Antanas Vaičiulaitis. Mintys, svajonės ir sapnai vis grįžta…
2026 m. Nr. 5–6
Antano Vaičiulaičio 120-osios gimimo metinės paskatino vėl atverti jo archyvą, 2000 m. atkeliavusį iš Antano ir Joanos Vaičiulaičių namų Bethesdoje (Vašingtono priemiestis) į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Unikali medžiaga, atrinkta šių eilučių autorės, svariai papildė muziejuje turimas išeivių rašytojų kultūros vertybes.
Rašytojo, redaktoriaus, vertėjo, literatūros kritiko, diplomato Antano Vaičiulaičio (1906–1992) rinkinyje saugomi unikalūs dokumentai, nuotraukos, gausus epistolinis palikimas, memorialiniai daiktai ir biblioteka, meno kūriniai. Išskirtinai reikėtų kalbėti apie įvairų, turtingą rankraštinį palikimą. Kūrėjas kaupė ir brangino visą rankraštinę medžiagą. Vienas prie kito glaudžiasi novelių, pasakų, legendų, padavimų juodraštiniai tekstai, mašinraščiai su pataisymais, perrašyti švarraščiai.
Šioje gausoje minėtina poezijos, rašytos 1935–1945 m., knygelė, Oskaro Milašiaus kūrinių vertimai – jų išlikę daugybė variantų. Saugomas svarus pluoštas prisiminimų apie gyvenimo keliuose sutiktus iškilius žmones; atskirą bloką sudaro literatūros kritikos tekstai, kurios pasirašinėjo slapyvardžiu – Aug. Raginis. Tai ir naujų knygų recenzijos, vertinimai, proginiai tekstai apie Lietuvos ir pasaulio rašytojus. A. Vaičiulaitis, dar Lietuvoje užsirekomendavęs kaip kruopštus ir atsakingas redaktorius, ir Amerikoje tęsė žurnalistinį darbą: bendradarbiavo ar redagavo laikraščius, žurnalus, beveik penkiolika metų buvo žurnalo „Aidai“ pagrindiniu redaktoriumi. Išsaugoti jo parašyti vedamieji, kuriose aptariamos anų dienų aktualijos, lietuviško darbo svarba svetimos kultūros apsuptyje. Atskirą tekstų bloką sudaro „Amerikos balso“ informacinei agentūrai, kurioje daugiau nei dvidešimt penkerius metus dirbo ir vadovavo lietuvių skyriui, rengtų reportažų pluoštai.
Praskleidusi rankraštinį masyvą, šiai sukaktuvinei publikacijai išrinkau itin jautrų impresionistinį vaizdą – tai rašytojo kalba, pasakyta jam skirto renginio Jaunimo centre Čikagoje metu. Širdingas linkėjimas „tegul ramybė, meilė ir kūrybos žodis lydi mano brolius ir seses…“, regis, yra išsipildęs – ir nepraradęs šviesios vaičiulaitiškos galios.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
I
Mintys, svajonės ir sapnai vis grįžta ir grįžta į savo lizdą – į tėviškės namus, kur saulės šviesą išvydau.
Taip ir matau takelį, kuris iš stoties vedė į vyšnių sodą – ir jos tada žydėdavo visu pavasario smagumu.
Gal ten vėl gėlių darželio varteliuos stovi mamytė, manęs laukdama.
O gal tuo takeliu, paplastėdama, atbėgs mažoji sesuo.
Ar gal ten tėtis, eidamas paskui žagrę, verčia ilgą, ilgą vagą, kurioje įkandin jau eina strazdas, ieškodamas kirmino.
Ar gal ten seserys daužo šieno pradalges – ar broliai galanda dalgius – rugiapjūtei.
Tolimos dienos, kada medis buvo tavo draugas – anas ąžuolas didingas prie pirkios, tos žydinčios vyšnios, saldinė obelis, ar ta kriaušė, kurioje įsilipęs praleisdavau ištisas valandas, sėdėdamas tarp šakų, lyg kokiam soste.
Ir tas mažas ąžuoliukas už kluono – juk jis buvo mano draugas.
Taip, čiulbėdavo ten, tėviškės sode, lakštingala – ji kasmet atlėkdavo.
O ypač ilgu be vyturėlio, kuris čirendavo ir čirendavo, pakibęs mėlynoj padangėj, kai aš, mažas piemenėlis, stovėdavau prie kaimenės pūdyme ar pievose.
Ak, tos pievos – jos turėjo tokių įdomybių kaip laukinių bičių lizdai (aš nuvesčiau ir parodyčiau tą vietą, kur jos krovė medų) ar tos retos gėlės, kurias mes vadindavom gegutėmis.
II
Ir buvo ten tolimos vilionių žemės. Mažam vaikui, man tai buvo Žaliosios giria, lyg kokia pasakų karalystė, ar smėlynų Pajevonio kalvos, už kurių kur nors liūliavo Vištyčio ežeras.
O nuo senos aukštumėlės tėviškėj galėjai matyti dar toliau – Pajevonio, Vilkaviškio, Naumiesčio, Alvito ir Didvyžių bažnyčių bokštus.
Ateidavo ir didysis pasaulis – plentu šalimais ištisas dienas žygiavo kariuomenių pulkai per aną karą.
Į mūsų pievą leidosi ir kilo kariniai lėktuvai, lyg kokiam aerodrome, – toks jis tada tebuvo.
Ir su kokia nuostaba paskui išvydau Nemuną, tą svajonių upę, Lietuvos vandenų tėvą.
Ir su kokiu įdomumu ėjau į Vytauto Didžiojo bažnyčią Kaune pamatyti Tumo Vaižganto, apie kurį žmonės kaime šnekėjo kaip apie kokią auksinę legendą.
Taip, išėjo tenai jisai – laikė mišias, sakė pamokslą, žilas žilutėlis.
Ir aną tolimą vasarą keliavau į karalių miestą – pasakiškąjį Vilnių, vieną iš gražiausių pasaulyje, kai dabar ir vėl į jį žvelgiu, lankęs Florencijas ir Venecijas, ir kitus garsius pasaulio miestus.
Buvo ten kiti žmonės, mano gimtajam Didžiųjų Šelvių kaime, – ir aš ligi šiolei išnešiojau mano vaikystės draugų vardus ir atminimą. Kelių Petrų, Vinco, Danieliaus, Kazio, Jono ir kitų.
III
Gyvenimo keliuose sutikau ir tuos vyrus, kurių vardai buvo įrašyti knygose ir istorijos lapuose.
Jeigu man reikėtų tarti, kurie paliko didingiausią įspūdį, suminėčiau tris: Joną Jablonskį, Vincą Krėvę ir Mykolą Krupavičių.
Jie man vaidenas kaip monumentai, kaip įstatymdaviai ir didieji kūrėjai: vienas – kalbos, antras – literatūros, trečias – nepriklausomos Lietuvos.
Ir didžiausia nelaime laikau, kad Lietuva neteko savo laisvės ir nepriklausomybės, kad jos džiugios valandos buvo taip žiauriai priešo sutryptos.
Varge ir nedalioj – tu dar brangesnė, mano žeme, ir tu, ąžuole, kuris šlamėjai mano kūdikystės sapnuose.
Ir vėl matau mamytę ir tėtį, seseris ir brolius, ir visą savo gentį. Jaučiu jų šilumą ir meilę, – ir savo paties šeimos, čia, svečioj žemėj, šilumą, rūpestį ir meilę. Ir kaip jie brangūs mano minčių tylumoj!
O mano rūpestis – kad lietuvių tauta ir kalba eitų iš kartos į kartą, iš amžių į amžius. Jaunas būdamas, rinkau iš žmonių retesnius žodžius.
Ir paskui iš tų žodžių rašiau knygas.
Aš laimingas būčiau, jei iš tų raštų bent vienas – vienų vienintelis – žodis gyvas nueitų į tolimąsias, naujas gadynes. Tada man vaidentųs, kad jis, tas žodis, ten žiburiuoja, kaip rasos lašelis pievoj, kai rytą saulė teka, ir – to pakaktų mano širdies ramybei ir paguodai.
Ir tegul ramybė, meilė ir kūrybos žodis lydi mano brolius ir seses per dienų dienas – ligi anų vartų, pro kurias tautoms ateina laisvė ir teisybė.
1977 m. gegužės 27 d.