Marcelijus Martinaitis. Eilėraščiai
1993 m. Nr. 7
Sugrįžimas
Po daug dienų atsiverčiau poezijos seniai skaitytą knygą.
Po daug dienų lyg būčiau grįžęs į namus,
kur viskas taip pažįstama, mažai kas pasikeitę.
Lyg būčiau po ilgos kelionės iš toli sugrįžęs, –
nubraukdamas nuo knygų dulkes supratau:
kiek daug prabėgo laiko. . .
Ir koks aš pasikeitęs, supratau iš pirmo puslapio –
labiau nei žvelgdamas į veidrodį. Taip tremtinys
sustoja neryžtingai ties slenksčiu.
Čia niekas nepajudinta. Iš atminties substancijos išniro
senos mados namai, jaunystės Penelopė,
sustingusi virš skalbinių, medaus spalvos šviesa. . .
Dabar tesupratau, koksai esu pavargęs – nieko
neparnešiau iš ten, kur taip ilgai buvau:
tiek pergalvojau, tiek mačiau ir dėjausi į atmintį.
Po daug dienų, kai vėl atsiverčiau seniai skaitytą knygą,
tuoj viską užmiršau, ką vakar nuveikiau, ką nugalėjau,
kuo rūpinaus ir kuo buvau.
Nežinomo dailininko paveikslas
Berods tai praėjusio amžiaus paveikslas.
Apsnigtos kaimo trobelės, kas eina
su šieno glėbiu, kas su naščiais vandens,
vaikai su rogutėm ant ežero ledo,
senukas su žabais, šliaužia rogės nuo kalno,
paskersta kiaulė, ją svilina, dūmai kaip virvė
tiesiai kyla aukštyn. Viskas čia pat, netoli –
bažnyčia, kapinės. Jie nesistengia
ką nors toliau įžiūrėt, kas ne šito pasaulio:
jie tikri, kad yra matomi Dievo –
jų nežinomo autoriaus, kuris juos įamžina.
Jie veikia oriai, nusimanydami,
kad viską daro teisingai ir visa išlieka.
Jie tikri, kad bus kada nors pamatyti,
kai nieko neliks čia, kai visi išsiskirstys,–
jie bus pamatyti susigrūdusių salėj žmonių,
žemažiūrėm akim ieškančių, kas autorius,
aikčiojančių, sutrikusių, lyg išvydusių juos
atsivėrusioj Dievo aky.
Uždaryta kaimo mokykla
Kieme mus pasitiko išprotėjusi ožka.
Užpuolė ji automobilį. Nuo malkinės
šliūžė pro šulinį link durų.
Už ką
mokyklą šitaip nubaudė? – Skylėtus skalbinius
plevena vėjas krepšinio aikštelėje, kur lankas
pakrypęs liko nuo tada, kai ėjom mokslus.
Pro dilgėles vos matės buvęs klasės langas,
apiburbėjęs, užkimštas pagalve…
– Ko? Dar ką pavogste!
Čia nieko nėr! –tarp varnalėšų senę pamačiau,
suskretusią – ano pasaulio reginį. ..
Šiltam laike čia mokytoja mus: „Greičiau! Greičiau!“ –
jauna, kaip Dievo motina, per langą persisvėrus, ragino.
Mes sviedinį skubėjom perduoti iš rankų į rankas
taip, kad matytų atokiau sustojusios mergaitės.
Iš knygų atverstų kažką skubėdavo išmokti vėjas. . .
Kas
mokslui atsitiko? Nuo kaitros apkvaitęs,
priklydęs vėjas šiurpina prie tako varnalėšas.
Iš degradavusios botanikos lapus išplėšus,
gamta sumaišė augalus, nebeskiria jų veislių.
Kas anatomijai? Su veršio galva moteris pagimdė vaiką,
pastojusi nuo Stalino paveikslo. . .
Prieš nebūtį sukilę augalai įveikia
apleistą kiemą, svirno pamatus – baisus
čia jų vešlumas – kaip galva debilo –
jie apgula apleistus griuvėsius. . .
Kas sintaksei, padovanotai Viešpaties, ant dobilo
kas bitei, kas žmonėms, jų gyvuliams? Kur žuvys?
Nusekus Šlyna kartais dar išplauna kraujo –
pavasarį nuvirto su skardžiu po karo žuvęs:
jo kaukolę tarp padangų įstrigusią vanduo skalauja…
Kur kirminai? Kas mirusį pavers į dulkes?
O kur jų lervos, išverstos artojo su velėna?
Iš knygų išbaidytas varnų pulkas
taip klykia, lyg užuosdamos žmogieną.
Didžiulės geležinės kiaulės išrausė dirvonus –
su moliu išverstos raudonos žemės įsčios…
Kas geografijai? Spygliuotos vielos, zonos –
ar vėl kada gramatika sugrįš čia?
Aštriu snukiu anubis ant ganyklos stulpo,
Egioto sausvėjai gyvybę žemėj sulpia…
Ožka mus puola, gindama neturtą,
kaip kelią į mirties pasaulį – durų angą.
Vešli, debiliška botanika – apkurto:
ją bitės ir vabzdžiai iš tolo lenkia.
Sargauti palikta per kiemą šliaužia senė
prie sudūlėjusių, seniai išmirusiųjų skalbinių.
– Ko reikia? Dar pavogste! – mus iš kiemo gena. –
Jau nieks negrįžta mirt – kas liks iš kapinių?
Petrinės Krinčine
Trobose ūžia alus.
Baigės ąsočių sausra – linksmybė
stalams: dideli mėsos valkčiai nušniokščia į burnas.
Laisvė šakutėms ir peiliams –
po ilgo nesimatymo
baigėsi stalčių patamsiai.
Laisvė salyklui,
laisvė statinėms,
pilnoms dundesio.
Dėkui Petrui ir Povilui.
Dėkui papjautai kiaulelei.
Dėkui jautukui, kad leidosi pjaunamas:
vakar dar lakstė didžiai bliaudamas,
kai į maišelį įgėlė jam širšė.
O dabar koks ramus – išdarinėtas,
gėrovų pagabintas…
Dėkui kiemo varteliams, kad lengvai atsidarot:
pasiutęs Petrinių alus vyrams įveržia diržus –
už trobų nusigręžę, vos nulaiko voles,
ir iš lauko pašlampa
sienojai.
Laukuos – nė gyvos dvasios.
Dirba tik vienos bitelės, nežiūri
Petrinių…
Mums, Viešpatie, negailėk vargo: pašventintų
mūsų ilgai nelaikyk.
Vėl mums duok paklydimų, vėl mums pasiųs
mūsų nuodėmes:
jas apvalysim per atgailą,
per Švenčiausiąjį, sutirpdę jį burnoje.
Šventorius. Aikštė priešais jį.
Pamestas kaspinas. Dviratis,
įvarytas į krūmus…
Čia guldydavo vyrus su volėm,
sugrūstom į burnas…
Kas, Dieve, be mūsų apvalys šį pasaulio baisumą?
Per savo nuodėmes prie Tavęs priartėjam,
jus imam suprasti, Petrai ir Povilai,
Rokai, Izidoriau, Florijonai,
visi šventi ir šventi tiktai iki pusės –
per negerumus, per burnojimus, per gėdą, purvus
mes atsiveriam į tai, ko nepažįstam,
atsiverčiam į Tave – Tau patinka,
kai mes atgailaujam.
Ar ne tam pritaisei mums tuos negražius daiktus,
kad veistume nuodėmes, kad nusidėtume,
kad būtume negražūs prieš Tavo šventuosius
ir nepultume į puikybę, –
nuodėmingi, persiriję ir persigėrę,
kad matytume savo baisumą
ir Tavęs labiau siektume.
Nepalik mūsų be nuodėmių.
Kam kitam tie visi negražumai?
Kam pjauname gyvulėlius, pačius nekalčiausius –
prieš atgailą?
…Buvo naktis jau. Šventoriuje Petras ir Povilas,
viens kitam padavę rankas, pasimetę,
negalėjo vis išsiskirt,
lyg nežinojo, kur eiti.
* * *
tėviškėj
obely
kabodavo dalgis
kol jis ten buvo
nebijodavau
vienatvės
klastos
įskundimų
dabar
nėra ką tenai veikti
dabar
nusipirkau
spalvotą televizorių
pomirtiniam gyvenimui
Atmintys
* * *
Mačiau, kaip meldeis… O man – nė vieno
atodūsio! Nė vieno pašnibždėto žodžio!
Ir toks pavydas suėmė mane tą dieną –
šventovėje kaip įsibrovėlis atrodžiau.
Tau Dievo pavydėjau. Lyg atstumtas – klauptuos
klūpodamas patyriau šventą tiesą:
taip niekad į mane nežvelgsi susikaupus
ir niekad prieš mane taip nestovėsi.
* * *
Tylėdama štai padedi man maisto,
lyg būtum jį pranešus pro sargybą. –
O meilė buvo panaši į maištą
prieš visa, kas privaloma, kas įprasta, negyva. . .
Į meilę žengėm kaip sukilėliai į laužą,
išlaisvinę naktis ir papročius įveikę.–
O mūsų maištą ašara vienintelė užgniaužė,
kai pirmąkart išgirdom verkiant vaiką.
* * *
Patvirtink tai prie pervažiuoto šuns,
ko esam mokyti poezijos ir meno.
Užkalbinta gražiai akis pakelk viršun
nuo juodo darbo taip, kaip nuo romano.
Vėl pasakyk, ką man sakai rytais,
kai prieš kraujuojantį saulėlydį stovėsim…
Pasižadėk po katedros skliautais,
tą patį pakartok griuvėsiuos.