Marijus Šidlauskas. Apie Rašytojų respubliką

2026 m. Nr. 4

Respublikos idėja – neginčijamas mūsų valstybės gyvybingumo ir jos orumo liudijimas, pamatinė Lietuvos istorinio pasakojimo tema. Ji užsimezga su Palemono ir Vaidevučio mitais, pereina į LDK sąsajas su antikinės Romos respublika (romėniška lietuvių kalbos, tautos ir valstybės kilmė), apima Abiejų Tautų Respublikos laikus, blyksteli Paulavos, Alsėdžių, Perlojos respublikų epizodais ir, kaip piliečių viešųjų reikalų gynimo priemonė, pasiekia ir mūsų neramias dienas. Neatsitiktinai istorikas Juozas Tumelis trečiąja Respublika siūlė laikyti ir 1990-aisiais atkurtą valstybę, suvokiamą kaip LDK ir 1918 m. sugrąžinto valstybingumo tęsinį. Tačiau nuo Antikos laikų gyvuoja ir nepolitinė institucijų bei sienų nevaržomos dvasinės respublikos idėja, kuri į nematomą bendriją jungtų iškiliausius protus ir kūrybiškiausius talentus. Būtent į šią bendriją atidžiau pažvelgti paskatino 2015 m. „Galimard“ leidyklos išleista fundamentali italų kilmės prancūzų akademiko Marco Fumarolio studija „La République des lettres“ (angliškas vertimas „The Republic of Letters“ (Yale University Press. New Haven & London) pasirodė 2018 m.), kurios medžiaga paremti ir šie svarstymai.

M. Fumarolis Rašytojų respubliką pristato kaip humanistinį italų Renesanso projektą, humanistų eruditų enciklopedinio pobūdžio užmojų ir veiklos vaisių. Terminą Respublica litteraria pirmasis pavartojo Venecijos respublikos pilietis Francesco’as Barbaro’as savo 1417 m. laiške, sveikindamas kolegą humanistą Poggio’ą Bracciolinį atradus itin vertingus Kvintiliano rankraščius. Barbaro’as čia kalba apie Antikos pašlovintus vyrus (clarissimi viri), kurie sugrįš iš gėdingos užmaršties ir kartu su savo atradėjais taps viena bendrija, stojančia prieš b a r b a r i š k ą (pavardės ironija!) tamsą bei neišmanymą. Tokios bendrijos viziją jis perima iš šv. Augustino veikalo „Apie Dievo valstybę“ – kaip Augustino valstybė vienija tikinčiuosius visame pasaulyje, taip Barbaro’as įsivaizduoja viršnacionalinę eruditų Respubliką, kurioje bendraujama laiškais nepaisant politinių ar geografinių ribų (beje, Republic of Letters galima išversti, o kartais ir verčiama Laiškų respublika). Literatūrinė veikla, siejama su lotyniškąja litterae sąvoka, tuomet aprėpė ne tik literatūrą, raštijos paminklus, bet ir mokslų ir menų studijas bei kolekcionavimą, retoriką, teologiją ir filosofiją, tad Respublica litteraria formavosi kaip įvairiapusės erudicijos telkinys, rinktinių protų forumas. Įdomu, jog labai panašią literatūros sampratą diegė ir pirmojo lietuvių literatūros teorijos vadovėlio autorius Kazys Bizauskas savo „Raštijos bei literatūros teorijos“ (1918) įvade – tai, kas žmonėse vadinama dailiąja literatūra, esą visai neteisinga, nes be reikalo susiaurina literatūros sąvoką ir prasmę.

Perėmusi universalios bendrijos modelį iš Respublica christiana, Respublica litteraria orientavosi jau ne į amžinąjį išganymą, o į mokslinį pasaulio pažinimą, žinių sklaidą ir intelektualinį bendravimą. Jos įkvepiantys pavyzdžiai buvo Platono akademija ir Aristotelio licėjus, pakloję pamatus Renesanso humanistams ir Apšvietos enciklopedistams. Tokios bendrijos dvasiniu tėvu laikytas poetas laureatas Francesco’as Petrarca (1304–1375), kuris, sekdamas Cicerono pavyzdžiu, atgaivino antikinių laiškų formą (rašė laiškus Homerui, Livijui, Ciceronui, tarsi jie būtų jo amžininkai) ir iškėlė nepriklausomo intelektualo, homo doctus, idealą. Jos svarbiausias asmuo, vadintas kunigaikščiu, ilgą laiką buvo Erazmas Roterdamietis (1469–1536), kuriam priskiriamas posakis – „mano tėvynė yra ten, kur mano biblioteka“. Jis bendravo su iškiliausiais to meto Europos žmonėmis, tokiais kaip mąstytojas Thomas More’as, knygų leidėjas Aldus Manutius, dailininkas Hansas Holbeinas Jaunesnysis. Jis įskiepijo tekstologinės kritikos principus, ragino grįžti prie pirminių tekstų (Antikos, Šventojo Rašto originalų) atmetant sustabarėjusius Viduramžių komentarus, šitaip padėdamas Ad fontes metodologijos pamatus. Pasak Erazmo, gamta žmogų sukūrė ne karui, o bendrystės ryšiams, apdovanodama jį kalba (oratio) ir protu (ratio). Jis šaipėsi iš karžygių kulto ir karo šlovinimo pabrėždamas barbarišką kariavimo esmę. Nuo Erazmo laikų Respublica litteraria nariai suvokė save kaip dvasinį elitą, atsakingą už taikos išsaugojimą pasaulyje, o pacifizmo idėjos galiausiai susilaukė tokių įtakingų skleidėjų kaip Levas Tolstojus, Mohandas Gandhis ar mūsiškis Vydūnas, įspėjęs dėl pasaulio gaisro. Šios mokslo ir rašto Respublikos etosas – lankstumas prieš dogmą, argumentuota diskusija ir tarimasis, o ne instituciniai nurodymai ar kontrolė (consilio, non praeceptis) formavosi iš principinių Erazmo nuostatų ir tebesitęsia kaip jo tradicija iki mūsų laikų.

Programinės šios bendrijos nuostatos išdėstytos italų humanisto Angelo Decembrio’aus veikale „De politia litteraria“ (1462 m., išspausdintas 1540 m.). Pavadinimo sąvoka politia yra graikų politeia transkripcija (abi reiškia valstybė), bet čia ji siejama su polire – gludinti, dailinti, šlifuoti (galimas vertimas – Apie literatūrinį išdailinimą). Abiejų sąvokų artimumą iliustruoja tos pačios šaknies politus (nušlifuotas, išsilavinęs, turintis skonį) ir politicus (susijęs su valstybe, politiškas, pilietiškas). Decembrio’us įtaigoja, jog tik išsilavinęs valdovas įgyja dorybių, būtinų teisingam valstybės valdymui, ir tuo būdu politia litteraria (literatūrinis bei kultūrinis išprusimas) virsta išmintinga politia (valstybės valdymu). Matome akivaizdžių sąsajų su Platono „Valstybe“ (ją į lotynų kalbą pirmasis išvertė Decembrio’aus tėvas), tik dabar politinė utopija tampa intelektualine utopija. Veiksmas vyksta Decembrio’aus globėjo ir mecenato, Feraros markizo Leonello d’Este bibliotekoje, kurioje diskutuojama apie klasikinės filologijos įdomybes ir antikinės literatūros vertę, pabrėžiant literatūrinio išprusimo svarbą ir pokalbių eleganciją. Tokia intelektuali ir maloni bendrystė, kuria siekiama aštrinti protą, taurinti sielą ir dailinti kalbą – conversatio civilis – Decembrio’aus dėka tapo teorine aukštojo bendravimo atrama ir privaloma praktika, kuri ypač suklestėjo XVIII a. salonų kultūroje.

Išskirtinė vieta Respublica litteraria istorijoje priklauso kitam didžiajam jos piliečiui Nicolasui Claude’ui Fabri de Peirescui (1580–1637). Jei Erazmas telkė Europos intelektualus kaip krikščioniškojo humanizmo autoritetas, tai Peirescas tai darė per empirinį gamtamokslinį pažinimą, materialiąją kultūrą. Jis užsiiminėjo astronomija (atrado Oriono ūką) ir suprato, kad istoriją pasakoja ne tik raštas ir knygos, bet ir kūnai, daiktai – kolekcionavo monetas, gemas, Antikos senienas, Egipto papirusus, buvo įtakingas mecenatas, padėjęs atsirasti tokiems fundamentaliems veikalams kaip Hugo Grociaus „Apie karo ir taikos teisę“ („De jure belli ac pacis“, 1625). Pats buvo kaip reta taikus ir tolerantiškas, o jo didžiausi priešai buvo pelės, kurios nuolatos kėsinosi į milžinišką asmeninę biblioteką. Tarp iškiliausių bičiulių – Peteris Paulius Rubensas, su kuriuo siejo kolekcionavimas, aistra antikinei simbolikai, hermetizmui ir kurio paveikslas „Keturi filosofai“ yra iškalbinga Respublica litteraria nuostatų bei vertybių manifestacija. Šiame paveiksle pavaizduoti pats Rubensas, jo brolis Philipas, humanistas Justus Lipsius, krikščioniškajam pasauliui prikėlęs antikinį stoicizmą (centrinė figūra) ir jo mokinys Joannesas Woverius. Lipsius ir Philipas paveikslo tapymo metu jau buvo mirę, tačiau dailininkas juos vaizduoja kaip gyvo dialogo partnerius. Bičiulystę ir dvasinį ryšį, kurio nenutraukia mirtis, pabrėžia keturios tulpės – dvi pražydusios, o dvi nuvytusios. Virš „filosofų“ – Senekos biustas, simbolizuojantis nuolatinį dialogą su praeities autoritetais. Rimti veidai, knygos ir rašomosios plunksnos pabrėžia bičiulišką bendravimą ir intelektinį laisvalaikį (otium litteratum), tą dvasinę erdvę, kurioje nekariaujama ginklais, o polemizuojama idėjomis. Beje, Rubensas yra nutapęs ir Peiresco portretą ir, priminsime, iliustravęs Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos rinkinius.

Savo plačiašake veikla Peirescui pavyko sukurti veiksmingą mokslinio susižinojimo sistemą, parengusią dirvą būsimoms Europos mokslų akademijoms. Jo darbuotė tiesiogiai įkvėpė Nematomąją kolegiją (Invisible College) Anglijoje, kuri vėliau transformavosi į akademikų Karališkąją draugiją (Royal Society). Daugelis jos narių buvo ir pirmieji dokumentuoti masonai, kurių pirmoji organizacija įkurta Londone 1717 m. Peiresco ir Rubenso bičiulystė, o ir visas Peiresco gyvenimo kelias tarsi inicijuoja pamatinį masonų principą – Proto brolijos idealą (asmens vertę lemia ne kilmė ar religija, o protas ir dorybė). Peirescui mirus, jo atminimui 1638 m. Romoje išleistas „Monumentum Romanum Nicolao Fabricio Perescio“, dar vadinamas „Panglossia“ – keturiasdešimčia kalbų išreikšta pagarbos duoklė, kurią atidavė tikras XVII a. eruditų žiedas. Šį leidinį parengė Romos jėzuitų kolegijos orientalistikos profesorius, vienas garsiausių to meto poliglotų ir filologų Athanasius Kircheris, vadintas „Baroko Erazmu“. Romoje Kircheris sukūrė analogišką Peiresco modeliui informacijos centrą, įsteigė Musaeum Kircherarium – vieną pirmųjų mokslo muziejų pasaulyje, konsultavo popiežius ir aukščiausius valstybės pareigūnus.

O dabar – įdomesni dalykai. Vienas iš Kircherio pagalbininkų ir patikėtinių Romos kolegijoje buvo tuo metu ten gilinęs žinias jėzuitas iš Lietuvos Benediktas Petravičius (Benedictus Pietrowitz). Tad štai – tarp visų „Panglosia“ tekstų (paskyrimų) yra ir šešių eilučių epitafija, parašyta lietuviškai, o jos autorių jau atspėjote – taip, tai tas pats Benediktas – Benedictus, kurio vardas reiškia pagirtas ir pašlovintas. Išties, faktas, kad jaunam jėzuitui iš LDK buvo leista publikuoti savo tekstą greta didžiausių to meto autoritetų, rodo ne ką kita kaip tiesioginę Kircherio globą ir paramą savo aukštai vertinamam patikėtiniui. O mums tai vienas pirmųjų liudijimų apie Lietuvos dalyvavimą Europos intelektualų forumuose. Grįžęs į Lietuvą Petravičius savo talentų neužkasė – dėstė filosofiją ir teologiją Vilniaus universitete, ėjo jėzuitų kolegijos rektoriaus pareigas, buvo Lietuvos jėzuitų provincijos prokuratorius. Amžininkai jį vadino Lietuvos Kircheriu.

Ryškų posūkį Respublica litteraria istorijoje ženklina prancūzų rašytojo ir filosofo Pierre’o Bayle’io (1647–1706) figūra. Jis įsteigė ir redagavo vieną įtakingiausių mokslo žurnalų „Rašytojų respublikos naujienos“ („Nouvelles de la République des lettres“), o jo „Istorinis ir kritinis žodynas“ buvo skaitomiausia XVIII a. knyga, teoriškai sutvirtinusi laisvamanybės nuostatas. Šis žodynas tapo tarsi atsinaujinusios Rašytojų respublikos konstitucija, o jos autorius – neoficialiu teisėtvarkininku, ne tik aprašiusiu šią bendruomenę, bet ir savo darbu (nuolatinis ankstesnių klaidų taisymas išnašose) demonstravusiu, kaip ji turėtų veikti praktiškai. Bayle’is padėjo pamatus moderniam kritiniam mąstymui, tvirtindamas, jog argumentuota kritika – aukščiausia pagarbos forma, nes tik per ją išgryninama tiesa. Jei Erazmas tikėjo, kad mokslas suvienys krikščionis, tai Bayle’is buvo įsitikinęs, jog mokslas turi būti autonomiškas, nepriklausomas nuo išorinių autoritetų ir atskirtas nuo religijos (dabar jau nebereikia aiškinti, kas tiesiogiai parengė dirvą Voltaire’ui ir enciklopedistams). Jis įkūnijo Apšvietos herojų „filosofą“ – vien protu pasitikintį žmogų, kurio iš Horacijaus perimtas devizas – sapere aude (išdrįsk pažinti pats) tapo ir Immanuelio Kanto veiklos gaire. Toks žmogus jau negali būti metafizikas – atmesdamas tradicines idealistines sistemas jis atsigręžia į empirinę filosofiją ir remiasi eksperimentiniais mokslais.

Radikalios Bayle’io idėjos, atlapojusios duris eruditų libertinizmui, susilaukė pasipriešinimo iš teologų ir religinių mąstytojų stovyklos. Antai Blaise’as Pascalis teigė, kad ateizmas gal ir yra proto požymis, bet tik iki tam tikros ribos. Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas „Teodicėjoje“ polemizuodamas įrodinėjo, jog tikėjimas ir protas suderinami (tikėjimas gali būti virš proto, bet niekada prieš protą), o Dievas leidžia blogį norėdamas išsaugoti žmogaus laisvąją valią, be kurios gėris neturėtų žmogiškos vertės. Bayle’io skepticizmui ir jo „dorovingo ateisto“ tezei griežtai nepritarė netgi Jeanas‑Jacques’as Rousseau, tikindamas, kad jokia valstybė negali išlikti be religinio pagrindo, nes be tikėjimo į Dievą piliečiai neturės motyvacijos aukotis bendrajam gėriui.

Tikras lūžis įvyko XVIII a. pabaigoje, kai intelektualines madas ėmė diktuoti revoliucinių publicistų po 1789 m. išpopuliarinta République des Lettres. Šiuo virsmo laikotarpiu principingai atmestas išlavintas Erazmo laikų pamaldumas (pietas litterata), nuosaikus, į dialogą ir filologinį tikslumą orientuotas tonas ir, žinoma, „scholastinė“ lotynų kalba. Visa tai pakeitė agresyvi polemiška publicistika, iš salonų išeita į gatves, kavines ir pigią spaudą, o naujieji tribūnai jautėsi turį teisę versti karalius ir jų tvarką. Rašytojo plunksna ėmė panėšėti į kardo ašmenis. Užsiimti senienų tyrinėjimu ar menų kolekcionavimu pasidarė įtartina, o bibliotekininko ar archyvaro profesijos tapo ne tik ne prestižinės, bet ir pavojingos. Pasak M. Fumarolio, toks urminis senųjų klasikinių tradicijų atmetimas ir enciklopedistų (Denis Diderot, Jeano d’Alembert’o, Jeano-Francois Marmontelio) inicijuotas „atminties prakeiksmas“ (damnatio memoriae) ištrynė iš Rašytojų respublikos istorijos ne vieną garbų vardą, pavyzdžiui, grafą A. C. de Caylusą, kurį M. Fumarolis tituluoja šios Respublikos magistru. Gilėjant takoskyrai tarp klasikinio kirpimo „senosios gvardijos“ ir naujųjų philosophes, ėmė nykti ir klasikinė universalios, lotyniškai kalbančios bei sienų nepaisančios Respublica litteraria idėja. Šį nyksmą skatino ir bendroji civilizacijos raida – masinės spaudos plėtra, mokslinių žurnalų atsiradimas, vertimų bumas ir sklaida, pagaliau stiprėjantis nacionalizmas ir etnocentrizmas. Vis dėlto Prancūzijoje Républiqe des Lettres savaip atgimė būtent šiame „Voltero amžiuje“ – prancūzų kalba įsitvirtino kaip Europos lingua franca, o Europos sostinės su pavydu kreipė akis į Paryžiaus salonų kultūrą.

XIX a. Rašytojų respublikos tradiciją dar tarsi pratęsia Johanno Wolfgango von Goethės Weltliteratur idėja (tautos privalo pažinti ir suprasti viena kitą ir, jei negali viena kitos mylėti, privalo bent išmokti pakęsti, literatūra turi tapti bendru žmonijos turtu), tačiau tai jau kokybiškai kitas darinys. Romantizmo ir nacionalizmo idėjos užbaigia lūžį nuo universalaus humanizmo ir kosmopolitizmo prie tautinių literatūrų ir kultūrų atgimimo. Įsibėgėjant Tautų pavasariui literatūriniai siekiai įgyja demokratinį atspalvį ir politinę potekstę, nors tokios figūros kaip Giuzeppė Mazzinis, Lajosas Kossuthas, Jozefas Jungmannas, Pavelas Šafarikas ar Adomas Mickevičius dar laikytinos klasikinės Respublica litteraria tradicijos auklėtiniais. Šiam kontekstui priklauso ir „Baublio respublika“ – Peterburgo dvasinėje akademijoje 1850–1862 m. slapta veikusi organizacija, lenkų kalba leidusi rankraštinį laikraštį „Literatų žirgas“ („Biegun literacki“), kurį redagavo Klemensas Kairys, o vėliau Antanas Baranauskas, studijų metu vadovavęs ir visai organizacijai. Vienas iš A. Baranausko laiškų K. Kairiui pasiekė Michailą Muravjovą, kuris jame įžvelgė „žalingas politines pažiūras“, tad organizacija buvo nedelsiant uždrausta. K. Kairys gyvenimą baigė 1864 m. tremtyje, o A. Baranauskas nuo posukiliminių represijų išsigelbėjo tik todėl, kad 1862 m. buvo išsiųstas teologinių studijų į Miuncheno universitetą. „Baublio respublika“ turėjo savo preliudiją Varnių kunigų seminarijoje – ten 1856–1858 m. susibūręs klierikų A. Baranausko, K. Kairio (abu anykštėnai) ir Pranciškaus Viksvos būrelis davė sau žodį susirašinėti ir bendrauti tik lietuviškai ir kūrė ateities Lietuvos tautinės valstybės viziją. Žinoma, šis „triumviratas“ toli gražu neatitiko europinio intelektualų bendrijos modelio, tačiau daug kuo į jį panėšėjo (pagarba tradicijai ir retorikai, laiškų rašymo kultūra, kolegialumas, vidinio pasitikėjimo, prielankumo ir simpatijos ryšys). Ko verta vien toji širdinga bičiulystė, amicitia – bene geidžiamiausias šiandienybės siekinys!

Dvidešimtame amžiuje Europa susiduria su masine kultūra, totalitarinėmis ideologijomis, išgyvena du pasaulinius karus ir dar labiau nutolsta nuo Rašytojų respublikos idealų. Tiesa, juos dar bando gaivinti Vakarų (Romainas Rolland’as, Stefanas Zweigas, Thomas Mannas) ir Rytų bei Vidurio (Czesławas Miłoszas, Josifas Brodskis, Milanas Kundera) Europos intelektualai, 1921 m. įsisteigia PEN klubas. Šio amžiaus patirtį apibendrina prancūzų tyrinėtojos, Pierre’o Bourdieu disertantės Pascale Casanovos knyga „The World Republic of Letters“ („La République mondiale des Lettres“, 1999). Perėmusi P. Bourdieu sociologinę metodologiją, pasaulinės literatūros lauką P. Casanova aptaria kaip galios santykius tarp kultūrų pagal simbolinį literatūrų kapitalą. Tasai laukas jau nebesąs ideali Europos intelektualų bendruomenė, kurią telkia meilė klasikinei retorikai ir filologijai ir kuriai su nostalgija simpatizuoja M. Fumarolis. Sociologinis P. Casanovos žvilgsnis pasaulinės literatūros panoramą atveria kaip konfliktišką konkuruojančių galių erdvę, persmelktą nelygybės ir dominavimo. Toji erdvė panėši į pasaulinę kapitalo rinką, kurioje šalys ir rašytojai, atstovaujantys dominuojančiai arba dominuojamai pusėms, kovoja dėl pripažinimo. Įsitvirtinusios didžiosios galybės šimtmečius naudojo literatūrą kaip įrankį savo kultūriniam dominavimui išlaikyti, todėl mažosios dominuojamos literatūros savo „pripažinimo pasą“ gali įgyti tik per vertimus į didžiąsias, pirmiausia prancūzų ir anglų, kalbas. Šitaip pokolonijinės šalys (periferija) susiduria su centro diktatu (estetinės vertės ir skonio standartais), todėl joms tenka priešintis tokiam „literatūriniam imperializmui“. Laikydamasi geopolitinio korektiškumo, P. Casanova rašytojus vertina ne tiek pagal kūrybos kokybę, o pagal tai, kaip gerai jie atlieka kovotojo prieš literatūrinį imperializmą vaidmenį – tarkim, nobelistas Vidiadharas Surajprasadas Naipaulas kritikuojamas dėl to, kad žavėjosi britų tradicija, užuot maištavęs prieš ją. Tokia pozicija, kūrybą tapatinanti su kovos už kapitalą strategija ir galios žaidimais, buvo daug kam nepriimtina, juolab kad neeksponuojamas autorės frankocentrizmas paradoksaliai tik įtvirtina kultūrinį Paryžiaus centriškumą ir „literatūrinį imperializmą“.

Kaip ir kiek šioje Rašytojų respublikos istorijoje dalyvavo Lietuva, kokiu matu tai pamatuoti? Keli faktai: Žygimanto Senojo sekretorius Jonas Dantiskas (Johannes Dantiscus, Janas Dantyšekas), 1517 m. imperatoriaus Maksimiliano vainikuotas kaip poeta laureatus, susirašinėjo su žymiausiais Europos intelektualais, tokiais kaip Th. More’as, Mikalojus Kopernikas, Erazmas, pastarajam siuntė finansinę paramą ir dovanas. Atsakydamas Dantiskui (išliko dvylika jų susirašinėjimo laiškų) Erazmas dėkoja už tai, kad jo globėjas savo turtus ir autoritetą skiria Rašytojų respublikos ramybei ginti ir puoselėti. Dantiskas priklausė Krokuvos humanistų būreliui Sodalitas Litteraria Vistulana, kuris veikė kaip Respublica Litteraria filialas Rytų Europoje. Šio būrelio aplinkoje brendo ir Jonas Vislicietis, poemos „Prūsų karas“ („Bellum Prutenum“, 1516) autorius, pirmasis atvėręs Europos skaitytojui Sarmatijos pasaulį.

Kitas faktas – Stanislovo Augusto dvaro ketvirtadieniai, praktinis idėjos įgyvendinimas jau Apšvietos laikais. Šiuose intelektualinio elito susibūrimuose laikytasi senojo priesako sapere aude, vyravo prancūziško salono dvasia. Tarp dalyvių – „poetų kunigaikštis“ Ignotas Krasickis, Vilniaus universiteto rektorius Martynas Počobutas, Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis, iš Pinsko kilęs Adomas Naruševičius, parašęs šešiatomę „Lenkų tautos istoriją“ (1780–1785), kuri tapo Vilniaus universiteto istorikų mokyklos pamatu. Daugelis šių protų buvo ir po jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. įkurtos Edukacinės komisijos – pirmosios švietimo ministerijos Europoje varomoji jėga. Mokslo ir administravimo kalba tapo lenkų kalba, iki tol dominavusią lotynistiką (teologijos, klasikinės filologijos ir retorikos studijos) ėmė energingai keisti gamtos mokslai ir medicina. Stanislovo Augusto ketvirtadienių dvasia vėliau persikėlė į masonų ložes, Šubravcų (Nenaudėlių), Filomatų ir Filaretų draugijas.

Apskritai visateisiais Rašytojų respublikos piliečiais galėtume drąsiai laikyti Abraomą Kulvietį, jėzuitus Mikalojų Daukšą, Žygimantą Liauksminą, Konstantiną Sirvydą, Albertą Vijūką-Kojalavičių, Mikalojų Kazimierą Sarbievijų, Petrą Skargą (Petravičių jau minėjome), taip pat Simoną Dachą, Joną Jokūbą Kvantą, Liudviką Rėzą ir dešimtis kitų. Per Oskarą Milašių ir Cz. Miłoszą ši funduojanti europinė tradicija pasiekia ir mūsų laikus. Bene ryškiausias Respublica litteraria, o sykiu ir humanitarinio solidarumo bei pilietiškumo gaivinimo pavyzdys yra Magnus Ducatus Poesis, pasigarsinusi urbi et orbi pačioje XXI a. pradžioje. Ši Didžioji Poezijos Kunigaikštystė (iniciatoriai Vladas Braziūnas, Eugenijus Ališanka, Kornelijus Platelis) aktualizuoja pagarbą istorinei atminčiai, primena, kad LDK buvo ne tik politinis vienetas, bet ir bendra kultūrinė erdvė, jungusi ir tebejungianti mus su Ukraina, Lenkija, Baltarusija. Kad esama lotyniškojo Vakarų civilizacijos kodo, saugančio nuo provincialumo ir padedančio susikalbėti su kaimynais. Ir kad idėjos bei tradicijos nemiršta kaip žmonės – tą patvirtina V. Braziūno 2003 m. poezijos rinkinio pavadinimas „Būtasis nebaigtinis=Imparfait“. Galbūt skeptikas visa tai palydėtų pečių gūžtelėjimu – dar vienas utopinis projektas? Bet ar distopinės realybės apsėstame pasaulyje nėra nyku kaip tik dėl to, kad nebėra utopijų, nebėra tikėjimo? Negi mūsų sveikatingumo režimas toks ir liks – dieną maudynės liumpeniškos kultūros tvane, o vakare pasistaipymas narciziškos saviraiškos klubuose? Toks esamasis begalinis „geras laikas“, kurį filosofai vadino kvaila begalybe ir kurios kvailumui pirmiausia pasipriešina būtent būtasis nebaigtinis. Todėl nepraraskime vilties, kurią visais laikais žadina pavasariški jaunųjų balsai: „Kaip didu, kas mus sieja / kaip smulku, kas mus skiria“ (Greta Ambrazaitė).