Marcelijus Martinaitis. Pirmasis Putino šimtmetis

1993 m. Nr. 1

Savo nebūtį poetai įveikia po mirties, o jų gimimo ir mirties sukaktuvės pradedamos švęsti kaip pergalė. Ar šis pirmasis Vinco Mykolaičio-Putino šimt­metis nėra kūrybos pergalė prieš žmogaus ir tautos pavergimą, kraupias šio amžiaus ideologijas? Ar ši sukaktis nepatvirtina, kad kūryba galų gale įveikia destrukciją, kad išsilaisvina pati, o išlaisvintą žmogų iš istorijos patamsių iš­veda į šviesą, į savižinos kelią?

Šimtmetis yra visų žmogiškųjų bei gyvenimiškųjų galimybių riba, už jos likusi veikti vien dvasinė kūrybos substancija ieško savo užbaigimo būsimose kartose. Tačiau daugelis tos ribos neperžengia, lieka šiapus gyvenimo ar su nedideliu amžininkų būreliu pasišalina į praeitį. Vieni kūrėjai lieka amžinoje praeityje, kiti – nuolat pasitinkami ateityje, randami užgimus, štai Putinas į antrąjį savo amžių vedasi kelias kartas, jau laukia jų tenai. Dabar jį tarsi pasi­tinkame iš kitos pusės, iš ateities, bandome jį suprasti tenai – už amžiaus ir gyvenimiškųjų galimybių ribos.

Praėjusių metų gale čia vienur, čia kitur šmėžavo žymiausi mūsų literatūros vardai – Maironis, V. Krėvė, ir štai – Putinas, gimęs už senųjų metų ribos, kai „trys karaliai praėjo netoliese / Nuo mano vargano lopšelio“. Šimtas tris­dešimtųjų Maironio gimimo metinių minėjimais buvo patvirtinta monumentali poeto vieta, siejama su istorine lietuvio savivoka, po mirties į gimtąją Subartonių žemę grįžo V. Krėvė, o Putinas visa savo kūrybos pilnatve pagaliau įžen­gia į jų tarpą. Be jų mūsų gyvenimui stigtų kelių svarbių gairių, nejaustume dvasinės raidos perspektyvų, dar neišnaudotų galimybių.

Drįstu rašyti taip – K. Donelaitis, M. K. Čiurlionis, Maironis, Putinas… Te­bus taip įrašyta, mums pereinant į savo naują būtį. Su šiais vardais sietinas svarbiausias mūsų tautos psichikos, intelekto bei etninės kultūros paveldas: in­tuicija, vaizduotė, jausena, mąstymo būdas ir valia, šis sąrašas aprėpia ir prieš mūsų akis išskleidžia tą esmių visumą, kuri mūsų kultūroje jau du šimtmečiai ieško savo užbaigimo ir formos.

Mums teks užbaigti Putino įvesdinimą į kultūros ir literatūros klasiką, nes visi tam reikalingi darbai jau padaryti, mūsų akims atverstos visos knygos. Sudaroma visuomenės sutartis, kurią reikia patvirtinti. Tai nėra vienareikšmiška. Toks baigiamasis Putino įtvirtinimo aktas reikalauja tam tikrų intelektualinių sugestijų bei pasirengimo suvokti rašytoją, neatitinkantį įprastų lietuviško kla­siko rėmų.

Pirmiausia turėtume perskaityti visą Putiną. Nors ir keista, bet jis nebuvo skaitytas ištisai, nuosekliai, o priešokiais, fragmentais, periodais, iš viso gyve­nimo ir kūrybos išplėštais, parinktais ar pasirinktais gabalais. Vietomis jis te­bėra deformuotas, sukaustytas stereotipų, sukapotas į keletą dalių pagal besi­keičiančius režimus, ideologinius kanonus. Todėl kūrėjo vaizdas tebėra gerokai išblaškytas, o tai neatitinka šios asmenybės prigimties, jos parametrų, tūrio, nuoseklios sklaidos bei veikmės per keletą lietuvių kultūros dešimtmečių.

Ne kartą teks grįžti prie išskirtinio Putino kūrybos ir asmenybės vaizdo. Ne vienas talentingas rašytojas, menininkas kur nors suklupo ar jėga buvo klupdomas, palūžo ar buvo palaužtas, pasidavė ar buvo įduotas, suskilo į kelias nesurenkamas dalis. Buvo kėsintasi ir į Putiną. Tačiau jo kūryboje liko labiau išoriniai poveikiai brutalūs įbrėžimai, nepakeitę pagrindinės jo nusistatymu krypties ir nesužlugdę talento. Todėl kaip niekas kitas galingai, su buvusia jaunystės jėga jis užbaigė savo kūrybos kelią nesunaikintas ir nesusinaikinęs.

Kaip niekam kitam Putinui likimo duota išreikšti tai, kas yra kūrybinį valia, kas visur ir visada lieka žmoguje ir yra nepavaldų prievartai ir laiko destrukcijai. O tai išreiškia ir mūsų kultūros tęstinumo idėją, gyvais kapiliarais susieja amžiaus pradžią su jo pabaiga, sutvirtina išsklaidytą lietuvių šimtmetį.

Paprastai mūsų rašytojai turi savo palankiausią laiko tarpsnį, savo kartą yra parašę svarbiausią savo kūrinį. O Putinas įprasta prasme savo kartos lyg ir neturi, išsiskleidžia ne vienu ir ne keliais kūriniais, ne viena knyga, ne sau ir ne savo kartai, ne savo meto literatūrai, manifestui, madai. Jis regimas per laiką, per visą kūrybos plotį, distancijoje, kūryba užpildo gyvenimą, o ne at­virkščiai.

Tačiau neturėjome palankaus laiko susidaryti perspektyvai, pamatyti Putiną visoje jo gyvenimo distancijoje, susikaupti prie jo kūrybos visumos, kilusios ir išsiskleidusios iš vidinių asmenybės šaltinių, filosofinio žmogaus pažinimo, įveikiančio laiko ir įvykių determinizmą, individą prievartaujančias ideologijas. Jo neblaškė kolektyviniai manifestai, nenusinešė literatūros srovės ir neprarijo jos sūkuriai, nesužlugdė prieštaringiausi kūrybos vertinimai arba visiška tyla. Nesiekė „pataikyti“ savo kūriniais ir knygomis, dažnai nesulaukdavo atgarsio tuoj pat, bet laimėdavo kitu metu ir neretai kitoj kartoj, savo pastoviomis kūrybos nuostatomis netikėtai tapdamas modernus jaunesnių kūrėjų akyse. Ne­būdamas avangarde ir niekad nesistengdamas ten būti, jis buvo modernus lie­tuvių rašytojas, tokiame kontekste minimas ne vieno rašytojo, patyrusio Putino poveikį.

Įsidėmėtina, kad rašytojo gyvenimo ir kūrybos kulminacijos, jų poveikio zonos nesutapdavo su to meto nuotaikomis, kūryba būdavo suvokiama arba pasiekdavo plačiąją visuomenę kiek pavėluotai arba anonimiškai, kaip keletą dešimtmečių per rankas plitę „Vivos plango, mortuos voco“ rankraštiniai nuo­rašai. Atrodė, kad vėluoja ir Putino simbolizmas, jo rinkinys „Tarp dviejų auš­rų“, tarp laiko girnų pateko „Rūsčios valandos“, visokiais būdais nuo visuo­menės buvo tolinami rinkiniai „Būties valanda“ ir „Langas“, padarę ilgalaikį po­veikį ne tuoj pat, ne to meto literatūrinės bangos viršūnėj, o kranto atodangoj, jai atsitraukiant, kaupiantis naujai vilniai…

Štai net ir poeto šimtmetis kartais atrodo arba per ankstyvas, arba pavė­luotas. Jis nesutampa su ta įaudrintos, tik savo šniokštimą tegirdinčios visuo­menės banga, kuri galbūt jau ritasi, tolsta nuo kranto. Vėl Putino atodanga? Gerai, kad jo kūryba netinka ten, kur sau argumentų ieško nesantaikos kursto­mas protas, išdavysčių deginama sąžinė ir tamsuolių neapykanta kultūrai. Nėra. ko cituoti įniršio sueigose – ši poezija netampa įkalčiu, kai jau net ir mirusius siekiama vieną su kitu supykinti, nes pritrūkstama gyvųjų…

Vienos poezijos knygos sudega staiga, užsidega ir virsta pelenais vienos kartos akyse, kitos dega ilgai, kaip ilgaamžis poezijos atomų kuras, lėtai sky­lantis širdžių reaktoriuose. Taip veikla Putino poezija: nesudegindama savęs pačios, neapdegina ir skaitančiojo. Vieni skaitytojai rikiuojasi prie knygų pre­kystalio, kiti – paskui poetą vienas po kito stoja laike, karta po kartos. Tokie yra du poezijos skaitymo ir perskaitymo būdai. Pastarasis yra ilgaamžis. Į tą eilę stoja Putino skaitytojai.

Putinas yra Vakarų Europos žmogus, filosofinių sugestijų veikiamas poetas, pirmas toks lietuvių literatūroje ir kultūroje universitetinis intelektualas. Šis atsišakojimas iš valstietiškojo, etninio kamieno greitai ėmė skleistis, ryškėjo nauji kūrybos keliai. Tokio tipo rašytojai gali atsirasti ir atsiranda nepriklau­somoje valstybėje arba sąmoningai savo gyvenimą pradėjusioje tvarkyti tau­toje. Todėl Putinas sietinas su nepriklausomos Lietuvos intelektualiniu vaizdiniu, savu universitetiniu tautos lavinimu, tomis galimybėmis, kurios padėjo rastis laisvai ir profesionaliai kūrybai. Būdinga, kad kaip tik Putino kūrybos ir asme­nybės zonoje brendo tikroji nepriklausomos Lietuvos universitetinė rašytojų karta, kurios stipriausia pajėga buvo laikomas V. Mačernis.

Putinas savo veikla, akademinėmis nuostatomis, intelektualiniu kūrybos po­būdžiu bei apimtimi atitinka Vakarų literato „standartą“. Jo palikimą sudaro poetinė kūryba, proza, publicistika, mokslo darbai, paskaitų ciklai. Pagaliau tai ir pirmas lietuvių poetas, kurio kelias, nepaisant įvairių istorinių veiksnių, buvo ne vien nuoseklus, bet ir Intelektualiai turiningas, o knygų, raštų tomų skai­čiumi lenkia bet kurį kitą mūsų literatą. Putinas yra profesionalas ne buitine, ne įprasta duoneliautojo, o plačiąja, filosofine prasme. Tuo tarpu ne vieną iškilų mūsų talentą veikė ir veikia laiko ir aplinkos destrukcija: dažnai imasi darbų, kurie neatitinka talento prigimties, išsilavinimo, polinkių, gyvenimo bū­do, charakterio, nesugeba susikurti aplinkos ar filosofiškai izoliuotis. Mūsų rašy­tojas greit paskęsta pašaliniuose darbuose, nes kūryba atidedama geresniems laikams, kartais nelaikant jos rimtu darbu. Todėl turime daug mažaknygių ra­šytojų, gerus dalykus parašiusių prabėgom, sau pastovumo neužsitikrinusių išsi­lavinimu, filosofine ištverme. Putinas „Būties valandą“, „Langą“ galėjo rašyti tada, kai vadinamasis literatūros gyvenimas neturėjo kokių nors aiškių gairių ir veikė įvairiausių apribojimų užtvaros. O poeto pavyzdys rodo, kad intelek­tas, filosofinio mąstymo galia pajėgi įveikti net nežmonišką prievartą.

Tačiau poetas turi būti ir kryžkelių gyventojas, net ir toks, koks buvo Putinas. Tai jam teko nuolat rinktis ir pasirinkti, darant sprendimus, vadovau­jantis ne vien jausmu, iš valstiečio namų paveldėtu padorumu, bet ir minties jėga. Tokios laikysenos tradicija mumyse dar nėra įsigalėjusi, kad jau būtų paveldima per kultūrą ir su kultūra. Tačiau poeto „aušros“, „kryžkelės“, rūsčiosios būties valandos žadino intelektualinį atgimimą kur kas jaunesnėse kar­tose, su kuriomis poetas jau nesusitiko.

Aplink Putiną visada buvo nematomomis gijomis susietų žmonių būrelis arba būrys – per juos buvo perduotas jo paveldėjimas, elgsenos būdas. Reikėjo kur nors ir apie ką nors telktis, kaip nors išbūti bent kultūroje, kūryboje, su­laukti to meto, kai istorinėje dramoje išmuš valanda kiekvienam ištarti savo frazę. Visos istorinės dramos galų gale perrašomos poeto ranka. Toje dramoje jis suteikia teisę ištarti žodžius net ir tiems, kurie jam buvo atėmę teisę kal­bėti.

1992.XI.23