Māris Bērziņš. Sunkus žaidimas

2024 m. Nr. 11

Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

Latvių rašytojas, dramaturgas Maris Bėrzinis (g. 1962), rašydamas Gūtenmorgeno istorijėles, buvo pramintas paradoksų meistru. Jis išleido dvylika prozos knygų – šešis romanus bei šešis apsakymų rinkinius. Ryškiausias kūrybinis pasiekimas – romanas „Švino skonis“, 2015 m. įvertintas Baltijos Asamblėjos literatūros premija. 2021 m. šį kūrinį išleido leidykla „Tyto alba“, į lietuvių kalbą išvertė Laura Laurušaitė.

„Metų“ skaitytojams siūlome M. Bėrzinio esė apie rašymą. Latvijoje šia tema pastaraisiais metais išleistos net dvi knygos, kuriose latvių rašytojai dalijasi kūrybinės laboratorijos patirtimis. M. Bėrzinis tai daro su gudria šypsena.

 

Įžanga

Susitikimuose su skaitytojais ir kitur dažnai tenka atsakyti į klausimus apie rašymą. Kaip pradėti ir kodėl? Kaip rašyti, kiek ilgai ir panašiai. Klausia ne tik technikos dalykų, bet ir apie įkvėpimą, idėjas. Pavyzdžiui, iš kur jūs pasisemiate idėjų? Pirmą akimirką atrodo – neturiu atsakymo, kaip aš galiu žinoti, kur tos idėjos esti, tai tiesiog mistika. Vis dėlto, šiek tiek pagalvojęs, pradedi suvokti, kaip idėjos įsigudrina pačios ateiti į protą. Manding, labai aiškus ir išsamus atsakymas. Apie idėjas dar galiu pasakyti tai, kad jos ateina kaip katinas ir eina kur nori, į kvietimą nereaguoja, bet kai į jas numoji ranka, staiga atsiranda ir garsiai pareiškia apie save – tai aš čia esu. Tada reikia čiupti ir užrašyti, kad nepabėgtų. Jeigu idėjos prie manęs neateina pačios, tada suku galvą reikalinga kryptimi tol, kol surandu sprendimą. Tikiu, kad paaiškinau suprantamai. Tikiu, kad ir tolesniame tekste sugebėsiu raiškiai, aiškiai paaiškinti savo rašymo patirtį.

 

Pradžia

Vaikų darželio ar mokyklos metais mano draugai jau žinojo, kad kai užaugs, bus gydytojai, milicininkai, vairuotojai ir kosmonautai, o aš tik gūžčiojau pečiais. Galimybių buvo tiek daug, kad nesugebėjau išsirinkti. Tiesiog norėjau būti laisvas ir daryti tai, ko troškau tuo metu. Be įprastų vaikų ir paauglių užsiėmimų, man ypač patiko skaityti knygas, svajoti ir prasimanyti įvairiausių išdaigų. Pradinėje mokykloje rašinėjau juokingus posmelius ir piešiau karikatūras, tačiau jaučiau, kad iš to daug ko nepelnysiu, ir po aštuntos klasės nusprendžiau mokytis virėju.

Pabaigęs prekybos mokyklą, virėju dirbau tik tris dienas. Man patiko gaminti vieną ar kitą valgį, bet ne kasdien stovėti prie krosnies. Po kariuomenės įstojau į Ekonomikos fakultetą, nes profesija pasirodė universali – ekonomistų reikėjo tiek kultūroje, tiek sunkiojoje pramonėje. Gavęs universiteto diplomą, nežinojau, ką veikti toliau, nejaučiau jokio pašaukimo kuriai nors veiklos krypčiai. Prailgusi nežinia šiek tiek trikdė ramybę, bet pernelyg nejaudino – aš paklusau gyvenimo tėkmei ir dariau tą, ką reikėjo.

Vaikystėje ir jaunystėje girdėdavau frazę: „Tu nesi kvailas, bet slunkius.“ Taip, lovoje su knygele arba su draugais prasiblaškyti būdavo maloniau nei darbą dirbti. Kartą mama pakvietė padėti namų darbuose – ar sukrauti tėvo suskaldytas malkas, ar darže nuravėti šakniavaisių lysvę. Aš gana ryžtingai pasakiau, kad kai užaugsiu didelis ir būsiu viršininkas, man pačiam nieko nebereikės daryti. Nebeprisimenu, gal kažką panašiai pasakiau, bet viršininku tapau. Vadovaujant įvairioms įstaigoms, man pačiam daug stengtis nereikėjo, viską padarydavo darbuotojai. Sekėsi puikiai, susikūriau finansinę nepriklausomybę, niekas man nekomandavo, tačiau širdis ilgėjosi ko nors kilnesnio ir nepatirto.

Bėgo metai, ir mane aplankė klasikinė keturiasdešimtmečių krizė. Savęs ieškojimas, kiti ieškojimai. Vieną 2002 metų rudens vakarą sėdėjau namuose ir apie šį bei tą mąstydamas netikėtai prisiminiau tragikomišką įvykį, kurį ankstyvoje jaunystėje išgirdau iš vieno draugo. Norėjau jį papasakoti savo draugei Sniedzei, bet tą vakarą neplanavome susitikti. Į galvą toptelėjo mintis – o jeigu šį nutikimą užrašyčiau ir duočiau Sniedzei perskaityti. Jai tai būtų netikėta. Bet reikia užrašyti, liūdnai pagalvojau, lengviau būtų papasakoti. Vis dėlto ryžausi ir aprašiau viską, kaip buvo, ir dar prirašiau, ko nebuvo, bet galėjo būti. Sklandžiai užrašyti pasakojimą nebuvo taip paprasta – tai įsidėmėjau dar vaikystėje rimuodamas humoristinius posmelius, keverzodamas mokyklinius rašinius, laiškus, vėliau kurdamas normatyvinius aktus ir publikacijas laikraščiams. Tąkart buvo nelengva, tačiau parašęs keturis ar penkis puslapius pasijutau pakylėtas. Jau buvo vidurnaktis, rūkiau virtuvėje ir apmąsčiau ką tik sukurtą tekstą. Netikėtai pasirodė, kad pasakojimas nėra pakankamai geras ir įdomus. Būsena bjauri, bet, prieš sunaikindamas rašinį, nusprendžiau jį parodyti bent Sniedzei ir savo dukrai Elzai. Buvo baisiai gaila kelių valandų darbą iškart mesti į šiukšliadėžę.

Sniedzė, perskaičiusi mano ilgą kūrinį, tarė: „Įdomu, o kaip toliau?“ Elza tarė: „Lyg ir nieko, tėti. Ar tai viskas?“ Paaiškinau, kad norėjau sužinoti, ar aš galiu ką nors vertingo papasakoti ant popieriaus. Sniedzei atrodė, kad pasakojimas prašyte prašosi tęsinio – pradžia yra, o pabaigos nėra. Tuo viskas ir prasidėjo. Mūzos paskatintas maždaug po pusmečio tekstą išplėčiau iki nedidelio romano. Daviau jį perskaityti porai literatūros žinovų ir pagal jų patarimus papildžiau, taip priartėjau prie savo pirmosios knygos.

Iš tikrųjų nemaž taip lengvai nesisekė, tačiau rašymo sunkumus atlygino pakilus jausmas, jog ant popieriaus gimė nors ir nedidelis, bet vis dėlto naujas, paties sukurtas pasaulis. Valstybė, kurią galiu kurti taip, kaip man pačiam patinka, be jokių sąlygų. Kažką panašaus pergyvenau vaikystėje, kai iš žaidimų kubiukų statydavau konstrukcijas, kokios man šaudavo į galvą. Stačiau, grioviau, vėl dėliojau, kol likdavau patenkintas darbu. Rašant kūrybos paslaptingumas ir baigtis atlygina kūrybines kančias. Rašymą dažniausiai suvokiu kaip žaidimą, gal todėl tekstai kartais esti žaismingi. Manding, kaip ir šis. Už pirmąją knygą sulaukiau gana griežtos kritikos, tačiau pagrįstos, o svarbiausia – nė vienas nepasakė, kad aš nerašyčiau literatūrinių kūrinių. Pagaliau suradau veiklą, kur kas patrauklesnę už buvusias.

Rašymas dovanojo visišką laisvės ir nepriklausomybės jausmą. Kadangi finansiškai galėjau tai leisti, mečiau gana reglamentuotą darbą biure ir tapau laisvuoju menininku. Tiktai vėliau, kai rašiau antrą romaną, supratau, kad, bėgdamas nuo palyginti lengvo ir gerai apmokamo darbo, dabar pats save už mažus pinigėlius įdarbinu bent penkis kartus daugiau. Užtat pasitenkinimas savo veikla buvo gerokai didesnis nei kontoroje, ir pagaliau – pats, kaip rašytojas, galiu nuspręsti, kiek ilgai dirbti ir kiek ilsėtis. Dar supratau, kad tebesu vadovas – esu savo literatūrinių personažų viršininkas.

Mane šiek tiek glumina „rašytojas visu etatu“, vargu ar aš sukūriau daugiau už tuos literatus, kurie duoną užsidirba kitose darbovietėse. Mieliausia dirbti neskubant, su didelėmis pauzėmis ir pypkiarūkiais, kad nepasakyčiau, jog tingiu rašyti. Kiekvienas pasitenkinimas ir poilsis po rašymo man mielesnis už rašymą. Kad pasiektum „atlikto darbo“ jausmą, visų pirma reikia ką nors parašyti.

 

Darbo vieta

Savo namuose kol kas nesuradau geriausios rašymo vietos. Bet ir neieškojau, nes turiu savo stogą virš galvos, kur, išskyrus katinus, niekas man netrukdo. Dirbdamas savo gyvenamojoje vietoje nejauti esąs darbe, nes gaubia jauki namų atmosfera. Tačiau puikiai suprantu autorius, kurie rašyti savo apsakymų ir romanų vyksta, pavyzdžiui, į Latvijos nacionalinę biblioteką arba rašytojų rezidenciją, nes ne visada būnant kartu su namiškiais esti taip ramu ir tylu, kad galėtum giliai susikaupti.

Dirbant čia, kur gyvenu (nuo 2008 metų), išėjimas iš namų dažniausiai susijęs su prasiblaškymu arba poilsiu. Vieną kartą pasisekė nuvažiuoti į Ventspilio rašytojų namus, tačiau tenai nebuvo jokio rašymo. Nepripratau prie kambario, rašomojo stalo, kėdės, tai tik pasiteisinimas. Išėjus iš savo darbo kabineto, norėjosi pavaikščioti po miestą, palei jūrą, išgerti alaus, paplepėti su sutiktais žmonėmis, o ne tupėti prie kompiuterio ir dirbti. Rašymo galimybės mintį atmečiau jau pirmą dieną. Vaikščiojau po Ventspilį, sėdėjau vietiniuose baruose, susidauždamas bokalais ir taurėmis šnekučiavausi su naujais draugais ventspiliečiais. Ir taip kelias dienas, vis daugiau suvartojant stipriųjų gėrimų. Nepraėjus nė savaitei, pasijutau per daug pailsėjęs, susigėdau dėl savo išgertuvių ir nerašymo, tad grįžau į Rygą.

Taip, mano tikroji darbo vietą yra namuose. Hm… jeigu taip pagalvojus – vadinasi, aš visą laiką darbe, net nakvoju tenai.

 

Laikas ir režimas

Metų laikai, rodos, neturi didelės reikšmės, bet nuo gegužės iki rugpjūčio labiau norisi pabūti lauke, mėgautis vasara, o ne sėdėti kambaryje prie kompiuterio. Bandžiau rašyti sode, bet tenai netoliese paukštelis sučiulba, vėjas nušniokščia ir priverčia apsižvalgyti, pakelti galvą ir stebėti debesis arba nužvelgti medžių ir krūmų lapiją, čia vėl kažkas blaško dėmesį. Lauke sunkiau susikaupti, norisi atsiriboti nuo išorinio pasaulio.

Dienos bėga įvairiai, bet rašyti pradedu kiek galima anksčiau. Deja, ne visada taip pasiseka. Miegoti einu vėlai, keliuosi apie aštuonias, bet prie darbo stalo sėdu apie pusę dešimtos, dešimtą. Kartais pasiseka anksčiau, kartais vėliau. Pirmiausia perskaitau vakarykštės dienos darbą, pataisau – tai tarsi apšilimas, ritmo pajautimas. Vienu prisėdimu rašau vidutiniškai keturias valandas, iki antros, trečios. Paskui ilgokai pavaikštinėju. Jeigu nemąstau apie kitus reikalus, kryptingai galvoju apie kuriamą tekstą. Jeigu nuotaika po darbo nebūna gera ir reikalauja serotonino, dopamino ir endorfino dozės, vaikščiojimą pakeičiu maždaug keturiasdešimties minučių bėgimu. Po pietų ir vakare rašau daug rečiau, nebent kai terminai spaudžia arba netikėtai užeina noras dar padirbėti. Nutinka, kad iš ryto tenka imtis kitų darbų, tada vakarop stengiuosi padirbėti prie literatūrinių. Kai rašau romaną, jaučiu būtinybę kiekvieną dieną nors trumpam prisiliesti prie teksto. Ryte bent atsiversti bylą kompiuteryje ir dienos pabaigoje tą pačią, nepakeistą, uždaryti.

Rašydamas romaną tokiu režimu gyvenu metus arba ilgiau. Apie kitus protą ir laiką užvaldančius reikalus nenoriu nė girdėti. Jeigu jie trukdo man gyventi tame viename, tuo momentu svarbiausiame pasaulyje. Sutvarkyti namus, nueiti į parduotuvę, nukasti sniegą arba nupjauti žolę ir panašius trumpalaikius fizinius darbus galiu padaryti, bet ne daugiau. Net valgį gaminu nenoriai, nes virtuvės menas sunaudoja kūrybinę energiją, kurią būtina patausoti teksto tapsmui. COVID pandemijos metu rašymo aplinkybės buvo idealios, nes pasaulis buvo sustabdytas, nurimo išoriniai dirgikliai.

 

Įkvėpimas

Turiu savąjį įkvėpimo apibrėžimą: „Įkvėpimas – tai gera idėja ir noras tą idėją realizuoti.“ Jų abiejų neatskirsi. Nutinka, kad abi sudėtinės dalys netikėtai pasirodo vienu metu, o aš būnu kažkur išėjęs arba išvažiavęs, užsiėmęs kitais reikalais; tuomet neišnaudotas įkvėpimas sumąžta ir visiškai išblėsta. Apima liūdesys, nes įkvėpimas nuėjo miško taku.

Kitąkart iškyla tokia graži idėja, aš pavartau ją mintyse, pasidžiaugiu, bet nenugalimas tingulys neleidžia atsisėsti ir iškloti ant popieriaus. Taip nutinka tuomet, kai nieko konkretaus nerašau – ankstesnis kūrinys jau pabaigtas, o naujas dar nepradėtas. Randu pasiteisinimą: tiek daug dirbau su ankstesniu kūriniu, dabar esu toks pavargęs, ne metas mąstyti apie kažką nauja. Vis dėlto stengiuosi šias idėjas užfiksuoti, bet jas dažnai pamirštu. Kas lengvai ateina, tas lengvai išeina.

Nutinka dar ir taip: yra noras rašyti, bet netikėtai pristinga prasmingos idėjos. Laimė, patirtis rodo, kad anksčiau ar vėliau sprendimas bus sugalvotas. Svarbiausia, kad užtektų jėgų įtempti protą. Kartais, ilgai protaujant, atslinkusi nerimastis sujaukia mintis: „Aš nepajėgus nieko rišlaus sugalvoti; kam man tas rašymas apskritai reikalingas.“ Tiesa, bėgant metams, išmokau su šiais šalutiniais reiškiniais daugmaž sugyventi.

Noro nė vienoje parduotuvėje nenusipirksi, tačiau man atrodo, kad troškimas jau yra pusiau noras. Ir su tam tikra prievarta jį galima paversti noru. Rytais, kai reikėtų tęsti tai, kas pradėta, bet galva tuščia ir tingi, vis tiek sėdu prie kompiuterio, perskaitau naujausią tekstą, išgeriu kavos, pavaikštau po kiemą, užsirūkau ir mintys apie gimstantį kūrinį pamažu pajuda reikalinga kryptimi. Atsiranda idėja, kurią privalėčiau tęsti, staiga gimsta noras – nors pusę puslapio, nors pastraipą. Įkvėpimas šalia, darbas vyksta. Ne visada sekasi taip gerai, kaip šiuose dviejuose sakiniuose aprašau, bet maždaug panašiai nutinka. Manau, kad ir kiti prozininkai nelaukia, kada tas įkvėpimas ateis, jį atsiveda patys.

 

Metodas, technika, tvarka, forma

Pirmą akimirką atrodo, kad aš neturiu nei aiškaus darbo metodo, nei technikos, o jau apie tvarką nekalbėsime. Yra kažkokia rašymo forma, bet tokia neapibrėžta, išskydusi, sunkiai aprašoma. Žinau autorius, kurių požiūris į rašymą yra gana racionalus, struktūrizuotas ir apgalvotas. Jie pirmiausia nusibraižo romano kontūrus, paskui susidaro detalesnį planą. Kartais pasinaudoja lenta, kaip tardytojas kriminalistas, kad visi herojai ir visi jų ryšiai būtų aiškiai matomi. Tai patogu, tačiau aš tokio lygmens nepasiekiau. Pasiruošiu trumpas planuojamų skyrių santraukas ir tada sėduosi rašyti tekstą. Skeletas yra, tereikia jį mėsa apauginti.

Visus romanus ir Gūtenmorgeno istorijėles pradėjau nežinodamas, kas bus įpusėjus, jau nekalbant apie pabaigas. Kažkokia pagrindinė idėja galvoje virpėjo, gal net sklandė aplinkoje, kas galėtų nutikti, bet nebuvo aiškios visumos. Dažniausiai sumanau pirmus žingsnius, tikėdamasis, kad tai, kas bus toliau, sugalvosiu, ir pradedu rašyti. Svarbiausia reikia pradėti minti pedalus – tada bus matyti, kur ratai pasuks. Į nežinomą tikslą keliauju be žemėlapio, tikėdamasis, kad nuojauta nuves teisingu keliu iki tikrojo galutinio taško. Tarsi pasiduodu tėkmei, o jei kas nors pradeda nepatikti, tada sustoju ir žvalgausi kitų kelių. Tenka paklysti, ir rašymas patampa įdomesnis.

Apie kuriamą tekstą daug galvoju nesėdėdamas prie rašomojo stalo, toliau mąstau apie užrašytas mintis. O tada ir naujos gimsta. Intuityviai judėdamas pirmyn sutinki netikėtą sėkmę, pavyzdžiui – pradinėje stadijoje krapštantis prie kokio nors epizodo staiga į galvą šauna būsimo plataus teksto siužeto vingiai. Juos užrašau ant lapo arba bloknotėlyje.

Niekada nesugalvoju viso romano, todėl dirbu pagal principą „žingsnis po žingsnio“. Kiekvieno aprašomo herojaus mintys, veikla ir įvykiai sukuria sąlygas būsimoms mintims, darbams ir įvykiams, ko anksčiau net neįsivaizdavau. Tiktai tada, kai romanas būna maždaug įpusėtas, pradedu suvokti, kokia galėtų būti pabaiga. Rašydamas stengiuosi paklusti vienintelei „didžiajai“ idėjai, o tai nesunku.

Kartą vienas kino režisierius papasakojo sumanyto serialo idėją ir pasiūlė konkursui parašyti pirmąją serialo seriją ir viso serialo siužeto išklotinę. Su serija susitvarkiau gerai, režisieriui irgi patiko, tačiau su siužeto išklotine sekėsi sunkiai. Kai ką užrašiau, bet nei aš, nei režisierius nebuvome įsitikinę, kad taip būtų gerai. Tąkart supratau: jeigu man leistų nuosekliai rašyti seriją po serijos, tada iki pabaigos viskas būtų kur kas įtikinamiau. Nes taip rašau romanus. Imu detales ir statau savo namą be išankstinio projekto. Tiesa, taip dirbant, dažnai tenka pataisyti, ką pastačiau, kartais netgi radikaliai. Gerai, kad žodžiai ir sakiniai nėra sucementuoti kaip plytos.

 

Dienos apimtis

Rašydamas romaną stengiuosi per dieną sukurti keturių, penkių šimtų žodžių fragmentą. Retai kada pasiseka daugiau. Paprastai parašau kelis kartus daugiau, tačiau kiekvieną sakinį iškart redaguoju, daug ką išbraukiu, kad parašytas tekstas skambėtų kaip galutinis variantas. Žinoma, po to tekstą dar daugkart redaguoju, išmetu net anksčiau nušlifuotas vietas. Iš pradžių būdavo gaila, nes tiek vargau kurdamas tuos sakinius, o jų jau nebereikia.

 

Tyrimas

Beveik kiekvieną kūrinį rašant teko kai ką patyrinėti. Privalėjau įsitikinti, ar neparašiau klaidingai, ar tai, ką žinau, atitinka tikrovę. Man patinka sužinoti ką nors nauja, tačiau savo rašymo pradžioje norėjau tik rašyti ir buvo gaila prarasti laiką aiškinantis įvairius faktus ir aplinkybes – kam to reikia, juk pats galiu išgalvoti! Tuomet visas dėmesys buvo skirtas Gūtenmorgenui ir atrodė, kad taip ir bus. Bet panorau tikro romano, ir tai buvo „Titano varžtai“, o jame be įvairios papildomos informacijos negalėjau išsiversti. Toliau ėjo kitas, „Sveikas, Dzintarai Michailai!“, kur reikėjo įsigilinti į man visai svetimas audėjo ir kalvio amato slaptybes. Buvo įdomu, tačiau nesinorėjo rašymui numatytas valandas skirti tyrimui. Tada pasižadėjau niekada neberašyti faktais paremtų, pavyzdžiui, biografinių arba istorinių kūrinių. Ištarus mistiškąjį „niekada“, greitai buvo pasiūlyta dalyvauti istorinių romanų projekte.

Rašant paskutinius tris romanus – „Švino skonis“, „Uždraustas pianinas“, „Ateities kalvis“ – tyrimas užėmė daugiau laiko nei rašymas. Iš pradžių susipažinau su įvairiais šaltiniais, medžiagą rinkau bibliotekoje, muziejuose, antikvariatuose ir internete, susitikau su atitinkamos srities žinovais. Neaplenkiau radijo ir televizijos archyvų. Gilindamasis į teminę medžiagą, bloknote žymėjausi informacines pastabas, kurios tuo metu atrodė reikalingos. Nurodydavau šaltinį, kad vėliau galėčiau prie jo sugrįžti. Kartais užsirašydavau savo mintis, komentarus. Pavyzdžiui: „Intīma Rīga“ 1934 m. kovo 16 d. publikuoja recenziją apie Zvd („Zvejnieka dels“ – „Žvejo sūnus“) pastatymą – įdomu, reikia užsirašyti VL (Vilio Lacio) reakciją. Štai vaikų darželio auklėtojos pasisakymas: auklėtoja, kuri vienoje darbo vietoje neišdirbo trejų metų, negali gauti sveikatos draudimo, net jeigu ji trejus metus būtų dirbusi kituose tos pačios sistemos darželiuose, – kažkokia nesąmonė, reikia perklausti S ir A, ar iš tikrųjų taip buvo.

Romanuose „Ateities kalvis“ ir „Uždraustas pianinas“ paminėti pavyzdžiai nebuvo panaudoti, kaip ir daugelis kitų pastabų. Susipažinta, bet nepanaudota; bet buvo pravartu geriau suprasti nagrinėjamą temą, pabūti Viliu Laciu, suvokti vaikų darželio atmosferą. Visada atrodė – gaila, kad aibės įdomių dalykų nepapasakosiu skaitytojui, bet romanas – ne spinta, į kurią galima viską sugrūsti.

Pirminiam arba bendram tyrimui skiriu daug laiko (dabartine patirtimi – pusmetį ir daugiau), kol pajaučiu, kad gana kaupti ir apdoroti informaciją. Tema suvokta – metas dirbti. Rašant tyrinėjimas tęsiasi, kiekvienas naujas puslapis prašo atsakymų į naujus, konkrečius klausimus.

Pastaruoju metu pajutau, kad teminis medžiagos studijavimas pradeda labiau patikti už patį rašymą. Tyrinėti galima be galo, o tai lengviau nei rašyti.

 

Kalba

Iškart noriu pasakyti, kad apie kalbą specialiai negalvoju. Paprasčiausiai perskaitau, kas parašyta, ir klausausi, kaip skamba. Jei kas nepatinka, pataisau ir rašau toliau. Teksto kalbinės kokybės kriterijumi tarnauja asmeninis skonis. Rašau tarsi išgalvotam skaitytojui, kuriam patinka tai, kas ir man. Tiesa, retkarčiais mano rašymo manierą užvaldo menkavertiškumo kompleksas: sakinius vėl formuoju kaip ankstesniuose kūriniuose, tos pačios konstrukcijos ir išraiškos priemonės, nieko nauja, nejau negalima kaip nors šviežiau, gražiau, galingiau, truputį kitaip. Pabandau, bet retai kada pasiseka surasti naują būdą. Kartais paklūsta kokia nors stilizacija ir dar kai kas, ko pats tikrai nenutuokiu, bet, svarbiausia, kad viskas drauge turi skambėti aiškiai ir įdomiai.

Bandymai pasakyti kitaip dažniausiai susilaukdavo mano paties nepritarimo. Regis, viskas dirbtina, perdėta. Nusprendžiu: ne, ne, taip bus negerai. Tada ištrinu ir rašau kaip seniau, žinoma, prisimindamas įgūdį – vienas ir tas pats žodis neturi pernelyg dažnai pasikartoti, te žodžiai plūste plūsta, te jie netarška. Te sakinių būna ne per daug, te epitetai, alegorijos, metaforos, palyginimai ir kitos meninės išraiškos priemonės būna saikingos (pagal mane), kad nebūtų neįprastai spalvingos ir netrukdytų (man ir išgalvotam skaitytojui) pajusti pasakojimo. Kalbą naudoju kaip instrumentą, kad ką nors daugmaž turiningai papasakočiau. Pasakojimas – pirmiausia, o visa kita kaip pasiseka. Neniekinu turtingos ir spalvingos išraiškos prozoje, bet aš neturiu tokio talento, mano reikalavimai kitokie. Jeigu už lango auga liepa, tai ji ir yra liepa. Na, gerai, – vešli liepa, bet ne daugiau. Jeigu ši liepa apskritai būtina siužetui. Manding, esu šiek tiek asketas.

Skaitymas ir redagavimas

Tekstą redaguoju nepertraukiamai. Ką per dieną parašau, tą vakarop perskaitau ir sutvarkau. Ryte atsivertęs, pirmiausia perskaitau praėjusios dienos darbą ir, žinoma, surandu vietų, kurias privalu pataisyti. Tenka išmesti nereikalingus žodžius, sakinius, nors vakar jie buvo geri. Kartais peržiūriu, kas buvo atspausdinta prieš savaitę, mėnesį, o tada akis išvysta nelygumų, netikslų žodžių parinkimą ir panašiai. Praeina valandėlė, kol sutvarkau ir galiu kurti toliau.

Kai romanas pabaigtas, pirmiausia perskaitau. Tai pirmas retas sietas. Kai tai padaryta ir daug kas papildyta, ateina eilė smulkiajam sietui – skaitymui balsu. Tegul mato ne tik akys, bet ir ausys girdi. O tada išlenda nauji trūkumai. Taip skaitau du kartus; jeigu pajuntu, kad dar reikia, ir trečią kartą. Ir tiktai tada parodau kitiems, pirmiausia žmonai. Mes esame tvirtai sutarę, kad ji nepagailėtų mano teksto ir kiek galima rimčiau taršytų. Savo darbą duodu peržvelgti ir mamai, kuri niekada neatsisako, bet ji kasmet vis mažiau kritiška. Suprantama, kaip surasi klaidų, jeigu romaną reikia peržvelgti žaibiškai, per ne visą dieną. Į šį sumanymą galėčiau įtraukti ir dukrą, jos žvilgsnis reiklesnis, bet kol kas jos neapsunkinu. Kam kankinti jauną žmogų.

Kai abi mano namų redaktorės rankraštyje palieka komentarų, apmąstau, kam pritarti, o kam ne, koreguoju. Paskui vėl garsiai perskaitau. Jeigu per paskutinį skaitymą pataisų būna mažai ir nėra prie ko prikibti, tada savo kūrinį siunčiu leidyklos redaktorei. Nors ir kaip stengiuosi sumažinti jos darbą, ji vis tiek suranda paklaidų, kas, anot jos, tik mažmožiai.

Jeigu kuris nors jaunas autorius paprašytų patarimo dėl rašymo, tada, ko gero, jis būtų vienintelis – ne kartą balsu perskaityti savo kūrinį ir negailėti vietų, kurios pasigirs nereikalingos.

Kartais dar neišleistą, iki galo nesuredaguotą romaną nusiunčiu vienam kitam artimam giminaičiui, draugui, jeigu jie paprašo. Dažniausiai perspėju, kad jis dar nepabaigtas, ko gero, šis bei tas dar keisis, tegul vertina. Ir nepriekabiauja pirma laiko.

Kartais rašymo procese iškyla eksperto išvados būtinybė. Rodos, viską ištyrinėjau ir supratau, tačiau nesu tvirtai įsitikinęs, kad tai, kas parašyta, atitinka realų gyvenimą. Pavyzdžiui, aprašydamas medicinos reikalus („Švino skonis“) arba padėtį vaikų darželyje („Uždraustas pianinas“), tam tikrus fragmentus prašiau peržvelgti atitinkamos srities profesionalo, teiraudamasis, ar ko nors neiškraipiau.

Kančios ir džiaugsmas

„Meno kūriniai gimsta kančiose“, – sako Maris Melgalvis, ir aš jam pritariu. Savo nesėkmes atskleidžiu kitiems – toks mano būdas, todėl būsiu savimi ir leisiu sau šiek tiek pasiskųsti. Kūrybinio proceso metu užgriūna nežinia, baimė, saviplaka, nerimas ir kiti neigiami reiškiniai. Kai rašau, visą laiką jaučiu tam tikrą stresą. Visą gyvenimą esu kamuojamas vidinio nerimo, bet rašant jis labai sustiprėja. Viršininkaujant įtampos netrūkdavo, bet ji būdavo ne tokia gili ir ilgalaikė kaip kuriant literatūros kūrinį. Jeigu man kas nors būtų pasakęs, kad rašytojas gali patirti daugiau streso nei įstaigos vadovas, būčiau nepatikėjęs. Ko gero, todėl, kad vidiniai literato konfliktai nepastebimi iš pašalės, skirtingai nei dirbant kolektyve. Grįžęs namo iš kontoros, aš galėdavau pailsėti ir negalvoti apie darbo problemas, bet dabar taip nebeišeina, kol nebaigiu pradėto kūrinio. Paskui ilgą laiką nieko nerašau ir galėčiau dar ilgiau, jeigu nesijausčiau kaltas, kad nieko neparašiau. Nesvetimas ir kaltės jausmas dėl to, ką esu parašęs. Žodžiu, psichoterapeutas turėtų ką veikti.

Kai rašau romaną, mąstau – šį dar iškankinsiu, bet po jo – viskas, užtenka literatūros, reikia kito darbo ieškotis. Bet ateina diena, kai klupdamas, griūdamas, išbraidęs žodžių ir sakinių brūzgynus, pasiekiu šviesesnę vietą – išvystu išleistą knygą. Ciklas užsidarė, pamažu pradedu brandinti naujo romano idėjas. Ir vėl viskas iš pradžių. Tiesa, ne iškart.

Išėjus knygai, padarau pauzę, kuri gali tęstis kelis mėnesius. Ar prailgusias atostogas galima vadinti „tuščiu periodu“? Vargu. Tai priimu kaip išeikvotos kūrybinės energijos atsinaujinimo periodą. Tai galima palyginti su karve, kuri apsiveršiuos, kai pritvinks tešmuo. Gaila – kuo senesnė karvė, tuo mažiau ji turi pieno. Bet tai aš tik apie save.

Trukdžiai ir nuotaika

Kai rašau romaną, stengiuosi juo gyventi ir kiekvieną išorės dirgiklį priimu piktai. Mielai susitinku su skaitytojais Latvijos bibliotekose, su džiaugsmu nueinu į kolegų knygos pristatymą, susitinku su vienu kitu draugu arba pasikalbu telefonu, tai ir viskas. Pamažu išmokau atmesti įvairius pasiūlymus – parašyti ką nors trumpą arba kur nors dalyvauti. Tačiau iki pilnatvės dar labai toli, kartais vis dėlto atsiliepiu į kvietimus.

Tai rašau, kai Ukrainoje vyksta karas, ir jis palieka įspaudą. Iš pradžių neturėjau jokio noro krapštinėti savo bambą, nes protą užvaldė karo lauko įvykiai, emocinė būsena buvo gana prasta. Trečią karo mėnesį supratau… iš tiesų aš nieko nesupratau, paprasčiausiai prislėgė baimės ir ėmiau galvoti apie savo rašymo patirtį. Tiesa, pasakojimas klostėsi lėtai, nes kas valandėlę knietėjo peržvelgti karo žinias, pamąstyti geopolitiniais klausimais.

Rašydamas labai skausmingai ištveriu šį nemalonumą – technines kibeles namuose: sugedęs šildymo katilas, kiauras stogas, trūkęs vamzdis nuotaiką sugadina akimirksniu ir ilgam. Šį bei tą galiu pataisyti, bet diena nueina šuniui ant uodegos, gerai, jei tokia diena būtų tik viena. Pikta, kai reikia ieškoti meistrų ir laukti, kada jie pasirodys ir sutaisys. Kol viskas nesutvarkyta, negaliu rašyti. Nervinuosi, jaučiuosi kaltas, kad namuose netvarka. Kas be ko, padarau, ką sugebu, bet dėl nemalonių ūkinių rūpesčių jaudinuosi daug labiau nei prieš dvidešimt metų. Literatūrinės veiklos metais pakrypau į neūkiškumo pusę; deja, namuose nėra kam daugiau šia netvarka pasirūpinti.

Dar neišmokau ramiai priimti to, ko pats nesugebu pataisyti. Pritrūksta kantrybės laukti, kol ateina pagalba iš šalies. Visko norisi iškart. Neišspręsti konfliktai ir problemos slegia, tokia būsena – netinkamas metas rašyti. Bloga nuotaika ir sukilęs nerimas ne visada leidžia panirti į rašto pasaulį ir kelioms valandoms pamiršti neišspręstus kitų gyvenimo sričių klausimus. Tačiau stengiuosi padirbėti dėl vidinės ramybės, būna šiokių tokių pasiekimų.

Idėjų vilionė

Kaip jau minėjau, idėjos paprastai atsiranda nelauktai, o jeigu jų nėra, tada reikia pakrutinti smegenis atitinkama tema. Kai nieko nepasiseka sugalvoti, tada pasitelkiu pagalbon dar porą metodų. Pavyzdžiui, numoju ranka ir nieko negalvoju. Idėjoms kažkodėl nepatinka toks abejingumas, kartkartėmis jos tampa nuolankesnės ir po kurio laiko prisėlina. Kažką panašaus patyriau jaunystėje santykiuose su merginomis. Kitąkart paimu iš lentynos knygą ir pradedu skaityti. Skaitau, skaitau ir jaučiu, kad lygiagrečiai su skaitymu galvoje pradeda kažkas virpėti. Tai mintys, paskui kurias bėgau ir nepagavau. Ir jos tarsi sako: ką tu taip įkvėptai skaitai? Ar tu nenori rašyti?

Mėgstu ką nors padaryti kaire ranka, kad pagerinčiau idėjų gimstamumą ir kūrybinį mąstymą. Rašyti, valytis dantis, nesvarbu ką, kas man nepatogu ir neparanku. Tokia veikla stimuliuoja dešinįjį smegenų pusrutulį kildinti netradicines mintis. Būtų neblogai, jeigu tai daryčiau reguliariai, bet man pritrūksta disciplinos. Kai atsimenu ir sumanau panaudoti šį metodą, tada parašau kokį eilėraštį arba pavalgau sriubos kaire ranka.

Neatmetami ir įprasti bei visiems žinomi būdai, pavyzdžiui, pypkiarūkis. Atitrūkstu nuo teksto, išeinu laukan, užsirūkau, pažvelgiu į dangų, atsipalaiduoju, ir staiga į galvą šauna raiški mintis. Mechanizmas paprastas – idėjos visą laiką būna netoliese, o kai dirbi prie kompiuterio, padidėja įtampa ir jų neįsileidi. Reikia atsipalaiduoti, keisti tiek kūno, tiek proto padėtį. Pavyzdžiui, jeigu rašymo metu nieko negaliu sugalvoti, rodos, visos jėgos išsekusios, tada susmunku kėdėje, atsiverčiu kurį nors trivialų tinklalapį (Solitaire, Bejevell, Bubble Shooter ir pan.) ir dešimt–penkiolika minučių padaužau burbuliukus. Paskui vėl galiu kažką sugalvoti ir sėsti prie teksto.

Judesiai ir vanduo

Jaučiu didelį judėjimo poreikį – rytinė mankšta, pasivaikščiojimas, bėgiojimas, vasarą darbas sode ir maudymasis. Ilgai dirbant sėdomis arba gulomis, kūnas ir smegenys prašo pajudėti. Jau Goethė yra pasakęs, kad fizinis krūvis skatina mąstymą. Mūsų dienų mokslininkai tai irgi patvirtino. Jeigu kur nors vykstu, pavyzdžiui, į miesto centrą, kai leidžia laikas, einu pėsčias. Kiek galiu, tiek vaikščioju. Einant labai gera mąstyti. Kelyje mėgstu kai ką sugalvoti ir tai įrašyti į diktofoną telefone. Dviračiu važiuoju rečiau. Man patinka minti pedalus, bet tada būtina įdėmiau stebėti kelią ir nesiseka galvoti apie kuriamą tekstą. Pats negaliu sėsti prie vairo, nes neturiu vairuotojo teisių. Kažkaip netraukia automobilio vairavimas. Kai reikia skubėti arba atstumas gana didelis, naudojuosi visuomeniniu transportu ir taksi. Aš turiu judėti. Rašymas – juk ne baletas, kur judesys patapęs menu.

Kaskart po rašymo norisi prie čiaupo apsišlakstyti vandeniu, stoti po dušu arba išsimaudyti. Vanduo žvalina, padeda išeiti iš įsikūnijimo aprašytame pasaulyje, nuplauti kas neregima, bet pajaučiama – „užkrautą darbą“.

Pabaiga

Pabaigoje turiu atskleisti dar vieną savo savybę – esu be galo atviras žmogus ir sergu nenugalimu troškimu papasakoti kitiems dar nerealizuotus literatūrinius sumanymus. Daugel kartų buvau nusprendęs nė vienam nieko nesakyti, išskyrus leidyklą ir Kultūros kapitalo fondą. Bet tereikia paklausti „Apie ką tu rašysi arba rašai?“, ir aš iškloju viską kaip per išpažintį, iki smulkmenų. Šia prasme kiti autoriai yra kur kas santūresni, dažnai atrodo, kad turėčiau imti iš jų pavyzdį, o ne tarškėti į kairę ir dešinę, bet neišeina. Kas be ko, labiausiai privalau klausyti savo žmonos. Net rašymo metu. Būna, vakarienė prasideda žodžiais: „Žinai, aš ką tik sugalvojau, kad jis…“ Ačiū Dievui, mano žmona yra kantri ir, turiu pasakyti, kiti žmonės taip pat mandagūs. Jie išklauso, kartais užduoda kokį papildomą klausimą ir pabaigoje ištaria maždaug taip: „Įdomu. Tad lauksime, kai išeis.“ Žodžiai „kai išeis“ mane truputį atvėsina, nes nežinau, ar apskritai dar ką parašysiu, tačiau stimuliuoja vystyti apskelbtą idėją, ją užrašyti ant popieriaus ir pasirūpinti, kad ji pasiektų leidyklą.

Gal jau pakaks apie mano rašymo patirtį, reikia pradėti mąstyti apie ką nors įdomesnio.

Versta iš: RAKSTNIECĪBAS LABORATORIJA. Rīgā: Dienas Grāmata, 2023