Marcelijus Martinaitis. Eilėraščiai
2001 m. Nr. 12
Fotografija: stirnos prie plento
Miške, plento pakraštyje,
stirnų pora.
Orumas, savo vertės supratimas.
Gražiai išlenktos nugaros.
Žiūri su panieka.
Joms žinoma viskas, kas anapus griovio:
ši erdvė žmonėms nepriklauso:
Mes esam tenai okupantai:
medžiojam jų brolius ir seseris, .
kertam medžius, paliekam šiukšlynus.
Stirnos neperžengia kelio – linijos,
skiriančios du pasaulius:
žmogų ir gamtą, laikinumą ir amžinybę.
Didelės akys – tokias turi dievų motinos.
Joms niekuo nereikia tikėti –
jos pačios yra tai,
kuo dar tikima.
Ant plento,
užrakinęs automobilį,
už kelių žingsnių,
anapus linijos
gali dar palikt šitą amžių.
Stebėjau, kaip veidrodyje atsispindi vaizdai
vėluodami dienomis, mėnesiais, metais,
čia pat materializuodamiesi
ir virsdami į trūnėsius bei dulkes.
Daug kartų buvau atspindėtas,
seniai nesantis.
Tai buvo laiko irimas.
Galėjau stebėti, kaip išnykstu:
kūdikis, paauglys, jaunuolis,
uniformuotas kareivis, su moterimi,
automobilyje, su šunimi, apsuptas sveikintojų,
beveik dabartinis, užvakar:
be jokio ryšio
begalinė savęs išnykimų grandinė.
Pagaliau, ištiktas dabarties,
veidrodyje tapau atvaizdu,
kuris pats savęs jau nemato.
Protėvio vakaras prie lango su kėkštu sode
ir vėl tas kėkštas policininko uniforma
nematau ant ko jis taip plyšauja
tai trukdo man susikaupt – nematerialūs vaizdai
plaukioja tuščiomis erdvėmis taip aiškiai kartais
kažko neprisimenu – o vis dėlto čia per tvanku
ar jau išjungėte radiatorius?
beje dabar vasara
vis tas kėkštas veidmainiauja grasina
nežinia kam – langas beveik apie nieką
prie jo tobulinamas tylėjimo menas – Margarita!
užmiršau tavo vardą – ar katėjau sugrįžo?
kėkštas vėl kėkštas – o kaip nėra nusižeminusiųjų
kaltės visuotinumo vaikystėj
plaktuku sudaužiau kamertoną mėgindamas skambint
kodėl tai prisimenu? buvo karas kada
buvo karas? – vyrams einantiems mirt
moterys lengviau atsiduoda – prisiminimai
atsigręžia prieš mane patį Margarita!
kai lipau laiptais tu jau laukei atidarius duris
ar girdi?
neatsako
pagaliau kėkštas nuskrido piktai
kažką pasmerkęs – kam tas plūdimasis
tikriausiai rytoj vėl atskris iš kairės
prie lango sėdėdamas plunksnakotį laikiau dešine
be mano valios tenai išbraukiama
kas buvo nuslėpta tikrovės knygose mene astrologijoje
istorija mus suklastojo – Margarita! Kodėl
neįleidi katės? – sode kyla vėjas
o ten daugiau nieko nėra – užmiršimas
nesutampa su noru gyvent Mirties Slėnyje
tas vėjas draikė žuvusiųjų plaukus
prisiminimų komandos – jos skverbiasi į prigimtį
o baisu būt atkastam kai jau nėra sielvarto
kai vėjas – už durų katė
pagaliau palikit mane ramybėj – ko brautis
į prisiminimus – klausiu
ar uždarėt duris? Prašau
uždaryti duris!
kaip – čia – tuščia – – –
Paskutinė kalbos pamoka Gervinėse 1952 metais
– Šiandien prisiminsim vienintelio žodžio
linksniavimą, darybą, kaitybą
bei derinimą,
taip pat jo reikšmes.
Teisingai – jis yra viso mūsų žodyno šaknis.
Šis žodis yra sudarytas iš upių, piliakalnių,
gyvųjų ir mirusiųjų,
jam priklauso šventadieniai, paukščių balsai,
medžių ošimas, žiemos, pavasariai, vasaros,
jį išreiškiam kalbėdami, dainuodami, atleisdami ir tikėdami.
Į to žodžio reikšmes įeinam, ir mes,
ir su juo taip išliekam.
Teisingai –
šis žodis gali eit skaitvardžiu,
kaitomu nuo vieno iki 3 milijonų,
veiksmažodžiais – būti, išlikti, tikėti,
asmeninio įvardžio daugiskaita – mes,
prielinksniais, prieveiksmiais – čia, visada, amžinai.
Taip pat eina būdvardžiu – žalia, geltona, raudona,
o kartais atstoja jungtuką tarp žmonių ir tarp amžių.
Teisingai –
jis kaitomas dar ir laikais:
šimtmečiais, karais ir marais,
turi vyrišką ir moterišką gimines,
taip pat ir bevardę,
reiškiančią niekam nežinomus,
gali būt asmenuojamas, derinamas su kiekvienu iš mūsų.
Teisingai –
nes žodis yra visada su mumis,
kai kalbam, dainuojam ar liūdim, esam toli,
net kai tylim ar esam nutildyti,
pagal jį žinom kelią, kur grįžti.
Tai tiek paskutinį kartą užduodu.
Tolima pavakarės daina Kalnujuose
Virš tėvo kapo tyliai leidos saulė.
Kažkas toli nustojo dalgį plakti,
ir paukštis, iš kapų save pabaidęs,
sukliko lyg prieš amžinąją naktį.
Dar vis dainavo kažin kur toli grėbėjos,
dainoj gražiai prie žodžio žodį glaudė.
Derlingi jų balsai medum kvepėjo,
virš vasarojų tarsi bičių spiečius gaudė.
Virš lygumų toli į mišką saulė puolė,
rūkais apsigaubė nupjautos pievos.
O kai prisodrinti tvankos naktin balsai nutolo,
tik pievomis šventoriuje dar vis kvepėjo Dievas.