Marcelijaus Martinaičio poezijos kontekstai „Metuose“

„Poezijos supratimas, jos naujas jutimas susilydė iš kelių gabalų, poveikių. Juk taip nebūna, kad ką nors per­skaitęs šoki rašyti. Visi mes ką nors pasivagiam, bet save kūryboje reikia at­rasti pačiam. Lūžis įvyko baigus universitetą, kai pradėjau jausti tikrą poezijos skonį, užuosti kalbos kvapą, girdėti žodžius kontekstuose, apšviestose erdvėse… Suvokiau, kad galiu rašyti, kad man paklūsta intonacijos, kalba.“ (Marcelijus Martinaitis)

Kaip ilgametis jaunų autorių mokytojas, autoritetas, Marcelijus Martinaitis žvilgsnį apie tai, ką veikia rašytojas kreipė ir spaudoje. Šį rūpestį stipriai atliepė rašytojo statuso pokyčiai nepriklausomoje Lietuvoje. Dažnai pirmuosius nepriklausomybės metus apibendrina garsi Alberto Zalatoriaus frazė „smuikininkas Gariūnų turgavietėje“. Martinaičio publicistikoje šis žvilgsnis yra koreguojamas dviejų terminų – atsiradusios industrijos ir autorystės sampratos.

„Metų“ skaitytojams siūlome atkreipti dėmesį į 3 Martinaičio publicistinius tekstus. Prieš kelerius metus iš archyvų iškelta kalba „Literatūroje pusininkų nėra“ (parengė Saulius Vasiliauskas) girdime paties Martinaičio mąstymą apie kuriančių žmonių gabumus, jo pasisakymams būdingą palaikymą. „Rašytojo sutramdyme“ sugrįžtama prie esminio dalyko – kuriančio asmens įtakos visuomenei, kurios skalę Martinaitis pateikia itin plačią: nuo maištininko, tautos proto ir sąžinės iki prekiautojo tekstais, valdžios išlaikytinio. Tačiau svarbiausia išlieka nepakitęs formuluojamas pats suvokimas, kad kūrėjo „viešas dalyvavimas suteikia visai naujų reikšmių kūrybai, iš jos tarsi išvedami laidai į įvairias kultūros, gyvenimo sritis“, todėl, norėdamas išlikti įtakingas, jis turi būti liečiamasis, kuris pats kūrybiškai provokuoja.

Straipsnyje „Kūrybinės ir biografinės atodangos bei uždangos“ Martinaitis reziumuoja, kas pasikeitė literatūroje prasidėjus antrajam tūkstantmečiui. Svarbiausia gairė – literatūra ėmė tapti literatūra, „su­tampanti su asmeniniu gyvenimu, su savais kompleksais, pojūčiais, be­veik viską matuojant savimi, atvira psichika, be kokių nors bendruome­ninių įsipareigojimų“.

Kiekviename iš pateikiamų straipsnių jų rodomas pasitikėjimas kūrėjais, jų veikla matoma kaip sudėtingas darbas, o svarbiausiu jo tikslu, pasak Martinaičio, išlieka rašytojo savastis.

Martinaičio pokalbiai, užrašai, atsiminimai sulaukia dėmesio kaip puikios mentaliteto istorijos dalys. Jos skatina mąstyti apie intelektualiosios autobiografijos žanrą, kultūros kaip iš prigimties rezistencinės veiklos sampratą, laiko tėkmę, kuri sutampa su intensyviausiu Lietuvai permainų metais (demokratijos perėjimas į totalitarizmą, nepaprasta laisvės euforija, kultūros virsmai nuo autoritetų iki visuomene nesuinteresuotų autorių, virsmai į virtualybę, priklausomybės ir nepriklausomybės sandūros). Visa tai aprėpia jo knygos, o komentuoja recenzijų autoriai.

Marcelijus Martinaitis „Metuose“ reguliariai skelbė poeziją. Ją galime skirti į 2 grupes – į poetui gyvam esant skelbtą aktualiąją kūrybą ir vėliau, jau tarpininkaujant kitiems, rengiamas pomirtines publikacijas.

Juose visada būdavo vientisas bendrų visuomenės nuotaikų, pokyčių kolektorius. Jam būdingos folkloro įtakos, santykis su medijų aktualijų kalba, asmeninė ir kolektyvinė atmintis. Eilėraščiuose nuolat atgydavo K. B. – naujaisiais laikais jau ne tik Kukutis, bet savotiškas Įtariamasis kaip kolektyvinis visuomenės veidrodis.

Kalbant apie pirmąją grupę įdomu, kad šios publikacijos liudija svarbų požiūrį į kūrybą. Svarbu paminėti, kad jo publikacijos visada pasirodydavo solidžios apimties. Natūralu, kad šie eilėraščiai patenka į knygas. Tačiau M. Martinaitis atrinkdavo raktinius ciklus, kurių atgarsius galime matyti kritikų pasisakymuose. Šalia pateikiame knygų recenzijas, kurios komentuoja ir bendresnį Martinačio kūrybos kontekstą ir tuo pačiu aptaria būtent publikacijose esančius tekstus, tad siūlome „Litera-ture“ juose skaityti drauge – kaip kūrybą ir vertingus ją lydinčius komentarus.

Ilgainiui „Metuose“ mažėjo Martinaičio poeto, bet daugėjo Martinaičio visuomenininko ir literatūrologo. Tad vieni iš paskutinių jo skelbtų tekstų yra apmąstantys lietuvių klasikos figūras: Kristijoną Donelaitį, Maironį ir Vincą Mykolaitį-Putiną. Šias publikacijas skatino ir gimimo sukakčių minėjimai, bet jie turi ir papildomą – impulsą: „auga karta, kuri bus beveik nemačiusi mūsų lietuviškos klasikos, klasikų vardai jau dabar daug kam reiškia tik gatvių pavadinimus“ („Gulk atgal į žemę, Kristijonai“). Tad jo pasisakymai, orientuoti į kultūros politikos kritiką ir jų nacionalinio statuso stiprinimą: klasikams nebūdingi dideli tiražai, bet išlieka vyksmas asmeninėje ir kultūrinėje atmintyje, jų artumas Vakarų Europai. Skaitant Martinaičio tekstus išryškėja papildomas aspektas – jiems visiems būdinga ir šiek tiek pabūti „kitais“ savo kultūrose, kai „rašytojo gyvenimo ir kūrybos kulminacijos, jų poveikio zonos nesutapdavo su to meto nuotaikomis“ („Pirmasis Putino šimtmetis“). Tad kviečiame skaityti ir šiuos įsimintinus tekstus ir pasakymus.

Dar esant gyvam Martinaičiui, jo kūrybą aptaręs Regimantas Tamošaitis pamatė kaip „tolstantį“ ir „legendą“. Tai lemia jo poezijos brendimo laikas ir vertė, gebėjimas gimtinę paversti mitu, juntama įtampa tarp gyvenamojo laiko ir jam nepavaldžios atminties, ir tekstams būdinga žemaitiška, žemdirbiška pasaulėjauta. Įžvelgiama, kad nepriklausomybės laikotarpiu Martinaitis jau reiškiasi kaip klasiko statuso nusipelnęs poetas – palikęs žymę literatūroje ir darantis įtaką jaunesniesiems.

Pateikiame svarbias kūrybos analizes: poezijos, kuri formavosi sovietmečiu, esminius bruožus (senųjų įgūdžių naujo mąstymo aplinkoje, Kukučio reikšmę) aptaria Donatas Sauka, o jo veikimą dabartyje apibendrina Tamošaičio tekstai. Iš jų išryškėja poezija, kuri ištveria laiko išbandymus.