Marcelijus Martinaitis. Vienos nakties trajektorijos

1998 m. Nr. 3

Taip jau yra, kad storiems žurnalams užprašo rašyti beveik prieš porą mėnesių. Pataikė man paskambinti, galima sakyti, po bemiegės prezidento rinkimų nakties. Šio rašinio tema pati pasipiršo, nes pagalvojau, kad Lietuvai svarbūs įvykiai kažkodėl vyksta ir žinios apie juos sklinda naktimis. Štai – Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, vėl sausio naktis, lau­kiant balsavimo duomenų. Po tokių naktų keičiasi nusiteikimai, valdžia, kultūrinis ir politinis būvis: tamsoje mums ne kartą yra prasidėję nau­ji laikai. Tad ir šį mėnesį jau aštuntą kartą prisimename Kovo 11-ąją.

Rodos, dar vis veikia senųjų baltų mitiniai archetipai, kurie pri­mena laikus, kai alkuose buvo kūrenami negęstantys laužai, vėliau didžiųjų virsmo švenčių metu per naktį bažnyčiose deginamos žvakės, o dabar, lyg šeimos aukurus apgulę televizorius, iki paryčių pliskinome jų ekranus. Laukdamas balsavimo duomenų, tą naktį galvojau apie Sausio 13-ąją, kai languose taip pat buvo šviesu, o aikštėse liepsnojo laužai. Koks nors prašalaitis, balsų skaičiavimo naktį virš Lietuvos skridęs lėktuvu ir pažvelgęs į žemę, galėjo pagalvoti, jog ten, apačioje, vyksta kažkas labai svarbaus, kad tiek šviesų: gal lietuviai vėl ginasi, švenčia prisikėlimą ar laukia svarbios žinios?

Tuos rinkimus po dviejų mėnesių gal ir vėlu būtų prisiminti, jei ne jų trajektorijos, kaip numanau, sieksiančios ir kovą, ir balandį, ir kitų metų pradžias bei pabaigas. Lietuvoje kažkas pasikeitė: kitą rytą žmonėse buvo daugiau smagumo, kiek žinau, nesikrimto ir tie, kurie balsavo kitaip. Gal net buvo svarbiau ne ką, o kaip. Jautresni galėjo pajusti, kaip kažkur išgaravo negerumas, ta neaiškių rungtynių įtam­pa, po kurios įvyko stipri tamsių jėgų iškrova, įsižiebė žadėta santaros ir šviesos viltis. Tai nebuvo įprasti sąrėmiai partijų, kurių kontūrai vis labiau blanko, o įvyko kažkas dar ir kita, nauja, kas kilo iš žmonių.

Tai jie rinko ne tik prezidentą, bet pajutę savojo balso vertę siekė išsiryškinti, nedaug ko tikėdamiesi iš sakralizuotų vaidinimų, dainelių, apsėstųjų pranašysčių, spalvotų kičinių pažadų, nesuvilio­ti nežinia kaip ir iš kur pirmą kartą išlindusiais tokiais dideliais pini­gais. Apytikriai skaičiuojant, Lietuvoje vienam gyventojui jų teko daugiau nei renkant JAV prezidentus. Ką reiškia toks litų tvanas, naujųjų turtuolių išlaidumas, kai jų kišenės užsiūtos bibliotekos mokykloms, kai neprisišauksi paramos gerai knygai? Ar ne kandidatas išsireklamuotų tuos pinigus skirdamas, sakysim, našlaičiams, jeigu jo veidas jau ir taip gerai žinomas?

Tačiau pirmą kartą Lietuvoje susirėmė į rinkimų sūkurius įmesti dideli pinigai ir ryškėjančios demokratinės nuostatos, pasikeitė rinkėjų nusistatymai. Rinkimus šį kartą pralaimėjo pinigai ir min erzinta ir viliota pažadais, gąsdinta seniai įvarytais baimės kompleksais, partinėmis fobijomis. Dar niekad, nė po vienų rinkimų nebuvo taip pasipuošę miestų sąvartynai – kai kurie labai spalvoti maži pažadai, matyti, ten jau liks visiems laikams.

Tačiau po rinkimų vėl bandyta Lietuvą dalinti pusiau – pagal kandidatams atiduotų balsų procentus sudaryti minias ir jas sustatyti į kairę ir į dešinę. O to padaryti jau nepavyko, nes atsiranda visuomenė, kurioje minios žmogų keičia pilietis, už savo pasirinkimą atsakingas asmuo. Pagaliau prasiplėtė erdvė naujiems veidams, idėjoms, išmanymui, plūstelti jaunimas, iki šiolei pagyvenusių žmonių niukintas, kad jis viskam abejingas, neina partijų nubrėžtais keliais. O tai keičia visuomenės struktūrai ryškėja socialiniai ir kultūriniai sluoksniai, todėl memorialinės ir publicistinės partijos, vis dar nešiojančios praeities pavalkus, pradeda atsilikti nuo to, kas jau įvyko arba vyksta, ką veikia ir kaip mąsto žmonės Lietuva pasisuko į ateitį. Prancūzai Ch. de Gaulle laiko didžiausia šie amžiaus asmenybe, gerbia iki šiol dar ir dėl to, kad atėjęs į valdžią išlaisvino Prancūziją iš praeities, perleisdamas ją gerai veikiančioms teisinėms institucijoms. Ir prancūzai pradėjo gyventi dabartimi ir ateitimi.

Prezidento rinkimai Lietuvoje galėjo būti ir simbolinis veiks­mas, – o manau, kad taip ir buvo, – išreiškiantis persilaužimą visuomenės sąmonėje, kuris atpalaidavo asmens iniciatyvą ne tik valdžioje, bet ir įvairiose gyvenimo ir ūkio srityse, politikoje, kultūro­je, mene. Tai nebuvo partinis pasirinkimas, kaip iki šiolei įprasta. Ar nebus įveikta paveldėta ir vis galiojusi nuostata, kad partinis žmo­gus yra arba turi būti dominuojanti figūra tiek valdžioj, tiek ir įvairiose net nepolitinėse grupėse ar žmonių santalkose.

Todėl nėra tikro atsakymo, kas iš tikrųjų rėmė V. Adamkų, kokia jo partinė ar politinė atrama, pagaliau – kas tuos rinkimus laimėjo, kokia jėga tuo turi ar gali pasinaudoti. Galiu tik pridurti, kad laimėjo dar viena nepaminėta jėga – Santara-Šviesa.

Be šio kultūrinio ir liberalinio išeivijos judėjimo kažin ar Lietu­voje galėjo prezidentu tapti koks nors kitas „atėjūnas“? Beveik tris­dešimt metų žymią įtaką darė santariečių kultūrinė programa „Veidu į Lietuvą“, kurios autoriumi buvo ir V. Adamkus. O juk kultūrinė laikysena, kaip ne kartą buvo, ilgainiui tampa ir politine.

Kada nors teks įvertinti istorinį „Metmenų“ žurnalo vaidmenį. Juk jis programavo kelių jaunesnių krašto kartų kultūrines nuostatas, pastebėdavo kūrybingesnį ir savarankiškesni žmogų, ieškojo Lietu­voje palankios intelektualinės dirvos, sumaniai orientuodamas gabesnių literatų kūrybą. Tai buvo gyviausia, kas mus pasiekdavo iš išeivijos ir kas plisdavo ratilais, kaip į vandenį įmetus akmenuką, kol jis pasiekia tolimiausius telkinio pakraščius, o ten jau gali būti ir neži­noma, kas tą akmenuką įmetė. Didelį būrį Sąjūdžio pirmeivių taip pat buvo galima vadinti santariečiais, su programuota laikysena staiga atsiradusiais pačioje partinio štabo panosėje.

Kad kažkieno bijota Santaros-Šviesos įtakos, rodo „Voratinkliai“, skleisdami dviprasmiškas kagėbistines užuominas, į savo pink­les gainiojo žinomesnius žmones, kaip nors susijusius su šiuo judėjimu, bendravo ar vyko į jų suvažiavimus. Tai buvo viena iš neblo­gai pavykusių kultūrinių bei meninių sluoksnių skaidymo operacijų, nežinia, kieno sumanyta. Tos drumzlės gal jau baigia nusėsti.

Vis dėlto Lietuvos ateitis kyla iš kultūros, mokslo, knygų, išma­nymo, ugdymo, o ne vien iš giedojimo ir prakalbų.

O tie rinkimai, apie kuriuos čia kalbėjau, nors ir žymiausi, sukėlę daugiausia minčių, bet ne vieninteliai Lietuvoje. Kas dabar nerenka­ma: stipriausi, ištvermingiausi, ėdriausi, nuogiausi, liežuvingiausi, atrodo, net ir kvailiausi. Lietuva dabar aptekusi visokiausiais rinki­mais, jų sezonas prasideda šylant pavasariui, atšventus valstybines šventes, ir užsibaigia metų sąvartoje. Ir ko tik čia nebūna, – renkamos gražuolės, šunes, katės, žymiausi politikai, populiariausi šalies ar miesto žmonės, sportininkai, ilgiausio bučinio nugalėtojai… Lietuva laidžia, linksminasi, šoka, leidžia pinigus, raketas.

Bet literatūrai, meno kūrybai dangus nušvinta tik tamsiausiu metų laiku, maždaug gruody, kai ir čia prasideda rinkimai, prisimenama kūryba ir kūrėjai. Pasipila premijos už geriausias knygas, spektaklius, atlikimą, publicistiką, skirstomos stipendijos, dalijama parama menininkams. Tie metų gale vykstantys visuotiniai rinkimai prašviesina ir išjudina meninį gyvenimą, verčia galvoti, kad jis nėra skurdus, kad tiek daug visko yra, jog užtektų ne tik tamsiausiam mėnesiui, bet ir visiems metams. Pasirodo nuotraukos laikraščiuose, veidai TV ekra­nuose, o po to vėl reikia laukti kito gruodžio, pavyduliaujant pus­nuogėms gražuolėms, raumeningiems sportininkams, bukiems nusikaltėlių veidams laikraščių puslapiuose. Meninis sezonas baigiasi…

Nors ir kalbėjau apie mūsų dvasios pagerėjimą, tačiau kažkas yra smarkiai pasikeitę. Štai, sakysim, kai renkami žinomiausi arba po­puliariausi Lietuvos žmonės, rašytojai tarp jų jau neminimi. O dar taip neseniai jie buvo minimi pirmiausiai. Rašytojo jau niekas neklausia, kaip gyventi, ką jis galvoja apie dabartį, ateitį, gamtą, pini­gus, bankus, žvėrelius, meškeriojimą, meilę, vaikus, tautą, ką jisai rašo ir kodėl rašo. Ką nors darant, tarsi reikėdavo atsiklausti rašy­tojo. pasitikrinti skaitant jo kūrinius. Dabar beveik aklinai uždary­ti TV ekranai, jo nelaukia leidyklose su nauju šedevru… Koks nors gumą čiaumojantis „virškinimo agregatas“ užklaustas savo galvoje nesuranda nė vienos pavardės, nors gali pasakyti, kiek kainavo Dianos suknelė arba kelintą vyrą keičia aktorė Taylor…

Pastaruoju metu pastebimai pasikeitė vertybinės orientacijos, tiks­liau – atstovavimo būdai tam tikroms idėjoms, nuomonėms, skoniams, galimybėms, pomėgiams, gyvenimiškoms nuostatoms, siejant tai su dalyvavimu arba galėjimu įgyvendinti dalykus, kurių daugelis geidžia kartais gana praktiškose srityse ir nori matyti, kaip tai padaroma.

Kitaip sakant, suiro gerai matoma hierarchinė sistema, kuri veikė kaip kultūrinis modelis. Jos viršūnėje buvo matomi ne tik kūrėjai, bet ir literatūros kūrinių veikėjai, matuojami amžinaisiais gėrio, meilės, pasiaukojimo, dosnumo, neturto matais. Ir štai staiga pasikeitė veikėjų nomenklatūra, pasirodė verslininkai, bankai, pažiro dideli pinigai… Rašytojas, buvęs vienas iš kultūros personažų, pradeda neatitikti neblogai arba „gerai gyvenančiojo“ vaizdinio: juk jis neužsidirba, jau nepragyvena iš savo rašymo, tad atsiduria tarp visuomenės remtinųjų ar beveik tarp neįgaliųjų. Tai ar verta klausti, kaip gyventi, kai tiek yra turinčiųjų, galinčiųjų, sugebančiųjų…

Rašytojas, kuriantis nacionalinę literatūrą, nėra ir nebus turtin­gas. Juk panašiai yra ir kitose nedidelėse šalyse, nebent tik vienas kitas plačiau prasimuša. Tiesa, gali nesunkiai ir daug uždirbti eiliuo­damas tekstus reklaminiams klipams, rašydamas scenarijus eroti­niams filmams, kupletus gimtadieniams ir vestuvėms, kvailas dainas apie širdį ir ilgesį, kriminalines kronikas, romanus apie seksą…

Dabar mažai kas išgirs rėkiantį apie savo kompleksus, neviltį, praradimus, kai pradedama rizikuoti pinigais arba jais veikti. Už savo tekstus negausi kalėjimo, niekas nekonfiskuos rankraščių… Visiška laisvė, kuri maitinasi pačia savimi.

Žodžiais tų dalykų jau nepataisysi. Kultūroje, kaip ir kitose valstybės gyvenimo srityse, ima veikti konkurencija: dalykas, kuris ištiko netikėtai ir kuriam nebuvo pasiruošta. Dabar neišmanom, kaip čia tvarkytis, kai kūrybą, kuriai reikia tiek pastangų, laiko ir nervų, akivaizdžiai išstumia visoks masinis niekalas. Iš seno įdieg­tas, atrodytų, paprastas būdas – riboti, drausti, neleisti…

Štai čia ir išryškėja silpnumo požymis – nesugebėjimas konku­ruoti. Iškilo naujas veiksnys kultūroje ir kūryboje – pinigai, kurie buvo suprantami kaip maisto kortelės ar bilietai į cirką. Dabar su jais skaitomasi labiau nei su skoniu ar talentu. Pradėjus veikti vadina­majai laisvajai rinkai, daugelyje sričių valdžią perima bankai ir pini­gai, neišskiriant kultūros ir meno kūrybos.

Kad galėtum valdyti arba veikti kultūrą, reikia kažkaip valdyti pinigus. Juk ta vadinamoji masinė Vakarų kultūra, o ir savas niekalas netikėčiausiose vietose vis dažniau išnyra su nemenkais pinigais, labai pelninga reklama. Vis daugiau ir daugiau reikia tokio lengvai virškinamo kultūros maisto.

Štai ir nusišnekėjau iki pinigų, žinoma, nenorėdamas pasakyti, kad valstybė jų neskiria. Skiria, bet per daug jų niekada nebus. Pasta­ruoju metu iškyla kitas dalykas: kaip tuos pinigus valdyti, per kieno ir į kieno rankas jie turi eiti, kaip pereiti nuo kiekybinio, koks vis dar tebėra, prie kokybinio kultūros ir meno rėmimo, siekiant konku­ruoti, išryškinti ir palaikyti tai, kas turi ir turės reikšmės ne TV reklamai ar šiaip pasismaginimui, o mūsų dvasios raidai, buvimui pasaulyje ir savyje. Dabar prigaminta visokių „politikų“, o štai nėra nacionalinės valstybės kultūros politikos, jos nuostatų, aiškesnių kontūrų. Keletą metų tokių nuostatų atsiradimui buvo įnirtingai priešinamasi, bijant iš rankų išleisti valdžios vadžias.

Tuo tarpu tarptautinio išdirbio masinė kultūra, jos srautai lie­jasi iš TV ekranų, aikščių, salių, atvertų langų, kurdama absoliučiai tuščią pasaulį, kuriame nėra ką veikti.

1998.1.29