Marcelijus Martinaitis. Eilėraščiai
1998 m. Nr. 12
Nuorašai
Eilėraščius nusirašinėju nuo anksčiau parašytų,
nuo fotografijų, nuo savo gyvenimo,
nusirašinėju nuo vandenų, nuo dangaus,
nuo medžio lapų.
Nusirašinėju nuo bokštų, šventovių,
nuo giesmynų, nuo mirusiųjų,
nuo iškelto Viešpaties piršto.
Nusirašinėju nuo to, ką liečiau,
nuo lūpų, krūtų, nuo prisiminimų,
laiškų, gražių užmirštų niekniekių,
nuo segių, apyrankių.
Nusirašinėju nuo paukščių, nuo gyvulių,
kuriuos glosčiau, šėriau, mušiau,
nuo peilio kriaunų, nuo kraujo,
pasiliejusio asloj.
Nusirašinėju nuo automatų, kulkosvaidžio rankenų,
nuo žaizdų, nuo gaisraviečių,
nuo tuščių puslapių, nuo to,
kas buvo neparašyta.
Išleistuvių nuotrauka Aleknynės mokykloje
Tasai antras iš dešinės, kiek apskuręs,
stypsantis virš pirmosios mergaičių eilės,
esu aš.
Žvilgsnis –
lyg ką gražaus būtų pamatęs toli.
Dešinė kiek sulenkta –
norėtų uždėti ją ant peties
stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.
Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:
ten nieko neliko, kur stovim –
viskas išrausta, skendi piktžolėse.
Pasikeitė visos ląstelės. Kitas protas,
veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie.
Treti dantys.
Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?
Ko jis taip tikisi?
Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,
kad būtų gražu Lietuvoj.
Kaip jam pasakyt, kad neverta?
Ji greitai susens, bus pavargus, aplipus vaikais,
pikta –
niekada nebus tavo.
Kaip jam pasakyt, kad jau mirę tėvai,
kad nieko neliko iš to,
kas matyti toj nuotraukoj?
Jis žvelgia su tokiu pasitikėjimu,
dar neapviltas mano gyvenimo:
jis dar nežino, kur būsiu,
kad rašysiu eilėraščius,
kad bus kita moteris…
Kaip žvelgtų į mane iš tos nuotraukos?
Kaip jam perduot eilėraščius,
knygas, geresnį drabužį? Kaip
palikti jam, ką užrašiau?
Juk dėl jo ir buvo gyventa.
Paukščių Takas
Laukai pakeitė šukuosenas.
Už miškų, kareivinėse
graudžios naujokų dainos
apie brangią tėvynę ir mylimą.
Po žvaigždėmis
trumpai pakirptose ražienose
stoviu kaip užmirštas dalgis –
po rugiapjūtės.
Lyg turėčiau kažkur išvykti,
būti apkaltintas ar ištremtas.
Tas atsisveikinimas rudenį su tuo,
kur esi ir kur visada liksi,
kai tokie gervių verksmai naktį
Paukščių Take –
palieka mus Lietuva,
sparnuota.
Jie žiemą praleis dausose,
prie šiltų vandenų.
Paukščiai – jie dar prisimena,
iš kur kažkada atkeliavom:
į ten juos kas rudenį išveda Paukščių Taku
mūsų protėvių vėlės.
O likti per daug man,
per daug spalio naktį žvaigždžių.
Kas metai po jom esi vis mažesnis,
lyg užmirštas ant kažkieno didelio delno –
kad tiktai nesugniaužtų.
Namelis Vanaginėje (Žiema)
Tenai
užrakintas namelis baltoj žiemos atvirutėj,
nugrimzdęs sniege lig langų. Nieko
seniai čia nebūta.
Tik per sodą
neįskaitomas paukščio nupėduotas dantiraštis.
Tyloj girdėti be galo toli –
neužmatomai.
Apšerkšniję saulėgrąžų stagarai
kyšo iš sniego kaip vyskupo lazdos.
Tuščia, nė gyvos dvasios.
Manęs čia nėra, vis nėra toj žiemos atvirutėj.
Tik nežinia jau kiek laiko,
sapnuodama vasarą, snaudžia
prie durų susigūžus katė, –
kaip našlaitė iš kalėdinės pasakos
vaikiškoj knygoj.
Pro langą aštrus spindulys krenta ant stalo…
Nei Viduje kažkas ten yra. Akiniai,
užmiršti prie atverstos knygos,
Lyg ją skaito. Negyvas
vabalėlis dar nuo rudens ties eilutėm:
„…visa tai
nepaisant pasipriešinimo…”
Dabar taip skaudu prisimint,
kaip vasarą sugirgždėdavo durys
ankstų rytą, joms atsidarant į sodą,
kai sustingdavau prieš neapsakomą dangų,
staiga užmiršęs gyvenimą.
Daina neparašytam eilėraščiui
Bėki, eilute,
galan gyvenimo,
galan gyvenimo –
per visą knygą.
Bėki per knygą
lapas po lapo,
lapas po lapo –
galan gyvenimo.
Palaidi žodžiai
vejas per knygą,
veja mažąsias
didžiosios raidės.
Bėki nuo žodžių –
neatsisukus,
tie žodžiai žvanga
pikti kaip dalgiai.
Bėki, eilute,
lapas po lapo,
o pabėgėjus –
dar palūkėki.
Žodžių užvyta
sustok pabėgus –
mes dar pabūsim
vidury knygos.
Mes dar pabūsim
vidury knygos,
vidury knygos
susimąstysim.
Po to pabėgsi
mane palikus
galan gyvenimo
nepalūkėjus.
Esu įtariamas
Moteris, sėdėjusi šalia,
pasislenka, kita persėda, kad nepažvelgčiau.
Sprunka patamsy kelio paklaustas praeivis.
Skubiai perbėga gatvę katė, pasibaido
pievoj arklys, nuskrenda bitė, plaštakė,
mikliai pasprunka pelytė.
Voverė iš viršūnės pažvelgia taip,
lyg esu čia nebūtinas.
Turiu dokumentus, neteistas,
be revolverio, beveik be minčių.
Tiktai parazitai, visokie vabzdžiai,
musės bei kirminai ropoja per veidą,
lenda į burną, į nosį,
geria kraują.
Kur pasirodau, kas nors slepiasi, bėga,
įtariai žiūri, suklūsta, apsimeta:
galiu sutrypti, suvedžioti, kankinti, sugauti.
Mane įtaria, kad esu prievartautojas, skerdikas,
herbariumų sudarinėtojas, girtuoklis, neurotikas,
kišenvagis, maniakas, buvęs agentas, gyvūnų nuodytojas,
pabėgęs iš kalėjimo.
O vis ieškau ko nors,
kas nebėgtų, leistus glostomas, jaukinamas,
kalbinamas, mylimas, maitinamas.
O kas jiems, tiems žvėreliams, bitėms, moterims,
kad turiu dokumentus, skaitau Šv. Raštą, medituoju eilėraščiais,
laiku grąžinu skolas, moku mokesčius.
Tik nešiojuos kažkokią nežinomą kaltę prieš visa,
kas gyva, kas gimsta ir žūva, kas gieda, liūdi ir kenčia:
kur tik pasisuku, lieka vien tuštumos,
kaip velnio nugraužtos ganyklos.
Jaunavedžiai
Užsirakinę duris,
nuleidę užuolaidas,
pritemdytame kambaryje.
Užsidarę dviese
nuo miesto, bažnyčių,
nuo valstybės,
nuo bibliotekų, teatrų, –
kad nieko neįžvelgtų praeiviai.
klasiko paminklas skvere
pro aptemdytą langą.
kur vyksta meilės grumtynės.
Jie vengia enciklopedijų,
peizažų ant sienos,
senos tėvų fotografijos,
papuošalų,
dokumentų.
Miestas pritemęs –
vienas kitas praeivis, šuva,
automobilis.
žibinto šviesa, palieta ant asfalto,
klasikas, labiau įsikniaubęs į bronzinę knygą,
ir dar vienišesnis.
Tik šičia tamsu –
nuo visų pasitraukę
už aptemdyto lango
dviese
repetuoja agoniją.
Poetinė infekcija
…nes
užsikrėčiau atmintinai kaldamas eilėraščius.
Iš mažens buvau neatsparus Maironiui. Binkiui, Kossu,
įvairiems poetiniams uždegimams.
Ištikdavo netikėti priepuoliai rašant ar skaitant,
lyg ir išnykdavau.
Neišsivystė atsparumas gyvenimui.
Anksti išstypau, mėnesienoje
ilgai kosėdavau – eilėraščiai
galėdavo pratrūkti krauju iš burnos,
ypač skaitant Vaičaitį.
Kartais užplūsdavo ūmūs laimės proveržiai.
Jie baigdavosi savigrauža, kalte,
kurios priežasties nežinodavau.
Tai nuolat kartojasi ir yra perduodama kitiems
per eilėraščius – skaitantys tai jaučia.
Nežinau, kiek nuo jų užsikrėtė mergaičių.
Bandžiau gydytis vynu, kitais stipriais gėrimais,
palaidu gyvenimu, padorumu, meile gamtai –
viską išmėginau, nepadėjo net
socrealizmas.
Šio užkrato požymiai – vengimas naudingų dalykų,
neturėti valdžios, pinigų, automobilio,
lankytis tamsiose smuklėse, nevengt valkataujančių,
kalbėtis su šunimis, vilioti paukščius, už nugaros
jausti mirusiųjų šnaresį, regėti,
kaip laisvom valandom Dievas įsikūnija į tekstą.
Po to nieko neveikti, stebint,
kaip sąmonė pasklinda erdvėj,
netikėtai patirti, kad poezija –
kritimas per visą gyvenimą
iš neapsakomo aukščio.
O kartais šis užkratas sukelia siaubingus regėjimus:
šventojo gundymai, erotinės scenos, piktžodžiavimai,
žudynių vaizdai.
Jeigu tai iš tikrųjų įvyktų,
neturėčiau išeit iš kalėjimo.
Naktimis baisūs košmarai:
tardo mane juodom togom teisėjai
atsivertę žodyną –
poetų baudžiamąjį kodeksą.