaičio žemė – klysta. Nėra čia nei vieno, nei kito. Čia trečia substancija alsuoja, čia trečias charakteris. Čia kitoks, ne donelaitiškas pietizmas. Čia kitoks uolumas.
Pamatęs, kad ne šiaip sau nutilau, o susimąsčiau, Kaminkrėtys nuliejo mane lediniu žvilgsniu:
– Mažiau svajok. Ir nepamiršk: darbas Mėmelyje buvo tris kartus svarbesnis negu kaimyninėse žemėse. Tris kartus svarbesnis negu tavo Lietuvoje. Atmink, ir papasakok visiems.
– Kam visiems? – aiktelėjau kaip paspirtas.
– Tau geriau žinoti, – tarė ir žagtelėjo, jo pilve pragaras sugurgė. – Tik viena žinok: niekada nemėgink Klaipėda užgožti Mėmelio. Vaikas užgožia savo tėvus tik vieną kartą – pats mirdamas. Klaipėdos mirties sąlygos nežinomos, o Mėmelis – dar nemiręs.
Jis pakėlė dešinę ranką ir plaštaka, aptraukta ploniausia juoda oda, trakštelėjo, gniauždamasi į kumštį. Ir sunkiai krito ant ranktūrio.
– Nei Klaipėda, nei Mėmelis nėra mirę. Jie – istorijos sugyventiniai. Įsidėmėk tai. Klaipėda, kad ir dešimt kartų didesnė už Mėmelį, laiko analuose – mažutė. Savo paskutines akimirkas ji alsuos tuo pačiu grindinio kvapu ir ta pačia žeme, kuria aš alsuoju visą gyvenimą. Ir dar atmink: aš ilgiau gyvenau Mėmelyje negu Klaipėdoje, tad žinau, kas yra genius loci.
Vos jis ištarė genius loci – „kuriančioji vietos dvasia“ – man akys nušvito. Ergo!
Žinoma, kad taip. Pagaliau viskas stoja į savo vietas. Čia ne kiemai aplink mus, čia ne namai, čia ne šaligatviai ir ne skverai alsuoja vokiška dvasia – ne, čia pati gyvųjų dvasia, čia mes alsuojame kiemais, namais, šaligatviais ir skverais.
Tikras mėmelenderis, tikras šišioniškis ir tikras klaipėdiškis tai žinojo. O jų palikuonis sako: „Tvarka gimdo miestą, o ne miestas tvarką.“
Argi tai ne genius loci pergalė?
2014 metų pabaiga
Jonas Palionis. Lietuviškojo žodžio „glostytojas”
2014 m. Nr. 12
Čia žodis glostytojas išskirtas kabutėmis dėl to, kad neseniai pasirodžiusios iškilaus mūsų rašytojo Romualdo Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ antroji dalis – esė – yra pavadinta „Žodžio paglostymas“. Tai pluoštas labai gražių kūrinėlių, kuriuose iškelta aikštėn su autoriui būdingu įžvalgumu nemažai aktualių mūsų dabartinės bendrinės kalbos vartojimo problemų. Problemų, ypač būdingų šiuolaikinės lietuvių valdininkijos šnekai. Be to, šiuose jo kūrinėliuose, kaip ir visuose ligi šiol pasirodžiusiuose šios žemaičių literatūrinės žvaigždės raštuose, žėrėte žėri jo gimtosios tarmės perliukai, raiškūs ir vaizdingi žodžiai bei žodžių junginiai, galintys praturtinti mūsų bendrinę kalbą.
Nežinau, ar kas iš dabartinių kalbininkų yra tyrinėjęs R. Granausko kūrinių kalbą, tačiau turbūt nesuklysiu sakydamas, kad ji verta ne tik literatūrologinės, bet ir įvairiapusės lingvistinės analizės. Verta dėl to, kad jo kūriniai yra tikras, neužterštas šaltinis, iš kurio galima semtis gyvų gyviausių naujų kalbinės raiškos priemonių, jomis turtinti dabar tolydžio vis labiau smunkančią, svetimybėmis apaugančią lietuvių bendrinę šnekamąją (mažiau – rašomąją) kalbą. Be to, jo raštuose esama žodžių, nefiksuotų net ir didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (LKŽ).
Apie R. Granausko kūrinių kalbos grožį, jos gyvumą ir liaudiškumą derėtų rašyti mokslines studijas. Aš čia apsiribosiu tiktai rašytojo keliamomis problemomis (už šį žodį galėčiau būti ir baramas, nes jį dabartiniai politikai bei valdininkai taip yra įsikandę, kad kiša jį ten, kur reikia ir nereikia; šiuo atveju jo pakeisti dalyku, klausimu ar kuriuo nors kitu žodžiu tikslumo sumetimais nelabai tinka). O tos problemos, trumpai tariant, yra tokios: 1) tarmės ir bendrinės kalbos santykis, 2) kalbos meilė ir tautos likimas, 3) skolinių ir naujadarų vartojimas, 4) beletristinės literatūros kalba, 5) televizijos ir valdininkų kalba.
Labai gražiai, su originaliais palyginimais, rašytojas apibūdina tarmės ir bendrinės kalbos santykį, sakydamas, kad „tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno <…>. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti“ (p. 141). Mokykloje esą nieks nedraudžiąs kalbėtis tarmiškai, bet lietuvių kalbos reikią mokytis, kaip rusų ar anglų kalbų. Iš tikrųjų, žemaičių tarmė, o ypač rašytojo gimtoji patarmė (vad. dounininkai), labai skiriasi nuo bendrinės kalbos, paremtos pietvakarių aukštaičių tarme. Todėl jam, kaip ir kitiems žemaičių tarmės atstovams, buvo kietas riešutas mokytis „suvalkiečių“ kalbos. Tačiau jis tą riešutą perkando ir išmoko puikiausiai rašyti bendrine kalba net puikius grožinės literatūros kūrinius, kuriuose žemaitybių tik retkarčiais įsprausdavo dialoguose, o tai yra visiškai pateisinamas dalykas. Pateisinamas dėl to, kad iš konteksto daugelis žemaitybių lengvai suprantamos, plg. leksines žemaitybes, retkarčiais pasitaikančias rašytojo apsakymuose: dažyvės „dažai“ („Pasiutęs negalėjimas niekur gauti dažyvių! Nė juodų – nė baltų!“, p. 24); medpadis „klumpė“, sausledis „plonas ledas“ („<…> po medpadžiais traškėjo sausledžiai <…>“, p. 34); šakumas „tarpkojis“ („Jau dabar šakumas sijoną grobsto!“, p. 96). Tačiau retkarčiais pasitaiko ir tokių žemaitybių, kurios aukštaičiui gali būti nesuprantamos, pvz.: apsibristi „suklupti“ („Tempiamas per slenkstį apsibridau <…>“, p. 129); besmuktis „besotis“ („Rupūžės velnių, kuomet jūs išvažiuosit į Rygą, tokie besmukčiai?“, p. 28); biculas „tabako suktinė“ („Aš dar nė savo biculo nesurūkiau“, p. 96); bukulis (-y˜s?) „grūstuvas“ („Degtukų skrabinimas ir bukulio laižymas <…>“, p. 33); kūlinės „akmenų krūvos“ („<…> veža tuos akmenis ir krauna į ilgiausias kūlines <…>“, p. 9); kušėti „knibždėti“ („Šitokios klaidos kuša gramatikoje ir leksikoje kaip utėlės plaukuose“, p. 155); kūtė „tvartas“ („<…> karvę ir uždaręs vėsioj kūtėj <…>“, p. 134); pakūgė „šieno sugriebtas volas“ („Jau vakar yra sugrėbtas į pakūges, bereikia sukrauti į kusčius“, p. 95); skreitas „sterblė“ („Moterys <…> skreituose pjausto obuolius“, p. 16). Tiktai trys iš šių žemaitiškų žodžių – kūtė, pakūgė ir skreitas yra užfiksuoti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (1993), todėl nežemaičiai kitų čia suminėtų žodžių reikšmės gali nesuvokti ir turėdami norminamojo pobūdžio bendrinės kalbos leksikos šaltinį. Be to, įdomu, kad besmuktis, biculas ir bukulis yra nepatekę ir į LKŽ, taigi yra lietuvių leksikos tyrinėtojams svarbios retenybės.
Antroji, mūsų laikais ypač aktuali problema – lietuvių kalbos meilė ir tautos likimas. R. Granauskas šią problemą paliečia ir istorišku, ir dabarties žvilgsniu. Sakydamas, kad „kalboje gyvena tautos dvasia“ (p. 144), rašytojas užkliudo ir 1794, 1831, 1863 m. sukilimus, ir pokario partizanų kovas, ir lietuvių tautos patriotinio ugdymo svarbą dabartiniu metu. „Tauta, kuri nebenori ginti savo laisvės, jau nebe tauta. Ji tik kilimėlis prie durų atėjūnų kojoms nusišluostyti“ (ten pat). Tai šventa mintis, kurią, deja, užmiršta ne vienas iš mūsų globalistinės politikos gerbėjų, savo tautinį nihilizmą pridengiančių modernizmo ir kitokiomis skraistėmis.
Su šia politika yra susijusi ir trečioji – skolinių ir naujadarų vartojimo – problema. Rašytojas, nors ir ne visada nuosekliai, laikosi bendrinės kalbos gryninimo principo. Jis, viena vertus, peikia žodžio rūbas vartojimą, o antra vertus, pritaria rašytojui Henrikui Čigriejui, vartojančiam žodį bliūdas. Tačiau jis visiškai pagrįstai aiškina, kad rūbas gajesnis dėl to, kad esąs trumpesnis. Be to, galima dar pridurti, kad šis žodis rašomojoje mūsų kalboje turi labai senas tradicijas: gana dažnai jis buvo vartojamas jau Martyno Mažvydo raštuose. Todėl jis skirtinas prie tokių archajiškų skolintinių veldinių kaip bly˜nas, dėką, dūmą, dūmóti ir pan., kurie grožinėje literatūroje visiškai pateisinami (nederėtų jo smerkti ir šiaip bendrinės kalbos vartosenoje).
Dėl nereikalingų skolinių, tarp jų ir tarptautinio pobūdžio, vartojimo R. Granauskas kaltina prastą gimtosios kalbos mokymą vidurinėse mokyklose, „kiaušingalviškų“ reklamų tekstų autorius. Pavyzdžiui, rašytojas pagrįstai peikia reklamą „Mes visi mylime maistą“, sakydamas, kad „Lietuviai negali „mylėti“ maisto. Niekaip! Gali rusas, jis myli ir moterį, ir Tėvynę, ir uošvės blynus. Net savo guminius batus yra mylinčių. Lietuvis maistą gali tik mėgti arba nemėgti, bet ne „mylėti“ (p. 153). Taip pat pagrįstai jis peikia nevykusią prieveiksmio pakankamai vartoseną tokiuose posakiuose, kaip pakankamai daug, pakankamai neraštingi, taip pat netaisyklingą naudininką šiai dienai, šiandien dienai. Šiuos visus jis vadina kirminais, jau giliai įsigraužusiais „kone į visų valdininkų, seimūnų ir ministrų galvas“ (p. 155).
Labai piktinasi rašytojas ir dėl netikusių naujadarų kalimo, būdingo ypač televizijoje skelbiamose reklamose. Su pašaipa ir pasibjaurėjimu jis pliekia reklamoje „Mūsų parduotuvėse galite nusipirkti PRIEŠPIENIO“ pavartotą priešpienį (jį parašo net didžiosiomis raidėmis): „Toks žodis yra kaip bjauri žiurkė, paskui kurią sulenda į kalbą visa virtinė dar bjauresnių“ (p. 151). Suvokęs, kad taip galėjusios būti pavadintos krekenos, rašytojas metė kritikos žodį ir Lietuvių kalbos komisijai, krekenas priskyrusiai „prie mirtiniausių kalbos klaidų“ (p. 152). Iš tikrųjų kre ˜kenos yra baltiškos kilmės žodis, susijęs su veiksmažodžiu krèkti „krešėti“ ir jo nieku būdu negalima laikyti neteiktinu vartoti.
Peikdamas nevykėlius naujadarus R. Granauskas, žinoma, nebuvo nusistatęs prieš naujų žodžių kūrybą. Jis ir pats yra saikingai jų kūręsis. Pavyzdžiui, p. 168 jis sakosi pats sugalvojęs liežuvmalį. Galima spėti, kad jo padarai yra ir tokie jo apsakymuose bei apysakose randami žodžiai, nefiksuoti LKŽ: medinširdis „kietos širdies“, mūsastis „priklausomybė mums“, nuožmastis „žiaurumas“, užuolaiduotas „su užuolaidomis“, rašytnamis „rašytojų namas“. Tačiau visų jo sukurtų naujadarų analizė yra jau specialių lingvistinių studijų uždavinys.
Apie beletristinės literatūros kalbą R. Granauskas taip pat yra pateikęs įdomių minčių ir užuominų. Jis išgyrė Henriko Čigriejaus apsakymų kalbą už jos turtingumą ir santūrumą, už tai, kad „Čigriejus žino kiekvieno žodžio vertę“ (p. 146). Be to, visai pamatuotai jis pažėrė aštrių kritikos žodžių jauniesiems dabarties poetams, kuriems nebereikią „nei tobulų rimų, nei tobulos poezijos. Visus tenkina pusiau įvaldytas verlibras ir vos ne beprasmiška atsitiktinių žodžių vėmalynė“ (p. 158). Iš tikrųjų, kai kurių mūsų jaunųjų (kartais ir vyresniosios kartos) poetų „eilėraštį“ sudaro vienas nerimuotas, kartais ir beprasmis, sakinys.
Nemažai priekaištų R. Granauskas yra išsakęs ir televizijos bei valdininkų kalbai. Apie televizijos reklamų kalbos prastumą jau buvo šiek tiek užsiminta. Bet apie mūsų valdžios žmonių šnekos nevalyvumą rašytojas yra davęs ypač originalią charakteristiką: „Valdininkai turi savo kalbą, – rašo jis, – kasdieną ją turtina ir papildo, rūpinasi, kad aiškūs, paprasti, visiems suprantami žodžiai būtų iš jos išguiti. Vietoj jų kuria savus. Naujų žodžių daryboj jiems lygių nėra. Jų kalboje kiekvienas žodis turi būti panašus į vatos gumulą, kad nesimatytų, ar yra jame koks prasmės grūdas, ar nieko. Netinka net tokie žodžiai kaip eiti, važiuoti, skristi, juos turi atstoti vienas vatinis žodis vykti: „Išvyko į susitikimą su rinkėjais“, „Išvyko į Briuselį“, nors į susitikimą išvažiavo automobiliu, o į Briuselį išskrido lėktuvu. Arba dar geriau: „Išvyko į turistinį žygį dviračiais.“ Koks idiotas, užsėdęs ant dviračio, žygiuoja?! Mums – nežygiuoja, valdininkams – žygiuoja. Ir nesustabdysi!“ (p. 166).
Nors šitokia valdininkų kalbos charakteristika yra kiek šaržuota (citatoje paminėti veiksmažodžiai nėra blogi ir valdininkai sąmoningai nėra nusistatę prieš jų vartojimą), tačiau ji rodo valdžios žmonių kalbos (tiksliau būtų sakyti šnekos) skurdumą, jų abejingumą tariamam žodžiui. Be to, prie netinkamo žodžių parinkimo ir jų reikšmių painiojimo prisideda dabar įsikerojęs tiek valdininkų, tiek ir radijo bei televizijos laidų vedėjų pašėlęs šnekėjimo tempas. Informacinėse ir diskusinėse ar net mokslinio pobūdžio laidose jie šneka tokiu tempu kaip krepšinio ar futbolo rungtynių komentatoriai: be pauzių, be deramos intonacijos, skuba kaip akis išdegę.
Gražiai išjuokia R. Granauskas ir valdininkų pomėgį vartoti tarptautinius žodžius ir visokiausius naujadarus. Jo nuomone, toks polinkis atsiradęs dėl to, kad valdininkijai svarbiausias rūpestis esąs noras „ne kaip pasidaryti protingesnei, o kaip tą savo kvailumą paslėpti“ (p. 167). Man rodos, kad čia daugiau turi įtakos noras pasirodyti protingesniems. Antra vertus, negalima prikišti to polinkio, kaip ir jų šnekos skurdumo, visiems valdininkams: esama ir gana taisyklingai šnekančių valdžios žmonių (deja, tik nelabai daug).
Džiaugiantis tuo, kad R. Granauskas, būdamas puikus lietuviškojo žodžio meistras, suskato iškelti aikštėn aktualias mūsų visuomenei kalbos kultūros problemas ir kritiškai pažvelgti į tos kultūros stygių, be to, mesti kritikos akmenėlį ir į kalbininkų daržą (dėl nepakankamo Kalbos inspekcijos darbo), pravartu ir kiek plačiau pašnekėti apie dabartinę kalbos kultūros būklę.
Kaip žinoma, pokario metais, o ypač atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kalbininkų veikla labai suaktyvėjo. Atgaivintas prieškariu buvęs populiarus ir įtakingas bendrinės kalbos žurnalas „Gimtoji kalba“, atkurta Lietuvių kalbos draugija, įsteigta Kalbos inspekcija, išspausdinta daug bendrinės kalbos norminamojo pobūdžio leidinių: knygų bei knygelių apie kalbos kultūros pagrindus, apie administracinės, teisinės ir apskritai profesinės (matematikų, medikų, informatikų, sportininkų) kalbos kultūrą. Nemažą tokių leidinių dalį sudaro aukštosioms mokykloms skirti šios rūšies vadovėliai, kalbos kultūros patarimų, kalbos taisymų knygelės. Netgi mūsų politikams ir visokių oficialiųjų kalbų sakytojams 2000-aisiais Seimo leidykla yra išspausdinusi Jono Šukio parašytą 128 puslapių patarimų knygelę. Mažvydo bibliotekos skaityklose esu radęs apie pusšimtį su kalbos kultūros puoselėjimu susijusių leidinių. Taigi negalima skųstis nei teorinių, nei praktinių kalbos kultūros kėlimo šaltinių stygiumi. Tačiau jų poveikis mūsų visuomenei, neišskiriant netgi elitinės inteligentijos (seimūnų, valdžios bei politikos veikėjų), yra menkas. Ypač šlubuoja nemažos inteligentijos dalies šnekamoji kalba, kuri, deja, neigiamai veikia ir plačiųjų visuomenės sluoksnių kalbinę vartoseną. Todėl liūdesys apima beskaitant R. Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ paskutinės pastraipos sakinį: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį“ (p. 174).
O kad dabar, kaip ir sovietmečiu, dažnas politikas ar valdininkas ne mąsto, bet skaito, sako ne pirmiausia, bet pirmoje eilėje, ne esmė ta, bet esmė tame, ne tiek, bet ant tiek (pvz., skaudu), ne man išsprūdo, bet pas mane išsprūdo (pvz., žodis), ne dėl (ko nors), bet kas liečia (ką nors), ne čia, šiuo atžvilgiu, šiuo aspektu, požiūriu, bet šioje vietoje, tai galima kasdien išgirsti iš radijo ir televizijos laidų.
Mažiau mindomas gimtasis žodis bendrinėje rašomojoje kalboje, nors ir čia esama akį rėžiančių klaidų bei netaisyklingumų. Iš periodinių leidinių ypač knibždėte knibžda visokių nenorminių reiškinių „Laisvajame laikraštyje“, kurio kalba redakcijos netaisoma ir paliekamos net aiškios korektūros klaidos. Už tai šio laikraščio redakciją turėtų bausti Kalbos inspekcija, bet ji tyli lyg žadą užkandusi. Esu dėl to skambinęs laikraščio redaktoriaus pirmajam pavaduotojui, bet šis sakė, kad redakcija neturinti tam reikalui pinigų. Viena vertus, kaip liaudis sako, „jei neturi pinigų – nesiženyk!“, o antra vertus, savo artimam spaudos kioske kiek pavėlavęs jau negaunu šio laikraščio: matyt, jis populiarus (turbūt dėl to, kad jame labai kritikuojama mūsų valdžia) ir neturėtų būti nuostolingas.
Kad mūsų kalbos kultūros leidinių poveikis visuomenei, nepaisant jų gausumo, yra menkas ir kad apskritai gerokai šlubuoja mūsų inteligentijos šnekamoji (kiek mažiau – rašomoji) kalba, be kitų priežasčių, esama ir mūsų kalbininkų kaltės, apie kurią, kaip minėta, keletą šmaikščių žodžių yra pasakęs rašytojas. Apie kai kurias kitas kalbos menkėjimo priežastis daug teisybės yra pasakęs kalbininkas Arnoldas Piročkinas 2014 m. liepos 17 d. „Mokslo Lietuvos“ laikraštyje paskelbtame straipsnyje „Mėginimas blaiviai vertinti lietuvių kalbos būklę“. Tai Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus likvidavimas, Valstybinės kalbos komisijos nepakankamas dėmesys visuomenės kalbai, tautiškumo menkėjimas, vadinamojo postmodernizmo šalininkų neigiamas požiūris į tradicinius gimtosios kalbos ugdymo principus. Prie šių priežasčių dar norėtųsi pridurti Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų abejingumą gimtosios kalbos kultūrai, kurį akivaizdžiai rodo sulenkinta žymaus Lietuvos teisininko pavardės forma Romeris, vartojama Vilniaus teisės universiteto pavadinime. Dėl tokios formos vartojimo ir būtinumo ją pakeisti arba mokslininko vartota autentiška forma Römeris, arba sulietuvintos tarties Riomeris telefonu esu kreipęsis į minimos ministerijos vadovus ir gavęs atsakymą, kad tai aukštosios mokyklos kompetencijos dalykas, nes ji turinti autonomiją ir teisę savarankiškai spręsti apie savo pavadinimą. Tokios nesuprantamos pažiūros rezultatas – jau kelinti metai šnekamojoje teisės specialistų kalboje dažniausiai tariama universiteto pavadinimo autentiška forma Riomeris, o šiaip eilinio piliečio – klaidinga forma Romeris, ligi šiol besipuikuojanti universiteto pavadinime. Nežinia, kiek metų dar tęsis tokia painiava, bet šis atvejis, kai nesistengiama net vienos raidės (i) įrašyti į aukštosios mokyklos pavadinimą, kad būtų išlaikyta artimiausia originalui lietuviška tartis, yra tipiškas mūsų švietimo ir mokslo vairuotojų nesirūpinimo kalbos kultūros reikalais pavyzdys.
Nors kalbos kultūros leidinių, kaip minėta, išleista daug, bet jų ryškesnės įtakos vartosenai nematyti. Dėl to, man rodos, tam tikrą dalį kaltės turėtų prisiimti ir kalbininkai. Daugiausia dėl to, kad jie mažai parengia populiarių, plačiajai visuomenei lengvai suprantamų didaktinio pobūdžio priemonių. Akivaizdus pavyzdys 2003–2005 m. išleistos penkios (kai kurios ir antruoju ar trečiuoju leidimu pakartotos) „Kalbos patarimų“ knygelės. Jos taip komplikuotai parengtos, ir kalbos patarimai, išskyrus 4 numeriu pažymėtą leksikos (skolinių vartojimui skirtą) knygelę, taip suformuluoti, jog nelituanistui skaitytojui gali ir galva apsisukti. Ypač tai pasakytina apie knygeles, skirtas sintaksės dalykams. Čia ne tik apstu įvairių kvalifikacinių sutrumpinimų, bet ir specialių ženklų ženklelių. Apskritai tos knygelės yra labai akademiškos, ir jeigu jų pagrindu, nesuprastinus svarstomųjų dalykų sandaros, bus išspausdintas naujas, trečiasis knygos „Kalbos praktikos patarimai“ leidimas, tai nehumanitarui, norinčiam suvokti skaitomąjį tekstą, jis bus neparankus. Todėl būtų tikslingiau išleisti platų tik neteiktinų vartoti klaidų žodyną, panašų į Danguolės Mikulėnienės „Kaip nereikia kalbėti“ (1991). Į tokį žodyną turėtų būti sudėtos tik vadinamosios „didžiosios kalbos klaidos“, nors tokios rūšies klaidų išskyrimas yra nei teoriškai, nei praktiškai aiškaus pamato neturintis dalykas. Teoriškai sunku rasti kriterijų, pagal kurį būtų galima tiksliau nustatyti tam tikro kalbinio reiškinio priskyrimą „didžiųjų“ klaidų kategorijai. Pavyzdžiui, kodėl prie tokių nepriskiriamas slavizmas durnas, dažnai vartojamas R. Granausko kūriniuose, nors lietuviškų atitikmenų yra keli: kvailas, kvaišas, paikas ir kt. LKŽ prie to žodžio prirašytas kryželis, žymintis jo neteiktinumą vartoti, o „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ jis visai neįdėtas. Praktiškai kalbamojo tipo klaidų žymėjimas žodyne skaitytojui gali sukelti ir painiavos: jam svarbiausia sužinoti ne tai, kad tam tikras kalbinis reiškinys esąs „didžioji“ ar „mažoji klaida“, bet tai, ar jis vartotinas, ar ne. Šiuo atžvilgiu jam nereikalingos ir tokios pažymos, kaip fam. (= familiarus), knyg. (= knyginis), vert. (= vertinys), vngt. (= vengtinas) ir kai kurios kitos. Tokios pažymos, nors ir ne visos, pateisinamos tik išleistose „Kalbos patarimų“ tipo knygelėse, skirtose pasvarstyti į projektuojamą naująjį „Kalbos praktikos patarimų“ leidimą dėtinus dalykus. Naujasis leidimas turėtų būti kuo paprastesnis, prieinamesnis platesniems mūsų visuomenės sluoksniams.
Grįžtant prie R. Granausko „Trečio gyvenimo“ knieti pasakyti ir vieną kitą kritinę pastabą. Ne vienoje vietoje (p. 22, 157) minimas Kazio Borutos „Tarptautinių žodžių žodynas“. Tokio žodyno jis nėra parašęs, jis buvęs tik vienas iš 1936 m. išleisto „Tarptautinių žodžių žodyno“ sudarytojų. Be jo, tarp sudarytojų dar buvo Pr. Čepėnas ir A. Sirutytė-Čepėnienė (K. Boruta alfabetiškai įrašytas pirmuoju, bet tai nereiškia, kad jis buvęs vienintelis autorius). Tą žodyną redagavo Juozas Žiugžda, o peržiūrėjo profesoriai Vaclovas Biržiška ir Pranas Dovydaitis. Taigi tikslingiausia būtų tą žodyną vadinti „J. Žiugždos redaguotu 1936 m. tarptautinių žodžių žodynu“.
Nors „Trečiame gyvenime“, kaip ir kituose R. Granausko kūriniuose, apstu vaizdingų liaudinių žodžių bei posakių, taisyklingų sintaksinių konstrukcijų, galinčių praturtinti bet kurio skaitytojo ar rašytojo kalbą, tačiau esu pastebėjęs porą neteiktinų vartoti sintaksės negerumų. Tai ne be rusų kalbos įtakos atsiradusi konstrukcija su prielinksniu iš („<…> prasideda vis iš tos pačios raidės!“, p. 20 = ta pačia raide!) ir veikiausiai dėl mūsų politikos veikėjų kalbos perimta ne „vietos“ reikšme vartojama parazitinė konstrukcija šitoj vietoj („Ar tik nebus šitoj vietoj įsimaišiusi baimė“, p. 173 = čia, šiuo atveju). Tačiau ir šios konstrukcijos kalbininkų, rodos, nepriskiriamos prie „didžiųjų kalbos klaidų“, o kai kurių – net netaisomos.
Užkliuvo ir dar vienas dalykas. 170 puslapyje rašytojas žemaičių tarmėje suradęs net keturiolika žemaitiškų priegaidžių. Toks hiperboliškas savo gimtosios tarmės raiškos priemonių pagausinimas ir grožinės literatūros kūriniams taikomu licentia poetica motyvu neturėtų būti pateisinamas, nes mažiau išsilavinęs skaitytojas gali ir patikėti tokiomis išmonėmis. Žemaičių tarmėje kalbininkų randamos tik trys priegaidės: tvirtapradė, tvirtagalė ir laužtinė, taigi keturis kartus mažiau (žr.: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius, 2008, p. 428).
Čia paminėtos pastabos, žinoma, yra tik mažmožiai, nė kiek nestelbiantys R. Granausko naujosios knygos kalbos grožio ir joje esančių aktualių minčių apie dabartinę mūsų kalbos būklę. Užbaigsiu šį rašinį tokiais iš rašytojo širdies gelmių kilusiais „Žodžio paglostymo“ paskutinės pastraipos sakiniais: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas“ (p. 174).
Tomas Rekys. Karšta vasara, arba Rūpinimasis žmogumi
2013 m. Nr. 12
Pietūs be sriubos
Į Lietuvą skridau su žmona vieninteliu galimu būdu – su persėdimu viename iš Europos oro uostų. Šį kartą tai turėjo būti Helsinkis. Bet lėktuvas vėlavo. Per ilgai užsistovėjo Čikagos oro uoste – gedimas. Neužsidarė bagažo skyrius, skrisdami galėjome suteikti kam nors labdaros iš dangaus… Bet sutaisė. Tačiau Helsinkyje nusileidome kaip tik kylant kitam mūsų lėktuvui į Vilnių. Teko likti.
Už kelių valandų turėjo būti dar vienas lėktuvas į Vilnių, bet jame nėra vietų. Kaip vėliau sužinojome – Vilnių labai pamėgę kinai. Į kitos dienos lėktuvą lipo visa jų delegacija. Galvojau, gal misija kokia Lietuvoje, bet, pasirodo, tie kinai tarp savęs daugiausia net nepažįstami. Susipažins vėliau, kai taps Vilniaus gyventojais. Taip Lietuva cirkuliuoja kapitalistiniam pasauliui būdingu migracinės kaitos principu – vieni išvyksta, kiti atvyksta, bet, tiksliau pasakius, – savi išvyksta, svetimi – welcome!.. Kaip ir visur: emigruoja tie, kurie nepritapo savo šalyje. Kažkur kitur turi būti geriau. Bet visiems pradėti naują gyvenimą dažniausiai tenka nuo juodo darbo. Bent jau valstybės tikisi pigios darbo jėgos. O pačius migrantus gal veikia ir psichologiniai veiksniai: vergauti savoje šalyje – dirbti už skatikus, su kuriais niekaip galo su galu nesuduri – kažkaip apmaudoka… Todėl žmonės ir dairosi: vieni į Ameriką, kiti štai, prašau, – į Lietuvą. O kur geriau?
Taigi likome tada nakvoti viešbutyje greta oro uosto. Visas išlaidas, įskaitant maitinimą, apmoka skrydžio kompanijos. Taip radosi proga bent vienu kitu žvilgsniu susipažinti su skandinavais, su jų jau nusistovėjusiu romiu kapitalizmu, šalta, taktiška kultūra, – na, maždaug tiek žinojau apie juos. Ne ką daugiau patyriau ir oro uosto aplinkoje, bet vis dėlto šis tas įstrigo.
Pietūs pagal amerikietišką standartą – kažkada vakare. O vidudieny – lančas (priešpiečiai). Sriubos ar salotų? – paklausė kaip jau visur įprasta – mandagiai, maloniai. Tik alternatyva keistoka. Pagrindinis patiekalas – kažkoks viščiukas, ir kadangi tai viso labo lančas, užsisakiau salotų. Sriuba tegul bus pietums, vakare. Nors jau buvo galima įtarti, kad kažką čia suka.
Man tai ne pirmas kartas. Europą pažįstu – dirbau kažkada vienos turistinės kompanijos kelionių vadovu. Kišenvagiai, sukčiai – nuolatinis turistų palydovas. Vienoje iš šalių (nutylėsiu, kokioje – kad nepažeminčiau kitų šalių reitingo; kita vertus, tai buvo senokai) ypač suka restoranuose ir kavinėse. Antai kartą pateikia padavėjas man sąskaitą su beveik dviguba kaina už suvalgytą bifšteksą. Jo maloniais gestais bei mandagiomis frazėmis nesitenkinau, pasidomėjau kainos paklaida. Įskaičiavome jūsų suvalgytą duoną, – paaiškino. Argi lėkštutė su duona, kaip ir druska bei pipirai ant stalo, neįeina į bifštekso kainą, ir pagaliau, argi ta duona tokia jau brangi? – išreiškiau nesutikimą. Mes dėl jūsų turėjome pradėti naują kepalą – supjaustėme… Nutraukiau jo aiškinimus pareikalavęs administratoriaus. Padavėjas nė žodžio netaręs apsisuko ir grįžo nešinas nauja sąskaita, kurią piktai tėkštelėjo ant stalo. Arbatpinigių jam, aišku, nepalikau, bet supratau, kad jis turėjo pagrindo pykti. Tie smulkūs lankytojų apsukinėjimai jiems juk ir yra arbatpinigiai. Matyt, ne visi klientai būna sąmoningi, todėl štai tenka įsivesti tokią savotišką papildomų pajamų išgavimo taisyklę. O nepasitenkinimą dėl išpūstų sąskaitų išreiškia tik nesusitupėję, nedėkingi tipai, koks ir pasirodžiau esąs.
Bet taip yra ne visose šalyse. Pačiose JAV tas klausimas išspręstas kaip tik nerašyta etikos kodekso nuostata: ten priimta padavėjui palikti maždaug 15 procentų arbatpinigių. Galima ir nepalikti, bet tai yra tapę gero tono, tiesiog kultūros reikalu. Tad jų visada paliekama, o turint omeny gerokai žemesnes JAV restoranų kainas nei Europoje – jokių problemų.
Sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad Helsinkyje šie reikalai vis dar sukami senoviškai, bet viskas pasidarė aišku, kai ir pietums pateikė tą patį lančą, nors oro uosto išduotame kvite pietų kaina nurodyta dvigubai didesnė. Vėl sekė panašus padavėjo veblenimas apie sriubą ir salotas, tik šį kartą subtiliai pabrėžiant kelias salotų rūšis. Atitinkamai vienas jų ir išsirinkome su žmona. Apie sriubą neužsiminėme, nes galvojome, kad dinner be sriubos juk nebūna. Tačiau teko nustebti: pietūs buvo be sriubos! Prašiau salotų, jas ir gavau… Dar kukli vandens stiklinė ir mažytė padžiūvusios duonos riekė. Nelabai mums to užteko, bet ankstesnė europinė patirtis atgrasė nuo minties prašyti ko nors papildomai. Eurų neturėjau, o dolerių švaistyti, juos keisdamas į kosminių aukštumų eurus, nusiteikęs nebuvau. Bet svarbiausia – neturėjau noro ginčytis. Abu su žmona buvome prislėgti to ne visai sėkmingo skrydžio ir pasidavę lemties tėkmei – kaip bus, tebūnie. Netgi įdomu patirti eilinį egzistencijos pamėtėtą išbandymą, koks jis yra, o ne dirbtinai kažką koreguoti, siekti kažkokių teisybių, kad vėliau būtų galima linksmai pasakoti artimiesiems malonaus kapitalistinio pyrago prisiminimus. Buvo matyti, kad protestais vargu ką būtume laimėję, visi čia savi, viskam turi paruoštą atsakymą. Mes patys, mokėdami už pietus kaip ir ne iš savos kišenės, buvome tarsi kokie nevisaverčiai, gal net kaip Indijos neliečiamieji. Tokius čia, Europoje, galima ir visai pribaigti.
Tačiau stebėjausi, kad tokioje garbingoje šalyje, kokia yra Suomija, taip suktai uždirbama iš atsitiktinai priklydusio keleivio sriubos porcijos. Kažkas čia ne taip. Kur kas svaresni, ko gero, kiti veiksniai – politinė ir (arba) kultūrinė diskriminacija. Tai ne mažiau svarbu už pinigus, tuo labiau – už pietų skatikus. Juk jiems esu kažkoks netikras amerikietis – nususęs emigrantas lietuvis (tai buvo aišku tiek iš mano dokumentų, tiek iš akcento, pagaliau iš skrydžio krypties). O tokie neaiškūs tipai nusipelnę tik paniekos.
Juk jau pačioje pradžioje viešbučio administratorius aiškino man apsistojimo sąlygas su gana sunkiai slepiama pašaipa, tarsi kalbėtų kokiam iš Mėnulio nukritusiam kvailiui. Panieka lietuviams kaip buvusiems ir amžinai atsilikusiems sovietikams? Bet galėjo būti ir kita priežastis. Man pasirodė, kad, jų akimis, esu vertas paniekos ir dėl to, kad buvau su žmona. Kuri yra moteris, ne vyras… Vėliau atkreipiau dėmesį, kad visi iki vieno padavėjai buvo vyrai. Ir ne bet kokie, o tokie lankstūs, pabrėžtinai malonūs… Tačiau kartu ir su specifine cinizmo gaidele, taikoma visomis elgesio apraiškomis. Bet šios temos čia neplėtosiu.
Įdomus jų viešbučio kambarys. Dvivietis, bet su viena lova – taigi šeimyninis. O gal tai ir vienvietis, tik su plačia lova – taip sutaupant, kaip ir nuo sriubos. Be abejo, nesiaiškinau. Mums vietos užteko. Pagalvojau, juk kažkada sovietiniais laikais panašiomis aplinkybėmis būtume prasivartę kur nors ant oro uosto suolų. Įstabiausia buvo specifinė viešbučio vonios patalpa, tiksliau, veidrodžių sistema koridoriuje, leidžianti gulinčiam lovoje matyti viską, kas vyksta vonioje ir po dušu… Toks mielas partnerių akių pasiganymas. Tačiau tualetas, teikiantis jau ir neestetinių vaizdų, apdairiai įrengtas taip, kad jokie veidrodžiai jo nepasieks. Kultūra!
Įsijungėme televizorių. Kažką rodė, bet greitai ekrane pasirodė užrašas, kad už tolesnį žiūrėjimą reikia sumokėti šešiolika eurų nuspaudžiant atitinkamą pulto mygtuką. Tokia štai suma už tuo metu demonstruojamą filmą. Jungiau kitus kanalus, bet vaizdas nesikeitė, kybojo vis tas pats užrašas, tarsi jau būtume jiems skolingi. Taip tyčia įrengta, kad pasiduotum spaudimui ir sutrikęs nuspaustum filmo tęsinio mygtuką. Teko tiesiog išjungti televizorių. Paskui vėl įjungiau, skubėjau keliauti per kitus įvairius kanalus, tačiau kaskart po kelių pirmų minučių – vėl ekrane sąskaita, jeigu nori žiūrėti toliau. Buvo ir nemokamų kanalų – reklamos.
O rytą pusryčiai. Jie švediško stalo principu – imi, ką nori ir kiek nori, ir jau nebe kaip ypatingas svečias, o kartu su visais kitais klientais. Ir visiškai jokių problemų ar nesusipratimų. Čia jau viskas spindinčio kapitalizmo rėmuose, nesijauti iškritęs iš sistemos.
Tačiau praeita diena dar buvo priminta atsiskaitant su viešbučiu, kai įteikiau jiems raktus ir, rodos, teliko pasakyti „good bye“. Bet buvau sustabdytas. Stop! Stop! – atskubėjo šaukdamas registratorius, kviesdamasis kartu su savim ir administratorių. Spoksojo abu į kompiuterį, baksnojo klavišus, vedžiojo pirštais po monitorių – gal kokį televizijos kanalą per ilgai užlaikėme? Tada ėmė vartalioti mūsų valgymo kvitus, kuriuos jiems buvo palikę padavėjai. Šių analizė buvo itin kruopšti. Įsiknisę į tuos kvitus nagrinėjo kiekvieną skaičių. Gal vis dėlto likome kur skolingi, gal papildomą stiklinę vandens išgėrėme? Bet viskas baigėsi jų apmaudu. „You are all set!“ (su jumis tvarka) – pareiškė registratorius, palydėdamas mus jau pažįstamu paniekos žvilgsniu, tarsi būtų mus išprievartavę. O aš pagaliau galėjau pasakyti jiems savo „good bye!“, mintyse palinkėdamas – „fuck you all!“ Taip, beveik pagal moderniosios kultūros etiketą, ir baigėme dalykinius santykius.
Vilniaus prekybos centre
Vilniuje buvo jau vėlokas vakaras, bet džiaugiausi, kad netoliese esanti didžiulė parduotuvė dar dirba – pasirodo, ji veikia visą parą! Čikagoje tokių net nežinau. Amerika kai kuriais požiūriais viso labo tik didelis kaimas…
Iš karto pasidarė įdomu lietuviškos parduotuvės prekių asortimentas ir kainos. Bent jau Čikagoje tapę kone mada paburnoti ant Lietuvos, kad ten viskas labai brangsta, blogai gyventi ir t. t. Taip, lietuviškos kainos vejasi pasaulines, o atlyginimai atsilieka. Bet kol kas kainos Lietuvoje nėra taip jau labai aukštos. Beveik tokios pačios, kaip ir amerikietiškos, jeigu proporcingai vertinsim lito ir dolerio santykį. T. y. amerikietiška prekė štai kainuoja dešimt dolerių, bet jie santykinai lygūs dešimčiai litų, jeigu Amerikoje perkama iš dviejų tūkstančių dolerių atlyginimo, o Lietuvoje – iš poros tūkstančių litų. Šiuo požiūriu visi tie skaičiai panašūs, jei tik nesidairysime į išimtis ir kraštutinumus.
Amerikoje brangesnė butų nuoma, ir dar yra toks ramų gyvenimą žlugdantis turto mokestis. Lietuvoje kilpos ant kaklo vaidmenį atlieka buitinio aptarnavimo mokesčiai (elektra, dujos, vanduo) ir automobilių kuras. Taip pat Lietuvoje brangūs drabužiai, bet jie įkandami turguje. Amerikoje turgų paprastai atstoja tiesiog pigesnių, nukainotų prekių parduotuvės. Jų čia daug, įžengti į jas įprasta ir niekas dėl to nesuka galvos. Ištaigingos, prestižinės Amerikos parduotuvės – ne plačiajai publikai, ir su tuo taip pat susitaikyta. Jose kainos astronominės, bet lietuvaičiams gimtinėje apie tai pasakoti nebūtina. Juk tai pažemintų tokio lygmens nepasiekusio tūlo emigranto autoritetą. Nors pasipuikuoti galima. Brangiosios parduotuvės neišparduotą, užsistovėjusią produkciją perleidžia platesnės auditorijos parduotuvėms, kur kainos jau gerokai sumažinamos, tampa įkandamos ir vidutinei klasei. Tokiomis parduotuvėmis ypač domisi jaunimas, linkęs puoštis garsių firmų etiketėmis. Tiesa, ten iškyla sena, sovietinius laikus primenanti problema: sunku rasti tinkamo dydžio drabužį. Bet jei randi, tada gerai – jau gali išsipustęs vykti Lietuvon…
Tik, deja, kaip tik šiuo prabangaus madingumo požiūriu Lietuva lieka nepralenkiama. Gatvėse vos ne kiekvienas dėvi „Nike“, „Puma“ ir panašaus lygmens firmų drabužius. Be abejo, tai kelia šypsenėlę, nes visiems aišku, kad tikroji etiketė turėtų būti „Made in Gariūnai“… Tačiau nenuginčysi fakto, kad Lietuvoje žmonės atrodo dailiau nei Amerikoje.
Reikia pripažinti, kad prekių asortimentas visame kapitalistiniame pasaulyje darosi vienodas. Visur viskas tas pats, su tais pačiais optimaliausiais įpakavimais, ir nieko naujo neatrasi. Be abejo, skiriasi tokios prekės kaip knygos, suvenyrai, bet iš esmės tik užrašais, kalba. Viskas apipavidalinta pagal tuos pačius standartus, knygos iliustruojamos tuo pačiu Disnėjaus kompanijos stiliumi. Bet maisto pasiūla Lietuvoje gerokai skiriasi nuo JAV.
JAV yra daugianacionalinė šalis, parduotuvėse gausu įvairių ir dažnai visai nesuprantamų prekių ir maisto produktų – indiškų dūmų (t. y. smilkalų), korėjietiškos šunienos, meksikietiškų pipirų, – bet patys amerikiečiai iš esmės tenkinasi picomis ir mėsainiais. Taip greičiau, ekonomiškiau. Darbininkas, valgydamas sriubą šaukštu iš lėkštės, ilgintų pietų pertrauką, tad toks reiškinys čia visiškai eliminuotas. Darbininkai valgo ne valgyklose, bet čia pat, darbo vietoje – šlamščia savo sumuštinius kur pritūpę. Tai ir įvardyta priešpiečiais, nors valgoma vidury dienos, ir tai vienintelė valgymui skirta darbo pertrauka. Tikrus pietus darbininkas pavalgys grįžęs namo, jau saulei nusileidus. Sotus maistas prieš miegą pilvų auginimui, Amerika tuo ir pasižymi. Sako, tokie pilvai – iš gero gyvenimo.
Gryna mėsa, kaip ir žuvis, Amerikos parduotuvėse ypatinga tuo, kad neturi skonio. Nes dirbtinai auginta, chemikalais maitinta. Natūralus maistas ženklinamas etiketėmis „Organic“, yra ir specialios vien tokio maisto parduotuvės. Tik kainos ten jau visai kitos, vėlgi ne vidutiniams amerikiečiams. Kartą apsilankiau – vienas obuolys kainuoja daugiau nei du dolerius, viena bulvė – pusantro arba du dolerius, keturi įpakuoti kiaušiniai – dešimt arba dvylika dolerių…
Amerikoje mus, imigrantus, gelbsti savų kraštų parduotuvės – rusų, lenkų, lietuvių. Jos paprastai mažytės, interjero dizainas primena chruščiovinius laikus, bet asortimentas džiugina. Tiesa, maistas ten gerokai senstelėjęs, ilgus mėnesius laikytas sandėlių šaldytuvuose. Ne tas skonis, ne ta kokybė, bet vis vien malonu, bent išvaizda pažįstama, sava. Tačiau tos parduotuvės retenybė, ištirpsta daugiamilijoninėje Čikagoje. Laimingi, kuriems netenka iki jų važiuoti ilgų valandų.
O va Lietuvoje jau kas kita. Mums tik akys Vilniuje raibo ir net apmaudas ėmė – į rojų bėgome, bet rojuje pasijuntame tik sugrįžę… Tokie štai gyvenimo paradoksai. Šviežia arba rūkyta žuvis, dešros, sūriai, skilandžių ir dešrų įvairovė – beveik verkėme žiūrėdami į visa tai… Visi, kurie grįžta į JAV paviešėję Lietuvoje – oho, kokie būna atsigavę! Dingsta veido melsvumas, parausvėja skruostai, išsitiesia nugara, atsiranda ori laikysena. Tiesa, neilgam…
Tąkart skubomis prisipirkome kiek galėjome: tai bent atsivalgysime, atsidžiaugsime… Pasigriebiau į krepšį ir porą butelių alaus, išsiilgau gero lietuviško. Tačiau kasininkas beskaičiuodamas nežymiu mostu pakvietė asistentę – jauną, tik gana stamboką mergužėlę, kuri paėmė tuos mano alaus butelius ir nusinešė. Pagalvojau, visai kaip Amerikoje – kasininkas, ko gero, dar nepilnametis, neturi teisės pardavinėti alkoholio (tokiam negalima net ranka paliesti), ir tais atvejais iškviečiamas kas nors iš administracijos darbuotojų arba kad ir kitas pardavėjas – pilnametis. Bet mano buteliai kažkodėl negrįžo. Kas atsitiko? – klausiu kasininko. Po dešimtos valandos alkoholis nepardavinėjamas, – ramiai atsakė. Šokas! Vis dar alkoholikų tauta? Bet kaip taip galima elgtis su klientu, su žmogumi? Įsivaizduoju, kaip tai atrodytų Amerikoje. Ateitų asistentas ir nė žodžio nesakęs paimtų ir nusineštų kliento pirkinius! Nei labas, nei dėkui, jokio apgailestavimo, atsiprašymo ar paaiškinimo. Atominės bombos sprogimas amerikietį nustebintų, ko gero, mažiau. Na, čia toks tas ir humoras – po bombos nebeliktų kam stebėtis, bet Lietuvoje niekas panašiais poelgiais, kaip supratau, nesistebi. Nors jokia bomba ir nesprogo.
Tai patvirtino kitas incidentas, įvykęs tuo pačiu metu (nors gal tai tik man pasirodė incidentas, aplinkiniams, panašu, tai egzistencinė norma): praeinant vienai solidžios išvaizdos pagyvenusiai damai, sukaukė kasos vartų signalizacija. Rankoje ji nešėsi didoką krepšį prekių. Akimirksniu prisistatęs apsauginis ją jau tikrino. Moteriškė stovėjo pagal įsakymą plačiai išskėstomis rankomis, o apsauginis, apgrabaliojęs jos rūbus, toliau knisosi krepšyje. Incidentas buvo trumpas, gal tik nesusipratimas, visų detalių neįsidėmėjau. Bet jei palygintume su Amerika – ten tų kaukiančių signalizacijų irgi pasitaiko, tačiau nė karto nemačiau tikrinamo ir kratomo kliento. Paprastai klientas sustoja, atsigręžia klausiamu žvilgsniu ir čia pat sulaukia arčiausiai stovinčio pardavėjo linktelėjimo galva: tvarka, keliauk sau toliau. Jeigu jau sustojai, jeigu atsigręžei, vadinasi, blogiausiu atveju atsitiko kokia nors klaida, atsitiktinumas… O dėl atsitiktinumų klientai netrikdomi, klientas visada teisus. Pagaliau, kaip žmogus jis turi teisę ir suklysti. Tačiau jeigu taip atsitinka ir antrą kartą (o tai užfiksuoja vaizdo kameros, ir apsaugos kompiuteriai klientą įsidėmi), tada klientas įspėjamas. Po trečio ar dar kažin kelinto karto klientas jau bus sulaikomas tik įžengęs į parduotuvę ir mandagiai apsukamas atgal… Bet tai tik teorija, to matyti neteko, nors daug kas priklauso ir nuo gyvenamojo rajono. Dar ir nuo parduotuvių tipo. Maisto parduotuvės – tai viena, o kokiose nors elektroninių prekių parduotuvėse, įsivaizduoju, turėtų būti griežčiau.
Amerikai, kaip gerokai toliau pažengusiai kapitalistinio vystymosi keliu, iš tikrųjų rūpi svarbesni ir esmingesni dalykai nei kokių pavienių vagių gaudymas. Svarbu, kad žmogus parduotuvėje jaustųsi kaip namie. Ir žmonių, praleidžiančių savaitgalius ne kur kitur, o būtent parduotuvėse, vis daugėja. Be elementaraus poreikio apsipirkti ateinančiai darbo savaitei, žmones parduotuvės traukia ir dėl visai kitų priežasčių. Jie ten tiesiog šiaip slankioja, leidžia laiką. Tai vyksta jau ne vien tik dideliuose jungtinių parduotuvių centruose, vadinamuosiuose moluose, bet ir kur kas mažesnėse prekyvietėse, – svarbu, kad žmogui būtų pakankamai erdvės dairytis, tai besidairydamas gal ką ras ir nusipirkti.
Lietuvoje publiką į prekybos centrus, be viso kito, pritraukia visokios tuose centruose esančios kavinės. Tai, žinoma, patogu, bet Amerikos parduotuvėse kavinės nepopuliarios, o jeigu tokių ir yra, tai visose tie patys išsipūtę mėsainiai (žandikaulius paskui maudžia nuo pastangų juos apžioti ir atkąsti). Dar tie patys kokakolos tipo gėrimai ir kukurūzų spragėsiai, kurie dusina jau vien savo specifiniu kvapu. Prie ko nors daugiau publikos pratinti ir nebūtina, tegul geriau spokso į prekes. Bet šiuolaikinio amerikiečio jau niekas labiau ir nepritrauks kaip spragėsiai – tas mėgstamiausias visos Naujojo Pasaulio tautos patiekalas.
Kai Lietuvos prekybos centruose ims mažėti visokių kavinių, kai žmonės išmoks džiaugtis vien prekių gausa – kaip aukščiausio egzistencinio gėrio apraiška, – tada jau būsime pasiekę amerikietiško mentaliteto lygmenį. Bet pirma reikia išugdyti aukštesnę žmogiškųjų santykių kultūrą. Mandagus, kultūringas aptarnavimas Lietuvoje jau irgi nebestebina, bet kartu dar išnyra buvusios epochos recidyvai, kai į žmogų pasižiūrima kaip į vagį, sukčių ar alkoholiką (draudimas nuo tam tikros valandos pardavinėti alkoholį visiems piliečiams – kad šie nenusigertų, ir yra visų piliečių „apiforminimas“ alkoholikais). Tai irgi savotiškos politikos išraiška, kai visuomenės nariai yra tarsi baudžiauninkai, kurie amžinai nusikaltę savo valdžiai ir kuriems būtinai reikia apynasrio, kuriuos reikia valdyti, kontroliuoti. Tai vis totalitarinės praeities pasekmės. Aukštesnis socialinės formacijos lygis atsiras tada, kai žmonės kontroliuos save patys. Štai ką reikia suprasti verslo pasaulio lyderiams! Ir nebijoti dėl tokių spindinčių perspektyvų prarasti vienos kitos niekingos prekės. Ne muštro ir baimės reikia, o ekonomikos ir masių psichologijos išmanymo. Juk prekės vertė slypi ne pačioje prekėje, o mūsų vertinime – kaip esame išmokyti matyti tas prekes, kai ateiname jų dairytis tarsi į kokią šventę. Antai amerikiečiai yra nuoširdžiausiai įsitikinę, kad jų parduotuvės su visomis prekėmis yra geriausios ir tobuliausios pasaulyje. Kaip ir jie patys. Daugiau verslo klestėjimui nieko kito ir nebereikia. Nei to gąsdinimo, nei baisaus sekimo, įtarinėjimo.
Išėję iš tos Vilniaus parduotuvės aplink matėme įtartinų tipų, ramiausiai begurkšnojančių alų. Arčiau stovinti grupė jaunuolių dar išsiskyrė agresyvia elgesio maniera ir savita kalba, kuri iš tikrųjų buvo vien keiksmų tirada. Tačiau niekur nebuvo matyti jokio budinčio policininko, kuris, iškilus pavojui, galėtų apginti žmones nuo šių tipų. Lauke visai ne taip, kaip pačioje parduotuvėje, kur reikia apginti prekes – tenai visas tuntas įmitusių apsauginių. Parduotuvėse jiems saugiau. Ir čia galime įžvelgti kapitalizmo progresą, prekės puoselėjimą, tik visas tas reikalas dar turi gana daug groteskiškų ir grubių formų.
namo grįžau saugiai, naktį prasivarčiau lovoje blaivus kaip agurkėlis, nes užmigti neleido pasikeitęs paros laikas bei gausybė turistinių įspūdžių, kurie, tiesą sakant, nėra tokie nauji ir netikėti.
Gyvenimas voljeruose
Buvojau Lietuvoje prieš kelerius metus – tada pritrenkė vykdomos statybos, tvarkomi keliai. Vilniuje dygo dangoraižiai, visoje Lietuvoje radosi „Maximos“ tipo parduotuvės. Dabar jau viskas aprimę, nusėdę, tapę įprasta. Tik apsidairius nelabai suprasi, ko daugiau atsirado Lietuvoje – naujų statinių ar išgriautų, nebeveikiančių fabrikų ir gamyklų? Tipiški gyventojų skundai: anksčiau čia tas ir anas buvo gaminama, o dabar toje vietoje veikia, geriausiu atveju, koks nors kazino… Užteks Lietuvai prekių iš Vakarų.
Kiek ilgai tai gali trukti? Atsakymas iš esmės aiškus. Kai Lietuva nusistekens iki pigios darbo jėgos lygmens. Štai tada Vakarai ims čia statyti gamyklas, tada tai apsimokės, kaip kad dabar apsimoka statyti gamyklas trečiojo pasaulio šalyse (made in China ir pan.). Bet ten tolokai, Lietuva arčiau, tad perspektyvos ne už kalnų. Šiokia tokia pradžia jau yra. Vilniuje mačiau iškilusią naują didelę gamyklą – ruošia maistines sraiges… Kaip tai galėtų atsiliepti Lietuvos ekologijai, nežinau, bet prancūzų kišenei ir pilvams tai, aišku, į sveikatą.
Gatvės Vilniuje šen bei ten vis dar nesutvarkytos, bet jei lygintume su tokia Čikaga, tai joje galima prisižiūrėti ir klaikesnių vaizdų, tiesa, ne geriausiuose rajonuose. Vis dėlto stebino Seimo pastato aplinka – gatvės duobėtos, šaligatviai ištrupėję. Tarsi Lietuvos valdžia norėtų pademonstruoti: štai mes savimi nesirūpiname, o rūpinamės tik žmonėmis. Patys va kokiomis gatvėmis važinėjame…
Vis dėlto tautai tarnaujantys asmenys Lietuvoje gyvena gerai – tokią išvadą padarai, kai pamatai naujas, gražias pilaites, įspūdingas sodybas, modernius daugiaaukščius. Taip gyvena pusė Lietuvos, – neseniai internete aiškino vienas parlamentaras, pridūręs, kad vidutinis tos pusės Lietuvos gyventojų mėnesinis atlyginimas yra dešimt tūkstančių eurų… Čia jis netiesiogiai išsidavė, kokiu tikslu sėdi Seime, kas jam rūpi ir kaip jis reikalus mato. Kuo gražiau viską matysi, tuo ir pats dailesnis atrodysi, gal dar premiją įklijuos.
Šiuo atveju tinka ir evangelinis principas: kas turi, tam bus ir pridėta… Tiesa, evangelijose kalbama apie dvasines dorybes ir anapusinį gyvenimą, bet kai kurie nieko nelaukdami savo gyvenimą gerina jau čia ir dabar. Tokie neretai džiaugiasi ne vienu butu ar namu, o keliais ir net keliolika, kartais tos nuosavybės turi ir už Lietuvos ribų (tai dėl visa pikta, jei tektų kada nešti kudašių iš tėvynės).
Skurstantys pensininkai irgi gyvena pagal tą patį evangelinį principą: kuris neturi, bus atimta ir tai, ką turėjo…
Aš noriu gyventi kaip žmõgus! – skamba atminty viename iš pobūvių girdėta valdžios vyro frazė, kai jis pasakojo apie savo naują brangiai pirktą butą. Na, čia ir prisiminti nėra ko – frazė universali. Tik nelygu, kas ją ištaria. Jei nori gyventi kaip žmogus – tada pagalvojau pats sau – trenkis kur nors į chruščiovinio tipo daugiabutį ir nešk kryžių kartu su tauta, su jos žmonėmis, kuriems tariesi tarnaujantis. Tada ir būsi kaip žmogus. O dabar esi tarsi koks tranas! Iš tų, kurie lygesni už lygius…
Bet lygiavos principų kapitalizme niekas ir nedeklaruoja. Čia yra kitaip, tačiau vis pagal tą patį socializmo praktiką primenantį šūkį: iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą! Tik darbo įvertinimas šiandien jau nebe sovietinis. Kaip svarbiausias vertinamas protinis vadovaujamas darbas, nes tai kuriamasis darbas, lipdantis mūsų civilizaciją iki dangaus aukštumų. Tos civilizacijos esmė – neva geresnis, lengvesnis būsimas visų gyvenimas. Užtat mus valdančiosios aukštumos taip ir garbinamos, todėl ir didžiuojamės jų gerove. Juk gerovė be pastangų neatsiranda.
Tačiau gerovei vien tik darbo maža. Kartais dėl jos tenka parduoti garbę.
Valdininkas nieko nenuveiktų, jeigu nebūtų kas jam bulves laukuose nukasa, jo namus sutvarko, aplinką prižiūri ir pan. Valdininkas fiziniu požiūriu dirba tikrai ne daugiau nei koks darbininkas, ir be savo tarnų jis – niekas! Bet save laiko viskuo (tuo labiau kad ir liaudis tam pritaria). Valdininkas yra viskas, ir jis savo vertę apsprendžia pats sau nusistatydamas algas. Tiksliau, jas nustato sistema, bet juk ją reguliuoja tie patys valdantieji. Visokie vadovaujantys ir kitokie reikšmingieji savo statusą apiformina maksimaliai galimais įvertinimais, o jei situacija leistų krauti sau milijonus kad ir kas dieną – būtinai taip ir darytų. Viskas taip ir vyksta, tik Lietuva pasauliniu mastu dar yra kukli. Aukščiausia girdėta Lietuvoje mėnesinė alga – pusė milijono litų. Be abejo, vien tuo sotus nebūsi – yra dar ir dividendai nuo akcijų bei kitokių kapitalizmo sistemos leidžiamų finansinių manipuliacijų.
Tačiau tokią sistemą dera įvardyti tik kaip amoralią. Jos esmę sudaro pelnas, kuris neturi ribų, ir jau vien dėl to jis iškyla aukščiau bet kokios moralės ar padorumo. Šios dvasinės kategorijos yra tiesiog transformuotos į finansinį pavidalą. Valdininkas yra reikšmingesnis už valytoją, ir visa tai, ką tas valdininkas padaro naudingo, kas galėtų būti išreiškiama pagarbos ir padėkos faktoriais, konvertuojama į jo maksimalų finansinį atlyginimą. Atitinkamai darbininkams, pensininkams ir panašiems piliečiams paprastai nustatomos mažiausios galimos išmokos, kartu su jomis – ir faktiška panieka. Ant tokių pagrindų laikosi visos valstybės. Visi mes dirbame vienodai sunkiai, bet kapitalizme atlyginama ne pagal darbo energijos sąnaudas, o pagal rezultatus, kurie įvertinami naudingumo visuomenei rodikliu. Ta nauda atitinkamai ir paskirstoma – darbininko prakaito įkainis štai pakilo dešimčia litų per mėnesį, valdininkui už tokį reikalų patvarkymą – dešimtys ir šimtai tūkstančių per mėnesį… Taip jau išeina tame kapitalizme.
Bet drįskime paklausti – gal vietoj tų milijonų užtektų ponui garbės suteikimo? „Ačiū!“ už gerai dirbamą darbą, darbininkas irgi savo ruožtu tau sienas gražiai išdažė, dailią vonią įrengė… Atsakymas čia aiškus – kiškis tą savo „ačiū“ į užpakalį. Kas valdo, tas ir valgo – pagal vieną dar sovietinių laikų komedijos parafrazuotą formulę: kas nedirba, tas valgo… Tas garbingas ponas visą savo garbę yra iškeitęs į pinigus! Ir jam apibūdinti verčiau tiktų evangeliniai žodžiai, kad tokie, aptekę turtais, neįžengs į dangaus karalystę, nes jie jau atsiėmė savo paguodą. Kitas reikalas, kad jiems nusišvilpt į visokias nežinomas karalystes. Jiems užtenka karaliavimo čia.
Situaciją bandoma pudruoti labdaromis, tačiau daugeliu atvejų tai irgi tik evangelinio įspėjimo apie tai, kad tavo kairė nežinotų, ką daro dešinė, atvirkštinis variantas. Kaip tik labdara yra tikslus atliekamų lėšų atseikėjimas, išpildant religijos apibrėžimą kaip opiumą liaudžiai. Štai čia tinka marksistinis religijos apibūdinimas, nes tik taip pasaulio galingieji tą religiją supranta. Negi jie kvailintų save, tikėdami taip, kaip tiki ir guodžiasi prasta liaudis? Tai liaudis apsikvailina, o turčiai ir čia pirmieji. Štai net ir laidojasi jie iškilmingai, su vyskupų palyda, reikšmingomis kalbomis ir brangiausiais paminklais. Viską pasiima šiame pasaulyje. Kas jų laukia aname? Gal tik minėti Jėzaus žodžiai apie atsiimtą užmokestį. Sau jie jau atlygino maksimaliai! Išsėmė ir išsunkė iš savo aplinkos kiek galėjo. Ir liko tušti…
Iš kitos pusės – o kaipgi kitaip? Jau buvo kartą sugalvota keisti pasaulio tvarką, pagerinti ją pagal Karlo Marxo mokymą, bet reikalai išvirto dar blogiau. Tada jau verkė visi: vieni, kad nieko neturi, kaip ir anksčiau, kiti – kad nebegali nieko išnaudoti, kaip kad anksčiau. Taigi visi buvo tarsi vieningi, bet kai reikalai sugrįžo, vėl viskas atsistojo į savo vėžes…
Sakoma, kad turto žmonės yra besieliai, tušti, lyg skambantys puodai. Bet užtat auksiniai! Juk ne veltui jų mentaliteto ypatybė – arogantiškas snobizmas. Štai net tuose visų išsvajotuose kurortuose įsitikintume, kad turtuolių rojus visai ne toks, kaip mes vaizduojamės. Tie prabangūs kurortai vis labiau ima panėšėti į voljerus, kuriuose nėra nieko tikro. Paprastai tai būna uždara viešbučio teritorija, sauganti turistus nuo čiabuvių. Viduje puikūs filtruoto vandens baseinai, prisodinta egzotiškų augalų, priveista įvairių nekenksmingų gyvūnų. Maloniai aptarnaujantis personalas, plačios plastikinės šypsenos. Nors aš ne turtuolis, bet kaip tik tokiame voljere pabuvoti teko (dovana gimtadienio proga). Galėčiau dar pridėti – ten buvo veltui maitinama ir net alkoholiniai gėrimai buvo nemokami. Viskas veltui, tiksliau, viskas įtraukta į kelialapio kainą – tikras žemiškasis rojus.
Tik tada mane, kai pagalvojau apie visa tai, netikėtai apėmė šiurpas nuo minties: o jeigu man štai čia tektų likti iki gyvenimo galo! Pajutau, kaip ima vidurius sukti, nors maistas ir nemokamas. Viskas ten kažkaip šleikščiai saldu, net baseinų vanduo saldainio skonio: gali jame maudytis ir gerti kartu, nebaisu net užspringti… Vienintelis dalykas, kuo ten mėgavausi, tai siauras vandenyno pliažo ruožas, šioks toks natūralios gamtos dvelksmas, nostalgiškai primenantis Lietuvos pajūrį… Tiesa, maudymosi zona ten griežtai aptverta, kaip kad ir įprasta visuose pliažuose, bet užtat žmonių mažai: visi baseinuose tupi, daugeliui ten jaukiau nei prie atviro vandenyno. Visa tai gal nebloga paguoda turtuoliams, įsivaizduojantiems, kad jų amžinybė bus kaip jų taurus gyvenimas: gaus kiekvienas sau amžinąjį voljerą, kuriame nebus nieko tikro. O džiūgauti dėl tokios galimybės kai kas gali jau dabar.
Bet kol gyvenimas tęsiasi, ši sistema kuria atitinkamas vertybes, kriterijus ir teikia reikalingas korekcijas. Antai leidžia aiškiai įvertinti žmogaus gyvenimą pagal jo darbingumo apimtis. Žmogus, dirbantis sunkų, bet menkai atlyginamą darbą (statybininkas ar mokytojas – nesvarbu) yra traktuojamas kaip nevisavertis, ir turtuolių voljeruose tokių nesutiksi. Gerai apmokamas darbas – tai jau skamba padoriau, bet išties išdidžiai skamba nuostata: darbas dėl didelių pinigų!
Na, kad ir kaip ten būtų su tais atlyginimais, jų ribos visada sąlygiškos, darbo ir pinigų santykis visada problemiškas, todėl aukščiausia, jau beveik dieviška būsena – kai dideli pinigai gaunami be jokio darbo!
Tokią dievišką būseną išrinktiesiems suteikti gali tik kapitalizmas. Nes jame pinigai gamina pinigus! Belieka pakartoti tą pačią tiesą: kas jų turi, gauna dar daugiau vien todėl, kad turi. O jiems ribų nėra, nes žmogaus siela – beribė…
Teisė numirti
Gulėdamas Baltijos pajūrio smėlyje mąsčiau apie jos bangas. Kaip čia nardydavome, šokinėdavome prieš daugelį metų. Tėvai su vaikais – krykštavimai, šūksniai, žaidimai. Dabar viso to nėra. Uždrausta, nes pavojinga! Kažkada rašiau apie amerikietiško mentaliteto saugios civilizacijos idealą – Mėnulis, užlietas asfaltu… Bet ši avangardinė vizija greitai tiks visiems. Lietuva sparčiai įsisavina kapitalizmo pamokas, ir tie dar visai neseniai ryškūs praeities–ateities kontrastai nyksta. Bent jau matome pradinę permainų stadiją – Baltijos jūra virsta ežeru.
Buvo saulėta diena, nedidelis vėjelis, ritosi bangos. Tačiau kažkodėl to vėjelio užteko, kad būtų iškelta raudona vėliava. Tai reiškė, kad maudytis griežtai draudžiama! Apie tai nuolat šaukė garsiakalbis, ragino kai kuriuos pavienius drąsuolius lipti laukan, nes kitaip pareigūnai nubaus. Stebėjausi – kokie draudimai ir grasinimai čia pasigirsta, kai jūra iš tikrųjų būna audringa? Na, gal tada ir pliažas tuščias, bet šiaip žmones juk traukia smarkiai banguojančios jūros vaizdas.
Bet viskas žmogaus gerovei. O idealiausia gerovė – apskritai negimti. Kaip sakoma, bijai vilko, neik į mišką. Kadangi jau gimėme, tenka tą mišką tvora tverti. Štai Lietuvoje jau kone visi autostradų ruožai aptverti. Tai, be abejo, irgi mūsų saugumui. Sovietai tais sumetimais tvėrė pasienio zonas, jūroje neleido plaukioti ant pripučiamų čiužinių – dar imsi ir į Švediją paspruksi. Jais ir dabar draudžiama naudotis atviruose vandenyse – gali apvirsti ir paskęsti. Juk visko pasitaiko. Sovietai gelbėdavo sielą nuo kapitalistinio pasaulio, kapitalistai irgi susirūpinę: žus žmogus – prapuls darbo jėga…
„Stok! Pasienio zona, būsi nušautas!“ – rūsčiai perspėdavo sovietinio pasienio užrašai Baltijos pakrančių ruože. „Stok! Privati zona, pikti šunys!“ – skelbia jau dabartiniai užrašai kone visose gražesnėse Lietuvos vietose. Perkelti iš karinės vartosenos tie užrašai Lietuvos erdvėje leidžia suprasti, kuo demokratija skiriasi nuo totalitarizmo. Kai išorinė ir fizinė okupacija tapo vidine ir dvasine, kai prievarta virto prostitucija, tai jau galime kalbėti apie demokratiją. Niekas neprievartauja, patys parsiduodame. Laisva valia, taip sakant. Anuomet kentėme sovietinių okupantų prievartą, bet dabar to buvusio pasaulio kartais ilgimės (žinoma, tik ne komunistinės valdžios!). Nostalgija tai mūsų buvusiai vargingai, bet draugiškai bendruomenei ypač sukyla, kai vartome spalvingus žurnalus, vaizduojančius blizgantį turtuolių gyvenimą, kai tenka per tvorą ilgesingai spoksoti į tolumose tyvuliuojantį ežerą, kai matome to ežero pakrante laisvai ir išdidžiai pėdinančius mūsų išrinktuosius…
Draudimų Palangos paplūdimyje anuomet buvo ir daugiau – garsiakalbis nespėjo visų skelbti. Negalima leisti aitvarų, maudyti šunų, gerti alaus… Be abejo, aitvarai gali sužeisti aplinkinius žmones, ims, pavyzdžiui, ir nukris kam ant jautrios galvos ta popieriaus ir pagaliukų konstrukcija. Juk visko gali atsitikti. Antai Čikagoje netgi buvo, kad meteoritas stogą pramušė ir kažkam nukrito tiesiai ant grindų. O juk galėjo ir į makaulę pataikyti. Kol kas nėra galimybių uždrausti meteoritų kritimą, tad gyvenimas iš tikrųjų nesaugus.
Gyvenimo saugumas tiesiogiai proporcingas draudimų kiekiui, kurių šiapus ir anapus Atlanto vis gausėja. Tiesa, kuo daugiau draudimų, tuo mažiau to gyvenimo, užtat daugiau laiko lieka darbui. Ir mūsų poilsio kokybė ima priklausyti nuo sugebėjimo peržengti tuos draudimus. Sakyčiau, esu gyvas tiek, kiek sulaužau draudimų ir apeinu įstatymus. Štai ėmiau ir nusimaudžiau jūroje ignoruodamas visus garsiakalbio šūkalojimus, kaip šiame pliaže padarė ir nemaža dalis kitų poilsiautojų, taip pat alaus slapta iš savo kuprinės gurkštelėjau ir į aitvarą akis paganiau: netoliese žmogelis leido jį į padebesius, savo ir kitų vaikus džiugino. Dar, mačiau, ir šunėką kaimynas jūroje išmaudė – nieko baisaus dėl to neatsitiko. Gerai, kad žmonės dar moka poilsiauti.
Kyla mintis, kad gelbėtojai tingi dirbti, ir užuot išplėtus gelbėtojų tinklą ir žmonėms leidus laisviau ilsėtis, sukuriami įvairiausi draudimai. Kiek tame pliaže buvau, prisiklausiau daugybės šabloniškų draudimų, daug triukšmo iš garsiakalbių (be abejo, tai tik kompiuteriniai užprogramuoti įrašai), bet nepamačiau jokių gelbėtojų. Taigi viskas suorganizuota ekonominio rentabilumo principu. Bet, net reikalą vertinant tokiu požiūriu, esmė vis viena išlieka ta pati. Antai prie Mičigano ežero gelbėtojų yra, ko gero, daugiau nei poilsiautojų, bet draudimų taip pat daugiau nei Lietuvos pajūryje.
Čikagos pakrantę skalaujantis Mičigano ežeras labai primena Baltijos pajūrį. Tik pakrantė nėra sekli, maudytis tenka netoli kranto, taip pat ir smėlis, palyginus su Palangos pliažu, tik dulkinas žvyras. Bet vis tiek smagu. Kai kurie Čikagos pliažai yra mokami, nors tai nereiškia, kad ten rasi kokių atrakcijų. Jokių prekybinių kioskų, nėra net persirengimo būdelių. Visa tai jau pamiršta praeitis. Maudomasi su šortais arba ilgomis, žemiau kelių kelnėmis, su kuriomis vaikščiojama ir po miestą. Už pliažą privalai mokėti visų pirmiausia dėl gelbėtojų išlaikymo. Sėdi jie specialiose pakylose visai netoli vandens ir spokso kone į kiekvieną kaip į potencialų skenduolį. Žmonėms saugu, tuo labiau kad tie stebėjimo punktai išdėstyti vos ne kas dešimt metrų. Tad nepaskęsi kad ir norėdamas.
Negalima sakyti, kad tuose paplūdimiuose visiška nuobodybė. Amerikiečiai mėgsta sportą, todėl pasitaiko pliažų su tinklinio aikštelėmis. Kai kur galima išsinuomoti net vandens motociklų. Ten, kur paplūdimys išbetonuotas, įrengtos dar labiau amerikiečių mėgstamos beisbolo aikštelės. Žodžiu, viskas kaip ir neblogai, tik viskas kiek kitaip, nei mums, lietuviams emigrantams, įprasta. Bet svarbiausia, viskas saugu.
Tuo eilinį kartą įsitikinau kaip tik šią vasarą apsilankęs prie Mičigano ežero (kuris dydžiu prilygsta jūrai). Ne kiekvieną vasarą ten nukanku, ir visada tik trumpam. Šiais metais štai buvome, deja, nepavyko peržengti ten nustatytų saugumo ribų.
Diena buvo kiek debesuota, tačiau šilta ir tvanki, kaip įprasta Čikagoje. Tad ežero vanduo labai traukė. Nusirengiau, pasirąžiau prie vandens ir – švilpukas!.. Šaižus, aštrus. Dar po kelių sekundžių net sirena. Oro pavojus? Ne, kur kas proziškiau. Kažkur tolumose sudundėjo griaustinis. Buvo ir panašu, kad artėja lietus, nors nieko tikro nesimatė. Tačiau laukti lietaus pavojinga, tad dėl viso pikto visiems įsakyta iš vandens – lauk! (amerikiečiai lietaus šiaip jau bijo, atprato nuo jo besėdėdami savo automobiliuose). O kadangi jau ir vakarėjo – artėjo šešta valanda – tai visi poilsiautojai išsinešdino ne tik iš vandens, bet ir iš pliažo. Tik apsauginiai liko jame važinėti, zujo specialiais keturračiais motociklais po paplūdimio dulkes, kurias jie čia vadina smėliu.
Vis dėlto pradžioje, visiems dar tik lendant iš vandens, pagalvojau: surizikuosiu ir bent sekundei pūkštelėsiu į vandenį. Atėjus prie ežero norėjosi sušlapti jau vien iš principo. Ir sparčiai nukulniavau prie vandens. Bet nespėjau. Kaip žaibas priartėjo staugiantis motociklas. Jums eiti į vandenį draudžiama! – suriko apsauginis. Tai čia tokia laisvė, demokratija? – paprieštaravau, – kaip konclageryje… Bet jis nesuprato. Kaip kur? Kaip „Heil Hitler!“ – patikslinau mintį savotiškai, tada suprato. Tai daroma jūsų saugumui, – teikėsi paaiškinti. Saugiausia apskritai negimti, – sumurmėjau atsakydamas, ir pridūriau: jūsų reikalas turėtų būti mane įspėti, o mano – laisvai rinktis. Ir dar paklausiau: o ar nusišauti turiu teisę?..
Bet po tokio dialogo jau ir aš su visais kitais skuodžiau iš pliažo. Dar ims šioje laisvės šalyje ir apkaltins kažin kuo. Nuotaiką kiek pataisė gražūs debesys, kurie taip ir neprapliupo lietumi, net priešingai: prasiskyrė atverdami nuostabius saulės spindulius, sukurdami visai gražų jūros peizažą. Ir net keista – tokiomis aplinkybėmis nematytas reginys: pats vidurvasaris ir visiškai tuščia ežero pakrantė… Žmonės atgal nebegrįžo, tad taip ir nesužinojau, kokiu švilpuku draudimo komandos atšaukiamos, kaip pranešama, kad į vandenį jau galima…
Vis dėlto mano konfliktas su apsauginiu buvo kažkam naudingas. Kol ginčijausi su mano gyvybės sergėtoju, prie vandens atėjo toks pagyvenęs amerikietis su žmona. Apie sireną jie nieko nežinojo, nes buvo ką tik atvažiavę. Taigi, kol aiškinausi, anas žmogelis nepastebėtas įbrido į vandenį. Pasijutau nors kiek laimėjęs. Jei ne aš, tai bent kitas įbrido! Tik tos mano akcijos nauda buvo trumpalaikė. Sudorojęs mane, apsauginis savo visureigiu nurovė ir prie tos nesusipratusios poros…
Nežinau, ar tas gelbėtojas suvokė, kad jo veikla absurdiška, nes lietaus grėsmė buvo nudundėjusi kažin kur į tolumas, bet visiškai aišku, kad jis jautėsi svarbus atlikdamas pareigą – kaip tikras JAV pilietis. Mano akimis, tai tik aklas paklusimas formalizmui, kaip nepajudinamam sistemos pamatui. Čia svarbiausia švilpukas… Jeigu jau buvo sušvilpta, toliau kad ir kas atsitiktų – amerikiečiui būtina pirmiausia įvykdyti švilpuko padiktuotą reglamentą iki galo. Vėliau labiau išprusę amerikiečiai man paaiškino, kad jeigu pliažo lankytojui kas nors atsitiktų, valdžia turėtų problemų su įvairiomis draudimo kompanijomis. Nes kuris nors iš žuvusiojo artimųjų jau galėtų išsireikalauti didelių kompensacijų. Tai svarbiausias motyvas gelbėti žmones ir palaikyti tvarką.
Tad viskas čia apskaičiuota, pamatuota, tik žmogui vietos nebeliko. Individas čia visa savo egzistencija maitina šventą valstybės kūną…
Vis dėlto turime bent vieną tikrą laisvės privalumą. Ir patį tikriausią. Tai teisė numirti! Ir ji neišvengiama. Štai kur tiesiog Dievo dovana žmogui, kurios neatimsi, neuždrausi! Girdėtas posakis: žmogų galima nužudyti, jį galima sudeginti, sunaikinti, bet jo negalima nugalėti! Tolesnė žmonijos raida (epochų kaita į kapitalistinę civilizacijos apoteozę) parodys, kad kaip tik mirtis yra didžiausia žmogaus pergalė. Nors šventi krikščionių raštai piešia ir dar niūresnį pabaigos vaizdą – žmonės ieškos mirties ir jos neras… Bet tai per tolima ateities vizija – kol kas galime būti ramūs. Ir netgi kraupios nelaimės kad ir tuose pačiuose pliažuose – žmonių, dažnai ir vaikų nuskendimai – kad ir kaip tai tragiška, bet liudija, skelbia žmogaus laisvę pirmiausia gyventi! Gyventi gyvenimą, kuris jau savo pradmenimis yra mirtingas. Valstybė, tardamasi, kad atima iš tavęs mirtį, iš tikrųjų atima patį gyvenimą.
Be abejo, toks gyvenimas pelnytai vertas ašarų pakalnės įvardijimo. Štai Čikagos taip akylai saugojamuose paplūdimiuose vien per paskutinį savaitgalį (man berašant šias eilutes) įvyko net dvi tragedijos – nuskendo paauglė mergaitė (neaiškiomis aplinkybėmis prie pat kranto) ir sausumos smėlyje prasmego berniukas. Iš tikrųjų – visų atvejų nenumatysi, idealiai žmogaus nuo mirties neapsaugosi, bet rankų dėl to nenuleisime, mes kovosime. Ne veltui Čikagos pietinė Mičigano ežero pakrantė jau visa išbetonuota. Iš žmogaus gyvybei pavojingo pliažo virto akiai miela išsivysčiusios civilizacijos cementine panorama.
Kada ir Lietuva pavys Ameriką? Kai visas ruožas nuo Nidos iki Šventosios bus paprasčiausiai išbetonuotas, jūra nuo žmogaus atitverta tvora! Juk toje jūroje žmonės skęsta. Gelžbetonio siena per visą pakrantę – taip būtų saugiausia. Ir žmonėms prasidės prasmingiausia jų egzistencijos era: mažiau pramogauti, daugiau dirbti.
Dirbti dėl ko? Nebūtinai dėl kokio nors švento reikalo. Kažkada juk jau dirbome dėl komunizmo idealų. Dabar žmonės patobulėjo, pasidarė išmintingesni ir, svarbiausia, – sąmoningesni. Tuščių apgaulingų šūkių jiems nebereikia. Užtenka dirbti vien dėl garbingo principo. Tiesiog pirmyn į darbą kaip į kovą už gyvenimą prieš mirtį… Ir jei šioje kovoje tapsi miręs dar gyvas būdamas, tai jokia mirtis jau ir nebaisi. Jos kaip ir nebebus…
Algimantas Baltakis. Atsisveikinom su miško vienuoliu
2012 m. Nr. 3
Albinas Bernotas (1934 03 21–2012 02 14)
Vasario 14 dieną Argirdiškės kaime, Švenčionių rajone, eidamas septyniasdešimt aštuntuosius metus, mirė poetas, eseistas ir vertėjas Albinas Bernotas.
Į tą nuošalų kaimelį, pasiklydusį didžiulėje Labanoro girioje, Albinas atvyko prieš trisdešimt ketverius metus, ankstyvą 1978-ųjų pavasarį, dar nežinodamas, kad čia įsikurs visam tolesniam gyvenimui, nebegrįš į „Pergalės“ redakciją, kur nuo 1975 m. kovo dirbo literatūros skyriaus vedėju, o nuo kitų metų kovo – vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. daktarams patarus bent metus pailsėti pušynuose, Albinas ir įsikūrė Argirdiškėje, prie švaraus Lakajos upokšnio, į Vilnių nebenorėjo sugrįžti. Po septynerių metų Argirdiškėje, atsisakiusi muzikės karjeros, nelaukusi pensinio amžiaus, apsigyveno ir jo žmona Danutė, žemaitė nuo Vainuto.
Retam meno žmogui pavyksta žengti tokį lemtingą žingsnį, kuris iš esmės pakeistų jo kūrybinę biografiją. A. Bernotui tai pavyko padaryti, būtent Argirdiškėje poeto talentas atsiskleidė visa galia.
Tiesa, ir jo pirmąją eilėraščių knygą „Lygumos bunda“ (1960), kurią ir man teko recenzuoti, ir vėlesnes – „Žaibų tyla“ (1965), „Karšti lapai“ (1968), „Slenkstis“ (1972) – kritika sutiko palankiai, o tokie eilėraščiai, kaip „Skitai“ ar „Po piliakalnį supilkim“, susilaukė pelnytų liaupsių. Daugelis prisimename posmą:
Išplakti liepsnom – ne dilgėm,
Savyje save apgynę… – – –
Po piliakalnį supilkim
Kiekvienoj gyvoj krūtinėj.
Tačiau tokių stiprių eilėraščių, kur neišsitenkama vienaplanio eilėraščio erdvėje, liudijančių poeto talento galimybes, minėtuose rinkiniuose pasitaikydavo vienas kitas, tuo tarpu atvykęs į Argirdiškę poetas patiria didžiausio kūrybinio pakilimo džiaugsmą, per nepilnus metus parašė beveik visą rinkinį „Paglostyk žolę“ (1980).
Apie šią knygą, kaip neeilinį įvykį mūsų literatūroje, prabyla autoritetingiausi kritikai, pradedant Vytautu Kubiliumi ir baigiant tada dar jauna literatūros mokslininke ir kritike Viktorija Daujotyte. Anot V. Kubiliaus, „jis nepabėgo iš literatūros magnetinio lauko – A. Maldonis (visų pirma), M. Martinaitis, V. Šimkus, net A. Mikuta stovi visai netoli. Jis nepabėgo ir nuo savęs – nuo savo kaimietiškų šaknų, nors neliko ir tipišku kaimo poetu. Jis <…> išleido patį stipriausią savo lyrikos rinkinį. Dėl to buvo verta gyventi Švenčionėlių miškuos“ („Pergalė“, 1981, Nr. 6).
Panašiai apie šį rinkinį, recenzuodama rinktinę „Vėžės“ (1981), atsiliepia ir V. Daujotytė: „Rinkinys „Paglostyk žolę“ išauga iš visos kūrybos, nėra atskiras. Tik gražesnis, vientisesnis ir sąžiningesnis – be apsimetimo, pritempimo, tarsi peržengtas slenkstis savyje, išlaisvinta dvasia ir žodis. Vizualinį vaizdo ryškumą labiau pridengia refleksija – klausianti arba imperatyvi.“ Recenzija baigiama reikšmingu konstatavimu: „A. Bernotas šiandien nestovi už niekieno nugaros“ („Pergalė“, 1982, Nr. 2).
Tas „tik“, apie kurį kalba V. Daujotytė („tik gražesnis, vientisesnis ir sąžiningesnis“) yra lemianti dominantė, padėjusi poetui pranokti patį save ir pradėti naują brandžios kūrybos etapą.
Už rinkinį „Paglostyk žolę“ A. Bernotui 1981 m. buvo suteikta Valstybinė premija, o už eilėraščių knygą „Nusigręžusi žvaigždė“ (1983) jis tapo Poezijos pavasario laureatu.
pats poetas, palydėdamas savo penkiasdešimties eilėraščių rinktinę, išleistą 2009 m. (serija „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“) rašė: „Šioje knygoje didžiuma eilėraščių iš rinkinių „Paglostyk žolę“ ir „Nusigręžusi žvaigždė“. Prisimenu, juos rašiau spiriamas nenugalimo, deginančio troškimo tai padaryti. Kitaip tariant, ne pats savo įnorių vedamas ėjau, o buvau kviečiamas, kartais net varu varomas sėstis prie poezijos stalo. Drįsčiau palyginti – taip aukštesnės jėgos šaukiami žmonės eina prie Dievo stalo bažnyčioje.“
Kitą naujų eilėraščių knygą „Į šulinį užgriūvantį“ poetas išleido tik po trylikos metų (1996). Ją sudaro keturi sonetų vainikai, reikalaujantys didelės meistrystės, ir pluoštas laisvesnės formos eilėraščių, patvirtinančių poeto brandą.
Gyvendamas Argirdiškėje, Albinas neužmiršo ir savo gimtojo Urvinių kaimo Šakių rajone. Ne tik eilėraščiuose, bet ir eseistikoje dažnai atsigręžia į zanavykų žemę ir jos žmones. Gimtinės atšvaitų rasime knygoje „Pigmaliono sindromas“ (1989), vaikystės prisiminimų kupina autobiografinė knyga „Pro dūmus: deimantais nusėtas“ (1998). Daug nuveikė, versdamas Janio Rainio, Hiršo Ošerovičiaus, Henriko Šilkinio, Julijaus Zejerio eilėraščius, Boriso Balterio, Valentino Katajevo, Jono Drucės prozą ir pjeses.
Mano vaizduotėje dažnai iškyla toks vaizdas: trobelė ant Lakajos kranto ir joje du žiemą vasarą plušantys žmonės: Albinas prie rašomojo stalo, atsivežto iš Vilniaus, ir Danutė prie audimo staklių, paveldėtų iš senųjų sodybos šeimininkų… Arba toks: Albinas sodelyje tupinėja apie avilius, o Danutė kapstosi darže. Arba: abu sėdi prie upelio ir žiūri į tekantį vandenį…
Džiaugiuosi, kad man šioje trobelėje ne sykį teko viešėti, vaišintis paties Albino ką tik išsuktu medumi…
Nežinau, ar man pavyko parodyti, kokį lemtingą žingsnį Albinas žengė 1978-aisiais, apsigyvendamas Argirdiškėje. Po dvidešimties metų, leisdamas eilėraščių knygą „Vienuolynas“, niekaip negalėjau apsieiti be vienuolio Albino. Taip ir atsirado štai šis eilėraštis, kurį skaičiau prie bičiulio karsto:
MIŠKO VIENUOLIS ALBINAS
Kiaurus metus,
dieną ir naktį,
vienas ir vienas
vidury didelio miško
prie mažo upokšnio.
Vienas su savo bitėm,
su savo šunimi,
su savo ožkom,
su savo kirviu ir pjūklu,
su didžiule malkų rietuve.
Vienas su medžių ošimu,
pelėdos ūbavimu naktimis.
Dabar jau vienas
ir su savo moterimi,
neseniai taip pat įsirašiusia
į miško vienuolių ordiną.
Svarbiausia –
kiaurus metus
vienas su savo mintimis.
Gal ir su Dievu?
Albinas Bernotas spėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai įteikti naują knygą „Kaustytos žąsys“. Vadinas, mes netrukus vėl išgirsime gyvą poeto balsą. Drauge su pavasariniu žąsų gagenimu.