Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4

Tarpdurys

Taip tykiai tykiai
mėlynatvė virpa
beribėje virš ežero tylos.
Prieš margą pavakario šviesą
laukinių durų tarpdury
turi mirksėti
kaip mirksėjęs.

 

Riešutai

Kas nekait
braidžioti prie kranto.
Būti vaistinės mokiniu,
pratrūkti provizoriaus balsu.
Laukia senutė valtis,
kad ją pargabentum į kiemą.
Ne galas vingrus, ne kelio galas,
o pats kelias – didžiuma paslapčių
visai neateina į galvą. Popietę,
gausiai riešutingą, tarsi moteriškę,
apsigobusią plaukais,
užklumpa pusdienio kaitra,
svirplių čirškesys.
Ne kelio pabaiga,
o pats kelias.
Išdykęs.
Bravūriškas.
Šlamus.

 

Eglynėlis

Spėk nespėjęs –
virš nuošalių trobesių
nieko skubino. Vakarą ramų,
be gausmo, akys apsipranta
su palengva dulkiančiu lietum,
kuriame trypčioja pareiviai.
Laiko galvoti taip pat reikia,
kaip sniego debesų virš eglių.
Skrudink paplotį, kas per vienas,
ir eik kaip stovi. Žiemužę
rasi nužiūrėjo bloga akimi,
kad ji kaip prasmegus.
Būt ežere daugiau nei kitur,
iš kur tas troškimas užgulti irklus,
lyg spruktum iš valsčiaus,
išvengęs nuovados?
Spėk nespėjęs – suspėsi.
Kalnas už ežero – su šaknim.
Mąstymas be pėdsakų
tarsi baugina.
Skrudink paplotį,
kol gali.

 

Priebėga

Kad neliktum namie,
juda vyno darykla.
Tai viena
pasiturinčių sagų,
lyg primeni sau,
muturiuoji save
negalįs žinoti,
ar skambutis tarškės
kaip gūsis, pakilęs iš vietos.
Realią mokyklą
apsnūdusiam sode
tarp liepų matai kasryt.
Visko teoriją, dar nesukurtą,
šnabžda žinios. Džiaugsmo
melancholija koja kojon
kiemas, pastogė, sienius.
Vakaras sėdas už stalo.
Žiūrėk tu man
klastinga vieta neužšąla.
Neužmiršk nė akimirkos
tų valandų, mėlynai
spinduliuojančio laiko
klastingoji upės vieta
neužšąla.

 

Mėnesio gale

Nutilęs
šį tą išmanai.
Semti vandenį
ir gesinti – gana.
Liepsnojantį plotą
daužyk šakomis
tokia jėga, kad ugnis
susigūžtų ir nurimtų,
pavirtusi
gydančia anglim.
Be godulio
klausykis genio,
vėjingo paupio gausmo
iš tėvo pusės. Kalno
neteks ilgai laukti
kartais dunkso šalia
lyg pramuštgalvis.

 

Prieglobstis

Dar abu. Abudu sode.
Lakoniškai tviska ant stalo žvakės:
viena trumpa, trapios dagties.
Be vėjo nuo upės. Tylėjo, tylėjo
ir tarsi sukruto gebenių siena
sutemos kaip tik. Aplinkui medžius,
aromatų guotą laikina buvo
nuo seno. Laikinumas įsikuria
greitai ir visur. Pusiau gulomis
skiemenuoji žodžius,
priblokštas jų prasmės.
Kol išgali – kelkis.
Kelkis į vasaros namus.
Ant pagoniškos slankų žemės.
Kaneliūros įrėžtos
į stalo kojas.
Kur sustoji
ten vėjas
nuo upės.

 

Nėr už ką

Ant pailgo
perdžiūto suolo
apie sunkulius nė žodžio.
Saulėj lyg šaltmėčių vonioj
tyška atšvaitai.
Šiandien klusni, nuolanki diena,
valia pasikliaut liepa:
ir diena, ir vasara
maukšlina mums po kepurę
medžio lapijos, ūksmės.
Toli, nesuvokiamai toli
naktinis tamsingas dangus.
Jei liksi nakvynei – turbūt nakvinėsi.
Ir ilgai naktinėsi, jei miegas tavęs nemarins.
– Reikia eit, – sakai.
– Reikia.
– Teks eit.
– Teks.
– Dėkui, kad prisėdom.
– Nėr už ką.

 

Senbuvis

Net kviečiamas
aplenki iškilmes,
nevarstai paradinio lango,
šventinių durų.
Neskubini svečių iš Zalcburgo.
Pėsčiuoji stačiai besileidžiančia
plyno melsvumo gatve.
Savo noru sustoji. Ir stoviniuoji.
Vėliausiai vėlus sukrunti,
tampi guvesnis: „Kai spaudžia
laikas, daros rupu.“ Koja už kojos,
žingsnis po žingsnio buvai
išnešiotas kometos metais.
Gimei nelemtu laiku, rūškaną
dieną, valandai trupinį prairus.
Vienos tarybos nariai,
kurie įbedę akis rodė,
kad esi niekas, buvo lygiai tokie
pat, tik neįmanė ar nenorėjo to
suvokt ir dėjos esą svarbybės.
Ar pažadus kas supaisys?
jie krenta kaip kritę
laisvuoju sau kritimu.
Vakaro prietema
švyti skirtingose vietose
už vakarienės stalo.
Būk, sukiokis, kur gedauji
skirtingose vietose vienu
metu, tą patį mirksnį,
negali tavęs būt.
Tavo laikas pasiveja
tuos, kurie kelyje.
Laisvasis kritimas
pagal Galileo Galilėjų
be sniego, lelijos, be parapetų.
Kupčiai, rakandai, sukčiai,
rakibolai ir maininykai
protarpiais malonūs,
kol nesipriešini jiems.
Pats pažadus tesi, paisai,
mazgoji grakščiai
sugrubusias rankas,
anyžių aliejus tešlos patale
pasiutusiai kvapus.
Skardingas šis kraštas,
daubėti šio krašto laukai.
Turbūt kažkada,
per kreivę šiokių metų,
ir sužinojai
taisyklės stenamos kitiems.
Galėtum galbūt apsimest,
kad lygumų krašto upė
nepriguli smakui.
Pakeli ranką – ji leidžias,
plaštaka pridengia akis.
Štai ką
kruopštu apsakyt.