Marcelijus Martinaitis. Ties nuline laiko riba

1999 m. Nr. 12

Kasdien buvo primenama: liko mėnesiai, savaitės, dienos… Dre­bėjo žemė, temo saulė, veržėsi ugnikalniai, krito lėktuvai, žemyn smigo vyriausybės, o dar vietinė „Williamso“ apokalipsė Lietuvoje… To­kius ir dar kraupesnius ženklus siuntė grėsmingai artėjantis nulinis laikas. Padaugėjo visokiausių aiškiaregių, sukruto sektos, laikų per­vartai šoko rengtis pramogų centrai, gimdymo įstaigos, elektroniniai tinklai, vagys, sukaupus tonas degių ir sprogstamų medžiagų, tai vienintelei nakčiai buvo ruošiami tvarsčiai. Pažadėta didžiausia pasau­lyje naujametinė eglutė – iliuminuotas TV bokštas Vilniuje…

O galima ir linksmiau nusiteikti. Kas gali blogo įvykti vidurnak­čio metą, kai nedirba vyriausybė, prezidentūra, seimas, kai nepriimami jokie įstatymai, pataisos, kai niekas neprivatizuojama, bankai neveikia. Juk tai, kaip ir kasmet, nulinė gyvenimo akimirka, laiko tarpas, jo trūkis, į kurį svaigiai krentame, prarasdami praeitį, jos negerumus, ir dar laisvi ateičiai.

Taip veikia metų magija, laiko skaičiuotė, tie trys nuliai, kaip trys išgertos statinės, į trečiąjį tūkstantmetį tempiamos skaičiaus 2. O iki jo dar visi metai, dar bus dveji rinkimai, kai kurių veikėjų ir par­tijų pabaiga, liesas, užtrūkęs biudžetas, knygų badmetis, kultūros ir meno žmonių bedarbystė, beraščiai vaikai, po kelių dešimtmečių į Lie­tuvos kaimą grįžtančios utėlės, paniekinti seni žmonės, prabangūs valdžios žmonių automobiliai, kurių vieno užtektų išleisti keliolika žinomų rašytojų knygų, kurių amžius bus ilgesnis už visą šį prašmat­nų ir vis labiau tautai pavojų keliantį valdininkų gyvenimą. Vis drąsiau ir grėsliau kyla sava arogantiška, antikultūrinė, šiltose val­džios gūžtose išperėta kasta.

Nulinis kultūros ir kūrybos laikas? Juo keisčiau tai sakyti, kai jau čia pat atkurto Lietuvos valstybingumo dešimtmetis. Kur tie Atgimi­mo pradžioje rašę, kalbėję, ant pakylų stovėję kūrybos ir meno žmonės? Kodėl jų taip greit neliko valstybės viešajame gyvenime?

Žinoma, tai nuliniai klausimai. Pagaliau jie nublanksta, kiek ki­taip pažvelgus į didžiuosius laiko ciklus: antrojo tūkstantmečio pabaiga Lietuvai yra pati laimingiausia istorijoje. Pirmą kartą etni­niu pamatu įkurta ir atkurta lietuviškai kalbanti valstybė, kuri steigia savas institucijas, ugdo kultūrą, turi tikrus savo pinigus, yra įsileista į pasaulio tautų bendriją, pradėtas skaičiuoti ir savas istorinis laikas, kuris Lietuvoje teka kiek kitaip: nuo 1009 metų. Tačiau ne kartą mūsų tauta buvo išmesta iš istorinio laiko, buvo iškerpami arba slepiami šimtmečiai. Viena iš labiausiai įsidėmėtinų pastarojo meto pastangų: inventorizuoti savąjį laiką, sumegzti nutraukytus galus, užpildyti jame padarytas tuštumas.

O štai visą pirmąjį tūkstantmetį Lietuva savo laiko dar lyg neturi. Mes net nežinome, kaip jį skaičiavo ir ar skaičiavo, ką apie jį galvojo ir kaip žymėjo – Lietuvoje Europos laikas ėmė veikti vėliausiai, todėl iki šiol visur ir visada vėluojame. Vėlavo raštas, knygos, menas, technologijos, tik niekad – karai, marai ir okupacijos. Net mūsų istorija S. Daukanto lūpomis ir plunksna lietuviškai ėmė kalbėti tik praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje. Dievų ir kunigaikščių vardu bandome išklausti iš kitakalbių šaltinių, – jie tenai lietuviškai taip pat nekalba. Dar mums nėra pasibaigęs Lietuvos atradimas didžiulėje tūkstantmečių išklotinėje. Tuo ir remiasi mūsų lietuviško utopija: savo ateities ieškoti praeityje, būsimąjį laiką kam nors lengvai perleidžiant, privatizuojant, dovanojant…

O vis dėlto peržengdami metų ribas, atsipalaiduodami nuo kasdieninių rūpesčių, kaip niekad susimąstom apie Laiką, kuris reiškiasi kaip– visur esanti, gimdanti, auginanti, marinanti, žmogui nepavaldi ir viską į nebūtį nusinešanti jėga. Jis kiaurai teka per akmenį, metalą, aukščiausias sienas, paveikslus, eilėraščius. Iš kokio šaltinio jis trykšta, plečiasi ar traukiasi? Ar tai nėra Dievas, jo nematoma, bet visur ir visada esanti, neapčiuopiama, neatšaukiama ir nepaaiškinama, jokiais prietaisais nesugaunama ir niekam nepavaldi valia?

Tačiau tūkstančius metų žmogus, pasitelkdamas ritualus, dievus, religijas, o pagaliau ir kultūrą, meną, mėgino tvarkyti laiką, paveikti jo ritmus, pagreitinti ar sustabdyti, o kartais pasukti atgal. Tai nežmoniška egiptiečių pastanga sulaikyti laiką, uždaryti jį milžiniškose piramidėse, jo bėgsmą paveikti statiniais, rašmenim, akmenyse, mūsų protėvių kurstoma amžinąja ugnim. Jie jautėsi esą pajėgūs savo apeigomis, aukomis ir ištarmėmis sukti laiką ratu, vynioti jį tarsi į kamuolį, neišleisti jo iš savo rankų, iš savo genties, tad jis reiškė amžiną, niekad nesibaigiantį grįžimą.

Iš savo protėvių esam paveldėję tikėjimą, jog laikas yra informatyvus, nes jo ženkluose, skaičiuose, ritmuose jau nulemtas likimą ateities įvykiai, juos galima patirti, pamatyti, pajusti peržengiant metų ribas, švenčiant žymiausias kalendorines šventes. Tuo metu prasiveria laikas, jo trūkiuose, plyšiuose grimztama prie pirminių vaizdini kuriuose įrašytos neatšaukiamos ateities ištarmės ir aukščiausioji valia. Tame cikliniame, mitiniame laike yra daugybė grįžtamųjų ryšių, kurių visuma veikia kaip savotiški ekranai, informacinės sistemos.

Mūsų tauta šimtmečius gyveno pagal šį ciklinį, į kamuolį vejamą utopinį žemdirbių laiką, pagal savo kalendorių, visus reikalus tvarkydama ne nuo pirmos iki pirmos, o nuo Kalėdų iki Užgavėnių, Užgavėnių iki Velykų, nuo Velykų iki Sekminių, nuo Sekminių Joninių, ir taip kasmet – ratu, ratu, ratu… Tai primenu, nes ši laiko skaičiuotė yra persmelkusi mūsų klasiką, o kartais ir šiuolaikinė kūrybą, gerai jaučiant gyvybinius ritmus, visa apimančios valios veikimą. Žadinantis, reguliuojantis ir baudžiamasis laiko kodeksas, gamtos ar Dievo sumanytas, veikė kaip įsakmus reikalavimas laikytis tvarkos gyvenant, dirbant, švenčiant, mirštant ar net po mirties.

Laikas buvo jaučiamas kaip nevienalytis, tekantis skirtingais pluoštais, atkarpomis, kurias reikėdavo sumegzti didžiųjų švenčių metu, kad nesutriktų didieji ritmai. K. Donelaitis bara būrus, kurie ne­pataiko veikti laiku, griaudami per amžius nusistovėjusią tvarką. Mūsų klasikų Žemaitės, A. Vienuolio, Vaižganto, V. Krėvės žmogus, ruošdamasis ką nors veikti, pirmiausia įžengia į laiką, pasitikslina sa­vo vietą jame, jo atkarpoje, gamtoje ieško jo nuorodų, ženklų. Laiko reikimas per gamtą, perimtas iš senosios baltų pasaulėjautos, folkloro, agrarinių apeigų, buvo ta pirminė kūrybos armatūra, kuri dar ir šiandien prasikiša šiuolaikinių prozininkų ir poetų kūriniuose. Nors ai, jau gyvenant pagal kitus ritmus, atrodo naivu, tačiau be viso to prarandamas laiko jaukumas, jo amžinosios kartotės jutimas.

Šiandien gyvename dar pagal kitą – kultūros, kūrybos laiką, kuris tarsi leidžia prašokti savo biologinio amžiaus ribas, pratęsti buvimą, atkuriant praeities vaizdus ir vaizdinius, susitinkant su kadaise gyvenusiais, kūrusiais, mąsčiusiais. Kultūra ir meno kūryba koncentruoja laiką, suspaudžia jį puslapyje, eilėraštyje, paveiksle, simbolyje, įspaudžia į meno dirbinius, akmenį, metalą, paminklus. Me­tas ir yra praeitis ateityje, kurį suvokiant laikas ima tekėti atgal ir atgal. O tai siejama su sąmoningumo istorija – tautos pradeda atsinaujinti save. Šio autentiško mūsų laiko skaičiuotė prasideda nuo pirmųjų spausdintų lietuviškų žodžių – M. Mažvydo „Katekizmo“. Į mūsų kultūros laiką ne kartą buvo kėsinamasi jį pasisavinant, išdras­kant ar atšaukiant. Kartais jisai ilgam sustodavo, kol jį vėl užvesdavo ai K. Donelaitis, tai A. Baranauskas, tai Maironis…

Esu jau rašęs, kad valstybė yra nereikalinga, jeigu jos ekonomika, institucijos, sukaupti turtai, pinigai, šalies gynyba, sienų apsauga tėra nukreipiama svarbiausiam, galutiniam tikslui – kultūros kūrybai, o tarnauja vien biologiniam išlikimui. Pagaliau valstybės ir atsiranda kaip kultūros fenomenai, ir išnyksta praradusios kultūrinę atmintį bei sugebėjimą kurti. Štai ir Lietuva valdžios institucijose, kuriose dominuoja vadinamasis technokratinis mąstymas, projektuojama kaip neįdomi, tik „pagal Europos standartus“ vartojanti šalis, užversta kitų šalių kultūrų atliekomis. Nesant jokios kultūros policijos kartais taškomi nemenki pinigai ambicingoms, triukšmingoms. Tačiau tuščioms kultūrinėms akcijoms, po kurių lieka tik daugybė šiukšlių ir biologinių atliekų.

Taigi vienu metu gyvename keliuose laikuose, kurie matuojami ne tik laikrodžiais, metais, mėnesiais, valandomis, bet ir išleistomis knygomis, paveikslais, atliktais darbais, istoriniais įvykiais, gamtos ciklais, žymių žmonių gyvenimo ir mirties datomis, kultūros tvarumo ženklais ir savo gyvenimo trukme. Tokia matuoklė yra ir mūsų literatūra, laiką skaičiuojanti nuo pirmojo lietuviškai parašyto žodžio.

Nuolat šokame ar žengiame per įvairiausias laikų ribas, vis keisdamiesi ar keisdami, kurdami ir kuriami. Ypač tam nusiteikiama vykstant amžių pervartoms. Tad ir galvojama, kas įvyks, kai laikrodžiuose, TV ir kompiuterių ekranuose pasirodys nuliai?

Tikriausiai – nieko. Kūrybos laikas nulių nerodo.

Taigi rašau – 2000.