Jurga Perminaitė. Sugrįžimo džiaugsmas

1999 m. Nr. 1

Marcelijus Martinaitis. Sugrįžimas: poezijos rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 1998. – 556 p.

I. Eilėraščių rinktinė

Du momentai pažintyje su poezija yra baugūs skaitytojui, juolab ty­rinėtojui, kritikui ar recenzentui – pirmoji dar nepažinto autoriaus knyga ir jau gerai žinomo poeto išleistų eilėraščių knygų subsumacija. Pirmo­ji knyga baugina (šį žodį rašau su visiška atsakomybe) todėl, kad dar nėra įvertinta, naujas pasirodymas dar neturi savo vardo ir vietos (reikalau­ja susikaupimo, suklusimo, neapleidžia baimė, kad gali suklysti, pražiopsoti ar tiesiog neatpažinti), o rinktinė – t. y. knygų knyga – todėl, kad jau šitiek kartų yra jos eilėraščiai vertinti (rimtų dėdžių ir tetų, ne­rimtų dėdžių ir tetų, sąmoningų skaitytojų ir netyčia pasitaikiusių užklydėlių), šitiek kartų buvo apibrėžiami jų literatūriškumo kriterijai, stilistikos ypatybės ir t. t. Baugu, jei subsumacija nesuteiks naujų reikšmių. Knygų knyga – kitaip sakant, rinktinė – pati atsineša savo įver­tinimus, savo iš anksto žinomas ir laukiamas reikšmes, netgi savo jau patvirtintą indėlį į literatūros sistemą ir istoriją. Tai kas gi belieka rink­tinės skaitytojui? įtariu, kad ne galimybė patvirtinti savo įsitikinimų teisumą, bet galimybė atrasti distanciją tarp savęs ir žinomo teksto. Distanciją, kuri hermetizuoja eilėraščių visumą ir suteikia tekstams „giminiškų“ tekstų kontekstą. Sava kalba išryškina slinkties procesus, minties raidos kryptis.

Šis punktyriškas svarstymas atsirado paėmus į rankas Marcelijaus Martinaičio rinktinę „Sugrįžimas“. Norisi kalbėti ne apie neabejotiną kultūrinį ir literatūrinį indėlį, nenuginčijamai svarią vietą lietuvių literatūros istorijoje, įtaką jaunesniems (kaip pažymėjo vienas iš recenzentų – „generacijoms“) bei literatūros tradicijoms ir t. t., ką pagaliau labai taik­liai beveik nuo pat pradžių recenzijose pažymėjo S. Geda, K. Nastopka, L. Jakimavičius, A. Marčėnas ir kt. M. Martinaičio poezijos ypatybė ta, kad dalykai, kurie paslėpti, yra atpažįstami, arba kitaip – jie yra matomai paslėpti. Eilėraščio vaizdų ir reikšmių iškraipymo „matomumas“, ak­centuotos perskaitymo nuorodos, žodžių konstrukcijos triukai – visų rinktinės knygų bruožas. Todėl visi recenzentai rašo, atrodytų, tą patį tekstą, pripažindami šią poeziją nauju reiškiniu, pasirodančiu kaip mo­dernumo ir tradicijos sintezė, darni jų raiškos formų jungtis.

II. Sugrįžimas

Rinktinės sudarymo ir pasirodymo prasmės intencija nusakoma įžan­giniame eilėraštyje:

Po daug dienų atsiverčiau poezijos seniai skaitytą knygą.
Po daug dienų lyg būčiau grįžęs į namus.
kur viskas taip pažįstama, mažai kas pasikeitę.

A. Nyka-Niliūnas, rašydamas apie H. Radausko „Strėlę danguje“, rašo apie poeto grįžimą, t. y., kaip pats sako – teisingumo atstatymą mūsų literatūroje. Grįžimas čia – neišvengiamas istorijos pataisymas, ver­tinimo sistemos pakoregavimas. Tuo tarpu M. Martinaičio atveju nereikia jokių koregavimų. Tai yra ne tik poeto, bet ir skaitytojo sugrįžimas į pa­žįstamą erdvę/namus, į nesamą pažįstamą laiką, kur sustingdytoje lai­ko atkarpoje gyva atmintis. Sugrįžimo džiaugsmas – pažįstamumas, siūlantis užkonservuotą laiką ir to laiko pasaulį su visa jo atributika. Pa­žįstamumo (ne atpažinimo) kriterijus svarbus martinaitiškai pasaulė­žiūrai – jis garantuoja santykio su pasauliu stabilumą, tikrą asmeninę egzistenciją, asmeninę esatį.

Seniai parašytų knygų trauka pateikia lokalizuotos kalbos žaismą ir per knygas ištįstančio. nusidriekiančio pasaulėvaizdžio panoramą.

III. Poetinės kalbos rebusas

Žiūrėdami iš distancijos į M. Martinaičio kalbos sistemą, matysime, kad pirmieji trys pirmojo vainiko rinkiniai („Debesų lieptais“, „Saulės grą­ža“, „Akių tamsoj, širdies šviesoj“), taip pat ir baladžių ciklas, apimantys sodrų dešimtmetį pasižymi asketiška kalba, taupiu žodžiu ir taupiu vaiz­dinių rinkiniu. Vyraujanti tema – adoruojantis ryšys su žeme, kalba, kuri vėlesniuose rinkiniuose prasiskleis tai pačiai paradigmai priklausan­čiais mylimosios, artimųjų vaizdiniais, t. y. tuo, kas M. Martinaičio poezijoje sudaro namų erdvę. „Namų“ reikšmių konotacija kuriama su ypatingu atidumu žodžiui – pateikiamas ne komplikuotas vaizdo sudė­tingumas, bet išlaikomas žodžio krūvis arba žodžiui sutelkiamas Jo reikšmių svoris. Tokia yra M. Martinaičio kalbos estetika, išliekanti vi­sose knygose, – jam svarbu ne ekspresionistiška minties slinktis, bet žodžio stiprumas ir/ar minimalios – dažniausiai dviejų žodžių – konstruk­cijos krūvis.

Pirmajame rinkinyje „Debesų lieptais“ šios reikšmių generavimo kom­binacijos pasiekiamos per prasiveržianti folklorinio žanro imitavimą, vėliau ryškesnis folkloriškasis sakytinio meno technikos akivaizdumas dingsta arba įgyja (labiau čia tiktų „apaugimo“ metafora) individuales­nių šios poetinės kalbos sakymo bruožų. Pirmojoje knygoje galima atpažinti kalbos (su)apvaldymo proceso pėdsakus: kaip yra sugrįžtama prie žodžio, kaip žabojamas kalbos srautas, kaip mažinamas žodžio ap­krovimas kitais žodžiais. Aptinkama ritualinio užkalbėjimo forma, kai kartojant frazę stabdomas kalbos srautas, laužomas jos linijiškumas, tęs­tinumas ir pradedamas akcentuoti sulaužytų atkarpų – kelių žodžių konstruktų – reikšmių vertikalės:

Ėjome tiltu –
vėjas apsiaustus plaikstė.
Ėjome tiltu –
juokėmės garsiai <…>

Einame tiltu –
vėjas apsiaustus plaiksto.
Einame tiltu –
juokiamės garsiai.

Cituotame eilėraščio fragmente varijuojama tik veiksmažodžio lai­kais – taip nusakomas laiko procesualumas, taip formuojamas apeiginis, ritualinis sakymo kodas ir kartu taip užsklendžiamas žodis (žodžių konstrukcija), paryškinamos jo ribos. Žodžio kanonizavimas išlieka vi­soje rinktinėje.

Rituališkumas, užsklendžiantis kalbą ir žodį, susijęs ir su sakralinė­mis kalbėjimo formuluotėmis, pvz., maldomis. Akcentuotas žodis patvirtina kalbos susakralinimą, tačiau taip neišvengiama ir savotiško turinio susakralinimo. Gal dėl to, kad M. Martinaičio kalba turi legendiškumo, baladiškumo žymę, orientuotą į oralinį sakymą, kuriame svarbus akcentuotas žodis (ši stilizacija išlaikoma ne tik Kukučio „by­loje“). Juk poetas priklauso baladžių meistrų grupei ir atsiduria pirmojoje gretoje, kai prabylame apie modernią baladę mūsų literatūroje.

Kalbos laužymas keičia ir žiūrėjimo galimybes: tendencingai didėja aiš­kių, įprastai suvokiamų, priimtinų mums daiktų, erdvių, situacijų ribų, užsklandų trynimas, naikinimas:

Mintys šiandieną tartum padangė,
taip žydra – nei galo, nei krašto,
taip laisva, erdvu, kad net spengia –
lyg gavus amnestijos raštą.

Vyksta dvipusis procesas: ribojant, uždarant, įhermetinant žodį ar žo­džių konstruktą – vaizdas išvaduojamas iš savo tradicinio hermetiškumo. Jungiami, atrodo, negalimi sujungti žodžiai, taip pasiekiant netikėto reikšmės „pripildymo“. M. Martinaičio eilėraštyje svarbu ne panašumas į objektą (perpasakotas pasaulis), bet asociacinė prasmės ir referencijos galimybė, išlaikant jungimo klaidos įtampą (tai ypač ryšku „Kukučio baladėse“): „Skausmingas geltonis – mirtis peteliškių tyli“, „Kur grandi­nę gausi karvei, / kad prie jos pririštum žemę?“ Taip gimsta paradokso poezija.

IV. Susvetimėjimas

Tas nebuvimo jausmas – be minčių galvoti,
kalbėt be lūpų ir tylėt – balsu.

„Saulės grąžoj“ atsiranda humoristinės intonacijos, kurios pasiro­do besančios dramatiškas įtampas slepiančios kaukės. Kaukės pasisavinimas susijęs su nuotolio atsiradimu. O jau „Akių tamsoj, šir­dies šviesoj“ distancija nuo savęs padidėja ir yra sąmoningai artikuliuojama. Nuotolis reikalingas nustatyti santykiui su pačiu savimi – čia užgimsta M. Martinaičio poezijos asmeniškumo ir pasisavin­tos kito pozicijos sulipimas:

Aš pats nuo savęs atitolęs – klausau
žingsnių savų, nepasiekiamas sau.
Girdžiu savo balsą – ir jau nežinau,
savo ar kito vardu gyvenu.

Susidvejinimas leidžia pradėti variacijas su kaukėmis, kurios savo ruožtu reikalauja ryškesnių. aktyvesnių kultūrinių sąsajų, sąsajų su iš­oriniu, literatūriniu kontekstu. Tačiau kaukė ir svetimo vardo pasisavinimas M. Martinaičiui reikalingi ne pasislėpti, o atrasti praras­tą, susvyravusio patikimumo identifikaciją su pačiu savimi. Praradęs savo vardą, savo žemę, namus, savo nenutrūkstantį laiką, eilėraščių subjek­te nustoja būti pažįstamas su savimi. Kito reikšmės pasisavinamos tam. Kad iš naujo būtų grąžintas ryšys su kiekvienu iš jų.

Vėlesniuose rinkiniuose nesusitapatinimas su pačiu savimi perauga iį chaotiškos atsimetimo reakcijos į filosofiškesnį pamąstymą:

ir staiga pagalvoju,
kad ne tas, kuris gyvenu,
kad manęs nėra gyvo,
o tęsias
ten likęs mano gyvenimas.

Kaukė – netikėto jungimo pateiktas reikšmės pripildymas – uždeda­ma ir žodžiams; taip gimsta paradoksas. Vienas įspūdingiausių ir konkrečiausių tokios technikos pavyzdžių mūsų literatūroje, be abejo, yra M. Martinaičio baladžių poema apie Kukutį. Kadais S. Geda para­šė: „Šiaip jau baladės pabyra, kartojasi, nieko naujo nepasako arba pataikauja estradiškam skoniui“. Iš tiesų baladžių gausa bei visose jų vienodai išlaikyta iškreipto žvilgsnio ir aiškios tiesos įtampa gali paska­tinti priekaištui, esą jos kartojasi ir ilgainiui virsta nuobodžia Kukučio istorijų virtine. Tačiau kiekviena tų istorijų pateikia netikėto veiksmo kom­binacijas, naujas, netikėtas net ir pačių įprasčiausių poetinio meno temų variacijas: Kukučio mirtis, Kukučio meilė. Kukučio kelionė ir t. t. Labiausiai išgryninto M. Martinaičio poetinės kalbos rinkinio stulbi­nančių istorijų kaltininkas Kukutis tapo literatūrine etikete, be kurios negalima kalbėti apie poetą.

V. Atminties galia

M. Martinaičio poezijoje ryškus būtinas atsitraukimo judesys, kad ga­lima būtų įvertinti situacijas. Vėliau šio judesio grįžtamąja trajektorija pasidarys dialogas: su savimi, su moterimi, mylimąja, su vaiku. Tik santykis su kitu leidžia atrasti ramybę, patikimumą.

Kulminacinis tokio dialogo rezultatas – ciklas „Atmintys“. Iš kitų rin­kinio knygų ciklą išskiria ryškesnė prisiimto naivumo, stipriau ar silpniau pabrėžiamo visoje M. Martinaičio lyrikoje, stilistika/pozicija, išlaikanti miniatiūrinį lyrinės kūrybos žanrą (panašu į trumpą romansą). Tačiau ši naivumo stilistika/pozicija laviruoja tarp subtilaus žaismingumo ir ba­nalaus sentimentalumo. Laviravimas juntamas ir „Atminčių“ dvistrofiuose. 100 atminčių – ne atsiminimų – fragmentų. Atmintis yra atminimo ga­lia, t. y. tai, kas sugrįžta savaime, be specialių subjekto pastangų. Šių eilėraščių subjektas apie savo būseną sako – „atminties apsėstas“: „Ne­klausiu, kur esi: tik atminties apsėstas. / pats sau tais žodžiais praeitin šypsau“. Atminimo galia suponuoja dialogą – vienintelį subjekto santy­kių su savimi ir pasauliu stabilizavimo būdą. Paskutinės rinkinio dalies „Atrakinta“ ašis – prisiminimai, t. y. konkrečių daiktų, realijų ar pokal­bių nuotrupų slepiama ir atidengiama būtojo laiko istorijos atkarpa. Prisiminimai – istorijos reliktai, kuriuos M. Martinaičiui svarbu išsaugoti.

VI. Žodžio galia

1990 m. knygoje „Galile raso“ atvirai prakalbama apie ramybę – sie­los ramybę, kai nieko nereikia. Dialogo vystymosi (nuo intymaus su pačiu savimi per abstraktų su kitu) paskutinė stadija – santykis su knyga, su poezija. Pradžioje ryškus oralinio žodžio tradicijos prioritetas paskutinėse rinkinio knygose užleidžia poziciją rašto žodžiui.

Nuo formaliai išreikšto žodžio/žodžių junginio galios pereinama prie akivaizdaus pasaulėžiūros momento – žodyje yra išganymas, žodyje gy­vybės ir daiktų egzistavimo pradžios syvai, žodyje galia:

mus
užlieja pasaulis –
kalba
prie nebūties
lipdo
žodžius […]
kada
nors
sukrėsti
žodžiai
vėlei atvirs
į gyvybę
ir daiktus

Pasauliui turinį užpildo žodis – ne tik asmeninis, intymusis, bet ir kul­tūrinis: žodis apie raitelį ir mergelę, apie Sopulingąją ir apie Baranausko lakštingalą.

VII. Trumpas reziumė

Rudo šrifto pusės tūkstančio puslapių rinktinė ne tik pateikia poe­to kūrybos panoramą, bet ir išryškina jo poetinei kalbai būdingą stilistiką, į vieną vietą surinktos poezijos knygos liudija tas pačias M. Martinaičio kalbos žaidimo taisykles ir nuoseklią pasaulėžiūros kitimo slinktį: nuo intymaus potyrio per atsitraukimą prie asmeniškos patirties.