Gintaras Bleizgys: „Gyvenu aršiai, su pertekliumi“

2025 m. Nr. 7

Poetą Gintarą Bleizgį kalbina Rimvydas Stankevičius

 

„Kuo daugiau patiriu streso, tuo daugiau galiu parašyti, nes rašydamas tą stresą paverčiu vidine ramybe. Tai man yra svarbiausias kūrybos dėmuo. Todėl turiu pripažinti, kad man nėra labai svarbu ir aš tiesiog nežinau, ar esu atėjęs į literatūrą, nežinau, ar kada į ją ėjau, nežinau joje savo vietos, stengiuosi apie tai negalvoti, nes literatūra manyje gimsta ne iš noro būti literatūroje ar turėti su literatūra santykį; literatūra manyje gimsta iš noro būti ir turėti santykį su pasauliu, laiku, žmonėmis, pačiu savimi. Ir jau daugiau negu dvidešimt metų kertinės mano poezijos eilutės man pačiam išlieka ištartos būtent knygoje „Su grojančiom kraujo gėlėm“: „juk visai nereikia stebuklų nereikia / eiti per vandenį – / aš ir taip vos paeinu“, – apie save literatūros kontekste sako vienas ryškiausių nūdienos vidurinės kartos lietuvių poetų, šiemet liepos 4-ąją savo penkiasdešimtmetį švęsiantis Gintaras Bleizgys.

 

 

– Gintarai, man atminty likai užsifiksavęs kaip vienas panašių į mane – ateinančių, stovinčių didžios lietuvių literatūros prieangyje, vienas tų jaunuolių, sklidinų talentų, ambicijų, sau ir pasauliui norinčių įrodyti, jog yra vertas savuoju balsu, savąja poezija įžengti draugijon tų, kurie be išlygų ir be dvejonių vadintini lietuvių rašytojais ir poetais, neretai netgi Rašytojais ir Poetais – iš didžiosios raidės.

Taip jau nutiko, kad mums ateinant lietuvių literatūra išgyveno didelį pakilimą, joje karaliavo vardai, verti vadintis didžiaisiais ne tik ano meto, bet ir visos lietuvių literatūros istorijos kontekste: Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Vytautas P. Bložė, Jonas Strielkūnas, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas… Taigi „stojamieji egzaminai“ į rašytojų gretas mūsų kartai buvo itin sunkūs, bet ir galimybė ten patekti atrodė kaip nesvietiškos vertės „prizas“.

Laikui bėgant visi tie didieji persikraustė anapusybėn, o mes likome šiapus, už kaži kokios ribos, ir sunkiomis akimirkomis šmėsteli apmaudu atausta mintis, kad štai ėjome pas juos, o nuėjome kažkur kitur – kur ne taip aukšta, o tendencijos ir kriterijai – ne visai tie.

Šiandien, būdamas penkiasdešimt dvejų metų, klausiu Tavęs penkiasdešimtmečio – ar jautiesi įėjęs pro tas didžiosios lietuvių literatūros duris, ar jautiesi išvaręs savąją vagą lietuvių poezijoje, ar Tavasis vardas prilimpa prie išvardintųjų būrio? Ir dar – ar nenusivylei pačia poezija, ar nešmėsteli mintis, jog buvo klaida rinktis tą kelią, kuriuo štai jau tris dešimtis metų žengi? Ar poezijos rašymas ir skaitymas vis dar teikia laimės?

G. B. Oi, Rimvydai, kokie rimti klausimai. Juos girdėdamas pradedu suprasti, kad man jau tikrai penkiasdešimt ir nei nuo tų metų, nei nuo tam tikrų atsakomybių niekur nepabėgsiu… Vis dėlto pirma mintis, kuri šauna į galvą, – tai abejonė, ar aš apskritai norėjau eiti į literatūrą. Net jeigu ir norėjau, tai vis dar nedrįstu tokio savo noro pripažinti.

Viskas atsitiko spontaniškai ir netikėtai. Abitūros egzamino rašinį vertinusios komisijos narė gyrė mano rašinį ir patarė stoti į lietuvių filologijos specialybę. Paklausęs jos raginimo nuvažiavau į Vilnių ir į tokią specialybę stojau. Ne todėl, kad labai to norėjau, o todėl, kad tuo metu kapsčiausi iš depresijos ir reikėjo ką nors daryti: savarankiškai kabintis į gyvenimą, tiesiog gyventi toliau.

Man pasisekė. Radau terpę, kurioje prigijau, atsigavau, susipažinau su įdomiais žmonėmis. Mokiausi uoliai, anksti pradėjau dirbti: iš pradžių mėnraščio „Metai“ redakcijoje, vėliau savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Artimai bendravau su J. Apučiu, S. Geda, J. Strielkūnu, N. Miliauskaite, J. Vaičiūnaite, V. P. Blože, One Baliukone, kitais rašytojais, tas bendravimas patiko, „vežė“. Rašiau eilėraščius, bet labiau reiškiausi kaip literatūros kritikas. Jeigu tuo metu kaip nors save ir būčiau bandęs apibrėžti literatūros pasaulyje, tai būčiau labiau galvojęs apie save būtent kaip apie literatūros kritiką ar būsimąjį šios srities mokslininką. Kaip kūrėją save tada tikrai menkai suvokiau.

Po pirmosios 1998 m. išleistos poezijos knygelės „Vietovė. Šiaurė“ iš viso lioviausi rašyti eilėraščius. Ir „atsigavau“ tik po kelerių metų, kai iš literatūros srities darbinės veiklos pasitraukiau: išėjau į verslą ir pradėjau dirbti su rajonų centrų ir didesnių gyvenviečių nuotekų valymo įrengimų statybos ir renovavimo projektais. Poetiškai pasakyčiau taip: prie eilėraščių pavyko grįžti, kai iš savęs iškanalizavau literatūros kritiką. O jeigu kalbėčiau realistiškai – poezija manyje nubudo, kai vėl apsirgau depresija. Į verslą išėjau neturėdamas jokio kapitalo, jokio įtakingo užnugario. Viską veikiau savo galva ir beprotiškais darbo krūviais.

Pervargau. Psichologė poliklinikoje parekomendavo užsiimti kūrybos terapija. Užsiėmiau. Taip atsirado poezijos knyga „Su grojančiom kraujo gėlėm“. Ją rašydamas mokiausi pabėgti nuo verslo įtampų, krūvių. Pabėgti į save ir savo kūrybiškumą. Manau, kad būtent tuo metu gimiau kaip poetas. Koks? Į savo eilėraščius žiūrintis kaip į asmeninės terapijos formą. Todėl: su niekuo nelenktyniaujantis; mėginantis gyventi, įsitvirtinti gyvenime, o ne literatūroje; nesidairantis į grupes, kartas, cechus, literatūrinę aplinką; norintis pritapti prie savo kasdienybės, buitinės, darbinės, egzistencinės aplinkos.

Ši patirtis įsišaknijo į mano gyvenimą. Kuo daugiau patiriu streso, tuo daugiau galiu parašyti, nes rašydamas tą stresą paverčiu vidine ramybe. Tai man yra svarbiausias kūrybos dėmuo. Todėl turiu pripažinti, kad man nėra labai svarbu ir aš tiesiog nežinau, ar esu atėjęs į literatūrą, nežinau, ar kada į ją ėjau, nežinau joje savo vietos, stengiuosi apie tai negalvoti, nes literatūra manyje gimsta ne iš noro būti literatūroje ar turėti su literatūra santykį; literatūra manyje gimsta iš noro būti ir turėti santykį su pasauliu, laiku, žmonėmis, pačiu savimi. Ir jau daugiau negu dvidešimt metų kertinės mano poezijos eilutės man pačiam išlieka ištartos būtent knygoje „Su grojančiom kraujo gėlėm“: „juk visai nereikia stebuklų nereikia / eiti per vandenį – / aš ir taip vos paeinu.“

Visokių būna laikotarpių – kartais einu tvirtai ir užtikrintai, kartais vos paeinu, bet, kalbant apie kūrybą, visada bandau išlaikyti tą vos paeinančio žmogaus nuostabą ir susižavėjimą, stebuklo, kitoniškumo pajautimą: tiesiog einu, tiesiog rašau – čia ir dabar, nesvarbu jokie kontekstai, pavardės (įskaitant ir save), praeitis ar būsimybė, rašau iš savo gyvenimo gelmių, upės dugno, pilnatvės, patirdamas beribes vos einančio žmogaus galimybes. Einantis tvirtai ilgainiui nustoja suvokti, kad eina, liaujasi reflektuoti ėjimą (o palaipsniui ir save patį). Vos einantis ėjimą, save ir pasaulį patiria kaip stebuklą. Vos einančiam nieko nėra savaime suprantama, viskas reliatyvu, keista, nuolat mainosi, konsteliuojasi, žavi.

Grįžtant prie klausimų: poezijos rašymas ir skaitymas kuo toliau, tuo vis daugiau teikia laimės, o kur nors įrašytas ar prirašytas labai vengiu būti, nes tai man asocijuojasi su žmogumi, kuris sustojo ir nebeina.

– Noriu paklausti apie pradžių pradžias. Ar atsimeni, kada pirmą kartą į Tave prabilo poezija? Daugumai Tavo vaikystės draugų, bendraklasių pakako futbolo, maudynių ežeruose, kiemo žaidimų, o Tau štai nepakako – prireikė dar ir poezijos. Kaip manai, kas tai lėmė? Kas lėmė, jog pats ėmei rašyti?

Juozas Žitkauskas sakė, kad Dzūkijos laikraščiuose Tavo eilėraščiai buvo spausdinami nuo moksleiviškų laikų – taigi šiuo keliu eini kaip ekspresas nuo pat vaikystės. Gal turėjo įtakos tai, kad gimei ir augai Veisiejuose – S. Gedos gimtame krašte? Gal – kad Tavo Mama buvo mokytoja? O gal Tavo miestelyje ir mokykloje poezija buvo ypač gerbiama, daiginama ir puoselėjama? Galiausiai – poetu gimstama ar tampama, Gintarai?

G. B. Manau, kad meno daigus manyje pasėjo ne knygos, bet gyvenimo patirtys. Ankstyvąją vaikystę praleidau Druskininkuose. Tėtis – fizioterapeutas, mama – ekskursijų vadovė (vokiečių kalbos specialistė).

Nors buvau apsuptas mylinčių, išsilavinusių ir kultūringų žmonių, tačiau gyvenome gana nelengvomis sąlygomis. Jauna šeima – be savo būsto. Iš pradžių gyvenome pas senelį (tėčio tėtį, vadindavau jį dzieduliu), paskui nuomojomės kambarį bute pas tokius žmones, vėliau gavome gyvenamąją vietą vienos sanatorijos korpuso palėpėje Druskininkų centre.

Mane supo šeimos bičiuliai kurorto gydytojai, terapeutai: su jais švęsdavom šventes, važiuodavom žvejoti, nuo ankstyvos vaikystės Druskininkuose buvau „savas“, pažįstamas su daugybe žmonių. Tačiau darbo dienomis vakarais likdavau vienas užrakintas tuščiame sanatorijos korpuse, kurio darbo laikas buvo trumpesnis negu mano tėvų darbo laikas.

Patirdavau tikrą siaubą, ypač tamsiais vėlyvo rudens ir žiemos vakarais: pastatas imdavo tuštėti, poilsiautojai grįždavo į savo kambarius kituose sanatorijos korpusuose (mūsų gyvenamam vykdavo tik dienos procedūros, nakvynės nebuvo), gydytojai ir seselės išeidavo namo, likdavau vienas tuščiuose tamsiuose koridoriuose, girgždančiais mediniais laiptais bėgiodavau iš palėpės į antrą, pirmą aukštą, ieškodamas lango (buvo tik du visame name, nes kiti likdavo užrakintuose procedūrų kabinetuose), pro kurį galėčiau pažvelgti į gatvę – ar ten dar yra gyvų žmonių, o gal jau grįžta mama ar tėtis. Atrodydavo, kad esu vienas baisiame, hermetiškame, užrakintame pasaulyje, iš kurio neįmanoma pabėgti, kuriame neįmanoma sulaukti pagalbos.

Iki šių dienų vaduojuosi iš tuomet patirto, už mane didesnio ir galingesnio siaubo ir baimių. Objektyvi tikrovė liudija, kad aš tada išgyvenau ir išgyvendamas išmokau atlaikyti gniuždančios baimės priepuolius, grėsmes, krūvius, kurių įveikimas gyvenime man leido nemažai ką atlikti; kita vertus, nuo tada nebesitikiu ir nebemoku priimti jokios pagalbos, į aplinką žiūriu kaip į grėsmę, esu agresyvus ir ta agresija slepiu savo baimes.

Žodžiu, Rimvydai, manau, kad būtent tada ir būtent tai (išėjimas už saugumo zonos, gyvenimas sulaužytų ribų laike ir erdvėje, žiūrėjimas į juodybę ir mėginimas nenumirti – gyvybės protrūkiai vaiko tamsybėse) dėjo mano, kaip menininko, pagrindus. Šios ankstyvos patirtys vėliau įvairiais pavidalais kartojosi mano gyvenime (sunkios artimųjų ligos ir netektys, verslo reikalai, areštinės, tiksliau – tardymo izoliatoriaus – kalėjimo epizodai, septynerius metus trukęs keistų sankcijų ir teismų maratonas) ir visa tai aš verčiau menu. Gebėjimas tai paversti menu man padėjo nesudužti. Kaip jau minėjau anksčiau: kuo daugiau įtampų, tuo daugiau man pavyksta parašyti.

Šiuo metu, beje, mano gyvenimas stipriai keičiasi. Studijuoju geštalto psichoterapiją, akumuliuoju patirtis, mokausi jas turėti kaip tinkamus išteklius darbui su įvairiausius gyvenimo sudėtingumus patiriančiais žmonėmis, mokausi ir pats priimti pagalbą.

Specialiai čia įvardiju save ne kaip poetą ar rašytoją, o kaip menininką. Literatūra yra viena meno formų.

Širdimi norėčiau būti kompozitorius, tačiau vaikystės ir paauglystės aplinkoje nebuvo galimybių gauti tinkamą muzikinį išsilavinimą, literatūra buvo arčiau – po ranka, gali tiesiog imti knygas ir skaityti. Muziką mokykloje dėstė puiki mokytoja, dar pradinėse klasėse išmokau suprasti natas, bet ši meno rūšis liko kaip hobis: groju gitara klasikinius įvairių laikotarpių kūrinius, natos man kalba; ko nepajėgiu išgroti, patinka tiesiog žiūrėti ir skaityti partitūrą kaip knygą. O literatūros tai juk baigiau ir aukštuosius mokslus. Laikau save profesionalu.

Mokykloje skaitydavau daug – nuo ketvirtos klasės. Skaitydavau prozą, poezija nesidomėjau. Dėmesį poezija patraukė gal kokioj devintoj klasėj, V. P. Bložės ir Kornelijaus Platelio (abu poetai tuo metu gyveno Druskininkuose) eilėraščiai. Pamėginau kažką rašinėti ir pats.

Buvau dešimtokas, kai lietuvių kalbos mokytoja Laima Plūkienė per vieną pamoką nieko nekomentuodama tiesiog paėmė knygą ir garsiai perskaitė dalį S. Gedos eilėraščių poemos „Strazdas“. Buvo pavasaris, buvau paauglys – bundantis vyras bundančioje gamtoje (tada jau gyvenau ne Druskininkuose, bet Veisiejuose). Toji poema idealiai tiko mano pojūčiams.

Nuo to momento poezija mane ir „užvežė“. Masino S. Gedos ir V. P. Bložės eilėraščių gamta, gyvybė, erotika, paslaptingumas. Čia būtinai turiu paminėti, kad išvardintuosius dalykus dar stipriau radau ir išgyvenau vokiškoje literatūroje. Didžiausią įtaką literatūros, kaip meno srities, atradimams ir norui pačiam rašyti padarė XIX a. vokiečių rašytojo Theodoro Stormo kūryba. Konkrečiau jo novelė „Immensee“ („Imeno ežeras“) ir poezija. Ir būtent vokiečių kalba.

Čia būtų vasara, kai baigiau dešimt klasių. Tą pavasarį po ilgos ir sunkios ligos mirė drauge su manimi ir mama Veisiejuose gyvenusi močiutė. Išgyvenau didžiulį gedulą, o gamta ir gyvybė manyje tiesiog skleidėsi, neišsiteko, žydėjo. „Immensee“ – novelė apie meilę, gamtą, netektis. Atrodė, kad pats esu tos novelės veikėjas, tarsi žiūriu į save ir Veisiejus iš būsimybės, po močiutės mirties jau puikiai suprasdamas, kaip viskas yra laikina, ir kad tai, ką dabar čia turiu, galiausiai skaudžiai prarasiu. Vaikščiojau su Th. Stormo knygomis po miškus, palei ežerus ir skaičiau.

Vokiečių kalba yra mano širdies kalba. Svarbiausius dalykus, kurių nepajėgėme vienas kitam pasakyti lietuviškai, mes su mama vienas kitam pasakėm vokiškai. Po mamos mirties apsisprendžiau vokiškai nekalbėti, bet vis tiek, kiekvieną kartą, kai tą kalbą išgirstu, dainuoja mano širdis ir gyslose groja kraujas.

Taip atsirado literatūra.

Mokyklos laikais rašytų ir spausdintų eilėraščių nesureikšminu. Vilniaus universitete mokydamasis lietuvių filologijos pradėjau sau kelti visai kitokius kūrybinius tikslus negu iki tol, profesionaliai suprasti ir vertinti literatūrą. Perdirbau turėtus nemenkus išteklius: stodamas į universitetą atmintinai mokėjau ištisas S. Gedos, V. P. Bložės, K. Platelio, Antano A. Jonyno, Th. Stormo knygas, vėliau į atmintį sudėjau M. Martinaičio, N. Miliauskaitės, Donaldo Kajoko, Sigito Parulskio, Valdo Gedgaudo, Arno Ališausko knygas. Ir dabar vis pildosi ta mano atmintis – mano kartos ir jaunesnių poetų kūriniais. Tai, kas man patinka, įsimenu beveik iš pirmo karto – tokia mano ypatybė, ir manau, kad profesionalus kūrėjas gerą kitų kūrybą ir turi mokėti ištisomis knygomis, kad neimtų išradinėti dviračio. M. Martinaitis Vilniaus universiteto „Literatų kalvėje“ visada mokė, kad profesionalus kūrėjas sukuria tai, ko nėra, o norint sukurti tai, ko nėra, reikia labai gerai mokėti tai, kas jau yra.

Jeigu tęsčiau toliau, tai vėl grįžčiau prie muzikos ir imčiau kalbėti apie Johanną Sebastianą Bachą, Wolfgangą Amadeų Mozartą, Robertą Schumaną, Franzą Schubertą ir kitus, apie tai, kad jie savo muzikos nekūrė vakuume ir ištisomis partitūromis atmintinai mokėjo kitų kompozitorių kūrinius. Literatūroje iš kai kurių rašytojų pasigendu literatūrinio konteksto išmanymo. Esu žiaurus tokiems rašytojams.

– Visą mūsų jaunystės laiką visuomenėje buvo įprasta poetą įsivaizduoti it kokią smilgelę – silpnutį, išblyškusį, vėjo į šalis lankstomą, naiviom, nustebusiom akim žvelgiantį į pasaulį, negebantį nei vinies į sieną įkalti, nei nuo chuliganų apsiginti, nei normaliu žmogumi vertą vadintis.

Dabar toks poeto įvaizdis jau išėjęs iš mados, bet sutik – savųjų veiklų spektru ir į dabartinį, reabilituotą poeto įvaizdį Tu niekaip nesutelpi, Gintarai. Poetas, karatistas, kalėjimo ragavęs verslininkas, diakonas, psichologas… Ar tai reiškia, kad esi pasiutusiai smalsus visoms veikloms ir alkanas gyvenimo? Ar nuolat savęs ieškantis ir iki galo nerandantis? O gal tai nuoseklus kompetencijų komplektavimas, turintis bendrą vardiklį, ruošimas savęs kažkokiam veiksmui, kuriam visos šios sritys ir įgūdžiai neišvengiamai reikalingi? Papasakok, prašau, kaip matai savo gyvenimo kryptį, tikslą ir ką laikytumei savęs kaip asmenybės išsipildymu?

G. B. Gal pradėsiu nuo to įvaizdžio. Niekada taip poeto neįsivaizdavau ir griežtai visą gyvenimą tokiam įvaizdžiui priešinuosi. Manau, kad jis buvo labai parankus sovietmečiu, okupantams, todėl visaip bandomas primesti ir įpiršti visuomenei kaip dogma. Poetai ir rašytojai yra visų laikų okupantams pavojingi žmonės, galintys įžiebti ir kurstyti pasipriešinimo ugnį, atskleisti ir puoselėti kitokią, negu okupantai norėtų, konkrečioje teritorijoje gyvenančių žmonių tapatybę, istorijos akcentus ir kitus dalykus. Todėl buvo labai paranku poetus, rašytojus, taip pat kitų sričių menininkus paversti kvaileliais, smilgelėmis, neva su realybe mažai ką bendra turinčiais.

Kuriant tokį įvaizdį nevengta ir drastiškų priemonių: siekdamas visuomenei parodyti, kokie kvaili ir nuo realybės atitrūkę yra tie menininkai, režimas dalį jų hospitalizuodavo psichiatrinėse ligoninėse, šalindavo iš darbo ir taip toliau. Tai sufalsifikuotas įvaizdis.

Argi galėtume smilgele pavadinti Kristijoną Donelaitį, trisdešimt septynerius metus ėjusį pastoriaus tarnystę, kas reiškia gyvenimą pagal apibrėžtas taisykles, – ir tai ne tik pamokslavimas, bet ir bažnytinio ūkio tvarkymas. Be įprastinės veiklos, K. Donelaičio pastangomis buvo pastatyta mokykla, klebonų našlių namas, perstatyta klebonija ir maldos namai; norėčiau atkreipti dėmesį, kad šis pastorius, be kita ko, savo rankomis gamino barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus.

O gal smilgelėmis galėtume pavadinti didžiulius bažnytinius ūkius tvarkiusius žemaičių vyskupą Motiejų Valančių ar „Anykščių šilelio“ autorių, Seinų vyskupą Antaną Baranauską? Jis, beje, dar buvo ir puikus akademikas matematikas, šioje srityje „suskaičiavęs“ bent keletą teorinių matematinių atradimų.

Smilgelėmis nevadinčiau nei M. Martinaičio, savo rankomis meistravusio baldus, perstačiusio gimtąjį namą, išmaniusio inžinerinius dalykus, nei J. Apučio, kurį pažinojau kaip puikų radijo aparatų, visokio plauko spynų meistrą bei automobilių mechaniką (taisė ir mano paties automobilį).

Įvardinau tik keletą rašytojų, mat visiems surašyti neužtektų vietos. Esu žiauriai, baisingai nepatenkintas Tavo paminėtu poeto įvaizdžiu, kuris lig šiol žaloja žmonių gyvenimus: noriu šioje vietoje prisiminti poetą Aivarą Veiknį, kuris geba savo rankomis įsirengti būstą, dirba įvairių rūšių statybose ir netgi moka taisyti bei surinkinėti baldų gaminimo stakles, tačiau kažkokių stereotipų suklaidintas vis deklaruoja, neva tokia veikla yra netinkama poetui, kenkia kūrybai. Siutina mane tiesiog, kad protingas, suaugęs vyras neigia savo privalumus ir bando juos sumenkinti taikydamas (gal) į kažkokio poeto smilgelės įvaizdį.

Daug čia prisuokiau apie kitus, Rimvydai, bandysiu grįžti prie savęs.

Jau dvidešimt penkerius metus didžiąją mano dienos dalį užima darbas su infrastruktūros projektais: ligoninių, poliklinikų, mokyklų, vaikų darželių, bibliotekų, muziejų, dvarų, sporto arenų, koncertų salių, miestų ir miestelių nuotekų valymo įrenginių remontas ir statybos, taip pat parkų ir poilsio zonų plėtra bei naujų steigimas. Pradžioje planuoju, kokie darbai bus reikalingi konkrečiame objekte, su komanda sudarinėju preliminarius biudžetus, rengiame investicinius projektus, galimybių studijas; kai būna gautas finansavimas, konsultuoju dėl viešųjų pirkimų vykdymo, lėšų panaudojimo, padedu spręsti iškylančias tinkamo projektų įgyvendinimo problemas (o jų dažniausiai būna daugybė).

Štai toks kasdienis mano darbas: konkretus ir ūkiškas apie konkrečius ir materialius dalykus. Dirbu kaip vadybininkas ekonomistas (tokį ir išsilavinimą turiu), kuriam dar reikia nemažai ir teisinių bei inžinerinių žinių. Nemažai dirbu prie kompiuterio, bet daug ir važinėju (į visus tuos objektus), dalyvauju pasitarimuose su kitais konkrečiuose infrastruktūriniuose projektuose dirbančiais žmonėmis.

Man patinka važinėti po Lietuvą (daug būnu gamtoje), patinka stebėti statybas, patinka skaičiuoti ir matyti, kaip žmonių sumanymai (vadinčiau netgi svajonėmis) tampa konkrečiais pastatais, inžineriniais statiniais, rekreacinėmis zonomis. Jaučiu atsakomybę prieš tuos, kurie ten lankysis, gydysis, leis mokytis ir žaisti savo vaikučius arba karšins senelius.

Tai yra pagrindinė mano veikla, iš kurios gyvenu, kuria prisidedu prie visuomenės gerovės. Tą daryti mane moko tikėjimas Dievu. Čia šiek tiek stabtelsiu ir paaiškinsiu plačiau.

Esu tikintysis iš reformuotos Bažnyčios, kurios doktrinos sako, kad dirbti žmogus privalo daug ir taip pat nuoširdžiai, kaip ir melstis. Reformuotoje bažnyčioje nėra vienuolių ir vienuolynų, čia netgi pastoriaus tarnystei rengiami Biblijos institutų ar atitinkamų universitetų studentai greta Šventojo Rašto bei pastoracinės veiklos disciplinų išmokomi dar bent vienos kokios praktinės specialybės ar amato.

Dažniausiai tai yra finansininko, teisininko ar bankininkystės specialybės, taip pat gali būti dailidės, baldžiaus, siuvėjo ir panašūs amatai. Specialybė ar amatas padeda rasti darbą ir nebūti išlaikytiniu – jeigu tarnauji nedidelėje bendruomenėje. Taip pat padeda prisidėti prie ūkio valdymo, jeigu bendruomenė, kurioje pastoriaujama, yra didelė.

Čia bandau paaiškinti, kad finansų, ekonomikos ir remonto bei statybos reikalų išmanymas mano diakono tarnystėje yra privalumas, tiksliau, būtent tai, ko reikia, o ne kažkas keista. Tai neprieštarauja vienas kitam. Kaip ir Šventojo Rašto išmanymas, manyčiau, nesikerta su literatūros išmanymu ar meno kūrimu.

Psichoterapija, kurią dabar studijuoju Vilniaus geštalto institute… Na, paaiškinčiau taip: senstu ir jaučiu, kad pavargau tiek daug važinėti po Lietuvą ir dirbti su vis naujais infrastruktūros projektais.

Norėjau ramesnio darbo. Buvau nusimatęs dvi galimas naujų mokslų kryptis: inžineriją, su kuria daug susiduriu kasdieniame darbe ir tai man nėra svetima, arba psichoterapiją, kuri vis tiek šiek tiek siejasi su literatūros bei Švento Rašto lauku, todėl irgi neatrodė svetima. Taip atsitiko, kad pasirinkau psichoterapiją. Jau baigiau du kursus, liko dar trys arba keturi. Matysiu, kaip seksis ir ar iš manęs išeis psichoterapeutas. Jeigu pavyks, tai, žengdamas pensinio amžiaus link, planuoju užsiimti mažiau judrumo reikalaujančiu darbu.

O tai kur čia poezija? Ogi čia visur, kaip jau minėjau atsakydamas į pirmą klausimą: eilėraščių rašymas yra visos kitos veiklos pasekmė, iš visko, ką kasdien veikiu kitur, ir iš visur ten kylančių įtampų kaip nusiraminimas ateina poezija. Kuo daugiau veikiu versle, statybose, remontuose, tuo daugiau poezijos gimsta. Toks mano kelias.

– Kalbėdami apie mano kūrybą kritikai ir literatūrologai neišsiverčia be žodžio „dievoieška“. Pradžioje man šis terminas kliūdavo – tarsi būtų kalbama apie laisvamanį, kuris štai vakar buvo katalikas, šiandien – budistas, o rytoj – gal laikys save musulmonu… Bet paskui numojau ranka. Juk dievoieška gali reikšti ir Dievo artumo, glaudesnio santykio, nuoširdesnio ryšio su Juo paiešką…

Noriu paklausti – koks Tavo tikėjimo ir poezijos santykis? Gal poezija – vienas iš būdų išsikalbėti ar netgi pasiginčyti su Dievu? Gal mėginimas atsakyti sau į amžinuosius klausimus? O gal priemonė liudyti, deklaruoti savąjį tikėjimą su viltimi kitus pasišaukti Dievop? Juk to, ką kritikai pavadintų „dievoieška“, Tavo poezijoje esama jau nuo šio pokalbio metu minėtos knygos „Su grojančiom kraujo gėlėm“, na o kalbant apie „Joną Krikštytoją“ ar „Sodą“ – šitai yra pati knygų šerdis. Ar aš klystu?

G. B. Nepatinka man tas „dievoieška“. Manau, kad šią sąvoką (nemokėdama išsireikšti apie tikėjimo dalykus) sovietmečio pabaigoje ir nepriklausomybės pradžioje ištiražavo sovietinė kritika, todėl tas žodis man asocijuojasi greičiau su sovietiniu bedieviškumu negu su kokiomis nors Dievo paieškomis.

Apie mano poeziją literatūros kritikų irgi kalbėta naudojant šį terminą. Visada dėl to pykau. Žinai, šitas žodis man apskritai svetimas ir nepriimtinas.

Reformuota Bažnyčia, kurios tikintysis esu, skelbia, kad nuo tos akimirkos, kai patiki išgelbstimąja Jėzaus Kristaus auka, žmogus tampa nauju kūriniu Jėzuje Kristuje ir pereina iš mirties į gyvenimą. Dar yra su savo mirtingu kūnu, tačiau jau laikui nepavaldus dangaus karalystės pilietis, kuriam nuo įtikėjimo momento prasidėjo amžinybės laikas. Krikščioniškos amžinybės ypatybė yra ta, kad žmogus amžinybėje gyvena Dievo akivaizdoje. Taigi: nuo įtikėjimo momento žmogus pradeda mokytis gyventi Dievo akivaizdoje.

Visa mano kūryba sukurta iš Dievo akivaizdoje besimokančio gyventi žmogaus pozicijos. Kertinės eilutės galėtų būti iš knygoje „Sodas“ esančio eilėraščio „Jonos atgailos eilėraštis II“: „gyvensiu… baisioj / Dievo artybėj – kakta į kaktą dantis / į dantį.“ Oho, kaip nėra paprasta ir kaip nelengva gyventi tokioj artybėj – būti valomam, mokomam, keičiamam.

Čia labai noriu, kad atkreiptum dėmesį į formuluotes: tikintysis yra ne tas, kuris valosi, mokosi ir keičiasi, bet tas, kuris yra valomas, mokomas ir keičiamas. Veikia Dievas ir Jo jėga, nes žmogus neturi tokios jėgos, kad galėtų padaryti pokytį: žmogus negali savęs išgelbėti, taip, kaip ir pats savęs negalėjo sukurti (o išgelbėtasis juk yra naujas kūrinys). Todėl, Rimvydai, man net nekyla mintis, kad galėčiau su Dievu „pasiginčyti“ (pavyzdžiui, kaip tą darė romantikai – kad ir mūsų Adomas Mickevičius; arba kas nors iš dabartiškesnių – pavardėmis nevardinsiu, nes žmonės gali įsižeisti).

Dėl negebėjimo „pasiginčyti“ galima mane laikyti nuobodžiu, bailiu arba šį būdo bruožą įrašyti į nuolankumo paradigmą: visos interpretacijos bus teisingos ir, tiesą sakant, man pačiam ne ypač reikšmingos. Savo kūryba nesiekiu nieko įrodyti, nesiekiu įsirašyti į kokių nors kartų, srovių, stilių ar talentų gretas. Mano užmojai gerokai nuosaikesni: kalbėti apie Dievo artybėje, Dievo akivaizdoje gyvenančio žmogaus patiriamus jausmus, emocijas, požiūrio į daiktus ir reiškinius konsteliacijas, bandyti išjausti laikinumą ir per jį atsiveriančią amžinybės perspektyvą.

Pasaulis man gražus, aš juo džiaugiuosi, smalsauju, kas yra lemta man patirti, o patirdamas ir bijau, ir surandu ramybę – esu kintantis, kintančiame erdvėlaikyje ir įvairiais būdais (įskaitant ir kūrybą) bandau įsikibti į tvirtesnį dalyką negu kintamumas, į pamatą, Kūrėją, kuris yra atrandamas, su kuriuo galima kontaktuoti ne ieškant, bet priimant, nes tai, kas akivaizdu, yra atskleista ir pateikta kaip ant delno – tik ar renkamės bėgti nuo to ir nematyti, nejausti, nesuprasti, ar renkamės su tuo gyventi.

– Po Tavo atsakymo apie gyvenimą amžinybės laiku jau kaip ir neliko prasmės klausti apie „gyvenimo nuėjęs pusę kelio…“, apie tai, ar penkiasdešimt metų poetui yra daug, ar mažai, ar kūrybinės galios nesilpsta (čia prisiminiau ir D. Kajoko nustatytą poetinio amžiaus ribą: penkiasdešimt plius minus dešimt)…

Turbūt visi šie dalykai, kaip ir žemiškosios sukaktys, Tau tik juoką kelia? Tačiau vis tiek – gyvenant daugėja patirties, išminties, perskaitytų knygų… Taigi ką kiekvienam jaunam kuriančiam žmogui palinkėtumei su savimi, savyje būti nuveikus lig to laiko, kai jie švęs savo penkiasdešimtmečius?

G. B. Manau, kad penkiasdešimt metų yra daug. Džiaugiuosi, kad kūrybinės galios nesilpsta. Tiesa, silpsta kūnas. Ir dėl silpstančio kūno jau vis dažniau savo „kūrybinį polėkį“ turiu kiek prilaikyti. Kūryba yra didžiulis emocijų antplūdis. Su pertekliumi, viršvalandžiais, „viršsvoriais“.

Emocijos gyvena kūne, ir mano senstantis kūnas jau nebeatlaiko to, ką noriu parašyti. Todėl stabdau. Pykstu, kad stabdau. Atleidžiu, o po kurio laiko vėl tenka stabdyti. Rašymu ir mėgaujuosi, ir jo bijau. Manau, kad pastaruoju metu keičiasi mano rašymo mechanizmas ir veikiausiai ateina laikas, kai terapinis mano rašymo modelis įgis naujų atspalvių, įtampų, (ne)suderinamumų.

Pradėjus psichoterapijos studijas mano gyvenime apskritai daug kas keičiasi. Mokausi pripažinti ir išlaisvinti savo užspaustas, nuneigtas puses, dalis, išgyvenimus. Metaforiškai įvardinčiau, kad manyje dabar vyksta branduolinės reakcijos, kurios išskiria beprotišką kiekį kūrybinės energijos. Rašau daug. Labai. Kartais negailestingai.

Poezija šiais laikais mažai kam reikalinga, todėl suprantu, kad nespėsiu pats su savimi, t. y. išleidžiamos kadais mano rašytos knygos, o šiandien jau gyvenu kitais dalykais. Neįsivaizduoju, kaip leidžiant knygas priartėti prie dabarties. Todėl man visiškai neįdomu, kas ir ką apie mane rašo. Įdomu dalyvauti pokalbiuose, bendrauti su kolegomis rašytojais gyvai – čia ir dabar, nes čia ir dabar esu septynmyliais žingsniais nuėjęs nuo to, ką artimiausiu metu planuoju leisti (pavyzdžiui, 2024 metais išleista mano poezijos knyga „Urbino liepsna“ rašyta 2014 metais, ir taip toliau).

Nesiruošiu savo kūrybos stabdyti. Jeigu rašosi, tai rašau ir nesiruošiu rašymo vengti. Tiesa, kartais elgiuosi drastiškai: atsiverčiu kompiuteryje nespausdintų eilėraščių failus, užsimerkiu ir nežiūrėdamas žymiu tuos failus, spaudžiu Ctrl+Delete: taip, kad negalėčiau ištrintų failų atkurti.

Gal tai pyktis. Gal beviltiškumas. O gal kaip tik – kaži koks poetinis savarankiškumas, kai nebereikia skaitytojų, kai kūrybinėje tuštumoje kaip pilnatvėje gali likti vienas su savo laikinumu, ribotumu ir iš pro tuos laikinumą ir ribotumą prasišviečiančio pertekliaus laidyti pergalės strėles į tave sutriuškinti atėjusią metafizinę achajų kariauną.

Ar rašydamas aš kovoju? Su kuo? Tai galėtų būti kitų pokalbių tema. Šiame pokalbyje vis dėlto liksiu prie kūrybos kaip terapijos, kuri iš kovų išveda į ramybę. Tiesa, pabuvęs toje ramybėje prikaupiu jėgų aršiai, plačiai ir su pertekliumi gyventi. Gyvenimas mane „veža“. Dar noriu gyventi, Rimvydai. Ir kitiems galiu palinkėti to paties: gyvenkite aršiai, plačiai, su pertekliumi.