Marcelijus Martinaitis. Eilėraščiai
1996 m. Nr. 3
Stotelės budėtoja
Naktis. Bevardė, laukuos pasimetus stotelė.
Tuščia ir šalta. Tik budėtoja
eina išilgai bėgių iškėlus žibintą.
Tuoj įvyks.
Iš begalinės tamsos
išnyra akinantis šviesos pluoštas,
lyg ten būtų didžiulė kiklopo akis.
Jis artėja link iškelto žibinto, artėja
spausdamas prie tamsos sienos
vienišą menką jigūrą.
O ji, rodos, kažko tikėdamasi,
stengias pašviesti grėsmingai, artėjančiai,
nesulaikomai jėgai.
Ar ne šitaip, iškėlus žibintą,
pasitinkami pranašai, pasaulio gelbėtojai,
keliaujantys su naujienomis?
Jie tuoj prasilenks.
Ilgas, nesulaikomas padaras, įvirsdamas į stotelę,
baisiai užrinka lyg iš įstatymo,
Baudžiamojo kodekso
ar Dešimties Dievo įsakymų.
Akinanti šviesa.
Pasaulio pabaigos trenksmas.
Kibirkščių spiečiai –
lyg žodžiai iš Mozės burnos.
Tai ir viskas šiai nakčiai.
Jokio gailesčio, niekam neatleista –
kaip ir buvo.
Varomas per minią
vilkėdamas pasmerktojo drabužį
abiem rankom laikydamas kančios prietaisą
ramindamas vos matomu judesiu
link nuosprendžio vietos
apmąstydamas savo žingsnius
romus be klastos ištikimas
lyg kopdamas į šventyklą
neatsigręždamas į tuos kurie spjauna į veidą
nesirinkdamas ir neatstumdamas
nė vieno iš jų neišskirdamas
vienu metu girdėdamas visus ir kiekvieną
varomas per minią bejėgis nualintas
neišduodamas baisaus skausmo
atleisdamas vien akimis
stiprindamas silpnuosius tylėjimu
labiau negu įmanoma
didžiausią įgydamas galią dabar
pasmerktasis
Sekminės
Viskas yra atrakinta.
Saulė dangaus vidury.
Dievas nejuda.
Nėra vietos, kur nebūtų dienos.
Kapinės!
Ir jose – diena!
Suskambus varpui,
laukai ir miškai
pereina į krikščionybę.
Kapai ir dangus
pilni teisybės.
Ji taip pat nejuda.
Laukiu sudrebinimo,
bejėgis ir silpnas prieš mirusius,
neįstengdamas
atvirsti akmeniu.
Kreipimasis į Archyvą dėl žemės sugrąžinimo Paserbentyje
Neturiu kitų dokumentų, išskyrus dainas,
Žodyną, Maironio eilėraščius, seną verpstę:
tik tai gali paliudyti mano teisę į žemę.
Atsivertęs Dainyną, atpažįstu namus.
Dainose yra pasakyta,
kur buvo vartai, darželis, sena obelis,
pro kurį langą tekėdavo saulė.
Kai uždainuoja atsivertę Dainyną,
ima saulė tekėt mano žemėj, atsiveria vartai,
pasigirsta artojų balsai…
Ir taip dainose bus per amžius!
Jose viskas išsaugota.
Prašau jas ištirti ir žemę grąžinti su tuo,
kas ten buvo: su tėvu, motina, ilgais vakarais…
Taip pat tenai man priklauso – saulė, mėnulis, aušrinė.
Prašau antspaudu patvirtinti Dievą.
Visa tai gali patikslint Žodynas:
jame surašyti visi mūsų įrankiai, darbai,
pastatai, medžiai, žolynai…
Ar tie žodžiai yra antspauduoti?
Pagal juos atpažįstu javus (jie
pirmieji mus išdavė, perėję jų pusėn).
Ilgiausiai su mumis pasiliko ugnis, vanduo,
vargas, Maironio eilėraščiai, vakaro žiburys, šuo…
Kai grįždamas iš toli pamatydavau žiburį
ir išgirsdavau lojant – suprasdavau:
tai ir yra tėvynė…
Prašau tai patvirtinti antspaudu.
Štai dar verpstė – taip pat
ji suteikia teisę į žemę
(joje – išrantytas visatos planas).
Visa tai atsiimdamas,
perleidžiu poezijos nuosavybėn.
K. B. apie šeštąjį aukštą
Gyvenu penktam, paskutiniam aukšte.
Tačiau virš manęs kažkas naktimis nuolat vyksta.
Įtariu, jog ten yra šeštas, įslaptintas aukštas,
nematomas nei iš viršaus, nei iš gatvės.
Esu tikras, jog ten nusikaltėlių lizdas.
Aiškiai naktį girdžiu, kaip rezgami sąmokslai.
Aptariami kankinimai. Šlama per rankas leidžiamos
didelės pinigų sumos.
Kartais girdžiu, kaip galanda peilius.
Po to juos mėgina į stalus arba sienas.
Šlumšteli nusmeigtas kūnas,
tikriausiai praloštas kortomis.
Po to pasigirsta kvatojimai, stiklų daužymas, smūgiai,
ima klykt prievartaujama paauglė –
tai kartojama vakarykštė kriminalinė kronika.
Ligi paryčio baisios orgijos, orgazmai…
Ten, virš manęs, pakartojama visa,
kas vakar skaityta, girdėta, matyta…
Ypač kraupūs ritualiniai naujagimių aukojimai, –
pro perdengimų plyšius, matau, sunkiasi kraujas….
Tuo metu kažkas staiga atjungia policiją:
bus kartojamas vakarykštis įsilaužimas į banką…
Miestas miega. 02 neatsiliepia. Virš manęs, įslaptintam aukšte,
kas naktį kaupiasi neišaiškinti nusikaltimai.
Pakaruoklis senamiesčio skverelyje
K.B. liudijimas policijoje
Iš pradžių galėjai pagalvot,
kad vėdinami ant šakos pakabinti drabužiai,
iš jų vaikant kandis.
Kieme pro atvirą langą sklido muzika.
Šalimais kapstės balandis, į jį nepažvelgdamas…
Prieš tai jį mačiau ant suoliuko,
atrodė, jog ilsis…
Tokių pilna provincijos stotelėse.
Matydamas juos suabejoji, ar yra dvasia…
Tuo metu Andželika garsiai man skaitė Dantę…
Policijai tai nesvarbu? Aš nemanyčiau…
Kažką išsiėmęs iš portfelio, jį tvarkingai užsagstė
(taip daro rūpestingos šeimos galvos!),
maniau, kad valgys…
O tai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo virvė…
Aš klausiaus Andželikos – mes mėgstam skaityti dviese,
Žiūrinėjame reprodukcijas… Neseniai įsigijom paveikslą…
Jūs tai praleldžiat? Įsakmiai prašau
įrašyti į protokolą!
Kur klasika? Atsisveikinimo laiškas su parašu?
Kelnių kišenėje rastas tik kvitas!
Kiek toj istorijoj nuobodulio, kažkokio įpratimo!
Ir jūsų nejaudina, kad smunka savižudžių skonis?
Mačiau, kaip įprastu Judesiu užsiveržė kilpą…
Pasikabinęs
lyg persigalvojo: dar žengė ore keletą plačių žingsnių.
Tai buvo paskutinė jo galimybė…
Štai kabo tarytum ne pirmą kartą, –
nepasirašęs,
su neaiškiu kvitu kišenėje,
niekur ir niekada nespėjęs iškelt vėliavos!
Šedevro užsakymas
Patamsy trise jie išslinko iš parko
ir, kelią užstoję, jau laukė prie vartų.
Jie niaukės artėdami, vienas po kito
praeit nepraleidę, paprašė rūkyti.
Stambiausias iš jų tartum jautis įdūko:
– Tai sakot, kad metėt ir jau neberūkot?..
– Ne tai mes tikėjomės šičia išgirsti!
– Nesąmones šnekat! Mus verčiate tamstai įkirsti!
Čia vienas iš jų visu kūnu staiga pasisuko
ir kiek išgalėdamas žiebė į snukį.
Į veidą visi iš eilės tuoj po kumštį suvarė,
po to jau ramiau, su užuojauta tarė:
– Guli štai, voliojies kaip girtas po dulkes…
– Maestro, prašytume keltis. Žiūrėkit, štai stulpas…
– Ar kas pagalvotų, kad šitaip jūs baisiai nusmukot.
Tvirčiau atsiremkit ir veidą dar kartą atsukit!
– Nevenkite smūgių! Mes norime tamstai pagelbėt,
nes taisome įpročius, veidus, kūrybą ir kalbą!
– Kadaise dar mažą jus mokė: vos gavęs į snukį,
tuojau privalai kitą pusę atsukti!
Vėl trenkė, ir veidas prisirpo iš karto…
– Dėkojam! Na, matot, ką reiškia dabar ir ko verta
visi jūsų nuopelnai, menas, kūryba…
– Štai dulkėse veidas… O tai ir yra amžinybė!
– Prie jos taip arti nebuvote dar prisilietę…
Tad patariam dulkėse veidu šiek tiek pagulėti.
– Supratot, – ko siekėt, dabar ir pačiam nebereikia…
O ėjot per parką, lyg būtumėt svarbaus ką nuveikę!
– Kaip viskas netenka prasmės!
– Jūs jau verkiat?
Kad būtų linksmiau, suruošime tuoj fejerverką.
– Dar kartą užvošim, ir tuoj pamatysit Paryžių!
Ugnis Eliziejaus laukuos…
– Jau apsimyžot?
– O kaip neseniai eidami jūs vaizdavot šedevrą!
Dabar štai voliojatės gatvėj lyg prasigėrusi sterva…
– Kaip žema! Ir mums neturi ką sakyti!
– Nereiškia, jog prašėm rūkyti – iš tamstos mes laukėm ko kito…
– Bepiga šnekėti niekus jums profesoriaus krėsle!
O čia! Ką jūs galit?
– Teks atmintį tamstai atkrėsti…
Ir ėmė vėl talžyt į strėnas, į šonus, į veidą,
į stulpą atrėmę pargriūti iš karto neleido…
– Na kaip? Gal jau kyla galvoj naujos mintys?
– Ar matot, kur noksta makakos, žemyn galvomis pakabintos?
– Ar galit paaiškint, kuo skirias Kantas nuo kvanto?
– Kiek galima lyginių skaičių ištraukti iš vieno kvadranto?
– O mokė skaityti Homerą… Jumis nuo vaikystės tikėjo!
Per savo puikybę štai viską paleidote vėjais!
– Jūs bijote kraujo? Bet žaizdos juk greitai užgyja!
Tuo tarpu nemąstot, ką skauda per amžius žmonijai!
– Atleiskit, šiek tiek gal per skaudžiai užvožėm:
norėjom atverti jums tiesą ir tikrąjį grožį!
Tai mūsų užsakymas! Ruoškitės! Lauksim dar kartą!
…Ir, tarsi nebuvę, kaip vienas išnyko už vartų.