Paulina Pukytė: „Džiaugiuosi, kad esu laisva nuo tradicinės lietuvių literatūros mokyklos“

2026 m. Nr. 4

Rašytoją, menininkę Pauliną Pukytę kalbina Akvilina Cicėnaitė

„Visa savo kūryba tyrinėju dalykus, per kuriuos ar kuriuose visuotinė „matrica“ (arba tiesiog įprasta, nusistovėjusi, surambėjusi schema, klišių visuma) patiria sutrikimą (glitch). Būtent per sutrikimus iki mūsų ir prasiskverbia esminė informacija apie žmogišką būtį ir mūsų situaciją: tai atsitiktiniai sutapimai, neatitikimai, iškritimas iš konteksto, paradoksalumas, nesupratimas, nesusikalbėjimas, neaiškumas, nesėkmė. Apie tai neužtenka papasakoti, reikia parodyti, todėl forma man ne mažiau svarbi už turinį, ir todėl taikau apropriacijos, perdirbimo, pastišo, koliažo metodus. Per tokį iš pažiūros atsitiktinių ir nesusijusių dalykų susidūrimą ir atsiranda tai, ką noriu pasakyti. Bet ne tik tai – taikant kino režisieriaus Roberto Bressono mechaniškumo principą, atsiranda taip pat ir emocija“, – sako rašytoja, menininkė, kuratorė, kultūros kritikė Paulina Pukytė, balandžio 11-ąją švenčianti šešiasdešimties metų jubiliejų. Pokalbis su šia unikalia kūrėja šakojosi įvairiomis kryptimis – nuo kūrybinių įtakų iki formos svarbos, nuo Londono iki Vilniaus, nuo debiutinės 2005 m. išleistos knygos iki besikeičiančios rašytojo pozicijos nūdienos pasaulyje.

 

– Miela Paulina, pažįstu Tave kaip rašytoją, menininkę, kuratorę, kultūros kritikę. Dar norisi pridurti – miesto kūrėją. Kuriančią mieste ir apie miestą, eseistikoje ir kritiniuose pasisakymuose reflektuojančią šiuolaikinės visuomenės mentalitetą ir neabejingą tam, kas vyksta mieste – jo nuolat formuojamai ir performuojamai aplinkai. Tad norisi mūsų pokalbį pradėti nuo vietos apmąstymo. Kaip Tave veikia Tavo gyvenimo miestai? Kuo jie svarbūs, kaip formavo Tave ir kūrybą?

P. P. Taip, aš – miesto vaikas, niekada neturėjau jokio senelių kaimo, miestas mane formavo nuo vaikystės. Man įdomus miesto gyvenimas, miesto veiksmas, miesto architektūra, apskritai miesto kultūra. Pati ir tiriu, ir kuriu miesto mitus. Mano kritiniai ir satyriniai tekstai kultūrinėje periodikoje ir žiniasklaidoje – taip pat dažnai apie miesto kultūros reiškinius. Meniniais miesto tyrimais tapo ir du svarbiausi mano viešųjų erdvių meno kuratoriniai projektai – 2017 m. Kauno bienalė „Yra ir nėra: paminklo (ne)galimybės klausimas“ ir 2024 m. „Reiškinys M“ Klaipėdos mieste. Savo vizualiojoje kūryboje taip pat naudojuosi miesto aplinka ir kontekstais: mano įvietintų (specifinės vietos) kūrinių-intervencijų yra viešosiose erdvėse keliuose Lietuvos miestuose. Tai kūriniai, neatsiejamai įsilieję į miesto audinį, o dar tiksliau – gimę iš jo: „Numeris, pavadinimas“ ir „Neaiškumas“ Vilniuje, „Adina. Paminklinė lentelė tėvui“ Kaune, „Grąžintas bakenas“ ir „Neapvalus apskritimas“ Klaipėdoje. Neseniai atsirado ir „Žiaunos“ Paryžiuje.

Tačiau negaliu pasakyti, kad norėčiau gyventi pasaulio didmiestyje. Dvidešimt penkerius metus pragyvenusi Londone, vėl renkuosi mylimą Vilnių. Vilnius man yra tobulas gyvenimui miestas.

– Pirmoji Tavo knyga „Jų papročiai“ pasirodė 2005 m. – kritiškas, provokuojantis žvilgsnis į mums tada dar mažai pažįstamą kitą pasaulį. Koks buvo pirminis impulsas šiai knygai rastis, apskritai – pradėti rašyti? Kada ištinka knyga?

P. P. Tiesą sakant, tai netgi labiau kritiškas žvilgsnis į save, tiksliau – į tą atvykėlę iš gana provincialios mažos šalies, į viską žiūrinčią iš savo atsivežto bokšto. Tik atvykęs į kitą, ypač daug didesnę, šalį supranti, kaip iki tol gal vien tik sau reikšmingai virei savo aplinkos sultyse. Tai labai saviironiška knyga, galbūt kaip tik tai ir yra jos provokatyvumas. Bet kartu ir juokinga, skaudi, jautri. Ne viename interviu esu sakiusi, kad pradėjau rašyti iš ilgesio Lietuvoje paliktam gyvenimui, gal net iš nerimo dideliame mieste. Tuomet, dešimtajame dešimtmetyje, dar nebuvome daug pakeliavę, lėktuvų bilietai dar buvo labai brangūs, o pinigų turėjome mažai. Be to, tada dar nebuvo socialinių tinklų ir greito interneto nuotoliniam bendravimui, elektroninis paštas buvo tik vos vos užgimęs, tarptautiniai skambučiai irgi baisiai brangūs, tad su šeima ir draugais Lietuvoje susirašinėjome tikrais laiškais – tai buvo vienintelis tikras ryšys su viskuo, kas toli. Manau, rašydama tuos laiškus ir supratau, kad turiu gana aštrią plunksną ir neblogą humoro jausmą ir kad man patinka rašyti. Taip pat supratau, kad man įdomu stebėti, lyginti, komentuoti, nupasakoti, vertinti.

– Tavo stilius keitėsi, artėdamas prie eksperimentinio, konceptualaus kalbėjimo. Kas ir kaip šlifuoja Tavo rašymą? Kiek įtakos turi kitos veiklos, meno sritys?

P. P. Mano vizualioji kūryba daugiausia konceptuali ar, tiksliau, postkonceptuali ir turi didelę įtaką mano rašymui. Kitaip sakant, rašymas man – viena iš meninių priemonių. Apie stiliaus keitimąsi – prisiminkime Samuelį Beckettą, kuris ilgai neleido spausdinti ankstyvuoju stiliumi parašytų savo kūrinių. Jo stilius keitėsi, nes jis vis mažiau norėjo būti suprastas. Manau, nenorėjo patikti. Man toks požiūris į rašymą labai artimas. Negalėčiau pakęsti įvertinimo, išreiškiamo tokiais žodžiais kaip, pavyzdžiui, „skaniai susiskaitė“. Tad taip ir pakimbi tarp norėjimo būti pripažintai ir nenorėjimo va taip patikti (juokiasi).

Visa savo kūryba tyrinėju dalykus, per kuriuos ar kuriuose visuotinė „matrica“ (arba tiesiog įprasta, nusistovėjusi, surambėjusi schema, klišių visuma) patiria sutrikimą (glitch). Būtent per sutrikimus iki mūsų ir prasiskverbia esminė informacija apie žmogišką būtį ir mūsų situaciją: tai atsitiktiniai sutapimai, neatitikimai, iškritimas iš konteksto, paradoksalumas, nesupratimas, nesusikalbėjimas, neaiškumas, nesėkmė. Apie tai neužtenka papasakoti, reikia parodyti, todėl forma man ne mažiau svarbi už turinį, ir todėl taikau apropriacijos, perdirbimo, pastišo, koliažo metodus. Per tokį iš pažiūros atsitiktinių ir nesusijusių dalykų susidūrimą ir atsiranda tai, ką noriu pasakyti. Bet ne tik tai – taikant kino režisieriaus Roberto Bressono mechaniškumo principą, atsiranda taip pat ir emocija.

– Kalba Tau tampa įrankiu, skalpeliu perrėžti šiandienos visuomenės skauduliams. Tavo tekstai laužo įprastas pasakojimo ir supratimo formas, jiems kurti pasitelki ir jau esamos medžiagos rinkimą ir perdirbimą į literatūrinį pasakojimą. Viename interviu esi sakiusi, kad gyvenimą ne aprašinėji, ne papasakoji, o cituoji. Ką suteikia toks kalbėjimo būdas? Ar tuomet tarp kalbančiosios ir teksto – ar skaitytojo – neišvengiamai randasi atstumas?

P. P. Taip, aš to atstumo siekiu. Atstumas juk pritraukia. Atstumas yra įdomus. O tam tikras apribojimas yra idėjų variklis. Čia man įtaką daro ir XX a. vidurio prancūzų rašytojų grupės „OuLiPo“ (Ouvroir de Littérature Potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvė) kūryba.

Pirmoji mano knyga buvo literatūriškai „normali“. Bet kai rašiau „Bedalį ir labdarį“, ten sudėtos istorijos jau buvo nebe mano, tai buvo tikros kitų istorijos, ir nesinorėjo tokių skirtingų žmonių pasakojimus perteikti tokiu pačiu „autoriniu“ balsu. Nenorėjau suteikti jiems savo stiliaus. Taigi ėmiau ieškoti formos kaip stiliaus pakaitalo, tiksliau – skirtingų formų, kurios turėtų tam tikrą bendrą vardiklį. „Bedalyje ir labdaryje“ teksto forma atliko tą atitraukimo nuo turinio funkciją, atitraukimo, dėl kurio tos istorijos – lyg ir banalios, bet iš tiesų tragiškos ir tragikomiškos, – mano manymu, tapo daug paveikesnės, negu kad jos būtų papasakotos „normalia“ literatūrine kalba.

Dar vienas mano tekstų sluoksnis – intertekstualumas. Jis labiausiai veikia mano naujausioje knygoje „Lubinas ir seradėlė“, kuri formos prasme dar labiau priartėja prie konceptualaus eksperimentinio rašymo. Man įdomu žaisti įvairiomis kultūrinėmis aliuzijomis ir asociacijomis. Jos taip pat yra viena iš tų readymade sudedamųjų dalių, iš kurių konstruoju savo „neoriginalius“ tekstus, komponuodama juos iš rastų kažkieno kito žodžių, frazių, sakinių. Skaitytojai paprastai pirmiausia skaito teksto turinį, prasmę, ne visi pastebi teksto formos ypatybes, ne visiems jos įdomios. Intertekstus gal irgi ne visi visus perskaitys, bet kitiems tam tikri atradimai, atpažinimai, susiejimai suteiks neabejotino malonumo. Be abejo, taip kyla rizika būti ir nesuprastai, net iki galo neperskaitytai, bet rizikuoju, nes manau, kad mano knygomis įvairiais aspektais gali mėgautis visi. Bent taip tikiuosi.

– Ne kartą teko girdėti mintį, kad rašytojos ar rašytojai, ateinantys ne iš filologijos, yra privilegijuoti – juos mažiau veikia egzistuojančios hierarchijos, jiems nėra tiek svarbu būti priimtiems, palaikomiems siauros literatų bendruomenės. Nesant vidinio poreikio pritapti, gali rastis drąsesni kūriniai, kuriuose rašoma tai, kas norima rašyti, nebijoma eksperimentuoti. Kaip Tave priėmė literatų bendruomenė, ar kūrybos pradžioje atrodė svarbu būti priimtai? Kaip keitėsi Tavo požiūris į buvimą rašytoja, apskritai į literatūrinę veiklą?

P. P. Visiškai su Tavimi sutinku dėl drąsesnių kūrinių atsiradimo galimybės. Niekada nenorėjau pritapti prie vadinamojo „kanono“. Tačiau, čia kaip pažiūrėsi, kas yra ta „privilegija“. Literatai kažkodėl tradiciškai šiek tiek niekina menininkus (o tie – anuos). Taip, džiaugiuosi, kad esu laisva nuo tradicinės lietuvių literatūros mokyklos. Tačiau egzistuojančios hierarchijos neišvengiamai veikia – labai stipriai veikia tada, kai, pavyzdžiui, norėtum išleisti naują knygą – turi susirasti leidėją, turi gauti finansavimą. Turi ne tik patikti, bet ir įtikti – leidėjui, ekspertams ir dar daugybei kitų. Turi ne tik rašyti, bet ir prašyti. O tai nėra įdomu. Mūsų literatūros erdvėje tarp nepriklausomybės ir marginalizavimo labai siaura riba. Manau, kad literatų bendruomenė (išskyrus kai kuriuos individualius rašytojus) manęs iš esmės niekada nepriėmė. Daugiau kaip prieš dešimt metų tapau Lietuvos rašytojų sąjungos nare, bet tai tik formalumas.

– Tavo kūrybinė veikla – tarp meno ir literatūros, tarp skirtingų miestų. Trini žanrų ribas ir ieškai naujų formų šiuolaikiniame mene su sau būdingu ironišku žvilgsniu ir socialine kritika, kontekstualumu ir provokacija. Ar kuriant tarp žanrų ir disciplinų, kai kūryba tampa sunkiai klasifikuojama, nebetelpa į aiškiai apibrėžtas kategorijas, gali rastis pojūtis, kad tarsi nepriklausai niekam iki galo? Ar šis pojūtis – paradoksaliai – gali būti ir produktyvus, leidžiantis kurti unikalų balsą?

P. P. Taip, tas niekam nepriklausymo pojūtis yra, ir, kaip labai teisingai sakai, jis produktyvus ir išlaisvinantis, bent jau man. Tik (deja ar laimei?) tas produktyvumas čia labiau kokybinis, o ne kiekybinis. Tikiu, kad turiu savo unikalų balsą. Tačiau yra ir kita neišvengiama šio reikalo pusė – vertinimas ir nuo jo priklausančios sklaidos galimybės. Ir čia, deja, kaip tik dėl mano kūrybos neapibrėžtumo atsiranda daug išorinių stabdžių ir trukdžių. Daugelio vertintojų akimis, vyrui, kurio kūryba būtų tokia įvairialypė, tai būtų pliuso ženklas, o moteriai – minuso: atseit nežino, ką iš tikrųjų daro, Barbė devyndarbė, išsibarsčiusi, nenuosekli ir panašiai.

– XXI a. lietuvių literatūros lauke vis dar sunku išvengti klausimo apie moteris kūrėjas. Ar jos vis dar vertinamos kitaip nei vyrai? Ar šiuo atžvilgiu meno ir literatūros laukuose galima įžvelgti skirtis?

P. P. Taip, moterys kūrėjos tikrai vertinamos kitaip nei vyrai. Meno laukas šiuo atžvilgiu gerokai pažangesnis. O literatūros lauke, bent jau ten, kur man tenka susidurti su knygų leidyba, jų vertinimu ir platinimu, autorių ir jų kūrybos pristatymu ir pan., aš, kaip moteris, nepriklausomai nuo to, ką sukūriau, visuomet esu antroje eilėje po vyrų: irgi nebloga, bet ne tokia vertinga, ne tokia verta dėmesio. Tokiu būdu toliau kuriamas ir palaikomas patriarchalinis mitas, kad vyrai autoriai automatiškai, nepriklausomai nuo teksto kokybės, yra vertingesni, įdomesni, populiaresni. Bet kai tik kur nors viešai apie tai užsimeni, supuola visi, taip pat ir moterys, tave paprotinti, kad taip tikrai nėra, kad išsigalvoji, kad susireikšmini, kad čia tavo „kompleksai“. Ir taip pasaka be galo.

Dar vienas ryškus skirtumas tarp moterų ir vyrų autorių: vyrai gali būti kritiški, aštrūs, kontroversiški – jie už tai paprastai giriami. O moterims tai jau atseit nelabai pritinka. Man, netgi ne kaip menininkei, o kaip kultūros kritikei, kuria esu jau daugiau nei dvidešimt metų, dėl mano argumentuotos kritikos ne kartą buvo pasakyta: „tu per daug kritiška“, arba „susireikšmini“. Iki šiol nesuprantu, ką tai reiškia. Kodėl kritikė negali būti kritiška tiek, kiek ji gali tai pagrįsti argumentais? (Beje, visa tai, apie ką čia kalbu, yra mano kartos ir vyresniųjų kartų problemos. Tikiu, kad jaunojoje kartoje jau yra kitaip.)

– Tavo darbai savotiškai kvestionuoja ir pačią literatūrą, jos funkciją ir prasmę. Ką Tau reiškia literatūra? Kai kyla idėja, ar iškart žinai, kurią kalbą jai rinksiesi – vizualinę ar tekstinę?

P. P. Tiek vizualinė, tiek tekstinė praktika man yra meninė praktika. Bet kilus idėjai jau žinau, ar jai reikalinga vaizdinė ar tekstinė kalba, ar jos abi kartu. Ypač ir dėl to, kad mano vizualūs darbai dažnai remiasi ne tik rastais objektais, bet ir rastomis situacijomis, į kurias įsiterpiu, taip jomis pasinaudodama kaip savo kūrinio sudėtine dalimi. Tuomet neretai reikalingas ir tekstas. Intervencijas kartais darau ir rašydama – pavyzdžiui, savo tekstais įsiterpiu į egzistuojančias pjeses.

– Pagal Tavo kūrinius kuriami spektakliai. Kaip vyksta bendradarbiavimas su režisieriais ir ką reiškia išvysti savo kūrinį kitoje medijoje?

P. P. Viena vertus, galima pasakyti, kad kūrinys sumaitojamas. Ko nors jame vis tiek nelieka, ypač įvairių perkeltinių prasmių, kultūrinių nuorodų, absurdų ir nesąmonių. Kita vertus – jei kita medija, tai kita medija, nieko nepadarysi. Su režisieriais dirbti man patinka. Kalbėtis apie tai, kaip ir ką galima tais žodžiais pasakyti ir parodyti, – tai labai įdomu. Pamatyti savo tekstą įvaizdintą, girdėti aktorius, kalbančius tavo parašytais žodžiais, – nuostabus jausmas. Jeigu jie nepamiršta teksto ir neprikuria savo (juokiasi). Aš ir pati įgarsinu kai kuriuos savo tekstus – kuriu tokius tekstinius videoperformansus. Kai kuriems mano tekstams reikalinga tam tikra specifinė intonacija, tuomet jie gali būti suprasti daug tiksliau, taip, kaip ir buvo sumanyta.

– Rašai ne tik lietuvių kalba. Koks Tavo santykis su anglų kalba, ir kokias galimybes tekste gali atverti rašymas ne gimtąja kalba?

P. P. Daugiausia rašau lietuvių kalba. Anglų kalba tik kartais kuriu konkrečiąją poeziją ir tekstus savo vizualiojo meno kūriniams, pavyzdžiui, videodarbams. Rašymas ne savo kalba – tai ne tik tekstą išgryninantis apsiribojimas, bet ir klaidos bei nesupratimo sąmoningas panaudojimas. Studentams dėstau ne tik (ne)kūrybinį rašymą, bet ir rašymą svetima kalba. Šiam reiškiniui neseniai atsirado ir terminas – eksofonija (exophony).

Paradoksalu, rašymas svetima kalba, formaliai apribodamas, kartu ir išlaisvina. Pavyzdžiui, S. Beckettas rašė prancūziškai, nes tai leido jam atsiriboti ne tik nuo gimtosios airių kalbos, bet tam tikra prasme ir nuo savo veikėjų, ir pasiekti to neįtikėtino lakoniškumo – rašant ne pridėti, o kuo daugiau atimti. Arba britė Leonora Carrington, rašydama ispanų kalba, kurios nelabai mokėjo, jautėsi išsilaisvinusi – netiksliai suprantamų žodžių frazes jį įkraudavo sava ypatinga prasme. O lenkas Josephas Conradas, mums turbūt labiausiai žinomas romanu „Tamsos širdis“, paklaustas, kodėl rašo ne savo kalba, sakė nenorintis gadinti „gražios lenkų literatūros“ savo „niekalais“, o iš tiesų, manau, nenorėjo dalyvauti Lenkijos nacionalinio literatūrinio pasaulio vertinimo karuselėje, nes norėjo būti laisvas neparašyti ko nors „iškilaus“.

– Esi ne tik rašytoja ir menininkė, bet ir meno vertintoja bei skaitytoja. Ar yra kūrėjų – menininkų, literatų – kurių kūryba veikė, gal net formavo Tave kaip kūrėją, kuriais iki šiol žaviesi, seki jų darbus?

P. P. Iš rašytojų – Jorgė Luisas Borgesas, Raineris Maria Rilkė, S. Beckettas, Daniilas Charmsas, taip pat jau paminėti „OuLiPo“ grupės rašytojai. „Magiškasis absurdizmas“ – galbūt taip galima būtų visa tai kartu pavadinti. Tarpusavio nesupratimas, nesusikalbėjimas visuomet buvo ir yra viena pagrindinių mano kūrybos temų – turbūt iš S. Becketto. Pirmasis susidūrimas su spektakliu pagal jo pjesę „Belaukiant Godo“ dar mokykloje man paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Beje, neseniai vėl matytas jos pastatymas Londone net ir su garsiuoju Ianu McKellenu niekaip nebegalėjo nurungti to pirmojo įspūdžio, patirto provincijos teatre. Keistumas – turbūt iš J. L. Borgeso, taip pat paradoksalumas, neaiškumas, abejonė. Absurdas ir humoras – iš D. Charmso. Bet kartu manęs niekada neapleidžia ir R. M. Rilkės balsas – tas melancholiškas ir glaustas poetinis pasakojimas. Teksto glaustumas man itin svarbus – o tai yra visų čia mano paminėtų autorių kūrybos bruožas.

Kalbant apie vizualiuosius menininkus: Peterio Fishlio ir Davido Weisso duetas, Sophie Calle – jų kūryba man itin artima. Jie, kaip ir aš, dažnai naudoja įvairius rastus artefaktus ir nuolat įvairiais būdais jungia vaizdą su tekstu – man tai visuomet buvo ir yra įdomu, pati naudoju šią simbiozę savo kūryboje. S. Calle meninė praktika – tai nuolatinis tyrimas, regimai objektyvus, tačiau visuomet be galo asmeniškas. Jos darbus galima apibūdinti visiškai priešingais epitetais – jie ir poetiški, ir griežti, juokingi ir sausi, sentimentalūs ir žiaurūs, nuoširdūs ir manipuliatyvūs; ji visada dalyvauja, bet visada ir atsiriboja – visi šie kūrybinės strategijos bruožai man labai artimi. Labai svarbus taip pat P. Fishlio ir D. Weisso absurdistinis humoras bei tam tikras apgaulingas jų kūrybos paprastumas. Na, kad ir jų skulptūriniai vaizdeliai iš dešros griežinėlių ir marinuotų agurkėlių, arba fotografijos su kalnų peizažais iš pagalvių. Arba jų knyga iš tarsi kreida ant lentos išrašytų kelių šimtų įvairių klausimų, regis, elementarių ir banalių, kartais keistokų ir netikėtų, kurie bet kam galėtų ateiti į galvą, pavyzdžiui, „Ar keltis iš lovos, ar ne?“, „Ar nusipirkti didelį plaktuką?“, „Ką veikia mano siela, kai aš darbe?“; nuostabiausia tai, kad, menininkų surašyti į knygą, jie visi kartu (taigi ir kiekvienas atskirai) virsta didžiulės egzistencinės gelmės bei gana linksmu meno kūriniu. Dabar pagalvojau, kad iš esmės ta pati transformacija (tikiuosi) įvyksta ir mano pjesėje „Eilėje“, neseniai išspausdintoje „Literatūroje ir mene“, kurią sudariau iš banaliausių klausimų „Eurovizijos“ dainų tekstuose. Bet pati pjesė iš tiesų kalba apie šiandien mums labai svarbius egzistencinius ir net politinius dalykus. Taigi dažnai net nesąmoningai esame veikiami kūrybos tų, kuriais žavimės.

– Rašytojai profesionalai, viešieji intelektualai, nuomonės formuotojai – kūrėjų laikysenos šiandienos literatūros lauke nevienalytės. Kiek Tau atrodo aktuali rašytojo kaip moralinio autoriteto pozicija? Kiek kūrėjams svarbu turėti savo poziciją, būti socialiai aktyviems ir atsakingiems, ypač pastaruoju metu, gyvenant karo grėsmės šešėlyje, didėjant visuomenės susipriešinimui, iškilus pavojui žodžio laisvei?

P. P. Visų pirma manau, kad svarbu ne tik ar ne tiek vienokios ar kitokios pozicijos turėjimas, o principingumas ir asmeninis integralumas. To aplinkui, regis, vis mažiau – net ir intelektualai neretai vienu ar kitu atveju elgiasi ne pagal įsitikinimus, o kaip jiems toje situacijoje parankiau. Dėl rašytojų: taip, rašytojas mūsuose ilgą laiką buvo moralinis autoritetas – bet ar tai labiau romantinė-modernistinė tradicija? Be to, tradiciškai būtent rašytojai, o ne, pavyzdžiui, menininkai, tapatinami su viešaisiais intelektualais, nors pastaraisiais dešimtmečiais ši nuostata, manau, turėtų keistis. Jau nekalbant apie nuostatą, kad rašytojais-intelektualais visų pirma tradiciškai laikomi vyrai, o moterys – ne. Kita vertus, ne kiekvienas rašytojas yra viešasis intelektualas, o ir viešąją nuomonę šiandien dažniausiai formuoja ne intelektualai, o visai kitokia, dažniausiai visai ne intelektine veikla užsiimantys žmonės. Jau prieš keletą dešimtmečių Vakarų pasaulyje pradėta su nerimu kalbėti apie pseudointelektualo populiarėjimą – to, kuris yra, apibendrintai įvardijant, influenceris-guru-šūdmalys(-ė). Su socialinių tinklų atsiradimu ši tendencija pradėjo daugintis geometrine progresija.

Kita vertus, kai kurie rašytojai šiandien turi ir išreiškia itin konservatyvias pažiūras, tiek meno, tiek lyčių lygybės, tiek žodžio laisvės, tiek kitais socialiniais ar moraliniais klausimais. O kas gi yra viešasis intelektualas ir kokia jo svarba? Manau, kad labai didelė. Visų pirma, kaip įprasta, sakyti tiesą galiai. Bet vėlgi, šiandien atsirado tiek daug „tiesos sakytojų“, kad nuo aplink knibždančių „nuogų karalių“ tiesiog nebėra kur dėti akių. Tad kuo intelektualo(-ės) „tiesos sakymas“ ir „išmintis“ skiriasi nuo influencerio-guru-šūdmalio(-ės) „tiesos sakymo“ ir „išminties“, ypač kai dabar šioje veikloje dar taip smarkiai padeda ChatGPT? Galbūt kalba, tai yra pačioje kalboje, jos formoje užkoduotu pranešimu? Štai ir vėl grįžtame prie formos. Ir dar – prie lankstumo: manau, kad viešojo intelektualo vaidmuo – ne tik palaikyti visuomenės tobulėjimą, bet ir kreipti mus link jo, nebijoti nuolatos kvestionuoti bet kurį dominuojantį diskursą, bet kurias „fundamentalias tiesas“, bet kokį inertišką mąstymą, įskaitant ir daugumos nuomonę.

Šiandien tai dar svarbiau, nes matome, kaip aplinkui vėl kyla populizmo, antielitizmo, antiintelektualizmo banga, intelektualumas tampa paniekos, pajuokos objektu. Tai irgi yra grėsmė.

Manau, kūrėjo(s) moralinė pozicija, kaip ir jo(s) atsakomybė už savo kūrybą, yra labai svarbu. Ir ne tik gyvenant karo grėsmės šešėlyje, kuris, vėlgi, iškreipia normalią situaciją. Praėjusį rudenį, kilus kultūros protestui, dar kartą tapo akivaizdu, kad mūsų visuomenėje būtent kūrėjai, kultūros žmonės yra tie, kurie laiko ranką ant mūsų valstybės pulso ir imasi ryžtingai veikti, kai situacija valstybei tampa pavojinga.

Tačiau turėti ar neturėti poziciją, be abejo, yra kiekvieno kūrėjo reikalas, kūrėjai niekam nieko neprivalo. Be to, šiandien pozicijos turėjimas dažnai painiojamas su nuomonės turėjimu. O nuomonę šiandien juk turi visi, ir visi teigia turintys ne tik nuomonę, bet ir teisę į nuomonę, nors iš tiesų tai reiškia, jog visi nori turėti teisę į savo nuomonės validumą, kitaip sakant, nori, kad jų nuomonė būtų laikoma tiek pat vertinga, kiek ir kieno nors kito, nepriklausomai nuo to, kiek ta jų nuomonė pagrįsta informacija ar profesionali.

Mano kūrinys „Iš peties“ knygoje „Lubinas ir seradėlė“ iš esmės ir yra apie tokį „nuomonių“ tvaną, begalinį kalbėjimą, kuris skandina poetinę mintį. Ši mano knyga, kalbanti apie šiandien labai svarbius ir tarpusavyje glaudžiai susijusius dalykus – šūdmalą, populizmą, patriarchato žalą, agresijos grėsmę, intelektualų ir kūrėjų menkinimą (bejėgiškumą), iki šiol, man regis, nėra perskaityta taip, kaip buvo parašyta. Čia galime grįžti prie mūsų literatūros tradiciškumo – gali būti, kad nukrypimai nuo jo prie kitokios formos neįpratusiems skaitytojams tiesiog lieka nesuprantami. Dar 2014 m. parašiau į šią knygą įtrauktą pjesę „Žuvies akys“ apie intelektualų laikyseną tam tikroje situacijoje, apie istorijos pasikartojimą, laisvės praradimą ir pataikavimą diktatoriui, kuris ateina per iš pirmo žvilgsnio lyg ir nekaltą šūdmalą – tai irgi yra apie tai, kas vyksta tiek su Putinu, tiek dabar su Trumpu, tiek su mūsų vietiniais populistais.

Neseniai žmonių medžiotojai Jungtinėse Valstijose be priežasties nušovė moterį automobilyje. Kai perskaičiau, kad ji buvo ne tik moteris, bet ir poetė, dėl to dar labiau suskaudo. Amerikoje ir kitur socialiniuose tinkluose kilo pasipiktinimo banga: nušovė poetę! O kiti komentuotojai puolė prieštarauti: na ir kas, kad poetė, ar jos gyvybė dėl to vertesnė už bet kurio kito žmogaus? Ką galima jiems atsakyti? Tačiau kai išgirstame, kad Ukrainoje gindamas savo tėvynę vėl žuvo rašytojas, poetas, režisierius, menininkas (tiek vyrai, tiek moterys), argi tai nereiškia, kad tauta praranda ne tik daugybę žmonių, bet ir geriausius, šviesiausius, sąžiningiausius savo protus, ir argi tai ne siaubinga?