Wolfgang Herrndorf. Darbas ir struktūra
2026 m. Nr. 4
Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė
Wolfgangas Herrndorfas (1965–2013) – žymus vokiečių rašytojas, tapytojas, iliustratorius, karikatūristas. Parašė kelis populiarius romanus, į lietuvių kalbą išverstas romanas jaunimui „Čikas“. Susirgęs smegenų vėžiu jis rašė internetinį dienoraštį, kuris po autoriaus savižudybės išleistas atskira knyga „Darbas ir struktūra“. Šių užrašų leitmotyvas – gyvenimas besiartinančios mirties akivaizdoje. Kelia nuostabą, kaip autorius, rašydamas iš beviltiškos perspektyvos, teigia gyvenimą ir iki paskutinių akimirkų įprasmina jį savo kūryba. Siūlome keletą knygos fragmentų.
Žvilgsnis atgal, 1 dalis: ligoninė
Viso „Žvilgsnio atgal“ skyriaus pradžioje reikėtų parašyti Freudo citatą: „Žodžiais žmogus gali pradžiuginti kitą žmogų, kaip ir įvaryti į neviltį.“ Tai iškart neatrodo kaip giliausia išmintis, o veikiau kaip tai, ką būtų galėjęs ištarti pastorius Sommeraueris[1]. Tačiau, jei nutuokiame, ką Freudas turėjo omeny, galime palikti užrašę šią citatą. O jei neturime nuovokos, galbūt įgausime jos čia. Bet kuriuo atveju aš šią nuovoką įgijau.
Tai prasidėjo vasarį, išgėrus penkis alaus, su pagiriomis bei galvos skausmu kitą dieną. Galvos skausmas truko visą savaitę. Aš naktį keliuosi ieškoti pasibaigusio galiojimo vaistų nuo skausmo, kurių dar yra namuose, ir geriu juos iš eilės, pradėdamas nuo mažiausio stiprumo – aspirino – ir eidamas vis prie stipresnių. Niekas nepadeda. Aš nė minutės negalvoju, kad tai susiję su pasibaigusia galiojimo data. Vokiški medikamentai veikia ir po dešimties metų.
Dienos metu kairiąja ranka apverčiau – kaip tai dabar dažnai nutinka – arbatos puodelį, tiesiai ant klaviatūros, tad mano kompiuteris neveikia. Negaliu prisiminti, kada sirgau ir kartu neveikė kompiuteris, diagnozuoti sau ligą be „Vikipedijos“ – neįmanoma. Ką Brockhauso enciklopedija pateikia kaip žinias apie migreną, smegenų sutrenkimą ar smegenų auglį, neužtenka net tam, kad taptum hipochondriškas. Einu atgal į lovą. Galvos skausmas nurimsta ir grįžta dar stipresnis.
Kadangi prisimenu keletą neurologinių sutrikimų (porą kartų kairiuoju petimi atsimušiau į stulpą, atsisėdau pusę metro nuo kėdės), einu pas šeimos gydytoją. Jis nusiunčia mane į kariuomenės ligoninę, nes kitur magnetinio rezonanso tomografijos tektų laukti tris mėnesius. Einu pėsčiomis. Kariuomenės ligoninėje skausmą pirmiausia numalšina „Maxaltu“, vaistu nuo migrenos, ir diagnozuoja sinusitą, neurologiniai sutrikimai būdingi šiai ligai.
Po trijų naktų galvos skausmai tokie baisūs, kad aš laukiu, kada atsidarys gydymo įstaigos. Pas šeimos gydytoją privemiu pilną kriauklę, tada greitoji mane vėl nuveža į kariuomenės ligoninę. Daktarą S. aš jau pažįstu, du kiti gydytojai peržiūri tyrimus. Galop liekama prie sinusito. Įtūžęs einu atgal iš ligoninės, taip blogai nėra, kad negalėčiau eiti – pasirenku aplinkkelį pro stotį, kur yra visą parą veikianti vaistinė.
Grįžęs namo, pirmiausia galvoju, kad jie man pardavė ne tą vaistą – pirmasis žodis informaciniame „Amitriptylino“ lapelyje – „mintys apie savižudybę“. Tačiau jis turėtų padėti ir esant galvos skausmui.
Bet kuriuo atveju tai padeda kai kuriems. Man – ne. Kai naktį einu į tualetą, man sukasi galva ir aš pargriūvu. Bandydamas keturiomis pasiekti lovą, nuvirstu ant šono. Galop pilvu, kaip kareivis po spygliuota viela, nušliaužiu prie telefono. Pirmą kartą savo gyvenime surenku 110 numerį, ir iš karto dvasiškai nurimstu – labiausiai dėl stipriai formalizuotos pokalbio eigos. Galvos skausmai, sinusitas, „Amitriptylinas“ – jaučiu, kad pašnekovas dvejoja. Nugriūti ant pilvo ir negalėti atsikelti – dvejonės baigiasi, prasideda klausimai. Šoninis flygelis, ketvirtas aukštas? Ar jūs vienas namuose? Ar galite atidaryti duris? Žinoma, žmogau, ar gali nutikti taip, kad negalėčiau atidaryti durų. „Po penkių minučių būsime čia.“ Lieka laiko pusiau gulom, pusiau sėdom apsirengti, džiaugiuosi, kad veikia aukštesnioji žmogaus žmogui sukurtos prasmingos mašinos tvarka, kad grėsminga gyvenimo situacija gali būti sutikta rutiniškai ir pagal taisykles. Taip nebūtų Maroke. Iš tiesų taip nebūtų ir Italijoje.
Negaliu susirišti raištelių. Sanitaras užriša man batus, o jo kolegė laiko mane vertikaliai, prisimenu kartoninę lentą iš tų laikų, kai buvau ikimokyklinukas. Lenta su šimtu raištelių, po kiekvienu raišteliu – vardas. O viršuje užrašyta: „Mano pirmieji raišteliai.“ Kada tai buvo?
Reikalauju leisti pasiimti pagalvę, kadangi paskutinį kartą kariuomenės ligoninėje visą dieną turėjau pragulėti be pagalvės. Tada remdamasis į sanitaro petį leidžiuosi iš ketvirto aukšto žemyn.
Ligoninėje padaro kompiuterinę tomografiją, guliu lovoje, kai daktaras S. ateina ir parodo tomografiją, kalba apie auglį, naudodamas kitą medicininį terminą. Klausiu, ar negalėtume jo pakeisti tiesiog „augliu“, tačiau jis, kaip ir kiti gydytojai šiomis dienomis aplankytose ligoninėse, toliau vartoja tą terminą. Be žodžių ištiesiu ranką, jis ją paima ir keletą sekundžių laiko. Tada – magnetinio rezonanso tomografija.
Prašau, kad leistų paskambinti. Savo piniginėje turiu mažą lapelį su telefonų numeriais, kuriuos susirašiau prieš daugelį metų, kai dar neturėjau mobilaus. Paskutinįjį pamečiau Maroke. Beveik visi numeriai pasenę. Vienas yra Holmo telefono numeris, jam ir paskambinu ir prašau informuoti C. Kai vėliau noriu paskambinti Holmui, net ieškodamas keletą valandų negaliu surasti numerio. Mano piniginė, kurioje yra pora lapelių ir kortelių, ir raktų ryšulys taip akivaizdžiai padėti ant ligoninės stalelio, kad mane baisiai erzina.
Kariuomenės ligoninė kooperuojasi su Frydrichšaino klinika, mane į ją ir perveža, mano neurochirurgas bus prof. Moskoppas.
Mane iškart aplanko, Holmas pasirodo toks, koks jis visada buvo ir ką aš per paskutiniuosius metus, kai mažiau matėmės, beveik išleidau iš akių: draugas, turintis pačias geriausias savybes. Jis viską suorganizuoja, viskuo rūpinasi.
Operacija numatyta kitos dienos pirmoje pusėje, ir kai Holmas su Cornelium vakare išėjo, mane apėmė nerimas: kas bus, jei po operacijos virsiu daržove, negalėsiu kalbėti? Čia visgi smegenys. Tai yra, kiek prisimenu, pirmasis sukrėtimo ir patoso momentas. Kai paskambinu Corneliui, pagaunu jį kavinėje ir sakau: kol galėsiu sumirksėti – klauskite manęs, jei aš galėsiu signalizuoti „taip“ arba „ne“ – klauskite manęs, ir vėl klauskite, – o tada kaip indėnas iš romano „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tai jūs sugebėsite, ar ne. Holmas, sėdintis šalia Corneliaus, pasako sąvoką „paciento reglamentas“, o aš kitą dieną ir laikau šį popierių rankoje, kaip matau iš ryto, suformuluotą labai dalykiškai, šaltai, taip, kaip reikia.
Taip, kaip aš noriu, nori daugelis, tai vėlgi pasitikėjimas žmonija. Aš dar apačioje parašau, kad esu organų donoras, bet kaip paaiškėja, galėjau to ir nerašyti.
Vasario 19-osios rytą – operacija. Man nereikia raminamųjų. Žvelgdamas į aparatus, nurimstu. Mano pasitikėjimas mokslu visada buvo beribis. Jie visko negali. Bet jie bando. Vykstant į operaciją pasirodo Julia, žydintis gyvenimas, nėščia ir graži, ir paima mane už rankos.
Vakare prabundu intensyviosios terapijos skyriuje: draugai laukia anapus, tačiau aš mažai teprisimenu. Atsimenu, kad palatoje guliu ant nugaros, ir kad ateina jaunas gydytojas, kuris buvo operacijos asistentas. Jis praneša, kad viskas vyko kaip suplanuota, tada iškart vėl dingsta, ir aš galvoju, kad jei histologija būtų atnešusi ką gero, jis tai būtų pasakęs. Rankomis ir kojomis darau neurologinius pratimus, kurių žinau begalę, kad nustatyčiau, kas dar liko iš mano smegenų. Tik kairioji ranka šiek tiek negrabi. Aptinku nejautrią vietą ant kaktos, daugiau kūno trūkumų nepastebiu. Pats mąstymas atrodo stipriai sulėtėjęs, ir aš nesu tikras ir negaliu su savo sulėtėjusiu mąstymu suprasti, ar tai priklauso nuo narkozės, ar nuo manęs paties.
Ant sienos – pridengtos ventiliacijos grotelės. Visą naktį manęs neapleidžia įspūdis, kad ant grotelių galima perskaityti raides. Po keleto valandų aš jas iššifravau: competition. Taigi, competition. Jūs galėtumėte jos turėti, manau. Iš ryto raidžių nebėra.
Šeštą pasikeičia slaugytoja, ir aš bandau žiūrėdamas į laikrodį, kabantį dešinėje virš durų, suskaičiuoti, kiek man dar teks laukti kito pamainos pasikeitimo. Nuo šešių valandų vis atskaičiuoti po aštuonias valandas ir vėl būti prie šeštos valandos man neįmanoma. Visada esu prie trisdešimties, o kokią valandą galėtų reikšti trisdešimt, nesuprantu. Kalbiškai viskas gerai, randu žodžių šiam negebėjimui valandą įvardinti, tačiau gebėjimas skaičiuoti – nulinis. Tai yra praradimas, kuris išskaudės. Tada ateityje rašysiu ne tokius abstrakčius romanus. Kai man auštant pavyksta sudauginti du dviženklius skaičius (17 ir 23), nusiraminu.
Passig stovi klubais atsirėmusi į stalą, paskui palieka laišką, kuriame parašyta apie mano patalynės bjaurumą ir kad vėžys yra šito išdava. Ilgai galvoju, kokią patalynę ji turi omeny ir kad ji buvo mano namuose.
Prakaituoju taip baisiai, kad net klausiu seselės, ar neguliu ant vėsinančios pagalvės. Ryte mane nuprausia. Seselė – vietnamietė, nesuprantu nė žodžio jos kalbos, neturinčios priebalsių, ir pralinksmėju įsivaizduodamas, kaip būtų prabusti tokios būklės, jei būčiau baltojo ariško pasipriešinimo nariu. Moteris mane prausia ir man padeda, ir sako, kad man jau geriau, ir ji teisi.
Kitomis dienomis sulaukiu daug lankytojų, daug skambučių, daug laiškų, džiaugiuosi kiekvienu. Negaliu apsakyti, kaip kiekvienas žodis ir kiekvienas gestas mane jaudina. Jaučiu, kaip viena koja esu jau anapus, ir kaip jie mane traukia į kitą pusę. Holmas man į ligoninę atneša apatinius, nieko neturėjau. Buvau apsimovęs suplyšusias kelnes, kai atėjo gydytojas. Holmas atsiveda ir Lukę, ir per pastarąsias dienas pasirodo, kad vaikai manęs nedžiugina. Kartą Lukei atiduodu visą savo bulvių košę.
Vienas pirmųjų mano įsivaizdavimų po intensyvios terapijos yra apie tai, kaip aš gyvenu name prie ežero, turiu žmoną ir vaiką, o greta mūsų gyvena kita šeima, taip pat su žmona ir vaiku, mes draugaujam, ir kartą aš išgelbsčiu vyrą, nes jis įlūžo ant ledo, ir iškviečiu greitąją.
Turiu televizorių, bet penkiolika kanalų nerodo nieko protingo. Dvidešimt du žmonės ir kamuolys žalioje vejoje, galiu ilgai žiūrėti, nesuprasdamas, ar komanda balta apranga yra „Hertha“ ar „Bayern“, o kai suprantu, iškart vėl pamirštu.
Kas mane dar domina, netgi susižaviu, ir tai yra pirmas žingsnis regresijos link, kuri ateinančiomis dienomis ir savaitėmis bus pastebima daugelyje sričių, – tai literatūra.
Esu rašytojas, ir niekas nepatikės, kad literatūra manęs dažniausiai nejaudino. Bet kas dabar grįžta skaitant, tai jausmas, kurį išgyvendavau vaikystėje ir paauglystėje, o vėliau pakankamai retai ir tik nedaugelio knygų atžvilgiu: jausmas, kad dalyvauji kito žmogaus būtyje, kad prisilieti prie kito žmogaus, jo sąmonės, kad dalyvauji kažkame, ką patirti gyvenime turi ne tiek daug progų, tik retkarčiais tai patiri pokalbiuose su draugais, dar rečiau žiūrėdamas filmus; jausmas, kad esama skirtumo tarp meno ir mėšlo. Skirtumo tarp egzistencinės paguodos, kurią suteikia didieji pasakojimai, ir šiukšlių, kurias perskaičiau ne taip seniai, to skirtumo, kuris man nebuvo svetimas, tačiau kuris ilgai slėpėsi po įpročiu ir nenoru tų dalykų sureikšminti.
Galima pažvelgti ir kritiškai: panirimas į fantazijos pasaulį yra visiškos nevilties išraiška.
Skaitau DeLillo, kurį pradėjau skaityti dar prieš operaciją, negaliu daug ko prisiminti, kas buvo paskutiniuose skyriuose, todėl turiu juos vėl perversti. Kad perskaityčiau dešimt puslapių, man reikia trijų valandų, praėjo tik diena po operacijos, tačiau mane skaitymas žavi, kiekvienas sakinys mane pribloškia ir aš su neviltimi galvoju apie savo paties sumanymus. Prieš keletą metų pradėjau tris su puse romano: romaną jaunimui, iliustruotą detektyvą, kurio veiksmas vyksta dykumoje, balsų romaną, taip pat turiu mokslinės fantastikos romano koncepciją, Philipo K. Dicko garbei. Trys pirmieji turi pradžią ir pabaigą, ir kiekvienas jų maždaug tarp trijų ir šešių šimtų puslapių, tačiau niekas iš viso to nėra sutvarkyta, tinkamai sujungta ar perdaryta. Paskutiniaisiais metais bandžiau taisyti, bet vis įklimpdavau naujoje medžiagoje, jaunatviškai galvodamas, kad gyvensiu amžinai. Ar galėtų kas juos pabaigti rašyti? Passig? Larsas? Kas nors? Ar jie norėtų?
Viskas veltui, niekas negalės užsikabinti už mano fragmentų. Tikiuosi, kad Passig ar Larsas galėtų šį tą panaudotino atrasti bent jau mokslinės fantastikos idėjoje; aš įtemptai mąstau, kaip kitą medžiagą sunaikinti. Visiško savo gyvenimo beprasmiškumo pripažinimas. Nieko nauja, bet taip baisiai dar nėra buvę.
Kai kitą dieną vėl noriu skaityti DeLillo, nieko neprisimenu. Ką Ly Harvis Osvaldas veikia Rusijoje? Kaip jis ten nuvyko? Kas tas vyras? Visa, ką vakar taip susižavėjęs ir taip atidžiai skaičiau, ištrinta iš mano kietojo disko. Per šimtą puslapių neatpažįstu nė vieno sakinio. Panikuodamas išsitraukiu Primo Levį, kurį taip pat skaičiau dieną prieš, tik šiek tiek vėliau, ir čia žinau jau pirmuoju sakiniu: kai jis pasižiūrės į kairę, ten stovės SS kareivis. Pasisekė. Tai vis dėlto narkozės poveikis, o ne smegenys.
Skaitiniai apie Osvencimą labiausiai iš visų padeda atsigauti. Tai paskaičius net valgis dvigubai skanesnis.
Histologija vis atsideda, ji bus vasario 25-ą. Prof. Moskoppas sako, kad tai glioblastoma. Tai kažkas tokio, kas yra smegenyse, iš jos nesivysto didelės metastazės, tačiau auga greitai, jos negalima galutinai įveikti ir šimtu procentų yra mirtina.
Aš beveik neklausau. Kol profesorius Moskoppas kalba, man ateina mintis, kad aš jau neįsimylėsiu, kad niekas kitas manęs neįsimylės. Dvokiantis ir sugraužtas vėžio.
Ar galėtumėte pakartoti paskutinį sakinį?
Vakare išeinu su C., noriu pažiūrėti filmą, o Frydrichšaine rodo „A Serious Man“. Kadangi turime daug laiko, mes darome tai, ko nedariau dvidešimt metų: nepranešę einam į svečius. Nelauktai visi susirinkę pas Holmą, ir visi paskui einame į kiną, tai apskritai viena gražiausių dienų. Tai ir vienas gražiausių filmų, aš pasilenkiu prie C. ir sakau jai, koks laimingas esu, ir tai nėra melas. Aš nesuvokiamai laimingas, kad turiu tokių draugų.
Kadangi negėriau paracetamolio ir „Cortisono“ tablečių, tai veikiausiai paties kūno apsvaigimas, kurį sukelia mano smegenys, o dabar esu pakankamai budrus, išgyvendamas tai kaip kontrolės praradimą. Jaučiu, kad visiškai nevaldau savęs, bet jei tai taip gražu, neturiu nieko prieš. Net neklausiu gydytojų, ar mano kūnas reaguoja standartiškai, kadangi bijau, kad jų atsakymas galėtų būti toks, jog taip pat standartiškai tai toliau ves į dar gilesnę bedugnę.
Tačiau bedugnės nėra.
Žvilgsnis atgal, 3 dalis: pokalbis telefonu
Rytą po šios nakties mane galbūt išleis iš klinikos Frydrichšaine. Nataša ir Stesė atsitiktinai yra čia ir gali mane palydėti namo. Keista matyti, kaip merginos neša mano krepšį. Galop aš jį perimu pats. Tėvai man nupirko DVB-T priedėlį, kad galėčiau žiūrėti televizorių. Ant sutvarkyto virtuvės stalo – džiūvėsių pakelis: tu juk dabar eisi į chemoterapiją.
Tai, ką aš atlieku namuose pirmiausia: kompiuteryje atsidarau savo romano jaunimui dokumentą, kad pažiūrėčiau, ar su juo galima ką nors daryti toliau. Ar gera pradžia, ar gera kalba, ar aš, dabar būdamas tokios būklės, dar galiu ką nors išgauti iš teksto. Paskutinius dvejus metus daugiausia sėdėjau prie detektyvo. Pirma, ką matau, įrašas, kada man kilo idėja rašyti romaną jaunimui – 2004 metų kovo 1 dieną. Lygiai prieš šešerius metus. Netikiu ženklais, bet viena aišku: tai ir yra projektas.
Aš dargi žinau, kaip kilo idėja. Apie 2004-uosius kurį laiką skaičiau knygas jaunimui, viską, ką mėgau būdamas vaikas. Viena vertus, skaičiau, kad pažiūrėčiau, kaip tie dalykai atrodo dabar, kita vertus, tam, kad sužinočiau, koks žmogus buvau būdamas dvylikos ar penkiolikos. Kai kas atrodė gan keistai (visą laiką žinojau, kas mane žavėjo Wilhelmo Speyerio romane: nuogas Danielos kelis), tačiau dauguma knygų buvo nepaprastai geros, geresnių gal net neskaičiau: „Pikas keliauja į Ameriką“, „A. Gordono Pimo nuotykiai“, „Musių valdovas“, „Jūrų velnias“ (Luckneris), „Heklberio Fino nuotykiai“. Mano nuostabai, visos mėgstamiausios knygos turėjo tris bendrus bruožus: greitas tėvų eliminavimas, didelė kelionė, platūs vandenys. Aš svarsčiau, kaip šiuos tris dalykus įtraukti į šiuolaikinį daugiau realistinį romaną jaunimui, grynai techninis klausimas, rašyti apie tai aš visai neketinau. Turėjau pakankamai nebaigtų projektų.
Bet su valtimi Elbe žemyn – tai man atrodė juokinga; XXI amžiaus Vokietijoje būti bėgliu ir įsidarbinti laive: nesąmonė. Minčių kilo tik apie automobilį. Nors ir trūko vandenų, bet jau po keleto minučių galvoje turėjau siužetą, ir vien tam, kad visko vėl nepamirščiau, kad išlaikyčiau atminty, per kitas dvi tris dienas sukaliau šimtą penkiasdešimt puslapių.
Žiūrint į šiuos juodraščius, dabar pirmą kartą susidarė toks įspūdis: galiu tai padaryti, man nereikės daug pastangų, tik reikia apsispręsti dėl tonacijos, blogiau už Thorą Kunkelį bet kokiu atveju nebus, ir, jei reikės, aš tai sukalsiu per mėnesį.
Tada telefono pokalbis su vyresniu žmogumi iš Vakarų Vokietijos. Dar histologijos dieną Holmas viename vakarėlyje kalbėjo su žurnalistu T., kurio tėvas taip pat turi glioblastomą ir vis dar gyvena, dešimt metų po operacijos. Jei norėčiau, jis man galėtų suveikti numerį.
Šis pokalbis su nepažįstamu žmogumi leidžia man atsitiesti. Hamsuno fotografija, Gauso kreivė[2] ir šis pokalbis. Sužinau, kad T. vienam pirmųjų Vokietijoje buvo skirtas „Temodalis“. Jau prieš trylika metų. Nuo to laiko – jokio recidyvo. Jo gydytojai rekomendavo po operacijos išgyventi gražius metus, galbūt leistis į kelionę, veikti ką nors tokio, ko visada norėta, ir su niekuo apie tai nekalbėti.
Jis iškart vėl pradėjo dirbti. Pasakė žmonėms, kad jam tik nuslinko plaukai, o daugiau niekas nepakito, ir kad viskas toliau tekės kaip anksčiau, prašau jokio gailesčio. Jis yra teisėjas.
Ir jei prieš šį pokalbį dar nebuvau apsisprendęs, tai dabar apsisprendžiau: dirbti. Darbas ir struktūra. Keistas jausmas kalbėti telefonu su visai svetimu žmogumi ir pasakotis, kaip slapta po antklode verkiam. Paskambinkite ir kitais metais. Taip, būtinai.
Žvilgsnis atgal, 4 dalis: užrašinė
Keistas pakilus jausmas, kurį jaučiau po histologijos, išlieka ir didėja, nereguliariai pertraukiamas mirties baimės atakų. Kovo 2 dieną spindulinės terapijos gydytoja dr. Antroji informuoja, kad matomas „antras židinys“, ir aš valandų valandas klaidžioju gatvėmis, kol vėl nurimstu. Mirti gali tik kartą, sakau sau, ir tai padarys jau pirmasis židinys. Tad vis vien. Tai turės įtakos spindulinės terapijos eigai.
Kovo 3 dieną Aleksandro aikštėje nusiperku užrašinę. Niekad jos neturėjau, viską visada žymėjausi ant mažų lapelių, alaus padėkliukų, transporto bilietų, jei man pakeliui kildavo kokia mintis. Autorius, turintis užrašinę: man tai atrodė kažkiek per tuščiagarbiška tokiam laikinam rašytojui kaip aš. Dabar noras turėti užrašinę nepaprastai didelis.
Pirmiausia užrašau savo vardą ir pažymiu, kad bus sumokėta 50 eurų, jei kas rastų užrašinę pamestą. Kiek vėliau įrašau dar ir vienetą – 150. Kažkas mano viduje sako, kad aš jokiu būdu negaliu jos prarasti.
Susirašau telefonų numerius ir susitikimų terminus, ir pirkinių sąrašus. Dalykus, kurie mane pradžiugintų. Pasižymiu, kad noriu perskaityti „Užburto kalno“ skyrių pradžias, kuriose kalbama apie laiką. Pažiūrėti dar kartą Polanskio filmus, kad galėčiau pasitikrinti, ar apie jį sprendžiau teisingai. Paracetamolis ir klaviatūra. Leidimas turėti ginklą. Kaimynui pasiūlyti pinigų labai geroms ausinėms.
Savo galvoje nubraižau santykių diagramą. Rubrikoje „Įsivaizdavimai“ išdėlioju vaizdus ir mintis, kurios man padėjo kovojant su mirties baime, ir kaskart, kai apimtas panikos nebegaliu galvoti, pažvelgiu į savo knygutę ir pasigilinu į porą vaizdų. Dažniausiai užtenka dviejų ar trijų, kad nurimčiau. Tuos, kurie pasirodo esantys ypač efektyvūs, stengiuosi naudoti retai, pataupyti didesnėms krizėms.
„Darbas su Passig“ taip pat ten yra, kaip yra ir „leidyklos „Galiani“ balkonas“. Įsivaizduoju, kaip sėdžiu su Passig virtuvėje ir rašau, įsivaizduoju, kaip 2011 metų vasarą stovėsiu savo leidyklos balkone su parašytu ir išspausdintu romanu jaunimui, virš manęs – vakaro dangus, greta manęs visi leidyklos žmonės. Taip pat ir Karen Duve.
Tarp kovo penktos ir šeštos liaujuosi miegojęs. Mano smegenys įtemptos. Visą dieną rašau, man nereikia pertraukos, ir aš pastebiu, kad dėl nemigos mintis, jog gyvensiu trumpai, suintensyvėja.
Normaliai per minutę išspausdinu apie tris šimtus ženklų. Šiomis valandomis sugebu išspausdinti dvigubai. Viską kalu greitai, pasvarstęs, kad nusiųsiu netaisytą.
Tuo pat metu subjektyviai laikas tarp penktos ir šeštos valandos atrodo ištįsęs. Aš tai patikrinu, prieš pažvelgdamas į laikrodį bandau atspėti, kiek dabar valandų. Šį nesutapimą stebėjau pakankamai ilgai, vis patikrindamas savo spėjimus, galiausiai grįžau prie to paties: toliau tebespausdinu. Subjektyviai praėjo penkios valandos, o išties tik viena. Taip pat ir visi keliai prailgsta, ir man reikia akimirkos, kad suprasčiau, jog nesu lėtas ir dėl išsiblaškymo neinu aplinkkeliais, o kelias ir laikas yra proporcingi: visas mano pasaulis išsijungia.
Per savo gyvenimą visada norėjau ištrūkti iš savo vieno kambario buto, kurio langai išeina į vidinį kiemą be jokio vaizdo. Rašau laišką „Rowohlto“ leidyklai, kuriame siūlau, kad už šešiaženklę sumą jie galėtų išsipirkti teises į mano viso gyvenimo kūrybą, puikiai žinodamas, kad jie niekada neparduos daugiau nei tūkstančio ar dviejų tūkstančių egzempliorių kietais viršeliais. Aš nurodau, kad esu numatęs iki savo gyvenimo pabaigos kas tris mėnesius sukalti po knygą, taigi vidutiniškai keturis romanus per metus, – paprastas apskaičiavimas remiantis statistiniu gyvenimo lūkesčiu: septyniolika padalinta iš trijų, ir jei seksis, dar ir daugiau. Taip laiške ir parašau – mano manymu, visai smagus pasiūlymas leidyklai.
Adresato laukelyje įrašau Markuso vardą ir Aleksandro Festo vardą, tada abu ištrinu, kad per neapdairumą neišsiųsčiau laiško. Po keleto minučių jį ištrinu. Didybės manija, kuri sklinda iš žodžių „viso gyvenimo kūryba“, užčiuopiama ranka.
Apie Emile’į Cioraną esu girdėjęs, kad jis nemiegodavo. Kyla įspūdis, kad man teks išgyventi tą patį likimą. Jaučiuosi puikiai. Savo draugams ir pažįstamiems šią savo būklę apibūdinu kaip štai kokią: „Man dvylika metų, pirmoji atostogų diena“, arba „Skalėje nuo nulio iki milijono – milijonas.“
Žvilgsnis atgal, 7 dalis: pasaulio formulė
Kas toliau nutinka šią kovo šeštą dieną, galima kiek pasistengus rekonstruoti iš užrašų, prisiminimų fragmentų, draugų pasakojimų.
Užrašus „Kopija padaryta ir pabaiga, 7:42“ ir „Viskas išanalizuota, pasiruošęs vykti, 14:20“ skiria šešios valandos, per kurias aš veikiausiai vaikščioju po savo butą, skaitau, rašau, mąstau.
Kas mane glumina ir prie ko grįžta mintys, tai faktas, kad surastos paguodos formulės tinka įveikti ne mano mirties baimei, o baimei, kad nebūsiu mylimas; todėl aš paprastomis, sustingusiomis minčių grandinėmis bandau daryti loginę išvadą, kad mano draugai man prielankūs.
Skaitau „Vikipedijos“ straipsnį apie narcisizmą ir padarau išvadą, kad išties čia svarbios ne skirtingos baimės, o tik viena vienintelė: mirtis yra ne kas kita kaip visatos pranešimas individui, kad jis nemylimas, kad nereikalingas, kad šiam pasauliui vis vien, kaip jam bus.
Šis suvokimas labiau patenkina. 15:14 rašau elektroninį laišką Jochenui kviesdamas jį vakarienės, kadangi jaučiu, jog jis su savo narcisizmu labai arti mano būklės. Bijau, kad mano išprotėjimas galėtų jį užkrėsti, ir nutuokiu, kad esama pavojaus, jog jis neteks jam kaip skaitovui būdingos ironijos. Taip, kaip aš visam laikui jos netekau.
Tuo pat metu planuoju parengti kalbą „Narcisistinė asmenybės struktūra ir mirties baimė – Wolfgango Herrndorfo pranešimas“, susieti ją su nekrologu Salingeriui ir viską nusiųsti Ijomai Mangold. Rašysiu nekrologą Salingeriui, nes praėjusią savaitę pykau dėl nekrologų, kuriems trūksta žinių. O Mangold parašysiu todėl, kad daugiau nepažįstu nieko iš feljetono skilties.
17:01 sėdžiu restorane „Kamala“ Oranienburgo gatvėje ir savo didžiajai kalbai dar neparašiau nė žodžio, kas mane ne taip jau ir neramina, turint omenyje greitį, kuriuo aš dabar viską darau. Kol laukiu maisto, prirašau puslapį savo užrašinėje, o sakiniai išryškėja. Kontrolinis žvilgsnis: nepriekaištinga proza. Pažvelgiu į laikrodį – vis dar 17.01. Aš bandau apskaičiuoti tempą, kuriuo dirbu, ir pamatau, kad visus savo pradėtus romanų projektus užbaigsiu. Užteks kelių mėnesių. Mano trumpos, bet spindinčios karjeros vaizdai praplaukia prieš akis. Padalinu minutes, kurias dar turiu, iki to laiko, kai pusę aštuntos norėsiu išsiskubinti pas Holmą. Prieš tai dar noriu apsikirpti ir nupirkti gėlių. Ir parašyti kalbą. Bet dabar jau turiu tiek daug laiko, kad suvokiu, jog galiu numatyti ateitį.
Ne ta prasme, kaip bepročiai mato ateitį, nes jie įsivaizduoja turį gebėjimų, kurių išties neturi, o Edgaro Allano Poe prasme: dėl savo pagreitėjusios proto galios ir savo gebėjimo padaryti racionalias išvadas ir jas žaibiškai, logiškai ir reikiama seka perkelti į ateitį numanau, kas bus netrukus.
„2010 metų kovo 6 dienos ateities prognozė“:
- Parašysiu įrodymą, kad Dievo nėra, remdamasis prielaida, kad Jėzus yra Dievo sūnus.
- Kol sakysiu kalbą (ar prieš tai), kažkas išeis iš salės. Bet gali būti taip, kad ši pranašystė užkirs kelią jos išsipildymui.
- Laimėsiu Nobelio premiją, išplūsiu akademijos narius ir jų premijuotus rašytojus kaip academy of incapable and forgotten (gaila, labai prasta anglų kalba) ir pasveikinsiu Doną DeLillo.
- Parašysiu analizę, ar teisingas vaikų auklėjimas Azijoje.
Iš visų punktų keisčiausias, matyt, atrodo paskutinis, bet aš tuo metu dar sėdžiu „Kamaloje“ ir stebiu azijiečių patarnautojų veidus, gėriuosi jų puikia, elegantiška, santūria išraiška ir žinau, kad Tolimuosiuose Rytuose vaikai auklėjami fundamentaliai teisingai. Tą reikėtų kada nors ištyrinėti. Šis tyrimas man atrodo daug svarbesnis ir reikšmingesnis nei darbas su romanais, ir man regis, kad literatūros Nobelio premijos aš vis dėlto nelaimėsiu. Bet gal tada Taikos Nobelio premiją. Vis vien.
Grįžęs namo, aš įkišu galvą į šiukšlių konteinerį kieme, norėdamas surasti išplėštus lapus iš užrašinės, ketinu juos parodyti Holmui kaip parodomąją medžiagą apie kurioziškus procesus savo smegenyse. Gaila, bet negaliu jų surasti. O dabar man reikia išsimaudyti po dušu. Ir vis dar noriu apsikirpti. Pastebiu, kad kiek vėluosiu, todėl paskambinu Holmui, kad vėluosiu, ir paklausiu, kokias gėles mėgsta namų ponia, nes būtinai noriu atnešti gėlių (tulpės – spalva nesvarbu). Tada dar kartą paskambinu ir sakau, kad suradau pasaulio formulę.
Žvilgsnis atgal, 8 dalis: Fernando’as Pessoa
Dar tebesakydamas žinau, kad to negalima sakyti. Tik išprotėję taip kalba. Tačiau išties suradau pasaulio formulę. Tada galima tai ir pasakyti. Ir aš ją suradau… nebežinau. Tai yra nepaprastai subtiliai sujungti, kompleksiški į begalybę nusidriekiantys problemų laukai, kuriuos mano siela išaria be galo dideliu greičiu, o aš rašydamas artėju prie šių minčių centro.
Kas tą būklę galop leidžia eskaluoti, tai klausimas, kurį iškėliau pačiam sau, ar aš išprotėjęs, ar ne. Mano sąmonė kovoja, man pranešdama, kad aš išprotėjau, o priešingos jėgos man praneša: tu esi V-2[3], tu rašai savo gyvenimo tekstą, tavo mintys – tekstas, tekstas yra tekstas apie tekstą, jis grįžta prie akimirkos, nuo čia viskas kartojasi, daugiau niekas nepridedama, ko tu nežinotum, ratas užsidaro, tada priartėkime prie kito rato – štai, šį sakinį jau žinau, Aš jį jau žinojau, taigi galiu pažvelgti į ateitį, aš suradau pasaulio formulę, pasaulio formulė – tai šitas sakinys, ir tuo jis baigtas, tai yra paskutinis sakinys, ne, bus dar vienas, įdomu, ar narcisistiškas žmogus suras pasaulio formulę, tu išgarsėsi, to negali būti, tu greičiausiai nesuradai pasaulio formulės, greičiausiai viskas beprasmiška etc.
Kai mąstau „greičiausiai viskas beprasmiška“, jaučiu, kad mirštu. Stoviu savo virtuvėje, įsiklausau į savo kūną, nusileidžiu ant grindų ir pastebiu, kad man neskauda, man netgi viskas gerai. Aš nusileidžiu į niekur, ir tas niekas turi grindis – įdomu, kas gi dabar nutiks? Aha! Viskas eina tolyn. Ir kaipgi viskas eina tolyn? Ar tai anapusybė? Aš vėl stoviu savo virtuvėje. Ir viskas vėl prasideda iš naujo, pirmasis sakinys, viskas kartojasi, tai štai kokia yra mirtis! Aš suradau pasaulio formulę, pasaulio formulė – tai išvada, padaryta sukantis ratu, mes amžinai sukamės kilpoje, pragaras, ir tada vėl pasirodo tekstas, mano tekstas, didysis tekstas. Bet galbūt tai yra literatūrinis tekstas? Taip, žinoma, tai išsigelbėjimas. Esu savo tekste, todėl nuolat iškyla ir kitų mano tekstų sakiniai, aš galiu jį užrašyti, aš jį užrašiau, jis – mano galvoje, užrašau dabar jį į savo užrašinę, tada vykstu pas Holmą ir perskaitau jam, man reikia pas Holmą, man nedelsiant reikia pas Holmą, negaliu dabar mirti, man reikia susikaupti, kad sugebėčiau nuvykti pas jį, o ne mirčiau, didžiosios priešiškos jėgos bando mane sulaikyti, bando sulaikyti, kad nepasakyčiau to, ką supratau, man tuoj pat reikia išvykti, taksi nepakanka, nes iškart turėčiau padėti plaukų kirpimo mašinėlę, ją išvalyti, o tada pats išsimaudyti, per šį laiką laimės priešiška jėga, kuri teigia, kad tokios būklės negaliu būti tarp žmonių, geriau jau iškart išbėgsiu, kol mano sprendimas dar naujas, bėgu nuogas ir pusiau nuskusta galva pas Holmą.
Atbėgu iki slenksčio. Tada aiškiai suvokiu, kad išprotėjau, jausmą sustiprina mintis, kad tik pamišėliai laksto gatvėmis nuogi, ir aš grįžtu į dušą, apsirengiu ir išsvirduliuoju. Prie Torštrasės sustabdau taksi. Vairuotojas jaunas, apsiskaitęs užsienietis ir aš su juo labai mokytai kalbuosi apie Proustą ir Dostojevskį. Iš jo empatiškų reakcijų aš suprantu: viskas gerai, elgiuosi kaip normalus žmogus, netgi suformuluoju įdomią mintį apie Prousto psichologiją, kuo mane Proustas labiausiai žavėjo.
Ir tada vairuotojas nesąmoningai sukelia kitą protrūkį. Aš parekomendavau Dostojevskio „Demonus“, ir jis rekomenduoja Fernando’ą Pessoą, o mano mintys juda šia eiga: aš neskaitysiu Pessoos, mano gyvenimas per trumpas, šito Pessoos aš nežinau, gali būti, kad jis geras, bet gali būti, kad tuščiai išeikvosiu savo laiką, negaliu pasitikėti nepažįstamo taksisto nuomone, taigi neskaitysiu, niekada neskaitysiu Pessoos, mano gyvenimas per trumpas, per trumpas – panikos priepuolis.
Mano priepuolis labiau susijęs su tuo, kad suprantu gyvensiąs trumpai, nei kad su nejaukia, augančia baime, jog niekada nepasieksiu Holmo buto – dėl eismo priešingoje juostoje.
Prašau vairuotojo, kad, nuvežęs nurodytu adresu, dar palydėtų mane iki durų, kadangi žinau, jog vienas nesugebėsiu nueiti, o jis atsisako. Bent jau iki durų skambučio apačioje: jis atsisako. Aš išsitraukiu piniginę ir pasiūlau jam visus pinigus, kuriuos turiu, jei jis palydės mane iki durų, maždaug tris šimtus eurų: jis atsisako. Sakau, jis neturi išsigąsti, bet netrukus įsikibsiu jam į ranką.
Jis sustabdo automobilį prie Greifsvaldo gatvės, nori aštuonių eurų penkiasdešimties centų ir ragina mane išlipti iš jo taksi. Prašau jį, kad iškviestų policiją ar sanitarus. Jis sako, kad neturi telefono, ir reikalauja aštuonių eurų penkiasdešimties centų. Aš pakartoju savo prašymą, jis parodo į kioską prie gatvės krašto ir sako, kad ten bus telefonas. Aš klausiu, ar ten bus kas nors, kas man iškviestų policiją, nes aš pats negaliu, ir taksi vairuotojas pažada, kad bus, tačiau prieš tai nori gauti savo pinigus. Aš duodu jam aštuonis eurus penkiasdešimt centų ir išlipu. Jis uždaro dureles ir nuvažiuoja.
Paralyžiuotas iš baimės stoviu ant šaligatvio ir net nebandau eiti kiosko link. Man kilo mintis, kad iš kioskų negalima paskambinti. Galop pėsčiomis leidžiuosi į kelią. Greičiausiai bus tik dvi gatvės iki Pasteuro gatvės.
Einant mane užvaldo noras trenkti praeiviams į veidą, nuplėšti jiems kepures nuo galvų, aš nežinau, kas duoda įsakymą taip elgtis. Ar tai kenkėjas, ar protas? Vienas yra už tai, kitas prieš tai, bet kuris už ką? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad impulsas kyla iš kenkėjo. Trenkti žmonėms per veidus yra vienareikšmiškai beprotiška. Bet jei trinktelėsiu kam nors per veidą, tikrai atvyks policija, o tai būtų išsigelbėjimas, tai būtų būtent tai, ko aš noriu – kad atvyktų policija, ir tai yra proto gudrybė, kuri prisidengdama kenkėju planuoja mano išsigelbėjimą.
Bet kokiu atveju aš vėl – ir tikriausiai galutinai – būčiau sulaikytas, ir aš nepasiekčiau savo tikslo, savo triumfo vietos, ir aš tikriausiai esu vėl visiškai ir galutinai išprotėjęs.
Vėl ir vėl turiu susigrąžinti mintį, kad aš jau netoli Holmo buto, kad kažkaip turiu į jį patekti, kad kiti, kurie galbūt žino geriau, jau ten, kad ten susirinkusi publika laukia stebuklų, kuriuos sukūrė mano smegenys, aš noriu juos parodyti, be to, turiu ir jų įrodymų, stebuklų, kurie yra tikroji priežastis, kodėl norėjau atvykti pas Holmą, todėl visus ir pakviečiau, kaip galėjau tai pamiršti. Galbūt aš nesuradau pasaulio formulės, bet ši nesibaigianti kilpa, šis romanas nesibaigiančios kilpos pavidalu, šis tekstas, kuris mane daro tokį laimingą ir netekusį vilties ir kuris paaiškina save patį, paaiškina visa, paaiškina visą pasaulį, gal tai vis dėlto yra pasaulio formulė, – prisideda tai, kad pas Holmą aš esu išgelbėtas. Tačiau negaliu žengti netinkamo žingsnio.
„Ypač susikaupus pas Holmą“, – tai sakinys, kuris man ateina į galvą ir kurį bandau garsiai įtvirtinti sau galvoje kaip apsisprendimą, kurio dabar negaliu išleisti iš akių tol, kol jį įgyvendinsiu, negaliu priimti kitų sprendimų, ir aš prispaudžiu rankas prie kūno ir labai atsargiai einu pas Holmą, labai atsargiai pas Holmą, labai atsargiai pas Holmą, siaubingai ilga Pasteuro gatve, labai atsargiai pas Holmą, ir išties galiausiai jau stoviu prie jo durų.
Versta iš: Wolfgang Herrndorf. ARBEIT UND STRUKTUR. Berlin: Rowolt Verlag, 8 Auflage, 2023.
[1] Adolfas Sommeraueris 7–8 dešimtmetyje vedė populiarią Vokietijos TV laidą „Pastorius Sommeraueris atsako“ ir buvo laikomas „tautos pastoriumi“.
[2] Gauso kreivė, dar kitaip normalusis skirstinys, dažnai taikoma gamtos ir socialiniuose moksluose aprašyti reiškiniams, kuriuos veikia daugybė atsitiktinių veiksnių (pvz., žmonių ūgis, intelekto koeficientas, matavimų paklaidos).
[3] Vergeltungswaffe-2 (vok. „atpildo ginklas“) – pirmoji pasaulyje skystuoju kuru varoma vidutinio nuotolio raketa, sukurta Vokietijoje 1942 m. V-2 taip pat yra trečiasis aparatas, išskridęs į kosminę erdvę.