Vainius Bakas. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 4
* * *
Mergaitės vėjo stygomis kankliavo
nuo pirštų joms varvėjo paukščių gaidos
pavasarį ankstyvą saulė leidos
nakties šešėliai slėpėsi už klevo
pasaulis nepaliaudamas virpėjo
kiekvieną sferų stygą vos palietus
ir krisdavo žemyn spalvoti lietūs
neblaškomi nei nerimo nei vėjo
taip bėgo laikas kanklių balsas keitės
kol moterimis virtusios mergaitės
tarp medžių kaip gyvenimas nuogų
vis skambino o muzika jų liejos
labai iš lėto puošėsi alėjos
pavasarinių žiedlapių sniegu.
Kvapas
Lango rėmai dar kvepia dažais
dar ir vasaros ilgesiu kvepia
kambary kada gatvėse šlapia
vien tik dulkės sau įsauly žais
ir plasnos su sparneliais mažais
seks tau pasaką lengvą ir trapią
apie mažąjį princą ir lapę
kurią alkanas žvilgsnis sužeis
ji pranyks kaip šviesa kambary
kur toliau saulės taurę geri
o jinai sklidina vis tuštėja
ima tilti garsai sakiny
atsistoji ir vėl nueini
man palikusi spalį ir vėją.
* * *
Dar ne labas ir dar ne rytas
tik toks keistas vienatvės metas
kai po žolę rasa nukritus
tykiai braido kažką pametus
krištolinių kurpaičių ieško
išbarstytas šukes teranda
dar tamsu nors beveik išbrėško
greit aušra paauksuos verandą
dar po miego balsai prikimę
kažką tyliai ir švelniai kužda
dar ne rytas tik jo laukimas
juodas gandras palieka gūžtą
krinta klevo geltonas lapas
kuriame aukso gyslos matos
kavinukuos čiurlena Bachas
natomis iš „Kavos kantatos“
šiluma kol užlieja kūną
tyliai kalbasi žmonės kuklūs
kad stebuklų visai nebūna
arba viskas yra stebuklas
kokios sūrios šio ryto rasos
ir nuo priegalvio skruostas šlapias
mano sapnas nubėga basas
ir lyg vaikas už spintos slepias.
Metas
Metas grįžti namo pro šalčiu dar garuojančią erčią
kur kertinis akmuo ten kur duonos ir vyno dalmuo
vėjo šuorai šalti birų sniegą kaip puslapius verčia
debesis virš mėnulio kaip kirtis riestinis ant õ
štai jau miškas retėja praretintos gretos iš mūsų
šlaito pusės kur aidas kur garsas ir jo atskala
kol yra tvenkinys kol dar žuvys gelmėj neužduso
kol nespaudžia akių negrąžinama miego skola
jau beveik netoli – jau matyti iš tolo girliandom
puoštas langas kur žiūri į tamsą gelsvom akimis
ten kur gėrėme vyną ir duonos kriaukšle užsikandom
ir pasidžiaugėm tąsyk kad gyvas kad dar su mumis
sėdas tėvas prie mūsų prie ilgo neapskrito stalo
kad dar liejasi žodžiai kad nekalbam dar apskritai
apie orą bites ir šventuosius paveiksluos Šagalo
apie esmę būties šičia liudija patys daiktai
metas grįžti namo – akmenėliais žymėtas tas kelias
vien todėl kad tikėjom juo kojos ir pačios pareis
balto sniego liežuviai čia pinasi lyžčioja velias
metas grįžti namo ir šaligatviais ir patvoriais
kai žiemos nėriniuos šalčio gerosios akys nubėga
bet naktis dar tyli ir nuo pilno mėnulio šviesi
metas grįžti namo – taip kartojai šią naktį per miegą
metas grįžti namo – nors seniai jau parėjęs esi.
Asfalto vaikas
Patylėkim kartu nors užgeso langai mano drauge
varva tiesiai į žemę virš mūsų žvaigždynų koriai
supas gatvės žibintas ir mes šitoj gatvėj užaugę
nesigraužk ko nespėjai ir ką gal ne taip padarei
ir nemušk į krūtinę tiek sykių kartodamas kaltas
be jokių aplinkybių abu mes kalti be kaltės
vienas dėsnis tiesiog mus abu užaugino asfaltas
bet teks eiti krūmynais kur niekas takų nenuties
mėnesienoje kalas žolė pro šaligatvio plyšį
kur kadaise mes braižėm klases – nusiplovė kreida
žiemą dingęs kažkur tu pavasarį vėlei sugrįši
šitiek kartų prisiekęs pats sau kad daugiau niekada
nesakysi saldžios netiesos į akis nemeluosi
ir po pažado šio netikėtai visai nutilai
nes dabar tavo balsas įkeltas į džiūvantį uosį
apkabinusį gatvę šaknim o viršuj inkilai
lyg plokštelė sena vis kartos ir kartos tavo balsą
laisvės skonį pajustum žiūrėdamas nuolat į juos
per akimirką vieną čia viskas kas juoda – nubalsta
po akimirkos gal tai kas buvo taip balta – pajuos
ten kur baigias asfaltas ir kelias prasideda tavo
desperatiškai bėgi atrodo dėl jo gyvenai
tavo saujoj druska išminties tarsi sniegas baltavo
o dabar iš žiemos čia beliko žili pelenai
tu nurimsi galiausiai kaip rimsta pavasarį ošęs
Dievo vėjas kada tu prieš jį vis palinkęs eini
tau likimas yra užrašytas kadaise ant tošies
iki tol kol aušra išskaptuos jį rasa akmeny.
Paveikslas
Įrėmintas languose
paveikslas naujos dienos
mėnulis šviesia puse
nelyg obuolys delnuos
tarytum balta kreida
lyg stovinčiam prie lentos
sena užmaršties klaida
iš naujo pasikartos
per strofą tuoj nuriedės
graužtukas ne obuolys
jaustukas iš „o“ raidės
už lango lelijom lis
ir vėjas šiaurinis pūs
ne smarkiai tiesiog ramiai
o šerkšnas toksai trapus
kaip rytas kada gimei
ir driekės balta gija
pamojus aušros sparnu
tik brolis debesyje
suvokia kaip ten švelnu
kvėpuok krūtine pilnai
už saulės tėkmės ribų
nušvis debesų kalnai
su baltu dienos rūbu
greit viską aplink užsnigs
aš vienas lauke brendu
bet Tavosios pėdos liks
šalia prie manų pėdų.
* * *
Ruduo išblukęs skubinas iš čia
vaizdai klevų turėjo mus priblokšti
per dangų traukia pilnatis nėščia
jos rankose baltų lelijų puokštė
ak taip tiesa atrodo dirbtina
negyvos gėlės niekad nenuvysta
pavargęs veidas jo keista mina
iš tolo regis primena žmogystą
nors vaikšto ji kartu it atskirai
ištarti negali nes ji bevardė
sužvilgo žodžiai tartum auskarai
vidurnakčiai lapus aplink išspardė
ir šiąnakt plaukia debesys žemi
lėta ore sustojusi sekundė
ties laikrodžio rodyklės ašimi
pasvirusi ir mūsų axis mundi
o pilnatis atrodo tuoj gimdys
skaidriam upely vandenys nubėgo
šaltiems jausmams atėjo atlydys
baltam lopšy tartumei iš sniego
vėl kūdikis pasaulį palytės
kurio šviesos jau daug kas pasigedo
ir jeigu kas paklaus – kokios lyties
jam atsakyki – pirmo gruodžio ledo.