Teresė Paulauskytė. Intelektualinės autobiografijos bandymas

1999 m. Nr. 5

Marcelijus Martinaitis. Prilenktas prie savo gyvenimo. – Vil­nius: Vyturys, 1998. – 224 p.

Lietuvių (ir ne tik) literatūroje ga­na retas reiškinys, kai dviejų žmo­nių susirašinėjimas tampa knyga, pretenduojančia į intelektualinės autobiografijos žanrą. M. Martinai­čio knyga „Prilenktas prie savo gyve­nimo“ yra būtent tokia. Ji sudaryta iš literatūrologės V. Daujotytės klau­simų ir poeto M. Martinaičio atsa­kymų. Dėl tokios struktūros knyga gali pasirodyti padrika ir nerišli, bet pratarmėje autorius teigia, kad „kny­gos fragmentiškumas, jungčių ne­buvimas yra dalis biografijos“ (p. 6). Su tuo nesutikti negalima – nutylėjimai, ypač jei dėl jų atsiranda „jungčių nebuvimas“, šiaip ar taip, ką nors reiškia.

šioje knygoje nėra siužeto, bet fragmentiškumu, nerišlumu jos kal­tinti negalima. V. Daujotytė ne tik užduoda klausimus, bet ir papildo, patikslina arba tęsia, plėtoja išsa­kytas M. Martinaičio mintis. Iš jų randasi naujas klausimas, kartais, pačiai literatūrologei į jį atsakius, laukiama pašnekovo reakcijos, nuo­monės, į kurią vėl vienaip ar kitaip reaguojama. Tai ir sudaro savotiš­ką knygos „siužetą“ arba vientisu­mą.

Šiuos pokalbius pavadinau „inte­lektualiniu autobiografijos bandymu“ remdamasi A. J. Greimo „Iš arti ir iš toli“ (str. „Intelektualinės autobio­grafijos bandymas“) neatsitiktinai. Abiejų autorių knygose tekstai su­daryti iš klausimų ir atsakymų, abie­jose aiškinamasi, kas yra intelektua­linė (auto)biografija, ir pateikiamas jos variantas. Kaip matome, jos pa­našios savo struktūra ir objektu. Dėl to kyla klausimas: kas tai, mada ar būtinybė rašyti intelektualines (auto)biografijas? Kodėl pasirenkamas būtent šis žanras, jei nuo jo sėkmingai nukrypsta tiek A. J. Greimas, tiek M. Martinaitis? Nukrypimą suvokiama klausiama: „Bet ar tai intelektualinė biografija?“ (p. 159), nors jau pats svarstymas, kas yra biogafija, intelektualinės biografijos dalis. Beje, šio metodo prasmės klausimą yra kėlęs pats A. J. Greimas (idėją prieš gerą dešimtmeti pasiūlė V. Kavolis), bet perskaitę šią M. Martinaičio knygą sužinosime, kad bandymų rašyti intelektualines (auto)biografijas būta ir anksčiau: „Menkai mums žinoma, intelektualinės biografijos žanras <…> tokią biografiją buvo užsimoję rašyti Putinas, bet vos pradėjęs sustojo“ (p. 162).

M. Martinaičio knygą sąlygiškai ga­lima pavadinti intelektualine auto­biografija. Tiesa, autorius kalba apie „kūrybinę arba intelektualinę bio­grafiją“ (pabraukta mano – T. P.), bet tiksliau būtų sakyti – autobio­grafija, nes ją rašo pats autorius, dėmesingai, atsargiai ir subtiliai tau rašymui „vadovaujant“ V. Daujoty­tei. Ji, turėdama omeny šį žanrą, klausimais ir provokuoja M. Marti­naičio intelektualinės autobiografi­jos radimąsi. Provokacijai ne visada paklūstama – nuo „mentalinių įvy­kių“ (A. J. Greimo sąvoka), kas ir būtų intelektualinė autobiografija, kartais nuslystama į gyvenimo ar kūrybinę biografiją. Bet, ko gero, tai ne klausiančiosios ar atsakančiojo kaltė, o greičiau paties žanro įnorin­gumas. Iš dalies, paties M. Marti­naičio teigimu, „dideli, neįveikiami atstumai ryškėja, rodos, tarp kelių biografijų: gyvenimiškosios, kūrybi­nės, intelektualinės“ (p. 159), bet, kita vertus, jos yra glaudžiai susi­jusios, ir tai leidžia kalbėti apie kū­rybos autobiografiškumą: kūryba „man pačiam atrodo patikimesnė ir autentiškesnė, negu kad apie save galiu parašyti. Ji yra tai, kas man tikrai įvyko <…> (p. 160). Toliau ta­me pačiame puslapyje skaitome: „tikrasis esu eilėraščiuose. Tad kaip apie tai (save, savo biografiją – T. P.) rašyti, jeigu jau parašyta“. Arba: „….esant kitokiems laikams niekada nebūčiau rašęs ir parašęs „Kukučio baladžių“, kurios man yra la­biausiai biografiškos, tačiau ten nieko. kas tikrai su manim buvo, nėra negali būti. Visa tai įvyko sąmonės, įsijautimų, vaizduotės lygmenyse“ (p. 160). Galima teigti, kad autoriaus gyvenimas diktuoja kūrinius (apie tai kalba pats M. Martinaitis ką tik pateiktoje citatoje), – tuo ir motyvuojamas jų biografiškumas. Ši knyga taip pat yra padiktuota gyvenimo. Namų, tėviškės praradimo reflektavimu ir galima paaiškinti jos (beje, kaip ir daugelio autoriaus poezijos tekstų) atsiradimą. „Nėra kuo pakeisti „numelioruotos“ Vedeckinės miškų saulės. Gal dar tik eilėraščiais?“ (p. 39) – ir šia kny­ga, norisi pridurti. Taip šiame leidi­nyje atsiranda bežemystės, bena­mystės temos. Apie jas galvojant iš­einama į platesnį – ne tik lietuvių, bet ir užsienio literatūros kontekstą: H. Matevosiano, A. Rimbaud, S. Je­senino, V. Majakovskio, O. Vaciečio, M. Cvetajevos ir kt. santykį su na­mais. Jiems namai nebuvo reikalin­gi, kaip ir Putinui ar Nėriai: „Ligi mirties, rodos, savo tėviškėj nesilan­kė Putinas, S. Nėris, sako, pastovė­jo tik prie pamatų“ (p. 88). Jie buvo laisvi rinktis namus, tėviškę arba nesirinkti. Analogiškas ir M. Marti­naičio atvejis. Vietoje namų (ir tradi­cinės kultūros) jis pasirinko miestą ir studijas, t. y. išėjo iš minėtos kul­tūros, bet, kaip dažnai būna, tik pra­radus įvertinama, kas turėta. Neat­sitiktinai aptariamoje knygoje vyrau­ja išėjimo ir grįžimo motyvai. V. Daujotytė atkreipia dėmesį į tai, kad M. Martinaičio iš visur išeinama (keitė studijų kryptį, darbovietes) ir nuolat grįžtama į tai, kas prarasta (gim­inę, tradicinę lietuvių kultūrą). Grį­žimą liudija ne tik poezija ir ši knyga, bet ir Vanaginėje, netoli Vilniaus, atsivežtas ir perstatytas tėvų namas. Tad, kaip matome, namų temos, kal­bėdami apie M. Martinaičio tekstus, apeiti negalime.

Jei ši knyga, ypač pirma jos da­lis, būtų pasirodžiusi bent dešim­čia metų anksčiau, gal ir nebūtų ta­pusi graibštu arba graibstiniu (kaip dabar kalbininkai siūlo keisti best­selerį), bet jos aktualumas, popu­liarumas galbūt būtų žymiai dides­nis nei dabar. Pats autorius sako, kad dabar „rašyčiau kitaip <…>, da­bar gyvename kitą gyvenimą, <…> susirašinėjimai būtų kitokie ir kito­kiomis temomis, <…> bet tai, ką ra­šiau tame ruože, susiję su daugeliu mano eilėraščių“ (p. 5). Taigi, gyve­nimas diktuoja kitas temas.

Knygą į dvi dalis galima skirti, žino­ma, sąlygiškai, pats autorius to neda­ro. Pirma dalis baigiama nemaža krū­va eilėraščių. Tematiškai šioje dalyje daugiausia dėmesio skiriama namų praradimo refleksijai. Antroje dalyje kalbama apie intelektualinę biogra­fiją, bet iš dalies tai yra ta pati išėjimo iš namų (žinoma, jie suprastini ne tik kaip pastatas) refleksija, tik perkelta į kitą lygmenį. Be to, pastaroji dalis rašyta praėjus keletui metų po susi­rašinėjimų, knygoje esančių prieš ei­lėraščius. Paskutinis pirmos dalies tekstas parašytas 1986 m. birželio 8 d., o kita dalis pradedama 1993 me­tais. Kitokį kalbėjimo pobūdį antroje dalyje suponuoja pasikeitusi socio­kultūrinė situacija, juk tarp pirmų ir pastarųjų susirašinėjimų yra 10 me­tų tarpas.

Ši knyga ne tik supažindina su autoriaus gyvenimu, intelektualine biografija, bet yra lyg ir savotiškas sufleris skaitant poeziją. „Knygoje įdėta ir keletas įvairiu metu para­šytų eilėraščių, kurie turėtų paryš­kinti tai, kas pasakyta proza“ (p. 6), o tai ir yra kūrybos ir gyvenimo neatsiejamumas; čia ir reiktų ieškoti literatūros tekstų autobiografiškumo. „Prilenktas prie savo gyvenimo“ – poeto pasamprotavimas, pasipasa­kojimas apie save, kartais, atrodo, net per daug atviras, smulkmeniš­kas, bet, kita vertus, tuo ir įdomus (ko netraukia poeto gyvenimo deta­lės?!), svarbus arba reikšmingas. Žodžiu, tai informatyvi knyga – au­toriaus gyvenimo permąstymas, reflektavimas su eilėraščių „iliustraci­jomis“ – kad būtų patikimiau, ir ne­mažu pluoštu nuotraukų – kad skai­tytojas nuo raidžių akis pailsintų. Juokauti galima (bent knygą per­skaičius), o skaitant, ypač pirmą dalį, tikrai nesinori juoktis.

Grįžtant prie knygos struktūros aptarimo, pažymėtina, kad ji grįsta retrospektyvia refleksija. Tai ypač akivaizdu pirmoje dalyje. Iš „dabar“, t. y. tų metų, kai vyko M. Martinai­čio ir V. Daujotytės susirašinėjimas, grįžtama į praeitį, į vaikystę. Taip atsiranda skilimas („aš“ dabartinį ir „aš“ tuometinį). Paradoksalu, – šios dvi dalys autoriaus asmenybėje yra kartu, „lyg du bažnyčios bokštai“, anot jo paties. Tai ypač ryšku poezi­joje. (Eilėraščių rinktinės „Sugrįži­mas“ pavadinimas – tiksliausias po­eto situacijos įvardijimas.)

Dar kas įdomu skaitant šią kny­gą? Ogi V. Daujotytės „kėslai“. Štai jie: „Užsikabinau už Tavo, Marceli­jau, minties, kad tą pasikalbėjimą, man įdomų ir reikalingą, galėtume tęsti, kad ir neturėdami jokių rimtų ketinimų (išskirta mano – T. P.). Be jų gal ir geriau“ (p. 7). Antroje kny­gos dalyje atsiranda ir rimtų keti­nimų – rašyti intelektualinę biogra­fiją („Dabar tema mums duota – in­telektualinė biografija“, p. 150; iš­skirta mano – T. P.), įdomu, kodėl tie rimti ketinimai iškeliami aikštėn tik antroje knygos dalyje, kai pir­moje dalyje autorius, atsakinėda­mas į literatūrologės klausimus, kuo sėkmingiausiai „rašo“ intelektuali­nę autobiografiją tiesiogiai to nepra­šomas daryti. Antroje dalyje, kai at­siranda „rimtų ketinimų“, dažnai nepavyksta jų realizuoti – nuo inte­lektualinės autobiografijos nukryps­tama į gyvenimo biografiją, nors ji taip pat iš dalies gali priklausyti pir­majai. Taigi turime lyg ir dvi arba (tiksliau būtų sakyti dvejopai parašytas intelektualines autobiografijas. Vieną parašytą pačiam autoriui sąmoningai to nesiekiant, tik kalbant apie skaudamus dalykus laiškuose V. Daujotytei. Šie laiškai atsirado iš poreikio išsipasakoti, kaip sako pats autorius, „visiškai išnyko labai arti vienas prie kito prisiglaudę kaimai, neliko tėviškės, išsisklaidė artimieji. Pirmą kartą pajutau, kad neturiu kur grįžti, kad nėra vietos, kur būčiau laukiamas“ (p. 5). Tai nemenkas argumentas po­reikiui išsikalbėti arba pasikalbėti (tai, kas sudėta knygon, autoriaus ir vadinama pasikalbėjimais).

Kita knygos dalis (arba kiti laiš­kai) parašyta bandant klausiančiajai ir atsakančiajam sutilpti į inte­lektualinės autobiografijos žanro rė­mus, t. y. jų susirašinėjimui iške­liamas aiškus tikslas. Bet pokalbiai išlieka tokie pat nuoširdūs ir atviri, o pasikeitusi situacija („Ėmė keis­tis spauda, literatūra, laisvėti vie­šumos žodis“, p. 5), leido išgyveni­mus, rašytus iki 1993 metų, vertin­ti iš šiokio tokio atstumo. Žodžiu, nebėra skaudaus betarpiško santy­kio su tuo, apie ką kalbėta knygos pradžioje, tad atsiranda vietos kito­kio pobūdžio svarstymams, pvz., apie autobiografijos žanrą. Skaitant šią dalį juntama, kad autorius kal­ba kur kas laisviau, – žiūri į save, prilenktą prie savo gyvenimo, iš ša­lies ir ramiai galvoja apie tai, kas prilenkia prie jo.