Giedrė Kazlauskaitė. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 4
* * *
mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas
primindamas manas iš biblijos bites marias
uždengdamas mūs nuodėmes niūrias
taškuodamas baltai pilkšvas sermėgas
nelaukėm buvome pamiršę grandom
stiklus vėžes purvynės duoną susiraikę
lyg plunksnos pašios krenta pirmos snaigės
suliedamos šūkius ant transparantų
Smegenų rūkas
| Keturi mėnesiai žiemos lyg Platono urve, be galimybės rasti tunelį į šviesą. Šventieji geimeriai, jeigu nebūtumėt taip neteisingai numirę paauglystėje, šiandien jūsų kaulytų valdyti dronus – mėtyti bombas karo teritorijose. Laimei, kaip įprastai būna ir knygų rinkimuose, į šventuosius patekote per pažįstamus. Meldžiuosi į jus – padėkite išeiti iš vikipedijų, ateiti pas dukrą. Bet kam bereikia mano sieliūkštės? O nudėvėto kūno? Kas yra auka? Kas yra sandėris? Išmesti žodynus, nieko nefotografuoti, nesišaipyti iš jokių žmonių, net lendančių į akis. Nepostinti grafomaniškų akvarelių, paplonintu liežuviu nekalbinti katino, autobusuose nesiklausyti svetimų pokalbių it Žemaitei. Nebraidžioti po rudens lapus, suvokti tą kaip per didelę prabangą. Vaikščioti į treniruotes su studentais, pasibaisint skirtumu tarp jauno ir senstančio kūnų. Tebeslankioti į savo bažnyčią dėl pamokslo, kurį pasako vis skaidrėjančio proto kunigas, sėdįs ratukuose. „Nebegaišinsiu jūsų laiko“, – dar sako jis, nors kaip tik tos 15 minučių kompensuoja savaitės prarastą laiką. Tik jaunystėje gyvenimas rutiniškas, vėliau jis įsirieda ir ima nešti nusileidimo kalnelių greičiu: aplinkui kalbama korėjiečių kalba, landynės transformuojasi į muziejus, o kapinėse susiduri su darželinukų ekskursija. Trokštame būti herojais, paskui – jau tik šventaisiais. Lieka daugmaž dvi išeitys: netekti atminties arba virsti viskam prieštaraujančia pamišėle. |
Sporto salių vergai
Kiekvienas kankinimas kada nors pasibaigia,
užliedamas kūną saldybe –
išgyvenau.
O protėviams kliuvo daug smarkiau:
diržai, išplėšti iš nugarų,
kapojami pirštai.
Jeigu ritmiškai kartosiu jų kančią,
kad ir po menkutę dalelę –
manęs nepavergs.
* * *
| Benamis autobuse šlamščia kebabą, net byra salotos. Maigo sūrio drožles, užkąsdamas sužiedėjusia duona – gal rado šiukšliadėžėj. Įlipo su cigarete lūpose ir tik prašomas pilietiškos merginos išspjovė nesurūkytą pro duris. Prakirsta plike, matyt, mušėsi. Sušalęs, plona sermėga. Pasako vis kokį žodį – lyg sau, lyg ir mums. Kiek nedaug mudu skiria – tik autobuso kėdė, tik dešimtys metų, tik tie patys vos valdomi impulsai, plėšrūs gyvybės nagai, temstantis protas. Tarp manęs ir jo – tik kelios lentynos knygų, kurias kankindamasi skaičiau, ne ką tesuprasdama. Ar kada melsdamasi dėkoju, kad esu ne jis? Ne, bet su grauduliu atpažįstu jame savo nepramušamą taupumą, prastus skarmalėlius, pramitimą iš kirvio, atkaklų nenorą įsidiegti bolt programėlę. Jeigu gyvenčiau dar tiek, virsčiau juo. Susivėlusios medžių šluotos brūžina purviną dangų. Senjorės su nemokamomis eglučių šakomis, padalintomis miškininkų, rita baltus kaspinų kamuolius. |
Kūčių stirna
Antakalnio kapinėse vidurdienį išnyra epifanija – stirna baltu užpakaliu.
Romiais, grakščiais judesiais ji brenda per vėliavomis apjuostus lenkų antkapius.
Apeina koplyčią, šarmota žole nusileidžia link menininkų pakalnės.
Skanauja baltų rožių iš vazos.
Marta, Jolanta, Edita – vis dar kreipiuosi į jus, esančias netoliese.
Šaltis, saulė, kūdikėliai ėdžiose; gyvieji blaškosi plotkelių ir po krautuves.
Du turistai ieško kūnus medicinai paaukojusiųjų mauzoliejaus.
Mirusieji, savo rožėmis jūs teikiate gyvybės.
Senelio išlaidų knyga 1966 m.
| Keulės papiovim. duonos boronkų cukraus elektra keušinių mormolado siūlų termometras paklodėm medžiaga druskos arbatžolių vaistų palto pasiuvimas sloikai plaukų kirp. parkeli pirtis treningas Irutei sėklos šluotų pragerta muilo kibirą žuvies laikraščių prienikų duonos mėsos sviesto alaus batų pataisymas aliejaus sibulių radio įvedimas metaloponas dažai laidotuvės kunigui kruopų klijonkės dujos nuotraukos laikrodžio pataisymas batai Violetai suknelės mergiščioms kalatas batų tepalas už karvę rugių vinių sumalimas už raštą mokesčiai silkė knygos žiurgžtą lemputės koliošai paskolinta baltynei muilo snaigės kelionė į Vilkaviškį „Neris“ miltelei obuolių anglys daržo suarimas čisnakų kreditas už pieniną vokų ryžių margarino batareikės popierio braižybai šieno už mokslą kombikormo salietros koniako piūklelį kelnės pienino tvark. miltų sijono suplius. kaldra kaspinų spalvų plosčius Genei skariukė megstukas Vio. oblius kinas saldainių kruopų atvirukų vaikų dovanos eglė šiuožykla apelsinai |
Karuselė
Kalėdų aikštėj – prancūziška karuselė.
Liūtas, strutis, dramblys ir kengūra.
Ant žirgų – kvaišelių figūros
moja Kristoforo vėlei.
Gal dar ne paskutinė žiema,
gal sniegas dar daug kartų kris.
Suks vingį užšalus Neris
girtuosius ledu nešdama.
Dieve, leisk man sudegti taip,
kaip sunyko Simone Weil.
Memorialinis muziejus
| Po mano senutėlį darbo kambarį šmirinėja parodos lankytojai; guvūs, gyvi, su taurėmis rankose, čiupinėja prespapjė ir kitus stalo žaisliukus. Girgžda parketas. Dvivėrės durys atitveria nuo skambančių telefonų. Jauki stalinė lempa, karo metų vadovas po Vilnių, paveikslai ir visakalbės knygos, natos, plokštelės: Mozartas su Beethovenu, į kuriuos išmokau pabėgti. Vidiniai žiburiai, jie negęsta. Viskas kaip kadaise. Peilis puslapiams pjaustyti, gėlės vazonuose, rūpintojėlis, žmonos ir bičiulių nuotraukos. Nušiurę art deco foteliai, kuriuose niekas nesėdi. O pro langą – varomieji į Panerius, ant gatvės asfalto palikę man popieriaus gniužulėlius, kuriuose meldžia apraudoti gyvuosius. |
* * *
Eglei Frank
šiais metais pro mus pratekėjo dešimtmečiai
išgraužė raukšles įčiulpė opą skrandyje
diktatoriai pasidalijo Venesuelą Grenlandiją
ir puotą apleido už mus jaunesni svečiai
užtat davė pūgą sniegų vėjpūtinių kristalų
raganos smegenis tviskančias kaip žemčiūgai
iš kišenių jei ir styrojo bent jau nekrito plūgai
knygų skyriùs žymėjo žemės drebėjimų balai
aš einu kaip ir tu atsigręždama pasitikrinti
ar raganų protas sniege vis dar nustelbia išmintį
Valant pašto dėžutę
| Nuo Holokausto išgelbėtas Akiva Geršateris, emigravęs į Izraelį, rašo laiškus savo gelbėtojui Antanui Poškai esperanto kalba, kurios saugumiečiai nesupranta. Aišku, jie nervinasi, ieško mokovų, bet nieko tuose laiškuose neranda – tik apie buitį. Budapeštas, Leipcigas, Karaliaučius, apakę ir apkurtę kompozitoriai, kalbantys paveikslai galerijose. Mirę žmonės, jaunesnė aš, samanomis apžėlusios antkapių raidės. Dykūnės bruožai – negebėjimas dirbti, polinkis į klajones, piktybiškas nevairavimas. Nieko ypatingo, kaip ir kitos poetės-demonės. Nieko nereiks, nieko neišsinešiu. Patinka būti mutante, negerti vaistų, nujausti, kaip vėžio ląstelės įveikia sveikąsias. „Ar tai būtų Dievo garbei?“ – klausia Adomo Jakšto, norinčio pasigilinti į matematiką ir esperanto, profesorius Baranauskas. Pragaro tūris tuose laiškuose, jutimas, kaip motina silpsta greta, ir tu veikiai silpsi, bet nieko negali padaryti. Nebus kam žiūrėti stubų ir žemės, tverti naujos tvoros, kirpti gyvatvorę. Tuščia lenta – dabar mano laptopas pašventintas. |