Roberts Mūks. Kur pradingusi prasmė?
2025 m. Nr. 4
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Poetas, filosofas, religijotyrininkas Robertas Mūkas (tikr. Roberts Avens, 1923–2006) – ryški, paslaptinga latvių emigracijos asmenybė. Išleido aštuonis poezijos rinkinius, dvi dešimtis religinio ir filosofinio turinio knygų. Pasak R. Mūko, „mano filosofija yra poezija be sąskambių, o poezija – filosofija su sąskambiais“.
Antrojo pasaulinio karo banga R. Mūką nubloškė į Vokietiją ir Belgiją. 1954 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 1971 m. tapo filosofijos daktaru ir profesoriavo Niujorko Fordhamo universitete, vėliau Niujorko Jonos koledže dėstė religijos istoriją. Dirbo lyginamosios religijotyros ir Rytų religijų istorijos baruose. R. Mūkas gebėjo kasdieniškoms kategorijoms suteikti idėjų reikšmę ir jas pakylėti beveik į metafizines aukštumas, harmoningai suvienyti su pasaulio filosofijos išmintimi. Jo religinio ir filosofinio turinio knygos publikuotos anglų kalba ir išverstos į italų, vokiečių, portugalų, japonų bei kitas kalbas. Savo filosofinėje eseistikoje jis aprėpė tris pažinimo erdves – gyvenimo prasmės paieškas, literatūrą ir religiją. Tai ypač raišku pomirtinėje knygoje „Šiai gyvenimo uogienei kažko trūksta“ („Šai dzīves ievārījumā kaut kā trūkst“, 2024), kurioje skelbiama ši esė, pirmą kartą publikuota 1997 m.
Vienas svarbiausių, jeigu ne pats svarbiausias, šių dienų reiškinys (bent dvasinės pakraipos žmonėms) – sustiprėjęs bejėgystės jausmas dėl gyvenimo, politinių, ekonominių pasaulio procesų ir pan. Šis santykis kelia klausimą: kaip tai atsitiko, kaip visa tai paaiškinti, kad kuo daugiau ir veiksmingiau žmogus geba daryti poveikį aplinkai ir ją panaudoti kurdamas šviesesnę ateitį, tuo mažiau prasmės mato šiame pasaulyje? Anglų filosofas Arthuras Owenas Barfieldas šį faktą priskiria ne kokiam nors žmogaus prigimties iškrypimui, bet priešingai – maždaug prieš tris šimtus metų įvykusiai mokslo revoliucijai, tam metui, kai prigijo praktika pasišvęsti kruopščiam ir atidžiam gamtos reiškinių stebėjimui, jų fizinių priežastingumų sisteminei interpretacijai. Šiai tikslingai veiklai palaipsniui stiprėjant, susidarė palankios galimybės sukaupti kuo daugiau praktinių išvadų, leidžiančių daryti poveikį ir iš dalies kontroliuoti gamtos procesus. Vakarų žmogus kitą žingsnį šia kryptimi žengė XIX a., kai šis atskleistas metodas tapo žinomas kaip pozityvizmo filosofija, arba paprasčiau – materializmas.
Materializmo esmę pirmasis suformulavo prancūzų filosofas Auguste’as Comte’as: gamtos reiškinių interpretacija remiantis fiziniu priežastingumu yra ne tik pageidaujamas, bet ir vienintelis galimas metodas. Kadangi šios prielaidos arba teoremos negalima įrodyti mokslinio tyrimo būdu – šį metodą reikia laikyti dogmatišku tikėjimo dalyku – liudijimu. Tikėjimo nuostata laikoma moksliškai įrodytu faktu tiktai todėl, kad ji tapo neatskiriama ir intuityvia Vakarų žmogaus mąstysenos dalimi.
Barfieldas, kalbėdamas apie fizinį priežastingumą, pabrėžia, kad tarp vieno daikto fizinio priežastingumo ir jo reikšmės arba svarbos (prasmės) paprastai esti mažas ryšys. Pavyzdžiui, negalima paneigti, kad mano parašytos eilutės fiziškai atsirado dėl mano smiliaus ir nykščio paspaudimo, bet šis faktas niekaip nepadeda suvokti rašymo reikšmės. Todėl galima pasakyti, kad mokslinį gamtos reiškinių tyrinėjimą ir išskirtinius daiktų priežastingumo ženklus lydi tam tikras abejingumas jų reikšmei. XIX a. pozityvizmas šį nevertinantį tyrimą pakeitė (aiškesnės tiesos garsiai neišreiškiančia) prielaida, jog dėmesys daiktų reikšmei (atsiribojant nuo priežastingumo) moksliškai nieko neįrodo, nepasiteisina net tokiu atveju, jeigu neįtikėtinu būdu tai būtų galima pamatyti ir surasti.
Vidinės (dvasinės) reikšmės neigimas gamtos procesuose neišvengiamai paneigė žmogaus gyvenimo prasmę: jeigu viskas, ką mes gebame pažinti, yra fizinių priežastingumų ir pasekmių seka, tada tenka padaryti išvadą, kad ir patį žmogų galima suprasti ir ištyrinėti tik kaip fizinį objektą kitų fizinių objektų aplinkoje.
Vadinasi, anot pozityvizmo, žmogus negali suvokti savojo specifinio žmogiškojo „aš“, arba prigimties, savo vidinės esybės (dvasios, sielos) – kaip ir negali nieko paaiškinti apie slėpiningų gamtos procesų prasmę.
Šiandien nueita taip toli, kad net tie žmonės, kurie neigia materializmą kaip viską paaiškinančią filosofiją, neprieštaraudami priima primestus pažinimo apribojimus. Šie žmonės pripažįsta, kad dvasines vertybes, sudarančias esminę žmogaus gyvenimo prasmę, galima neaiškiai nujausti religijos ir mokslo simbolių pasaulyje, bet jie yra susitaikę su mokslininkų suformuluota dogma, kad mes neturime nė mažiausios vilties atskleisti šių vertybių. Yra dviejų pobūdžių tiesos: pirmoji – mokslinė tiesa, kurią galima įrodyti eksperimentu ir atsiriboti nuo fizinio pasaulio pažinimo, antroji – mistinio pobūdžio nuojautos (intuicijos) arba apreiškimai, kuriuos galima pajausti ir išgyventi, bet jie moksliškai neįrodomi. Trumpai tariant: yra širdies tiesa ir proto tiesa. Arba, kaip teigė Pascalis, širdyje esti savos priežastys, apie kurias protas nieko nežino.
Toks reguliavimas išvystė teoriją apie pusiausvyrą tarp mokslo paaiškinamų mechaninių, beprasmiškų išorinių (fizinių) įvykių pasaulyje ir slapto dvasingumo sričių, neturinčių jokio sąryšio su mechaninio pasaulio procesais. Ši netikra pusiausvyra, kurią bandė išlaikyti XIX a. idealizmo filosofija, negalėjo ilgai tęstis, ji sutriko, kai XIX a. pozityvizmas žengė kitą žingsnį ir virto loginiu pozityvizmu, lingvistine analize bei panašiomis kryptimis, teigiančiomis, kad žmogus apskritai negali nieko prasmingo pasakyti. Kalba tarnauja kaip žinios priemonė, pateikianti informaciją apie fizinius įvykius, kuriuos vėliau galima patvirtinti arba paneigti stebėjimu ir eksperimentu. Čia turime reikalą su nauja dogma, griaunančia bet kuria idealizmo filosofija pagrįstą pasaulio interpretaciją, nes kalba, kai ji atsiranda, tikrovėje praranda bet kokią prasmę, nors gramatiškai ir būtų taisyklinga. Šis naujas požiūris sugriovė pamatus, kuriais galėtų remtis vidinis, dvasinis gyvenimas. Moraliniams samprotavimams trūko faktinės referencijos – nesiremta faktais. Pavyzdžiui, sakydami, kad kietaširdiškumas yra kažkas nedora, mes išreiškiame tik savo nepasitenkinimą kietaširdiškumu. Žodžiai, kurie tarsi rodo perdėtą jausmingumą, iš tiesų yra tušti – tuščias plepėjimas. Sudarydami sakinius iš pavienių žodžių, mes įsivaizduojame kažką sakantys, nors faktiškai keliame triukšmą, panašų į juoką, kaip ašaromis ir atodūsiais išreiškiame tiktai savo jausmus. Visa ankstyvoji filosofija, religija ir mitologija yra tik lingvistinio absurdo pavyzdžiai.
Tėra dvi galimybės: sutikti, kad devyniasdešimt devyni procentai to, ką sakome ir mąstome (arba įsivaizduojame, kad mąstome), yra grynas nonsensas – beprasmiškų žodžių virtinės, arba reikia išsilaisvinti iš pozityvizmo glėbio, pozityvizmo, kuris tarsi dėlė įsisiurbęs į mūsų mąstymą, dažnai net į elgesį. Barfieldas šią išsilaisvinimo strategiją pradeda nuo kalbos, tokiu specifiniu klausimu: kaip tai gali būti, kad didelė dalis šiuolaikinių kalbų žodžių remiasi daiktais ir įvykiais, nepriklausančiais jutiminiam pasauliui? Galima teigti, kad, pasižiūrėjus į kalbą, ši atrodo susidedanti iš išblėsusių, išplėnijusių metaforų raizginio. Kiekvienas mūsų vartojamas žodis, išskyrus tuos, kurie sietini su paprasčiausiais veiksmais ir objektais, yra metafora, kasdienėje vartosenoje beveik visiškai praradusi pirmapradę reikšmę. Kaip pavyzdį galima minėti tokius anglų kalbos žodžius kaip expression (pažodžiui – kas išreikšta), connect (sujungti, sieti)… Negana to – kalbos istorija atskleidžia, kad visi tie žodžiai, kuriais šiandieną aprašome savo vidinį pasaulį – mintis arba jausmus – anksčiau turėjo ryšį su išorinio pasaulio daiktais. Kuo toliau sugrįžtame į praeitį, tuo metaforiškesnė tampa kalba. Kai kurie pirmieji etimologai, tarsi numatydami būsimą pozityvizmo invaziją, teigė, kad mitologija ir religija atsirado per nesusipratimą, t. y. metaforas suprantant paraidžiui.
Šiandien ši simbolizmo ir reikšmės problema yra kur kas aiškesnė. Atskleista, kad simbolizmas sutinkamas ne tik religijoje ir mene, bet ir pačioje kalboje, kad jis yra tarsi esminis kalbos elementas. Žmogus savo vidinį pasaulį išreiškia išorės pasaulio objektų ir atvaizdų pagalba todėl, kad šie objektai ir atvaizdai tarnauja ne tik kaip jo jausmų ir impulsų apibrėžimai (ženklai), bet ir kaip simboliai. Kuris nors daiktas įgauna simbolinę reikšmę arba tampa simboliu tada, kai išreiškia ne tik save patį, bet ir reprezentuoja ką nors kita. Kalba leidžia mentaliniams konceptams, kuriuos mūsų sąmonė paverčia išorinio pasaulio daiktų formomis (objektais), funkcionuoti ne tik kaip ženklams, įvardijantiems save, bet ir kaip simboliams. Jeigu taip nebūtų, šie konceptai niekada negalėtų pavirsti žodžiais, suteikiančiais galimybę abstrakčiai mąstyti. Iš to reikia padaryti išvadą, kad, priešingai pozityvizmo prietaringumui, simbolizmas (simbolinė reikšmė) yra esmingas išorinio pasaulio formoms. Patys daiktai yra simboliniai. Arba: pirmosios metaforos buvo ne dirbtinės, o natūralios.
Pozityvistas galėtų pagrįstai teigti, kad beprasmiška gamta (išorinis pasaulis) implikuoja beprasmišką kalbą. Bet mes turime teisę tvirtinti priešingai: jeigu kalba yra prasminga, tai ir gamtoje turi slypėti tam tikra prasmė. Panašiai jau prieš daug metų nurodė Ralphas Waldo’as Emersonas: „Ne tik žodžiai, bet ir daiktai yra emblemos… Žmogus yra visų būtybių centre, ir visos būtybės esti susietos su juo. Žmonių negalima suprasti be ar už (pasaulio) objektų, o objektų negalima suprasti be jų.“ Prasmės (reikšmės) paslaptis yra būtent šis slėpiningas žmonių ir daiktų ryšys.
Todėl ir Barfieldas priėjo išvadą, kad gamtos pasaulį jos gelmės dimensijoje reikia suvokti kaip konceptus simbolizuojančių vaizdų seriją ir kad kalba gimė iš prasmingo žmogaus ir gamtos ryšio. Bet kodėl ir dėl kokių priežasčių ar po kokių įvykių mes prarandame šią senąją jungtį? Atsakymą į šį klausimą galime rasti tik iš esmės peržiūrėję savo požiūrį į senovės istoriją. Pagal visuotinai priimtas (darviniškąsias) Žemės rutulio ir žmonijos istorijos koncepcijas, iš pradžių buvo tik fiziškai materiali žemė be gyvybės ir be sąmonės pėdsakų, tik vėliau jos paviršiuje pasirodė gyvūnai ir žmonės kaip fiziškai judrūs objektai. Galų gale žmogus (Homo sapiens) iš nieko (!) išvysto vaizduotės ir mąstymo gebėjimą, leidžiantį jam viduje atspindėti arba kopijuoti prieš milijonus metų iki jo egzistavusį išorinį pasaulį. Anot šio teiginio, vidinis pasaulis išsivystė iš išorinio pasaulio palyginti vėlyvoje stadijoje.
Barfieldas šį teiginį pakeičia sudėtingesniu aiškinimu, pagal kurį vidinis ir išorinis pasaulis ėmė egzistuoti kartu arba vienas šalia kito, nes, kaip rodo kalba, vienas niekada neegzistavo be kito. Pirmapradis ryšys arba žmonių santykis su gamta liudija apie išorinio pasaulio ir vidinio pasaulio bendrą kilmę. Tariamą abiejų pasaulių atskyrimą (distinkciją) nustatė pats žmogus, pasikliaudamas simboline kalbos funkcija.
Ernstas Cassireras veikale „Simbolinių formų filosofija“ („Die Philosophie der symbolischen Formen“) pritaria minčiai, kad žmogaus sąmonės istorija neprogresavo nuo pirmapradės tamsybės link vis skaidresnio prieš tai egzistavusio pasaulio suvokimo, bet palaipsniui išsikristalizavo į vidinės patirties pasaulį ir atsiskyrė nuo svajonės būvio.
Pasąmonė išniro iš universaliosios arba kosminės sąmonės. Taigi objektyvusis pasaulis, kuriame mes šiandien gyvename, susikūrė per šį procesą. Žmogus nepradėjo savo gyvenimo ant žemės kaip pasitikinti, ego apdovanota būtybė, konfrontuojanti su pavienių ir nesuprantamų objektų pasauliu, apie kurį jis pradeda išgalvoti įvairius mitus ir pasakojimus. Jis nebuvo nuošalėje stovintis žiūrovas, kuris (savo asmeniniu protu) išmoko paruošti vis tikslesnes, išorinį pasaulį atitinkančias mentalines kopijas, privalėjo išsikovoti (laimėti) savąjį subjektyvumą pamažėl poliarizuodamas abi šio pasaulio dalis – vidinę ir išorinę, subjektyviąją ir objektyviąją. Šis subjekto ir objekto dualizmas šiandien mums suprantamas, nes mes jį paveldėjome kartu su kalba. Vystantis kalbai žmogus tapo žiūrovu (pradėjo žiūrėti į daiktus iš šalies).
Paskirkime akimirką įprastiniam požiūriui, kad mūsų mąstymo istorija yra žiūrovo istorija, – žiūrovo, kuris mokosi paruošti vis geresnę objektyvaus pasaulio mentalinę kopiją. Čia būtina prisiminti, kad pozityvistinis mokslas remiasi matematika ir fizika. Iš pradžių to meto fizika tyrinėjo egzistuojančią gamtą nepriklausomai nuo žmogaus proto procesų, tačiau šį postulatą teko atmesti ir jo vietą užėmė nuo stebėtojo priklausomos pirminė kokybė (paplitimas, masė) ir antrinė kokybė (spalva, garsas ir t. t.). Galų gale fizikai buvo priversti pripažinti, kad visos kokybės yra antrinės, priklausomos nuo žmogaus proto ir jutimų. Įprasta prielaida, pagal kurią pagrindinis žmogaus mąstymo uždavinys – reprodukuoti preegzistencinio pasaulio mentalinį vaizdą – yra nesuderinamas su naujausiomis mokslo išvadomis.
Buvo bandoma įteigti, kad senų laikų žmogus nestebėjo pasaulio kaip neutralus žiūrovas, jis tik mentaliai dalyvavo jo vidiniuose ir išoriniuose procesuose. Per evoliuciją žmogaus suvokimas ne tik išsiplėtė prikaupus žinių apie kur kas daugiau dalykų, bet ir susiaurėjo, palaipsniui koncentruojantis (fokusuojantis), atmetant ankstesnes išvadas. Tai Barfieldas vadino participacija[1]; participacinės išvados arba žinojimo pobūdis buvo universalesnis ir labiau pasklidęs (plaukiojantis). Kažkas iš senųjų gamtos pažiūrų dar pasirodo per miegą, sapnuose. Todėl galima teigti, kad šiandien mes žinome vis daugiau apie smulkesnius dalykus.
Šį faktą lydi universali tema apie žmogaus išvarymą iš rojaus (nuodėmė), kaip ir anksčiau ataidinti mituose, išsišakojusiose kalbos formose, toteminiame pirmykščių bendruomenių mąstyme ir ritualuose. Mes susidarėme individualų suvokimą apie šių užmirštųjų žmonių bendruomenės pradžią.
Panašų procesą galima stebėti net mūsų eroje. Pirmosios mokslo revoliucijos Europoje metu žmogaus vidus dar nebuvo taip raiškiai, kaip šiandien, atskirtas nuo išorės (gamtos). Pavyzdžiui, Viduramžiais buvo priimta, kad vadinamieji keturi elementai – žemė, oras, vanduo ir ugnis (kas nebuvo grynai fizinės substancijos) – veikė ne tik išoriniame pasaulyje, bet ir kaip keturi žmogaus temperamento skysčiai (prigimtys): melancholiškas, flegmatiškas, sangviniškas ir choleriškas. Viena vertus, panaši jungtis egzistavo tarp planetų ir metalų, kita vertus – žmogaus polinkiuose (dispozicijose). Pozityvizmo požiūriu, visa tai, žinoma, yra tik klaidingos spėlionės, nepagrįstos faktais. Tačiau istorija rodo, kad iš tikrųjų tai buvo rudimentiniai pirmykščio žmogaus išorės ir vidaus pasaulio likučiai.
Galėtume paklausti: ar mokslu apsėsto žmogaus vystymasis turi tęstis ligšioline kryptimi – žmogui tampant vis neutralesniu stebėtoju, vis tiksliau tiriančiu ir manipuliuojančiu daiktais ant šios žemės, nuo kurios vis labiau atitolstama? Mokslinis objektyvumas leido žmogui ne tik tiksliai stebėti ir aprašyti gamtos reiškinius, bet ir didžia dalimi juos kontroliuoti. Tačiau šie nenuginčijami pasiekimai – tai negebėjimas pamatyti bet kokią prasmę gamtoje ir savo paties gyvenime. Kad išvados subjektas įsigilintų į reikalus arba vidinę proceso prasmę (reikšmę), skirtingai nuo galimybės tai tiksliai aprašyti, – jam privalu dalyvauti išvados objekte.
Mano užrašytų žodžių reikšmė nekyla iš nykščio ir smiliaus fizinio prisilietimo arba raides formuojančių linijų dydžio; aš rašau – palieku ant popieriaus – žodžiais išreikštus konceptus, kuriuos galima suprasti tik įsitraukiant – atgaivinant juos savo prote, t. y. apie tai mąstant.
Kinas, žvelgdamas į šiuos popieriaus lapus, galėtų nusakyti tik matomą vaizdą. Tokiais atvejais, kai mes nesuprantame kalbos, būname tik žiūrovai. Tačiau kaskart, kai susiduriame su išmokta kalba, mes nebestebime raidžių – mes žinome, ką jos reiškia, mes skaitome jų reikšmę. Kaip ir su gamta. Jeigu mes norime suprasti, ką reiškia gamta (gamtoje esanti prasmė), mes turime mokytis ne tik stebėti ir aprašyti jos procesus, bet ir juos skaityti. Klausimas, žinoma, nedingsta, ar šiandien dar galima susigrąžinti tą senąjį gebėjimą skaityti gamtos knygą ir kartu neatsisakyti tikslaus mokslinio stebėjimo ir poveikio galios.
Žmogus gali suprasti (skaityti) gamtos reikšmę tiktai tada, jeigu vietoj kopijavimo ir aprašymo jis pradeda matyti ją kaip vaizdinių seriją. Žodis vaizduotė daugeliui žmonių reiškia gebėjimą sugalvoti fikcijas (kažką fantastiško) – ypač poezijoje. Tačiau gilesne prasme vaizduotę reikia suprasti kaip talentą išorinėse daiktų formose išvysti vaizdą arba simbolį. Anglų poetas ir filosofas Samuelis Tayloras Coleridge’as įsivaizdavo, kad žmogaus vaizduotė aukščiausioje išsivystymo pakopoje tęsia dieviškai kūrybingą logoso aktyvumą, žodžiu logos įvardydamas žmogaus kalbos ir sąmonės ištakas. XVIII a. pabaigos ir XIX a. Europos romantikai įtvirtino požiūrį, kad žmogaus vaizduotę galima pritaikyti ne tik meno kūriniuose, bet ir gamtos kontempliacijoje. Pritaikę šį metodą, mes galime tam tikru atveju pamatyti (pajausti) gamtą kaip vaizdą, o gamtos procesus – kaip vaizdų kalbą.
Tai, kas pasakyta, žinoma, nurodo tiktai neaiškų, bendrą daikto išorinio fasado reikšmingumą ir tokią nuojautą, kaip jau minėjome, kai galima taikingai sugyventi su pozityvizmo dogma – bent jos ankstyvojoje stadijoje. Šiandien dauguma meno ir poezijos gerbėjų priima minėtąją dviejų tiesų doktriną ir susitaiko su tariamai neišvengiama išvada, kad detalizuotą daiktų tyrimą reikia palikti materialistinio mokslo kompetencijai. Yra priimta, kad už regimųjų gamtos procesų egzistuoja tam tikra visa apimanti prasmė, tačiau detalės neturi jokios reikšmės, o jeigu tokių yra, mes jų niekada nesugebėsime išaiškinti.
Bet, sako Barfieldas, mes taip negalvojame skaitydami knygą. Knygos kaip visybės prasmė neatskiriama nuo jos pavienių skyrių, skyriai neatskiriami nuo sakinių, o sakiniai – nuo žodžių. Tačiau klausimas, kuris domina Barfieldą, nedingo: ar mokslas kada nors galės tokiu būdu skaityti gamtos knygą? Gal nebūtų taip svarbu, jeigu mokslas apsiribotų mechanika ir fizika. Tačiau faktinė situacija šiandien tokia, jog žmogus vis labiau paklūsta mokslo autoritetui visose gyvenimo srityse. Stebint būtybių skalę – nuo negyvos iki gyvos, nuo gyvos iki psichologiškos ir žmogiškos – negalima nepriimti atsakymo apie gilesnę šių procesų prasmę. Gal ir mokslas kada nors galėtų išmokti svėrimo, matavimo ir statistikos dėsnius papildyti sistemine vaizduote? Mokslininkai, žinoma, pasitelkę vaizduotę sugalvoja hipotezes, kad paaiškintų dar nežinomus faktus. Bet to maža, jeigu kalbame apie vaizduotės panaudojimą visame stebėjimo procese ir pačiame stebėjimo akte. Ar kažkas tokio įmanoma?
Daugeliui nežinoma, kad Johannas Wolfgangas Goethė, ko gero, didžiausias Europos poetas ir reikšmingiausia romantizmo figūra, daugiau laiko skyrė moksliniam tyrimui, o ne poezijai; tai savo gyvenimo pabaigoje vertino aukščiau už eiliavimą. (Gal todėl, kad Goethė gamtos knygoje gebėjo perskaityti daugelį savo eilėraščių.) Goethė įsitikino, kad metodas, buvęs populiarus mokslo revoliucijos metu, nėra vienintelis galimas; jis nepritaikytas gyvybės ir augimo fenomenų srityje, nes tapsmo procesas nepaklūsta priežasties ir pasekmės kriterijams. Metodas, kurį jis panaudojo savo kūrinyje „Augalų metamorfozė“ („Versuch die Metamorphose der Pflanzen zu erklären“, 1790), grindžiamas išvada, kad gamta turi savo vidų, kurio negalima pasverti ir išmatuoti, arba net išvysti be ypatingo pasirengimo, besiremiančio regimaisiais gamtos procesais. Iki mokslo revoliucijos, kai buvo atkreiptas dėmesys į šias problemas, gamtos vaizdingumo aspektas buvo vadinamas potencialiąja gamta, kad ją atskirtų nuo aktualiosios arba regimosios gamtos. Goethė buvo įsitikinęs, kad šis potencialusis sluoksnis suvokiamas sistemiškai išlavintais jutimais ir kad žmogus gali dalyvauti kūrybiniame gamtos procese. Vieningą idėją arba dėsnį su panašia indukcinio mokslo fenomenų grupe laikė pavienių reiškinių apibendrinimu. Goethės požiūriu, ši idėja yra objektyvi, tiesioginiam stebėjimui galima realybė. Mokslininkas paprastai koncentruojasi į kvantitatyvinį daiktų aspektą, bet jam būtina pasitreniruoti norint suvokti kokybę, kurią galima pasiekti, kaip tai buvo Goethės atveju, lavinant gebėjimą matyti įvairias augalo dalis kaip lapo metamorfozes, kitaip tariant, panirus į išorinių formų kontempliaciją taip giliai ir tokiu būdu, kad mūsų vaizduotė imtų gyventi kartu su šias formas gimdančiu aktyvumu.
Goethės augalų ir gyvūnų morfologinė stebėsena buvo reikšminga naujojo evoliucijos koncepto plėtotėje (Charlesas Robertas Darwinas tai pritaikė savo veikale „Rūšių kilmė“ („On the Origin of Spacies“, 1859), bet ši epistemologinė stebėjimų bazė pradingo per pozityvizmo plūsmą, jai nebuvo lemta tapti mokslinio tyrimo proceso dalimi.
[1] Nuo lotynų k. žodžio participatio – dalyvavimas.