Marcelijus Martinaitis. Eilėraščiai
1995 m. Nr. 8–9
Rūšiuoju prisiminimus
Štai šitų turbūt niekaip daugiau neprireiks.
Ir šitų. Jų vaizdas gerokai jau apsitrynė,
spalvos išbluko, todėl neįmanomos kopijos.
O šituos jau teks sugrąžint: priklauso jie mirusiems…
Tai pokalbių nuotrupos išgertuos senuos vyno buteliuos –
juos netyčia radau tarp visokių rakandų.
Štai šituos dar perfotografuosiu (prašė laikraštis).
Be to – tiks įdėt į eilėraštį arba nufilmuotus
parodyt TV ekrane.
Saugoju slaptą tekstą. Kažkieno padiktuotą –
jį kregždės užrašė danguj virš Kalnujų.
Atminty dar turiu rudeninių laukų,
kai jie tapdavo salėm rinktis sugrįžusioms vėlėms.
Atminty sudėlioju ąsočius,
pilnus medum kvepiančių poterių –
jais gydėmės nuo pavietrių ir kosulio.
O štai šitie tinka vartoti nuo nemigos,
kankinamam sąžinės, atgailaujant,
praradus sveikatą, padeda nuo beprotybės,
nuo keršto, klastos, nuo svetimavimo,
nuo pastojimo.
Turiu ir tokių, kurie tinka maišyt su eilėraščiais,
su migdomaisiais, kava, alkoholiu bei ašarom…
Perverčiu viską, dėlioju, suraišioju
ir pavargęs ant jų užmiegu –
kaip akmuo ant Viešpaties kelio.
Esu matomas Vokiečių gatvėje
Esu matomas
išeinantis iš namų, rakinantis duris,
praeinantis tarpuvartę, gatvę –
nekaltas.
Esu matomas
pro užuolaidą iš automobilio, spaudos kiosko,
kūdikio vežimėlio, išilgai gatvės –
nekaltas.
Esu matomas
benamio valkataujančio šuns, čigonės, policininko,
vienuolės, bakalauro, balandžio, elgetos –
nekaltas.
Esu matomas
iš priekio, iš šonų, iš nugaros,
santechnikas mato batų padus iš kanalizacijos šulinio –
iš apačios. Iš viršaus esu matomas
vienintelės varnos nuo nudievinto kryžiaus –
nekaltas.
Esu matomas
vakare namuose iš kitos gatvės pusės pro apšviestą langą –
prie šaldytuvo, priklaupęs, lyg atgailaujantis
prieš mažą apšviestą altorėlį –
nekaltas.
Esu matomas
išjungiantis šviesą – visos dienos atmintį,
pasitraukiantis į tamsą –
nekaltas.
Senutė žiūri pro langą
Beveik jau nevaikšto.
Per dienas žiūri pro langą.
Žiemą vasarą veidas tarp pelargonijų.
Ji mato, kaip keičia šaligatvius,
langus, įtaiso reklamą.
Kasmet kažką stato, smarkiai
judėdami, lyg stengtus
gelbėt arba sustabdyt
kažkokią artėjančią
neįžvelgiamą nebūtį.
Silpsta akys.
Kitoj gatvės pusėj
kyla bankas,
skvere sulaukėjusi kriaušė
kasmet vis aukštesnė. –
O sveikata jau negerėja.
Valkatos kūnas Jurbarko vieškelio griovyje
Ko sustojote? Eikite, eikite… Tai
visai jums neturi rūpėti!
Mane tik dabar jūs pamatėt!
Štai norite sužinot mano vardą ir pavardę,
kas aš toks ir iš kur,
kai man visai to nereikia…
Jūs bijot? Apsimetat?
Galvojate apie save?
Matot, man jau nieko nereikia:
nieko neskauda, niekur neskubu,
nejaučiu pykčio, alkio, pavydo…
Aš jus pakeičiau? Persigalvojot?
Norite pataisyt savo reikalus?
Eikite, eikite… Dabar
mane jūs regėsit dažniau
negu gyvą.
Eikite, eikite… Aš –
paskui jus.
Neatsigręžkite!
Prisiminimas
(Paserbenty giedant mojavas)
Tikiu kvepiantį Dievą
iš tavo maldaknygės
iškritusiam paveikslėly.
Tikiu gėles koplytėlėj,
tikiu raides, įrašytas
po giesmyno gaidom.
Tikiu tėvą ir motiną,
Šventosios Šeimynos paveiksle
pasmilkytus žolelėm.
Tikiu mergaičių giedojimą,
tavo balse
tikiu Jo pervertą širdį.
Tikiu tavo kaktą ir lūpas,
tavo sudėtas rankas,
kurių dar niekam nepraskleidei.
Tikiu niekieno neliestą Dievą
medalikėlyje
prie pilnėjančios tavo krūtinės.
Tikiu įgimtą nuodėmę –
tai gražiausia, kas žemėje
mudviem yra dovanota.
Prisiminimas
(Mediniai kaimiečių dievai)
Apkerpėję, savim nebesirūpinantys koplytėlėse šventieji,
seniai visus šios žemės reikalus apleidę…
Ties garažu ant pravažiuojančių iš tuščio kibiro vis lieja
šventasis Florijonas abejingu, šaltu veidu.
Sutrikus Agota nežino, ar jai mesti duoną
į pralekiančias gaisrines bukais raudonais snukiais.
Medinėj upėj Kristus dairos Krikštytojo Jono,
ties skęstančiųjų gelbėjimo stotimi be darbo Nepomukas.
Ore į tuščią vietą, ten, kur būta smako, Jurgis duria…
Mergelės nėr šalia – jinai kažkur muziejuje… Atvertos –
be Dievo Motinos – medinės koplytėlės durys:
šventosios vietoje – kaip naujas dievas – butelis išgertas.
O kur Maloningosios spinduliai išjos delnų, užlieję
laukus ir apvaisinę per javų žydėjimą kiekvieną varpą?
Ties sąvartynu varpinė palinkusi kaip elgeta su terbomis prieš vėją,
lyg kviestų pasikart, nutįsus virvė iš viršaus, kur būta varpo…
Čia būta kito dievo. Klastą jo patyrę
ir siaubo apimti šventieji Dievui ir žmonėms tarnaut nustojo…
Vieni į ugnį nužengė, kiti iš lėto nyko arba slėpės girioj:
naktim savu krauju kažkas patepdavo žaizdas ant Kristaus kojų.
Jie vertėsi pagelbėdami mirusiems ir melsdami malonės,
kaimietiškais veidais, nežinantys klastos šventieji –
tik už pasmilkymą, už žodį ar kriaukšlelį duonos,
alaus šlakelį, nuliejamą per Šeštines arba užbaigus sėją.
Aukštyn jie perduodavo, kas čia gimė, mirė, nusidėjo,
geriau nei šiandie radijas, kurs nieko neišklauso ir negirdi.
Dabar jokia žinia, žolelėm pakvėpinta, nepasiekia Dievo
per jo sūnaus ar Dievo Motinos atvertą širdį.
Jie stojo pavaduoti lauksargius. Pavasarį Žemyna
Mergelės akimis malonino išėjusį laukan artoją.
Ties kryžkele, darželyje arba palaukėje Šventa Šeimyna
nuo sausmečių, pavietrių ir nuo badmečių kelius užstojo.
Dėl pavilioto aitvaro, dėl nužiūrėjimo neleisdavo iškilti barniui –
visokie gaivalai sulindo į raistus ar slėpdavos pasuolėj…
Tik kartais laumė pusnuogė ant šieno imdavo sloginti berną –
tas risdavosi klykdamas nuo bertainio, laikydamasis už kankolų.
Dabar aplink stogastulpius, kryžius apleistos, tuščios erčios –
visiems į Paskutinį Teismą susirinkt jau paruošta dykynė…
Vėl nieko nebijodama iš balų, iš gerklių ir sąvartynų verčias
visokia velniuva, kurią dar Mažvydas „Katekizmu” globot užgynė.
Lyg kam norėdama įduot, Mergelė laiko sūnų, išvarpytą šūvių…
Šventųjų neglobojami, numirėliai kapuos per naktį krečia pokštus.
Tiktai šventoriuje iš Viešpaties medinio vyzdžio srūva
rūstybė, nuo kurios pavirtęs akmeniu į žemę sminga paukštis.
Patamsiuose pūškuodami po koplytėlėm šmirinėja kaukai.
Ugninis aituaras kaip koks nuodėgulis ant daržinės nukrito…
Girdėt, kaip laumė taškosi. Kažko Žvorūnė kaukia.
Neatsigręždamas velniūkštis pralekia. Ir vėl ramu lig ryto.
K.B. laiškas panelei Margaritai V.
Nuostabusis gaivume,
kai pro langą žvelgiu į šį gašlų,
kačių šlapimu trenkiantį kiemą,
nedrįstu pagalvot apie TAI.
Jau seniai ieškau tinkamo interjero,
kuris Tavo kūnui suteiktų nepakartojamo žavesio.
Ar šitoj skylėj įmanoma TAI?
Ar įmanoma, klausiu Tavęs?
TAM būtini antikvariniai baldai,
klasikos tomai įstiklintoj spintoj
ir bent vienas retas paveikslas…
Nuostabusis gaivume,
tik tokiuos interjeruos įmanomas
intymus suartėjimas. Ar to neverti
Tavo nuostabūs mano kūnu grojantys pirštai,
melodingas liemens išlenkimas, rafaeliška oda,
trūksmingas alsavimas TUO METU, klausantis
grigališkųjų choralų.
Tik tada atsitiktų TAI,
ką atspindėtų didžiulis
renesansinio išdirbio veidrodis.
TAI panašu būtų į nuostabą,
kai ima ryškėt antikvarinė retenybė,
restauruojant atrastą seną paveikslą.
Esi to verta, Margarita!
Tik menas ir veidrodžiai
yra atgręžti amžinybėn –
ir kūnai pavirsta šedevrais.
P. S. Dėl šios priežasties,
kol nerasiu tinkamo interjero,
visa TAI laikinai atidėkim.