Įžvalgos
Naglis Kardelis. Priartėję Artimieji Rytai ir Europos tapatybės išbandymas
2016 m. Nr. 3
Rytai – tekančios saulės ir viliojančių tolių kryptis: įvadinės pastabos
Kai bandome įsivaizduoti tolimą ir pasakišką kraštą, prieš mūsų akis iškyla Rytai. Vaizduotę kaitina jau pats lotyniškos kilmės žodis Orientas, įvardijantis Rytus kaip saulės tekėjimo krypties žymimą pasaulio šalį, ir net lietuviškas žodis Rytai, erdvinę pasaulio šalies ir saulės tekėjimo krypties kategoriją susiejantis su laiko kategorija – ryto metu, kai po tamsios nakties suspindusi šviesa kartu su ryto rasos gaivumu atneša kiekvienai naujai pradžiai būdingo būties šviežumo pojūtį ir dar nepatirto nuotykio nuojautą.
Rytai atrodo tolimi ne dėl to, kad jie tolimi geografiškai, ir net ne todėl, kad juos – seniausių pasaulio civilizacijų lopšį – siejame su praėjusio laiko toliais. Ne – Rytus vaizduojamės kaip tolimus, nes jie mums regisi neišmatuojamai nutolę nuo mūsų kasdienybės, jos pilkumo ir prėskumo, nuo kasdienės egzistencinės rutinos, monotoniškai mus pasitinkančios kiekvieną mielą rytą, nors kasryt norėtume išvysti tokią saulę, kuri, anot Herakleito, kiekvieną dieną pateka vis nauja. Žodis Rytai mums skamba magiškai, nes jis mūsų pasąmonei kužda apie geresnę – dar neatrastą ar galbūt jau prarastą – gyvenimo kelionės kryptį, kurią derėtų ir vėl aptikti, o aptikus išdrįsti šia kryptimi keliauti. Rytų kryptis mums rodosi nepasiekiamai tolima dar ir dėl to, kad, pasiduodami vangiai kasdienės rutinos menkystei, paprasčiausiai nedrįstame patikėti, jog egzistencinį nuotykį žadantis būties šviežumas, kurį kasryt atneštų vis nauja – ne tik naujai patekanti – saulė, galbūt yra tiesiog ranka pasiekiamas.
Kol to nesuvokiame ar nedrįstame tuo patikėti, žodis Rytai mums dvelkia tolima egzotika, kurios pajautoje susilieja iš Arabijos dykumų sklindantys kavos ir miros aromatai, nuo Gango krantų kylančių smilkalų kvapsniai, užburiantys rãgų garsai ir į transą nardinantis Tibeto vienuolių giedamų mantrų šaižumas, baltas sakurų žiedlapių švelnumas ir žėrintis Himalajų viršukalnių šaltis.
Visos Rytų šalys mums atrodo labai tolimos ir, nepaisant tikrojo geografinio jų nuotolio, vaizduotėje iškyla kaip vienodai ar beveik vienodai tolimos – svajonėse atrandamos ten, kur virš be galo tolimo – neįmanoma pasiekti – horizonto kyla saulė. Nors tokios konkretesnės geografinės sąvokos, kaip Tolimieji Rytai, Artimieji Rytai, Vidurio Rytai ir panašios, leidžia tiksliau nurodyti vieną ar kitą geografinį regioną, tarkime, kurią nors Rytų Azijos šalį ar vadinamojo arabų pasaulio valstybę, minėtos sąvokos mūsų vaizduotei, visus Rytų kraštus linkusiai suvokti kaip labai tolimus, nedaro nei įspūdžio, nei įtakos: net Japonija, tiek vakariečių, tiek pačių jos gyventojų vadinama tekančios (lyg medis iš šaknų „dygstančios“) saulės šalimi ir pačiu savo pavadinimu geriausiai atstovaujanti Oriento– saulės kilimo krypties – sąvokai, taigi, sakytume, etaloninė ir archetipinė Rytų šalis, mums neatrodo egzotiškesnė ar civilizaciniu požiūriu tolimesnė už šalis, priklausančias regionui, kuris vaizduotę kaitina Didžiojo Sfinkso ir Gizos piramidžių paslaptimi bei aistringu ir magiškai fantastiniu „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų polėkiu. Tokios vakarietišką civilizacijos modelį ir gyvenimo būdą perėmusios Tolimųjų Rytų šalys, kaip Japonija ir Pietų Korėja, nepaisant tikrojo geografinio jų nuotolio, aiškiai juntamos kaip kultūriniu požiūriu net akivaizdžiai priartėjusios prie mūsų – ir neretai atrodo lyg kokie Vakarų civilizacijos forpostai Rytuose, o štai arabų mentalitetas mums dažnai regisi toks svetimas ir nesuvokiamas, kad ir pačias arabų šalis savo pačių nubraižytame mentalinės geografijos žemėlapyje lokalizuojame gerokai toliau nuo savęs pačių nei tolimąją Japoniją, Taivanį ar Singapūrą.
Kalbant apie Rytus, tokie geografinį nuotolį apibūdinantys (ar esą privalantys apibūdinti) nusakymai, kaip „Tolimieji“, „Artimieji“ ar „Vidurio“, civilizaciniu, kultūriniu ir mentalinės geografijos požiūriais reiškia labai nedaug, o kartais nereiškia absoliučiai nieko – nebent paties nusakytojo akiračio siaurumą, perspektyvos sąlygiškumą, pagaliau arbitraliai įsigalėjusios konvencijos aklumą. Geriausias pavyzdys – sinoniminis (ar beveik sinoniminis) sąvokų Artimieji Rytai (angl. the Near East) ir Vidurio Rytai (angl. the Middle East) vartojimas: abiem terminais įvardijamas tas pats regionas – arabų pasaulio šalys, ypač esančios Azijoje (Arabijos pusiasalyje, prie Persų įlankos, Tarpupyje ir Levante), prie jų dažnai prijungiant dvi islamo kultūros įtaką patyrusias nearabiškas šalis – Iraną bei (kiek rečiau) Turkiją, taip pat visas ar kai kurias arabiškai kalbančias Šiaurės Afrikos šalis (ypač Egiptą). Vieno ar kito termino pasirinkimas priklauso nuo kultūrinės tradicijos ir termino vartojimo konteksto: pavyzdžiui, daugelyje kontinentinės Europos šalių ir Rusijoje vartojamas terminas Artimieji Rytai, o anglakalbiuose kraštuose (ypač politikos ir politikos mokslo kontekstuose) – terminas Vidurio Rytai. Tiesa, verta atkreipti dėmesį į tai, kad terminas the Near Eastvartotas senesnėje (antai devynioliktojo šimtmečio) anglakalbėje literatūroje, o šiais laikais britai ir amerikiečiai minėtą terminą vartoja kai kuriuose labiau specializuotuose – ypač archeologijos ir senovės istorijos tyrimų – kontekstuose.
Beje, nesunku pastebėti, kad skirtingus to paties regiono – arabų pasaulio – nuotolio nuo tam tikro atskaitos taško nusakymus bent iš dalies galėjo lemti ir geografinė perspektyva: žvelgiant iš Europos, arabų pasaulis atrodo esąs visiškai šalia, tiesiog senojo žemyno pašonėje ar prieangyje, taigi iš tiesų arti, o žvelgiant iš Amerikos, pati Europa jau galėtų būti vadinama Artimaisiais Rytais (nors, be abejo, ji taip niekada amerikiečių nevadinama); savo ruožtu arabų pasaulio šalys amerikiečiams jau neatrodo esančios „arti“ – jos lokalizuojamos Vidurio Rytuose. Būtent politinė Jungtinių Amerikos Valstijų įtaka, Artimųjų Rytų svarba šiai galingiausiai pasaulio valstybei ir Amerikos suformuotas labai įtakingas politinis, politologinis ir kitoks panašaus pobūdžio amerikietiškas akademinis diskursas, regis, ir nulėmė termino Vidurio Rytai įsigalėjimą, ypač amerikiečių ir britų žiniasklaidoje bei mažiau specializuotoje anglosaksiškoje akademinėje literatūroje.
Vis dėlto, kaip jau minėjau, mentalinės geografijos, kuriai svarbūs ne geografiniai nuotoliai, o civilizacinius ir kultūrinius skirtumus nusakantys neregimi atstumai, požiūriu, tokios labai sąlygiškos, nuo perspektyvos bei konteksto pernelyg priklausomos ir, remiantis įsigalėjusia tradicija, konvenciškai vartojamos sąvokos, kaip Tolimieji Rytai, Artimieji Rytai ir Vidurio Rytai, nėra nei tikslios, nei iškalbingos, o kartais atsiskleidžia net kaip klaidinančios.
Rytai – ne tik tekančios saulės, bet ir viliojančių tolių kryptis, gundanti keliautoją ir tyrėją tobulo nuotykio pažadu, svaiginančiomis erdvėmis minčiai ir kūnui, nenumaldomai traukiančiu, bet, jo siekiant, vis į tolius atsitraukiančiu horizontu. Kadangi šie mano pasvarstymai skirti ne Rytams apskritai, o Artimiesiems Rytams, jų civilizacinio bei dvasinio artimumo mums, europiečiams ir lietuviams, klausimui, po šių įvadinių pastabų pamėginkime apmąstyti minėto regiono tolimumo ir artimumo Europai dialektiką.
Artimieji Rytai – artimi ar tolimi?
Tarp Rytų kraštų lietuviams dvasiškai artimiausios Japonija ir Indija. Ypač Indija, kurią dažnas lietuvis, įkvėptas aušrininkų, dar ir dabar neretai įsivaizduoja kaip savo protėvynę ar antrąją tėvynę – pasakišką Rytų šalį, iš kurios mes, lietuviai, kadaise iškeliavome ir po ilgų klajonių atkakome prie Nemuno krantų. Svarstymus apie išskirtinę lietuvių kalbos giminystę su sanskritu galime laikyti tauria, lietuvio dvasią kilninančia, bet kalbos mokslo neparemta mistifikacija. Pati šios dviejų seseriškų kalbų – ir tautų – giminystės diskusija, prasidėjusi devynioliktajame šimtmetyje ir nenutilusi iki mūsų dienų, tik paliudija, kad Indija – lietuviams svarbiausia ir dvasiškai artimiausia Rytų šalis.
Nors tokios apklausos niekas nėra daręs, labai tikėtina, kad bene visuotiniu lietuvių intelektualų sutarimu Japonija būtų pripažinta kaip antroji pagal dvasinį artimumą Lietuvai Rytų valstybė: emocinis jautrumas, lyriškumas, pagarba gamtai, subtilus estetinis jausmas ir gabumai poezijai – tai dvasinę dviejų tautų giminystę iš tiesų ar tariamai liudijantys bruožai, kartais pagrįstai, o neretai ir be pagrindo priskiriami išskirtinai tik lietuvių ir japonų tautoms. Šintoizmo – gamtą sakralizuojančios tautinės japonų religijos – tipologinio bei dvasinio artimumo senajam pagoniškajam lietuvių tikėjimui klausimas buvo ne kartą svarstomas akademiniuose Lietuvos sluoksniuose. Net nepriklausomai nuo tokių teorinių diskusijų rezultatų, pats jų buvimas ir gyvybingumas rodo išskirtinį lietuvių dėmesį japonų kultūros fenomenui.
Tiek tolimiausia Rytų šalis Japonija, tiek Indija, kuri, žvelgiant iš Lietuvos, taip pat yra tikrai toli, lietuvių, o kartais ir kitų europiečių suvokiamos kaip dvasiniu požiūriu gerokai artimesnės už Artimųjų Rytų kraštus – vadinamąjį arabų pasaulį su jo papročių keistenybėmis, religinių ir politinių pažiūrų radikalumu ar net fanatizmu, mistinėmis bei magiškomis folkloro bei senosios poezijos galiomis, iki šiol gyvais bei kasdienybėje ryškiai juntamais kultūriniais seniausių žmonijos istorijoje civilizacijų atgarsiais. „Tūkstantis ir viena naktis“ – tai ne tik šiame regione sukurtų pasakų rinkinio, vėliau niekada nepralenkto magiška galia jungti tikrovės ir vaizduotės pasaulius, pavadinimas, bet ir, sakytume, kodinis viso šio kultūrinio arealo įvardijimas: priešingai nei Japonija, kurią minties žvilgsniu regime kartu su tekančios saulės, brėkštančio ryto ir šviesios dienos vaizdiniais, civilizacinis Artimųjų Rytų regionas mums atrodo tamsus kaip naktis – ir ne kaip viena, o kaip tūkstantis ir viena naktis. Kai kuriose civilizacijų tipologijose arabų (ir islamo, kurio šaknys arabiškos) civilizacija apibūdinama kaip magiškoji, ir šis konkrečios pamatinės esmės ar pagrindinio civilizaciją nusakančio bruožo priskyrimas ištisam kultūriniam ir mentaliniam arealui nėra visiškai nepagrįstas, nepaisant to, jog politinio korektiškumo principu besivadovaujančioje postmodernioje epochoje nėra priimta kalbėti apie kolektyvinį (juolab ištisiems geografiniams regionams priskirtiną) mentalumą ir, įvardijant pamatinius bei esą nekintamus kultūrų bruožus, operuoti esencialistinėmis sąvokomis.
Artimieji Rytai – tai tarsi Europos prieangis, visos Azijos vartai į Europą. Geografijos požiūriu Artimieji Rytai yra iš tiesų arti Europos, bet geografinis šio regiono artumas net nėra svarbiausias dalykas: nepaisant europiečiams nesuvokiamos, neperprantamos ir tamsios kaip naktis civilizacinės Artimųjų Rytų „esmės“ (be abejo, ją priskiriant neesencialistiškai – lanksčiai, plastiškai, su išlygomis) – „esmės“, verčiančios suvokti Artimuosius Rytus veikiau kaip tolimus nei artimus, net (mentalinės geografijos požiūriu) tolimesnius už Tolimiesiems Rytams priklausančius kraštus, atidesnis žvilgsnis į istorinę Artimųjų Rytų bei pačios Europos raidą, taip pat daugybės abu šiuos regionus siejančių civilizacinių sąsajų apmąstymas verčia grįžti prie intuicijos, paliudytos pačiame Artimųjų Rytų pavadinime, pripažįstant, kad Artimieji Rytai – nepaisant mūsų intuityvaus noro sieti juos su tuo, kas tamsu, mistiška, magiška, fantastiška ir egzotiška – yra mums, europiečiams, iš tiesų istoriškai ir kultūriškai artimi.
Nors šiuolaikinės Europos kultūrą galima apibūdinti kaip moderniųjų Europos tautų sukurtų nacionalinių kultūrų visumą, naujaisiais laikais susiformavusios nacionalinės kultūros neatsirado tuščioje vietoje: jos iškilo ant bendro mentalinio ir vertybinio europinės kultūros pamato – sakytume, išaugo iš bendros šaknies ir atsišakojo nuo to paties kamieno. Visuotinai pripažįstama, kad šį europinės kultūros – ypač aukštosios – pamatą laiko du stulpai – antikinė (graikų bei romėnų) ir judeokrikščioniškoji (senovės žydų bei krikščionių) kultūra. Dar lakoniškiau sakant, Europos aukštosios kultūros pamatai – ir pačios Europos pamatai – yra graikiški ir krikščioniški (arba – graikiški ir žydiški).
Mūsų iškilios tautietės profesorės Marijos Gimbutienės didelėmis pastangomis mėginta rekonstruoti Senosios Europos kultūra yra, deja, beveik visiškai prarasta ir pažįstama tik hipotetiškai. Kad ir kaip būtų skaudu pripažinti, ši neolitinė kultūra – jei ji apskritai egzistavo kaip vientisas kultūrinis darinys – neturi tęstinumo moderniosios Europos kultūroje. Senojo kultūrinio Šiaurės Europos tautų (germanų, keltų, baltų, slavų) paveldo reliktų yra likę tų tautų folklore ir mituose – šie reliktai stilizuotu, neretai netinkamai interpretuotu bei vulgariai modifikuotu pavidalu aptinkami šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje, bet, be labai retų išimčių, nėra tapę savastinga moderniosios Europos aukštosios kultūros dalimi. Šiaurietiškų (germaniškų, keltiškų, slaviškų, baltiškų ir kitokių) alternatyvų antikinei ir judeokrikščioniškajai kultūrai, kaip Europos aukštosios kultūros pamatui, paieškos arba atsiskleidė kaip apskritai nesėkmingos, arba buvo atvedusios senąjį žemyną prie kultūrinio bei demografinio susinaikinimo slenksčio – grąžinusios Europą į barbarybės laikus. Antai iš pirmo žvilgsnio įspūdingas mėginimas statyti Europą ant alternatyvaus – jei ne graikiškosios, tai bent judeokrikščioniškosios kultūros atžvilgiu – germaniškosios kultūros pagrindo, prasidėjęs aukštajai kultūrai atstovavusių didingų Richardo Wagnerio operų projektu, palyginti greitai buvo gėdingai palaidotas Trečiojo reicho griuvėsiuose.
Tad jei pripažįstame, kad Europa – ypač jos aukštoji kultūra – yra pastatyta ant graikų ir žydų suręsto kultūrinio bei vertybinio pamato, civilizacinis Europos ryšys su Artimaisiais Rytais tampa visiškai akivaizdus.
Senovės Izraelis, išrinktosios tautos žemė, kurioje susiformavo dvi didžiosios religinės tradicijos – judaizmas ir krikščionybė, kaip ir šiuolaikinė Izraelio valstybė, geografiniu požiūriu yra integrali Artimųjų Rytų regiono dalis, nors kultūriškai (visų pirma mentaliteto ir išpažįstamų vertybių atžvilgiu) priklauso veikiau Vakarams. Šių dienų Izraelis, europietiškiausia ir vakarietiškiausia Artimųjų Rytų valstybė, gali būti laikomas kultūriniu bei politiniu Europos ir Vakarų pasaulio forpostu Artimuosiuose Rytuose (panašiai kaip Japonija – vakarietiškiausia Rytų Azijos šalis – politiniu ir kariniu, o iš dalies ir kultūriniu atžvilgiu laikytina Vakarų forpostu Tolimuosiuose Rytuose). Dabartinė Izraelio valstybė yra europietiška ir vakarietiška tik dėl to, kad pačiai Europai Izraelis anksčiau padėjo tapti krikščioniškai.
Apie akivaizdžius senovės žydų nuopelnus Europai kalbėti nėra jokio reikalo – apie tai gerokai iškalbingiau byloja Šventojo Rašto išmintis ir daugelio iš mūsų kasdien patiriamas asmeninis santykis su transcendentine Izraelio Dievo tikrove. Be abejo, tai ne tik Izraelio dovana Europai, bet ir Abraomo, Izaoko bei Jokūbo Dievo dovana pačiai išrinktajai tautai. Absoliučiai įpareigojančio asmeninio santykio su Dievu ir kitu žmogumi idėja, žmogiškosios egzistencijos rimtumo bei nelygstamos jos vertės samprata, pagaliau socialinio teisingumo, aistringai skelbto jau senųjų žydų pranašų, nuostata, radusi puikią dirvą europiečių sąmonėje, yra tik keletas pamatinių akcentų, kuriais būtų galima nusakyti žydų indėlį į Europos kultūrą ir civilizacinę tapatybę.
Savo ruožtu senovės Graikija – kitas kultūrinio Europos pamato šulas – geografiškai yra visiškai netoli Artimųjų Rytų ir – kad ir kaip būtų paradoksalu – geografinėje paties Europos žemyno periferijoje. Nors senovės Graikijos indėlis į Europos ir pasaulio kultūrą yra neabejotinai itin savitas, kai kuriais atžvilgiais akivaizdžiai unikalus, neįmanomas redukuoti į svetimas kultūrines įtakas (ypač turint omenyje graikų pasiekimus filosofijoje, literatūroje, moksluose ir menuose), archajiniu ir ankstyvuoju klasikiniu laikotarpiais graikų kultūra gavo labai ryškų kultūrinį impulsą iš Artimųjų Rytų. Šio regiono įtakas įžvelgiame senovės graikų mituose, archajiniame graikų epe ir lyrikoje, ikisokratinėje filosofijoje. Jonijos filosofai ikisokratikai, beje, gyveno ir kūrė graikų miestuose, klestėjusiuose vakarinėje Anatolijos pakrantėje, taigi dabartinės Turkijos, tam tikra prasme priklausančios Artimiesiems Rytams, teritorijoje. Kultūrines Artimųjų Rytų įtakas regime ir senojoje, ypač sakralinėje, graikų architektūroje (pakanka prisiminti vien dviejų pagrindinių – dorėninio ir jonėninio – graikų šventyklų orderių atitinkamai egiptietiškos ir asiriškos kilmės teorijas, nors jos ir gana hipotetinės), archajinio laikotarpio skulptūroje bei ankstyvojo klasikinio laikotarpio keramikoje (kaip pavyzdį galime pateikti Korinte kurtą vadinamojo orientalinio, arba orientalizuojančiojo, puošybinio stiliaus keraminius dirbinius).
Net patį alfabetinį raštą senovės graikai perėmė iš finikiečių, Artimųjų Rytų tautos, vėliau jį kiek patobulinę ir pritaikę graikų kalbos garsynui. Herodoto, Platono, Plutarcho ir kitų graikų autorių tekstuose paliudytas itin pagarbus helenų požiūris į senovės egiptiečius ir senovės Egipto kultūrą – šios itin senos civilizacijos, su tam tikromis išlygomis taip pat priskirtinos kultūriniam Artimųjų Rytų regionui, kūrėjus graikai laikė savo mokytojais įvairiose mokslo ir meno srityse. O štai helenistinio laikotarpio graikų pasiekimai astronomijoje būtų net neįsivaizduojami be Babilonijos žvaigždininkų darbų (ypač astronominių lentelių su ilgalaikių empirinių stebėjimų duomenimis) įtakos.
Tiesa, visi šie rytietiškų įtakų paliudijimai negali paneigti akivaizdaus fakto, kad kai kuriose srityse graikų pasiekimai yra unikalūs, neturintys precedentų kitose kultūrose. Filosofija, graikiškojo pavyzdžio demokratija, klasikinio laikotarpio mene suformuotas klasikinis grožio etalonas, autorinis stilius literatūroje ir precedento neturinti žanrinė bei turiningoji grožinės literatūros įvairovė, aksiominis dedukcinis metodas matematikoje, leidžiantis surasti bei tiksliai formuluoti bendrojo pavidalo universaliai galiojančius teoremų įrodymus, ir daugybė kitų senovės graikų pasiekimų negali būti paaiškinti svetimomis kultūrinėmis įtakomis.
Žydų ir graikų indėlis į Europos kultūrą yra, be jokios abejonės, svariausias, bet europinės civilizacijos ištakų dera ieškoti dar senesniuose ir gilesniuose kultūriniuose kloduose – Šumere, Babilone, senovės Egipte. Bet kokia kultūrinės tradicijos perdava, juo labiau bet koks išradingas, naujoves generuojantis tradicijos kultivavimas, be kurio neįmanoma jokia aukšto lygio civilizacija, neįsivaizduojami be rašto ir rašytinio teksto. Pati daugiau ar mažiau vakarietiškai suprantamo rašto idėja gimė Artimuosiuose Rytuose, Šumere, iš kurio paplito į kitas šio regiono šalis, o vėliau – ir į Europą. Įdomu tai, kad Europoje iki šių dienų vartojamos alfabetinio rašto atmainos kildinamos iš vakarų semitų alfabetinio rašto, o šis – per tarpinę paprastesnės, persiškosios, dantiraščio formos stadiją – iš sudėtingesnio babilonietiškojo dantiraščio, kuris savo ruožtu kilęs iš dar sudėtingesnio senojo šumeriškojo dantiraščio. Turint galvoje, kad mūsų vartojamas lotyniškasis alfabetas kilęs iš graikiškojo, o savo ruožtu graikiškasis – iš finikietiškosios alfabetinio vakarų semitų rašto atmainos, ir taip toliau iki pat mesopotamiškojo dantiraščio prototipo – seniausio ir komplikuočiausio (net ir dabar, šumerologijos mokslui pasiekus didelių aukštumų, nelengvai skaitomo) dantiraštinio šumerų rašto, vartoto Uruko laikotarpiu, nesunku suvokti, kad mūsų kasdien vartojami alfabetiniai rašmenys net tiesiogine – genetinės kilmės – prasme yra tolimi Šumere sukurto rašto ainiai. Atsižvelgiant dar ir į tai, kad Šumere atsirado pirmosios pasaulyje bibliotekos ir mokyklos, dalykinė ir grožinė literatūra su daugybe žanrų, turinio ir formos požiūriu nusileidžianti tik antikinei – graikų bei romėnų – literatūrai, o vėliau Akade (Babilone ir Asirijoje) – pirmieji didelės apimties grožiniai tekstai, tokie kaip „Gilgamešo epas“ ir epas „Enuma eliš“ („Kai viršuje…“), neatrodytų keista, jei tam tikru atžvilgiu save pačius, europiečius ir apskritai vakariečius, pavadintume civilizacinės ir kultūrinės Mesopotamijos tradicijos tęsėjais, nesvarbu, tiesioginiais ar netiesioginiais.
Artimųjų Rytų tautos – ne tik senosios, bet ir dabartinės – yra rašto, teksto ir literatūros pačia plačiausia prasme tautos, ir kaip tik jos išmokė Europą bei Vakarus, kokia svarbi kultūros ir civilizacijos pažangai kantriai kaupiama, akumuliuojama ir iš kartos į kartą perduodama tradicija. Vakarų pasiekimus įvairiuose moksluose ir menuose derėtų sieti ne tik su asmens laisvės, demokratijos, kritinio mąstymo vertybėmis, europiečių perimtomis iš senovės graikų, bei iš senovės žydų gauta transcendentinio – radikaliai anapusinio, visagalio, visažinio, jokiomis žemiškomis gėrybėmis nepaperkamo – ir sykiu žmogų besąlygiškai mylinčio Dievo idėja, bet ir su iš seniausių Artimųjų Rytų kultūrų paveldėtu įsitikinimu, kad paskiro žmogaus tobulėjimui ir visos žmonijos pažangai gyvybiškai svarbią kultūrinę tradiciją įmanoma – ir būtina – saugoti, kaupti, gausinti ir naujomis inovacijomis transformuoti, pasitelkiant raštą, rašytinius tekstus ir įvairiausios paskirties bei žanrinių formų literatūrą, kitaip tariant, iš esmės neišsenkamus grafinių ir kitokios prigimties ženklų bei simbolių išteklius. Palyginti su kiek vėlesne senovės graikų literatūros tradicija, senoji Mesopotamijos ir Egipto literatūra turėjo beveik visus grožinei literatūrai būtinus atributus, išskyrus aiškiai išreikštą ir pačių kūrėjų suvokiamą kaip sąmoningai siektiną autorinį stilių. Tiesiogines Europos literatūros ištakas, be abejo, atrandame senovės Graikijoje, bet gerokai senesnio netiesioginio jos šaltinio dera ieškoti Šumere, Babilone ir senovės Egipte.
Akivaizdu, kad mūsų, europiečių ir vakariečių, kaip savito civilizacinio braižo atstovų ir puoselėtojų, nebūtų buvę ne tik be to, ką paveldėjome iš senovės graikų ir žydų, kuriems privalome būti labiausiai dėkingi už savo europietiškumą, bet ir be šumerų, babiloniečių, asirų, senovės egiptiečių, persų, finikiečių, o vėliau dar ir arabų padarytų įskiepių į Europos kultūros medžio kamieną ir šakas. Jau minėjau, kad Artimuosius Rytus dabar dažniausiai įsivaizduojame kaip arabų pasaulį ir svarbiausią islamo religijos bei kultūros židinį. Arabų mentalitetas ir islamo fenomenas europiečiams neretai atrodo visiškai tamsūs ir neperprantami, keliantys panieką arba – priešingai – pagarbią baimę ir siaubą. Europiečiai retai susimąsto apie tai, kiek daug arabų pasaulis davė Europos kultūrai, ypač viduramžiais. Paradoksalu, bet didžiausi arabų, kuriuos dažnas europietis paniekinamai vadina klajokliais ir beduinais (išvertus iš arabų kalbos – „dykuminiais“), nuopelnai yra ne šiaip Europos kultūrai, o būtent aukštajai kultūrai – filosofijai, matematikai, astronomijai, chemijai, medicinai. Ne tik viduramžių Europoje vartotoje lotynų kalboje, bet ir moderniosiose senojo žemyno kalbose yra daugybė skolinių iš klasikinės arabų kalbos – tiek tikrinių, tiek bendrinių žodžių. Ypač įspūdingi arabų nuopelnai astronomijai – turiu galvoje ne tik konkrečius pasiekimus šiame moksle ir tokius iš arabų kalbos atėjusius bei europinėse kalbose prigijusius žodžius, kaip zenitas, nadyras, azimutas ir kitus: beveik visi žvaigždžių, turinčių tikrinius vardus, pavadinimai yra arabiški, išskyrus negausias graikiškais, lotyniškais, persiškais ir iš kai kurių kitų kalbų atėjusiais tikriniais vardais pavadintų žvaigždžių išimtis. Prisiminkite tai, kai kitą kartą giedrą žvaigždėtą naktį pakelsite akis į dangų.
Išskirtinį arabų gebėjimą abstrakčiai mąstyti rodo jų matematikos pasiekimai, ypač algebros (pats šis žodis – arabiškos kilmės), taip pat labai iškalbingas faktas, kad visų islamą priėmusių ar islamo kultūros įtaką patyrusių tautų kalbose ištisais semantiniais sluoksniais perimti arabizmai formuoja labai gausų abstraktųjį leksikos klodą – filosofijos, teisės, politikos, literatūros, vaizduojamojo meno, architektūros, matematikos, medicinos ir kitų mokslų terminų masyvą. Galėtume net pasakyti, kad tokių nesemitiškos kilmės šiuolaikinių tautų, kaip iraniečiai, turkai, pakistaniečiai, indoneziečiai, iš dalies net hindi kalba kalbantys indai, jau nekalbant apie daugybę kitų mano nepaminėtų islamo įtaką patyrusių tautų, santykis su aukštąja kultūra yra medijuotas arabų kalbos – nesvarbu, kad ir kokia kalba kalbėtų, visų šių tautų atstovai mąsto „arabiškai“, panašiai kaip mes, europiečiai, mėgindami prisiliesti prie aukštosios kultūros sričių, mąstome – ir nepajėgiame nemąstyti – „graikiškai“ bei „lotyniškai“.
Ikiislaminio laikotarpio Persijos kultūros įtaka Europai taip pat labai didelė, nors ir rečiau pastebima bei svarstoma. Zoroastrizme atsiradusi radikalios gėrio ir blogio skirties samprata buvo labai svarbi ne tik pirmą kartą žmonijos istorijoje formuojantis dieviškosios transcendencijos, paskutiniojo teismo, atpildo už gerus bei blogus darbus, anapusybėje teisiamos angeliškos (ar demoniškos) prigimties iškūnytos sielos vaizdiniams, bet ir įsisąmoninant neatšaukiamas metafizines šioje žemėje padaryto etinio pasirinkimo pasekmes, amžinai įtvirtinamas anapusybėje. Senovės persai europiečius išmokė, kad gėris ir blogis nėra reliatyvios sąvokos, visada priklausančios tik nuo konteksto. Mąstyti priešingai – kažin kokioje „anapus gėrio ir blogio“ esančios hipotetinės etikos teritorijoje (kaip dar ne taip seniai mus bandė mokyti velionis Friedrichas Nietzsche) – reikštų mąstyti necivilizuotai, taip, kaip dažniausiai įpratę mąstyti Šiaurės kraštų barbarai. Šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia akivaizdžias zoroastrizmo, visų pirma etinių ir eschatologinių jo nuostatų, įtakas ne tik judaizmui ir krikščionybei, bet ir besiformuojančiai senovės graikų filosofijai.
Senovės Egiptas, neretai vadinamas nekrofiliškai orientuota civilizacija, toli gražu nebuvo, kaip dažnai teigiama, mirties baimės ir nemirtingumo idėjų liguistai veikiama kultūra. Svarbiausias senovės egiptiečių siekis – amžinasis gyvenimas įprastu fiziniu pavidalu. Tai lėmė monumentaliosios architektūros (piramidžių, didingų šventyklų), milžiniškų požeminių kapų, efektyvių mirusio žmogaus kūno balzamavimo technikų, sudėtingų kulto vaizdinių bei ritualų atsiradimą. Egiptiečiai be galo mylėjo žemiškąjį gyvenimą ir desperatiškai geidė jį pratęsti amžinybėje – šį aistringą jų troškimą mes neretai klaidingai interpretuojame kaip nekrofilinę obsesiją, orientaciją į visokius su mirtimi susijusius dalykus.
Be daugelio konkrečių Egiptui priskiriamų civilizacijos atradimų, Europą pasiekusių per senovės graikus, vertėtų paminėti specifiškai egiptietišką monumentalaus paminklo sau ir savo darbams idėją, kuri, kaip parodė vėlesnė istorija, europiečių buvo suvokta kaip labai svarbi ir gundanti. Tai piramidės pačia bendriausia ir abstrakčiausia prasme – piramidės, kaip amžino paminklo sau ir savo darbams, idėja – be jos nebūtų buvęs parašytas nei Horacijaus eilėraštis „Exegi monumentum“, nei šį kiek pamėgdžiojantis atitinkamas Aleksandro Puškino eilėraštis. Piramidės idėja – tai didingo, patį kūrėją pranokstančio viso gyvenimo darbo, kurį įvertins ateities kartos, ir šio kūrybinio žygdarbio suteikiamo abstraktaus nemirtingumo idėja. Kaip rodo senojo žemyno istorija, europiečiai visais laikais mėgo statyti tokius paminklus, nesvarbu, iš akmens ar kokios kitos fizinės ar dvasinės medžiagos. Net pati nuolat didelėmis pastangomis – dažniausiai nelabai sėkmingai – „statomos“ Europos (lyg kažin kokios abstrakčios universalių ir amžinų europinių vertybių bei idealų „piramidės“) idėja šiek tiek – galbūt kiek ironiškai – primena kruvinu darbu pastatytas Egipto faraonų piramides.
Senovės graikai, o vėliau ir kiti europiečiai, medituodami prie faraonų Egipto griuvėsių, ne tik pamažu išsiugdė istorinę savimonę bei melancholišką viską naikinančio laiko refleksiją, bet ir pasigavo tobulo bei amžino paminklo, kurio esą bijo net laikas, idėją. Vadinamoji egiptomanija, būdinga senovės graikams ir dabartiniams europiečiams, tėra tik atskiras žavėjimosi didingais dalykais ir rūpinimosi istoriniu bei kultūriniu paveldu – iš fizinių bei dvasinių akmenų pastatytomis įvairiausios prigimties „piramidėmis“ – atvejis. Europos ir jos kultūros nebūtų be prakilnaus ir kartais kiek obsesiško europiečių geismo nuveikti ką nors nelygstamai reikšminga ir taip įsiamžinti – akmenyje ar dvasioje.
Iš Egipto į Europą atkeliavo ir pati įvairiausių pavidalų didybės – didingumo bei didingo prakilnumo tiek fizine, tiek dvasine prasme – samprata. Kad ši idėja europiečiams nepaprastai svarbi, iškalbingai paliudija Devintoji Ludwigo van Beethoveno simfonija – bene didingiausias europinės muzikos kūrinys ir neformalus Europos Sąjungos himnas. Europa ne tik neįsivaizduojama be didybės ir to, kas didinga, – Europa save pačią suvokia ir atvirai įvardija kaip didingiausią pasaulyje politinį ir civilizacinį projektą.
Deja – arba dėkui Dievui – apie Artimųjų Rytų artimumą ar tolimumą mums, europiečiams, turime progą susimąstyti ne tik kreipdamiesi į senovės istorijos analus, bet ir patys būdami ištikti visiškai nelaukto, radikaliai naujo šiuolaikinės istorijos posūkio, apreiškiančio tai, kas šią valandą ir šią akimirką nevaldomu gaivalu veržiasi į geografinę ir mentalinę Europos erdvę, tai, ką – nelygu požiūris – galėtume įvardyti kaip baugią grėsmę arba, priešingai, priimti kaip egzistencinę dovaną ir neformalaus europinės tapatybės apmąstymo galimybę.
Karalaitės Europos mitas, pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir europinės tapatybės išbandymas
Visi pateiktieji pavyzdžiai ir argumentai rodo, kad Artimieji Rytai – tai europinės ir apskritai Vakarų civilizacijos lopšys. Pabrėžiu – ne kokios nors abstrakčios hipotetinės Rytų civilizacijos (tokia apskritai neegzistuoja), o būtent Vakarų civilizacijos lopšys. Senosios Artimųjų Rytų kultūros, antikinė (graikų bei romėnų) kultūra, trijų abraomiškųjų monoteistinių religijų pagrindu susiformavusios kultūros (senovės žydų, krikščioniškoji bei islamiškoji) ir modernioji Europos kultūra (kartu su jos projekcijomis Amerikos žemyne) sudaro kultūriškai konsoliduotą ir palyginti – nepaisant įvairių prieštaravimų – vieningą civilizacinį masyvą, kurį, kaip atskirą civilizacinį vienetą, galima priešpastatyti, pavyzdžiui, dviem tokiems pat milžiniškiems civilizaciniams arealams, kaip Indijos civilizacija ir Kinijos civilizacija.
Tačiau tarp Europos ir Artimųjų Rytų egzistuoja ir nemažas mano jau anksčiau minėtas mentalinis nuotolis. Mentalinės geografijos erdvėje Artimuosius Rytus suvokiame kaip esančius toliau, nei jie yra įprastos geografijos požiūriu. Šio regiono jau nesuvokiame kaip savosios civilizacijos lopšio visų pirma dėl radikaliai pasikeitusio mūsų, europiečių, požiūrio į tradiciją ir tradicinės kultūros vertę. Europiečiai, savosios civilizacijos rūmą pastatę ant galingos tradicijos, siekiančios Šumerą, pamatų, šį faktą, regis, visiškai pamiršo arba linkę jį ignoruoti. Neverta minėti visiems žinomų dalykų apie tai, kad judeokrikščioniškasis europinės tapatybės dėmuo daugumos europiečių jau nėra suvokiamas kaip svarbus: galime pagrįstai kalbėti apie aukščiausių institucijų lygmeniu skatinamą Europos nukrikščionėjimą, net atsisakymą pripažinti krikščionybės svarbą europinės kultūros raidai ir moderniajai Europos tapatybei, taip pat apie kone endeminį europiečių antisemitizmą. Senovės Graikijos ir Romos civilizacinis paveldas europiečių akyse taip pat pamažu praranda aktualumą ir prestižą. Šią tendenciją regime net filosofijos – esmingai graikiško kultūrinio projekto – srityje: daugeliui dabartinės Europos filosofų didžiausi filosofiniai autoritetai yra ne senovės graikų, o šiuolaikiniai prancūzų ar amerikiečių mąstytojai, atvirai maištaujantys prieš senovės graikams būdingą metafizinį mąstymą ir metafizinio pavyzdžio filosofiją, neretai kaltinamą dėl įvairių šiuolaikinio pasaulio blogybių.
Deja, antikinė kultūra nėra labai vertinama net savo tėvynėje – šiuolaikinėje Graikijoje, kurios tapatybė veikiau bizantiška, o ir pati šių dienų Graikija visais požiūriais primena veikiau kurią nors Artimųjų Rytų šalį nei klestinčią Europos valstybę. Kadaise, antikos laikais, buvusi geografinėje senojo žemyno periferijoje ir tuo pat metu mentalinės Europos erdvės centre, dabar Graikija yra visomis prasmėmis Europos paribio, o kartais ir užribio, šalis. Beje, tai blogas simptomas ne tik pačiai Graikijai, bet ir visai Europai: kai Europoje pradeda stigti Graikijos, o Graikijoje – Europos, galime kalbėti apie beprasidedantį civilizacinio Europos pagrindo eižėjimą.
Dar įdomiau modernioji Europa „grumiasi“ su tradiciniais Artimaisiais Rytais Šventojoje žemėje – šiuolaikinėje Izraelio valstybėje: jos sostinė Tel Avivas yra lyg koks geografiškai įkūnytas sekuliaraus europietiškumo, persodinto į Artimuosius Rytus, pavyzdys, o Jeruzalė – kultūrinė Tel Avivo priešingybė – atstovauja senajai religinei žydų tradicijai ir, sakytume, visai konservatyviajai Artimųjų Rytų civilizacinei tapatybei (juk Jeruzalė – ne tik žydų, bet ir krikščionių bei musulmonų šventasis miestas).
Modernybės ir tradicionalizmo konfliktas – esminė civilizacinė tiek pačios Europos, tiek Artimųjų Rytų – Vakarų civilizacijos lopšio – problema. Perdėtas žavėjimasis įvairiausios prigimties naujovėmis, ypač naujosiomis technologijomis ir naujais politinės bei ekonominės tvarkos modeliais, yra skiriamasis šiuolaikinės Europos ir visos Vakarų civilizacijos bruožas, radikaliai supriešinantis Vakarus ne tik su kitais savąją tradiciją labiau gerbiančiais civilizaciniais masyvais, bet ir su pačios Vakarų civilizacijos lopšiu – Artimaisiais Rytais. Radikalūs islamiškieji judėjimai, kaip grybai po lietaus dygstantys šiame regione, bent iš dalies vertintini kaip desperatiškas ir, be abejo, neadekvatus atsakas į tradicinėms Artimųjų Rytų visuomenėms Vakarų civilizacijos metamus iššūkius. Tol, kol europiečiai – ir visi vakariečiai – nesuvoks tradicijos svarbos Artimųjų Rytų gyventojams, šis regionas, esantis pačiame Europos prieangyje, visada ir išliks mentaline prasme tolimas.
Inovacijas ir ginčus dėl novatoriškumo prioritetų mėgstantiems europiečiams atrodo, kad viskas privalo prasidėti nuo jų pačių – kad jie patys visada yra pajėgūs ir net privalo nuolat inicijuoti kokį nors naują kultūrinį ar civilizacinį („europinį“) projektą, kuris paneigs – nes privalo paneigti – bet kokį ankstesnį projektą, o visa, kas sukurta anksčiau arba kitų, jau savaime yra mažiau vertinga. Net tiesioginiai europiečių mokytojai – senovės graikai – labai stokojo istorinės savimonės, nesuvokė ir nesugebėjo įvertinti skirtingo laiko bei erdvės nulemtų civilizacinių skirtumų: antai graikų istorijos „tėvas“ Herodotas, maždaug keturių šimtų metų tarpą, skaičiuojamą nuo jo paties gyvenamojo meto, nurodęs kaip istorinės graikų savimonės (siekiančios Homero laikus) horizontą, gerokai senesnę istorinę tradiciją turinčių tautų, antai senovės egiptiečių, kultūrą suvokė neišvengdamas ydingų kultūrinių stereotipų ir anachroniškų analogijų su savojo meto graikų kultūra. Jau senovės graikams būdingas bent dalinis aklumas nebendramatiškų istorinių, geografinių ir kultūrinių fenomenų įvairovei ir perdėtas žavėjimasis kultūrinėmis inovacijomis, sakytume, graikiškoji kultūrinė neomanija, vėliau buvo nuosekliai – ir su kaupu – paveldėti visų europiečių kaip bendroji graikiškojo kultūrinio modelio su visais jo privalumais bei trūkumais matrica.
Artimuosiuose Rytuose matome visiškai priešingą vaizdą: skaitant net pačius seniausius Šumero, Babilono ir senovės Egipto tekstus, susidaro įspūdis, kad jų gyventojai savo šalis visada suvokė kaip turinčias nepaprastai seną, mitinius laikus siekiančią ir itin turtingą istoriją. Mesopotamijos gyventojams atrodė, kad jų gyvenamos teritorijos ištisai nusėtos be galo senomis „tvano kalvomis“ – po smėlio ir molio klodais palaidotais prieštvaninių miestų griuvėsiais, o literatūroje nuolat minimi prieštvaniniai išminčiai, apkallu, esą bendravę su pačiais dievais. Garsusis asirų valdovas Ašurbanipalas didžiavosi tuo, kad yra surinkęs didelę senųjų dantiraštinių tekstų, parašytų jau seniai nevartojamomis dantiraščio versijomis, kolekciją – šiuos tekstus, anot savo mokytumu besididžiavusio valdovo, gebėjo perskaityti ne tik profesionalūs rašto ir senųjų tekstų žinovai, bet ir jis pats. Kaip tik Artimuosiuose Rytuose gimė nuostata, beje, visiškai svetima europiečių – ypač senovės graikų – intuicijoms, kad bet kokia verta dėmesio išmintis negali būti pasiekta asmeninėmis paskiro, net ir labai intelektualaus, žmogaus pastangomis, o privalo siekti itin seną (prieštvaninį ar net apskritai dievišką) archetipinės išminties šaltinį. Taip Artimuosiuose Rytuose susiformavo požiūris, kad visos šiame regione egzistavusios tautos ir kultūros buvo vienos kitų mokytojos, bendros civilizacinės tradicijos, kultūrinės patirties ir bendro archetipinio išminties paveldo perėmėjos bei perdavėjos kitoms tautoms ir kultūroms.
Artimųjų Rytų kultūros savosios egzistencijos orientyrus visada matė danguje – nekintamose žvaigždynų, atstovavusių viskam, kas dieviška, konfigūracijose. Klajoklišką ar pusiau klajoklišką gyvenimą leidžiant smėlio pustomose dykumose ir pusdykumėse, kuriose matyti tik viską naikinančio laiko pėdsakai, pastovumo ženklų tekdavo ieškoti ne žemėje, o žvaigždėtame nakties danguje. Artimųjų Rytų tautos – nakties ir giedro žvaigždėto nakties dangaus tautos, šviesulių žėrėjime ieškojusios dievų ar vienintelio Dievo palankumo bei malonės ženklų, tautos, pasitikėjusios ne tik savo pačių jėgomis, bet ir žmogaus galias viršijančia dieviškųjų pagalbininkų globa. Tai tautos, kurios, skirtingai nei senieji europiečiai, nebuvo linkusios pernelyg prisirišti prie savosios žemės ir jos ciklų.
Europos tautos, ypač gyvenusios šiaurėje, miškų ir derlingos žemės zonoje, priešingai, savo būtį siejo su agrariniais ciklinio laiko ritmais, žvilgsnius dažniau kreipdamos į motiną žemę nei į ūkanotą dangų. Strėlinio (tiesinio) laiko, į žmogaus egzistenciją atnešančio radikalių naujovių, idėja, be jokios abejonės, gimė Artimuosiuose Rytuose. Esminis pasaulėžiūrinis Artimųjų Rytų nomado ir sėslaus senosios Europos valstiečio (o vėliau – ir apskritai europiečio) skirtumas tas, kad tiek nekintančius egzistencijos pastovumo ženklus, tiek radikalios egzistencinės inovacijos galimybę Artimųjų Rytų gyventojas įžvelgdavo danguje arba su dangumi siejamoje dieviškosios transcendencijos srityje, anapus įprastos – kasdienės fizinės – savo egzistencijos, o senosios Europos gyventojas bet kokį pastovumą siejo su žeme, jos derlingumo ciklais, inovacijų – dažniausiai tik žemiškų, imanentinių – galimybę regėdamas ne potencialiame bendravime su antgamtiniais – dangiškais ir dieviškais – globėjais, o vien pasikliovime fizinėmis ir dvasinėmis savo paties jėgomis. Europietis, įpratęs dėsningai, pagal ciklinio laiko ritmus, gauti žemiškų dovanų iš motinos žemės – dovanų, iš dalies užsidirbtų žemdirbišku savo paties triūsu, nebuvo linkęs tikėtis to, ką galėtume pavadinti radikalia – absoliučiai nepelnyta – dovana, kurios mirtingasis, remiantis Artimųjų Rytų tekstais, galįs sulaukti iš dangaus ar jo atstovaujamos transcendencijos srities, kitaip tariant, iš dievų ar Dievo. Kai kuriuose seniausiuose šumeriškuose tekstuose (antai istorijoje apie herojų Adapą, keliaujantį dangun pasiaiškinti dievui Anui už vieną nedorą savo poelgį) yra kalbama apie tai, jog dievai, atjausdami žmones, yra linkę jiems teikti nepelnytų dovanų, bet patys žmonės, nepasitikėdami dievais ar pačias jų teikiamas dovanas laikydami nepelnytomis, iš kvailumo yra linkę jas atmesti. Tokios istorijos, nors sukonstruotos kontrafaktiškai, slepia aiškų moralą – kalba apie būtinybę išmokti priimti radikalią – visiškai nepelnytą – dovaną. Šie tekstai liudija labai savitą, europiečiams nebūdingą, dovanų teikimo, priėmimo ir apskritai svetingumo kultūrą, būdingą Artimųjų Rytų tautoms.
Panašios mitinės istorijos atgarsį, beje, regime ir epinėje senovės graikų literatūroje – deivei Demetrai skirtame vadinamajame homeriniame (ne paties Homero sukurtame!) himne, kuriame pasakojama, kaip mirtinga moterimi pasivertusiai ir karališkos kilmės kūdikio aukle tapusiai deivei buvo sukliudyta jos globotą vaiką paversti nemirtingu – deivei sutrukdžiusi pati kūdikio motina, iš kvailumo ir dėl nepasitikėjimo kitais įtarusi, kad auklė (kurios dieviško statuso motina neatpažinusi) turinti kėslų pražudyti jos atžalą. Labai tikėtina, kad minėtame homeriniame himne paliudytas mitinis žmonių nepriimtos dievų dovanos – nepriimtos dėl nepasitikėjimo ir iš kvailumo – motyvas graikų buvo perimtas iš kurio nors senesnio mitinio Artimųjų Rytų šaltinio.
Ką panašios istorijos liudija apie mūsų, europiečių, būklę? Ar tik ne tai, kad mes, dėdami viltis tik į savo pačių jėgas bei išradingumą ir viską įpratę uždirbti kruvinu savo darbu, nepajėgiame ne tik dovanoti savęs ar to, kas sava, kam nors kitam – Dievui ar žmogui, bet ir priimti dovanų iš kito, nesvarbu, ar jis būtų Dievas, ar žmogus, bei paties kito – Dievo ar žmogaus – nemokame laikyti dovana sau?
Visiems gerai žinomas graikų mitas pasakoja apie finikiečių karaliaus Agenoro (pagal retesnę, tačiau paties Homero minimą, versiją – Agenoro sūnaus Foiniko, taip pat finikiečių karaliaus) dukterį karalaitę Europą, baltu jaučiu pasivertusio Dzeuso pagrobtą ir atplukdytą į Graikiją. Ši istorija gerokai gilesnė ir įdomesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: mums, šiuolaikiniams europiečiams, ji kalba apie tai, kad Europa – tiek pats senojo žemyno vardas, tiek, sakytume, pati civilizacinė jo esmė – yra atsiradę ne pačiame Europos žemyne, o atkeliavę iš svetur – iš Finikijos, Artimųjų Rytų. Iškilus prancūzų filosofas ir kultūros tyrinėtojas Rémi Brague’as, remdamasis jau ne senųjų mitų analize, o racionaliais filosofiniais argumentais, yra iškėlęs įdomią hipotezę apie ekscentrinę Europos tapatybę. Hipotezės esmė ta, kad tikroji dvasinė Europos savastis atrandama už geografinių pačios Europos ribų, o kultūrinė ir politinė europiečių stiprybė – tai daugelio kitų kultūrų atstovams nebūdingas gebėjimas pažvelgti į save pačius kito akimis.
Dabar, dešimtims ir šimtams tūkstančių politinių bei ekonominių pabėgėlių plūstant į Europą (beje, dažniausiai į tą pačią šalį – Graikiją – ir būtent tais pačiais Viduržemio jūros vandenimis, kuriais, anot graikų mito, baltu jaučiu pasivertusio Dzeuso buvo atplukdyta karalaitė Europa), ekscentrinei senojo žemyno tapatybei kyla rimtas išbandymas – mes, europiečiai, kaip tik dabar pradedame laikyti rimtą atjautos, gailestingumo, civilizuotumo ir paprasčiausio padorumo egzaminą. Privalome suvokti, kad pas mus, į Europą, plūsta ne kokie nors mums svetimi anoniminiai žmonės, o ainiai tų, kurių dėka – prieš kelis tūkstantmečius – mes patys iš miškuose gyvenusių Šiaurės barbarų ilgainiui pavirtome europiečiais. Europinės civilizacijos ištakų atžvilgiu mes patys esame Artimųjų Rytų gyventojai, nors mums galbūt ir gėda tai pripažinti, kaip kad daugeliui, regis, yra gėda pritarti mokslo įrodytai tiesai, kad šiuolaikinio žmogaus, kaip biologinės rūšies, afrikietiškos kilmės požiūriu, mes visi esame afrikiečiai. Savo ruožtu tie, kurie bėga pas mus, vadintini europiečiais ne mažiau už mus pačius – ir ne mažiau už aną Finikijos karaliaus dukterį Europą, savo vardą dovanojusią visam senajam žemynui.
Vakarų civilizacija – tai nepelnyta Artimųjų Rytų dovana mums, europiečiams, kurią prieš tūkstančius metų mums padovanojo protėviai tų, kurie dabar patys, bėgdami nuo žiauraus likimo, bando ateiti pas mus, atnešdami mums save pačius kaip dovaną. Ar priimsime šią dovaną – o gal suvoksime ją tik kaip grėsmę, kaip Europos savasčiai nuodingą slaptą priešiškų jėgų užmačią – sakytume, civilizacinį Trojos arklį? Ar pajėgsime pažvelgti į pabėgėlius iš Artimųjų Rytų tiesiog kaip į žmones, panašius į mus pačius, o kartu – pažvelgti į save pačius kito – pabėgėlių – akimis?
Ar matydami, kaip, plaukdamos į Europą, viena po kitos skęsta trapios pabėgėlių valtelės, ne tik seniausios pasaulyje Artimųjų Rytų civilizacijos laivo, bet ir pačios Europos laivelio vis dar nepajėgiame regėti – nors tikrai derėtų – kaip braškančio per visas siūles ir jau semiančio vandenį?..
Privalome suvokti, kad skęsta ne tik jie – skęstame ir mes. Visų pirma – mes. Gerokai labiau už juos.
Artimieji Rytai ir vėl lemtingai priartėjo prie mūsų. Idant išlaikytume europinės tapatybės egzaminą, iškelkime sau užduotį bent retkarčiais mintimis grįžti prie Vakarų civilizacijos ištakų, į Artimuosius Rytus, prie Tigro ir Eufrato krantų, į konkrečią geografinę erdvę, mentalinį landšaftą ir mitinį rojaus sodą, iš kurio, kaip teigiama Senajame Testamente, buvo išvaryti Adomas ir Ieva.
Tai leis mums suvokti, kad šioje žemėje mes visi esame pabėgėliai, o tremties vargus privalome pakelti kartu, būdami vieni kitiems gailestingi.
Viktorija Daujotytė. Iš patirties – iki nepaslapties
2016 m. Nr. 1
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Apie Ramutės Skučaitės pastarųjų metų kūrybą
Atmintis, atminties kultūra pastaraisiais dešimtmečiais veikia ir kaip aktyvuotos sąvokos, ir kaip intensyvios metaforos, persmelkiančios ir humanistiką, ir kūrybą. Atmintis yra patirties sesuo, jei ieškosime pirminio žmogaus pasaulio analogijų. Kartais vyresnė, o kartais ir jaunesnė. Tai, ką giliausiai patiriame, giliausiuose sąmonės kloduose ir paslepiame. Iki to laiko, kai atmintis paprašys savo teisių – atsiverti, kalbėti, liudyti, kai pasijus (arba vėl pasijus) kūrybinga. Patirties įgalinta ir įgaliota atmintis veikia ir įprastai, netgi kasdieniškai, ir kartu ypatingai, išskirtinai. Taip, kaip veikia ir menas – ir paprastai, ir išskirtinai, vienkarčiu būdingumu, bet ir apibendrinimu.
Jau turėtume pastebėti, kokia suaktyvėjusi ir suintensyvėjusi yra Ramutės Skučaitės kūryba, lyg atvėrusi nenaudotus, nepanaudotus savo patirties ir atminties resursus. Poetė yra ir viešai prasitarusi, kad daug ką dariusi lyg pavėluotai, atsargiai, tarsi pati save apribodama. Bet tai, kas buvo tarsi redukuota, niekur neišnyko, tik kaupėsi, kristalėjo. Komplikuota biografija: 1949 metais ištremta į Sibirą. Dirbusi sunkius miško darbus. Prisižiūrėjusi baugių likimų. Bet mačiusi ir šviesos, sutikusi mokytojų. Studijavusi Irkutske. Mokytojavusi Zimoje, vis ir poezijoje pasigirstančiame varde. 1956 metais grįžusi į Lietuvą. Su kita patirtim. Su kitais ir atminties resursais, pridengtais, užslėptais, skausmingais. Netekusi pačių artimiausių. Formaliai priklausanti 1930-ųjų metų gimimo kartai, bet į ją neįsiliejusi. Labiau pasigręžusi į kūrybą vaikams (daugiau nei dvidešimt knygų), dalyvavusi kuriant tokią sudėtingą pedagogikos sritį kaip vaikų, mokinių žurnalai, knygos, apskritai – ankstyvoji mokyklinė didaktika, siekianti aktyvinti vaiko mintis, galvojimą. Tikrai – visą gyvenimą išlaikyta mokytojystė, tikėjimas, kad žmogui, ypač mažam, galima padėti. Kad žodis yra svarbus. Muzikos dalyvavimas – nuo eilėraščio vaikams iki operų libretų vertimų ir rašymų. Įstabi įtraukianti eiliavimo, eiliuoto pasakojimo magija, taip dosniai atsivėrusi poemėlių knygoje „Ant ledo atsirado rožė“ (2013). Dar iki jos – puikių Charles’io Perrault „Motulės Žąsies pasakų“ vertimai, elegantiški, lengvi, sklandūs, pasakiški.
R. Skučaitė pasaką mato plačiai. Mato pasakos šaknis – ten, kur akimirkai tikrovė prasiskiria gilesniam nei ji pati tikroviškumui, prie tų šaknų gerai jaučiasi ir eilėraštis, jo metaforos. R. Skučaitė jaučia lietuvių, bet ir pasaulio pasaką. Pasakoje giliausia žmonijos atmintis, ir ji rodo pirminio žmogaus pasaulio bendrumą. R. Skučaitės kūryboje nėra griežtų perskyrų tarp savo ir kitų. Tiek mūsų, kiek pasiimame ir iš kitų. Perskaitome. Išsiverčiame. Marinos Cvetajevos likimas, šiurpiai tikroviškas, bet juk ir pasakiškas – kaip galėjo būti tokio poetinio talento moteris, kurios eilėraštį išversti iki šiol tebėra sunkus uždavinys ir geros technikos poetams. R. Skučaitė yra šį uždavinį išsprendusi, tiksliau sakant, parodžiusi, kad galėtų išversti iš M. Cvetajevos daug daugiau, kad užtektų gražiai dvikalbei rinktinei.
Ir tokiam sunkiam vertimui argumentas, kad suderina aukštuosius žmogiškojo pasaulio registrus su pačiais mažiausiais, jau tik iš virpėjimo ir tejaučiamais. Tokio virpančio subtilumo eiliuota pasaka „Ten, kur papartynas“ (knygoje „Ant ledo atsirado rožė“) – apie šešėlius, apie Didįjį ir mažuosius – spygliukų – šešėliukus. Gražiai sueiliuota, dominuojantis triskiemenis silabotonikos metras, gretutiniai rimai, ir paprasti, ir išradingi. Gera eiliuotoja yra R. Skučaitė, gerą eiliavimą derinanti su jautriomis ir išmintingomis žmogaus pasaulio pagavomis, su tuo, kas jau atskleista, jei ir tokio didelio meistro kaip Hansas Christianas Andersenas, ir kas dar nepagauta, – kaip mažųjų šešėliukų lemtis. Kad tie šešėliai ir šešėliukai toks tylus atradimas, rodo ir rinkinio „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013) eilėraštis „Netikrai“. Ir vėl – nėra ribos, patirtis ir atmintis viena ir vientisa.
Pirmoji poezijos knyga – „Žydintis speigas“ (1965). Kelios vėlesnės poezijos knygos kultūringos, savitos, bet tarsi dar sustojančios prie nežinomos ribos. Nedažnas atvejis, kad vėlyvoji kūryba lenktų ankstyvesnę, lyg būtų atsivėręs kitas kvėpavimas. Riba, kurią galima nujausti: nepriklausoma Lietuva, bet neskubant, nieko nedeklaruojant, įsiklausant į laiką ir save, intensyviai dirbant, neteisiant, labiau teisinant. Nes jau tarsi įspėta ir perspėta: „Mano laiką skaldo mano klaidos, / Netgi tos, kurių nepadariau“ („Klaidos“). Neužmirškime ir savųjų klaidų, padarytų ir nepadarytų.
Etapinė knyga „Takelis iš naujo“ (2001) – tikrai labai graži knyga, sukurta kartu su Jūrate Račinskaite; autentiška patirtis, liudijimai nuotraukomis ir tekstais, gyvenimo atkūrimo ir perkūrimo pasažai, veikiantys tikrumu. Savita knyga, lyg kokios iš vidaus atsinaujinusios poetikos, – „Varinis angelas“ (2006). Iš karto dar nebuvo galima numanyti, kad ja prasideda lyg kokia tęstinė poetinė programa.
Nacionalinė kultūros ir meno premija (2009), įvertinusi tai, kas padaryta, bet ir tarsi sustiprinusi pasitikėjimą savo galimybėmis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos serijoje „Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai“ išleista rinktinių eilėraščių knyga „Ant skilusio akmens“ (2011). Joje, savitai ir kartu patikimai pačios autorės sudarytoje, jau gerai matyti R. Skučaitės vieta lietuvių poezijoje. Ne kaimiškoji, ne kaimietiškoji pasaulėjauta, labiau lietuvių inteligentijos mentalinės linijos, bet neatskiriamos nuo gamtos, žemės jutimų, išgyvenimų. Jautrumas klasikinei lietuvių poezijos tradicijai, atsargiai, oriai įrašant į ją ir jaunų tremtinių skaudžią patirtį, pradedant ją atverinėti. Svarbi pozicija, išsakyta „Autorės žodyje“: „Niekas niekur nedingsta: nei laimės, nei nelaimės, nei gera, nei bloga. Visa tik susiranda atminty vietą ir gyvena taip, kaip gyvena tavyje tie, kurių nebepaliesi, nebepamatysi, nebeišgirsi. Išnyksta tik laikas, kurio laikinume visa tai slypėjo ir paliko savo ženklus – eilėraščius, kartais žinojusius daugiau už tave pačią, nuspėjusius, įspėjusius, gal net – baisu ištarti – lemtingus.“ Atviras savęs, savo lemties, vadinasi, taip pat patirties ir atminties siejimas su kūryba, su eilėraščiais. Eilėraščiai ir bendrojo, ir atskirojo žmogaus laiko ženklai, nepriklausantys tik juos sukūrusiam. Patirtis įsigyvena atminty, atmintis yra gyva iš to, kas patirta. Nuojautų partitūros – taip, tiksli metafora, suimanti pagrindinius R. Skučaitės poetinio kelio taškus. Sukurti eilėraštį kaip gerą tekstą, bet jo nesutekstinti, iki teksto nesusiaurinti, palikti atvirą, kalbų, tarsi ieškantį žmogaus, kuriam galėtų būti reikalingas. Kad poeziją galima būtų skaityti lyg didelę žmogaus dramą, suspaustą, suglaustą iki trijų eilėraščių – kaip meistriškame cikle „Taip ir ne“: „Aš nieko nesakiau“; „Aš pasakiau, kad taip“; „Aš pasakiau, kad ne“.
Po rinktinės „Ant skilusio akmens“ vėl tarsi grįžtama prie to, kas prasivėrė „Variniame angele“, prie tarsi dvipolio eiliuoto ir prozinio kalbėjimo, dabarčiai lyg keliagubėjant iš to, kas yra buvę, kas grįžta į sąmonę ir į kalbą. Atskirai matomos, bet artimo patirties bei atminties kodo jungiamos R. Skučaitės knygos: „Varinis angelas“, „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013) ir galiausiai „Nepaslaptis tokia balta“ (2015). Galima pastebėti, kaip savitai svarbiosios atminties ir patirties linijos prasitęsinėja, tarsi persirašinėja viena kitoje. Taip, tos linijos iškyla iš patirties, atsigaivina iš atminties, bet jos yra ir sukurtos; to, kas yra eilėraščiu ir eilėraštyje, niekur kitur nėra. Kurti, vadinasi, perrašyti ir patirties, ir atminties rašmenis, perrašyti taip, kaip buvusi patirtis patiriama dabar, kaip ji pamatoma, išgirstama, pajuntama, kaip ją priima ir perima kalba. Naujausia knyga „Nepaslaptis tokia balta“ tad pasirodo kaip dabartis, susiimanti ir iš jau įsirašiusios ir persirašiusios praeities tai, kas joje atsiliepia. Ir tai, kas sąmonę paliečia dabar, šią akimirką – gatvėje, muzikoje, kine, kas ataidi iš laiško, iš knygų, pokalbių. Savita – tas patiriamų įspūdžių persiliejimas, tas kalbų „maišymas“: lyrinio tono, šnekamosios kalbos intarpų, eiliavimo ir pasakojimo, pastovios minčių tėkmės ir staigaus įspūdžio. Tvarkos laikymasis, bet ir žinojimas, kad kiekvieną akimirką ji gali pakisti. Ir iš šypsenos: „Nusistovėjusią tvarką kiek pakeičia / Katė“ („Ne katė“). Sutelkiant dėmesį į naujausią R. Skučaitės knygą, galima pajusti, kaip ji tarsi suima savin dvi ankstesnes, bet kartu ir jas tarsi kitaip atverčia. Ir iš tos patirties, kuri yra svarbi skaitantiems, laukiantiems iš eilėraščio ne tik jo paties pasirodymo, bet ir susitikimo su tais, kurie poezijos knygą ima į rankas.
Ne tik eilėraštis, ne tik eilėraščių knyga yra (ar turi būti) struktūra. Struktūriškas yra ir poezijos laikmetis; kad ir XXI amžiaus lietuvių poezija. Ji turi savo avangardą, priešakinį būrį, nors po trupinį atnaujinantį poetiką, uždaresnę, ne visiems suprantamą, turi ir savo atviraširdžius, leidžiančius eilėraščius už savo pinigus. Būtinasis poetinės laikmečio struktūros dėmuo – eilėraščiai, kurie rašomi iš patirties, iš tos jos dalies, kurią perima poetinė kalba, garantuojanti kokybę, lygį ir kartu suprantamumą, prieinamumą. R. Skučaitės poezijos knygos priskirtinos tam būtinajam laikmečio poezijos dėmeniui: atvira skaitančiam, bet saugoma savitos intonacijos, labiau intonacijos negu poetikos, nors ir neatskiriamų.
Kodėl, iš ko tas savitas R. Skučaitės poezijos knygų būdas, kodėl vienas kitą keičia proziniai ir eiliuoti tekstai? Tai, apie ką kalbama, pasirenka ir kalbėjimo būdą, galbūt pirmąjį sakinį, nuo kurio priklauso kalbėjimo ritmas. Eilėraštis gali iškilti iš pasakojimo kaip jo variantas, gal ir atvirkščiai, eilėraštyje gali slypėti siužeto genas. Tekstai susiję patirties, išgyvenimų lygmeniu, paralelūs, bet ir kontrapunktiški. Prozinius tekstus, ypač intensyvesnius, galima vadinti eilėraščiais proza, bet nebūtinai, trumpi pasakojimai tarsi iššoka iš atminties, lyg būtų jos pačios jau ir nugludinti, taip jūros vanduo nugludina akmenukus, paženklina juos lyg kūrybos ženklais. Daugiausia iš Sibiro, iš tremties laiko; tai ypatinga patirtis, taupi, asketiška, sauganti tikrumą,vardus, daiktus, detales, spalvas. Patirtis, kuri tarp įspūdingumo ar ypatingumo ir tikrumo visada renkasi tikrumą.
„Varinio angelo“ kūrybinė patirtis, iškilusi iš likiminių situacijų, prasitęsusi knygoje „Šviesiai ir tamsiai matys“, pereina ir į naująją knygą „Nepaslaptis tokia balta“, pereina nepasikartodama, atsinaujindama iš tų dvasios resursų, kurių kodas yra nepaslaptis, vėlgi neatskiriama nuo paslapties ar paslėpties. Juk ir nepaslaptis yra ar gali būti, likti giliai pasislėpusi. Net jei ir pačiame paviršiuje. Ir eilėraštis, iš kurio knygos pavadinimas, prasideda paslaptim: „Karalių paslaptys suplūs / Į begalinį vandenyną / Ir ten išnyks. Ir nebebus – / Jos viena kitą paskandina.“ Citatoje, pirmajame eilėraščio „Karalių paslaptys…“ posme, jau galime atkreipti dėmesį į trumpas, lyg kapotas R. Skučaitės frazes, ryškinančias atpažįstamą jos intonacinį ritmą, sintaksinių perkėlimų svarbą: „Jos visos juodos. Nė viena / Nėra iš jų pati juodžiausia.“ Eilėraščio vyksmas, slinktis – atsargus siužetas: paminima paslaptis, lyg pauzė, pertrūkis, eilutė pradedama daugtaškiu: „…Yra kažkur nepaslaptis…“ Ir meistriška pabaiga:
Nepaslaptis:
Tokia balta,
Kad mums ant juodo nematyti…
Ir tarsi visos knygos raktas: nepaslaptis, o nematyti; ir balto ant juodo nematyti ir balto ant balto – ne, nematyti, bet kartais įžiūrima. Ir iš to nematomo įžiūrėjimo eilėraštis gali prasidėti. Ir pasibaigti, dažnai iš teigiančios intonacijos pereidamas į klausiančiąją. Eilėraštis „Toks oras. Mįslė“, prasidedantis lyg kokia žodine formule: „Ne iš namų grįžti ir ne namo“ (formulė toliau ir paminima), perkopiantis vilties ir nevilties sankirtą, tvirtinamą ir gamtos, ir sustojantis klausimu: „Katros bus vakaras, jei tavo buvo rytas?“ Ketureilių kvadratai saikingai ardomi eilučių grafikos, atsargių „laiptelių“.
R. Skučaitės tekstas dažniausiai išteka tarsi iš nuolat jaučiamos jungties: visa, kas yra buvę, įvykę, persirašinėja dabartyje, o jei dar tiksliau – dabartį perrašinėja, perkasinėja ir klausimais, atsakomais ir kartu neatsakomais. Išskirtas, tarsi atskirai viršelyje autografuotas posmas, poetei tikrai būdingas:
Sužinojau meilės skonį,
Sužinojau skausmo skonį,
Atskirties ledinį skonį
Sužinojau.
Ar mažai?
Galima būtų posmą užbaigti pakartotu sužinojau, nebeklausti, bet R. Skučaitės eilėraščio intonacinė banga ritasi kitaip – prieš gesdama ji dar turi tarsi šoktelti – klausimas šį judesį ir įvykdo. Kartais – netikėtas skyrybos ženklas, kartais – staigus pabaigos kirtis. Sutikimas intonacijos būdu gali reikšti ne tik nesutikimą, bet ir pasipriešinimą, savųjų maksimų laikymąsi. Iš prozos teksto „Man buvo trylika…“:
Bet: kas tai bebaigiančiai išeiti kartai buvo svarbu ir brangu, dabartinei – jau ne.
Ne, tai ne.
Tiek (ne, tai ne) užtenka poetiniam sprendiniui, pozicijai, kuri ir žmogaus balse pasirodo kaip intonacija, sutvirtinanti ir įtvirtinanti. Kartos susitinka ne tik pastangomis vieniems kitus suprasti, bet ir oriai tvirtinamomis laikysenomis. Orus tvirtumas geriau už nuolankumą ir nuolaidžiavimą.
Knyga „Nepaslaptis tokia balta“ atsiveria autobiografiniais štrichais, bet iš karto ir tuo, kas jau yra daugiau nei faktai, įvykiai, kas virtę patirties būsenomis. Įvykis, kuris nevirsta būsena, išnyksta iš giliosios atminties, svarbios kūrybai. Pirmieji knygos sakiniai, kurie pradeda ir nepaslapties temą: „Nepasakyta: ne nutylėta, o ištylėta. Kas metų metais, kas dešimtmečiais – visaip.
Prie brolio kapo ištylėta, prie tėvo nekapo, prie mamos ilgo praradimo – kartkartėmis perduodant dalį to ištylėjimo panašaus likimo žmogui…“ Nepaslaptis, nepaslėptis, nepasakyta, ne nutylėta, o ištylėta, nekapas, prie patirties priduriant nepatirtį – ir taip būtų galima brėžti R. Skučaitės knygos prasmės punktyrą, netgi suvokti jį kaip gana naują. Mes patiriame ir nepatirties kainą, mūsų paslėptys saugomos nepaslėpčių. Mūsų kapai apsupti nekapų. Mūsų galimybės randasi ir iš mūsų negalimybių. Tad perspėjama: „Kone suakmenėjusi ištylėjimo prasmė nebegali pavirsti atsivėrimo prasme.“ Bet ištylėjimas turi savo prasmę, kitą nei atsivėrimas. Kas atimta, yra atimta. Tremtį, atskirties nuo savųjų ledinį skonį patyrę žmonės tai patvirtintų. Ir ne tik jie. Kas prarasta, yra prarasta, – liūdna yra ši ištartis, bet priklausanti bendriesiems žmogaus patirčių, neatskiriamų nuo nepatirčių, klodams. Ar to, kad prarasta, suvokimas bent menka dalimi nepasisuka į neprarasties pusę?
R. Skučaitės knygos pasakymus ir ištartis koreguoja sakančiojo sąmonės modusai: noriu, leidžiu, galiu. „Sakau tiek, kiek noriu pasakyti. Kiek sau leidžiu. Kiek galiu“, – pradžia, kuri leidžia pradėti sakyti, bet ir budi, perspėja: „Šitie – dabar ištarti, parašyti – žodžiai uždengia kitus: tebūna tiems kitiems ramu.“ Įspūdis: pasakymu pridengiama nepasakyta ir nepasakoma. Pridengiama moraline sauga: tebūna ramu. Nepaslaptis ir paslaptis keičiasi vietomis. Ir baltoji nepaslaptis yra sesuo juodajai paslėpčiai.
R. Skučaitės naujausios knygos išorinė struktūra iškyla iš įgudusiai brėžiamų likimų, vaizdų, ypač iš Šiaurės laiko, ir individualių būsenų kaitos. Iš perkurtų, individualizuotų Šiaurės vaizdų išskirtinas mėlynos rožės tekstas („Pravažiavo garvežys…“). Šiaurės žmogus, kuris drožinėja, rožės niekada nėra matęs. Nėra patyręs, bet nepatirtis tokia intensyvi, kad bando tą nežinojimo, nematymo slenkstį peržengti. „Bijau, kad nepaklaustų, ar būna mėlynų rožių, žinodama, kad kitokių dažų, kaip šitie, skardinėlėj nuo krabų, net akis rėžiančių, ir su žiburiu čia nerastų. – Bus gražu, – sakau ir sukuosi eiti.“ Grožis, grožio problema, neišnykstanti ir iš skurdžiausio žmogaus gyvenimo. Budinti, budinanti. Meistriškas teksto štrichas to Šiaurės drožėjo mirties dieną išvystas pavasarinis melsvas sniegas. „Jo mėlynumas medinei rožei tikrai būtų tikęs.“ Ne pagal spalvą, o pagal spalvos laiką, būdą, būseną. Persiliejimas – iš būsenos į būseną; taip, poezija yra begalinis sąryšingumas, amžinas grįžimas. Ta mėlyna rožė iš etiudo „Pravažiavo garvežys…“ ir eilėraštyje „Pavasario renesansas“; tikėtina, kad jame ir įgyja gyvą, savarankišką formą, bet ar poetinė istorija būtų tokia gyva be priešistorės, be pasakojimo. Ir koks yra stiprus tas knygos vidinis siūlas (paslaptis – nepaslaptis, kapas – nekapas…), kad rožė taip pat įgyja savo dvynę – nerožę:
Renesansas – tie šąlantys pirštai,
Pavasario kvapas – iš tolo,
Nerožė ant apsnigto suolo
Ir žodis – net žeidžia:
Gražu.
Vidinę knygos „Nepaslaptis tokia balta“ formą veikia atminties ir būsenų kalbiniai sąskambiai. Kad tekstas prasidėtų, tęstųsi, vyktų, reikia, kad sielos būsena suskambėtų žodžiais, kad žodis ir vaizdinys tarsi paremtų vienas kitą. Arba – žeistų. Kad dar kažkas atsilieptų iš gamtos, daiktų, iš muzikos, kurios klausomasi, iš muzikinės pasaulio percepcijos, iš to, kas skaitoma, verčiama. Labai atsargus, bet nujaučiamas intonacinis sąlytis su M. Cvetajeva, jos vertimai tikriausiai priklauso pastarųjų metų išskirtinėms patirtims. Eilėraštis „Penkios arba ne“: „Pareisiu – bus penkios. Dar kris sidabrinė šviesa / Ant sniegino lango, ant draskančios sieną alyvos…“ Ta sidabrinė šviesa – jau savitas pratęsinys, jau lietuvių poetinės tradicijos atgarsiai. Bet antrojo posmo pradžioj vėl lyg cvetajeviški kirčiai: „O gal nepareisiu. Tada nebebus ir penkių. / Minutės nebus, kai eilėraščio posmas ištinka.“
Įdomu sekti R. Skučaitės eilėraščio pėdsakus, vis pajuntant atkakliai brėžiamą savąjį taką. Neabejojant, kad jis yra ir visai atskiras, kaip atskira yra žmogiškoji patirtis, bet ir vis susikertantis su literatūra. Su jos dabartimi ir praeitimi. Su Vinco Mykolaičio-Putino „Rūpintojėliu“. Netikėtas, o ir natūralus, lyg savaiminis bandymas suvokti, kuo „Rūpintojėlis“ ypatingas, sustojant, bet lyg ir atsimenant pirmapradį tikrumą. Pagal žmogaus elgesio tikrumą ir pačiose netikriausiose situacijose knygoje vietą randa ir laiko bei asmens dokumentas – klasės auklėtojos charakteristika gimnazistei R. Skučaitei, dar bandant ją gelbėti nuo tremties.
Tikrumo siekinys. Ir posmuose, kurie perrašyti iš 1949 metų, iš traukinio, bildančio į Šiaurę; ta netikėta frazė, ataidinti ir iš tada dar tikrai neskaityto Henriko Radausko: „Aš namų neturiu.“ Ir jau iš Zimos, vietos, įrašytos ir pirmajame rinkinyje. Sniegynai ir dulkės. Įrašyta tas sunkusis ten ir tada.
Ir pabaigoje pirmojo rinkinio pavadinimo antitezė: „Nežydintis speigas“. Išteisinti sniegą, apsiginti, atšildyti tuos, kam ten teko ir gimti.
Išteisinti, vadinasi, ir išsiteisinti.
Gražus knygos „Nepaslaptis tokia balta“ pavidalas, pilkas ir šviesėjančiai pilkšvas jos drabužis, sukurtas dailininkės J. Račinskaitės. Sniego, sniegynų, gal ir trupančio ledo, priešlapiai pavasarėjančio ledo žalsvumo, bet ir kažkokios apgaubiančios šilumos, kylančios iki nepaslapties šviesumo.
Visos trys knygos („Varinis angelas“, „Tamsiai ir šviesiai matys“, „Nepaslaptis tokia balta“) – tos pačios dailininkės darbas, dukters ėjimas vienu metu ir pãskui, bet ir atskirai, į poezijos knygą įžengiant iš savo grafikos, scenografijos. Taip, knyga yra ir scena, scena žmogiškajai dramai, jos trapiam vienkartiškumui. Trys knygos – vienodo formato, artimos stilistikos, kurią galima apibūdinti kaip vaizdines variacijas šviesos ir tamsos, paslapties ir nepaslapties, laiko ir to, kas daugiau nei laikas, pastovumo ir kintamumo temomis. Kaip ištarta pirmojo „Varinio angelo“ eilėraščio pabaigoje: „O seniai sudėlioti taškai / Sustojimo reikšmių nebeturi.“
Patirtis nei atmintis taip pat sustojimo reikšmių neturi.
Česlovas Laurinavičius. Pagiriamasis žodis Lietuvos politikai
2015 m. Nr. 4
Kadangi šis rašinys skirtas literatūriniam žurnalui, neturėtų stebinti, kad jame bandoma pasiremti pasaulinės literatūros siūloma išmintimi. Nors yra ir kita priežastis, kodėl prireikė klasikų pagalbos. Bet apie tai – vėliau.
Pradžioje – apie hamletišką dilemą. Gavus pasiūlymą parašyti mūsų valstybės dvidešimt penkerių metų proga, pirma atėjusi į galvą mintis – atsisakyti. Nes ta valstybė, tiksliau – tos valstybės politika – man jau lyg ir svetima. Kaip, tikriausiai, ir aš jai, tad vargu ar ją domina mano nuomonė. Tokių retorinių skyrybų priežastis – kalbant labai apibendrintai – atrodytų visai rimta: mat, kaip dabar paaiškėjo, naivokai įsivaizdavau, kad atsikūrusi Lietuvos valstybė – dieviškos apvaizdos pasekmė, todėl jos misija turėtų būti taikos puoselėjimas, o ne karo kurstymas. Taika, mano supratimu, tai laikymasis principo, kad kiekvienam, kas gyva, turi užtekti vietos po saule, o dabartinės Lietuvos valstybės politika pasukusi visiškai priešingu keliu – pritaikyti (ar net primesti) visiems vieną ir tą patį matą. Tiesa, oficialiai visa tai pateikiama kaip labdaringa gerovės misija. Tik, deja, už patrauklios iškabos styro beveik nebeslepiamos klasikinių galios varžybų tradicijos, pagal kurias teisybė yra stipriausio nuosavybė, nugalėtojui atitenka viskas, net teisė rašyti (ar perrašyti) istoriją, ir nugalėtojas sustoja tik tada, kai pajunta šiurkščią jėgą. Visa tai man nepriimtina. O kadangi nieko pakeisti negaliu, peršasi paprasta ir jau ne kartą išbandyta išeitis – atsiriboti ir nesikišti.
Bet sąžinės balsas prabilo kitaip – kad atsisakydamas progos pareikšti savo nuomonę savotiškai išsižadėsiu ir to, dėl ko dirbau visą sąmoningą gyvenimėlį. Taip pat patvirtinsiu amžinų oponentų – tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų – tiesą, kad nepriklausoma tautinė Lietuva – tai fikcija, kaip galbūt fikcija yra ir pati tauta. Sutikti su tuo negaliu. Vadinasi, ir atsiribojimas nuo šiandieninės Lietuvos neįmanomas. Juo labiau kad išsižadėti savęs bei to, su kuo susiejai savo gyvenimą, ne tik beprasmiška, bet ir nemoralu. Taigi apsvarstęs – būti ar nebūti – priėjau prie išvados, kad privalau nenusišalinti ir pasakyti, ką galvoju.
Kadangi rašyti tenka jubiliejaus proga (dvidešimt penkeri metai nuo 1990 m. kovo 11 dieną paskelbto Nepriklausomybės Atkūrimo Akto), o tokiais atvejais įprasta panegirika, mano samprotavimams pasirodė paranki Renesanso klasiko Erazmo Roterdamiečio analogija, juolab kad kalba eis apie atgimimų ir permainų epochas, kurių metu, beje, geriau nei kitais laikais, išryškėja ir tai, kas pastovu.
Žinoma, palaimintoji Morija (lietuviškai – kvailybė) – būdinga visoms epochoms. Tik gal kiekvienas laikotarpis turi savo akcentų. Šiuo metu įvykiai klostosi taip, kad pirmiausia neabejotinai iškyla viena žmonių giminės savybė: kiekvienai kartai reikia ne tik savos taikos, bet ir savo karo. Tokia tezė gal daug kam pasirodys pretenzinga ir neįtikinama; Lietuvoje, šiaip ar taip, karo nėra jau daugiau kaip pusę amžiaus. Tačiau šis pastebėjimas paviršutiniškas, nesiekiantis reiškinio esmės. Iš tikrųjų karo poreikis yra užprogramuotas žmogaus genuose, ir, matyt, nieko čia nepadarysi[1]. Net jeigu dėl kokių nors aplinkybių tam tikroje teritorijoje tiesioginis karas nevyksta, vis viena ateina laikas, kai bent jau psichologiškai (arba, kaip šiandien sakoma, – virtualiai) bemaž visos visuomenės dalys į karą įsitraukia – pradedant karingomis valstybės vadovų kalbomis, vėliau prie jų prisijungiant eiliniams politikams, komentatoriams, visuomenės atstovams, namų šeimininkėms ir baigiant netgi dvejų ar trejų metų pyplių rankų ar kojų judesiais, demonstratyviai liudijančiais pritarimą tokioms kalboms. Visa tai dabar galima matyti per Lietuvos televiziją ir girdėti per radiją. Tiesa, stebint tokį bemaž visuotinį entuziazmą, gali net susidaryti įspūdis, kad kalba eina apie naują pelių ir varlių karą arba, jei norite, – apie mums labiau pažįstamą grybų karą.
Beje, visa ši karo apologija vyksta kaip savotiškas spektaklis, kurio eigą gal ne kiekvienas žiūrovas lengvai perpranta. Pavyzdžiui, visos minimos kalbos bei demonstracijos dažniausiai liudija, kad karo nori kas nors kitas, paprastai įvardijamas kaip „priešas“ (ar teroristas); „o mes – karo nenorime“, – tvirtina lyg susitarę visi spektaklio dalyviai. Kaip šiek tiek istoriją išmanantis žmogus matau, kad siekis pademonstruoti save kaip „nenorinčius karo“ yra palyginti nesenos prigimties, iš XX a. atėjęs antropologinis atributas, nes ankstesniais laikais, pavyzdžiui, antikoje, prisipažinti, kad nori karo, buvo netgi garbinga. Bet dabar viskas vyksta kitaip: sakant, kad „mes karo nenorime“, visa vadinamoji bichevioristinė sfera nukreipta kaip tik į tai, kad tas karas būtų arba bent jau būtų einama link jo. Taip elgiamasi siekiant pademonstruoti, kad dėl karo kilmės kalti „ne mes,“ bet „kiti“. Kitaip tariant, yra išvystytas tikslų maskavimo mechanizmas. Pavyzdžiui, dabartinė Lietuva praktiškai per visą savo sidabrinio jubiliejaus laikotarpį laikėsi politikos, kurios tikslas – sužlugdyti vieną arba kitą kaimyninę valstybę. Sveiko proto požiūriu, tai – konfliktas. Tačiau Lietuvos viešojoje erdvėje ši politika pristatoma labai kilniai – kaip „demokratijos plėtotė“ arba tiesiog – gėrio kova su blogiu.
Maskavimas, kaip žinoma, yra neatsiejamas nuo valdymo. Mat reikia ne tik paslėpti tai, ko nereikia afišuoti, bet ir iškelti į pirmą vietą tai, kas būtų suprantama bei priimtina plačiosioms masėms. Ši funkcija ypač suklestėjo XX amžiuje. Štai ryškiausi pavyzdžiai: Hitleris 1939 m. rugpjūčio pabaigoje turėjo paaukoti Gleivico radijo stotį tam, kad dėl kilusio karo galėtų apkaltinti Lenkiją; Stalinas 1941 m. vasarą nėrėsi iš kailio, siekdamas karo kaltininke padaryti Vokietiją; na, o Rooseveltas, ekonomiškai ir strategiškai įvaręs Japoniją į kampą, paaukojo Perl Harborą, bet užsitikrino sau „gynybines“ pozicijas. Ir negalėjo būti nė mažiausios abejonės, kas taps būsimo karo kaltininku.
Vis dėlto dabartiniai laikai ypatingi. Kaip kartais sakoma – postmodernistiniai. Didelė materialaus pasaulio dalis persikėlė į virtualią realybę. Visų pirma, žmogiškieji santykiai – piniginiai, intelektualiniai, net dvasiniai. Ir kariaujama jau ne vien svetimomis rankomis, bet ir virtualiomis priemonėmis. Tik žmonės žudomi fiziškai (materialiai).
Atėjo laikas prisiminti, kaip į naujausius laikus grįžo eilinį kartą atgimusi Lietuva – skambiai, triukšmingai, teigdama ne tik save, bet ir garsųjį „lūžį prie Baltijos“. Žinoma, Lietuvos valstybės atkūrimo klausimas buvo pribrendęs. Tik realybė reikalavo pasiekti bendrą visų suinteresuotų pusių sutarimą. Jis būtų užtikrinęs taikią, be revoliucijų ir, kas ypač svarbu, be žmogiškųjų tragedijų raidą. Bet sutarti nepavyko, ir įvyko lūžis. Jo genezė gali kam nors pasirodyti triviali – dviem lyderiams, vienam Vilniuje, kitam Maskvoje – susitarti sutrukdė jų deivė Filautija (lietuviškai – puikybė). Bet pasekmių, regis, nenumatė niekas.
Kai paaiškėjo, kad diplomatija neveikia (o diplomatija, kaip žinoma, yra realių galimybių menas), Vilnius panaudojo visiškai naują ir iki tol nematytą ginklą, nors formaliai visiškai taikų. Buvo pareikšta, kad Lietuvos valstybė gali atgimti iš istorijos, ir ne bet kaip, o taip, kaip toji valstybė yra nešiojama lietuvių galvose. Iš lietuvių mąstymo buvo išvesta teisė, o iš šios – politiniai bei visuomeniniai santykiai, vėliau – ir ekonomika, ir jėgos struktūros, ir pagaliau valstybės sienos bei jų kontrolė.
Maskva sutriko: bandė ginčytis, grasino pulti. O dievai iš Olimpo susidariusią padėtį tik stebėjo: viešai sakė, kad lietuvius palaiko, nors faktiškai padėti net nesiruošė (kadangi tai būtų prieštaravę visiems iki tol žinomiems politikos bei geopolitikos dėsniams). O lietuviai stovėjo kaip mūras, laikydamiesi savo įsitikinimų, kuriuos tik patys ir suprato.
Ir įvyko neįtikėtinas dalykas. Puolančios jėgos, neatlaikiusios mentalinės įtampos, skilo iš vidaus. Pasekmės buvo stulbinamos. Politinio konflikto drama išvirto į geopolitinį drebėjimą, suklibėjo ir civilizaciniai pamatai. Netrukus visa, kas iki tol buvo kaip valstybiniai santykiai bei tų santykių garantijos, iš realybės virto niekuo. O Lietuva tarsi iš virtualaus pasaulio atsivertė į realią valstybę. Lyg pagal Bibliją – žodis tapo kūnu. Dievai, žiūrėdami iš dangaus į tokią metamorfozę, negalėjo atsistebėti. „Kaip be pasaulinio karo galėjo įvykti tokie pakitimai?“ – klausė jie savęs. Tiesa, vėliau aiškėjo, kad Lietuva patyrė netgi labai didelių nuostolių – neteko maždaug milijono savo gyventojų – beveik dvigubai daugiau nei per visas II pasaulinio karo žūtis ir trėmimus. Bet geopolitinio lūžio kontekste toji aplinkybė jau mažai ką domino. Tik vėliau lietuviai, tarsi atsiskaitydami su savuoju lyderiu, – „lūžio prie Baltijos“ autorium – ėmė jį nuolatos minėti kaip patį nepopuliariausią politiką.
O juk prasidėjo viskas lyg ir nuo elementaraus nekalto noro pasakyti kas norima, na, ir dar – gyventi kaip norima, ir išvažiuoti kur norima. Bet kai žodžio bei judėjimo apribojimai išnyko, paaiškėjo, kad daug kam išvažiuoti iš Lietuvos tapo tiesiog gyvybine būtinybe. O išnykus suvaržymams gyventi kaip norima, daug kam tai atvėrė kelią – visiškai negyventi. Naujovės vis tęsėsi. Greitai ėmė aiškėti, kad lietuvių kalba – atgyvenusi, tad būtina pereiti prie laiko dvasią atitinkančios dievų kalbos. Transformavosi ir krikščioniškojo gyvenimo vaizdiniai, juos keitė drastiška reklama, kaip vyras veda vyrą, o moteris – moterį. Tokiame kontekste net tradicinė šeima darėsi panaši bemaž į atgyveną, iš kurios ir vaikai anksčiau ar vėliau bus atimti. Inertiška žmogiškoji sąmonė vos spėjo sekti paskui tokius esminius pokyčius. O išlaisvintoji energija, iš negalimo padaranti galimą – lyg cunamis šlavė viską, kas iki tol atrodė nepajudinama.
Beje, kažkas atkreipė dėmesį, kad panašūs procesai jau vyko Rusijoje po bolševikinio perversmo, tik ten visos tos naujovės greitai užstrigo; esą dėl tradicinio rusiško tingumo bei neorganizuotumo. Dabar – kas kita: naujųjų taisyklių atstovai / atstovės (deja, netobula lietuvių kalba neturi belytės giminės) dažniausiai jauni, guvūs, mokslus baigę už jūrų marių, jų net išvaizda bei kalba – ir kūno – visai naujoviška; žiūrint į juos nejučia į atmintį grįžta entuziastingas proletarinių laikų posmas, kad „komunizmas – pasaulio jaunystė, ir jį pastatys tik jauni…“ Tiesa, kalbant apie žmogišką prigimtį yra ir tokia įžvalga, kad jauni maištauja, įžūliai griauna visa, kas sena, tik tol, kol išstumia senąją kartą iš dominuojančių pozicijų ir patys jas užima. O tada viskas pamažu grįžta į įprastas vėžes.
Tačiau perversmus Lietuvoje tikrai lėmė ne kartų konfliktas. Nes tų jaunųjų dalis šiandieninėje Lietuvoje – kaip niekad maža, ir gal net teisingiausia būtų jai leisti daryti ką nori – kad tik neišvažiuotų ar neprasigertų ir nenusižudytų. Juolab tikrieji revoliucijų vedliai ne tokie jau ir jauni, o kartais jau ir visai bebaigiantys nukaršti.
Bandant aiškintis dramatiškų pasikeitimų priežastis, galima pagrįstai manyti, kad visų naujovių ištakos veda link jau minėto lūžio taško, kai iš vaizduotės susikūrė Lietuvos valstybė. Nors šioji ir tapo reali, bet greitai paaiškėjo, kad ji vis dėlto labai silpna, trapi ir be išorinių garantijų jos ateitis abejotina. Kilo klausimas – kur tų garantijų gauti, kai buvusios – paverstos niekuo. Nenuostabu, kad buvo kreiptasi pagalbos į dievus. O šie dar ilgai negalėjo patikėti, kad tai, kas negalima, gali tapti galimu. Bet kai su įvykusiu stebuklu buvo daugmaž apsiprasta, kilo noras (sic – natūralus žemiškas) stebuklus tęsti toliau. Po tam tikro laiko Lietuva išgirdo tokį dievų atsakymą: „Garantijų jums gal ir duosime, bet jų galia priklausys nuo jūsų pačių: jeigu nesėdėsite sudėję rankų, o plėsite savo patirtį; kai įvyks daugiau tokių stebuklingų lūžių, kaip jūsų atveju, tai stiprins jūsų garantijas ir kels mūsų autoritetą“[2].
Na, kur dingsi – kibo lietuviai į naujų lūžių organizavimą ir stebuklų kūrimą. Nelengvas tai pasirodė darbas – sunkesnis, nei lūžį prie Baltijos atlikti. Lietuvos diplomatiniam korpusui teko ne vieną varlę praryti. Negali sakyti, kad rezultatų nebuvo, bet, deja, jie visi – ne į stebuklus panašūs. Maža to, kai prasidėjo savosios pašlovintosios patirties perdavimas kitiems, tie kiti pasirodė esą visai ne „sėkmės džentelmenai“; pradėję mūsų patirtį tiražuoti, jie daugiau ją kompromitavo, nei naujus stebuklus kūrė. Tie visi nauji kandidatai į stebuklingą gyvenimą apie jį neturėjo jokio gilesnio supratimo ar panašios patirties, o tik buvo girdėję kitus sakant – kaip esą tai puiku.
O lietuviai vis stengėsi – vis naujus lūžio siekiančius kandidatus surasdavo, įkvėpdavo, apmokydavo, paskatindavo… Tačiau padėtis vis labiau komplikavosi. Tiesa, garantijos Lietuvai formaliai buvo pažadėtos. Ir tai atrodė kaip didžiulis laimėjimas. Nes atsirado viltis, kad, turint paramą iš išorės, pavyks užlopyti ir tuos plyšius, kurie švietė po garsiojo lūžio. Bet laikas ėjo, o likę plyšiai vis didėjo, nes jų lopyti niekas rimtai net nesiruošė. Visa energija buvo koncentruojama į stebuklus… Ir gautų garantijų realizacijos tikimybė darėsi vis labiau abejotina, nes po eilinio stebuklo darymo vis didėjo karo grėsmė. Ir taip iškilo bemaž neįveikiamos painiavos dilema. Kol karo grėsmės nėra, ir išorinės garantijos atrodo nebereikalingos (mat jos ir finansiškai brangiai kainuoja). Tačiau ką daryti, jei be garantijų apskritai negalima egzistuoti. Vadinasi, garantijų pateisinimui reikia karo grėsmės. Tačiau kai karo grėsmė ėmė augti, pradėjo aiškėti, kad garantijų teikėjai visiškai nenusiteikę veltis į karą…
Pastaruoju metu net dievai (tiesa, tik žemesnio rango) ėmė tarp savęs ginčytis – ar jie ne per daug įsitraukė į stebuklų darymo procesą, nes dėl to gali ir patys skaudžiai nukentėti. Kita vertus, ir perspektyva pačiai Lietuvai būti visiškai sudombasintai – jei ne okupanto, tai vaduotojo – sunkiai dera su sveiku protu.
Tačiau – kad ir kaip keista – lietuvių politikų tokia perspektyva per daug nejaudina; jie ir toliau – lyg pagauti azarto pašėlusiose lenktynėse – „stato“ ant vis kito nevykusio arklio. Tokia padėtis gali stebinti, gluminti ar piktinti. Bet tik tol, kol sustabarėjusio mąstymo neatgaivinsime dar Renesanso klasiko įžvelgta išmintim, kad bet kurioje žmogiškoje kvailybėje gali būti visai nekvaila prasmė. Taigi pasirėmus klasikine išmintimi galima nesunkiai perprasti, ko gi lietuviškoji politika siekia ir – faktiškai pasiekia.
Dabar jau vargu ar kam pasaulyje kyla abejonių, kad Lietuva elgiasi taip, kaip to nori pats galingiausias iš visų dievų. Užtenka įsijungti televizorių, kai rodomi dievų suvažiavimai, ir galėsime patys vaizdžiai įsitikinti, jos galingiausi niekam taip mielai nesišypso ir paslaptingai nekužda į ausį, kaip Lietuvos atstovams. O ką jau kalbėti apie tuos ženklus, kurie paprastam mirtingajam mažiau suprantami…
Štai, pažiūrėkime, kaip Lietuvos masinės informacijos priemonės praneša apie eilinę stebuklo darymo nesėkmę. Vyraujančios pranešimų antraštės: „Europa išsigando“, „Vakarai traukiasi“ arba net: „Vakarai stovi atsinešę diržą ir nusimovę kelnes“… Tarsi kažkas kitas / kiti patyrė nesėkmę. Ne Lietuva! Tiesa, dažnai Lietuva tapatinasi ir su Europa, ir su Vakarais. Bet tik ne atsakydama už stebuklo darymo nesėkmę. Mat Lietuvos politika laikosi nuostatos, kad jeigu viskas priklausytų tik nuo jos, reikalas seniai būtų sėkmingai išspręstas. Argi ne šauni pozicija… Beje, nuorodose į kaltuosius ar į nesėkmę patyrusius paprastai nerasime ir vyriausiojo iš visų dievų. Vadinasi, tikėtina, kad tarp Lietuvos politikos ir vyriausiojo iš dievų egzistuoja ypatingas „galimo“ ir „negalimo“ supratimas – eilinio žmogaus suvokimui vargiai perprantamas (kaip Immanuelio Kanto grynasis protas.)
Žinoma, silpniausiam pritapti prie stipriausio – visoje gyvoje gamtoje įprastas būdas išlikti: paskui banginį paprastai seka smulkių žuvelių pulkelis, paskui liūtą – šakalas arba, jeigu norite, paskui dramblį – mopsas. Juolab ir Lietuvos istorijoje tokia praktika jau ne kartą išmėginta. Štai, pavyzdžiui, stalinizmo laikais, kada šiuose kraštuose pačiu galingiausiu buvo vadinamasis visų tautų tėvas, Lietuvos vadukas – nors iš pažiūros ir nedidelis, ir neišvaizdus – sugebėjo taip prisigerinti prie galingiausiojo, kad Lietuva ne tik jo didesnės rūstybės išvengė, bet ir savo teritoriją išplėtė, ir gyventojų prisiaugino, ir net jos ekonomika augo sparčiau nei kaimyninėse respublikose. Panaši praktika buvo ir tarpukariu, kai to meto Lietuvos vadukas – nors dar žemesnio ūgio ir dar neišvaizdesnis – sukūrė įvaizdį, kad Lietuvą saugo dvi pačios didžiausios Europos galybės. Todėl Lietuvos lyderis galėjo šokdinti visą tuometinę Tautų Sąjungą.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Lietuvos politika istorijoje vis kartoja vieną ir tą pačią kvailystę – liaudiškai tariant, visus kiaušinius sudeda į vieną krepšį. Tačiau tai tik pirmo žvilgsnio įspūdis. Kadangi šiek tiek išmanau apie geopolitiką, turiu pripažinti, kad ir minėtais istoriniais laikais, ir dabar Lietuvos geopolitinis vektorius – tas pats, ir jis bent kol kas vis pasiteisina. Nežinia tik, ar būtent tas sėkmės vektorius turimas galvoje, kai pastaruoju metu Lietuvos politikos veiksmai nuolat grindžiami „geopolitine situacija“.
Beje, prisiminus istoriją, verta įsidėmėti ir vieną kitą ne tokią linksmą aplinkybę. Pavyzdžiui, minėti ankstesnių laikų Lietuvos lyderiai, pasikeitus politinei konjunktūrai, visą savo ankstesnę garbę bei didybę prarasdavo, ir net jų atminimas buvo apspjaudomas ir visokiais kitokiais būdais paniekinamas. Visai tikėtina, kad pasikeitus laikams panašus likimas ištiks ir dabartinius lyderius. Bet ko nepadarysi vardan Lietuvos – galima ir pasiaukoti. Juolab kad dabartiniai lyderiai, priešingai ankstesniems, gerokai suliberalėję – nebetremia į Sibirą, nebesodina į konclagerius, tik kartais demonstratyviai antrankius uždeda ir šaltoje cypėje palaiko. Vadinasi, ir tauta, kai jos nuomonė pasikeis, nebeturėtų taip įpiršti, kaip ankstesniais laikais. O gal net ateis metas, kai visi buvę lietuvių lyderiai be jokios diskriminacijos atsidurs vieningoje lietuviškojo palikimo Valhalloje, ir tik tuomet visiems vaizdžiai atsivers tikroji Lietuvos politikos prasmė. Deja, bet kol kas apie tai galima tik pasvajoti.
Vis dėlto svarbiausia yra ne tai, kaip gal bus ar nebus ateity, o tai, kaip yra čia ir dabar. Pagal įvairius plačiai reklamuojamus rodiklius Lietuvoje yra tik gerai arba net labai gerai. Štai „Standard & Poors“ bei „Moody’s“ kelia Lietuvos skolinimosi reitingą, o ekonomikos augimo tempai prognozuojami kaip aukščiausi (nors, atrodytų, dėl vadinamojo sankcijų karo su agresoriumi Lietuva turėjo nukentėti labiau nei kitos jos partnerės). Auga atlyginimų vidurkis (nors profesoriaus atlyginimas Lietuvoje vis dar neišlipa iš skurdo ribos pagal prancūzišką standartą). Sumažėjo ir skirtumas tarp išvykstančiųjų iš Lietuvos ir sugrįžtančiųjų skaičiaus, todėl didėja tikimybė, kad lietuviai turėtų išnykti vėliau, nei anksčiau prognozuota (t. y. ne po penkiasdešimties metų). Ypač svarbus demokratijos indeksas, jis Lietuvoje nuolat auga. Nepaisant to, kad pastaruoju metu Lietuvos televizijoje ir radijo laidose „kitos nuomonės“ praktiškai neliko, bet užtat toji, kuri liko, – neabejotinai demokratinė[3].
Bet svarbiausias Lietuvos pastarojo laikotarpio pasiekimas – vidinis stabilumas; jokių streikų ar protesto demonstracijų prieš valdžią, jokios vadinamosios spalvotosios revoliucijos grėsmės, kuri kabo kaip Damoklo kardas virš daugelio kitų Lietuvos partnerių ar oponentų galvų. Ir tokia padėtis neturėtų stebinti. Štai Lietuvoje lyderis, kurio pats žemiausias neigiamas reitingas, kalba lygiai taip pat, kaip lyderiai su pačiu aukščiausiu teigiamu reitingu. Ir atvirkščiai! Tokio stabilizacijos lygmens vargiai yra pasiekusi kokia kita šalis.
Verta būtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną aplinkybę – kaip dievai bei jų pasiuntiniai per pastarąjį dvidešimtpenkmetį yra pakeitę požiūrį į Lietuvą. Anksčiau, ypač pirmaisiais Nepriklausomybės metais, pagarbos Lietuvai buvo rodoma mažokai: dievų atstovai nuolatos apšlapindavo kurią nors mūsų sostinės žymesnę vietą, kavinėse anuo metu per visą salę girdėdavosi tik dievų atstovo kalba, nors daugiausia sėdėdavo vietinių tautiečių, na, o dievų pasiuntiniams skirtą viešbutį vertėjo iš tolo aplenkti, kad negautum geros dozės spinduliuojančios arogancijos. Dabar gi nieko panašaus nebėr. Svečiai akivaizdžiai žino, į kokią šalį atvyko, kokia jos reikšmė tarptautinėje politikoje, ir svarbiausia – kas galėtų nutikti netgi patiems dievams, jeigu Lietuvos politika staiga imtų ir pasikeistų. Ko gero, lūžis įvyktų pačiame Olimpe.
Taigi, apsvarsčius Lietuvos politiką klasikinės išminties kontekste, tenka prieiti prie pačiam netikėtos išvados: reikšmingi ženklai liudija, kad mūsų kryptis teisinga, ir nėra rimtesnės priežasties jos keisti. Dar galima prisiminti ir lietuvių liaudies pasaką apie tai, kad einant link laimės svarbu nesudvejoti ir neatsisukti atgal – kad ir kokie vylingi balsai gundytų. Svarbu nepasiduoti įvairioms nežinia kieno peršamoms abejonėms ir tvirtai vadovautis trimis principais: mes kaip niekas kitas ištikimi vertybėms, mus saugo milžino jėga ir mes visada ir visur teisūs. Na, o jeigu kada nors paaiškės, kad vertybės pasikeitė, o kartu su jomis pasikeistų ir jas sauganti galybė, ką gi – tada ir spręsime, ką daryti; šiaip ar taip, tai būtų nebe pirmas kartas, ir patirties tokiems pasikeitimams sukaupta užtektinai. Išlieka, kaip žinoma, tie, kurie geriausiai sugeba prisitaikyti. O, kaip mokė klasikai, norint prisitaikyti, reikia gerai žinoti gamtos ir visuomenės dėsnius. Neabejoju, kad Lietuvos politikai juos gerai įsisavinę.
Išlieka klausimas – o ką gi daryti su moraline dilema, paskatinusia parašyti ir šį straipsnį? Klasikinė literatūra byloja, kad tai – kiekvieno asmeninis reikalas.
2015 03 01
[1] Galimas daiktas, toks poreikis yra nulemtas kultūros nuopuolio, bet tai jau būtų kita tema.
[2] Čia verta atkreipti dėmesį į svarbų psichologinį aspektą, kuris buvo įvertintas labai tiksliai: niekas taip negali paskatinti ryžtis neįtikėtiniems žygiams, kaip tokio paties ar panašaus likimo draugai, prieš tai jau daugmaž sėkmingai tokius žygius atlikę.
[3]Pagal „World Press Freedom Index“ 2014 m. Lietuva užima palyginti aukštą 32 vietą, o Rusija – tik 148. Beje, sprendžiant iš televizijos laidų Rusijoje, ten vis dar manoma, kad „kita nuomonė“ esanti demokratijos ženklas, ir tai tik liudija, kaip Rusijai toli iki šiuolaikinio demokratijos lygio. Apskritai apie Lietuvoje dabartiniu metu pasiektą demokratijos brandą ar išsivystymo lygmenį tektų, esant galimybei, rašyti atskirą mokslinį straipsnį.
Jūratė Baranova. C. G. Jungo pėdsakai J. Ivanauskaitės kūryboje
2014 m. Nr. 11
Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus – Mircea’ą Eliade’ę ir Carlą Gustavą Jungą. Mircea Eliade (1907–1986) – Prancūzijoje gyvenęs rumunų kultūrologas, religijotyrininkas, vienas iš komparatyvistinių religijų tyrinėjimų pradininkų, apie Rytų religijas žinojo ne tik iš knygų. Kalkutos universitete jis studijavo indų filosofiją ir sanskritą. Lietuviškai išleistoje knygoje „Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė“ M. Eliade rekonstruoja pasaulėvaizdžius tų kultūrų, kurios išpažįsta ikiistorinį-ciklinį, arba, kitais žodžiais tariant, mitinį laiką. M. Eliade įžvelgė panašumų tarp laiko koncepcijos antikinių filosofų tekstuose ir Rytų mokymuose. M. Eliade’s svarbą konceptualiam Rytų kultūros suvokimui J. Ivanauskaitės Tibeto trilogijoje yra pastebėjusi Regina Rudaitytė1. Iš tiesų, beveik dešimt sykių, bandydama sau ir skaitytojui išaiškinti Rytų kultūros prasmes, rašytoja grįžta prie M. Eliade’s2.
Tačiau ne mažesnę įtaką rašytojos pasaulėvaizdžiui ir pasaulėjautai yra padaręs šveicarų psichologas, analitinės psichologijos pradininkas, kultūros tyrinėtojas Carlas Gustavas Jungas (1875–1961). J. Ivanauskaitės knygų lentynose yra likę nemažai C. G. Jungo veikalų. Anglų kalba išleistoje knygoje „Žmogus ir jo simboliai“ („Man and His symbols“, 1964) C. G. Jungas aptaria sapnų ir simbolių svarbą. Jurga ypač domėjosi C. G. Jungo sapnų alchemija – turėjo rusišką veikalo „Sapnų alchemija“ vertimą, pabrauktose vietose kalbama apie filosofinį akmenį. 1997 metų rusiškas šios knygos leidimas sujungtas su kitu C. G. Jungo veikalu „Keturi archetipai“, jame aiškinama apie motinos, dvasios, triksterio ir persikūnijimo archetipus. Lentynoje taip pat guli C. G. Jungo knyga „Sinchroniškumas“, kurioje svarstoma apie kovą su savo šešėliu, neatskleistą tapatybę, persikūnijimo ir sinchroniškumo fenomenus. Yra taip pat lietuviškasis C. G. Jungo knygos „Žvelgiant į pasąmonę“ vertimas, angliškas „Kundalini jogos psichologija“ leidimas, pristatantis 1932 metais C. G. Jungo vestus seminarus.
J. Ivanauskaitė romaną „Ragana ir lietus“ (1993) rašo jau perskaičiusi C. G. Jungą. Pagrindinė veikėja Vika kalbasi su psichoterapeute ir pasakoja jai savo sapną – sapnavusi save kaip vyrą. Nerimauja, kad tai gal nėra normalu. Psichoterapeutė ją ramina: „Visiškai nieko baisaus. Juk skaitei Jungą ir žinai, kad kiekviename žmoguje yra du pradai – moteriškasis ir vyriškasis. Anima ir Animus. Tu tiesiog sapnavai savo Animus“3. Vertikalusis romano laikas šiame romane susieja įvairias epochas ir atskleidžia archetipinę moters meilės prigimtį.
Jungiškieji motyvai labai stiprūs romane „Agnijos magija“. Agnija sapnuoja labai nemalonų sapną. Veiksmas vyksta Šv. Petro bazilikoje Romoje, kurioje niekada nėra buvusi. Tik staiga su bloga lemiančiu švokštimu iš aukštybių pasipila tiršta tamsi, smirdanti masė. Agnija užsidengia rankomis ne iš siaubo, bet iš gėdos. Pabunda. Sako sau: „Jau seniai laukiau šito chrestomatinio sapno, bet dabar, jo pakirsta, negalėjau net krustelėti. K. G. Jungas vylingai šyptelėjo ir dingo už užuolaidos“4. Labai jungiškai nuskamba Agnijos nuojautos, kai ji sako: „Staiga lyg milžinišką driežą už uodegos pagavau tai, kas mane visą neilgą kelią labiausiai baugino – nejaukią lemtingų įvykių nuojautą, tarsi būčiau išvykus kelionėn, iš kurios nebegrįšiu“5.
Jungiškąją potekstę, recenzuodamas romaną, pastebi Vytautas Rubavičius: „Beje, C. G. Jungas libido pagrindu susiejo daugelį senųjų esminių indoeuropiečių kalbos žodžių; išryškino žodžio tejas reikšmių – ašmenys, ugnis, spindesys, grožis, jėga, gyvybinė jėga, dvasinė ir maginė galia, vyro sėkla – seksualinius atspalvius, paryškindamas lyties simbolikos aspektus (pavyzdžiui, ugnis, ugnies krosnis-motina). Knygoje esama visų tų ryšių“6.
Nuo 1929 m. C. G. Jungas susidomi alchemija. 1944 m. pasirodo jo knyga „Psichologija ir alchemija“. J. Ivanauskaitės knygų lentynoje, kaip jau buvo minėta, yra rusiškai išleista šios knygos ištrauka „Aлхимия снов“. Jurga cituoja anglišką „Psychology and Alchemy“ leidimą, kai „Prarastoje pažadėtoje žemėje“ pasiremia C. G. Jungu, sakiusiu, kad „pagrindinis alchemikų tikslas buvo atrasti ne išorinę, o vidinę nemirtingumo substanciją, išgryninti dvasios auksą“7. Magijos mokytoja Vilija romane „Agnijos magija“ iš atminties cituoja Agnijai C. G. Jungo pamėgtus alcheminius traktatus. Šį kartą iš „Bėgančiosios Atalantos“ („Atalanta Fugines“), parašytos 1618 m.: „Padaryk iš vyro ir moters apskritimą, iš jo – kvadratą, iš kvadrato – trikampį, iš trikampio – vėl apskritimą ir turėsi Filosofinį akmenį!“; „Chimeriški šešėliai apdengs retortą tamsiu uždangalu, ir tu jos viduje rasi tikrąjį Drakoną, nes jis ryja savo uodegą.“ Drakonas, ryjantis savo uodegą, yra pasikartojantis pirmųjų C. G. Jungo interpretuojamų sapnų „Sapnų alchemijoje“ archetipas. Tačiau panašu, kad J. Ivanauskaitė pati studijavo ir gilinosi į kai kurių alchemikų darbus. Romane Vilija praneša Agnijai, kad Paracelsas yra buvęs Vilniuje – jis čia kažko ieškojęs ir kažką radęs, nes savo knygoje „Archidoxae“ sakosi gavęs naudingų žinių. Rašytoja knygoje „Kelionė į Šambalą“ persako C. G. Jungo alcheminius apmąstymus, kuriuos jis aprašo „Sapnų alchemijoje“. Paaiškėja, kad C. G. Jungas lotoso atitikmeniu Vakaruose laikė rožę, „romantiškąją rozenkreicerių gėlę, mistinį Dantės „Rojaus augalą“. Jis pabrėžė, kad ir lotosas, ir rožė simbolizuoja moteriškąjį pradą, įsčias, nes Mergelė Marija bažnytinėse giesmėse lyginama su rože, o kūdikėlis Jėzus kartais vadinamas „Rožės pagimdytuoju“. Jungas taip pat pastebėjo gėlės ir mandalos panašumą, o jo pacientai piešdami besiskleidžiančių žiedlapių ratus, pusračius ir spirales pasiekdavo ne tik įsivaizduojamo augalo branduolį, bet ir savo pačių esmę“8.
C. G. Jungas, kaip ir M. Eliade, apie kitas kultūras žinojo ne vien iš knygų. Jis keliavo. 1920 m. nuvyko į Šiaurės Afriką (Alžyras, Tunisas, Sacharos dykuma). 1925–1926 m. C. G. Jungas išvyksta ekspedicijon į Keniją ir Ugandą. 1938 m. – keliauja į Indiją ir Ceiloną, domisi senovės Indijos filosofija ir religija. Išleidžia knygą „Psichologija ir religija“ („Psychology and religijon“, 1938; vokiečių kalba „Psychologie und Religion“ – 1940 m.). Jis domisi ir senovės kinų „Permainų knyga“. 1929 m. rašo komentarus kinų „Auksinės gėlės paslapčiai“. C. G. Jungas savo teoriją grindžia ne vakarietiško priežastingumo, bet sinchronijos (visų reiškinių vienalaikiškumo) principu, kurį kaip konceptualų principą, paaiškinantį jai daug neaiškių tikrovės paslapčių, perima ir J. Ivanauskaitė. Knygoje „Prarasta pažadėtoji žemė“ rašytoja, bandydama išsiaiškinti savo paskutiniosios kelionės į Rytus – į Tibetą priežastis, pasitelkia C. G. Jungo sinchroniškumo sampratą: „Tuomet (ir, be abejo, staiga) prasidėjo tai, kas C. G. Jungo psichoanalizėje vadinama „sinchroniškumu“, o Tibeto tantriniame budizme – tendrel rabmo principu. Šimtai atsitiktinių aplinkybių ėmė klostytis į vieną tiesų kelią. Supratau, kad jėgos, kuriomis vis dar užsispyrėliškai netikiu, dabar jau noriu nenoriu pristatys mane į Lhasą. Bijojau tos kelionės. Tačiau ji buvo neišvengiama. Tad pasiėmusi kelis talismanus, kurių magiškomis jėgomis abejojau, pasikviečiau seserį Radvilę, kurios entuziazmas ir nuginkluojanti šypsena turėjo galios, tiesiog pasidaviau srovei“9.
J. Ivanauskaitė pritaria C. G. Jungo kritiškumui, kai šis rašo apie vakariečius Indijoje. Pakartoja, kad mokslininkas apie Rytuose piligrimaujančius vakariečius yra pasakęs, kad šie visuomet esti „vakarietiško oro buteliuose“, atsitvėrę nuo Indijos įvairiausiais intelektualiniais postringavimais, abstrakcijomis, dogmomis ir klišėmis. Ji pati jaučiasi tokia vakariete, nes visada siekia perkeisti, prijaukinti kambarius, kuriuose tenka apsigyventi. „Juk rytietis liktų sau palaimingai sėdėti tarp keturių nedraugiškų sienų ir nieko net nebandytų keisti“10, – sako rašytoja.
J. Ivanauskaitė primena, kad C. G. Jungas, pats labai išsamiai gilinęsis į rytietišką pasaulėžiūrą, ne kartą yra įspėjęs apie pavojus, su kuriais gali susidurti užsieniečiai, bandantys aprėpti Oriento erdvę, svetimą jų gimtajai kultūrai. Jis svarstė, ar įmanomas pasikeitimas dvasinėmis vertybėmis, juo labiau jų visiškas perėmimas ir permanymas, ar vakariečių žavėjimasis Rytais pasmerktas likti vien tik imitacija? Sąmoningą ar nesąmoningą rytietiško gyvenimo būdo mėgdžiojimą C. G. Jungas laikė ne mažiau pavojingu už pamišimą, kuris apima „išjungus visus įprastinio gyvenimo saugiklius“, atsisakius sociumo priimtų normų. Jis rašė, kad daugelis žmonių dabinasi Rytų metafizikos teorijomis kaip egzotiškomis plunksnomis ir visai pasiklysta, nes išplėšia vien „magiškąsias“ idėjas iš Oriento pasaulėžiūros konteksto ir vartoja jas tik išoriškai, kaip kvepalus arba papuošalus. „Žmonės yra pasiryžę viskam, nesvarbu, kaip absurdiška tai būtų, kad tik išvengtų akistatos su pačiais savimi“, – tvirtino šiai akistatai visą savo gyvenimą paskyręs mąstytojas“11.
Sekdama jo mokymu, Jurga vis dėlto išlaiko kritinę distanciją ir siūlo atskirti psichoanalizę ir budizmą. C. G. Jungas pataręs, kad prieš pradedant gilintis į savo pasąmonę, vadinasi, su ja konfrontuoti, reikėtų turėti „saugiklius“, tvirtą, gerai subalansuotą psichikos struktūrą ir vidinę pusiausvyrą12.
C. G. Jungas ateina rašytojai į pagalbą, kai jai reikia suvokti sudėtingus savojo Aš ir aplinkinio pasaulio santykius. Kita vertus, rašytoja pasitiki C. G. Jungo atrastu terapijos metodu, jis yra jos autoterapijos mokytojas. Jurgai padarė įspūdį mokslininko prisipažinimas, kad po penkerių ar šešerių metų kovos su savo pasąmone jis kasdien ėmė piešti po mažą mandalą. Vėliau, dirbdamas su pacientais, skatinęs visus besikankinančius žmones piešti. Ir daugeliui spontaniškos, lyg iš pasąmonės gelmių iškylančios mandalos tapo tarsi stebuklingais gelbėjimosi ratais. J. Ivanauskaitė gilinasi į C. G. Jungo koncepciją, siekdama sau atverti, kodėl mandalų piešimas gali gydyti sutrikusią asmenybę. Randa: „C. G. Jungas rašė, kad asmenybės esmė, kurią jis vadino self (budizme tai, mano manymu, įvardijama kaip Budos prigimtis), yra svarbiausias viso mūsų dvasinio augimo tikslas. Šis augimas vyksta ne linija, bet spirale, sukantis ratu, todėl geriausia šio proceso išraiška kaip tik ir yra mandala“13. J. Ivanauskaitė išbando pasiūlytą metodą ir sukuria šimto dešimties mandalų ciklą. „Piešdama, – skaitome rašytojos ir dailininkės ranka rašytą laišką, – negalvojau apie jokį žiūrovą, netgi stengiausi tai, ką darau, žūtbūt nuslėpti nuo bet kokios svetimos akies. Tačiau keliui pasibaigus, baigėsi ir ją lydėjusi maginė apeiga. Ratas užsidarė. Tibetiečiai iš spalvoto smėlio supiltas mandalas suardo, o smiltis išpila į upę. Savo mandalas aš tiesiog pasiunčiau oro paštu į Lietuvą, nusprendusi, kad jei jos pradings pakeliui – taip turi būti, o jei pasieks Vilnių, vadinas, joms dar lemtas kažkoks kitoks likimas…“14 Kadangi visos šimtas dešimt mandalų sėkmingai pasiekė Vilnių, Jurga tikriausiai nebūtų prieš, kad vieną dieną visas ciklas (bent jau pusė, ar du trečdaliai) būtų išleistas viename albume. Tai būtų pirmasis Lietuvoje C. G. Jungo įdiegtos mandalų piešimo kaip autoterapijos technikos vizualusis registras. Jurga rašo: „Man teko matyti C. G. Jungo pacientų – namų šeimininkių, tarnautojų, verslininkų, mokslininkų – pieštas mandalas, kurios savo struktūra ir išraiškos priemonėmis niekuo nesiskyrė nuo tų, kurias iš savo spalvoto smėlio pila Tibeto vienuoliai ar slaptuose rankraščiuose vaizdavo viduramžių Europos mistikai. Tai byloja ne tik apie kolektyvinę pasąmonę, bet ir apie kiekviename žmoguje slypinčias kūrybines jėgas. Manyčiau, kad kūrybos esmė bei prasmė kaip tik ir yra perteikti tą žmogaus dvasios pilnatvę“15. Ji rekomenduodavo išbandyti šią autoterapijos kelią nuo depresijos kenčiantiems artimiesiems.
Antroje Rytų trilogijos knygoje „Kelionė į Šambalą“ J. Ivanauskaitė vėl grįžta ir prie mandalų, ir prie C. G. Jungo. „Man pačiai, – sako J. Ivanauskaitė, – šioje kelionėje atsiduriančiai ekstremaliose, sunkiai paaiškinamose ar visai nesuvokiamose situacijose, piešimas irgi virto bene svarbiausiu asmeninės magijos atributu“16. Rašytoja supranta, kad kelionė į save per mandalų kelią pavojinga, nes sąmonė gali neišlaikyti nežabotų ir mįslingų pasąmonės gaivalų lavinos. Ji taip pat supranta, kad šiems pradams susidūrus gali įvykti sprogimas, ir pritaria nuomonei, kad agresyvius, šlykščius, siaubingus savo esybės pavidalus reikia priimti tokia pat atvira širdimi, ramiu protu, kaip ir tauriuosius. Pirmajame šios knygos skyriuje keliamas retorinis klausimas: ar tas pasąmonės išlaisvinimas vizualiojoje Jurgos kūryboje, kuriant paveikslų ciklus „Mandalos“ bei „Tibeto mirusiųjų knyga“, būtų buvęs įmanomas be André Bretono bei Salvadoro Dali suformuoto šūkio „Išlaisvinkime pasąmonę“? Jurga, piešdama mandalas, išlaisvina savo pasąmonę, tačiau ne froidiška, o jungiška to žodžio prasme. Jos mandalos – tai jungiškasis siurrealizmas. Todėl kai kurios jų nė iš tolo neprimena ne tik Rimanto Sakalausko sukurtos Tibeto skvere, bet ir kanoninių mandalų piešinių. Jurga, naudodama C. G. Jungo metodą, kūrybiškai jį pritaiko, išplečia jo ribas.
Kai Jurga piešė savąsias mandalas, per vieną petį žiūrėjo ją kamuojantys vidiniai košmarai, per kitą – ją gydantis ir guodžiantis C. G. Jungas. Tačiau aplink trypinėjo iš Jurgos sąmonės niekada neišnykę ir vakarietiškojo siurrealizmo (Salvadoro Dali, Paulio Delvaux, Giorgio de Chirico), ir lietuvio Šarūno Saukos šešėliai. O aplinkui, galbūt ore, skraidė ir siautė, skverbėsi į Jurgos kūną, sąmonę, pasąmonę – ir į mandalą – savo teritoriją jaučiančios senosios Tibeto dievybės. Jurgos mandalos labai įvairios. Vienos jų tradicinės, geometrinės sandaros, kitos gerokai nutolusios nuo įprasto kanono. Daugelis jų vaizduoja budistines dievybes su joms būdingais atributais ir simboliniais ženklais. Figūros dažniausiai statiškos ir frontalios, tačiau yra ir ekspresyvų judesį perteikiančių atvaizdų. Kai kurios mandalos turi siužetinio vyksmo užuomazgų, atskleidžia vaizduojamų figūrų tarpusavio ryšį, santarvę ar antagonizmą. Išsiskiria koliažo technika sukurti juslių įvaizdžiai, praturtinti augaliniais motyvais. Ne vienoje mandaloje pasikartoja juodos kosminės erdvės fonas, nusėtas dangaus šviesuliais. Daugybė visatos akių žvelgia į pasaulį ir mus.
Jurga pasuka C. G. Jungo keliu ir, pajutusi savyje slėpiningų jėgų veikimą, dvasinę harmoniją bando išsaugoti piešdama mandalas: „Kartais šiam užsiėmimui skirdavau pusvalandį, kartais – dieną, tačiau visada tai buvo ne šiaip sau piešimas, o maginė apeiga. Kaip tik todėl savo kūrinius drįstu vadinti mandalomis, nors tik keli iš 110 piešinių atitinka tikrąją šio ženklo reikšmę“17. Dailininkė ir rašytoja mandalas numeruoja, užrašo tikslią datą. Pagal mandalų turinį galima net atsekti Jurgos vidinių būsenų slėgį ir bangavimus.
Dailėtyrininkė Kristina Stančienė atkreipia dėmesį, kad „nemažai Ivanauskaitės darbų (ypač vėlyvųjų) atrodo tarsi savotiški egzorcizmo seansai. Ypač tie, kuriuose baugina mirties, fizinio susidorojimo scenos, žmogaus ir žiaurių mistinių dievybių sandūra. <…> Ivanauskaitės darbuose dievai, demonai, dvasios, kurioms suteikta fizinė forma, kūniškas pavidalas, paverčiami dekoratyviomis emblemomis, tad gal jie nustoja ir savo galių. Galbūt tai tik Rytų tradicijų neišmanančio europiečio sapaliojimas – tačiau jų energinis užtaisas liudija, kad jie atsirado ne šiaip sau, ne tik kaip banali „saviraiška“, bet ir kaip ritualas, veiksmas, nukreiptas į individo ir pasaulio išorę, o kartu ir vidun, kaip nuolat troško pati menininkė“18.
„Nepaisant žmogaus racionalumo, – rašo C. G. Jungas, – žmogų valdo jėgos, kurios nepaklūsta jo valiai. Žmogaus dievai ir demonai niekur nedingo, jie tik gavo naujus vardus. Tie demonai palaiko jame nuolatinį nerimą, neaiškią baimę <…>“19. Demonas – tai dievybė, galingesnė už žmogų, ateinanti iš antgamtinės aplinkos. Demonai nesivadovauja gėrio ir blogio kategorijomis. Graikų ir romėnų mitologijoje jie paprasčiausiai nusileidžia į žmogų ir jį valdo kaip svetima, nesuprantama dvasia. Tokia yra archetipų galia. Jų poveikis yra numinozinis. Archetipai gali vilioti, sužavėti, įtraukti į prarają ar išvesti į kalną20.
J. Ivanauskaitę su C. G. Jungu artina ir jos išskirtinis dėmesys sapnams. Romane „Mėnulio vaikai“ veikėja pasakoja kasnakt sapnuojanti vis tą patį sapną, kaip tekina lekia, laužydama akinamai raudonus meldus, atsitrenkia į savo mylimąjį. Toliau veiksmas vyksta tarsi išjudėjusiame ir į kino kadrus peršokusiame S. Dali paveiksle. Ji ima slysti mylimajam iš rankų, tampa kažkokiu skysčiu, perregimu it vanduo. „Paskui viską aplinkui užlieja geltona spalva, manęs nebėra, o Tau ant galvos nutupia didžiulis tamsiai žalias paukštis švytinčiomis akimis. Tavo kūnas nuo jo svorio ar smūgio staiga ima skilti; nuo pat viršugalvio visas sueižėji ir pradedi trupėt smulkiom šukėm, kurios lekia į visas puses tarsi sviedžiamos išcentrinės jėgos, be garso, geltonai švytėdamos blausioje prieblandoje…“21
Kitas veikėjas atsibudęs supranta, kad sapnavo svetimą sapną. Pasakojimas adresuojamas kitam asmeniui, artimai merginai. Pasakojama, kaip ji irgi sapnuojama: „Mane apėmė klaikus noras išvysti, ką gi tu turi ant to padėklo, tačiau nenumaldoma jėga ėmė kelti aukštyn, aš vėl atsidūriau tiesiai virš tavęs, tas pats smarkus vėjas nutraukė alyvuotą skudurą. Aš išvydau ant to spinduliuojančio padėklo gulinčią savo galvą. Sutikau pašaipų savo paties akių žvilgsnį, tu taip pat pažvelgei aukštyn“22. Pašaipus paties autoriaus žvilgsnis nukirstoje galvoje, kartais – ir ant padėklo – dažnas Š. Saukos paveikslo motyvas („Autoportretas su slyva“, 1983; „Autoportretas Nr. 2“, „Autoportretas Nr. 4“, 1985).
Nukirstos galvos vizija lydi rašytoją J. Ivanauskaitę ir keliaujant Himalajų papėdėje. Savo poetinėse meditacijose ji rašo: „Mirties viešpats alsuodamas ugnimi / Palinksta prie mano šalto guolio. / Surinku, išvydus kruvinam vėriny / Nukirstą galvą Lhasos vienuolio“23.
Viena J. Ivanauskaitės prozos kūrybinių ypatybių – sapnas čia irgi neretai tampa realesnis už realybę. Prancūzų filosofas Jacques’as Derrida knygoje „Aklojo memuarai“ rašo, kad šalia lovos laikydavo bloknotą ir rašiklį, kad iki galo nenubudęs galėtų užsirašyti sapnus. Taip jis vieną naktį, pusiau miegodamas, nedegdamas šviesos ir stengdamasis išlaikyti sapno giją, užsirašęs tekstą, kuris pasitarnavo jam kaip parodos, skirtos akliesiems, koncepcija24. Viename interviu J. Ivanauskaitė sako, kad ir ji diktofoną buvo pasidėjusi prie lovos, kad vos pabudusi galėtų užsirašyti sapnus, nes kartais atrodydavo, kad susapnuojanti kažką visiškai genialaus. Rytą paklausiusi – mieguistu balsu kažkokių niekų prišnekėta. Ir pati sau tokia juokinga pasirodžiusi. Viena iš rašytojos mylimiausių jos pačios parašytų knygų, užbaigianti Tibeto ciklą, yra pavadinta „Sapnų nublokšti“: „Ši knyga iš dalies atsirado per sapno būseną. Miegodama sukurdavau ištisus sakinius, frazes ar pastraipas. Miegodama patirdavau ir labai keistą pojūtį – kaip mano pasąmonė kuria tolesnę romano eigą ir herojų likimų posūkius. Pabudusi nieko neprisimindavau, bet, atsisėdus prie kompiuterio, tai, kas sapne buvo sukurta, palengva iškildavo į paviršių. Man net būdavo įdomu ir smalsu, kaip baigsis tas ar kitas epizodas, lyg skaityčiau svetimą knygą“25.
Ankstyvajame J. Ivanauskaitės tapytame paveiksle, pavadinimu „Sapnas“, kurio fragmentu iliustruojamas paskutinės jos eilėraščių knygos „Odė džiaugsmui“ aplankalas, matome gulinčią mergaitę, panašu, kad dailininkės ir rašytojos alter ego , kuri tarsi sapnuoja, bet žvelgia į pasaulį atviromis akimis. Ką ji mato? Baltą kardelį, palinkusį virš jos galvos. Tai tarsi sapnas-svajonė, besiskiriantis nuo sapno-rupios realybės. Ramutės Rachlevičiūtės nuomone, šis ankstyvasis Jurgos darbas yra tarsi mirties jaukinimasis: „Miegojimo būsena glaudžiai susijusi su išėjimu anapusybėn: miegoti – tai kasnakt numirti ir kas rytą prisikelti“26.
Sapno simbolika dar vienu netikėtu aspektu tiesiogiai įsiaudžia į rašytojos patyrimo audinį jos kelionėje po Himalajų priekalnius. Čia ji nutaria aplankyti sapno jogą praktikuojantį Minlingą Rinpočę, padovanoti jam molio gabalėlį iš Mindrolingo vienuolyno, kurio vadovu jis kažkada buvo. Norinčiam praktikuoti sapno jogą sapnuojant svarbiausia suvokti, kad sapnuoji, ir atpažinti savo „iliuzinį“ kūną, netapatinti jo su grubiuoju pavidalu ar ego . Dieną dera medituoti savo fizinio pavidalo iliuziškumą, stengiantis įsivaizduoti jį ir visą aplinkui esančią tikrovę tik kaip atspindį veidrodyje. Susitikti su sapno jogą praktikuojančiu Rinpoče nėra lengva, nes kiekvieną kartą priimdamas žmogų jis turi nutraukti savo meditaciją ir grįžti iš Kitos realybės į šį, kasdieniškąjį būvį. Bet rašytoja vis dėlto pasiryžta. Įspūdis pranoko lūkesčius: „Sangjum vėl duoda ženklą, ir mes nusilenkę tris kartus puolame ant žemės. Paskui keliais slenkame per grindis, išblizgintas tokių kaip mes maldininkų, nuo durų iki pat iš pažiūros kieto Rinpočės guolio. Čia suklaupus nebevalia į jogą pakelti nei galvos, nei akių. Jaučiu tik jo pulsuojančią jėgą, kuri mane baugina taip, kaip baugina kai kurie reikšmingi sapnai, esminės įžvalgos ar nuojautos“27. Išėjusi į lauką rašytoja stulbsta toliau: „Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad šį kartą tikrai pabuvojau ANAPUS DURŲ, tačiau suvokiu tik tiek, kad nieko nebesuvokiu. Kitų lygmenų dvelksmas, kurį ką tik patyriau, buvo toks galingas, kad dabar belieka pripažinti visišką savo pačios menkumą. Savo ribas. Savo žemą skrydį. Savo lėkštas fantazijas, kai bandau įsivaizduoti mums visiems pažadėtos, bet vos kelių pasiryžėlių teaplankytos Kitos tikrovės neaprėpiamybę“28.
J. Ivanauskaitės labai dėmesingai skaitytas ir gerbtas C. G. Jungas pasakytų, kad pasąmonė yra autonominis psichinis esinys ir bandymai ją treniruoti atneša tik laikiną sėkmę ir yra žalingi pačiai sąmonei. Sapnų sferoje gamta negali būti pagerinta, o jos paslaptys pakeistos, čia mes galime tik klausytis, nesikišti. Sąmonę galima apgauti, bet pasąmonės – ne. C. G. Jungas prisimena Augustiną, kuris dėkojo Dievui, kad šis nepadarė jo atsakingo už savo sapnus29. Gal sapno pasaulis nėra anapus realybės, o tiesiog integrali – kartais iš tiesų šokiruojanti, priverčianti naujai pamatyti tikrovę, skatinanti mąstyti, o kartais tiesiog įdomesnė ir spalvingesnė – realybės dalis? C. G. Jungas pasakytų kitaip: sapnas – simbolis, atveriantis egzistuojančią, bet neįsisąmonintą realybę. Jis pastebėjo, kad yra labai daug panašumų tarp ligonių haliucinacijų, kliedesių, senovinių mitų, viduramžių mistikų vizijų ir sveikų žmonių sapnų. Pasirinkęs keturis šimtus iš tūkstančio aprašytų vieno, kaip jis sako, puikiai išsilavinusio jauno žmogaus sapnų, C. G. Jungas parašo knygą „Sapnų alchemija“. Jam pasirodė svarbu tai, kad jaunuolio išsilavinimas nebuvo istorinis, filologinis ar etnologinis, kad simboliai į sapną atplaukia iš pasąmonės, o ne iš išsilavinimo. Kad nedarytų įtakos tam jaunuoliui, sapnų užrašinėtojui, jis stengėsi kuo mažiau pats bendrauti – susisiekdavo per asistentę. C. G. Jungas širdingai dėkoja sapnų „autoriui“ už pasitarnavimą mokslui30.
Būtent dėl šio iracionalaus, bet realaus psichinio pasaulio pasipriešinimo prie jo vis dėlto priartėjusi J. Ivanauskaitė patiria galingą kitų lygmenų dvelksmą. C. G. Jungas sako, kad jei sąmonė sugeba kūrybiškai įvaldyti archetipo prigimtį, sukuriami įsimintini meno kūriniai, gimsta naujos idėjos. J. Ivanauskaitės pagarba sapnams, kaip ir visai archetipinei žmogaus sielos daliai – kaip objektyviai ir simbolių prisodrintai realybės sferai – sudaro vieną iš jos kūrybos unikalumo bruožų.
1 Žr.: Rudaitytė R. In Search of The Self: Jurga Ivanauskaite’s A Journey to Shambala // Literatūra. – 2009. – Nr. 51 (4). – P. 114–120.
2 Žr.: Ivanauskaitė J. Tibeto mandala. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – P. 334, 339, 340, 378, 379, 468, 469, 478, 496.
3 Ivanauskaitė J. Ragana ir lietus. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 135.
4 Ivanauskaitė J. Agnijos magija. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – P. 37.
5 Ten pat. – P. 76.
6 Rubavičius V. Kaip sugrįžti į kūną? // Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos. VI. – Vilnius: LFMI leidykla, 2007. – P. 96.
7 Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 632.
8 Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą // Tibeto mandala. – P. 341.
9 Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 514.
10 Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą // Tibeto mandala. – P. 292.
11 Ten pat. – P. 294.
12 Ten pat. – P. 295.
13 Ten pat. – P. 338.
14 Šeimos nuosavybė. Su kai kuriomis reprodukcijomis galima susipažinti: Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą. – Vilnius: Tyto alba, 1997. Fotografuotas įdėklas.
15 Ivanauskaitė J. Rytai–Vakarai meditacijų tyloje // Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos. VI. – P. 38.
16 Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą // Tibeto trilogija. – P. 338.
17 Iš šimto dešimties J. Ivanauskaitės pieštų mandalų dvidešimt yra eksponuojamos rašytojos internetiniame puslapyje www.jurga-ivanauskaite.lt ir knygoje „Kelionė į Šambalą“ (1997).
18 Stančienė K. Dvasingumo paieškos // 7 meno dienos. – 2011. – Gruodžio 16.
19 Jung K. G. Žvelgiant į pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994. – P. 87.
20 Žr.: Buzaitė S. Kolektyvinė pasąmonė ir individualus likimas. C. G. Jungo mokymas apie archetipus // Šiaurės Atėnai. – 1992. – Sausio 24. – P. 6.
21 Ivanauskaitė J. Mėnulio vaikai. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – P. 135.
22 Ten pat. – P. 129.
23 Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 593.
24 Derrida J. Memoirs of the Blind. The Self-Portrait and Other Ruins. – Chicago and London: The University of Chicago Press, 1993. – P. 16.
25 Ivanauskaitė J. Rytai–Vakarai meditacijų tyloje // Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos. VI. – P. 44.
26 Rachlevičiūtė R. Mėnulio šalies piligrimė // Jurga Ivanauskaitė. 1961–2007. Sankryžos. Retrospektyvinės parodos katalogas. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – P. 14–15.
27 Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 625.
28 Ten pat. – P. 626.
29 Юнг К. Г. Алхимия снов. – Санкт-Петербург: Timothy, 1997. – P. 13.
30 Ten pat. – P. 11.
Giedrius Saulytis. Krikščionybės ateitis: konfesinė ar pasaulietinė?
2014 m. Nr. 10
Šiais metais Santaros-Šviesos suvažiavimo rengėjų pasiūlyta vienos dalies tema „Krikščionybės likimas“ tarsi įpareigotų pateikti eschatologinę, o gal net apokaliptinę ateities projekciją, bet svarbiau yra tai, kad ji kyla iš susirūpinimo ir nerimo, na, mažų mažiausiai smalsumo dėl krikščionybės rytojaus. Akivaizdu, kad palyginus šiandieninį krikščionybės paveikslą su, tarkime, tuo, koks jis buvo tik prieš vieną amžių, pastebėtume nemenkus pasikeitimus – tarpkonfesines kovas pakeitė ekumeninė laikysena ir bendradarbiavimas, o Vatikano II-asis susirinkimas inicijavo Romos katalikų bažnyčios reformas. Modernybės, egzistencializmo ir postmodernizmo idėjos ne tik paveikė XX a. krikščionišką teologiją bei pastoraciją, bet ir toliau formuoja naują Bažnyčios vaidmens pasaulyje suvokimą. Tad, vengdami radikalių pranašysčių, nuosaikiai galime svarstyti apie krikščionybės rytojų. Šiam tikslui pasitelksime tris autorius, – kataliką, stačiatikį ir evangeliką – kurių įžvalgos patalkins apžvelgiant krikščioniškos minties raidą ir konstruojant galimas Bažnyčios ateities vizijas.
Krikščionybės paradigmos
Katalikų dvasininkas, Vatikano II susirinkimo ekspertas-patarėjas teologijos klausimais (drauge su Josefu Ratzingeriu), Tiubingeno universiteto profesorius Hansas Küngas įvardija ir apibūdina skirtingas teologines paradigmas, kitusias per Bažnyčios istoriją. Sekdamas Thomo Kuhno pėdomis, H. Küngas teigia, kad paradigmos ne evoliucionuoja, bet įsitvirtina per konceptualias revoliucijas. Skirtingai nuo mokslinių teorijų revoliucijų, kurios vieną paradigmą pakeičia kita, teologinės koncepcijos gyvuoja drauge, tik viena jų aiškiai dominuoja. Pasak H. Küngo, krikščioniškos minties raidą, o sykiu ir bažnyčios istoriją apibūdina šešios paradigmos: (1) judaistinė apokaliptinė ankstyvosios krikščionybės, (2) helenistinė patristinės krikščionybės, (3) viduramžių Romos katalikų, (4) protestantiška Reformacijos, (5) moderni Apšvietos ir (6) postmoderni ekumeninė.
Iš tikrųjų reikia pripažinti, kad eschatologinė Dievo karalystės vizija sudaro nemažą Naujojo Testamento teologijos dalį. Kelios pirmos krikščionių kartos, patyrusios nuožmius persekiojimus, karštai laukė netrukus sugrįšiančio Jėzaus Kristaus, kuris teis priešišką Romos imperiją ir taps pasaulio soter – gelbėtoju. Paskutinėje Biblijos knygoje – Apokalipsėje – net tris kartus skamba Kristaus žodžiai „štai aš veikiai ateinu“. Atkreipkime dėmesį, kad apokaliptinis žanras užgimė ne su Naujuoju Testamentu, o anksčiau, III–II a. prieš Kr., vadinamuoju tarptestamentiniu arba Antrosios šventyklos periodu. Kaip vieną šio žanro pavyzdžių būtų galima paminėti Enocho knygą, kurios tvano naratyvas, beje, įkvėpė režisierių Darreną Aronofsky’į savitai „Nojaus laivo“ ekranizacijai.
Nedvejotinai apokaliptinės nuotaikos būdingos ne vien judaistinei ankstyvajai krikščionybei, bet ir vėlesnėms kartoms. Krikščionis jos apima kassyk, kai kyla žiaurūs karai, siaučia maras ar valdžią pasiglemžia koks nors despotas. Vis dėlto jau II–III a. dramatišką eschatologinio teismo dramą patristiniuose tekstuose išstumia helenizuota estetika, kuri daugiausia formuoja Bizantijos krikščionybę. Justinas Kankinys, Klemensas Aleksandrietis, Origenas pradeda drąsiai naudoti turtingus intelektualinius platonizmo išteklius, kurie konceptualizuoja, o kartu ir helenizuoja evangelinę mintį.
Kaip žinoma, iki Nikėjos susirinkimo dominuoja graikiškai, o po jo – lotyniškai rašantys Bažnyčios tėvai. Pastarųjų pirmtakas Tertulijonas pats kūrė lotyniškus naujadarus, įprasminančius biblines kategorijas, kaip antai trinitas Trejybei nusakyti. Sakoma, kad jis pirmas pritaikė ir žodį sacramentum, atitikusį graikišką mysterion terminą, Jėzaus paliepimams dėl Viešpaties vakarienės ir naujatikių krikšto. Panašiai ir vėlesniems Vakarų bažnyčios mąstytojams, ypač Augustinui, rūpėjo sielos išganymo institualizavimas ir soteriologinių, t. y. išganymo galių suteikimas sakramentams. Taip buvo inauguruota viduramžių Romos katalikų paradigma.
Reformacijos tėvų protestas visų pirma buvo nukreiptas ne prieš ją, bet prieš nesibaigiančius scholastikos išvedžiojimus. Martinas Lutheris krikščionybės galią siejo su širdies tikėjimu ir Dievo malonės potyriu, o ne su tomistiniais Dievo egzistencijos argumentais. Reformacijos daktarai mėgino grįžti ad fontes, o jų mintį pasigavę protestantų kunigaikščiai nebegalėjo taikstytis su monetarine Romos politika. Kaip yra rašiusi Ingė Lukšaitė, XVI a. pradžioje ir viduryje žmonės Europoje nebegalėjo mąstyti ir gyventi po senovei. Iš tiesų tokį nesitaikstymą ir maištą galime laikyti paradigmatiniu teologinių revoliucijų pavyzdžiu. Prisimintina, kad būtent dėl jo į Europos universitetus grįžo graikų ir hebrajų kalbų mokymasis. Šventą Raštą originalo kalbomis pradėję skaityti studentai netruko aptikti Jeronimo vertimo klaidų Vulgatoje, kuri viduramžiais laikyta „neklystančia“. Šis atradimas skatino senų rankraščių paieškas vienuolynų bibliotekose ir naujų Biblijos vertimų atsiradimą.
Proto ir Apšvietos amžius sukėlė dar vieną revoliuciją, kurios metu teocentrišką ankstesnių paradigmų akcentą pakeitė antropocentrizmas, teigiantis laisvą valią ir atsakomybę. Sąmoningas žmogaus apsisprendimas įgavo didesnę vertę nei išorinis paklusnumas bažnytinėms dogmoms. Teokratinę Bažnyčios ir valstybės sąjungos idėją, kurios vardan buvo rengiami kryžiaus žygiai ir pateisinama inkvizicija, pakeitė šių galių atskyrimo ir tolerancijos koncepcijos. Johnas Lockas „Laiške apie toleranciją“ teigė, kad Bažnyčia esmiškai skiriasi nuo valstybės, narystė joje yra laisvanoriška, o ne prigimtinė. Tikėjimas vėl, kaip ankstyvojoje krikščionybėje, kyla iš individualaus apsisprendimo, o ne iš paklusnumo išorinei galiai. Šios paradigmos atėjimas implikavo nekonformistinių kongregacinių, o ne episkopalinių bendruomenių, pavyzdžiui, baptistų bažnyčių, kūrimąsi.
Didžiosios krikščionių konfesijos, reaguodamos į Apšvietos kritiką, ieškojo būdų, kaip sustiprinti savo išklibintą autoritetą. Romos katalikai Vatikano I susirinkime (1869–1870) priima popiežiaus neklystamumo dogmą, o dalis protestantų šiek tiek vėliau – Biblijos teksto, kuris negali klysti net ir moksliniais klausimais, doktriną (šią tendenciją atspindi serija leidinių pavadinimu „Fundamentals“, išleistų Los Andžele 1910–1915 m., iš kurių ir kilo fundamentalizmo terminas, šiandien taikomas ne tik krikščionių, bet ir musulmonų radikalams). Taigi katalikai mėgino slėptis po „neklystančio“ ganytojo lazda, o evangelikai gręžėsi į fundamentalistinį Biblijos aiškinimą (beje, H. Küngas prarado teisę dėstyti katalikų teologiją, kadangi atmetė popiežiaus neklystamumo dogmą). Evangelikų universitetuose, priešingai nei katalikų seminarijose, Apšvietos idėjos pagimdė liberalią teologinę mintį. Jos tėvu laikomas Fridrichas Schleiermacheris savo garsiosiose „Prakalbose apie religiją“ kreipiasi į „kultūringus krikščionybės niekintojus“, vildamasis juos įtikinti neniekinti to, ko jie nepažįsta. Roma irgi negalėjo pabėgti nuo modernybės, tik ji pasivijo beveik dviem amžiais vėliau, paskatindama Vatikano II susirinkimo reformas.
H. Küngas teisus, tvirtindamas, kad nei katalikiškas tradicionalizmas, siekiantis grąžinti Romos hegemoniją, nei protestantiškas fundamentalizmas, atsisakęs dialogo su Apšvietos idėjomis, nepasiteisina. Krikščionybės ateitį H. Küngas sieja su postmodernia ekumenine paradigma, kuri remsis pliuralistine holistine sinteze. Ji neapsiriboja vien ekumeniška konfesijų laikysena viena kitos atžvilgiu, bet taip pat kviečia taikiam tarpreliginiam dialogui ir globalios etikos kūrimui. Esminiai teologiniai pokyčiai, pasak H. Küngo, turėtų vykti teologijos ir gamtos mokslų polemikoje, teologinėje antropologijoje, kuri komplimentarinį moters vaidmenį pakeis holistiniu egalitariniu modeliu, teologijos ir psichologijos integracijoje, išsilaisvinimo teologijoje ir politikoje, įtvirtinant socialinį teisingumą ir ginant neturtinguosius, ir galiausiai, nors tai ne mažiau svarbu, kovoje už planetos išlikimą artėjančių ekologinių katastrofų akivaizdoje.
Teokratijos pabaiga
Religijos filosofas ir bene žymiausias XX a. pradžios rusų išeivijos inteligentas Nikolajus Berdiajevas krikščionybės istorijoje regi tik tris epochas. Ankstyvoji ir vėlyvoji Bažnyčia yra nepriklausoma nuo pasaulietinės valdžios, priešingai nei vidurinioji (nors ne vien viduramžių), kuri noriai naudojosi politinės galios svertais. Pagrindinis šios periodizacijos kriterijus yra Bažnyčios santykis su pasaulietine valdžia.
N. Berdiajevo apmąstymų apie krikščionybės ateitį pagrindinė premisa yra ta, kad Dievo ir ciesoriaus karalystės esmiškai skiriasi. Krikščionybės prigimtis negali būti išreikšta socialinėmis kategorijomis. Jėzus aiškino: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jn 18, 36). Krikščionybė nekinta ontologiškai, ji keičiasi istoriškai ir kultūriškai. Rusijos stačiatikybės klaida – N. Berdiajevui visų pirma rūpi Stačiatikių bažnyčios tiesa ir klaidos – buvo tikėjimo ir monarchijos sąjunga. Šioji suponavo stačiatikybės krizę Rusijoje ir baigėsi Spalio revoliucija, kuri N. Berdiajevui žymi paskutinės epochos pradžią. Esminę krikščionybės intenciją N. Berdiajevas įžvelgia Kristaus raginime ieškoti Dievo karalystės, suvokiant, kad žemiškos gėrybės bus pridėtos (žr. Mt 6, 24–34). Revoliucija ieško viso to, ką Dievas žada pridėti, bet ne pačios Dievo karalystės. Todėl visos socialinės revoliucijos savo siekiais yra priešingos Kristaus nurodymui. Revoliucija, lygiai kaip ir religinė monarchija, negali įgyvendinti Dievo žodžio. Ankstyvosios bažnyčios krikščionims apskritai nerūpėjo politiniai procesai, o juo labiau jiems buvo svetimos krikščioniškos imperijos kūrimo ambicijos.
Antroji epocha prasideda su Konstantino Didžiojo atsivertimu į krikščionybę. Bažnyčia įgauna žemiškų galių, bet praranda dangiškąsias. Imperija tampa krikščioniška, o Bažnyčia – imperine. Ankstyvąją krikščionybę N. Berdiajevas palygina su prarastu rojumi, iš kurio išėjus susipina Dievo ir ciesoriaus valdžia. Šį aljansą jis įvardija skirtingais terminais – papacezarizmas Vakaruose ir cezariopapizmas Rytuose. Tiek Romos katalikų, tiek Konstantinopolio ortodoksų, o vėliau Maskvos stačiatikių, bažnyčios virsta teokratinėmis viduramžių valstybėmis. Pati jų prigimtis implikuoja neišvengiamą tragišką baigtį. Vakarų Europoje teokratija žlunga dėl sekuliarizacijos, o Rusijoje – dėl revoliucijos. Teokratija Berdiajevui yra visų socialinių utopijų motina. Kaip ir kiti to meto slavofilai, N. Berdiajevas apmąsto mesijinę rusų tautos idėją, įgaunančią tai apokaliptines, tai revoliucines formas. Jis neatmeta Rusijos monarchijos atgimimo, nors kitokia forma nei iki revoliucijos. Žiūrint į šios dienos Rusiją ir turint omeny, kad N. Berdiajevas apie tai rašė 1925 m., šią įžvalgą galima būtų laikyti kone pranašiška. Pavyzdžiui, šių dienų imperinius Rusijos siekius Pietų ir Rytų Ukrainoje įgyvendinantis Igoris Girkinas, pravarde „Šaulys“, beje, anksčiau lydėjęs Maskvos patriarchą Kirilą į Krymą bei globojęs relikvijų kelionę po Ukrainą, užgrobtame Slavianske su savo kariais žygiavo miesto gatvėmis, nešdamas ikonas ir Kristaus atvaizdą su užrašu „Už tikėjimą, už carą, už šventąją trivienę Rusią“. Be abejo, V. Putinas gali prisidengti N. Berdiajevo mintimis ir mėginti pateisinti savo grobuonišką politiką, siekdamas, kaip jam atrodo, įgyvendinti seną Maskvos kaip trečiosios Romos pranašystę, tačiau tai nieko bendro neturi su N. Berdiajevo regima krikščionybės ateitimi.
Krikščionybės likimą, o sykiu ir ateities istoriją N. Berdiajevas sieja su trečiąja epocha, kuri bus panaši į pirmąją. Tuomet tikėjimas atsiskleis dvasiniu gyvenimo turiniu, o ne formaliomis išorinėmis apibrėžtimis. Sekuliarioje visuomenėje krikščionys niekaip neišvengs persekiojimų, tačiau jie sumažina tik tikinčiųjų skaičių, bet ne tikėjimo gylį. Politinė valstybės globa, kuria daugelį amžių naudojosi Bažnyčia, krikščionybei iš tiesų padarė daugiau žalos nei persekiojimai, kurių neišvengs rytdienos krikščionys. Juos pažinsime ne iš tikėjimo simbolių, bet iš dvasios tvirtybės ir vidinės energijos. Krikščionybės turinį, kaip pradžioje, apibūdins eschatologiniai, o ne istoriniai kriterijai. N. Berdiajevo įžvalgos aktualios ir mums šiandien. Krikščionims nereikėtų su nostalgija žvalgytis atgal į viduramžius, siekiant susigrąžinti prarastas žemiškas galias. Mano manymu, šis nostalgiškas žvilgsnis aiškiai jaučiamas tiek Lietuvos Respublikos įstatymuose, apibrėžiančiuose religinę veiklą, tiek kai kuriose pilietinėse akcijose, tariamai ginančiose krikščioniškas vertybes.
Nereliginė krikščionybė
Dietrichas Bonhoefferis, vokiečių pastorius ir teologas, buvo pakartas už dalyvavimą rengiant pasikėsinimą į fiurerio gyvybę, likus mažiau nei mėnesiui iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Sakoma, kad po M. Lutherio D. Bonhoefferis yra daugiausia cituojamas ir sykiu labiausiai iškraipomas liuteronų teologas. Ugningas pacifistas ir slaptas abvero agentas, dalyvavęs konspiraciniame pasipriešinime nacizmui. D. Bonhoefferio dialektikoje kontrastuoja konservatyvios ir liberalios, konfesinės ir universalios, istorinės ir spiritualistinės teologinės pozicijos. Jo theologia crucis – kryžiaus teologija – sukonkretina tikėjimo tiesas, perkeldama jas iš sakyklų ir poleminių katedrų į kasdienybę. Tikroji Biblijos paskirtis – ne atskiros konfesijos ar ištisos religijos, bet kasdienio gyvenimo, grindžiamo Dievo žodžiu, formavimas. Tarnaudamas pastoriumi-asistentu nedidelėje vokiečių bendruomenėje Barselonoje D. Bonhoefferis susidūrė su atotrūkiu tarp spekuliatyvių teologinių ir konkrečių pastoracinių klausimų ir priėjo prie išvados, kad atjauta sielą gydo labiau nei dogmatika. Dievas gyvena tarp žmonių žmogišku pavidalu, kalbėdamas žmonių lūpomis. Vėliau, jau kalėdamas, savo sužadėtinei D. Bonhoefferis rašė, kad žmogus, besiremiantis į žemę tik viena koja, ir Danguje stovi tik ant vienos kojos.
Ekumeninės D. Bonhoefferio pažiūros formavosi jo kelionių į Ispaniją, Italiją bei JAV metu. Širdingai, garsiai ir su plojimais palydimas Dievo garbinimas juodaodžių baptistų bažnyčioje Manhatane Niujorke D. Bonhoefferiui teikė ypatingą Dievo potyrį. Reflektuodamas savo kelionę į Romą ir ten patirtą kultūrinį šoką, D. Bonhoefferis suprato, kad tautiškumas įkultūrina tikėjimą, tačiau tikėjimas pranoksta vienokią ar kitokią tautinę kultūrą. Ši patirtis D. Bonhoefferiui tapo itin reikšminga, kai Nacionalinė liuteronų bažnyčia Vokietijoje pradėjo remti rasistines Hitlerio idėjas, o patį fiurerį laikyti naujuoju dvasiniu lyderiu, atkursiančiu „eschatologinę“ arijų rasės viešpatystę pasaulyje.
D. Bonhoefferio įsitikinimas, kad tikėjimas yra vertingas tiek, kiek jis veiksmingas čia ir dabar, implikavo aktyvų dalyvavimą pilietinėje veikloje ir Išpažįstančios bažnyčios (Bekennende Kirche) tarnystėje. Ši naujai susikūrusi evangelinė bendrija (tiksliau, kelių bendrijų sąjunga), laikydama tik Kristų suvereniu asmens ir tautos Viešpačiu, atmetė nacių ideologiją ir nepakluso politiniams Reicho įsakymams, kaip antai neleisti žydų kilmės dvasininkams užsiimti ganytojiška veikla, panaikinti bažnyčios narystę žydų kilmės parapijiečiams ir pan. Žydai, pasak D. Bonhoefferio, yra ne tik tiek pat brangūs Dievui kaip kitų rasių žmonės ar krikščionys, bet ir dėl persekiojimų tapę mažutėliais, kuriems paduodantieji nors ir stiklinę vandens nepraras Kristaus užmokesčio. Kita vertus, veždami juos į koncentracijos stovyklas, naciai iš tiesų ten uždaro patį Kristų.
Bažnyčios ateities viziją trumpiausiai išreiškia D. Bonhoefferio nukalta „nereliginės krikščionybės“ arba „krikščionybės be religijos“ kategorija. Svarstydamas apie krikščionybės ateitį Vakaruose, D. Bonhoefferis tikėjo, kad eklesines struktūras pakeis nereliginė krikščionybė. Skirtingas konfesines formas, pasak D. Bonhoefferio, galima palyginti su kitokiais drabužiais, kuriuos Bažnyčia apsirengia skirtingais laikotarpiais. „Kaip kalbėti apie Dievą nereliginiame pasaulyje? – svarsto jis. – Kaip Kristui tapti nereligingumo Viešpačiu? Kaip atrodo nereliginė krikščionybė?“ Išsamiai atsakyti į iškeltus rafinuotus klausimus D. Bonhoefferiui nebeužteko laiko, tačiau šios vizijos esmę vis dėlto galime apčiuopti kad ir šioje citatoje: „Dievotas žmogus turi gyventi bedieviškame pasaulyje nesistengdamas religiškai paaiškinti pasaulio bedievystės. Jis turi gyventi „pasaulietiškai“ ir taip dalyvauti Dievo kentėjime. Toks individas yra išlaisvintas iš klaidinančių religinių prievolių bei draudimų <…>. Būti krikščionimi nereiškia siekti religingumo kokiu nors ypatingu būdu arba, remiantis kuria nors doktrina, laikyti save nusidėjėliu, atgailautoju ar šventuoju. Būti krikščionimi – tai tapti žmogumi, o ne žmogaus tipu, kurį Kristus sukuria mumyse. Ne religinis aktas žmogų padaro krikščionimi, bet dalyvavimas Dievo kentėjimuose sekuliariame gyvenime.“
Apibendrinant telieka pasakyti, kad visos mūsų aptartos krikščionybės ateities projekcijos pabrėžia ekumeniškumą. Krikščionybė vien konfesiniuose rėmuose geriausiu atveju yra nebrandi, o dažniau ksenofobiška, nesaugi, pikta ir priešiška. Konfesinei krikščionybei labiau rūpi savi tikėjimo dogmatai bei simboliai, o ne tikėjimo dvasia. Nežinia, ar rytdienos krikščionys dalyvaus globalinės etikos kūrimo procesuose, kaip mato H. Küngas, ar pagal N. Berdiajevo viziją bus visuomenės atstumtaisiais, panašiais į pirmuosius krikščionis, kurie meile artimui nuginklavo imperiją. Tikėtina, kad autentiškiausiai krikščioniškas dvasingumas reikšis bonhoferiškos nereliginės krikščionybės pavidalu. Tačiau aišku viena, krikščioniškas tikėjimas tikrai neišnyks. Pasak D. Bonhoefferio: „Kristus klajos po žemę tol, kol egzistuoja žmonija, kaip tavo kaimynas, kaip tas, per kurį Dievas kalba tau ir šaukia.“
Adam Zagajewski. Miłoszas jaunas ir senas
2014 m. Nr. 5–6
Vertė Kazys Uscila
Viskas byloja apie tai, kad šių laikų skaitytojai ypač prisiriša prie tų poetų, kurie mirė jauni, kaip Johnas Keatsas ar Novalis, arba anksti užmetė poeziją, kad užsiimtų praktiniu gyvenimu, kaip Arthuras Rimbaud (tiesą sakant, vargu ar įmanoma rasti kitų tokios išskirtinės biografijos pavyzdžių). Mus intriguoja kas nors toks kaip Hugo’as von Hofmannsthalis, kuris, būdamas liceistu, rašė nepaprastus eilėraščius, o paskui lyrikos atsisakė. Yra mūsų epochoje kažko tokio, kas liepia žavėtis fragmentu, spėlioti apie tęsinį, įsivaizduoti pabaigą, kurios nebuvo. Gilią senatvę pasiekusi, brandi kūryba, prisotinta išminties, kaip vynas gali būti prisotintas Pietų saulės, žadina drovumą, kartais atgraso. Net – atrodo – ir didysis Goethe Vokietijoje būna statomas antroje vietoje – po Hölderlino, kuris nutilo anksčiau laiko, pradingo pamišimo naktyje.
Mes Lenkijoje turime poetų, kurie žuvo Antrojo pasaulinio karo metais – „turime tokių brolių”, kaip rašė Stanisławas Grochowiakas, puikus poetas, kuris ir pats nesulaukė garbaus amžiaus. Jų eilėraščius dainuoja garsūs dainininkai, akompanuodami gitara arba fortepijonu, jų jaunų veidų, kupinų neišsipildžiusios vilties, nuotraukos puošia sienas virš gimnazisčių ir studentų rašomųjų stalų. Taip pat turime – gal kaip kiekviena šalis – maištaujančių poetų, savižudžių, kurie išėjo anksti savo valia, garsiai užtrenkė gyvenimo duris ir tarsi įveikė laiką ir biologiją: visada liks jauni, bus kitų maištininkų kulto objektais, neišvysime nei raukšlių jų kaktose, nei ordinų jų švarkų atlapuose, tų regimųjų ilgaamžiškumo ir kompromiso ženklų.
Czesławas Miłoszas yra tų nemirtingų jaunų poetų priešingybė. Jis išgyveno devyniasdešimt trejus metus, dirbo beveik iki paskutinės akimirkos, įgyvendino savo ketinimus (nors tikrai ne visus, nes tai neįmanoma), parodė, kaip sakoma, visą savo talentą. Jo smilkinius vainikavo daug laurų vainikų, ir pats garbingiausias – Nobelio premijos laureato. Ir dar buvo toks nepaprastai darbštus, gabus ir inteligentiškas žmogus, kad, be eilėraščių tomų, paliko ir nemažai prozos knygų: nedaug romanų – šį žanrą ne itin vertino, – bet daugybę esė kolekcijų, o tarp jų tokių svarbių ir įtakingų knygų, kaip „Pavergtas protas” ar – mažiau žinomą, bet kokią įkvepiančią – „Ulro žemę”. Taip pat nesikratė poezijos vertimo iš kitų kalbų – buvo tobulas, nepaprastas Shakespeare’o, Yeatso, Baudelaire’o, Šiaurės ir Pietų Amerikos poetų, biblinių psalmių ir posakių vertėjas. Bet pirmiausia buvo poetas – visada tai pabrėždavo, tai, beje, akivaizdu kiekvienam, kas pažino jo kūrybą – bet taip pat turėjo grynai intelektualinių, filosofinių ambicijų.
Norėjo viską suprasti, sutikdavo arba polemizuodavo su savo epochos pažiūromis, pasisakydavo kaip publicistas, filosofas, kovotojas už idėjas. Buvo labai jautrus tam, ką kalbėjo ar šnabždėjo laiko dvasia, kartais būdavo tam balsui klusnus, o kitą kartą aistringai su juo diskutuodavo – o juk nestinga rašytojų, kurie Zeitgeisto giesmei yra kurti. Lenkijoje, kuri išsivadavo iš komunizmo, jis buvo didelis ne tik meninis, bet ir politinis autoritetas – gynė liberalios demokratijos sistemą, buvo artimesnis kairiesiems negu dešiniesiems, ir kartu stebino daugelį savo religinių įsitikinimų gilumu. Tai nebuvo visai akivaizdus junginys – nei kairiųjų atstovams, nei itin religingiems. Nebuvo ir nebėra.
Stebina laiškai, rašyti įvairiais jo ilgo gyvenimo laikotarpiais (tų laiškų tiek, kad mūsų dar laukia daug korespondencijos tomų, nemažai jų jau išleista): visada, tiesiogine to žodžio prasme, beveik kiekvieną dieną Miłoszas rašydavo ką nors nauja, eilėraštį arba esė, vertė, ruošėsi savo universitetiniams užsiėmimams, padėjo bičiuliams redaguoti literatūrinius leidinius, dalyvavo viešame gyvenime, piktinosi, pasisakinėjo, gindamas žmones ir knygas, tarpininkavo. Ir juokdavosi garsiai, to religingo poeto juokas buvo artimesnis Rabelais negu Kapadokijos atsiskyrėliams (nors nežinome, ar ir jie nevertino juoko).
Net ir sunkiausiu metu, per Antrąjį pasaulinį karą, kai Varšuva buvo okupuotas, iškankintas miestas, Miłoszas, tada dar jaunas, jau buvo darbo titanas – rašė eilėraščius ir esė, mokėsi anglų kalbos, vertė, aktyviai dalyvavo pogrindžio literatūrinėje ir leidybinėje veikloje. Rašė ir vertė – nes norėjo suprasti. Visada, kiekvieną permainingo gyvenimo, prasidėjusio carinėje Rusijoje (gimė 1911, mirė 2004 metais) ir atėjusio net iki Lenkijos narystės NATO ir jos įstojimo į Europos Sąjungą prieslenksčio, akimirką norėjo, privalėjo suprasti, kas vyksta, kokia yra dabarties prasmė, filosofinė, poetinė, politinė prasmė. Po daugelio metų jis grįždavo mintimis prie hitlerinės okupacijos laikotarpio ne be paradoksalios nostalgijos: „nes tada viskas buvo aišku” (moraliniu požiūriu). Sunkesni poeto sąžinei buvo pokario metai, kai jo kairumas – ir neapykanta dešiniesiems nacionalistams – traukė komunistinės valdžios stovyklos pusėn, ir tuo pat metu jautrumas, dorovinis ar tiesiog žmogiškas, liepė bjaurėtis šlykščiais metodais, kuriais naudojosi jo laikini sąjungininkai, ir galiausiai lėmė, kad neišlaikė tos naštos ir ryžosi radikaliam žingsniui – emigracijai (1951 metais). Emigracijai, apie kurią manė, kad ji kartą ir visiems laikams nuslopins jo poetinį pašaukimą tiesiog todėl, kad neteks išganingo ryšio su gimtąja kalba ir natūralia aplinka, lenkų inteligentija, su kuria dažnai smarkiai pykdavosi, bet kuriai priklausė, kaip žuvys priklauso vandenynui.
Gyvenimo emigracijoje pradžia buvo iš tikrųjų dramatiška, Miłoszui tai – aštri egzistencinė krizė, didelio vienišumo metai, kai atrodė, kad jį atstūmė visi: ir komunistai, nes juos išdavė, „pasirinko laisvę”, kaip tada buvo sakoma, ir lenkų emigrantai – nes įtarinėjo, kad jis yra sovietų „agentas” ar šnipas (jeigu tiek metų priklausė komunistinės Lenkijos diplomatiniam korpusui). Paryžiaus intelektualai žiūrėjo į poetą itin priešiškai, nes jis nepritarė jų žavėjimuisi Stalinu, o Vakarų antikomunistams buvo per daug kairysis ir dėl to nepatikimas – kapitalizmas jam niekada nepatiko. Neturėjo Prancūzijoje ir apskritai Vakaruose savo idėjinių namų, be saujelės apsišvietusių lenkų, susitelkusių apie Paryžiuje ėjusį emigracinį mėnraštį „Kultura” (Jerzy’is Giedroycas, Józefas Czapskis, Konstantas Jeleńskis, Gustawas Herling-Grudzińskis). Vienas iš nedaugelio jo prancūzų bičiulių – gal veikiau sąjungininkų – Paryžiaus laikotarpiu buvo Albert’as Camus, su kuriuo siejo ir žavėjimasis Simone Weil mintimis.
Tik kai atsidūrė Kalifornijoje (1960 metais) kaip sąmojingas, studentų mėgstamas Berklio universiteto profesorius, jo situacija pradėjo po truputį taisytis – čia turėjo daug geresnes sąlygas dirbti, materialinį saugumą, taip pat atrado Kalifornijos peizažo grožį, domėjosi Amerikos problemomis, jos istorija ir dabartimi. Bet nebuvo laimingas žmogus (laimės kategorija apskritai jam netiko, neturėjo nei laiko, nei temperamento rūpintis laime ar nelaime), daug dalykų JAV jį erzino, be to, visą tą laiką, net iki 1980 metų spalio, tai yra iki momento, kai netikėtai gavo Nobelio premiją, gyveno įsitikinęs, kad yra visai užmirštas, niekas jo nepažįsta ir neskaito („Turiu penkis skaitytojus”, sakydavo jis). O juk, kas retai prisimenama, jau kaip pradedantysis poetas paragavo šlovės ir pripažinimo skonio Lenkijoje: jau prieškarinėje Varšuvoje mėgavosi spindulinga (ir pelnyta) jaunojo genijaus aura, o tuoj po karo priklausė labiausiai vertintiems ir garbintiems autoriams; jo eilėraščiai padėjo ištverti sunkiausius stalinizmo metus. Emigracija atėmė iš poeto viską, paliko be jo žodžių aido; kai gyveno Kalifornijoje (trisdešimt kelerius metus!), už 9400 km nuo Varšuvos, buvo per žingsnį nuo virtimo kartėlio kupinu literatu, gerai žinoma figūra kiekvienam, kas susidūrė su rašytojų aplinka nesvarbu kokioje šalyje, ir taip pat charakteringa kaip miles gloriosus, Plauto komedijos savigyra kariu. Bet jį visada gelbėjo kūryba, gelbėjo valandos, praleistos prie rašomojo stalo nedideliame, gražiame name Grizzly Peak Boulevard, aukščiausiai esančioje Berklio gatvėje. Gelbėjo ekstazės akimirkos, kai po jo pirštais gimdavo naujų eilėraščių eilutės. Tų akimirkų džiaugsmas tirpdė kartėlį…
Tikriausiai niekada to nesitikėjo, bet komunizmo žlugimas lėmė, kad jis vėl galėjo apsigyventi savo šalyje. Pasirinko Krokuvą, o juk galėjo pasirinkti Varšuvą, Gdanską ar Poznanę. Vilnius, jo studentiškos ir poetinės jaunystės miestas, jau seniai buvo Lietuvos, pirmiau sovietinės, paskui nepriklausomos, sostinė. Būtent Krokuva jam pasirodė panašiausia į Vilnių. Joje irgi yra barokinių bažnyčių – jautė silpnybę barokui – ir siaurų viduramžiškų gatvių. Taip pat čia turėjo kelis patikimus bičiulius, kurie per visus tuos metus nenutraukė su juo ryšių. Grįžimas į Lenkiją po tiek metų buvo netikėtumas. Jo biografija, kaip atrodė, buvo sukirpta tragiškam likimui, o atsitiko kažkas panašaus į happy end; Bergmano filmas baigėsi kaip Holivude sukurtas paveikslas. Senojo Miłoszo, lėtai žengiančio per senąją Krokuvą, sveikinamo praeivių, vaizdas buvo kažkuo nepaprastas, viltingas, norėtųsi pasakyti. Bet tragiškas šešėlis nesileidžia lengvai apgaunamas: ankstyva antros, visa karta už jį jaunesnės žmonos Carol mirtis vėl stumtelėjo gyvenimą tamsos pusėn.
Jis norėjo suprasti. Kiti poetai, net ir labai dideli, apsiriboja poetine ekspresija, metaforomis ir palyginimais, nutylėjimais, vengia tiesioginio pasisakymo. Miłoszas turėjo savyje kovotojo pradą, kuris, viena vertus, poezijoje naudojosi nutylėjimais, litote ir metonimija, tai yra klasikinių ir modernių išraiškos priemonių arsenalu, o, antra vertus, jam reikėjo hiperbolės plaktuko ir aiškaus, aštraus publicisto pasisakymo, lyg būtų nepasitikėjęs skaitytojų gebėjimais užčiuopti eilių subtilumus. Arba lyg būtų manęs, kad tokiais brutaliais laikais, kokiais jam teko gyventi ir mąstyti, negalima apsiriboti elegantišku eilių rašymo menu, reikia mesti ant svarstyklių lėkštės viską, reikia šaukti ir spardyti. Arba – dar kitaip – tarsi būtų privalėjęs visų pirma įtikinti save, o juk tai sunkiausia ir reikalauja pakelto balso. Čia jis kartais primena Brechtą – nors esu tikras, kad smarkiai protestuotų prieš tokį sugretinimą: absoliutus Brechto pasitikėjimas marksizmu ir daugelį metų besitęsę glaudūs ryšiai su partija Miłoszui buvo kuo svetimiausi. Jis pats, žinoma, ilgokai domėjosi marksizmu, bet paskui paaukojo daug metų išsilaisvinimui nuo to susižavėjimo. Ir tūžmingo pasitraukimo nuo jo procesas buvo vienas iš galingų jo kūrybos variklių.
Intelektinė Miłoszo biografija rodo, kokia yra, kokia gali būti didžiojo poeto, kuriam teko gyventi besigrumiančių ideologijų šimtmetį, meninė raida. Būna poetų, kurie aristokratiškai abejingi toms grumtynėms, eina savo talento takeliu lyg gilaus tarpeklio viduje. Miłoszas per daug sielojosi dėl pasaulio, kad galėtų ignoruoti idėjinius savo laikų ginčus – jis ėjo veikiau kalnagūbriu – ir pasaulis veržėsi į jo mąstymo būdą, į jo eiles, atnešdamas su savimi konfliktų ir idėjinių ginčų aidų. Bet vis dėlto akivaizdu, kad tam tikras jo prigimties dvasinės sveikatos elementas įveikė ideologines pagundas, ir kad Miłoszas yra pavyzdys poeto, kuris sunkaus darbo metų kaina, vidinės kovos su savimi, kančios kaina įveikė ideologinę pagundą tikėti „viena tiesa”. Jo kova su ideologija pasitarnavo poezijai, visai jos nenuskurdino – ir tai yra kažkas ypatinga.
Dar devintame dešimtmetyje jo poezijoje rasdavosi hėgeliškai-marksistinės grėsmės, bet jau tik šmėklos pavidalu. Poeto „IV paskaitoje” (iš „Šešių eiliuotų paskaitų ciklo”), kurios herojė yra „panelė Jadvyga”, bibliotekininkė, kuprė, žuvusi po Varšuvos namo griuvėsiais, skaitome:
Tikras žmogaus priešas yra apibendrinimas,
Tikras žmogaus priešas, vadinamas Istorija,
Meilinasi ir gąsdina savo daugiskaita.
Ja netikėkite. Klastinga ir linkusi išduoti,
Ji nėra Anti-Gamta, kaip Marksas ją pristatė,
O jeigu deivė, tai tik aklo Fatumo.
Panelės Jadvygos griaučiai, vieta,
Kur plakė jos širdis. Viena tai statau
Prieš būtinumą, teisę ir teoriją.
Filosofas pasakytų, kad ir apibendrinimo atmetimas yra apibendrinimas, bet mes nebūsime tokie smulkmeniški.
Tuo pat metu negalime pamiršti, kad visada, nuo jaunystės iki pat senatvės, Miłoszo poezijoje egzistavo tam tikra vidurinė, nepolemiška srovė, lyg kažkur viduje, rašytojo dirbtuvių viduje trykštų šaltinis XX amžiaus ydų nesuteptos poezijos, tyros, kaip, pavyzdžiui, trumpame eilėraštyje „Debesys”, parašytame labai anksti, dar Vilniuje, 1935-aisiais, vos dvidešimt ketverių metų poeto:
Debesys, mano baisūs debesys,
kaip plaka širdis, kokiu liūdesiu žemė tvyni!
Balti ir tylūs mano debesys,
žiūriu į jus ašarų pilnom akim
ir žinau, kad many išdidumas, aistros
ir žiaurumas, ir paniekos sėklą
mirties sapnai guolį nelaisvą
nupynė, o teisybėje pasėta melo
gražiausios varsos. Tuomet, nuleidęs akis,
jaučiu vėją įkaitusį, sausą
pro mane pučiant. O, kokie baisūs
jūs esat, pasaulio sargai! Užmigti man leiskit,
lai mane gailestinga pridengia naktis*.
Šis gražus eilėraštis, jei jį dėmesingai perskaitysime, pasirodys lyg savotiška ekstazinė apologija to poezijos „tyro vidurio” – vis dėlto nelaisvos poezijos, kad ir ką prieš akimirką sakiau, nuo tam tikros polemikos rūšies. Bet šį kartą kalbama apie labai ypatingą polemiką, o būtent apie tyrumo gynimą, apie dramatišką tam tikro poetinio sąžiningumo gynybą. O debesėliai čia yra „pasaulio sargai”, balti, nesutepti. Melas siekia „gražiausių varsų”, bet rūstūs ir balti debesys gina tiesą. Lenkų kalba čia turi savo paslaugoms du žodžius, yra „obłoki” (balti, šviesūs debesėliai) ir yra „chmury” (tamsūs, sunkūs debesys). Debesis gali būti tamsus ir audringas, bet debesėliai visada bus nekalti, balti ir švelnūs.
Tad kaip skaityti Miłoszo poeziją, kuri net ir „rinktinių eilėraščių”, antologijų, selekcijos atveju gali sudaryti skaitytojui sunkumų, bent iš pradžių, tuo, ką prancūzai vadina embarras de richesses – nes tokiame palyginti nedideliame jo kūrinių rinkinyje aptiksime eilėraščių, lyg rašytų skirtingais balsais, stebinčių pasaulį įvairiais rakursais, vedančių įvairias idėjines diskusijas.
Manau, kad tiems, kurie pirmą kartą ima į rankas Miłoszo poezijos tomą, galima duoti štai tokį patarimą: elkitės truputį taip, kaip visi darome, kai skaitome jaunus mirusius poetus. Tada mūsų vaizduotė stengiasi ekstrapoliuoti tai, kas liko po jauno autoriaus; bandome rekonstruoti tai, ko jau nebuvo, sukurti vaizdą tos brandos, kurios autorius nesulaukė. O su ilgai gyvenusiu ir produktyviu poetu galime pasielgti priešingu būdu: galime nuo užbaigto, uždaryto dalyko, nuo išminties ir brandumo patraukti krizių, netikrumo, dvejonių, balso virpėjimo akimirkų paieškų link. Jauname poete ieškome seno poeto. O sename poete ieškokime jauno poeto. Nes Miłoszo kūryba tik iš pirmo žvilgsnio yra majestotiška. Arba kitaip, žinoma, yra įspūdinga, puiki, bet iš esmės jo didybė pastatyta iš nerimo, ieškojimų, dvejonių – ir susižavėjimo – atomų. Miłoszas yra poetas, kuris ieško ir klausia, abejoja, kaip pagal jam žinomą Pascalio aforizmą: „Prieštaravimas, tikėjimas ir visiškas abejojimas žmogui yra tai, kas arkliui bėgimas.” Ir net gilioje senatvėje, pavyzdžiui, nepaprastoje poemoje „Orfėjas ir Euridikė”, parašytoje po Carol mirties, jis neslepia sielvarto. Ką gali branda prieš sielvartą? Yra vėlyvųjų Miłoszo eilėraščių, kupinų sielos ramybės, humoro jausmo, yra tokių, kurie apeliuoja į „antrą erdvę” (taip pavadintas paskutinis jo redaguotas tomas), į transcendencijos erdvę, bet yra ir tokių, kuriuos galėjo parašyti labai jaunas ir labai arti susinaikinimo buvęs poetas.
Ar tai reiškia, kad seno Miłoszo kūryboje neturime ieškoti išminties, o tik netikrumo ir dvejonių? Nenorėčiau, kad mane taip suprastų: ieškokime vieno ir kito. Poezijos substancija talpina savyje viena ir antra. Juk yra taip, kad tie, kurie ilgai gyvena ir ištvermingai dirba visą gyvenimą, niekada, net vėlyvais, vėlyviausiais metais nepraranda ryšio su savo jaunyste, debesuota, emocinga ir nepasitikinčia savimi. O tie, kurie išeina anksti, juk kartais jau užčiuopia savyje senatvės, kurios jiems nebus lemta pažinti, konstituciją. Tad gal jie ir nesiskiria tiek daug…
Versta iš: „Zeszyty Literackie”, 2013, 4 (124)
* Vertė Juozas Kėkštas.
Rita Repšienė. Lietuvių ir lenkų tapatumų bendrybės: istorinės paralelės, sankirtos ir vizijos
2014 m. Nr. 1
Mūsų pasaulyje neįmanoma įteisinti tobulybės. Negalima primesti jam dorybės, bet taip pat negalima įtikinti jo elgtis dorai. Negalima padaryti pasaulio gero ir malonaus žmonėms, kurie jame gyvena, ir tiek jo pritaikyti jų svajonėms apie orumą, kiek idealiai trokštum. Tačiau būtinai reikia mėginti.
Zygmunt Bauman
Susiaurėjusi vaizduotė neleidžia regėti pasaulio kaip susisiekiančių indų sistemos ir ištrūkti iš to, kas jau pažįstama.
Czesław Miłosz
Šiais nacionalumo atgimimo laikais, įvertinus globalizacijos ir eurointegracijos padarinius, iššūkius ir pavojus, yra akivaizdu, kad naujausios tendencijos, tautiniai prioritetai, vertybių pasirinkimai bei demografinė situacija verčia keistis ir kalbėti apie kultūrinius bei socialinius kataklizmus tapatybinio su(si)naikinimo fone. Ieškojimų ir praradimų pasaulyje svarbu visada atrasti tinkamas jausenas ne tik formuojant savo tapatybę, bet ir siekiant sprendimų tarpkultūrinio sąstingio aklavietėse.
Bendrystės požiūriu paraleliniuose pasauliuose susikirtimai neįmanomi. Paralelėms apibūdinti dažniausiai pasitelkiamas geometrinis „lygiagrečių“ terminas (gr. parallēlos). Lygiagretės, eidamos horizonto link, linijos, kuri tolsta nuo mūsų tolygiai, kaip mes prie jos artėjame, optiškai kertasi. Kaip ir mūsų, lietuvių ir lenkų, – šimtmečius gyvenusių šalia ir kartu – kultūros, istorija, paveldas, tradicijos, realybė. Tiesa, mes galime ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, aiškintis, kas kaltas ir kas ne, kodėl šie santykiai dabar tokie įtempti, skęsdami politinėse peripetijose, užuot siekę bendro taikaus sambūvio*.
Tapatumų konfliktai priskirtini provokatyvios inercijos sferai. „priešo susikūrimas“ (Umberto Eco provokacija), kaip ir priešo paieškos, nesvarbu, kokiame – praeities, dabarties ar ateities laike, lemia tapatybių konfrontaciją. Konfrontuodami su kitais, mes konfrontuojame ir su savimi, nes suteikdami sankirtoms neigiamas konotacijas atsiduriame savo pačių sukurtuose spąstuose, taip pateisindami išankstinius nusistatymus, kuriame vertybines kolizijas, skaidančias vientisą pasaulio vaizdą į priešpriešas, antinomijas bei atskirtis. Kas jungia vienas tautas ir skiria kitas? Kur riba tarp mūsų ir kitų? Ar pasaulis nesikeičia ir mes stovime vietoje, užuot siekę mus vienijančių ir telkiančių dalykų?
Gente lithuanus, natione polonus, bendros Abiejų Tautų Respublikos piliečio identifikacijos modelis atskleidžia vertybines virsmo nuostatas, kilmės ir esaties, kaip priklausomybės, kodą. Išsaugoti tapatybę, atrodytų, buvo neįmanoma, pasirinkimą skatino laikas, aplinkybės ir sąlygos, o pilietinės indulgencijos turėjo laukti XIX ir XX a. sandūros.
Apskritai priešpriešų protegavimas, pasitraukęs iš vertybinių kultūros tyrinėjimų lauko, tapo bendru istoriniu požiūriu. Įvairovės vertinimas yra grindžiamas skirtybių iškėlimu, o ne bendrybės propagavimu. Neatsitiktinis 2011 m. išleistos knygos pavadinimas „Pamiršti Baltijos šalių istorijos puslapiai: įvairovė ir inkliuzai“ („Forgotten Pages in Baltic History: Diversity and Inclusion“), kurią parengė Martynas Housdenas ir Davidas Jamesas Smithas1. Serijoje „Ant dviejų pasaulių ribos: tapatybė, laisvė ir moralinė vaizduotė Baltijos šalyse“ („On the Boundary of Two Worlds: Identity, Freedom, and Moral Imagination in the Baltics“), kurios įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius buvo profesorius Leonidas Donskis, nuo 2004-ųjų jau išleisti trisdešimt penki leidiniai. šis leidybinis projektas „yra vertas pagyrimo“ (Edvardas Lucasas), „kaip iniciatyva skamba patraukliai“ (Zygmuntas Baumanas) ir turbūt yra „geriausia bei rimčiausia visų laikų mokslo darbų serija anglų kalba apie Baltijos šalis“ („Lituanus“, 2011, T. 57, Nr. 3)2.
Žvelgdami į socialinę ir politinę Baltijos šalių, esančių tarp dviejų pasaulių – Rytų ir Vakarų, situaciją, leidėjai ieško prasmingų atsakymų, siekia parodyti būdingiausius šiuolaikinės moralinės vaizduotės bruožus, kaip ji pasireiškia Baltijos šalių politikoje ir kultūroje. Siūlydami platų socialinių mokslų ir humanitarinių disciplinų taikymo spektrą, leidėjai siekia paskatinti kultūrų dialogą, taip pat tarpdisciplininius mokslinius tyrimus Baltijos studijų srityje.
Jau minėtame leidinyje „Pamiršti Baltijos šalių istorijos puslapiai: įvairovė ir inkliuzai“ priešpriešų kūrimo istorijai aktualus istorikų Rimanto Miknio ir Dariaus Staliūno straipsnis, kuriame jie svarsto „senojo“ ir „naujojo“ lietuvių kolektyvinės tapatybės tipus Lietuvoje XIX ir XX a. sandūroje („The „Old“ and „New“ Lithuanians: Collective Identity Types in Lithuania at the Turn of the Nineteenth and Twentieth Centuries“) ir teigia, kad priešpriešos tarp šių lietuvių nėra, tai galima įrodyti remiantis dominuojančiomis nuostatomis kaip natio lithuania. Įtikinamesnei argumentacijai pasitelkiama ir Gdansko universiteto profesoriaus Dariuszo Szopperio knyga „Gente Lithuana, Natione Lithuana. Myśl polityczna i działalność Konstancji Skirmuntt (1851–1934)“3, kurioje atskleidžiama Konstancijos Skirmuntaitės gyvenimo istorija ir politinė veikla, teikiant jai bendrosios tapatybės charakteristikas. Užmirštąja vadinama K. Skirmuntaitė buvo išskirtinė to laiko asmenybė, nors „savo jausmais, dvejonėmis tarp lietuvybės ir lenkiškumo ji nebuvo vienintelė, neradusi sau vietos nei lenkų, nei lietuvių politinėse grupuotėse“4, pasižymėjo originaliu mąstymu, netikėtomis įžvalgomis ir reikšmingais pareiškimais, kurie išlieka aktualūs taikiam sambūviui ir šiandien. Konservatyviojo Varšuvoje leidžiamo „Kurier Polski“ puslapiuose K. Skirmuntaitė rašė, kad „tautiniai skirtumai esant politinei vienybei, individualumo raiška broliškoje, neišardomoje sąjungoje, kova su lenkiškuoju ir lietuviškuoju šovinizmu sveiko tautinio patriotiškumo ir kilnių krikščioniškųjų jausmų vardan – tai principai, kurių laikausi ir kurie, tikiu, taps visos lietuvių tautos principais, nuslūgus šovinizmo karštligei ir likus vien tik nuoširdžiam, tyram, Dievo įkvėptam patriotizmui. Tačiau, kad šioji trokštama akimirka išauštų, reikia, kad vyresnieji broliai Lenkijoje ir Lietuvos lenkai savo poelgiais jos neatitolintų“5. Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Pinske, Polesės krašte, aktyviai bendradarbiavo to meto spaudoje. Nors ir nemokėjusi lietuvių kalbos, laikė save lietuve ir teigė: „priklausau lietuviškajam gaivalui, gyvuojančiam ir be paliovos veikiančiam paprastus žmones, taip pat bajoriją Vytautų ir Gediminų žemėje. Gente Lithuana, natione Lithuana“6.
Sugebėjusi pakilti virš kasdienybės, K. Skirmuntaitė paliko ir nemažai tarpkultūrinės ateities vizijų: „Lenkų literatūra yra puikus rūmas, kuriame esama daug lietuviško vardo ir dvasios darbų, o lietuvių literatūra – kuklus dvarelis, kuriame rūmų gyventojai nei sutilptų, nei pasitenkintų juo. Tačiau tie, kurie trokšta pastatyti būsimą lietuvių literatūros rūmą (jeigu jo buvimas įrašytas Apvaizdos sprendimuose), o tuo labiau tie, kuriems rūpi tautos sluoksnių susibroliavimas, turi nuodugniai pasikalbėti, esmingai pažindami savo išteklius ir pačius save.“ K. Skirmuntaitės manymu, lietuviai su lenkais turi „nuodugniai pasikalbėti“, tačiau tikėti atskiros lietuvių literatūros galimybėmis sunku – jos žinomos „Apvaizdos sprendimams“7.
Bendrumų paieškos šiais laikais populiaresnės negu priešpriešų kūrimas. Varšuvos universiteto Lenkų kultūros instituto doktorantė Nicole Dołowy-Rybińska paskelbė įdomų ir savitą kultūrų lyginamąjį darbą „Języki i kultury mniejszościowe w Europie: Bretończycy, Łużyczanie, Kaszubi“, kurį 2011 m. išleido Varšuvos universiteto leidykla. Tyrimų objektu pasirinkusi bretonų, lužitėnų ir kašubų tautas, ji pateikė originalią tapatybinę viziją, kuri ne skiria tautas, o jas jungia.
Kultūrų sankirtos vertinamos kaip galimybė rasti bendrus taškus, pjūvius ir ryšius, kurie atveria naujus horizontus ir leidžia kalbėti ne tik apie praeitį, bet ir apie ateitį.
Tapatybių dilemos
Iškilios, nepaprastos asmenybės neretai atsiduria tautinių kolizijų sankirtose. Savasties ieškojimuose Adomas Mickevičius išlieka mįslinga, paslapčių kupina duotybe. Prisiekęs meilę Lietuvai kaip tėvynei, jis peržengė nacionalinės tapatybės ribotumą ir atvėrė platesnės priklausomybės galimumą.
Paryžiuje, Adomo Mickevičiaus muziejuje saugomas popieriaus lapas, kuriame poetas, būdamas emigracijoje, 1851 ar 1852 m. strofomis užrašė trijų lietuvių liaudies dainų fragmentus. Tai paskatino profesorius Zigmą Zinkevičių ir Aleksą Girdenį ryžtis ištirti šių fragmentų istoriją. Buvo žinoma, kad abu A. Mickevičiaus vaikai – sūnus Vladislovas ir duktė Marija Gorecka – aprašė to teksto atsiradimo istoriją. Jokių prieštaravimų aprašyme nesama. Vaikai pasakojo, kad jų auklėtoju buvęs A. Mickevičiaus bičiulis lietuvis Liudmilevas Korilskis. Kartą jis dainavęs lietuvių liaudies dainą, bet A. Mickevičius užginčijo, esą L. Korilskis dainuojąs klaidingai. Šiam nenusileidus, poetas ėmęs plunksną ir parašęs strofas, dėl kurių po daugelio metų kilo nemažai ginčų8. 1927 m. du Vilniaus profesoriai – bibliografas ir kultūros istorikas Mykolas Eustachijus Brenšteinas ir kalbininkas, indoeuropeistas ir lituanistas Janas Otrembskis išleido knygelę „Dajny litewskie zapisane przez Adama Mickiewicza“, kurioje pateikė kategorišką išvadą: „Teksto braukymai esą rodo, kad Adomas Mickevičius lietuvių kalbos nemokėjęs, žodžiu, nesupratęs, ką rašo. O poeto vaikų prisiminimais, girdi, taip pat reikią remtis atsargiai“9. 1982 m., tirdamas A. Mickevičiaus užrašus, Z. Zinkevičius pastebėjo, kad šie braukymai atsiradę dėl žemaitiškų tarmės formų keitimo aukštaitiškomis ir atvirkščiai. Mat vaikų auklėtojas L. Korilskis (tikrasis vardas ir pavardė Liudvikas Kobeckis) buvo žemaitis ir, kaip manoma, „A. Mickevičius žemaitiškai tikrai nemokėjo, tad abu ginčytis galėjo iki iškritimo“10.
Be abejonės, poeto akiratis buvo kuriamas kultūrų sąsajų, sankirtų ir sampynų atmosferoje. Manoma, kad A. Mickevičius galėjo mokėti ne tik tas kelias liaudies dainas, kurias girdėjo L. Korilskį dainuojant. Tėvų namuose Naugarduke būta samdinių lietuvių, tad nuo vaikystės Adomas tikriausiai girdėjo jų kalbą ir dainas. Pagaliau juk netoli gimtųjų A. Mickevičiaus vietų yra Zietelos apylinkės, kuriose mūsų kalbininkai lietuviškai kalbančių sutikdavo kone iki pat mūsų dienų. Mokydamasis Vilniaus universitete, mokytojaudamas Kaune, klajodamas po apylinkes, kurias labai mėgo, aišku, girdėdavo daug lietuviškos kalbos. Profesoriaudamas „Paryžiuje specialiai studijavo lietuvių kalbos tyrinėjimus ir 1843 m. kovo 24 d. ta tema net skaitė paskaitą“11.
Lietuvių kalbos žinias liudija ir A. Mickevičiaus sukurtas lietuviškas moters vardas – Gražina, kuris sėkmingai prigijo ne tik lietuvių, bet ir lenkų tautoje. „Sunku įsivaizduoti, kad visai nemokėdamas lietuvių kalbos, nejausdamas jos dvasios poetas, tegu ir talentingiausias, būtų gebėjęs tokį vardą sukurti. Kitas klausimas – kiek gerai jis išmanė lietuvių kalbą, kiek suprato, o gal net galėjo susikalbėti? Į šiuos klausimus atsakymo neturime, ir vargu ar koks eksperimentas bepagelbės. Poeto vaikai taip pat negalėjo į šį klausimą atsakyti“12.
Gilindamasis į tautos praeities dvasią, prof. Z. Zinkevičius naujoje savo knygoje „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ toliau tęsia lietuvių kilmės lenkų indėlio į lenkų kultūros lobyną ir jų vaidmens lenkų literatūros raidoje tyrinėjimus. „Tai didieji poetai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis, daug žymių rašytojų, sukūrusių nemirtingus šedevrus, kuriuose ryškūs lietuviški motyvai, senosios Lietuvos idealizavimas. Iš Lietuvos valstybės teritorijos kilo ar joje išaugo daug žymių Lenkijos visuomenės veikėjų ir mokslininkų, tarp jų Juzefas Pilsudskis (Jozef Piłsudski), pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielis Narutavičius (Narutowicz), Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz; nesulenkinta pavardė Milašius) ir kiti“13.
Tapatybės jausena glaudžiai susijusi su kilmės istorijomis.
„Iš namų išsinešiau savitą Didžiosios Kunigaikštystės patriotizmą, ir jis mane jungė su rytinių žemių kilmės žmonėmis, tokiais kaip Jurgis Giedraitis, Jerzy Stempowskis ir Stanisławas Vincenzas“14, – taip Cz. Miłoszas atskleidžia vieną svarbiausių autentiškumo sugestijų – bendrumo jausmą.
Suvokdamas istorinės būtinybės nelaisvę, siekė išsilaisvinti iš jos.
„Charakteringa, kad Jūsų asmeniniu mitu tampa Lietuva. Netgi Prancūzijos kraštovaizdžius matote per lietuvišką prizmę“, – Cz. Miłoszui pasakė Krokuvos universiteto profesorius Aleksandras Fiutas. Pripažinęs tapatybės pagrindus, Cz. Miłoszas tęsė: „Žmogus savyje ir savo išorėje ieško tam tikro centro, atskaitos taško. Manau, kad tokio atskaitos taško nebuvimas kenksmingas netgi biologine prasme. Vaizduotė ieško tam tikro stabilumo“15, – konstruodama praeities vaizdus ir tikėdama ateitimi.
Iš santykių istorijos
Dabarties istorija išsaugojo bendrystės ieškojimų liudijimus.
1989 m. lapkričio 16 d. „Gimtasis kraštas“ išspausdino Lietuvos intelektualų laišką „Bičiuliams lenkams“, kurį pasirašė kun. Vaclovas Aliulis, Virgilijus Čepaitis, Gediminas Jokūbonis, Česlovas Kudaba, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavičius, Meilė Lukšienė, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Nasvytis, Juozas Tumelis ir Juozas Urbšys. Jame rašoma: „Lietuva ir Lenkija neturi jokių priešiškų jausmų. Lietuva gerai žino, ką per šimtmečius ji gavo iš Lenkijos, kaip ir Lenkija – ką ji gavo iš Lietuvos. Nepakeičiamas mūsų praeities paveldas įpareigoja mus ir ateičiai. Praeities nuoskaudų demonstravimas, sąskaitos ir pretenzijos vestų į aklavietes. Mūsų nesutarimai yra ypač dėkinga medžiaga trečiosioms jėgoms statyti tarp mūsų naują nesantaikos sieną ir skleisti klastingą informaciją. Problemos, spręstos už mus ir be mūsų, tapo rimtas mūsų šiandienos ir ateities stabdys. O krikščioniškai santarvei ir bičiuliškai kaimynystei yra daugybė mus jungusių aplinkybių ir darbų. Mūsų tautų santarvė tebūna didesnė ir patvaresnė už nesutarimus“16.
Pasitikėjimas, draugiškumas, teisingas tautinių mažumų problemų sprendimas lietuviams Lenkijoje ir lenkams Lietuvoje, abiem mažumoms garantavus sąlygas savo tautinei tapatybei išlaikyti ir kultūrai puoselėti, prielaidas pilietinei integracijai skatinti, „praturtins valstybes, kuriose gyvena, prisidės prie jų kultūros, gerovės kūrimo ir nuoširdžių draugiškų santykių palaikymo“17. Ir, kaip rašoma laiške, „atvirumas, tarpusavio pažinimas ir supratimas, pakantos ir palankumo nuolatinis ugdymas“ – tai kelias į ateitį, kuris aktualus ir šiais laikais.
Dabarties perversijos
Prieš dvejus metus Varšuvoje vėl ieškota būdų, kaip „išjudinti šiuo metu atvėsusius Lietuvos ir Lenkijos santykius ir išspręsti kylančias problemas“, visiems sutarus, kad tai darytina laipsniškai, o „Lenkija turi aiškiai pareikšti neremsianti lenkų mažumos reikalavimų, neatitinkančių ES standartų“18. Deja, Lenkijos valdžia tik dar labiau spekuliuoja vadinamąja „lenkų korta“, kartais prasilenkdama su „diplomatiniu tonu“, ji perspėja, kad geležinkelio ir bendrų „energetinių tiltų“ statybos tiesiogiai priklausys nuo to, ar su visais „išskirtinės mažumos“ reikalavimais Lietuva sutiks.
Mūsų šalies intelektualai, savo ruožtu siekdami sušvelninti santykius tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų, prieš porą metų bandė įkurti „vietinį“ forumą: „Kaip DELFI pasakojo vienas šio projekto iniciatorių, istorikas Eligijus Raila, labai blogai, kad į diskusiją įsijungė Lenkija, nes Eišiškių arba Lavoriškių problemas turi kartu spręsti Lietuvos lietuviai ir lenkai, o ne Lietuva ir Lenkija“19. Iniciatyvą parėmė net daugiau nei šimtas intelektualų, bet ar šis forumas ką nors apčiuopiamo nuveikė, stiprindamas tarpusavio supratimą? Ar tai ir liko tik gražiomis iniciatyvomis?
Santarvė tarp lietuvių ir lenkų turėtų būti puoselėjama ne spontaniškai, netyčia prisiminus, kokie prasti artimiausių kaimynų santykiai, o kruopščiai ir nuosekliai taisant abipuses jau padarytas politines, ideologines, socialines klaidas ir nuolatos tariantis, kaip išvengti naujų.
2012 m. pavasarį Lenkijoje buvo įsteigtas Jerzy’io Giedroyco forumas, kurio steigiamąją deklaraciją pasirašė šimtas Lenkijos rašytojų, istorikų, menininkų, žurnalistų ir kunigų: „Įsipareigojame remti visus veiksmus, kurie prisideda prie tarpusavio supratimo, sutarimo ir bendradarbiavimo tarp Lenkijos ir Lietuvos visuomenių ir tautų“20. siekiama kurti naują bendrą intelektualinę erdvę: „Lenkijos ir Lietuvos santykiai negali apsiriboti oficialiais kontaktais. Tarpusavio sutarimu turime kurti geros kaimynystės bendriją, demokratinės kultūros ir pilietinės civilizacijos bendriją. Mums reikia veiksmų pilietinės visuomenės, nevyriausybinių organizacijų ir bažnyčių lygmenyje, reikia sąžiningos informacijos. Reikia jaunimo mainų, turizmo plėtros, bendradarbiavimo meno, kultūros, mokslo, švietimo srityse, reikia istorinių ir visuomeninių debatų. Reikia bendrų ekonominių sumanymų. Reikia žinių vieniems apie kitus“21.
Prieš metus Jerzy’io Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas lietuvių ir lenkų intelektualų susitikimą surengė Druskininkuose. Žinomi kultūros, mokslo, žiniasklaidos ir politikos atstovai iš abiejų šalių tarėsi, kaip išelektrinti politinių išlydžių pritvinkusią atmosferą, siekiant tarpusavio supratimo ir santarvės. Jaunųjų žurnalistų iš Lenkijos ir Lietuvos grupė, vykdžiusi projektą „Susitikimo idėja“, pristatė, ką Lietuvos laikraščiai („Lietuvos rytas“, „Respublika“) rašo apie Lenkiją ir lenkus, o Lenkijos dienraščiai („Gazeta Wyborcza“, „Rzeczpospolita“) – apie Lietuvą ir lietuvius. Vienas projekto sumanytojų Jakubas Halcewiczius-Pleskaczewskis vylėsi, „gal šis tyrimas bent maža dalimi prisidės prie rašymo apie Lietuvos ir Lenkijos reikalus kokybės“22.
Iniciatyvų esama, bet susvetimėjimas, priešiškumas ir priešų kūrimas tebevyrauja tarpusavio santykiuose. Ką reikėtų daryti, kad situacija imtų keistis iš esmės? Gal intelektualams, kuriantiems kilnaus tikslo siekiančius sambūrius, vertėtų paieškoti ir kitokių svertų, kad sumanymai ir ketinimai būtų realizuoti, užuot likę amžinai plūduriuoti idėjų lygmenyje? Žinoma, ir steigiant forumus galima priminti apie problematišką sambūvį, bet situacija darosi vis sunkiau valdoma, pritvinkusi abipusės neapykantos, tad reikia kuo skubiau ieškoti adekvatesnių sprendimų, nes vien intelektualūs tarpusavio pašnekesiai, saugiai užsidarius dramblio kaulo bokšte, primena vėjo gaudymą laukuose.
Vizijos kaip galimybės
Pernai antrąją spalio savaitę Vilniuje viešėjo JAV Berklio universiteto profesorius Davidas Frickas ir skaitė paskaitas apie XVII a. kasdienybę ir pakantumą: „Pakęsti nepakenčiama: koegzistencija septynioliktojo amžiaus Vilniuje“. Taip Vilniaus universitete jis pristatė savo naują studiją apie senąjį Vilnių, vieną reikšmingiausių per pastaruosius dešimtmečius knygų apie Lietuvos istoriją anglų kalba – „Pažįstami, giminės ir kaimynai: bendruomenės ir konfesijos septynioliktojo amžiaus Vilniuje“ (išleido „Cornell University Press“). Knygos recenzentas, Niujorko universiteto profesorius Larry’is Wolffas pažymi, kad ši knyga „yra neįprasta, nieko panašaus Rytų Europos istoriografijoje nėra, tai turbūt pilniausia, detaliausia, ryškiausia ir apskritai sėkmingiausia gyvenimo ankstyvųjų moderniųjų laikų mieste rekonstrukcija, kokią esu skaitęs“.
Knygoje gatvė po gatvės, namas po namo, kaimynas po kaimyno atkuriama įspūdinga Vilniaus tautinės ir konfesinės įvairovės topografija, ir skaitytojas drauge su autoriumi priartėja prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės kasdienybės, pradeda suprasti, kaip galėjo ir mokėjo sugyventi lietuviai, rusėnai, lenkai, vokiečiai, žydai, totoriai, katalikai, stačiatikiai, unitai, liuteronai, reformuoti evangelikai, musulmonai, judėjai. Įspūdingas knygoje panaudotų šaltinių lobynas: informacija iš unikalaus 1636 metų Vilniaus gyventojų ir namų surašymo gretinama su ypač kruopščiai surinktais biografiniais duomenimis apie vilniečius iš įvairių bažnytinių, teisminių, cechų bei miesto savivaldos dokumentų bei rašytinės kūrybos. Toks senasis Vilnius neabejotinai turėjo kelti didžiulę nuostabą ir to meto keliautojui, kai šis, pasak autoriaus, susidurdavo su „varpų kakofonija, besivaržančiomis bei susikertančiomis religinėmis ir pasaulietinėmis procesijomis, aprangos, puošimosi ir kalbėsenų įvairove bei kartais pasitaikančia daugiau ar mažiau švelnia abipuse pašaipa, puotavimo ir pasninko vienalaikiškumu bei pojūčiu, kad keliauji iš kaimynijos į kaimyniją, kurių kiekvienoje dominuoja savi papročiai, tačiau gali egzistuoti ir skirtingų elementų požymiai kartais net vienoje giminėje, taip pat suvokimu, kad visa ši įvairovė galėjo būti išreiškiama viešai“.
Kultūrinės atminties, kasdienybės, miesto gyvenimo tyrimai grindžiami pozityviu požiūriu, tolerantiškomis nuostatomis, kurios atsiskleidė ankstesnėje D. Fricko knygoje „Vilniečiai, gyvenimas kaimynystėje“ („Wilnianie, Żywoty siedemnastowieczne“), išleistoje 2007 m. Varšuvoje „Bibliotheca Europae Orientalis“ serijoje: „Mano tyrimo tikslas – rasti Vilniaus vietas, kuriose skirtingos tautos, konfesijos ir kalbos susidūrė ir gyveno viena šalia kitos, darniai ar konfliktiškai. Naudojuosi krikštų metrikomis, mokyklų, mišrių santuokų, cechų, brolijų, prievolinių ir laisvų bažnyčios lankymų, viešų procesijų, teismų bylų duomenimis, vyraujančiais stereotipais viešajame diskurse, ligonių ir vargšų globa, laidotuvėmis. Siekiu bent maža dalimi atkurti to meto sąveikaujančių tautų, tikybų ir kalbų visuose socialiniuose Vilniaus sluoksniuose ankstyvaisiais moderniaisiais laikais vaizdinį. Remiuosi – bet dar labiau joms prieštarauju – dviem istoriografijos tradicijomis: viena, kuri savo dėmesį telkia į nesantaiką lenkų ir lietuvių visuomenėje ankstyvuoju modernybės laikotarpiu, ir kita, kuri koncentruojasi ties konfesinę toleranciją studijuojančiais istorikais teoretikais ir praktikais“23. Siūloma religinė istorinė miesto geografija ankstyvosios moderniosios Europos pakraštyje su nepaprastai didele tikėjimų įvairove yra puikus pavyzdys, kaip Vilniaus mieste buvo įmanomas legalus ir įteisintas (nors ne visada be įtampos) ilgalaikis tautų, tikėjimų, kalbų sambūvis.
Mes negalime perkelti praeities į dabartį. XVII a. rekonstrukcija, kaip utopinis sambūvio modelis, XXI a. realybėje išlieka tam tikra geidžiamybe. Bendrybių paieškos nėra ribojamos laiko ir erdvės, pasirinkdami tai, kas mus jungia, mes atsiduriame bent jau toje pačioje barikadų pusėje.
Publikacija parengta pagal to paties pavadinimo pranešimą, skaitytą LKTI respublikinėje konferencijoje „Tautinės mažumos: virsmai ir atmintys“, kuri vyko Vilniuje 2013 m. gegužės 4 d.
1 Forgotten Pages in Baltic History: Diversity and Inclusion. (Series: On the Boundary of Two Worlds: Identity, Freedom, and Moral Imagination in the Baltics) / Edited by Martyn Housden and David James Smith. – Amsterdam / New York, N.Y.: Edition Rodopi, 2011. – P. 342.
2 http://www.rodopi.nl/senj.asp?SerieId=baltic [žiūrėta 2013-10-05].
3 Szopper D. Gente Lithuana, natione Lithuana. Myśl polityczna i działalnośc Konstancji Skirmuntt (1851–1934). – Gdańsk: Arche, 2009.
4 Pukšto A. „Gente Lithuana, natione Lithuana“: užmirštoji Konstancija Skirmuntaitė (1851–1934) // Darbai ir dienos. – 2010. – T. 53. – P. 262.
5 Ten pat.
6 Ten pat. – P. 263,
7 Dirkstytė J. Maironis: vakar ir šiandien // Ateitis. – 2012. – Spalio 25. http://ateitieszurnalas.lt/index.php/lt/main/newpage/jurga-dirkstyte-maironis-vakar-i [žiūrėta 2013-10-05].
8 Po Adomo Mickevičiaus ženklu / Parengė ir fotografavo Gediminas Zemlickas // Mokslo Lietuva. – 1998. – Nr. 22. http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/1998-2000/182/po_Adomo3.htm [žiūrėta 2013-10-05].
9 Ten pat.
10 Ten pat.
11 Ten pat.
12 Ten pat.
13 http://www.voruta.lt/z-zinkevicius-apie-busima-knyga-lietuviai-praeities-didybe-ir-sunykimas/ [žiūrėta 2013-05-02].
14 Miłosz Cz. Gimtoji Europa / Vertė Juozas Tumelis. – Vilnius: Apostrofa, 2011. – P. 7.
15 Maištingas Czesławo Miłoszo portretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 314.
16 Bičiuliams lenkams // Landsbergis V. Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas: pokalbiai su Mariuszu Maszkiewicziumi / Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2013. – P. 148.
17 Ten pat.
18 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-01-lietuvos-ir-lenkijos-intelektualai-kylancias-problemas-reikia-spresti-palaipsniui/68033 [žiūrėta 2013-03-17].
19 Intelektualai kuria lietuvių–lenkų forumą ir nepageidauja savo gretose politikų. http:// www.delfi.lt/news/daily/lithuania [žiūrėta 2013-03-17].
20 Lenkijoje įsteigtas Lenkijos–Lietuvos bendradarbiavimo ir dialogo forumas. http://www.alfa.lt [žiūrėta 2013-03-17].
21 http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/susirupine-prastejanciais-tarpvalstybiniais-santykiais-lietuvos-ir-lenkijos-intelektualai-kuria-bendra-jerzio-giedroyco-foruma-56-220611 [žiūrėta 2013-03-17].
22 http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuviu-ir-lenku-intelektualai-druskininkuose-bande-spresti-abieju-saliu-santykiu-problemas.d?id=59702751; http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/is-druskininku-lietuviu-ir-lenku-santarves-balsai.htm [žiūrėta 2013-03-17].
23 Frick D. Vilnius 1640: sąveikaujančios tautos, tikėjimai ir kalbos. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-13-david-frick-vilnius-1640-saveikaujancios-tautos-tikejimai-ir-kalbos/102592 [žiūrėta 2013-10-06].
Jonas Mikelinskas. Kas gena lietuvį iš Lietuvos?
2013 m. Nr. 4
Pamąstymai apie tai, kas buvo ir ko nebuvo, kas yra ir kas gali būti
Gaudia principium nostri sunt saepe doloris (Džiaugsmas dažnai esti mūsų skausmo pradžia – lot.).
Ovidius
Jau kuris laikas, kai naktimis galva įkaista nuo begalinių minčių apie emigraciją. Kada ji užverda nuo skaudaus klausimo: koks kipšas gena lietuvį iš Lietuvos, tada į mano vaikystės kiemą įdarda su savo amžina bėda Lupatų Karalius Icikas, kuris sustabdo savo Feniksą ir, dar nepastatęs kojos ant žemės, garsiai, it koks Homero Stentoras, apsiskelbia:
– Ponia Polyna, Lupatų Karalius Icikas jau tamstos kieme!
Netrukus iki galo atsilapoja priemenės durys, paženklintos trimis baltais kryželiais, ir ant slenksčio išdygsta su samčiu, dideliu mediniu šaukštu arba puodkėle rankoje ponia Polyna. Ji džiaugsmingai ir svetingai prabyla:
– Ačiū, ačiū, Icikėli, kad nepamiršti ir mūsų prasčiokėlių kiemelio.
– Kaip aš, Polynėl, galiu pamiršti šitą gražų kiemelį, kur manęs ne tik laukia dosni šeimininkės širdis, bet ir pačios lupatėlės, kaip išbaidytos vanago vištelės, tekinos pasitinka mano besotę sterblę. – tos mano lupatėlės pasitinka tekinos tai pasitinka tamstos, Icikai, besotę sterblę, bet aš pati vis laukiu nesulaukiu, kada tu išmoksi žmoniškai ištarti mano vardą.
– Žmoniškai ištarti tamstos vardą?! – išsižioja ir kurį laikelį nebegali sučiaupti burnos Icikas. – Kaip čia dabar, ponia, tas išeina? Negi tamsta ne Polyna?
– Ne, Icikėli, ne ir dar kartą ne. Ne rusiška Polyna, o lietuviška Paulina: Pau-li-na, – išskiemenuoja kiemo šeimininkė.
– Dovanok, tamsta, man, nevėkšlai žydeliui, dovanok! – ne tiek nustemba ar susinepatogina, kiek gudriai kažkokios minties apšviestas ar pažadintas šypteli Icikas.
– Prašom, prašom, – pagyvėja Paulina. – Tik neužsigauk, Icikai, čia aš tik tarp kita ko.
Tada Icikas dar gudriau šypteli ir sako:
– Aš išmoksiu žmoniškai ištarti tamstos vardą tik tada, kai pasidarysiu ne tik žydas, bet ir žmogus.
– Čia dabar?! – sušunka iš nuostabos gerbiamoji ponia Paulina. – Ne tik žydas, bet ir žmogus? Nieko nebesuprantu.
– Ir nieko, ponia Paulina, neprisimenat?
– O ką aš turėčiau prisiminti?
– Na, kai kartu su visais kitais klausdavai – pas žydą ar žmogų tą daiktą pirkai?
Tada Paulina, mano mama, garsiai, kažkaip džiaugsmingai ir linksmai nusijuokia ir nuoširdžiai prisipažįsta:
– Taip, taip, Icikėli, iš tikrųjų kartais paklausdavau. Ir pasakydavau. Bet nepiktai, ne burnodama, ne su panieka. Ir niekada negalvodavau, kad žydas yra ne žmogus, o koks nors… šeškas ar žebenkštis.
– O kas ta žebenkštis? – tuojau pat susidomi Icikas.
– Toks žvėriūkštis, ne ką geresnis už šešką. Tik gal kiek vikresnis, – trumpai paaiškina ji. – Ne veltui žmonės sako: vikrus kaip žebenkštis. Vištelių priešas. Tai va – tiek ir aš apie ją, tą žebenkštį, težinau.
– O man, gerbiamoji Paulina, to ir užtenka – nei aš jai, tai žebenkščiai, ponas, nei ji man šėtonas, – keistai, nei žydiškai, nei žmogiškai užbaigia Icikas.
– O dėl to žydo ar žmogaus, tai nuolankiai tavęs ir visų taviškių atsiprašau, kad taip negražiai tau ir visiems kitiems užduodavau širdį, – užraukė šią jautrią temą mano mama, ne tiek krikščioniškai, kiek prasčiokiškai.
– Tikiu, jau tikiu, gerbiamoji ponia Paulina, kad tamsta nei širdy, nei minty nieko blogo mums, žydeliams, nelinkėjai. O ir aš pats dėl to žydo ir žmogaus tik tarp kitko leptelėjau, – tai ištaręs Icikas abiem rankom pačiupo mamos plaštaką ir pakėlė prie lūpų. – Dovanok!
– Icikai, nebūk mažas, – kone išsigąsta mama. – Aš gi ne kokia dvarponė ar šventoji.
– Žinau, žinau, ponia Paulina, aš tik noriu, kad ir man atleistum ne už lietuvišką, bet žydišką gražbylystę.
– O aš savo ruožtu tavęs, Icikai, dar ir atsiprašau ne kaip žydo, bet žmogaus.
Abu gardžiai nusijuokia, patapšnoja vienas kitam per petį ir prekyba prasideda. O, toji prekyba! Iš šalies žvelgiant – ne kas kita, kaip tikra vaidyba. Ir ji pritraukia visų čia esančių akis ir ausis. Ypač mūsų – kelių vaikų – susidomėjimą: čia pat, mūsų akyse, prie gryčios, tarp amžinai žaliuojančio diemedžio rūtų darželyje ir amžinai dūzgiančių bičių avilių už tvoros sodelyje, nusidriekia įvairiaspalvių lupatų klojinys. Užmovęs ant didžiaakės ir kantrios savo Fenikso galvos abrakinę, Icikas, daugiau negaišdamas, prišoka prie to įvairiaspalvio lupatų klojinio ir imasi jam įprasto darbo. Pirmiausia jis vikriai, it kokia pirmą kartą jo išgirsta žebenkštis, pasimuistydamas, tarsi geisdamas kažką nuo savęs numesti ar nustumti, atsisėda ant tų savo žiemą vasarą avimų prieštvaninių batų kulnų, užsikiša už dešinės ausies raudoną, smagų pieštuką, nekantriai pakelia sprigtu vis smunkančią ant akių beretę ne beretę su raudonu it kraujo lašas bumbuliuku ir atsargiai, neskubėdamas pradeda tas lupatas dėlioti į atskiras, tvarkingas krūveles. Ir tai daro taip kruopščiai, susikaupęs, tarsi tas darbas, tas savotiškas rūšiavimas šiuo metu jam būtų pats maloniausias ir svarbiausias darbas pasaulyje. Ir visa Iciko esybė į šį darbą įtraukta. Netgi tas raudonas bumbuliukas virš jo keisto galvos apdangalo neatrodo kaip koks vaikiškas papuošalas, bet kaip atklydęs iš amžių glūdumos visokio pastovumo ir nedrumsčiamos ramybės simbolis.
Stebėdamas šį man keistą, neįprastą ir kiekvieną sykį iki smulkmenų pasikartojantį lupatų rūšiavimą, kone šventom apeigom paverstą darbą, aš rasi pirmą kartą savo gyvenime pajuntu kažkokį paslaptingą, begarsį stuktelėjimą į pačią širdį: nėra gyvenime žemų darbų, yra tik žemi žmonės.
Ir tada tas Icikas, tasai Lupatų karalius, man tampa vienas iš tų retų ir pačių reikalingiausių mokytojų, kurie moko ne liežuviu, o galva, rankomis ir jų darbais.
Kai ši įdomi prekyba pasibaigia ir mes, vaikai, jau apdalyti „Dul-dul-dūdelėmis“, o ponia Paulina gauna pusę tuzino riebių silkių, butelį žibalo ir gabalą skalbiamojo muilo, Icikas su visa savo prieštvanine kepke sodinamas pačioje garbingiausioje, tik gaspadoriui skirtoje krikštasuolėje, kurioje jo laukia šalto, ką tik iš šulinio ištraukto pieno puodynė, puskepalis ragaišio ir gabalas sūrio su kmynais. Icikas viską kerta godžiai, nesivaržydamas, bet ir neskubėdamas, pasičepsėdamas, tolydžio paganydamas akis po šventuosius paveikslus, gausiai aplipusius aprūkusią, virš stalo kylančią ir keliančią visiems pamaldžią rimtį gryčios sieną.
Atsakančiai pasisotinęs ir net kaimo žmonių įpročiu pasiglostęs besikalantį pro languotus marškinius pilvuką, Icikas vėl puola bučiuoti vaišingajai šeimininkei slepiamos rankos, tačiau šį kartą ji atatupsta traukiasi atgal kone būgštaudama:
– Ir vėl tu, Icikėli, su ta savo poniška dėkavone. Aš gi tau jau sakiau, kad nesu nė kokia šlėktelė ar šventuolėlė, kad man rankas bučiuotum.
Du kartus Icikui sakyti nereikia – jis paklusniai atšoka atgal, visu ūgiu išsitiesia ir abiem rankom it kokią sunkenybę pakelia ant akių nusmukusią tą savo kepkę su bumbuliuku viršuje.
Mamai tokio Iciko, atrodo, pasidaro gaila ir ji, nukreipdama kalbą į šalį, netikėtai paklausia:
– Geriau tu man, Icikai, vietoj tokios poniškos dėkavonės pasakyk, kas jūsiškius taip traukia į tą Palestiną, kur, anot laikraščių, taip vertina lietuvišką sviestą? Dievo jums pažadėtoji žemė ar dar kas nors?
– Traukia tą, kas netvirtai stovi ant kojų čia. Žinau, kad ta žemė mums Dievo pažadėta, ne kartą mūsiškių prakaitu ir krauju aplaistyta, bet žinau ir tai, kad pažadėta man ir ta žemė, kur aš gimiau ir ištariau pirmą žodį.
– Ir tu net nesapnuoji, kad būtų gerai ten keltis, įsitaisyti, apsiprasti ir gražiau, linksmiau gyventi?
– Keltis su savo bėda, savo Feniksu ir visom lupatom? – gudriai šypteli Icikas ir net kažkam mirkteli.
– Lupatų visur rasi.
– O bėdą su Feniksu?
– Gerai paieškojęs, rasi ir tuos.
– O bėdai šunkelius, vieškelius, o Feniksui abrakinę rasiu toje Palestinoje ar ne? – nebe juokais į šį pokalbį įsitraukia Icikas.
– Ko nežinau, tai nežinau, o spėlioti nenoriu, – nusileidžia mama.
– O aš gerai be jokių spėliojimų žinau, kad net Dievo mums pažadėtoje žemėje Lupatų Karalius niekada nebūsiu, – išdrožia ir pergalingai atsilošia Icikas.
– Betgi, Icikėli, anokia čia laimė važinėti su bėda, – nusijuokia mama. – Argi ne?
– O čia geriau žino mano bėda ir mano Feniksas, – juoku mamai pritaria ir Icikas. – O be to – viena tai ne bėda, dvi trys susėda, tai ir žmogų suėda.
– Kas yra bėda, aš ir visi mes puikiai žinome, bet man vis dar neaišku, kas tas tavo Feniksas, nors jis ir neapsieina be abrakinės? – nusprendžia mama tą pokalbį užbaigti netikėtu klausimu.
– Ogi tas, ponia Paulina, ko negalima nei paskandinti, nei sunaikinti, nei užmušti.
– Oho, kokį gaivalą tu sugebėjai pažaboti ir priversti sau tarnauti, – garsiai nusistebi mama.
– Ir ne tik pažaboti ir priversti tarnauti, bet ir po visą valsčių, apskritį paklusniai mane vežioti ir laimės ieškoti, – jau sėdėdamas savo bėdoje ir laikydamas nerimstantį, per visas prekybas ir vaišes nusistovėjusį Feniksą už vadelių, ne tiek linksmai, kiek graudžiai pasigiria Icikas.
Kai Lupatų Karalius su savo bėda ir Feniksu iš mūsų kiemo išlinguoja ir įlenda į mišką, mes, vaikai, dar ilgai žvelgiame į tą pusę, kur ištirpo Icikas, tarsi laukdami ir norėdami, kad jis vėl pasirodytų, netikėtai sugrįžtų ir vėl su savo lupatomis įsikurtų tarp amžinai žaliuojančio diemedžio rūtų darželyje ir amžinai dūzgiančių bičių avilių sodelyje už tvoros. Kažką panašaus, matyt, galvoja ir mama, nes nei iš šio, nei iš to mūsų, vaikų, paklausia:
– Sakykit, vaikai, ar Icikas šiandien buvo su barzda ar be barzdos?
– Su, su, – atsakom visi, kiek mūsų ten buvo, kartu, o aš, jau besimokantis miestelio pradžios mokyklos penktame skyriuje ir daugiau negu kiti tų žydų matęs, dar pridedu: – Kaipgi tikras žydas bus be barzdos.
– O kodėl, mamut, to klausi? – susidomiu.
– Mat aš, daugiau žiūrėdama į Iciko rankas negu į veidą, pražiūrėjau jo barzdą.
Nuo to laiko, kai aš pirmą kartą pamačiau Lupatų karalių Iciką kartu su jo bėda ir Feniksu, prabėgo jau daugiau negu trys ketvirčiai amžiaus, bet mano akyse iš amžių glūdumos jis tolydžio vis dar išlenda lygiai toks pat, kaip tada su savo bėda, Feniksu, ir valdingai sako:
– Lupatų Karalius Icikas jau tavo kieme. Ar pasirengęs jį priimti ir išklausyti?
Visa tai buvo ar nebuvo – nemigo naktimis, paženklintomis šimtų tūkstančių lietuvių emigracinio išsigimimo ar prakeikimo įdagu, aš nuolat klausiu pats savęs. Ir, daugiau nebesigalynėdamas su savo mintimis, skubu pats sau atsakyti. Ir atsakyti ne mintimis, o piktai, garsiai ištartais žodžiais:
– Buvo buvo, kaip nebuvo! Nes jeigu nebūtų buvę, argi tasai Lupatų Karalius Icikas su savo bėda ir Feniksu lįstų man į galvą nemigo naktimis? Ir dar taip atkakliai, negailestingai.
Juk netgi tie kone aštuoni dešimtmečiai neišdildo iš mano atminties to idiliško, tik senose knygose retkarčiais dar užtinkamo paveikslo, kur Icikas ne Icikas tarp amžinai žaliuojančio diemedžio rūtų darželyje ir amžinai dūzgiančių bičių avilių už tvoros sodelyje, užsikišęs už dešinės ausies, daug jaunesnės negu jo žila barzda papuoštas veidas, smagų pieštuką, prikandęs apatinę lūpą, pamaldžiai susikaupęs, tarsi tai būtų pats svarbiausias ir visiems žmonėms reikalingiausias darbas pasaulyje, dėlioja vieną prie kitos pelėsiais, senatve ir skurdu atsiduodančias lupatas.
Visa tai prisiminęs, iš naujo regėdamas ir išgyvendamas nemigo naktimis, aš vis dažniau savęs ir mane supančios tamsos klausiu: negi tie šimtai tūkstančių lietuvaičių, bernaičių ir mergaičių, kurie šiandien tose airijose, amerikose, britanijose, germanijose ar ispanijose skina braškes, raško obuolius, ravi daržus, darbuojasi laukuose, miškuose, jūrose ar upėse, stovi prie konvejerių, triūsia arbatinėse, valgyklose, viešbučiuose, prieglaudose, ligoninėse, marširuoja ir rizikuoja svetimšalių legionuose, slaugo kaprizingus senukus arba bastosi po platųjį pasaulį, nieko tokio ar panašaus negalėtų, kaip Icikas, surasti ir savo tėvynėje?
Žinoma, galėtų. Bet tam būtina turėti Iciko galvą, kuri ir iš lupatų sukuria bet kokius atstumus bei kelius nugalinčią bėdą ir amžiną, nesunaikinamą Feniksą.
Juokai juokais, o rimtai, visu rimtumu kalbant, būtina tiesiai, be jokių užuolankų, savęs ir viso pasaulio paklausti – kokia juoda katė perbėgo kelią, kad mums nepriklausomybė tapo kone savižudybe?
Norint į šį sudėtingą klausimą bent kiek įtikinamiau atsakyti, pirmiausia būtina palikti ramybėje tas lietuvio širdžiai mielas šalis, kur ne žmogus ieško darbo, bet darbas ieško žmogaus, ir mintimis persikelti į tolį, dar didesnį negu tas, kai į mano vaikystės kiemą su savo bėda ir nesunaikinamu Feniksu įdardėjo Lupatų Karalius Icikas, kuris, pasakytum, nieko bendra neturi su tuo fatališku lietuvių bėgsmu iš Lietuvos. Iš savo gimtosios šalies. Iš savosios Tėvynės.
Tad kas gi atsitiko? Kur čia tas šuva pakastas, kad niekas jo nesuranda ir neiškasa?
Ar ne ten to šuns reikėtų ieškoti, kur per amžius formavosi lietuvių tautos dvasia, brendo charakteris? Tad nuo jo, to charakterio, gal ir vertėtų visas paieškas pradėti.
Didysis lietuvių tautos mokytojas ir auklėtojas filosofas Stasys Šalkauskis teigė, kad būdingiausias lietuvių tautos charakterio bruožas yra „monstrualus pavydas“ ir servilizmas. Tegul jis šitaip rūsčiai teigė, vertino ir ne be galimos ir tikėtinos rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo, kuris šiuos niekam garbės nedarančius charakterio bruožus priskyrė savo tautiečiams, įtakos, tačiau ir broliams lietuviams į tai nereikėtų numoti ranka arba žvelgti pro pirštus. Juo labiau kad Lietuva ilgą laiką buvo rusų okupuota ir pagal rusišką įprotį it meška dresuota.
O kalbant apie servilizmą, kuris reiškia vergiškumą, tai yra okupanto primestą būtinybę tautai prisitaikyti prie jo režimo, manyčiau, kad Lietuvai geriau tiktų baudžiauninkiškumas (nuo žodžio „baudžiava“), nes jis būdingesnis jos istorijai. Juk dauguma lietuvių nuo pat 1569 metų (Liublino unijos) tą baudžiavą vilko. Ir tai neliko be pėdsako jų sąmonėje – prisitaikymas, sustiprintas baudžiauninkiškumu, pavirto servilizmu, kurį dar labiau sustiprino ir sutvirtino ilgi sovietinės okupacijos metai.
Pripažįstant, kad minėtame filosofo S. Šalkauskio teiginyje bei vertinime, ypač juos patikslinus dar būdingesniu lietuviams žodžiu „baudžiauninkiškumas“, ir yra daug tiesos, dabar iškyla pagrindinis klausimas – kaip tasai servilizmas, arba baudžiauninkiškumas, pas mus atsirado ir tapo kone savastimi, tai yra pagrindiniu lietuvių charakterio bruožu. Trumpai drūtai tariant, tai yra mūsų skaudžios ir tragiškos istorijos reiškinys, arba reliktas. Ir netgi apgailėtinas nūdienos faktas.
Bet, kita vertus, visa mūsų istorija iškalbingai liudija, kad nuo seniausių laikų iki pat Sąjūdžio atkurtos laisvės ir nepriklausomybės atkakliai ir nenuilstamai kovojame prieš tą servilizmą, arba baudžiauninkiškumą. Ir toji mūsų kova, bent iš pradžių, kone visuomet baigdavosi savo valios, bet ne valdžios primetimu kitiems, tiek kovojant prieš Rytus ar Vakarus, tiek – prieš Pietus ar Šiaurę. Bekovodami ir pralaimėjome. Ir vargu ar kitaip galėjo būti, nes jėgos buvo nelygios – saujelė pagonių skendėjo krikščionybės jūroje.
Tad mums, pralaimėjusiems, belieka tik pažvelgti ir įsitikinti, kaip per amžius viskas klostėsi ir vyko. Bent pačiais bendriausiais bruožais, idant bent iš dalies paaiškėtų, kas tai Lietuvos istorijai, tai garbingai ir nelaimingai mūsų praeičiai, būdinga. Ankstyvosios, pagoniškos mūsų istorijos vienas būdingiausių bruožų yra ilgai užtrukęs rusų žemių užkariavimas, neturint tikslo ten įsikurti bei įsitvirtinti, juo labiau pavergti vietinių žmonių.
Tačiau mūsų istorijai ne mažiau charakteringa ir tai, kad lietuviai, atkakliai besilaikantys savo protėvių tikėjimo bei papročių, užkliūdavo visiems – tiek Rytams bei Vakarams, tiek ir Pietums bei Šiaurei. Ir užkliūdavo ne tik savo kaimynams, kurie jau buvo priėmę krikščionybę, bet ir visokiems Vakarų Europos riteriams bei avantiūristams ar išganymo ieškantiems kovose su pagonimis lengvatikiams.
Tos nuolatinės kovos su svetimšaliais smarkiai ir be perstojo retino Lietuvos gyventojus ir niokojo kraštą. Viso to pasekmė – smarkus lietuvių mažėjimas. Tai iškalbingai patvirtina ir baltarusių istorikas Vladimiras Pašuta, teigdamas, kad XIII a. lietuvių ir lenkų skaičius buvo maždaug vienodas. O kas dabar? Nekas! Lenkų dešimtį kartų daugiau.
Žinoma, tada, kai lietuviai ir patys pajuto, kad jų sparčiai mažėja, dar nebuvo nei istoriko Vladimiro Pašutos, nei jo daug bylojančio atradimo, bet buvo akivaizdus pats faktas ir kartu nepaneigiama išvada – išlieka tik tie, kurie moka ne tik kariauti, bet ir prisitaikyti.
Žodžiu, visi tie karai ir užkariavimai, siaubingas tautos mažėjimas iškėlė lietuviams ir egzistencinį klausimą – O KAS TOLIAU? Norime išlikti ar nenorime? Ne tik kaip valstybė, bet ir tauta? Lietuviai.
Pirmiausia, žinoma, su šiuo egzistenciniu klausimu susidūrė mūsų šviesuomenė: bajorai, dvasiškiai, negausi to meto inteligentija. Deja, dauguma bajorų bei dvasiškių ištikimybės lietuvybei egzamino neišlaikė: susižavėję ar susigundę įvairiausiomis lenkų bajorų privilegijomis, jie pasuko jų keliu, nevengdami nei jų kalbos, nei jų įpročių bei papročių. Atidavę pirmenybę lenkų kalbai, persiėmę lenkiškosios bajorijos gyvenimo būdu, Lietuvos didikai ėmė sparčiai nutautėti, o tautos ir valstybės reikalai jiems vis mažiau rūpėjo. Šiuo požiūriu nieko negalėjo pasimokyti ir iš lenkų aukštuomenės, kuriai visokiausios pramogos buvo svarbesnės negu valstybės reikalai. Žodžiu, abiejų šalių didikai, surasdami bendrą kalbą tik ten, kur galėjo tenkinti savo neribotas asmeniškas užgaidas, sparčiai vedė jungtinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę į pražūtį. Ir tai tęsėsi tol, kol ji tapo besiplečiančios ir nepasotinamos carinės Rusijos grobiu.
Taigi Lietuvos sąjunga po Liublino unijos su Lenkija ne tik nieko gero lietuviams neatnešė, bet dar pablogino jų gyvenimą. O, be to, tai turėjo įtakos ir paspartintai rusifikacijai. Mat norėdama Lietuvą atitolinti bei izoliuoti nuo Lenkijos, carinės Rusijos valdžia primetė Lietuvai kirilicą – slavišką raidyną, kurio svarbiausias tikslas – lietuvius suartinti su rusais. Šis sprendimas po numalšinto 1863 metų lietuvių sukilimo prieš rusus baigėsi visišku spaudos uždraudimu, kuris tęsėsi iki pat 1904-ųjų. Per visą spaudos draudimo laikotarpį lietuvybei – lietuvių kalbai ir kultūrai – atėjo bene pats sunkiausias ir liūdniausias metas, kuris poreikį ar būtinybę prisitaikyti pavertė realia grėsme visiškai nutautėti, tai yra prarasti tautinį identitetą.
Šį pavojų dar didino dažnėjančios, ypač inteligentijos, mišrios vedybos. Iškilo kaip dar niekada realus pavojus visai išnykti. Tačiau kartais pasaulyje atsitinka ir taip, kad, žmonių bendruomenei ar visai tautai iškilus mirtinam pavojui išnykti, nebegyventi, mirti, iš jos paslaptingų, tiesiog mistinių gelmių išnyra, tarsi koks pasakiškas džinas iš butelio, jėga ir taria savo žodį. Tokį žodį išgirsta ne tik gyvieji, bet ir mirusieji. Ypač tai atsitinka tautai, kuri per visą savo istoriją ne kartą buvo atsidūrusi ribinių išbandymų zonoje. Šįkart – Lietuvai. Nes ji turėjo drąsos vienų viena ilgus metus kovoti prieš visus. Argi ne tokia jėga, tarsi atėjusi iš niekur, buvo dar negirdėta plačiajame pasaulyje Knygnešių epopėja? Negi ne tokia pat jėga buvo ir Vargo mokykla, kur kartu su motina, tempiančia gyvybės siūlą iš verpiamojo ratelio, augo ir brendo lietuviškas žodis, suteikęs galimybę gimti, subręsti ir pasišvęsti Laisvės idėjai basanavičiams, kudirkoms, maironims, vileišiams, žemaitėms, višinskiams, vaižgantams, biržiškoms, petkevičaitėms-bitėms ir daugeliui kitų ateinančio Pavasario kvieslių bei šauklių.
Tai jie 1918 metų vasario šešioliktą atnešė Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. Tai jie visą laiką ištikimai ir sąžiningai dirbo Lietuvos labui, akompanuojant Petro Vileišio žodžiams: „Ponuliai, dirbkime! Ką norite dirbkite, bet tik liaudies naudai, kad ir prasčiokėliai būtų bent kiek apsišvietę ir bent kiek praturtėtų. Nebus iš ko, tai nė idėjiškai liaudis nepakils… geriausia dabar politika – jokios politikos… dirbkime, tiktai kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa tai padaugės, tai ir politikos padaugės savaime…“
Na, ir dirbo jie Lietuvos naudai! Ir kovojo jie prieš užsienio ir vidaus priešus. O kai ponų Lenkija vis nesiliovė grasinusi Lietuvai, tas pats P. Vileišis, kuris jau buvo pirkte išpirkęs Maskvoje lietuvišką žodį, 1921 metais savo lėšomis nuvyko į Paryžių išleisti plačiai paplitusios prancūzų kalba knygelės „Le conflit Polono-Lithuanien“, atveriančios pasauliui akis ir ausis į lenkų klastą ir grobuonišką politiką prieš Lietuvą.
Neatsiliko nuo savo brolio Petro ir Jonas Vileišis, kuris irgi padėjo daug jėgų ir laiko, kovodamas dėl lietuviško žodžio. Net ir savo gyvybę paaukojo, gelbėdamas tuos Petro pavadintus prasčiokėliais tautiečius nuo bado ir ligų. Ir visuomet surasdavo laiko ir lėšų Vinco Kudirkos „Varpui“ ir jo skleidžiamoms tautinėms idėjoms remti. Ir bene būdingiausias brolių Vileišių – Petro, Antano ir Jono – bruožas buvo kuo daugiau tėvynei duoti, o ne iš jos imti. O ir į Lietuvos raidą link nepriklausomybės Vileišių šeimos indėlis buvo nė su kuo nesulyginamas.
Kalbant apie vėlesnę, jau povileišinę, tarpukario arba smetoninę, Lietuvą, pirmiausia tenka pasakyti, kad joje visko buvo. Tiek gero ir nelabai gero, tiek ir blogo, bet nebuvo to, ką galėtum pavadinti sąmoningu kenkimu. O bene dar svarbiau – kad toje tarpukario Lietuvoje nebuvo rūsčios būtinybės prisitaikyti prie to ar tų, kurie veda valstybę ir tautą į pražūtį. Ši rūsti būtinybė prisitaikyti atsirado tik tada, kai, anot poetės Salomėjos Nėries, „galingi Stalino pečiai išlaužė vartus į saulę“, ir kai mūsų „šauni“ delegacija, žurnalisto Justo Paleckio ir švietimo viceministro Liudo Giros vadovaujama, nuskrido į Maskvą tos saulės parvežti ir į Lietuvą, kad, apšvietusi Lietuvos žmonių protą, parengtų juos kurti ir gyventi būsimame žemės rojuje. O kol jie į tą žmonijos išsvajotą žemės rojų, gulagais ir kolchozais nusėtą, dar keliaus, turi išmokti prisitaikyti prie jos žudančių spindulių, kad išliktų ne tik gyvi, kūrybingi, bet ir principingi Stalino gerbėjai bei rėmėjai. Tam tikslui buvo mobilizuoti garsūs Lietuvos poetai, dramaturgai, rašytojai, publicistai, oratoriai, muzikantai… O vienas iš jų, pats garsiausias poetas, net šitaip suokė:
Nėr kito vardo, kuris labiau žavėtų,
Šviesiom viltim suvienijęs visus,
Kur taip skambėtų dainose poetų,
Kaip vardas Stalino šviesus!
O jeigu dar prisiminsime, kad net šlovingasis pergalės prieš nacionalsocializmą Antrojo pasaulinio karo metais organizatorius Winstonas Churchillis ne tik Jaltoje apimtas ekstazės kalbėjo: „Mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“, bet ir vėliau. kai toji „brangiausia esybė“ pakartojo Katynės genocidą, pagarbiai išsireiškė: „Stalinas mus ves į kovą prieš skurdą, netvarką, chaosą ir priespaudą.“ Tačiau visus, garbindamas Staliną, pralenkė irgi anglas, net Kenterberio klebonas, Hiuljetas Johnsonas, kuris Stalino humanizmą sulygino su Kristaus humanizmu.
Žodžiu, lietuviams imti pavyzdį ir mokytis, kaip garbinti tironą, buvo iš ko.
Taigi ar galėjo būti geresnės idėjinės sąlygos, sukurtos Lietuvoje ir visame pasaulyje, prisitaikyti net prie stalininio teroro?
Negalima užmiršti ir to kraupaus fakto, kad tie, kurie negalėjo ar nenorėjo prie Stalino saulės prisitaikyti, žiauriausiu būdu buvo persekiojami, kankinami, naikinami, šmeižiami, badu marinami. Argi ne taip elgtasi su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais?
Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį tasai daugelio žmonių prisitaikymas prie okupacinės valdžios, paskatintas bei sureikšmintas daugelio žinomų Lietuvos ir viso pasaulio garsenybių žodžiais bei veiksmais, pavirto baisia, dar negirdėta tautos nelaime, su savimi nešančia nebe išlikimą, o tiesiog išsigimimą. Argi tai neliudija faktas, kad, įsitvirtinus Lietuvoje sovietų valdžiai, vis gausėjo skaičius žmonių, norinčių susieti savo gyvenimą, ateitį su liūdnai pagarsėjusia sovietų komunistų partija? partija, kurioje visi svarbiausi šalies reikalai pradėti aptarinėti ir spręsti Lenino kalba, tai yra rusiškai. Žodžiu, prisitaikymas virto beveik išsigimimu. Kai žmoguje išnyksta įgimtas jausmas ar poreikis kurti, ką nors pritaikyti sau, o išlieka tik potraukis save prie ko nors pritaikyti. Juk iš tikrųjų ir lietuvių tautą naikinanti emigracija yra ne kas kita, kaip prisitaikymas. Prisitaikymas svetimame krašte prie naujų gyvenimo ir darbo sąlygų, žmonių bendruomenės, kalbos, papročių ir t. t. O tai daug lengviau, negu kurti save savame krašte.
O dabar, o šiandien emigracija virto pačios tautos išnykimo prakeiksmu, išvijusiu iš Lietuvos pusę milijono pačių darbingiausių, kūrybiškiausių, talentingiausių tautiečių. belieka apgailestauti ir savikritiškai pripažinti, kad didelę tautos ir valstybės nelaimę nulėmė ne tik noras bei būtinybė prisitaikyti ir išlikti gyvam bei sveikam, bet ir mūsų pačių valdžios neatsakingi darbai, veiksmai bei žingsniai. Kuri iš mūsų daugelio partijų ir vyriausybių pasirūpino ar stengėsi, kad būtų įvykdyta desovietizacija? Kam nedavė ramiai miegoti darbo vietų kūrimas? Kas iš esmės padaryta, kad teisingumas taptų valstybės pagrindu? Kas suskaldė mūsų visuomenę ir ką reikėjo, reikia padaryti, kad to nebūtų? Kodėl niekas nepasirūpino, kad būtų sudarytos bent elementariausios sąlygos susiformuoti viduriniajai klasei, nors jau seniai visas pasaulis žino, kad be jos valstybė tampa nuoga, verslo magnatų bei kitų besočių finansiniu oligarchų grobiu? Kas bandė švelninti socialinę atskirtį? Kas be galo, be krašto atidėliojo progresinių mokesčių įvedimą? Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip be galo.
O kokie žodžiai, linkėjimai ir šūkiai lydėjo pilietiškai, politiškai ir tautiškai nesubrendusį ir bręstantį jaunimą atkurtos nepriklausomybės pradžioje? Iš dienraščių, radijo ir televizijos, iš žinomų, garsių žmonių lūpų? „Čia Lietuva, čia durniais lyja“, – šaukte šaukė vienas to meto populiarus dienraštis savo tituliniuose puslapiuose. O radijo ir televizijos „popsininkai ir roksininkai“ jam tarsi pritarė isteriškais klyksmais, liudijančiais, kad pas mus taip gera, linksma ir smagu, jog džiaugsmas netelpa krūtinėje. Ar nepadėjo apsispręsti jaunuoliui, kuris dar tik svarstė galimybę emigruoti, 1992 metais, po rinkimų į Seimą, kai laimėjo ir atėjo į valdžią socialdemokratai, iš seimūno konservatoriaus lūpų išsprūdę žodžiai: „Aš gėdinuosi esąs lietuvis“, sprukti iš tėvynės? Ar nepastūmėjo emigracijon jaunimo laikraštyje perskaityta žinomo filosofo Arvydo Šliogerio nuomonė: „Lietuva neturi jokios ateities, nei geros, nei blogos“? O jeigu dar prisiminė kažkada girdėtus intelektualų garbinamo Vytauto Kavolio žodžius, kad Lietuva toks kraštas, „kur niekas nesilaiko žodžio ir niekuo negalima pasitikėti“, tada šis jaunimas nedelsdamas pradėjo galvoti nebe galvom, o kojomis. O jeigu tos galvos dar kupinos tokių garbaus europarlamentaro Leonido Donskio sukurptų epitetų, skirtų broliams lietuviams: „lituanistinis-dorovinis terorizmas, agresyvus nacionalizmas, absoliutus akonceptualizmas, siauraprotystė, sąmonės uždarumas, nekritiškas požiūris į savąją tautą…“ („Kultūros barai“, 1995 m., Nr. 1, p. 8), tada nieko kito ir nebelieka, kaip duoti toms kojoms laisvę ir valią. O, manding, paskutinis lašas, perpildęs kartybių gyventi Lietuvoje taurę, buvo lyg perkūno griausmas iš pačios Vakarų demokratijos citadelės pasiekusi žinia: „Lietuva yra organizuoto nusikalstamumo Meka.“
Į visa, kas džiugino arba liūdino Lietuvos piliečius, kas gero ar negero dėjosi mūsų akyse ar pašonėje, nejautė pareigos ar noro giliau, nuodugniau pažvelgti ir mūsų priklausoma nuo oligarchų žiniasklaida. Ji, užuot publikavusi daugiau analitinio pobūdžio straipsnių, kuriuose išryškėtų valstybės kūrimo taktika ir strategija, artimesni ir tolimesni orientyrai bei tikslai, ateities perspektyvos ar vizijos, tenkinosi arba net mėgavosi detalizuotu nusikaltimų aprašinėjimu bei pramogų pasaulio vaizdais ir gandais.
O grįžtant vėl prie jaunimo, kuris turėjo arba turi tokioje nuolat žmogų šokiruojančioje bei traumuojančioje aplinkoje gyventi, tenka nuolat savęs bei kitų klausti – į ką jis turi ar net privalo orientuotis, kad visai neišprotėtų? Į kokią žinomą asmenybę? Valstybinio masto veikėją? Juo labiau kad šis klausimas Lietuvoje itin aktualus dabar, kai daugeliui jaunuolių, kaip liudija apklausos, imponuoja toks odiozinis politikas kaip W. Churchillis, kuris tarsi išprotėjęs garbino tironą Staliną ir žodžiu bei veiksmu padėjo jam apkrėsti raudonuoju maru didelę pasaulio dalį. Beje ir deja, tokį norą orientuotis, tai yra lygiuotis į W. Churchillį, išreiškia ne tik daugelis mūsų jaunuolių, bet ir pati prezidentė Dalia Grybauskaitė.
O Lietuvoje? Ar orientuotis į pirmąjį atkurtos nepriklausomybės Lietuvos prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską? Bet juk jis ne tik neatsiprašė lietuvių tautos už kolaboravimą su okupantu, kaip buvo žadėjęs, bet ir nuskubėjo atsiprašyti Izraelio, kuriam nieko blogo nebuvo padaręs.
O gal imti pavyzdį iš Vytauto Landsbergio, kuris vadovavo Sąjūdžiui ir atvedė tautą į nepriklausomybę? Taip, jis drąsus, garbingas, daug nusipelnęs, populiarus veikėjas. Ir vis dėlto, prieš apsisprendžiant orientuotis į jį ar ne, neprošal būtų išsiaiškinti, kodėl prieš Vytautą Landsbergį taip griežtai nusistatę tokie pagarsėję ir garbingi vyrai, kaip Liudas Dambrauskas, Gediminas Ilgūnas, Viktoras Petkus, Kazimieras Radziukynas, Stasys Stungurys ir Albertas Žilinskas? („Kauno diena“, 1997 m. rugpjūčio 4 d.)
O gal lygiuotis į buvusį Sąjūdžio numylėtinį, auksaburnį filosofą Arvydą Juozaitį, kuriam savo gyvenimo ir veiklos credo patikėjo ir patarimo nepagailėjo net pagarsėjęs sovietinio komunizmo triuškintojas Aleksandras Zinovjevas: „Reikia pačiam sau pasakyti, kad esi genialus, nes niekas šito už tave nepasakys. Reikia nepamiršti savęs. Nes pasaulio istorija – tai konkrečių žmonių vardai. Vardų vardai.“ Taip, per Sąjūdžio kūrimąsi jis buvo riteris be priekaišto. Bet tik iki „Istorinės klaidos“ ir „Aukso amžiaus”. O toliau… „Kosmopolitizmas su gravitacijos centru Maskvoje“. Tad belieka „Postmodernistinis dialogas ant savitarpio supratimo griuvėsių“. O kol jis, tas dialogas, vyksta, bet kokia orientacija betikslė. Argi ne?
gal ypatingos jaunimo pagarbos verta Kazimiera Prunskienė, kuri kovos už laisvę ir nepriklausomybę metais išgarsėjo visame pasaulyje kaip Gintarinė ledi? Tačiau ši Gintarinė ledi ne mažiau išgarsėjo ir tapusi Maskvos kunigaikštiene. O ką tai reiškia tikram lietuviui, manau, daug aiškinti nereikia.
O dabartinė mūsų prezidentė D. Grybauskaitė ar gali būti orientyras? Juk ji taip šauniai pradėjo nešti savo naštą ir akimirksniu išpopuliarėjo. Mat iš pat pradžių lygiavosi į tris politines garsenybes – Indijos premjerą Mahatmą Ghandį, Britų imperijos premjerą W. Churchillį ir Margareth Thatcher, britų imperializmo atgaivintoją. Bet kam tas Churchillis?
O dvi kadencijas išprezidentavęs Valdas Adamkus? Bet jo politinėje veikloje dar vis laukia aiškaus atsakymo du klausimai – kokį vaidmenį prezidento gyvenime vaidino Maskva ir tos šlepetės, paliktos po lova Šiauliuose?
Gal jaunam žmogui lygiuotis į vieną iš mūsų Sąjūdžio pradininkų Romualdą Ozolą? drąsų ir reiklų sau bei kitiems Sąjūdžio tribūną? Jis Sąjūdyje ir pirmojoje atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje vaidino svarbų vaidmenį, deja, vėliau buvo beveik pamirštas. R. Ozolas pernelyg doras, orus ir reiklus, kad būtų politikoje savas visiems ir populiarus. Ypač Europos Sąjungos politikoje, kur dar iki šiol galioja dvejopi Niurnbergo teismo farso metu Temidės įteisinti faktų, reiškinių ir žmonių vertinimo standartai.
Žodžiu, kad ir kaip dairytumeisi, žiūrėtum, ieškotum, vargu ar šiuo metu rasi Lietuvoje tokį valstybinio masto veikėją, tokį riterį be priekaišto, į kurį ramia sąžine galėtum orientuotis, jo pėdomis eiti.
Tad nieko kito nebeliko net tam jaunuoliui, kuris dar bandė, nors ir beviltiškai, kovoti su per kartų kartas genetiškai užkoduotu lietuviško prisitaikėliškumo potraukiu, kaip tik drauge su garsiu poetu Tomu Venclova, suradusiu prieglobstį ir laimę užsienyje, pasakyti: „Aš dūstu Lietuvoje“, ir kuo skubiau, lyg iš degančio laivo, sprukti iš tėvynės. Juo labiau jeigu kiekviename žingsnyje beveik kasdien girdėdavo: „Prie ruskio buvo geriau.“ Nors tas ruskis be gailesčio lietuvius kalino, trėmė, kankino, žudė, Lenino kalbą per visus galus kišo…
Summa summarum – kad ir kaip galvotum, kaip svarstytum – padėtis šiuo metu Lietuvoje beveik be išeities. Tikras circulus vitiosus.
Ar galėjo būti kitaip?
Žinoma, galėjo – atsakys optimistas ir euroentuziastas. Ne tik atsakys, bet ir nurodys pagrindinį kaltininką, kodėl tas KITAIP netapo FAKTU. ne tik nurodys, kad pagrindinis dabartinės situacijos kaltininkas yra mūsų Seimas, bet ir pacituos garsaus rašytojo Ričardo Gavelio nuomonę: „Į Seimą buvo išrinkta gausybė nieko neveikusių, tobulai atžangių, pasibaisėtinai tamsybiškų ar tiesiog žmogiškai kvailų personažų. Toji portretų galerija – visai nebloga mokymo priemonė tema: „Kokių tipažų šiukštu nevalia rinkti į Seimą“.“
Tegul šitaip teigdamas R. Gavelis ir smarkiai perlenkė lazdą, bet, kita vertus, reiklesniu žvilgsniu pažvelgus į Seimo darbą per nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikotarpį, apima šiurpas. 2001 m. išleistoje knygoje „Ave, Libertas!..“ ir aš pats apie Seimą rašiau: „Argi ne absurdas, kad Lietuvos Seimo deputatai, kurie gauna, palyginti su kitais piliečiais, astronominius atlyginimus ir kuriems sudaromos kone idealios gyvenimo ir darbo sąlygos, ateina į savo sesijas ne pasiruošę rimtai dirbti, o užsiprogramavę vienas kitam į skiauterę kibti? Argi ne absurdas, kai prokuratūrai pateikta medžiaga apie korupciją ir vagystę dingsta kaip akmuo vandenyje? Argi ne absurdas, kai partijos auklėtiniai, kurie slopindavo kiekvieną laisvesnę mintį, dabar vėl visus moko demokratijos? Argi ne absurdas, kai sučiuptas vagis ne tik nenubaudžiamas, bet ir paaukštinamas? Argi ne absurdas, kai aukščiausiuose organuose darbuojasi buvę KGB informatoriai?“ (p. 121–122). Ir t. t.
Apie ką byloja tai, kad į Seimo darbotvarkę laiku ar apskritai nebuvo įtraukti tokie svarbiausi valstybei klausimai kaip desovietizacija ar liustracija, Lietuvos ateities vizija, taktika ir strategija bei jų derinimas, viduriniosios klasės kūrimas bei formavimas, mūsų kaimas, užsienio lietuviai, lietuvių kalba, emigracija, gimstamumas, savižudybės, teisėtvarka bei teisėsauga, kompensacijos už okupaciją, turto deklaravimas, progresiniai mokesčiai… O prisiminus, kad Seimas neįteisino 1941 metų vyriausybės, vadovaujamos Juozo Ambrazevičiaus, dėl T. Venclovos absurdiško tvirtinimo, kad ji neva susijusi su holokausto pradžia Lietuvoje, sunku atsikratyti minties, jog dauguma seimūnų serga kažkokia paslaptinga liga, slopinančia ne tik savarankišką, nepriklausomą mąstymą, bet ir ryžtą peržengti kažkieno nustatytą ribą.
O euroskeptikas neigiamai vertina ne tik Seimo, bet ir visų valstybės struktūrų bei grandžių darbą. Ir vertina iš esmės, tai yra atsižvelgdamas, kad Lietuva nėra izoliuota nuo kitų pasaulio valstybių ir jų politikos. Todėl jis teigia kategoriškai ir ne be pagrindo: jeigu šiandien mes turime tokią valstybę, kuri vieniems suteikė neribotas sąlygas klestėti, o kitiems tik burbėti: „Prie ruskio buvo geriau“, pirmiausia turime „padėkoti“ Niurnbergo tribunolui, kuris bijojo, negalėjo ar tik nenorėjo pasmerkti sovietinio komunizmo kaip žmogžudiškos ideologijos. Nepasmerkė todėl, kad istorinės aplinkybės nulėmė, jog Anglija ir Amerika įstengė karą laimėti tik sudariusios sąjungą su didžiausiu žmonijos istorijoje blogiu – Stalino tironija. Ir dabar pasaulyje triumfuoja nugalėtojų moralė bei dvejopi faktų ir reiškinių vertinimo standartai, kurių auka ir yra nūdienė Lietuva. Auka? Argi ne? Juk Lietuvos gerovė, laimė ir pats likimas priklauso nuo politinio moralinio klimato, kuris paženklintas aiškiu absurdu: asmuo, kolaboravęs su Hitlerio nacionalsocializmu, susilaukia kartuvių, o bendradarbiavęs su Stalino bolševizmu pasodinamas į prezidento krėslą. Tokia ateitis laukė buvusio Prancūzijos prezidento maršalo Phillipo Pétaino ir buvusio Lietuvos komunistų partijos genseko A. M. Brazausko? Dėl šito absurdo pas mus negalėjo įvykti ir desovietizacija, nes kiekvienas bandymas patraukti baudžiamojon atsakomybėn buvusį aukštesnio rango sovietinį nusikaltėlį sukeldavo dvejopų standartų paženklintoje Europoje tokį triukšmą ir dantų griežimą, jog mūsiškė Temidė iš siaubo netekdavo žado ir apalpdavo. Ir taip buvo ne tik pas mus. Latvijoje teisiant buvusį komunistų partijos genseką Alfredą Rubiką visa Vakarų pasaulio liberalioji spauda kaltino Latviją, kad teisiamas niekuo nenusikaltęs veikėjas, kuris veikė pagal to meto įstatymus. Tokioje politinėje ir moralinėje atmosferoje vykdyti kažkokias desovietizacijas ar liustracijas buvo ne tik blogo tono ženklas, bet ir pavojinga. Ypač kai įsitvirtino finansinė oligarchija ir verslo magnatai – ankstesnės nomenklatūros atstovai.
Žodžiu, į klausimą, ar galėjo Lietuvoje būti kitaip, kai joje yra taip, kaip yra, negali teigiamai atsakyti nei euroentuziastas, nei euroskeptikas. Todėl dabar ir iškyla esminis klausimas: o ar apskritai šiandien galima teigiamai atsakyti į tą klausimą? Ar gali būti kitaip, negu yra? Juo labiau kad jauni žmonės, kaip liudija kategoriškas studentės Miglės tvirtinimas, kai buvo paklausta apie grįžimą iš Airijos į Lietuvą, įsitikinę: „Nemanau, kad lietuviai grįš namo. Gal į kitą užsienio šalį patrauks – tik ne į Lietuvą. Kad ir kaip sunku būtų Airijoje, vis vien bus nepalyginti geriau negu Lietuvoje. Lietuvoje situacija šiuo metu apgailėtina visais atžvilgiais“ („Vakaro žinios“, 2010 m. gruodžio 4 d.).
Tegul tie skaudūs kiekvienam Lietuvos piliečiui patriotui žodžiai yra smarkiai perdėti, liguisto prisitaikymo prie svetimų dievų įpročio rezultatas, bet nuleisti jų negirdomis negali net didžiausias Lietuvos patriotas, jeigu jis dar ne idiotas.
Ir vis dėlto, nepaisant to circulus vitiosus, tai yra padėties be išeities, rankų nuleisti nevalia, kaip jų nenuleido ir tie, kurie gyveno ir dirbo dar sunkesnėmis ir sudėtingesnėmis sąlygomis. Dirbo, stengėsi, kovojo, sukūrė Vargo mokyklą, Knygnešių epopėją ir išugdė tuos dvasios ir veiksmo galiūnus, kurie, kaip daktaras Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Petras Vileišis, Povilas Višinskis, Žemaitė, Maironis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vaižgantas ir kiti, atnešė Lietuvai Laisvę ir Nepriklausomybę.
Tad ką daryti?
Visų pirma reikia dar kartą atsigręžti į Petrą Vileišį ir atidžiai įsiklausyti į jau minėtus jo žodžius, raginančius dirbti. Argi tai ne pranašiški žodžiai, skirti nūdienei finansinių oligarchų nustekentai ir vis dar gniuždomai Lietuvai? Argi tai ne specialisto, aukščiausio rango vadybininko bei psichologo nurodymai, kaip surasti geidžiamą išeitį iš visų mus kamuojančių bėdų bei negerovių ir sukurti ne tik pakenčiamas sąlygas visiems žmonėms gyventi, bet ir tvirtai žengti kultūros bei ekonomikos kūrimo darbe. O išeitis tik viena – dirbti. Ką tai iš tikrųjų reiškia dabartinio žmogaus protui ir sąžinei? Tik kultūrindami liaudį mes sukursime viduriniąją klasę, kuri suteikia valstybei galimybę ir garantiją normaliai funkcionuoti bet kuriuo metu. Argi to neliudija tarpukario Lietuva?
Visa tai, apie ką čia buvo kalbėta, samprotauta ir kas juodu ant balto išdėstyta, jei nieko konkretaus nedarysime, kad padėtis pagerėtų, prilygs stručio galvos kišimui į smėlį, su liūdesiu bei nerimu konstatuojant: deja, amžių eigoje iš kartos į kartą persidavęs ir ištobulėjęs lietuviškas sugebėjimas prisitaikyti prie bet kokių, kad ir nepalankiausių sąlygų bei aplinkybių, gelbėjęs lietuvių tautą daugelį metų nuo išnykimo, dabar, kai atsidūrėme Europos Sąjungoje ir atsivėrė neregėtos emigravimo galimybės, pavirto išsigimimu ar net prakeiksmu. O nuo tokio prakeiksmo mūsų neišgelbės nei egzorcistas, nei šventikas, nei ekvilibristas, – tik mūsų pačių protu ir rankomis sukurta ir pastatyta ant tvirtų kojų – kartoju – vidurinioji klasė.
Tad nūnai ir iškyla pagrindinis bei svarbiausias klausimas – kaip tą viduriniąją klasę mūsų sąlygomis sukurti ir pastatyti ant kojų? Nuo ko pradėti? O pradėti, kaip ir dera demokratinėje valstybėje, reikia nuo Seimo ir per Seimą. Tegul jis tą klausimą ar problemą apsvarsto ir įteisina įstatymu. Juo labiau kad, kaip liudija kai kurie faktai, mūsų Seimas yra itin jautrus ir paslaugus iš aukščiau nuleistai nuomonei. (Turiu galvoje privertusį ne vieną mūsų ne tik iš nuostabos išsižioti, bet ir suabejoti seimūnų veiksmais faktą, kai įstatymas dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės deklaracijos pripažinimo buvo vienbalsiai priimtas, o vėliau, įsikišus paslaptingai nuomonei, vienbalsiai atšauktas.)
Kur kas sudėtingiau, turint omenyje dabartinę Lietuvos padėtį, kai viešpatauja finansinė oligarchija, monopolijos ir korupciniai ryšiai, tokį – skatinantį viduriniąją klasę – įstatymą įgyvendinti. Ypač jeigu juo įteisinama valstybės globa ar bent parama. O tai dabar būtina vidutiniam ir smulkiajam verslui. Juk šis įstatymas gali susilaukti ir, ko gero, susilauks rimto nesuinteresuotų ta klase arba tuo sluoksniu jėgų pasipriešinimo. Tad kaip pasielgti, pajutus pasipriešinimą? Manau, geriausia pasikliauti liaudies išmintimi: „Bijai vilko, neik į mišką.“
Turbūt šiuo metu tai vienintelis kelias, kuriuo eidama Lietuva nusimes išsigimimo ar prakeiksmo naštą, susigrąžins Sąjūdžio dvasią ir vėl nuties ne tik Baltijos kelią, bet ir Baltijos magistralę. O ja, pasišokinėdami iš laimės ir laisvės jausmo, pirmiausia grįš visi emigrantai. Ir bus Lietuva tokia, kokia dar niekada nebuvo. Nepriklausoma nuo savų ir svetimų ponų.
O kuo čia dėtas Icikas? Tasai Lupatų karalius? – ne vienas manęs paklaus. Pats nežinau, kodėl jis visada su savo bėda ir Feniksu prisistato, kai smegenys įkaista besvarstant, kas gena lietuvį iš Lietuvos. Gal tas Icikas dėtas tuo, kad jis, kaip koks Laimės ar Nelaimės pranašas, prisistato iš anksto nepranešęs ir Stentoro balsu sušunka: „Icikas, Lupatų Karalius, jau tavo kieme!“ O paskui dirba savo darbą, kuris verčia galvoti ir įsisąmoninti: nėra žemų darbų, yra tik žemi žmonės.
Vilnius, 2012 m. gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis
Algirdas Patackas. El Sidas ir Galindas Garsija, jo šaunus bendražygis, compañero bueno, aisčių kilmės karžygys
2011 m. Nr. 1
Lietuvos vardui, Litua, atspindėtam rašto pavidalu, – tūkstantis metų. Tačiau beveik prieš tūkstantį metų įvyko ir dar vienas mūsų raštijos istorijai svarbus įvykis – pirmą kartą Europos raštijoje yra pavaizduotas neabejotinai aisčių-baltų kilmės personažas. Tai – Galindas Garsija, šaunus ietininkas (una valiente lança) iš senovinio ispanų epo „Giesmė apie mano Sidą“. Bet pradėkime iš toliau…
Šviesios atminties žymus rusų kalbininkas Vladimiras Toporovas pirmasis atkreipė dėmesį į pakraštinės baltų genties – vakarinių galindų pėdsakus tolimojoje Ispanijoje, jos šiaurės vakarų kyšulyje – Galisijoje. Sekdami, matyt, paskui aršesnius savo kaimynus (pusbrolius -?) gotus, jie, pasiblaškę po Europą, stebėdami vakarinėse jūrose besileidžiančią saulę, o naktimis – Paukščių Taką, galiausiai atsidūrė labiausiai į vakarus nutolusiame Europos kyšulyje, „pasaulio pakraštyje“ (finis terrae), tuometės oikumenos pariby, nes toliau – tik begalinės siūruojančios Atlanto platybės. Ten jie atrado, kaip dabar sakytume, „ekologinę nišą“. Galisijos klimatas buvo labai panašus į gimtųjų ežerynų ir neįžengiamų sengirių pasaulį, nes Kantabrijos kalnai, sulaikydami Atlanto drėgmę, sukuria „šiaurės subtropikus“. Galbūt galindų taikingąjį „drang nach Westen“ lėmė pakraštyje esančios genties situacija, todėl jie buvo įsukti į tautų kraustymosi sūkurį ir patraukė paskui gotus, kurie prasiautė per Europą kaip liepsna; gal įtakos turėjo ir „demografinis sprogimas“, gentainių perviršis, apie kurį užsimena Petras Duisburgietis, Matas Pretorijus ir Simonas Grunau.
Tačiau klausimas – kodėl iškeliavo galindai – tebėra mūsų istorijos ir savimonės slėpinys. Juk baltų pasaulio esminė žymė yra sėslumas, „glūdėjimas“, anot Vaižganto; glūdėjimas ne tik girių prieblandoje, bet ir savo viduje, vydijoje, savęspi… Beveik visų indoeuropiečių tautų genuose įrašytas kelionių troškulys, keistai kontrastuojantis su, matyt, dar archajiškesniu sėslumo, namų jaukumo instinktu – prisiminkime Hermanno Hesse’s „Stepių vilką“; beveik visų indoeuropiečių „antrieji broliai“ iškeliauja ieškoti savo dalios (nes ūkį paveldi vyriausias), tapdami konkistadorais, flibustjerais, vikingais, „zemleprochodcais“; o baltų „antrieji broliai“ – bitininkais, bičiuliais, taigi lieka namuosp…
Pirmieji galindų pėdsakai šiaurės Ispanijoje aptinkami asmenvardžiuose – tai Galindo, vestgotų kario vardas, taip pat Bertino analų sudarytojas Prudentius Galindo (835–861 m. įraše). Ypač pagausėja šių atradimų prieškario vokiečių mokslininkų darbuose. Pavyzdžiui, Sent Sernino (Saint-Sernin de Toulouse) abatijos kartuliarijuje randama net 16 kartų paminėta Galindus, Galin (tarp 844–1200 m.). O toponimų su Galind-, daugiausia patroniminės kilmės, yra aptinkama ir kitur, net centrinėje Ispanijoje (pavyzdžiui, Castel de Galindo prie Teruelio, Fuente Galindo prie Alikantės, tor de Galindo, Munogalindo, Los Galindillos ir t. t.), tačiau šiaurės vakaruose jų tiek gausu (prie Ourense, Braga, Porto, Viseu, Zamora, Salamanca, Avila, Bizcaya, Segovia, Cáceres ir kt.), kad galima kalbėti apie „Pirėnų Galindiją“. Tarp patronimų pasitaiko ir labai jau atpažįstamų – Galindon-ez (t. y. Galindon sūnus, nes -ez reiškia -aitis), Galind-onis, Galinnonis [įdomu, kad netgi plika akimi atpažįstamų pavadinimų galima aptikti ir Galisijos hidronimikoje – tai visos tos Rio Miño (liet. Minjo – didžiausia Galisijos upė), Rio Neira, Rio Nova (Navia), Rio Mera (Mero), Rio Boente, Rio Iso, Rio Sil, Rio Sor ir netgi Rio Ula (Ulla)…]
Galisija arčiau Lietuvos nei Ispanijos? Bet Ispanija yra čia pat, už Kantabrijos kalvų, atskirta tik didingų baltųjų Picos de Europa viršūnių.
Tačiau kas gi yra Ispanija? Korida? Flamenko? Cervantesas? Ne, Ispanija visų pirma yra El Sidas (El Ēid), ispanų epo herojus, į kurį reiktų labiausiai atkreipti dėmesį, jei nori suvokti tai, ką vadiname identidade español (ispaniškoji savimonė). V. Toporovas akcentavo ir faktą, kuris kažkodėl nesusilaukė mūsų mokslininkų dėmesio, kad ispanų epo herojaus El Sido palydoje būta compañeros, šaunaus ietininko Galindo Garçia, el bueno de Aragóno.
El Sidas
„Giesmė apie mano Sidą“ („Cantar de mio Çid“) yra pirmasis mūsų laikus pasiekęs ispanų literatūros kūrinys (datuojamas apie 1140 m.). Kodėl norime plačiau nagrinėti šį ne tik Ispanijos, bet ir visos Europos viduramžių literatūros šedevrą? Svarbi priežastis – gėdos jausmas, nes iki šiol neturime viso kūrinio lietuviško vertimo, tik keletą fragmentų, tad šis rašinys gali pasitarnauti ir įvadu į mums mažai žinomą europinį paveldą, ir tapti savotišku priekaištu. Kita priežastis – giesmėje galbūt pirmą kartą Europos raštijoje minimas asmuo, neabejotinai baltiškos-galindiškos kilmės. Tai kilmingas riteris Galindas Garsija (Galindo Garçia), El Sido bendražygis, compañero, šaunus ietininkas iš Aragono (cavalero el bueno de Aragón), tikriausiai Galindaičių (Galindezų) dinastijos, IX–X a. valdžiusios Aragoną, palikuonis. Mūsų laikus ši poema pasiekė iš keleto nuorašų, dažnai fragmentiškų, ir tai nestebina viduramžių raštijos žinovų – prisiminkime peripetijas, lydėjusias slaviškąją „Sakmę apie kunigaikštį Igorį“. Dar viena problema – giesmė parašyta senovine ispanų kalba, jau nutolusia nuo literatūrinės.
Kas gi buvo El Sidas? Tai istorinis asmuo, tačiau ne iš pačių žinomiausių, garsus rekonkistos (Reconquista), Pirėnų pusiasalio atkariavimo iš maurų epopėjos (VIII–XV a.) herojus, beveik tapęs mitine figūra, nes savo gyvenimu ir asmeniu įkūnijo vertybes – drąsą, taurumą, ištikimybę, gilų religingumą, – kurios vedė ispanus į pergales, ir sudaro vieno vertingiausių viduramžių kūrinių riterystės idealo esmę. Ispaniškasis variantas bus bene archajiškiausias, pirminis, leidžiantis atsekti „juodai–baltą“ provaizdį, ištakas, dar nenuspalvintas kurtuazijų, kaip vėlesniuose tekstuose, tokiuose kaip „Rolando giesmė“ ir kt. Keliaujančių dainininkų (hunglares) sukurtos giesmės labai artimos folklorui. Jų primityvi eilėdara ir melodika, gruboka ir naivi stilistika žavi autentiškumu, vitaline energija, tiesmuku, taip pat liaudišku ar vaikišku, kad ir kaip pavadintum, supratimu, kas yra gėris ir blogis. Ir visa tai persunkta savaiminiu, be didelių gudrybių tikėjimu į Viešpatį Jėzų Kristų, Atpirkėją, ir jo apaštalą šv. Jokūbą, matamoros („mirtis maurams“), atsiųstą į pagalbą kovai su netikėliais, kurio vardą pasitelkus neįmanoma pralaimėti, dėl kurio negaila net savo gyvybės.
El Sidas, rekonkistos laikų karžygys, buvo karaliaus Alfonso VI vasalas. Jis gyveno XI a. (1043–1099), buvo gimęs Vivar del Sido bažnytkaimyje, į šiaurę nuo „karalių miesto“ Burgoso. Jo pilnas vardas – Rodrigo Diaz de Vivar, tačiau liaudyje jis buvo vadinamas El Sidu Kampeadoru (El Çid Campeador). Manoma, kad Çid– yra kilęs iš arabiško Seyyid (didikas), o Campeador – iš campi ductor, karžygys (o gal „karo lauko vadas“ – plg. Čečėnijos modžahedų lauko vado („polevoj komandir“) kilmę). Tikroji istorinio personažo istorija yra kiek kitokia nei poemos herojaus – sakykim, El Sidas, dėl susiklosčiusių aplinkybių ištremtas iš karaliaus valdų, kurį laiką tarnavo maurų karaliui Léridai, kuris buvo globojamas grafo Ramono Berengero (praminto Brolžudžiu), Barselonos valdovo. Aštuonis šimtus metų trukusioje kovoje būta visko – didvyriškumo ir išdavysčių, politinio gudravimo ir taurių poelgių. J. Ortega y Gassetas yra netgi kandžiai išsitaręs, kad tautõs, apdovanotos karžygiška dvasia, išsivadavimas netrunka 800 metų. Tačiau reikia priminti, kad tada ispanų tautos – dabartiniu supratimu – tas iš įvairių genčių ir jų junginių gimstantis etnosas tapo tauta kaip tik per rekonkistą, ir ši kova tapo galingu, ko gero, esminiu stimulu ispanų nacijos formavimuisi. negalima nuneigti ir tos įtakos, kurią darė rekonkista krikščionybei Europos žemyne įsitvirtinti – juk maurų kariuomenė jau buvo prasiveržusi ir per Pirėnus, netgi apgulusi Paryžių.
Tačiau ontologiškai mitas yra realesnis už tikrovę, todėl mes kalbame apie poemos El Sidą, o ne apie jo istorinį prototipą, kuris tėra ano atšešėlis… Šis El Sidas, dėl dvaro intrigų pakliuvęs į valdovo nemalonę, yra ištremiamas iš gimtojo krašto. Vienintelis kelias palankumui atgauti – karinės pergalės prieš maurus (kartu su ginklo draugais) ir, beje, gausus grobis, kuriuo bus bandoma permaldauti karalių. Kai šitai pagaliau pavyksta – laimima keletas mūšių ir netgi atkovojama Valensija, hercogą ištinka asmeninė drama – klastingi priešai įžeidžia jo dukras – donją Elvyrą ir donją Solj. Karalius ir Kortesas (karališkasis susirinkimas) tiesą ir teisingumą atstato, o įžeidimą nuplauna dvikovose pralietas priešų kraujas. Nevarginsime skaitytojo smulkiau perpasakodami poemos turinį – tai turėtų atlikti būsimasis vertimas. Poemoje, kaip ir dera, yra glaudžiai susipynę herojų likimai su istoriniais įvykiais, nupiešta reljefiška senovinių laikų, papročių ir asmenybių freska. Štai, pavyzdžiui, kokiais epitetais palydimas pagrindinis herojus:
„Šlovingas kovotojas“ (lidiador); „gimęs laimingą valandą“ (en buen ora fostes nacido); „sėkmingai nešiojantis kardą (kalaviją); kuriam pritinka kalavijas (el queen buen ora çinxo espada); „El Sidas, garsėjantis barzda“ (barba tan complida); „švytintis, vešliabarzdis“ (commo es alegre, la barba velida) ir t. t.
Beje, barzda yra tiesiogiai susieta su karine sėkme ir šlove – po pergalių prieš maurus El Sido barzda tarpsta, darosi vis vešlesnė. Barzda turi ir sakralią paskirtį – ja galima prisiekti, o tąsymas už barzdos (ar plaukų) yra didžiausias įžeidimas. Išrautas barzdos kuokštas yra saugomas kaip pergalės ir priešo pažeminimo simbolis. El Sidas, eidamas į Kortesą, kur gali kilti kautynės, susiriša barzdą raišteliu, o garbanas slepia po šalmu. Jis dažnai vaizduojamas milžiniška, galingai besiplaikstančia barzda, manifestuojančia vyrišką jėgą, todėl yra panašesnis į Šiaurės tautų herojus ar į Maironio „lietuvius barzdočius“, bet ne į vėlesnių laikų ispanų grandus su jų išpuoselėtomis puošmenomis (barzdelėmis).
Pateikti epitetai, būtini kaip savotiška mantra, dažnai tarnauja rimavimui, aliteracijoms ir posmo ritmikai, kuri yra energinga, uždeganti, dažnai pasibaigianti šūksniu (1):
…kad jūs matytumėt, kaip sminga ietys,
kaip skyla skydai, gabalais mėtos,
kaip perkirsti šarvai ant žemės krenta,
kaip vimpelas ieties per kūną lenda, kraujas jį nudažo,
kaip žvengia žirgas, kurio raitelis negyvas jau, be žado,
o maurai šaukia „Mahomat!“, krikščionys gi „Santjago!“
Nors laiko daug prabėgo, kova aršioji neatlėgo,
tūkstantis ir trys šimtai maurų jau amžinai miega…
(…veriedes tantas lanças, premer e alçar,
tanta adágara foradar e passar
tanta loriga falssar e desmanchar,
tanos pendones blancos salir vermejos en sangre,
tantos buenos cavallos sin sos dueños andar.
Los moros llaman Mafómat e los christianos santi Yague
Cadien por el campo en uno poco de logar
moros muertos mil etrezientos ya…)
„Poema de Çid“ (naudotasi senu, nesuliteratūrintu tekstu, kurio kalba yra archajiška).
Mūšių vaizdų nedaug, tačiau negausios, šiurpiai natūralistinės, netgi makabriškos eilutės atlieka savo vaidmenį – perduoda negailestingą, primityviai žiaurių viduramžių kautynių vyras prieš vyrą siautulį: „kad jūs matytumėt, kaip krenta skydas su ranka nukirsta, kaip mėtos šalmai su galvom nukirstom laukuose, kaip žvengia žirgai, žvanga plienas…“
Kruopščiai išvardijamas ir aprašomas karo grobis, negailint poetinės išmonės, parenkant epitetus. Lygiai taip kruopščiai, beveik buhalteriškai suskaičiuojami kritę priešai, o apie savo nuostolius nerasite nei eilutės – rodos, tik vienoje vietoje užsimenama apie compañero, pakliuvusį į nelaisvę. Išvis tas ankstyvųjų viduramžių pasaulis kelia sunkiai nusakomus jausmus – nuo šiurpulio dėl barbarybių ir žiaurybių iki pojūčio, kad šiame primityviame, pirmykščiame gaivale yra kažkas monumentalaus ir kartu vaikiško, nesugadinto. Tas pats El Sidas Kampeadoras, maurų siaubas, gali didingai įjoti pro išvaduotos Valensijos vartus ir čia pat visai nuoširdžiai pulti po kojų karaliui Alfonsui VI, kuriam yra prasikaltęs: „Suklupo ant žemės pasiremdamas delnais, / dantimis grauždamas žolyną žalią.“
Mes dabar sunkiai suvokiame siuzereno-valdovo ir jo vasalo-pavaldinio santykius. Iš vienos pusės, ištikimybė ir visiškas paklusnumas karaliui: El Sidas visai nepyksta ant valdovo už ištrėmimą, nors tėra dvaro intrigų auka ir visaip stengiasi susigrąžinti palankumą. Tačiau pagrindinė priemonė tam – gausus karo grobis, kuris taip dosniai siunčiamas karaliui, kad jam nelieka nieko kito – tik atleisti. Ir taip visur: šalia taurių poelgių (pasigailima nugalėtų priešų, netgi maurų) – atviras, nė kiek neslepiamas materializmas. Tačiau vėlgi – turtas, įgytas kruvina kaina (hidalgui priklauso penktoji bendro grobio dalis), dosniai dalijamas ne tik savo bendražygiams, bet ir pašaliniams, netgi tiems patiems nugalėtiems maurams. Santykiai su moterimis – jokių kurtuazijų, El Sidas ir jo compañeros yra pavyzdingi vyrai ir tėvai, nors mato šeimas tiktai priešokiais. Į gyvenimo draugę ir dukras kreipiamasi su didžiausia pagarba: „Garbioji donja Chimena, žmona mano brangioji, / ir dukros, jūs mūsų širdelės meiliausios, / įeikite, prašau, į šią užkariautą Valensijos pilį…“ („Vos doña Ximena, querida mugier e endrada / e amas mis fijas mio coraçón e mi alma / entrad comigo en Valençia la casa“). Tačiau tai netrukdo parinkti jaunikių dukroms, net neateina į galvą jų atsiklausti…
Visa tai suvokiama, tik jei prisiminsime, ką reiškia sąvoka noble, kaip ji formavosi. Tų senovinių laikų žmonės, nors nebuvo nė kiek laisvesni nuo nuodėmės nei mes, tačiau turėjo tai, ką dabar vadiname epiniu mãstu. Riterystės idealo, hidalgiškojo etoso atsiradimas formavosi ilgai ir sudėtingai; šis vyksmas buvo glaudžiai susietas, neįsivaizduojamas be krikščionybės, be gilaus, nuoširdaus, gal primityvaus – ar prigimtinio, galime pasirinkti pagal pažiūras, tikėjimo tuo, kas parašyta Šventajame Rašte (ko vertas mostas – užsakyti pergalės proga tūkstantį (!) mišių…).
Štai kaip apibūdina epo herojaus El Sido Kampeadoro habitus subtilusis ispanų literatūros tyrinėtojas Menendesas Pelajo (Marcelino Menéndez Pelayo) (2):
Jame dera patys kilniausi kastiliškosios dvasios bruožai – griežtas kalbų santūrumas, draugiškumas ir kilnus tiesumas, didingumas be puikybės, greičiau gili, nei turtinga vaizduotė <…>, giliai paslėptas, be audringų proveržių, vedybinis švelnumas <…>, ištikimybė monarchui ir nepripažįstanti nuolaidų kova prieš jo piktnaudžiavimus <…>. Jeigu realistinė gyvenimo jausena kartais virsta proza bei utilitariškumu, jei vaizduotės saikingumas ir ramumas įgauna tam tikro sausumo, jei poemoje beveik nėra dieviškosios poezijos vaizdinių ir mistinių atsivėrimų (nors joje gyvuoja ir kitokia poetika), tai atsiminkime, kad šitai yra bendra beveik visų herojinių poemų dalia ir kad poema apie El Sidą pralenkia daugumą jų papročių ir jausmų humanizmu, moralinėmis vertybėmis ir dargi subtilia jausmų kultūra, kurią lengviau pajusti, nei išreikšti žodžiais, ir kuria paprastai pasižymi stiprūs žmonės ir sveikos rasės.
Compañeros, El Sido „kompanija“, jo vasalai ir bendražygiai, cavalleros buenos, šaunioji devyniukė. Hidalgas Rodrigo Diaz de Vivaras, o draugams El Sidas Kampeadoras – jų valdovas, kuriam jie yra besąlygiškai ištikimi. Ir nors visos šalies valdovas yra karalius Alfonsas VI, jie – El Sido žmonės, nes geležinis feodalizmo principas, suteikęs vertikaliajai hierarchinei piramidei atsparumą horizontalioms įraižoms, yra „mano vasalo vasalas nėra mano vasalas“. Štai sąrašas:
Pedro Bermudez, vėliavnešys, vadinamas Pedro Tyleniu,
Minaya Albar Fañez, Soritos senjoras,
Martin Antolinez, ietininkas iš Burgoso,
Muńo Gustioz, El Sido globėjas,
Martin Muñoz, valdęs Mont Mayorą,
Albar Albaroz ir Albar Salvadorez,
Felez Muńoz, Kampeadoro sūnėnas,
ir pagaliau
Galindo Garçia, drąsuolis iš Aragono.
Į šį sąrašą dar galima įtraukti porą personažų, dalyvavusių El Sido epopėjoje epizodiškai. Vienas jų – itin egzotiška figūra, don Žerome (Jeronimas iš Perigoro), mokytas vienuolis iš garsiosios Kliuny (Cluny) abatijos, atlikinėjęs ne tik kompanjerų kapeliono pareigas, bet ir mokėjęs apsieiti su kalaviju (espada) neblogiau už bet kurį cavallero. El Sidas, atkariavęs iš maurų Valensiją, padės jam tapti Valensijos vyskupu. Yra nustatyta, kad dauguma jų turėjo savo istorinius prototipus. Ši šauni compñía yra ne tik ginklo draugai, jie atlikinėja ir kitas priedermes – dalyvauja derybose, globoja senjoro šeimą, saugo, pagrindinėms jėgoms išvykus, paliktą pilį. Poemoje jie – ryškios individualybės, nors apibūdinami labai taupiai, naudojant tas pačias poetines formules. Pavyzdžiui, Minaya Alvaras Fanjezas yra ne tik „dešinioji mano ranka mūšyje“, kaip jį vadina Kampeadoras, bet yra siunčiamas ir ten, kur reikia diplomatinių sugebėjimų. Kartais jie iškrečia netikėtumų – antai šaunus karys, kompanijos vėliavnešys, tačiau nei žodžio neištariantis Pedro Bermudezas netikėtai išrėžia rūsčią kalbą, demaskuojančią niekšingą El Sido priešų – grafo Gonsalvo Ansurezo (Gonçalvo Ansuôrez) infantų (sūnų) poelgį. Tačiau, be abejo, yra vienas, kuris mus domina labiausiai…
Galindas Garsija
Taip, tai – Galindas Garsija (don Galindo Garçia, el bueno de Aragón), šaunus ietininkas iš Aragono. Jo tiesioginio istorinio prototipo kol kas nerasta, tačiau mes ispanams kai ką iš šio epinio personažo genealogijos galėsime paaiškinti. Paprastai jis minimas sąrašo gale, o jo apibūdinimai išsiskiria tuo, kad dažniau nei kitų jo sėbrų atžvilgiu pabrėžiama Galindo Garsijos, Aragono didiko (el gran[de] Aragones) ypatinga drąsa ir šaunumas: be įprastinio cavallero bueno (šaunus riteris), jis apibūdinamas ir kaip una (f)ardida lanēa („aršiai drąsus“ ietininkas; iš ardor – įkarštis, arži drąsa – plg. en el ardor de la batalla – mūšio įkarštyje); una valiente lança – valiente galima versti kaip „ypatingai, beatodairiškai drąsus“; aguerrida lança (aguerrido – išmanantis karo meną). Darome prielaidą: tai, ko gero, amžiumi jauniausias compañero, todėl yra sąrašo gale, pasižymintis tuo, kuo paprastai dosni jaunystė – valiūkiška drąsa. Prisiminkime visas tas kinematografijos „šauniąsias septyniukes“, kur jauniausias personažas, užbaigiantis sąrašą, yra kartu ir nutrūktgalviškiausias drąsuolis. Tačiau mūsiškis Galindas, nors labai jaunas, yra pelnęs senjoro Ruy Diazo Kampeadoro pasitikėjimą – poemoje yra epizodas, kai, visai kompanjai išvykus į žygį, Valensijos pilies įgulai vadovauti ir joje likusios donjos Chimenos bei dukterų Elvyros ir Soljos apsaugai yra skiriami Galindas Aragonietis ir Alvaras Salvadoresas, idant „saugotų jas visa širdimi ir siela“. Šio, turbūt pirmojo Europos literatūros istorijoje paminėto baltų kilmės karžygio bylą reikėtų pradėti nuo asmenvardžio. Poemoje jo vardas rašomas Galindo, Galind, Galin. Štai IX a. Aragono valdytojų grafų (Condes de Aragón) Galindezų (t. y. Galindaičių, nes ispaniškoji galūnė –ez reiškia –aitis, sūnus) dinastijos sąrašas (3):
Aznar I Galíndez valdė (809–820),
Garcia I Galíndez (820–833),
Galindo Garçes (833–844),
Galindo I Aznárez (844–867),
Aznar II Galíndez (867–893),
Galindo II Aznárez (893–922),
Andragoto (?) Galíndez, grafienė (922–943).
(J. Terrero-J.Reglá. „Historia de España“)
Štai ką rašė S. Grunau „Prūsijos kronikose“ 1529 m.:
Galindas [Galyndo] – aštuntasis Vaidevučio [Widowuti] sūnus, kaip ir jo broliai, stojo prieš savo tėvą ir krivaitį [kirwaito] ir prisiekė, ir jo tėvas paskyrė jam žemės nuo Alnos [Allo], Lawoso upių iki nustatytų Mazovijos [Masono] sienų. Šias žemes jis ilgainiui užvaldė ir ant aukšto kalno pasistatė pilį Galindą [Galindo], kuri dar ir šiandien vadinasi Galinderbergu. Ši tauta per laiką sustiprėjo ir labai pagausėjo.
Jau minėjome, kad šis pagausėjimas, kurį galima traktuoti ir kaip „demografinį sprogimą“, ir kaip gyvybinės energijos, pasionariškumo (L. Gumiliovas) pliūpsnį, tikriausiai buvo galindų tautos ir jų valdovų ekspansijos vakarų kryptimi priežastis ir varomoji jėga. Turbūt sutiksime, kad yra pakankamas pagrindas ispanų epo herojaus El Sido Kampeadoro bendražygį Galindą Garsiją laikyti Galindaičių dinastijos, baltiškosios galindų genties valdovų palikuonimi.
Kaip atrodė tas pirmasis Europos raštijoje paminėtas mūsų kilmės literatūrinis-istorinis, jau ne mitinis personažas ir toji šauni jo sėbrų kavalkada, kaip kariavo, buvo ginkluoti, rengėsi? Apie barzdą, tą ankstyvųjų viduramžių riterio garbės sinonimą, jų habitus esminę žymę, jau rašėme. Pakalbėkime apie kitą, nemažiau svarbią vyriškojo prado išpuoselėtą kultūrą – ginklus. Kaip jau buvo rašyta, Galindas Garsija vadinamas ardida lança („aržioji ietis“) – matyt, šį ginklą mūsų šaunuolis geriausiai valdė. Atrodo, ietininkai greito antpuolio (corrida) metu būdavo pirmose gretose, jų uždavinys – suardyti priešo rikiuotę. Ši paskirtis – viena rizikingiausių, reikalaujanti nutrūktgalviškos drąsos. Ypatingo šaunumo požymiu buvo laikoma, kai ietis kiaurai išlįsdavo per priešo kūną su kruvinu vimpelu ant smaigalio (bermejo en sangre). Vimpelą (pendon) nešioti ant ieties turėjo teisę ne kiekvienas – tai buvo aukštesnio karinio laipsnio ir meistriškumo ženklas. Ieties kotas (astil) – iš uosio. Vėliau į darbą paleidžiamas pagrindinis ginklas – kalavijas (espada), maždaug 50–75 mm pločio, iš abiejų pusių aštriomis briaunomis ir grioveliais kraujui nutekėti. Dažnas vaizdas kautynių aprašymuose – pakelta riterio ranka, kruvina iki pat alkūnės. Tai ir kovinio šaunumo ženklas:
Kerta kalaviju ranka iš peties
kraujas nuo alkūnės liejas ant žolės
(Espada tajador, sagriento trae el braco
Por el cobdo ayuso la sangre destellando)
Herojui pritinka ir toks vaizdas – priešas, perkirstas pusiau, „iki balno“, ar nukirsta kartu su šarvuote priešo ranka. Kalavijai turėjo vardus – poemoje minimi senoviniai (todėl labai vertinti) kalavijai Kolada ir Tizon, kažkada Kampeadorui atitekę iš nugalėtų priešų. Šarviniai marškiniai (loriga) pereina į antpetį (almofar). Po šalmu dėvima kepuraitė (cofia), po ja slepiama vešli ševeliūra. Cabaljero privalėjo turėti tris žirgus – kautynių (cavallo en diestre), kurį vesdavo ginklanešys, žirgą kelionei (palafre) ir nešulinį arklį ar mulą. Ant kovinio žirgo persėdama tik prieš pat mūšį. Labiausiai vertinami buvo galisietiški balnai dėl patikimumo, nors su kataloniškais balnais (coceros), jojama greičiau, bet greičiau ir krentama. Mūšių taktika – nesudėtinga. Sėkmę, matyt, lėmė narsa, drąsa ir patirtis; kartais pavartojama gudrybė, kai nuo pagrindinių jėgų atskirtas dalinys laukia pasaloje ir smogia jau baigiantis mūšiui, šitaip jį nulemdamas.
Itin svarbus vaidmuo tenka moteriškajai pusei – jei mylimosios ar žmonos mūšio metu mintyse buvo su riteriais, jiems „išsiplėsdavo širdys“ (les creciesen mas los carazones). Beje, to laikotarpio ispanų epikoje nebuvo jokių kurtuazijų, „širdies damų“ ir panašiai, kurių gausu pas prancūzus…
Toks ir turėtų apsigyventi mūsų istorinėje savimonėje tas pirmasis literatūrinis aistis, vardu Galindas, kuriam likimas lėmė atsidurti toli, prie žemės galo, – jis privalėtų įsirėžti kaip amžiname šuolyje sustingęs jaunas, drąsus ir aržus raitelis, smeigiantis ietimi su vėliavėle, tarsi koks Lietuvos Vyčio provaizdis.
LITERATŪRA
1. Poema de Mio Cid, edicion, introducion y notas de Ramon Menéndez Pidal. – Madrid, 1975. – P. 36 (735–740).
2. Pelayo M. M. Antologia de poetas lķricos castellanos, XI. – 1903. – P. 315.
3. Terrero J.-Reglá J. Historia de España. – Barcelona, 2004. – P. 455
Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą
2003 m. Nr. 8-9
Ir bėgu per lūžtantį ledą
Skenduolių keliu.
Salomėja Nėris
1
Kiekviena imperija žlugdoma palieka savo monumentus, savo įstatymų, papročių ir kalbos liekanų.
Ką paliko komunistinė imperija, viešpatavusi iki Berlyno, Budapešto, Sofijos? Ar tik šimtus Tuskulėnų kiekviename krašte? Nuo savo žemės nuvarytus valstiečius? Sunkiosios pramonės niekam nebereikalingus gigantus? Ištreniruotus partinius kadrus, sugebančius prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir vėl valdyti? Tai aiškiai matomi ir identifikuojami imperijos palaikai, kaip ir jos paminkliniai žodžiai („klasinis priešas“, „buožė“, „kenkėjas“, „likviduoti“), vis rečiau vartojami.
Sunkiau apčiuopiami žmogaus mentaliteto ir moralės pokyčiai, giliai ir ilgam įsirėžę į visuomenės sąmonę. Abejojimas bet kuriomis vertybėmis ir tiesomis, nes imperijos laikais visos tiesos buvo melagingos. Nepasitikėjimo ir priešiškumo santykis su valstybe, net sava, nes imperinė valstybė tik trėmė, žudė, atiminėjo turtą ir kolonizavo užimtas teritorijas. Pilietinės atsakomybės atrofija, nes totalitarinėje sistemoje tik partija, jos oligarchinė viršūnė viena pati turėjo sprendimo teisę ir galią. Moralinių normų griūtis, nes prievartos letena įpratino sakyti viena, – galvoti kita, o politinė ideologija užtrenkė žmogaus elgsenos metafizines koordinates. Baimė būti savimi, nes reikėjo užsidėti paklusnumo kaukę prieš siautėjančių svetimą jėgą, taikytis prie „partijos kurso“ ir prarasti savo esmę chameleoniškose daugiaveidiškumo grimasose.
Pokarinė vokiečių literatūra, žlugus hitlerinei imperijai, ilgai ir skausmingai gyveno atgailos motyvais. „Aš buvau nacionalistinės visumos dalis – be manęs ir panašių į mane būtų neįmanomas Aušvicas“1, – rašė buvęs Wermachto kareivis Fritzas Fūhmannas.
Sovietinė literatūra lengvai nupurtė nuo savęs moralinę graužatį, suversdama atsakomybę „asmenybės kultui“. Kaip ir Aukščiausiojo Teismo teisėjai, skelbę mirties nuosprendžius vyskupams ir studentėms – partizanų ryšininkėms. Aušvico konclagerio viršininkas pakartas, o Ozerlago komendantui mokama pulkininko pensija2…
Neieškokime kaltų: visi buvome vienos didelės mėsmalės sraigteliai – skriaudikai ir skriaudžiamieji. Niekas nėra atsakingas už totalitarizmo sistemą, nes visi vienaip ar kitaip dalyvavo ją kuriant ir palaikant3. Nėra reikalo pervertinti to, kas anuo metu padalyta, išleista, premijuota4. Peržegnokime kruviną istorijos atkarpą, kuri mums buvo primesta neįveikiamų aplinkybių. Tegul mirusieji laidoja mirusiuosius, o mes dardėkime ateitin per praeities kupstus nesigręžiodami atgalios. Partinė nomenklatūra, grįžusi valdžion, gesina nemalonią jai komunistinės praeities atmintį televizijos bei radijo laidose. Ji neskelbia autentiškų prisiminimų, kaip buvo sudarinėjami tremtinių sąrašai, ruošiamos atominių raketų aikštelės, rezgamas informatorių tinklas nepatikimiems intelektualams. „Komunistinis režimas krito, bet atmintis lieka nebyli, besigėdijanti savęs, stokojanti pripažinimo“5, – rašo prancūzų tyrinėtojas A. Brissatas.
Komunistinė praeitis, nuvaryta į užželiančius istorijos bėgius, vis silpniau kraujuoja, vis rečiau prabyla sukrečiančiais kančios ir pasipriešinimo reginiais. Ji išjungiama iš visuomenės sąmonės kaip savęs teisimo ir dvasinio apsivalymo stadija. Ar gali išnykti stalininės imperijos palaikai, nusėdę į sulaužyto žmogaus genus („Mes visi esame stalinizmo vaikai“6) be skausmingos vidinės revizijos, be geliančių mąstymo perversmų, be atsiribojimo nuo savęs – vakarykščio, palaidoto žuvusios ideologijos dulkėse? Ar literatūra atgailauja už ištikimybės duokles okupaciniam režimui ir odes imperijos dievams? Ar graužiamės skelbę ir gyrę kūrinius, kurie vežamus į Sibirą ūkininkus lydėjo sarkastiškais „kraujalakių“ atvaizdais? Apsivalymo katarsis būtinas atsinaujinančiai visuomenei ir kuriančiam žmogui.
Kas buvo komunistinės imperijos menininkai – naujo tikėjimo mesijai ar išgąsdinti valdžios liokajai? Ar himnai socialistinei santvarkai buvo giedami iš įsitikinimo, ar iš baimės? Kodėl „tautos sąžinės saugotojai“ taip nesunkiai davėsi ganomi CK sekretorių ir instruktorių? Ar dėl to, kad buvo sunaikinta tarpukaryje išugdyta nacionalinė inteligentija ir menininkas liko be natūralios dvasinės aplinkos? Ar dėl to, kad nesimatė jokios kitos istorinės perspektyvos – „atėjo Leninas visiems laikams“?
Tačiau himnai „pirmajai socializmo šaliai“ buvo giedami ir toli už jos ribų Spalio revoliucija patekėjo kaip žvaigždė, pažadindama viltis (A. Gide). Komunistinė Rusija – atsvara Europos ir Amerikos imperializmui (R. Rolland’as). Šviesus Sovietų Sąjungos gyvenimas – priešingybė Vakarų sutemoms (P. Neruda). Revoliucija panaikina „nuosavybės režimą“ ir išlaisvina „sukaustytas jėgas“ (J. P. Sartre). Socializmas traukė Vakarų menininkus (H. Barbusse’ą, P. Eluard’ą, P. Picasso, M. Duras, P. Pazolini) ir intelektualus (L. Althauserį, R. Barthes’ą, H. Lefabre’ą) kaip alternatyva kapitalistinio išnaudojimo ir buržuazinės gerovės sistemai, kaip „didžiojo laukimo vertybė“ (amerikiečių poeto C, Sandburgo žodžiai). Paryžiuje leidžiami prancūziški socialistinio realizmo romanai, parašyti E. Triole, P. Garaarros, A. Štilio, P. Dixo, ir tie ždanoviško sukirpimo kūrinai turi skaitytojų (2 300 000 komunistų partijos narių 1970–1978 m.7). Kairieji intelektualai netiki, kad Sovietų Sąjungoje gali būti konclagerių, nors prancūzų spaudoje paskelbtas net įkalintųjų skaičius (10 mln.)8. Juos žavi didžiosios statybos, kūnas vykdo „kelių čekistų“ prižiūrimos ir perauklėjamos nusikaltėlių masės – tai „perėjimo momentas iš klasinės visuomenės, iš žmogaus eksploatacijos laiko į beklasę visuomenę“9. Komunistinė ideologija apakina ir nutildo kritiškai mąstančius protus – jie temato ideologines projekcijas, o ne realybę. Tai apgauti protai, bet jie toliau aistringai apgaudinėja kitus: „…revoliucija yra kūjis, trupinantis buržuazinės visuomenės kaulus, naikinantis jos struktūras“; „marksizmas – vienintelė ideologija, atitinkanti mūsų laikus, dabartinę istorijos raidą“ (J. P. Sartre); „blogiausias komunistinis režimas yra geriau už geriausią kapitalistinį režimą“10 (G. Lukacs).
Komunistinės ideologijos iškilimas, valingas diktatas kelių žemynų „pažangiam mąstymui“, traukos orientyras maištaujančiam menui – tai didžioji XX a. drama, kelių dešimtmečių istorinis vyksmas, pilnas kruvinų kulminacijų, nutrūkęs tik komunistinės imperijos griuvėsiuose. Ši drama – hėgeliškos „pasaulio dvasios“ žingsnis, žiaurus ir nesulaikomas.
2
„Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet dalykas yra tas, kad jį reikia pakeisti“11,– paskelbė K. Marksas 1845 m. Jis rėmėsi G. Hėgelio filosofija: istorija yra evoliucijos procesas, pavaldus priešybių dialektikai, turintis kryptį ir tikslą.
Jei žmogus pajėgus pažinti istoriją, tai jis gali keisti ir valdyti istorijos eigą. Tereikia valingai įsiterpti į priešingybių dialektiką ir pasukti ją trokštama kryptimi. Savo veiksmais žmogus gali pertvarkyti visos planetos gyvenimą, atimdamas nežinios kalaviją iš Dievo ar likimo rankų.
Pasaulis juda aukštyn ir geryn „absoliučios idėjos“ link. Istorija yra racionali – reikia tik perprasti jos judėjimo logiką. Būti pažangos veiksniu – svarbiausia žmogaus istorinio buvimo prasmė. Siaučiantis blogis bus pažabotas, Bus išrauta nelygybė ir neteisingumas. Bus sukurta nauja žmonių sambūvio tvarka Tai yra istorinė būtinybė, ir tu esi pašauktas tapti jos instrumentu. Kalbėti už tuos, kūne dar nesuvokė šitos tiesos, ir tiesti išganymo kelius tiems, kurie dar jų nemato. Laužyti atgyvenusios santvarkos sienas savo gyvybės kaina. Tikėjimas pažanga išugdė idealistinio įsipareigojimo pasaulėjautą gyveni ne dėl savęs, o dėl kitų – prispaustos tautos ar išnaudojamos klasės. XIX a. pab. – XX a. pr. inteligentas buvo nevisavertis be tokios idealistinės auros. Jis jautėsi stovįs istorinio vyksmo centre, prisiėmęs atsakomybę už radikalias pasaulio pertvarkas ir naujos visuomenes kūrimą. Buvęs marginalinių pakraščių pastumdėlis („atliekamas žmogus“) tapo veikiančia figūra, politiniu lyderiu, pranašu.
Pažangos tikėjimą ir idealistinį troškimą gyventi dėl kitų K. Marksas pajungė revoliucijos – „istorijos pribuvėjos“ ir komunistinės utopijos uždegančioms formulėms Istorija ne kas kita kaip klasių kova, kurią užgesins proletariato diktatūra. Tai priešybių dialektikos pabaiga nebeliks grobuoniškos buržuazijos; įsiviešpataus teisingumas ir lygybė, išnyks karai. Tai socialinio išganymo evangelija, pagrįsta utopiniu mąstymu, būdingu Vakarų intelektualinei raidai12. „Komunistas – tai žmogus, kartą pasaulį pamatęs taip aiškiai, kad jau nebegali užmiršti to įgyto aiškumo, kuris visam laikui tapo jam svarbesnis už viską, net gyvybinius interesus ir net pačią gyvybę“13, – rašė L. Aragonas.
„Revoliucija – pirma visko ir visada“14, – 1925 m. skelbė siurrealistai savo manifeste. Pasaulinė revoliucija apeis „aplink žemę keturis kartus“, ir jau niekas neatskirs, kur „švedų kraštas, kur Lietuva“15 Šitai revoliucijai visos tautos – didelės ir mažos – turi atiduoti savo narsiausius vaikus, kad tiestų kelius į gėrio, tiesos ir teisingumo karalystę Latviai išrikiuoja „raudonųjų šaulių“ būrius sergėti Kremliui ir parūpina geležinius tardytojus pirmajam ČK. Lietuviai pasiunčia energingus vyrus vesti į mūšius bolševikų divizijas pilietiniame kare, slopinti Kronštato jūreivių sukilimą, vadovauti karo apygardoms, dirbti Kominterne – revoliucijos štabe. Revoliucija godžiai ryja intelektualinius resursus, atplėšdama iš „nacionalinių pakraščių“, ir galų gale juos sunaikina kaip nepatikimus (1937 m. Maskvoje sušaudomi latvių čekistai, lietuvių generolai, sričių partiniai sekretoriai, lietuviškų komunistinių laikraščių redaktoriai).
Pasaulinė revoliucija ritasi virš tautų ir individų kaip galutinė, viską išsprendžianti istorijos banga. Valstybinė tautų nepriklausomybė jai tėra „buržuazine atgyvena“, o tautinės nepriklausomybės jausmas – kliūtis „proletariniam internacionalizmui“. Prasidėjusi Vokietijos–Prancūzijos karą 1939 m. žiemą prancūzų kompartija vadina „dviejų gangsterių grumtynėmis, į kurias doriems žmonėms nėra ko kištis“16. Lenkų komunistai sutinka, kad „istorinės logikos vardan“ jų šalis po karo negalės likti nepriklausoma“17. Lietuvos komunistai sveikina Raudonosios armijos įgulų įvedimą į Lietuvos teritoriją 1939 m. pabaigoje – tai „fašistinės diktatūros“ ir „buržuazinės valstybės“ galas. Vakarų šalių komunistai pritaria Baltijos šalių įjungimui į Sovietų Sąjungos sudėtį, kur „viešpatauja vienos šeimos jausmas14, kur lietuvių, latvių ir estų literatūros vėl galės susijungti „su savo dvasine motina – didžiosios rusų tautos didžiąja literatūra“18.
Pasaulinė revoliucija skinasi kelią ne tik įžiebiančiomis socialinę griūtį idėjomis, bet ir prievartos kumščiu, kuris turi paspartinti stringančią istorijos eigą. Kas priešinasi istorinei būtinybei, bus nušluotas. Proletariatas, pašauktas būti istorijos tribunolu, ateina sunaikinti išnaudotojų klasių kaip piktžolių ir „žalingų vabzdžių“ (V. Leninas). Neapykanta klasiniam priešui – būtina komunisto savybė. Revoliucinio teisingumo nevaržo jokie įstatymai – jei reikia amputuoti gangrenuojantį sąnarį, amputuok nedelsdamas. „Visai natūralu, kad darbininkų ir valstiečių valdžia naikina savo priešus kaip utėles“19, – tvirtino M. Gorkis, nesukrėstas, kad Baltarusijoje masiškai šaudomi „buožės“. Poemoje „Raudonasis frontas“ (1931) L. Aragonas rašė: „Sušaudymų trenksmas suteikia peizažui / Dar neregėto smagumo / Tai inžinieriai gydytojai vykdo nuosprendį / Mirtis tiems, kurie kelia pavojų Spalio užkariavimui / Mirtis penkmečio sabotuotojams“20. Pateisinę masinės prievartos veiksmus dėl „socializmo statybos“, Vakarų komunistai tylėjo, kai Maskvoje imta šaudyti Spalio revoliucijos komandorus ir Komintemo vadus kaip „imperializmo agentus“. Tylėjo L. Aragonas ir B. Brechtas, išgirdę apie savo draugų rašytojų B. Jasienskio, I. Babelio, S. Tretjakovo, M. Kolcovo areštą ir žūtį. Neprotestavo R. Rolland’as, išgirdęs apie savo draugo N. Bucharino sušaudymą. „Maskvos procesai nesumenkino komunizmo didybės“21, – guodėsi A. Malraux. Teroras – natūralus revoliucijos palydovas ir įrankis, keičiantis socialinę visuomenės sudėtį. Ką reiškia dėl komunistinės ateities 2 000 suimtų, ištremtų ar sušaudytų rašytojų?..22 1937 m. kiekviena „socializmo šalies“ respublika ir sritis gaudavo kvotas – kiek suimti bei sušaudyti, ir tos pradinės kvotos būdavo viršijamos keleriopai23. Revoliucija peraugo į diktatūrą, „į milžinišką represinę mašiną“, kuri pareikalavo daugiau aukų negu du pasauliniai karai24. Tai nesustabdė laisvose Europos šalyse troškimo ir vilties pasukt „kairėn pasaulio profilį“ („O aš save aštriai nulaužiu į socializmą“, – rašė 1931 m. A. Venclova).
Pasaulinė revoliucija susiejo savo globalinę plėtrą su karo katastrofa, kuri palaidos kapitalizmą. Kur įžengs Raudonoji armija išvaduotoja, ten sužydės socializmas. Ten parlamentai džiaugsmingai balsuos už įsijungimą į „broliškų tautų šeimą“, už komunistinės valdžios įvedimą satelitinėse valstybėse – kolonijose. Ten sovietinė Rusija atsiųs savo kadrų naujajai tvarkai įtvirtinti (į Latviją – 1,5 mln.). Ten lotyniškas alfabetas bus pakeistas kirilica (Moldavijoje). Ten nepaklusnūs kompartijų vadovai bus teisiami ir šaudomi (Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje). Ten sovietiniai tankai traiškys darbininkų demonstracijas, šaudys į nepaklusnios, neutralumą paskelbusios vyriausybės būstinę, palaidos „socializmo su žmogišku veidu“ iliuzijas (Berlyne, Budapešte, Prahoje). Rusijos imperialistinei agresijai pritarė Vakarų komunistų partijų vadovybės, pateisindamos karo veiksmus Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Afganistane. Prancūzijos komunistų partijos Centro komitetas (jos narys L. Aragonas) 1970 , pašalino iš partijos biuro narį, marksistinių tyrinėjimų centro vadovų R. Garaudy, pasmerkusį 24 divizijų invaziją į Čekoslovakiją24. Sovietinė Rusija – socializmo tvirtovė ir garantas – turi būti ginama nuo „antikomunizmo šunų“. Prancūzų komunistai, regis, visai nesibaimino, kad sovietų tankai gali per 48 valandas atriedėti iki Lamanšo. Kairiesiems intelektualams, žinoma, tektų arba nusilenkti „šitam bjauriam milžinui“, „bonapartistui“ Stalinui, ir kalbėti per sovietinį radiją, arba emigruoti į Buenos Aires ir ten tarnauti „turtingųjų klasei“25. Tačiau pasaulis būtų išganytas visiems laikams. Stalinas tikėjosi, kad artėjančiame trečiajame pasauliniame kare (numatoma pradžia 1953 m.) imperialistinis blokas bus galutinai sutriuškintas26.
Bebaimius pasaulinės revoliucijos riterius „realusis socializmas“ pavertė masinių represijų vykdytojais, okupacinio režimo kertiniais stulpais (G. Husakas, nuteistas 1954 m. už nacionalizmą iki gyvos galvos, 1968 m. paskiriamas Čekoslovakijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi), ideologinės agresijos ir įniršio kultūros skiepytojais Rytų ir Vidurio Europos šalyse (W. Ulbrichtas, N. Ceausescu). Kambodžijos žudynes (2 mln.) suplanavo ir vykdė taip pat šitie revoliucinio veiksmo riteriai – Paryžiaus kairiųjų mąstytojų auklėtiniai27.
3
Utopija buvo graži, bet jos rezultatai – baisūs. Ar to niekas nematė? Pasaulinės ekonominės krizės fone „raudonoji Maskva“ su savo grandioziniais penkmečio planais tebešvietė viltinga išeitimi. Tai ir vienintelė atsvara grėsmingai kylančiam hitlerinio fašizmo baubui. Kritikuoti Sovietų Sąjungą – reiškia pakirsti paskutinę viltį ir pereiti į prispaudėjų pusę žūtbūtiniame mūšyje – „klasė prieš klasę“.
Komunistinės utopijos entuziastai, išvydę jos realizavimo padarinius, negalėjo nuslėpti savo gūdaus nusivylimo. A. Gide’as nepriklausė komunistų partijai, bet jai simpatizavo nuo 1932 m., žavėjosi sovietiniais penkmečio planais, kartu su A. Malraux gynė G. Dimitrovą, kaltinamą Reichstago padegimu. Iškilmingai sutiktas Maskvoje, vežiojamas specialiu vagonu iki Kaukazo ir Krymo, jis 1937 m. išleido knygą „Sugrįžimas iš SSRS“, kurią vienas kairysis rašytojas (J. Casseau, trumpalaikis P. Cvirkos bičiulis) pavadino „peilio smūgiu į nugarą“. Sovietų šalyje prancūzų romanistas pamatė „siaubingą skurdą“ ir „tikrą despotiją“. Nėra valstybės, išskyrus hitlerinę Vokietiją, kur žmonių dvasia būtų „tokia prispausta, baikšti, terorizuota, vasališka“28. Čia pavojinga net mąstyti pačiam vienam –„tuoj pat tapsi kontrrevoliucionieriumi“. čia teismuose prisipažįstami „neįmanomi dalykai“, ir nuteistieji tuoj pat sušaudomi. Čia tūkstančiai žmonių uždaryti Sibiro, Turkestano, Baltosios jūros lageriuose, ir niekas iš ten neištrūks „Aš matau, aš girdžiu, aš jaučiu grota savęs šitas aukas. Tai jų užkimštų burnų riksmas šiąnakt pažadino mano, tai jų tylėjimas diktuoja šitas eilutes“29. – rašo A Gide’as. Sovietų Sąjunga, valdoma kumščiu kaip ir kitos diktatūrinės valstybės, kompromituoja revoliuciją, todėl neturi būti tapatinama su ja. „SSRS nėra tai, ko mes tikėjomės, kad ji bus, kuo ji žadėjo būti; ji išdavė mūsų viltis“30, – nusivylęs „komunizmo pakeleivis“.
Arthuras Koestleris, įstojęs 1932 m. į gausingą vokiečių komunistų partiją, savo ilgą viešnagę išmaišęs daugelį Sovietų Sąjungos regionų, 1936 m. atvyko į Ispaniją kaip korespondentas. Patekęs į frankistų rankas, išsėdėjo tris mėnesius mirtininkų kameroje, laukdamas sušaudymo (išgelbėjo popiežiaus intervencija Anglijoje išleido romaną „Vidurdienio sutemos“ (1940) – skaudų pervertinimo iššūkį savo ankstesniam keliui.
Tai revoliucionieriaus profesionalo, uždaryto sovietiniame kalėjime, ginčas su tardytoju, pačiu savimi ir istorija. Rubašovas, vienas iš bolševikų partijos steigėjų, liaudies komisaras, skausmingai svarsto, kokia buvo revoliucijos raida ir prasmė. Mes sujudinome gelmes, o paskui jas reikėjo suvaldyti geležine ranka. Istorija yra amorali ir savo dėsnių realizuotojus atleidžia nuo gailesčio ir žmoniškumo. Revoliucija liktų bejėgė, negalėdama operuoti kitų gyvybėmis. Mes „plaukėme be moralinio balasto“. Mes laukėme, kada „atsivers utopijos durys“, o atėjo tironija, kuri „iškėlusi galvą žengia per mūsų lavonus“. Ar gali klysti partija? Individai („aš ir tu“) gali klysti, bet partija neklysta, nes ji yra „revoliucijos idėjos istorijoje įsikūnijimas“. Net matydamas jos sprendinių žalingus padarinius (5 mln. valstiečių išmarinta badu, 10 mln. uždaryta priverstinio darbo stovyklose), revoliucionierius profesionalas nedrįsta priešintis partijos valiai, o lieka ištikimas jos kareivis, slopindamas savyje sąžinės graužatį ir dvejojančią savimonę. Po baisių tardymų jis išsižada individualios savigarbos ir herojiškumo, prisipažindamas nebūtais nusikaltimais (sąmokslu nunuodyti Staliną), kad savo mirtimi „padarytų paskutinį patarnavimą Partijai“. Liaudies komisaras, istorinėje Partijos kūrėjų nuotraukoje sėdėjęs dešinėje „Dievo Tėvo“ totoriškomis akimis, laukia sušaudymo. „Keturiasdešimt metų gyventa pagal Partijos pageidavimus. „Jis laikėsi logiškos skaičiuotės taisyklių ir proto rūgštimi sudegino senosios nelogiškos moralės likučius. <…> Neginčijamos tiesos prielaidos baigėsi absurdiškais rezultatais. <…> Kažkur sistemoje glūdėjo klaida; gal ji tūnojo įstatyme, kuris ligi šiolei buvo neginčytinas ir dėl kurio jis aukojo kitą ir matė aukojamą save; įstatyme, pagal kurį tikslas pateisina priemones. Tai ši frazė užmušė didžiąją Revoliucijos brolybę ir juos visus įstūmė į beprotybę“31.
George’as Orwellas, įtikėjęs išganinga socializmo misija, dalyvavo Ispanijos pilietinio karo mūšiuose, buvo sužeistas. Jį pribloškė demokratinį frontą skaldanti bolševikų ortodoksija: šalin anarchistus ir trockistus. Vėliau jis negalėjo atleisti komunistams „kairiojo fronto išdavystės“ – taip apibūdino Ribbentropo–Molotovo paktą32. Revoliucija Rusijoje išduota ir išsigimė į totalitarizmą. Virš pasaulio kybo totalitarizmo grėsmė, nes „utopijos absoliutizmas reikalauja absoliučios valdžios“. Po Antrojo pasaulinio karo žmonija skils į priešingus blokus – įsiviešpataus „jėgos teroras“ ir vis sunkiau bus „išlaikyti žmonįją žmonišką“33. Nerimas dėl laisvės likimo ir pudiktavo romaną–įspėjimą „Gyvulių ūkis. 1984 ieji“, karštligiškai parašytą 1948 m. atkampioje Anglijos saloje per labai trumpą laiką.
Antiutopinis kūrinys – būdinga XX a. intelektualinio romano atmaina – analitiškai išskrodžia sovietinio totalitarizmo sandarą, paradoksiškai hipertrofuodamas jos būdingus bruožus. Po revoliucijos Okeanijos valstybėje susiklostė naujas, statiškas ir nekintantis gyvenimo, mąstymo ir kalbos būdas. Neliko nė kortelės asmeniniam gyvenimui – meilei, bičiulystei, gamtos įspūdžiams. Apvilkti uniforminiais kombinezonais, Žmonės dieną naktį sekami iš teleekranų, įrengtų kambariuose ir gatvėse. Visi laiškai atplėšiami. Minčių policija akylai stebi, ar slapta nepadarytas „minties nusikaltimas“. Mokslininkai naikina senosios kalbos atsargas, kad neliktų žodžių abejonei ar pasipriešinimui reikšti. Nuolat perrašinėjama istorija, nes „kas valdo dabartį, tas valdo praeitį“34. Iš istorijos jau išgaravo pirmieji revoliucijos vadai – liko tik Didysis Brolis, vedantis iš pergalės į pergalę. „Pagrindinis Okeanijos visuomenės ramstis yra tikėjimas, kad Didysis Brolis yra visagalis, o Partija – neklystanti“ (p. 250). Iš partijos nario reikalaujama ne tik pripažinti, kad juoda yra balta, bet ir tuo tikėti, netgi pamiršti, kad kažkada galvojo kitaip. Atmintis sistemingai išplaunama, kad nebeliktų ko nors su kuo nors lyginti. Reikia „panaikinti realybės jausmą, jei nori ilgai ir tvirtai valdyti“. Tam tarnauja laikraščiai, kuriuose „nėra beveik nieko, tik sportas, nusikaltimai ir astrologija“ (p. 113), taip pat romanų serijos, rašomos išmiklintos autorių brigados. „Partijos viešpatavimas amžinas“ (p. 290). Nėra jokios perspektyvos, kad galėtų kas nors pasikeisti iki tavo gyvenimo pabaigos. Toks yra Okeanijos gyventojo minčių ir jutimų „pradinis taškas“.
Vinstonas Smitas, Teisybės ministerijos pareigūnas, keičiantis jau paskelbtus valdžios dokumentus, pritaikantis prie esamo momento Didžiojo Brolio pasakytas kalbas, netikėtai imasi rašyti dienoraštį, nors žino, kad už tai gresia mirties bausmė. Su jauna mergina išeina į mišką ir klausosi strazdo giesmės kaip stebuklo. Išbunda pamiršto natūralaus gyvenimo reliktai: kavos kvapas, minkšta dvigulė raudonmedžio lova, dviejų būtybių artimumo šiluma. Savo laimės akimirkomis Vinstonas ir Džiulija jautė atslenkančią neišvengiamą žūtį. Jie greitai buvo sugauti, apkaltinti sąmokslu prieš Partiją, šnipinėjimu priešiškai valstybei, ryšiais su Partijos atskalūnu, keikiamu kasdien teleekrano „neapykantos seansuose“. Po baisių tardymų ir kankinimų prisipažino („Vienintelis jo rūpestis buvo atspėti, kokių jie nori prisipažinimų ir kuo greičiau prisipažinti“, – p. 273), išdavė vienas kitą ir liko tik „žmonių lukštais“.
Ginčas su komunizmo doktrina A. Koestlerio ir G. Orwello kūriniuose persmelktas sugriauto tikėjimo kartėliu. Šių romanų herojai gyvena utopijos griuvėsiuose ir nėra jokios kitos alternatyvos. Intelektualinio neigimo aistra atmiešta apgautojo įtūžiu, ištuštėjimo neviltimi ir skeptiškos ironijos paradoksais. Dokumentiškumas natūraliai perauga į totalitarizmo epochos simbolius ir metaforas („Didysis Brolis“). Etika sankcionuojama kaip absoliuti žmogaus vertė, nesuderinama su bolševizmu, kuris „turėjo sąmoningą tikslą įtvirtinti nelaisvę ir nelygybę“ (p. 242). Nusipurčiusi marksistinių „pasaulio transformavimo“ iliuzijų, mintis pasuka į vakarietiškų pastovių vertybių lauką. „Rusijos revoliucija žlugo, – rašė A. Koestleris, – ji nesukūrė naujos žmonių bendruomenes ir naujo moralinio klimato. Svarbiausia to žlugimo priežastis buvo jos doktrinos pagrindimas išsekusiu devynioliktojo amžiaus materializmu. Ji pasidavė pasenusiems narkotikams, nes nepripažino žmogaus poreikio dvasiniam penui“35.
1947 m. iš antihitlerinės emigracijos į Berlyną grįžta Anna Seghers, vokiečių romanistė. Ji gyvens su savo paklydusia tauta ir ves ją į tiesą. Nusiaubtoje Vokietijoje bus realizuoti socializmo idealai. Nėra kitos alternatyvos iš fašizmo griuvėsių – tik marksizmas, pati humaniškiausia pasaulėžiūra, kuri tiesia atleidimo ranką iš nelaisvės paleistiems kareiviams, bet neleis atgimti kapitalizmui – socialinio blogio ir karo šaknims. Šituo pagrindu bus kuriama nauja vokiečių kultūra, viltingai skelbianti komunistinės ateities vizijas, ir nauja demokratinė valstybė, kur nebus „beteisių ir pažemintųjų“36.
Tačiau Berlyno proletariatas – „priešakinis socializmo statytojų būrys“ – 1953 m. birželio 17 d. išeina į galingą protesto demonstraciją. Ją išsklaido sovietiniai tankai, palikdami gatvėse penkiasdešimt vieną lavoną. Dar devyniolika demonstrantų sovietinis karo tribunolas nuteisia mirties bausme. Rašytojams – socialistinės Vokietijos tribūnams – tenka skambinti propagandos varpais, kad tai buvo pučo bandymas, tolygus buožių sukilimui Rusijoje 1930 m.37. A. Seghers romano „Pasitikėjimas“ personažai, svarstydami demonstracijos priežastis, prieina išvados, kad vokiečių tauta tebėra sužalota fašizmo ir tik sovietinė okupacinė kariuomenė gali užtikrinti „socializmo statybą“ W. Goethe’s ir K. Markso žemėje.
Rytų Vokietijoje dislokuota dešimt motorizuotų ir tiek pat tankų divizijų 750 punktuose, kurie užėmė 4 proc. visos teritorijos38. Sovietinės okupacinės kariuomenės ideologiniai patarėjai reikalauja iš „pažangaus vokiečių meno“ atsikratyti ekspresionizmo ir formalizmo recidyvų. SSRS ambasadorius įspėja, kad nebūtų leidžiamas romanas, „metantis šešėlį ant rusų kareivio“. Socialistinėje šalyje netoleruotina „supuvusių Vakarų“ muzika – per šokius privalu groti iki 60 proc. Sovietų Sąjungoje ir liaudies demokratijos šalyse sukurtos muzikos39. Sovietinis kultūros ekonomikos ir administravimo modelis autokratiškai diegiamas kaip vienintelis kelias į socializmą: nacionalizuojama pramonė ir prekyba, suvalstybinamas žemės ūkis, monopolizuojama knygų ir spaudos leidyba, steigiami konclageriai nepatenkintiems ir abejojantiems (uždaryta 5 000 išlikusių vokiečių socialdemokratų). A. Seghers, narsiai protestavusi prieš Hitlerio represijas, dabar tyli. J. R. Becheris, kultūros ministras, rašo padėkos odę Stalinui – „geriausiam Vokietijos draugui“. Tenka susitaikyti su erškėčiuota socializmo magistrale, kuri galų gale suvienys Vokietiją, arba pulti į kapitalizmo glėbį (1961 m. į Vakarus kasdien pabėga iki 1 000 sovietinės okupacinės zonos gyventojų40).
Sovietų Sąjunga neturėjo ekonominių resursų, kad užimtose teritorijose atkurtų pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Tas teritorijas savo rankose galėjo išlaikyti tik karine jėga ir Kremliui paklusnios partijos diktatu. Rytų Vokietijoje atkuriama slaptoji policija – 84 000 etatinių ir 184 000 neoficialių darbuotojų41. Bulgarijoje, Rumunijoje, Albanijoje steigiamos koncentracijos stovyklos. Masiniai areštai (Čekoslovakijoje – 20 000, Rumunijoje – 1 mln.), trėmimai (iš Lenkijos – 400 000, Vengrijos – 600 000, Slovakijos – 20 000)42. Senoji inteligentija, gavusi europinį išsilavinimą, vejama iš svarbesnių postų ir sparčiai ugdoma vakarinėse mokyklose ir parengiamuosiuose kursuose („rabfakuose“) iš darbininkų ir valstiečių vaikų naujoji, dėkinga bei ištikima socialistinei valdžiai. Komunistų partija rekrutuoja į savo gretas kuo didesnį gyventojų skaičių, kad auklėtų „marksizmo–leninizmo dvasia“, kontroliuotų ir įtrauktų į valdymo aparatą (Rumunijos komunistų partijoje – 3 mln., Lietuvos – 230 000 narių). Tai – okupacinės valdžios vietininkai, išskirti į privilegijuotą sluoksnį, prisiėmę teisinę ir moralinę atsakomybę už trėmimus į Sibirą, už suimtų partizanų sušaudymus „saulei tekant“.
Komunistų partijų centro komitetai, vairuojami iš Maskvos, laiko kūrybinę inteligentiją sugniaužtame kumštyje: nepatikimųjų areštai, draudimas publikuotis, ideologinės kompanijos prieš „liberalizmą ir skepticizmą“, griežta ideologinė kūrybinių sąjungų ir aukštųjų mokyklų priežiūra (kūrybinės sąjungos vadovas „išrenkamas“ pagal CK rekomendacijas, o valdybos posėdžiuose dalyvauja CK pareigūnas). Rumunijoje įregistruojama kiekviena rašomoji mašinėlė43. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje priimtas įstatymas: penkeri metai kalėjimo už perdavimą į Vakarus rankraščio, kenkiančio valstybės interesams44. Elena Ceausescu, diktatoriaus žmona, paskiriama vadovauti Rumunuos Mokslų akademijai, kad nepradėtų skilinėti šitas „vėlyvojo stalinizmo monumentas“. Dvidešimt lenkų rašytojų, apkaltintų nacionalizmu ir trockizmu, pereina sovietinius kalėjimus ir lagerius45. Menininkai griežtai klasifikuojami į partijos pagalbininkus ir socializmo priešus. Kitaip negali ir būti, kol kiekvienoje kultūroje egzistuoja dvi kultūros (viena – cenzūros prižiūrima, kita – pogrindinė ir emigrantinė), kol dvi priešingos santvarkos ir valstybės gyvuoja vienos tautos pagrindu (Vokietija, Korėja, Vietnamas).
Naujai santvarkai reikalinga nauja žmonių savimonė, kurią ir turi ugdyti rašytojai. Jie yra partijos parankiniai, įteisinantys esamą santvarką meninės raiškos priemonėmis, diegiantys į žmonių galvas unifikuotą mąstymo būdą, aiškinantys pasaulio gėrį ir blogį pagal marksistinę klasių kovos logiką.
„Socialistinis realizmas yra vienintelė galimybė, vienintelis kūrybinis metodas, kuris gali pakelti į aukštumas vokiečių nacionalinį meną“46, – 1952 m. įtikinėjo J. R. Becheris. Nėra jokių tabu menui, kuris stovi ant socializmo pamatų. Rašytojas yra visiškai laisvas, kai jo širdis priklauso partijai. Socialistinis realizmas atveria tikrovę kaip judėjimą į didžiąją utopiją (CK nurodymas – nevartoti kūrinyje tokių erzinančių žodžių kaip mėsa, maistas47). Socialistinio realizmo kodeksas galioja visoms tautoms, nes tik „socialistinis menas turi užtikrintą ateitį“ kaip ir pati socializmo sistema. Taip parašyta VDR valdančiosios partijos 1976 m. suvažiavimo nutarime. Suvaryti į socialistinio realizmo gardą, verčiami šlovinti neklystanti kolektyvinį herojų – partiją ir reikšti meilę Didžiajam Broliui, menininkai skirtingai galvojo ir elgesį. Susidarė keli laikysenos tipai, lėmę kūrybos įvairovę ir atspindėję totalitarines visuomenės nevienalytiškumą. Dogmatikas, valdžios funkcionierius, ištikimas imperijos tarnas, išsižadantis tėvo motinos dėl „nemirtingų socializmo idealų“. V. Lacis, romanistas, Latvijos SSR Ministrų tarybos pirmininkas, pasirašinėja 1941–1953 m. latvių trėmimo aktus (ižvežta 59 742 žmonės). A. Gudaitis–Guzevičius. prozininkas. Lietuvos SSR Vidaus reikalų komisaras, prasidėjus karui išsiunčia iš Kauno kalėjimo politinius kalimus, kurie buvo sušaudyti Červenėje. H. Kantas, romanistas, VDR rašytojų sąjungos pirmininkas, šalina iš sąjungos kitaminčius, prasižengusius partijos ideologinei linijai.
Ortodoksas, neabejojantis istorine socializmo būtinybe ir sovietinės imperijos išganinga galia, tačiau besirūpinantis nacionalinės kultūros išlikimu esamomis sąlygomis. J. R. Becheris, Vokietijos Demokratinės Respublikos himno autorius, valdančiosios partijos CK narys, steigia leidyklą „Aufbau“ klasikų raštams leisti, įkuria Leipcige Literatūros institutą literato profesijai rengti, propaguoja klasikinės tvarkos svarbą („išsigelbėjimas iš chaoso yra sonetas“48). A. Venclova, Lietuvos SSR himno autorius, Lietuvos komunistų partijos CK narys, „pramuša“ savo autoritetu M. K Čiurlionio kūrinių reprodukcijų, Lietuvių liaudies albumų, A. Baranausko ir Maironio raštų leidimą, pasisako už klasikinės formos aiškumą („Užteks tų žodžių be prasmės! / Pamėkim tvarką ir aiškumą“49).
Dvigubos savimonės asmenybė – valdančiosios partijos narys, valstybės reprezentantas. bet užjaučia persekiojamus, trokšta reformų savo krašte. Tyčiojasi iš valdančiosios biurokratijos („Ar nebūtų / Paprasčiau – valdžia / Paleistų tauta ir / Išsirinktų sau kitą“50, – B. Brechtas), tačiau kategoriškai atsisako dėtis į opoziciją. Lemtingą istorinio lūžio akimirką Ch. Wolf, populiari vokiečių romanistė, priešinsis dviejų Vokietijos valstybių susijungimui, nes turi išlikti „socialistinė alternatyva“. Panašiai J. Baltušis, Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir liaudies rašytojas, 1990 m. stos prieš Lietuvos nepriklausomybę, nes „atsiskyrusi Lietuva negalės gyvuoti“.
Sovietinio mentaliteto kūrėjas, gimęs ir augęs „realaus socializmo“ sąlygomis, atradęs savo tapatybę esamoje santvarkoje ir nesitikintis, kad kitaip galėtų būti. Marksistinė pasaulėžiūra, diegta nuo mažumės, – natūralus jo mąstymo būdas, nežinantis kitų horizontų. „Ateitis jau žengia artyn, padariusi ryškų posūkį“51. –rašė poetas V. Braunas. Tai charakteringas balsas kartos, kuri buvo nuoširdžiai lojali komunistinei valdžiai, jautėsi gavusi mandatą rūpintis „visos žmonijos išlaisvinimu“ ir būti „planetos šeimininku“. „Stoviu pačiame / žemės / viduryje <…> / aš – komunistas, / aš – žmogus“ (E. Mieželaitis). Vaizduojama tikrovė jam buvo pilna šviesaus laukimo, tačiau tas laukimas palengva geso neišsipildydamas. Netrukus vilties skelbėjai bus nutrenkti į sugriuvusių iliuzijų dykvietę ir praras savo ideologinį identitetą, kuriuo taip didžiavosi.
Prisitaikymo, nuolankumo, savęs apgaudinėjimo laikysena. Svarbu išlikti, kad nenupūstų į Sibiro lagerius. Nėra jokių utopinių iliuzijų – tik priverstinis nusilenkimas okupacinei valdžiai, tik retorinis tarškėjimas privalomomis temomis, tik sterilus žmogaus vaizdavimas bekonfliktiškumo zonoje. Ar geriau visai nutilti, ar vis dėlto stengtis išlaikyti kolonizuojamoje šalyje gimtojo žodžio balsą ir nacionalinės literatūros – tegul ir cenzūruojamos – tąsą? Prieštaravimai tarp užsidėtos lojalumo kaukės ir gilaus skepticizmo, tarp ideologijos kanonų ir meninės prigimties žlugdė natūralią kūrėjo vidinę raidą. Oportunistinė laikysena, labiausiai paplitusi, neretai baigdavosi moraline degradacija ir net savižudybe, „nes turbūt dar niekada žmogus nebuvo patyręs tokio slėgio ir niekada dar taip nesiraitė, stengdamasis prisitaikyti ir išgyventi tose ankštose formose“ (Cz. Miloszas).
Nekonformistinio mąstymo menininkas, slepiąs savo įtūžį, neviltį, suvoktos tiesos svorį ezopinėje kalboje. Šita sistema negali būti nei pakeista, nei reformuota. Būk ir kentėk „istorijos laukimo salėje“ (H. Mūlleris), pasitraukęs į pašalį, kad kuo mažiau užkliūtum. Reikia susidaryti vidinę žmogiškumo zoną, neprieinamą išorinei prievartai. Reikia grąžinti politiniams ir socialiniams klausimams moralinę motyvaciją. Reikia siekti meno autonomijos ir ieškoti išsigelbėjimo kultūroje, išsižadant valdžios primesto politinio mesianizmo ir utopijos melo, išsklaidyto G. Orwello knygos „Gyvulių ūkis. 1984-ieji“, kuri slapta plito visame socialistiniame lageryje52. Meno autonomija, būtina jo raidai, kertasi su partinės biurokratijos prievole kontroliuoti visas žmogaus veiklos ir mąstymo sritis. Tarp meno ir valdžios susidarė nuolatinė įtampa, aštrinama vis naujais dekretais. Gindamas meno teisę būti žmogiškumo išraiška (o ne propagandos ruporu), kūrėjas priešinasi ideologinei meno reglamentacijai, nuolat patekdamas į CK nemalonę (sulaikoma išspausdinta knyga, iš parodos pašalinami paveikslai, neleidžiama išvykti į užsienį).
Menininko pasipriešinimas buvo lokalus, greitai užgniaužiamas, be platesnio atgarsio, nes socialistinių šalių visuomenė, nusiaubta represijų, daugmaž prisitaikė prie komunistinio režimo. Daugeliui atrodė, kad esminiai socialistinės sistemos pokyčiai turėtų prasidėti centre, o ne periferijoje, kur jie lengvai užgesinami53 (Vengrijoje ir Čekoslovakijoje). Tačiau pasipriešinimo židiniai atsiverdavo net po kiečiausiu valdžios padu, nesulaikomai plėtėsi, gilėjant prarajai tarp socializmo pažadų ir tikrovės, ryškėjant tikrajam sovietinės imperijos veidui (N. Chruščiovo pranešimas XX SSKP suvažiavime; A. Solženicyno „Archipelago Gulago“ publikacija Vakaruose, 1973 m. pasmerkta Prancūzijos kompartijos).
Sovietinis totalitarizmas nepajėgė užgesinti nacionalinės savimonės, kuri tapo svarbiausiu atsparos šaltiniu. Visose Varšuvos pakto šalyse (ypač Lenkijoje) nekonformistinį meną maitino tautos istorijos bei kultūros atsiminimai, nacionalinio suverenumo ilgesys, moralinė atsakomybė už tautos likimą54. „Karo pabaigoje iš hitlerinės okupacijos išvaduotų kraštų žmonės triumfuojantį bolševizmą priėmė kaip tautos viltį ir socialinį išsivadavimą, bet valdantis bolševizmas po kelerių metų jiems išryškėjo kaip jų tėvynės pavergėjas Raudonosios armijos ir NKVD pagalba“55, – rašė F. Furetas, komunistinės revoliucijos istorikas. Ieškodama atramos savo visuomenėje, komunistinė valdžia ėmė toleruoti tautiškumo apraiškas mene, leido plėtoti nacionalinės kalbos ir kultūros studijas. Tautos kūrybinis potencialas, negalėdamas savęs realizuoti reglamentuotoje ekonomikoje ir politikoje, ėmė koncentruotis humanitarinėje sferoje. Gausi kūrybinė ir humanitarinė inteligentija, išugdyta socialistinės santvarkos, taps aršiausiais šios santvarkos oponentais.
Žmogaus teisių judėjimas, prasidėjęs po 1970 m. Helsinkio susitarimų, suteiks bendrumo pagrindą Rytų ir Vidurio Europos pasipriešinimo veiksmams56. Reikia viešai pagarsinti kiekvieną pilietinių teisių pažeidimą. Žmogaus teisių deklaracija ėmė išstumti klasių kovos ideologiją, netenkančią socialinio pagrindo Komunistiniai režimai – partinės oligarchijos diktatūra – nesuderinami su demokratijos ir žmogaus teisių principais. Po Stalino mirties atslūgstant baimes atmosferai, prasidėjo tų režimų erozija. Menininkai skelbia riešus protesto pareiškimus, smerkdami represinę partijos politiką (Rusijoje – A. Solženicynas, Lenkijoje – A. Michnikas, Čekoslovakijoje – V. Havelas, Rumunijoje – D. Tudoras, Lietuvoje – T. Venclova, J. Jurašas). Berlyne ir Niurnberge W. Biermannas, nacių nužudyto komunisto sūnus, dainuoja opozicinio įniršio balades („…tu nesiduok išgąsdinamas / šitame baisiame laike“), ir Vokietijos Demokratinės Respublikos valdžia atima iš jo pilietybę (protesto peticiją pasirašo daugiau kaip šimtas VDR rašytojų, menininkų, mokslininkų). Čekoslovakijoje V. Havelas sodinamas į kalėjimą, bet jo ir kitų disidentų rankraštiniai kūriniai keliauja iš rankų į rankas kaip gyvoji besipriešinančios minties jungtis. Lenkijoje atsiranda alternatyvinė laikraščių ir knygų leidyba, laisva nuo cenzūros. Opozicinė laikysena, pasiryžimas „gyventi tiesoje“, išsilaisvinusio mąstymo energija iškelia kuriančiąją asmenybę į visuomenės autoritetus ir vadus. Tokios asmenybės stovės priešakyje „dainuojančių revoliucijų“, o joms pasibaigus bus išstumtos iš politinės arenos atsigavusios nomenklatūros bei demagogiškų populistų57.
Ar pokomunistinei epochai dar bus aktualus sovietinės imperijos menas su netikėtais ridinės laisvės proveržiais, supoetintais nacionaliniais mitais ir dominuojančia valdiško optimizmo poza? Tai „ano laiko iliuzijų, utopijų, ideologizmų, mentaliteto, priespaudos pažinimo istoriniai šaltiniai“58, – taip vokiečių literatūros istorikai įvertino VDR literatūrą, griuvus Berlyno sienai.
„Sovietinė civilizacija“59, standartizavusi žmonių gyvenimo būdą ir mąstymą milžiniškose teritorijose, suviliojusi, išprievartavusi ir pąjungusi savo interesams tūkstančius talentų, užbaigė savo istorinę raidą. Klaidingi buvo šitos civilizacijos socialiniai pagrindai – klasių kova ir proletariato diktatūra (Vakaruose proletariatas tapo viduriniuoju sluoksniu). Jai nepavyko tapti pasauline socializmo sistema, valdoma iš vieno centro, suliejant revoliucinę ideologiją su rusiško imperializmo ekspansija („riboto suverenumo“ teorija). Ji buvo grindžiama masinėmis represijomis, teroru, baime, įtarumu, globaliniu žmogaus suniekinimu (vaikai turi viešai pasmerkti savo suimtus tėvus; sušaudoma visa rąjono vadovybė už prastą kolūkių derlių; dešimt metų lagerio už kalbas, kad Leningrade per blokadą badu miršta žmonės60). „Sovietinė civilizacija“ paniekino bendra–žmogiškus moralės pagrindus, todėl jos negalėjo išsaugoti net supervalstybės karinė galia.
Tačiau neišnyko socialinio teisingumo ideologija, kurią „sovietinė civilizacija“ paskleidė iki pat Kubos ir Nepalo. Ji virto „protesto ideologija“, kuri rikiuoja į demonstracijas žmones, gyvenančius „žemiau skurdo ribos“, plazdant raudonoms vėliavoms telkia antiglobalistus riaušėms, lemia rinkimų baigtį pokomunistinėse šalyse. Rusijos jaunimas vėl šlovina Spalio revoliuciją ir Staliną. Toji ideologija tebėra aktyvus šiandieninio gyvenimo komponentas. Ji reikalauja prisiimti moralinę atsakomybę už nevienodas žmonių gyvenimo sąlygas šioje planetoje. Ji vėl traukia literatūrą į angažavimosi pozicijas, iš kurių ji tikėjosi ištrūkusi visam laikui. Bet kairiųjų intelektualų frontas, kadaise toks galingas, išsisklaidė sumišęs ir nusivylęs. Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius? Ar patekės XXI a. nauja kelrodė žvaigždė, visas tautas ir klases jungianti metafizika, moralė, socialinio sambūrio programa, kurią intelektualai vėl garsintų pranašo mostais? Išsižadėjusi vienų iliuzijų, žmonija viltingai puola į kitų daug žadantį glėbį. Kultūra visada buvo iliuzijų gamintoja ir saugotoja. Ar tokia ji bus ir XXI amžiuje?
1 Rubow B. Franz Fühmann: Wendung und Identität / Literatur in der DPR Rückblicke – München, 1991 – P. 101.
2 Brossat A. Un Communisme inauportable. – Paria: Hartmann, 1997. – P. 299.
3 Čekoslovakijos ministrų tarybos pirmininko P. Pitbarto tezė. – Tucker A. The Rise and FalI of Chech Intelectuals / Intelectualls and Politics in Central Europe / Ed. by A. Bozoki. Budapest. Central European University Press, 1999. – P 194.
4 Rumunijos Mokslų akademijos viceprezidento E. Simiono tezė. Mungiu Pippidi A. Romanian Political Intelectualls before and after the Revolution. – P. 94.
5 Brossat A. Un Communisme inauportable. – P. 947.
6 Vokiečių rašytojų W. Hibigo žodžiai 1989 m. – Geschichte der Literatur von 1945 bis zur Gegenwart // Herg W. Bernen. – Munchen Verlag C. H. Beck. 1994. – P. 722.
7 Dreyfus M. PCF crises et dissidences. – Bruselles: Editions complexe, 1990. – P.212.
8 Sartre J. P. Il filosofo e la politics. – Roma: Editori reuniti, 1972. – P. 222.
9 Aragon. Pour un réalisme socialiste. – Paris: Denoël et Steele, 1935. – P. 27.
10 Sartre J. P. Il filosofo e la politica, – P. 303; Sartre on Cuba. – New York: Balistine Books, 1960. – P. 14–15; Fu ret F. Le passé d’une illusion: essai sur l’idee communiste au XX siècle. – Paris: Robert LafTont – Calamann. Lévy, 1995. – P. 145.
11 Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai. – T. 2. – Vilnius: Valstybinė mokslinės ir politinės literatūros leidykla, 1950. – P. 364.
12 Donskis L. Moderniosios sąmones konfigūracijos. – Vilnius: Baltos lankos. 1994 – P. 5.
13 Aragon L. Sobranije sočineniji. – T. 11. – Maskva: chudostvenaja literatura, 1961. – P. 338.
14 Winock M. Le siècle des intellectuels. – Paris: Editions du Seyil, 1997. – P. 182.
15 Nėris S Raštai. – T. 1. – Vilnius: Vaga. 1984. – P. 93.
16 Brunet J. P. Histoire du P. C. F. – Paris: Presses universitaires de France, 1987. – P 67.
17 Milosz Cz. Pavergtas protas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – P. 190.
18 Aragon. Literatures soviétiques – Paris. Editions Denoel, 1955. – P. 14.
19 Juodoji komunizmo knyga. – Vilnius: Vaga, 1997 – P. 104.
20 Winock M. Le siècle des intellectuels. – P. 285.
21 Ten pat. – P. 285.
22 Juodoji komunizmo knyga – P. 278.
23 Radice L. L . Gli aocusato. – Bari: De Donato editore. 1972. – P. 257.
24 Dreyfus M. PCP crises et disidences. – P 157.
25 Sartre J. P. Il filosofo e la politica. – P 230. Furet F. Le passe d’une illusion. – P. 463.
26 Juodoji komunizmo knyga. P 590.
27 Johnson P. A History of the Modern World. – London, 1983. – P. 655.
28 Gide A. Retouches a mon retour de l’U.R.S.S. – Paris.: Gallimard, 1937. – P. 22.
29 Ten pat. – P. 56.
30 Ten pat. – P. 68.
31 Koestler A. Vidurdienio sutemos (Nulis ir begalybė). – Tubingen, 1948. – P. 179, 180.
32 Calder J. Chronicles of Conscience. – London: University of Pittsburg Press, 1968. – P. 172.
33 Ten pat. – P. 184, 330.
34 Orvelas Dž. Gyvulių ūkis, 1984. – Vilnius: Vyturys, 1991. – P. 106. Toliau cituojama iš šios knygos.
35 Calder J. Chronicles of Conscience. – P. 209.
36 Bock S. Sprechen in Andentungen / Literatur in der DDR. – P. 73.
37 Geschichte der deutschen Literatur von 1945 bis zur Gegenwart. – P. 293.
38 So funktionierte die DDR. – T. 1. – Reinbek: Rewohlt, 1994. – P. 385.
39 Ten pat. – P. 555; Die Literatur in der DDR / Herg. J. Schmitt. – München: Carl Verlag, 1983. – P. 74.
40 Johnson P. A History of the Modern World. – P. 586.
41 Deutsche Literaturgeschichte / H. Förster und P. Riesel. – T. 11. – München. Deutscher Taschenbuchverlag, 1995. – P. 27.
42 Juodoji komunizmo knyga. – P. 570, 508, 538; Antikomunistinis kongresas ir visuomenės tribunolas. – Vilnius, 2000. – P. 85.
43 Mungiu–Pippidi A. Romanian Political Intelectualls before and after Revolution / Intelectualls and Politics in Central Europe. – P. 83.
44 Die Literatur der DDR – P. 46.
45 Venclova T. Aleksander Wat: Life and Art of an Iconoclast. – New Haren, London: the University Press, 1996. – P. 138.
46 So funktionierte die DDR. – P. 556.
47 Mungiu–Pippidi A. Romanian Political Intelectualls before and after Revolution. – P. 83.
48 Geschichte der deutschen Literatur von 1945 bis zur Gegenwart. – P. 305.
49 Venclova A. Ars poetica // Dviešimtojo amžiaus lietuvių poezija. Antologija. – T. 1. Vilnius: Vaga, 1991. – P. 143.
50 Geschichte der deutschen Literatur von 1945 bis zur Gegenwart. – P. 451.
51 Henkenkamp U. Von Utopia nach Afrika // Literatur der DDR. – P. 184.
52 Culic J. The Strategies of Intelectualls Romans under Communist Rule / Intelectualls and Politics in Central Europe. – P. 53–54.
53 Ein Gesprach mit Franke Meyer–Gesau / Literatur in der DDR. – P. 183.
54 Kempy M. Between Tradition and Politics / Intelectualls and Politics in Central Europe. – P. 152.
55 Furet F. Le passé d’une illusion. – P. 523.
56 Bozoki A. Introduction. – P. 5.
57 Berzin I. Intellectually in Slovenia. – P. 113.
58 Geschichte der deutachen Literatur… – P. 895.
59 Prancūzų tyrinėtojo A. Brossato terminas. Brossat A. Un Comunisme insuportable. – P. 16–24.
60 Solzenycen A. Archipelag Gulag. – T. 1. – Moskva: Sovetski pisateli, 1990. – S. 81–83.