Guntis Berelis. Teksto baimė

2026 m. Nr. 4

Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus. Jo kūrybinėje biografijoje – romanai „Ugniniai veršiai auksaragiai“, „Žodžiams nebuvo vietos“, kritikos, apsakymų ir esė knygos. 2022 m. pasirodė naujausia eseistikos knyga „…rašyti…“ („…rakstīt…“). Jos sumanymas gimė 2015 m., kai G. Berelis vadovavo Latvijos rašytojų sąjungos Literatūros akademijos Prozos studijai, tuomet jis perskaitė daug mokymo knygų, kaip parašyti romaną, bestselerį per trisdešimt dienų.
„…rašyti…“ – kultūrologinių esė knyga, paremta asmenine autoriaus patirtimi, literatūros istorijos ir literatūros teorijos medžiaga. „Teksto baimė“ – viena šios knygos esė.

 

Hemingway’aus taisyklė

 

Sėdžiu, žiūriu į kompiuterio ekraną. Arba į vienišą baltą lapą. Nesvarbu. Neįmanoma išgauti nė vieno žodžio, net raidės, tarsi tekstas priešintųsi mano norui jį parašyti. Straipsnį reikėjo atiduoti praėjusią savaitę, romaną leidyklai privalėjau įteikti pernai. Muškite arba užmuškite, nesirašo. Net šis skyrius, kuris seniai mintyse. Tiesiog nesirašo. Galva tuščia, bjauriuosi pasauliu, ypač savimi! Pasidariau priekabus, jei kas nori bendrystės su manimi, tai ne taip paprasta, nes būdamas tokios būsenos išjungiu telefoną, neatsakinėju į elektroninius laiškus, kai gatvėje pamatau pažįstamą, skubiai pereinu į priešingą pusę. Kartais prasideda alergija kokiam nors maistui, kitąkart užeina beprotiškas rajumas, širdis šoka iš krūtinės po nesuskaičiuojamų kavos puodelių, peleninė pilna nuorūkų, galva daužyta į sieną, net tinkas ištrupėjęs. Koks velnias liepė imtis rašymo? Ir – koks idiotas prieš daugelį metų įtikino, kad man pavyks parašyti gana rišlų tekstą? Nei rišlaus, nei nerišlaus – jokio. Baltas lapas paralyžiuoja mąstymą ir valią.

Gal mesti rašymą ir paskaityti kokią nors knygą? Bet pasaulyje nėra nė vienos vertingos knygos, vienos šiukšlės, o jeigu kokia nors stebuklingai atsirastų, ji sukeltų pavydą: kodėl tas kvailys – na, bent pažiūrėkite į jo nosį, aišku, kad kvailesnio žmogaus pasaulyje nėra! – vaidina tokį kietą su snargliu panosėje… Na, aišku, kaltas ir gatvės triukšmas, toks kurtinantis, stabdantis bet kokią prasmingą mintį, smegenis paverčiantis manų koše. Bent ten būtų mėgstama grikių košė… Gal naktį bus geriau, ramybėje ir tyloje iš užkrosnio atskris gyvybinga kūrybinė dvasia? Nė velnio, ta nakties tyla tarsi griaustinis ataidi mano tuščių smegenų skliautuose. Reikėtų pamiegoti, bet kaip tu miegosi, jeigu kamuoja sunki nemiga? Tai, kas neparašyta, visą laiką galvoje. Rytas, žinoma, kaip per pagirias, galva tuščia, sieloje šiukšliadėžė. Gal pasigerti? Tačiau iš patirties žinau, kad po to bus dar bjauriau. Tikra pagirių depresija su nerašymo depresija – siaubo rinkinys. Visa esybė tarsi juoda depresijos duobė. Aklavietė. Neparašyta nė žodžio.

Suprantu, ankstesnis aprašymas yra šiek tiek perdėtas. Tačiau vienokios ar kitokios išraiškos emocijas gerai pažįsta bet kuris rašytojas. Situacija, kai norisi rašyti, kai būna aišku, ką reikia parašyti, bet pamačius tuščią lapą nusvyra rankos ir maišosi chaotiškos mintys. Nesirašo dieną, nesirašo savaitę, nesirašo mėnesį. „Rašytojo darbas yra ypatingas: tu visada akis į akį su baltu popieriaus lapu (arba baltu vaizduokliu), ir baltas lapas dažnai tave nugali“, – taip apie savo patirtį pareiškė Neilas Gaimanas. Itin piktas pasaulis bet kuriuo momentu gali pakišti koją rašymo norui. Jeigu taip, tai pasauliui galima atkeršyti emocingai: visiems išdidžiai pranešti, kad tave ištiko kūrybinė krizė – būtent tokia, nei daugiau, nei mažiau, didelė, gili kūrybinė krizė, tu nieko nebegali parašyti, todėl ir nerašysi. Ir papūskite man uodegon – su manim viskas gerai, bet, regis, kažkur civilizuotame pasaulyje tokiais atvejais rašytojams mokama bedarbio pašalpa. Tai paskelbti, žinoma, galima, bet kai tu vėl patenki į dvigubą vienatvę su baltu lapu / ekranu, atsinaujina pasyvioji nepasitenkinimo būsena ir spoksai į neparašytą tekstą.

Mažas nukrypimas. Taip primygtinai kiekvieną dieną minima sąvoka „kūrybinė krizė“ – jeigu krizė, tai karstas, dangtis, kapas, praviri pragaro vartai ir velniai su šakėmis, – viską paaiškina, o iš tikrųjų esti susikurtas nepaaiškinantis įspūdis. Pridursiu, krizė yra natūraliausia rašytojo būsena, kai vidiniai angelai išvaro vidinius demonus ir atvirkščiai, tada viskas būna kuo puikiausiai, nors pačiam gali atrodyti, jog kažkas negerai. Atsiradus vidinei ramybei, harmonijai ir nušvitimui, nesakyčiau, kad rašymo noras visiškai pradingsta, bet jis apmąžta, nutolsta kažkur būvio džiaugsmo fone. Vidinės ramybės santykį su kūrybiniu procesu pokalbyje puikiai apibūdino Edvynas Raupas: „Gamtoje jaučiuosi visiškai patenkintas savimi, nes gamtos skleidžiama energija harmonizuoja mane. Bet – jokios poezijos! Ką gamtoje galiu daugiausia veikti – sėdėti prie stalo su taurele ir žiūrėti… nesvarbu į kurią pusę. Ir man nieko nereikia <…>. Miesto energija yra visiškai kitokia – galiu nueiti į aludę, kur visi šaukia ir geria, atsisėsti kampe ir rašyti poeziją. Čia viskas kitaip.“ Edvyną į gamtą kviečia harmoningi gyvenimo jausmai, ko gero, fizinis aktyvumas (vienu metu aš gana rimtai slampinėjau kinų stiliumi, kelerius metus nieko prasmingo neparašiau, galėjau tik redaguoti kitų tekstus), gal meilė, gal alkoholis, gal gyvenimo džiaugsmai, kuriuos kai kam suteikia storesnė piniginė. Nerašymui yra tiek pat daug ir įvairių receptų kaip ir rašymui.

 

Šiame skyriuje apie krizę regime konfliktą tarp noro rašyti ir negebėjimo tai daryti. Tikrojo įkvėpimo akimirkos (būsena, kai autorius nori rašyti ir rašo be didelių pastangų, be nereikalingos įtampos) būna gana retos, nes rašytoją dažnai plukdo slegianti „negaliu rašyti“ srovė. Vargu ar būtų realu suskaičiuoti, kiek laiko kūrėjas praleidžia apimtas „natūralios krizės“ būsenos, o kiek rašymo euforijos; šiam atvejui prisimenu aforistinį, t. y. grynai intuityvų teigimą – devyniasdešimt procentų laiko autorius galvoja apie rašymą, tačiau tik dešimt procentų skiria realiam darbui. Manding, labai panaši proporcija galėtų būti tarp krizės ir euforijos.

Rašymas – emocionalus procesas. Čia pagrindinį vaidmenį vaidina racionalus protas – ne veltui yra autorių, kurie kruopščiai suplanuoja rašomą romaną, sudaro personažų, atskirų reikšmingų epizodų schemas ir vėliau šį planą realizuoja tekste. Kai nėra schemos, tekstas daugiau ar mažiau susiformuoja galvoje ir pasiekia reikiamą parengties lygmenį – tada jį tenka tik parašyti. Tačiau pats rašymo procesas esti prisotintas bjaurių emocijų, ir būna gaila, kad jos retai kitiems išreiškiamos.

Rašytojo kova su demonais, rečiau su angelais, vyksta vienatvėje ir tyloje, ko gero, todėl užplūsta tos įkyrios „juodosios akimirkos“. Nes nėra dialogo, vienintelis galimas dialogas tik pačiam su savimi (kitam plunksnos broliui, kuris galėtų tave suprasti, nepapasakosi savo išgyvenimų – jis geriausiu atveju nusišypsos, apsimes neišgirdęs, nes irgi turi savų angelų bei demonų, kurie užblokuoja klausos organus; kiekvienam savieji yra tokie blogi, jog pranoksta visus kitus). Pats savęs neįtikinsi, nes bet kuriam argumentui surasi atitinkamai stiprų kontrargumentą.

Manding, negebėjimas nieko parašyti yra natūrali kūrybinio proceso dalis, susijusi su reiškiniu – teksto baime. Dar kartą hiperbolizuojant ją būtų galima apibūdinti maždaug taip: „Be abejonės, aš noriu rašyti, bet tik genialiai. Na, gerai, jeigu ne genialiai, tai bent labai labai patraukliai. Kad pats nesibjaurėčiau, ką parašiau.“ Čia ir yra suklupimo akmuo. Nes šią mintį lydi kita mintis: „O jeigu tai, ką parašysiu, pasirodys besąs tikras mėšlas? Tada išvis nieko nebesugebėsiu rašyti!“ Galų gale: „Jeigu dabar nieko nebepajėgsiu parašyti? O jeigu pabandęs pamatysiu tai ir suprasiu?“ Šios baimės šaknys labai gilios. Kad ir kaip tai būtų keista, net patyręs ir subrendęs autorius, pradėdamas naują kūrinį ar tik romano skyrių, iš tikrųjų pradeda nuo nulio. Jis patampa pradedančiuoju, jame atgimsta visi pradedančiojo kompleksai; jis vėl jaunasis rašytojas, kuris nori rašyti, bet baiminasi, nes nežino, kas išeis – šedevras, vidutiniškas kūrinys ar šiukšliadėžės kandidatas – ir ar išvis ką nors parašys. Galima iki smulkmenų apgalvoti siužetą, susikurti gražiausias metaforas ir šviesiausias idėjas, tačiau autorius niekada nežino, kokį tekstą parašys. Žinoma, profesinė rutina neleidžia daryti tipiškų pradedančiojo klaidų, susiformuoja sava rašymo maniera, galų gale kažkokiu būdu per laiką autorius įsitikina savo gebėjimais, tačiau jis niekada nėra ir negali būti įsitikinęs galutiniu darbo rezultatu. Būtent baimė dėl neparašyto teksto tampa suklupimo akmeniu. Autorius, ko gero, nori rašyti, bet neįstengia nugalėti baimės, negali pradėti darbo. Pasekmė logiška – depresija, regis, jis kakta galėtų išmušti skylę sienoje, ir tuščias neišmargintas popieriaus lapas.

Dar vienas dalykas, kurį būtina turėti omenyje, kai nesirašo. Norime to ar nenorime, bet kūrybiškumas yra cikliškas. Yra periodai, kai rašosi esant bet kokiai nuotaikai, bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, ir niekas nepriverčia autoriaus pasukti iš pasirinkto kelio. Pačios genialiausios idėjos sklendžia sąmonėje – tik reikia suskubti užrašyti, kol jos neišnyko nebūty, – ir tekstas plūste plūsta. O būna periodai, kai kūrybinė būsena esti sutrikusi, kai už lango pravažiuojantis tramvajus arba netikėtas telefono skambutis gali viską pakeisti, kol galiausiai autorių aplanko įsitikinimas, jog jis yra absoliutus idiotas. Kuriančiam žmogui nėra nieko niūresnio už šio ciklo neigiamąją dalį. Tai gali pasireikšti įvairiai – kaip klasikinė depresija, kaip nervų priepuolis, kaip bukas voliojimasis lovoje, neprisiverčiant nusliūkinti iki vonios ir nusiprausti bjaurų snukį, kurį rodo veidrodis, – variacijų begalė. Jeigu esate patyręs momentą, kad iš tikrųjų rašosi, net į depresiją puolusiam žmogui vertėtų priminti, kad duobė nėra bedugnė, anksčiau ar vėliau ateis diena, kai teks išsikapanoti laukan, nes kitur nėra kur eiti, tik aukštyn. Deja, šį cikliškumą reikia priimti kaip natūralią darbo tvarką.

Ir vis dėlto – ką daryti su šiuo nemaloniu jausmu, kai autorius beviltiškai blaškosi tarp noro ir gebėjimo? Yra receptas, kurį būtų galima pavadinti Hemingway’aus taisykle. Pavadinimas nesvarbu, nes kiekvienas autorius anksčiau ar vėliau atranda šį receptą, tik kelią iki jo lydi daug nemalonių akimirkų. Hemingway’us prisimintas todėl, kad jis būdinga lakoniška maniera tai suformulavo trumpai ir tiksliai, be jokio teorijų terorizmo: „Svarbiausia – parašyti vieną tikrą sakinį.“ Ir pridūrė: autorius, užrašęs šį sakinį, pradės galvoti, kaip pratęsti pasakojimą. Žinoma, ir Hemingway’us čia šiek tiek perdėjo (jau nekalbant apie tai, kad, autoriui susimąsčius, ką galėtų reikšti „tikras sakinys“, laukia tiesus kelelis link pedantiškumo). Vienas sakinys nepagydys nuo galvos skausmo, ir vieno sakinio teksto baimė niekur nenuves. Tačiau parašytas – ne tik mintyse! – tekstas, trumpas ar ilgas, turi kažkokią nuostabią savybę – jis reikalauja tęsinio. Žodis ištraukia kitą žodį iš nebūties, sakinys sakinį, pastraipa pastraipą, ir ateina akimirka, kai teksto prašymas duoti tęsinį nugali paties teksto baimę. O kai tekstas prašo ne tik tęsinio, bet ir pabaigos, reikalas aiškus – teksto baimė persikvalifikavo į meilę literatūrai, ir krizė baigėsi. Rašytojo profesionalumo ženklas yra gebėjimas jausti teksto poreikį tęsiniui, o ne valandos, kiek jis kasdien praleidžia prie rašomojo stalo arba kaukši kompiuterio klaviatūra.

Kiekvienas autorius save slapčia laiko genijumi. Manding, šiuo atveju terminas „genijus“ yra šiek tiek perdėtas, tačiau vis tiek, kad ir kaip jis rašytų, sąmonės gilumoje glūdi įsitikinimas: matote, aš esu vienintelis ir nepakartojamas, o kiti rašytojai, visi tie nukaršėliai, kurie vadinami klasikais, nėmaž nekalbant apie jaunuosius pasiryžėlius, iš tikrųjų yra tikri juokdariai ir nėra verti man padų laižyti. Bet tam tikra prasme jis teisus – kiekvienas autorius yra unikalus ir nepakartojamas, net jeigu jis serijiniu būdu gamina visišką šlamštą, vargu ar turės pasekėją arba mėgdžiotoją. Šiuo atveju gana paprastas patarimas: netrukdykite pasitikėjimui, nors negalima nubrėžti ribos, kur baigiasi „natūralus“ pasitikėjimas ir prasideda jausminga komiška didybės manija. Tačiau pasitikėjimas būtinas – vien todėl, kad būtų nugalėta teksto baimė. Jeigu nebūsi įsitikinęs bent tuo, kad reikiamas tekstas yra pusiau priimtinos kokybės, labai tikėtina, kad šis pabaigos taškas ir liks kaip miražas arba nepasiekiama ateities utopija.

Tačiau yra ir kita virsmo pusė, susijusi su kūrybiniu procesu. Būtent elementarus nepasitikėjimas savo jėgomis yra kažkuo panašus į nevisavertiškumo kompleksą (jeigu mes šio pavadinimo nevartojame medicinine prasme ir nesijaudiname, tarkime, dėl serotonino kiekio organizme). Aivaras Eipuras ilgą laiką dirbo su pradedančiaisiais autoriais. Jis kartą paviešino nereikšmingą, bet tam tikra prasme simptomišką pokalbį su pradedančiąja poete. „Įvardinkite rašytoją, kuris jums patinka ir kurio kūrinius gerai žinote“, – Eipuras bandė išprovokuoti atvirumui jaunąją autorę. „Na… galbūt Arija Elksnė“, – atsakė jaunoji poetė. „Ar tu nori rašyti kaip Arija Elksnė? Ar tu nori rašyti geriau už Ariją Elksnę?“ – „Nežinau… Ko gero, nepasiseks…“ Logiškas klausimas – kodėl nepasiseks? Veikiau čia išlenda kažkoks kitas veiksnys, kurį būtų galima suformuluoti maždaug taip: „Kur čia man… Man nepasiseks… Aš juk tokia tamsi, mažytė ir dar neplautais plaukais… Ir pinigų neturiu…“

Pripažįstu, tai dramatiškas momentas pradedančiojo autoriaus tapsmo procese. Autorius nori rašyti kaip Arija Elksnė, Ojaras Vacietis, Zigmundas Skujinis arba kaip Salmanas Rushdie’is, betgi pasąmonės gelmėje jį valdo įsitikinimas, kad pasiekti tokį lygį, na, gal ne tokį aukštą – trukdys elementarios patirties stoka, ir galvoje suveiks tarsi koks blokavimo mechanizmas. Vieta prie paminklų – ne jam skirta, ten ropščiasi į viršų tie, kurie užgimė nemirtingi. Ir jam neateina į galvą, kad neverta skaityti pirmųjų Ezeros ir Skujinio knygų dėl paprastos priežasties, jog neverta skaityti (jau nekalbu apie Skujinio knygų lentynoje saugomą jo debiutinę apysaką „Keliai ir kryžkelės“, kurioje jis įrašė, kad šios knygos niekados neišdrįs išleisti pakartotinai). Ar tai ne įrodymas, kad ne tik Vaciečio, bet ir Rainio kūryboje yra didžiulis konvejerinės produkcijos procentas. Arba mažai rašantis Janis Ruokpelnis (vienas plonytis eilėraščių rinkinėlis per penkerius šešerius metus) iš tikrųjų yra žiauriai produktyvus, bet tik maža dalis jo sukurtų tekstų susilaukia publikacijų.

Apmąstant šią temą, man vis labiau aiškėja, kad šios dvi priešybės – teksto baimė ir pasitikėjimas savo išskirtinumu – jokiu būdu neprieštarauja viena kitai. Tiesa, tarpusavyje jos priešinasi ir ginčijasi, tačiau neprieštarauja. Tai eilinis kūrybinio proceso paradoksas. Rašančiam žmogui yra visiškai natūralu laikyti save vieninteliu, iškiliausiu ir nepakartojamu. Taip pat natūralu, nepaisant savo genialumo, bijoti ir kartais net vengti teksto, kurį vienaip ar kitaip reikia pabaigti. Šios dvi emocijos konfliktuoja ir tuo pačiu metu susilpnina viena kitą. Išmintingo lygmens nevisavertiškumo kompleksas neleidžia išryškėti visiškai neprotingai didybės manijai – ir atvirkščiai. Abi pusės turi sugyventi ir suprasti viena kitą. Mano pirmosios publikacijos pasirodė 1986 metais. Bet kuris stalius (santechnikas, mūrininkas, elektrikas, frezuotojas ir t. t.) per tiek metų tampa kvalifikuotu amato meistru, jeigu turi proto nenusigerti, eilinę komodą ar karstą pagamins daug negalvodamas, o svarbiausia – nesibaimins dėl pagaminto produkto. Mokslo istorijoje rasime šimtus fizikų, chemikų ir matematikų, kurie savo išskirtinius atradimus padarė būdami nuo dvidešimties iki trisdešimt penkerių metų amžiaus, t. y. be šioms sritims reikalingos itin specifinės patirties drąsiai žengė į nežinią. Jie buvo pakankamai pasitikintys savimi, kad akceptuotų tiek savo talentą, tiek gebėjimą, o patirties trūkumas jiems pernelyg netrukdė.

Man – nesvarbu, rašau apsakymą ar recenziją, pirma reakcija, prisėdus prie kompiuterio, būna baimė ir šioks toks nesaugumas. Neparašytas romanas gali nugramzdinti į gilią depresiją, nes pradėdamas jį suvokiu, kad ir per būsimus trejus, penkerius ar septynerius metus liksiu visa esybe pavaldus tam tekstui. O jeigu galiausiai iš tiesų niekas nepasiseks, penkeri metai nueis šuniui ant uodegos? Atsitinka ir taip, kad reikiamas tekstas šiame etape numiršta natūralia mirtimi. Taigi – baimė nugalėjo mane.

Skaitydamas daugelio rašytojų biografijas ir autobiografijas įsitikinau, kad aklavietės jausmas su lydinčiomis blogomis emocijomis yra ne tik neišvengiama, bet ir būtina sudėtinė kūrybinio proceso dalis. Grafomanas yra ne tas žmogus, kuris daug ir prastai rašo, o rašytojas, kuris nepasiekia aklavietės. Tačiau rašytojui aklavietė yra jeigu ne ant nosies galo, tai bent nuolatos šalia – kaip krizė arba teksto baimė. Dar kartą priminsiu, kad šia liga serga tiek pradedantieji, tiek gana patyrę autoriai, o jos simptomai esti visiškai panašūs. Pora trumpų pavyzdžių iš klasikos.

Įsivaizduokime rašytoją, artėjantį prie penkiasdešimties, su savais kompleksais ir įvairiausiomis nelaimėmis (mylėtos moters mirtis, dūris į krūtinę per gatvės muštynes – mažai betrūko, kad jis jau būtų buvęs anapilyje), iškankintą nevykėlį, rašantį tiesiog nepaskaitomus tekstus, kurių joks protingas leidėjas nepriima, o jeigu priima, nebežino, ką daryti su išspausdintu tiražu, nes šio autoriaus kūriniais niekas nesidomi. Iš prigimties jis yra introvertas ir apatiškas tipas, kuris iki vidudienio vartosi lovoje, kas be ko, pernelyg daug geriantis, patologiškai drovus ir prislėgtas, jaunystėje dėstytojo pareigas jautęs kaip sunkią naštą, todėl dabar žūtbūt vengia bet kokio nuolatinio darbo, leidžia mažo tiražo leidinius, kuriuos skaito tik tenai pasiskelbę autoriai, išgyvena iš mažos pinigų sumos, kurią kasmet gauna už tėvo palikimą. Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris norėtų pabūti tokio rašytojo kailyje; užtat jo jaunystės draugai arba bendrakursiai, kurie susikūrė sėkmingą karjerą ir gal ne tokį sėkmingą šeiminį gyvenimą, šiek tiek apgailestaudami, šiek tiek paniekinančiai iš sąžiningo piliečio pozicijų žiūri į šį išsekusį rašytoją: „Toks talentingas žmogus buvo. Kas galėjo pagalvoti, kad taip nutiks…“ Tiesiog paradoksalu, bet šis nelabai malonus tipas jau parašė kūrinius, už kuriuos po penkiolikos metų bus apdovanotas Nobelio premija – tiek už „Belaukiant Godo“, tiek už „Merfį“, tiek už romanų trilogiją. Nevykėlio vardas buvo Samuelis Beckettas.

Arba kitas rašytojas, kuris kasdien savo dienoraštyje užrašydavo tokius apmąstymus: „Ar esu kūrėjas? Man atrodo, jog taip. Tiksliau, atrodo, kad galiu juo tapti. Dabar dėl to dvejoju, kyla didžiulė pagunda mesti šias nuolatines pastangas, dėl kurių esu nelaimingas net tada, kai esu laimingas nuo šios niekam nereikalingos askezės, nuo šio aklo sekimo paskui kažkokį nesuprantamą pašaukimą. <…> Ar pajėgus padaryti tai, apie ką svajoju? O jeigu ne, tai kam tada tas šokinėjimas nuo vieno dalyko prie kito? Atsikratyti viso to ir mesti tokius niekus!“

Diagnozė aiškesnė nei aiški – žmogus, linkęs į psichologinį mazochizmą, bando kompensuoti tai viską aprašydamas popieriuje. Jokia normali leidykla net neįsileis jo, ką jau kalbėti apie publikavimą. Tačiau po niūraus įrašo dienoraštyje praeina šiek tiek daugiau nei porą mėnesių, ir šis rašytojas gauna Nobelį. Tai Albert’as Camus. (Tiesa, jis nesiliovė savęs kankinti net tada, kai sužinojo, kad jam paskirta Nobelio literatūros premija, Camus tęsia ta pačia dvasia: „Nepaprastai baisus nuovargis ir prislėgta nuotaika.“)

O ką daryti, jeigu net Hemingway’aus taisyklė neveikia? Jeigu neįmanoma parašyti net šio vienintelio „tikro“ sakinio, o tiksliau, visi sakiniai atrodo neteisingi ir netinkami? Išeitis stebėtinai paprasta. Bet kuris autorius turi daug juodraščių, eskizų, nebaigtų kūrinių, tekstų, brūkštelėtų fragmentų. Walteris Benjaminas galėjo būti neskaitęs Hemingway’aus (kaip ir Hemingway’us nežinojo, kas yra tas Benjaminas), tačiau filosofas šaltai tęsė rašytojo mintį: „Niekada nenustokite rašyti vien todėl, kad baigėsi idėjos. Įkvėpimo trūkumą užpildykite rūpestingai perrašydami tai, ką jau esate parašęs.“ Dar kartą priminsiu, kad tokių patarimų nereikėtų suprasti pažodžiui – tai veikiau užuominos apie tai, kuria kryptimi reikėtų mąstyti. Galima rašyti tik dienoraštį, kaip vaikystės prisiminimų arba vasaros kelionių užrašus, stebėti gamtą už lango, galų gale – subtiliai aprašyti savo slogią nuotaiką ir negebėjimą rašyti. Svarbiausia – prisiminti, kad niekam tikusiu tekstu užpildytas puslapis visad bus prasmingesnis už baltą lapą. Niekam tikusį tekstą visada galėsite išmesti į šiukšliadėžę, tačiau prieš baltą lapą nusidėti sunku.