Birutė Jonuškaitė. Balinsiu obelų kamienus
2025 m. Nr. 4
„Gal sutiktumėte balandžio numeriui parašyti vedamąjį? Man rodos, puiki proga prieš suvažiavimą pasakyt bendruomenei, ką noris pasakyt, sudėliot akcentus“, – radau elektroninio pašto dėžutėje Antano Šimkaus klausimą. Atsakiau, gerai, parašysiu. Atrodė, laiko davė man į valias – iki kovo 23 dienos.
O pasirodo, negaliu, Antanai, rašyti vedamojo.
Negaliu nepaklusti svarbiausiam Režisieriui, kuris ima ir nušluoja visus mūsų planus kaip užsilikusį Kalėdų eglės spyglį nuo kasdienio tako. Tokia vėjo privilegija – atlėkė nematomas, netikėtas, „pasitvarkė“, ūktelėjo ausin žinią ir dingo.
Dar nė sakinio neparašiusi atidedu baltą vedamojo lapą ir atsiverčiu kitą – rašau pavardę ir dvi datas, kurios nuo šiol jau visada figūruos visuose žinynuose. Susipažįstu iš naujo su retsykiais kokiame nors renginyje matytu žmogumi. Kartais jis užeidavo ir į Rašytojų sąjungą: šviesus languotas švarkas, šviesūs marškiniai, tamsesnių spalvų kaklaskarė, geri batai, rudenį ir žiemą – kepurikė ir koks nors ant stotingos krūtinės su polėkiu užmestas dryžuotas šalikas. Aukštas, stambus, galantiškas, siekiantis pabučiuoti ranką. Kalba tyliai, ramiai, visada pabrėždamas savo kuklumą. Prie tokio žmogaus, kuris, supranti, neturi dėl ko gūžtis, o vis dėlto gūžiasi, pradedi jaustis truputėlį nejaukiai. Tarsi būtum kalta dėl to jo perdėto nusižeminimo.
Kaip visada, susirandu Išėjusiojo bylą, grįžtu į tuos tolimus metus, kada stojo į Sąjungą, susipažįstu su jam parašytomis rekomendacijomis, su įrašais apie jo šeimos narius, o paskui vartau kadaise skaitytus ir visai neskaitytus jo poezijos rinkinius – bandau sudėlioti kolegos gyvenimo mozaiką. Bandau suvokti, kokia medžiaga, kokios formos ir kokios pagrindinės spalvos jam tiktų, kas turėtų būti centre, o kas tenuraibuliuoja į paraštes.
Susikoncentruok, baru save, juk ne monografiją rašai. Bet kaip surasti esmines frazes, kuriomis, nusakydama tokio masto poetą kaip Jonas Kalinauskas, tilpčiau į nekrologo rėmus? Tuo labiau kad jis pats prisipažįsta: „Vis dar leidžiuosi į save – lyg į kokį šulinį, į kurį mestas vaikystėj akmenėlis taip ir nesurado dugno. Taigi, kaip pasakyta, žiūriu į savo paties tamsą, o tamsa žiūri į mane. Be klausimų ir atsakymų.“
Negaliu, Antanai, rašyti vedamojo.
Jono tamsa žiūri į mane, mano tamsa žiūri į mane. Mūsų tamsa žiūri į mus. Iš jos kas nors vis pasmerkia kitą už tai, kad šis nepasmerkė. Kad priklauso kitam burbului. Kad jokiam nepriklauso. Kad pasakė ne tą žodį. Nenoriu rašyti apie šią mūsų protus ardančią tamsą, jau gana kasdien mums brukamų juodžiausių žinių tam, kad nuolat gyventume įtampoje, kad bijotume. Kad vienas kito nekęstume. O juk sukiršinti, baimės sukaustyti žmonės praranda kūrybines galias, kritinį mąstymą, ir tuomet taip lengva juos – besiriejančius – valdyti. Karas, vis karas dėl tvoros, dėl kyšio, dėl posto, dėl suplėšyto plakato, dėl nepolitkorektiškos frazės – dūzgia iš priešingų stovyklų pikti, žmonių smegenis alinantys žodžių dronai Lietuvoje, o kūnus žudantys – Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose. Vis nauji Gregerso Verlės klonai vykdo savo teisingumą, mes jiems pritariame patiktukais arba mirtį nešančiomis raketomis. Popiežius teigia, kad šis karas – dirbtinio intelekto karas, jo tikslas – visiškai sunaikinti vieną ar kitą šalį, vieną ar kitą tautą. George’o Orwello aprašyta naujakalbė tampa mūsų kasdienybe. Gyvenam nuožmios neapykantos, žiauraus smurto ir totalaus (susi)naikinimo idėjos apimtame pasaulyje. Kur eini, žmonija? – klausia ne tik Tarptautinė teologijos komisija.
Su visu šių dienų bagažu einu ten, kur privalau eiti – paskui karstą. Į Liepynės kapines. Tai ne nuolatos mano lankomas vaizdingas menininkų kalnelis, kuriame kūnų karstuose jau nelaidoja, nes tokia naujoji tvarka galioja beveik visose Vilniaus kapinėse. Tai svetimas, gūdus, molingas plotas be mažiausio medelio. Visi tie „švieži“ kapeliai – tarsi suraustame lauke. Sniegą nuo jo saulė jau nulaižė, bet drėgmės dar neiščiulpė. Nors labai stengiasi ir dabar – akindama juodai vilkinčius palydinčiuosius ir dar labiau išbalindama baltus žiedus jų rankose.
Baltai švyti ir kunigo apdaras, kurį jis, per šlapią klampynę eidamas iki kapo duobės, bando pasikišti po pažastim. Keli rankos mostai su pašventintu vandeniu, „Tėve mūsų“ ir… karstas jau nuleidžiamas, jau nuo kastuvo byra ant jo žemės. Laukiam, kaip įprastai, ką kunigas pasakys, laukiam giesmės ar maldos, ženklo, kada galės atsisveikinimo žodžius tarti kolegos, dairomės – kunigo nėra. Ištirpo kaip paskutinis sniego lopinėlis. Supiltas kapas lieka nepašventintas.
Ar ir Dievo tarnai prisitaiko prie esamo vartotojiško gyvenimo stiliaus? Ar į „korektiškas“ sąvokas įvilktas egoizmas ir abejingumas jau ir tarp jų įsiteisinęs?
Negaliu, Antanai, rašyti vedamojo.
Manęs dar vienas šaukštas deguto neišmuš iš vėžių, bet kasdien dėl tokių ar kitokių priežasčių smegenis atakuojantis klausimas „Kas mums nutiko, žmonės?“ bando nustumti į šalį šviesesnius, prasmingesnius dalykus. O jų tiek regiu aplinkui!
Apie juos norėčiau rašyti vedamąjį.
„Štai nematoma vėjo ranka iš tolių toliausių atstūmė pulkelį debesiūkščių. Gal nuo Alpių? Ir tvykstelėjo pavasaris – nežinia, iš ko, ir nežinia, kodėl. O ant virpančios lyg tolimas griaustinis minkštos arklio lūpos nukrito garbanėlė žirginio“, – taip rašė Jonas Kalinauskas. O aš kasdien matau, kaip tarsi iš dangaus ant liaunų beržo šakų nukrenta voverė, paskui dar viena ir dar viena, ir prasideda pavasarinės poravimosi žaidynės – kokie suktukai, kas per grakštumas! Stebiu jas pati darydama savo rytinius nerangius „suktukus“. Voverės man – kaip kitiems ryto kava: nepamačiau ir kažko trūksta. Turbūt mes savo dieną pradedam panašiu laiku, o gal jos jau nuo ankstyvo ryto skraidžioja po mano langais.
Ankstyvas rytas yra vieversiams, o aš – pelėda.
Negaliu ryte rašyti vedamojo. Negaliu ir vakare, nes vakarais kolegos švenčia savo jubiliejus. Esu gėlianešė-sveikintoja.
Negaliu rašyti ir dieną, nes, šalia visų kitų darbų (apie juos kalbėsiu ataskaitoje per suvažiavimą), vėl viskas iš pradžių: susirandu Jubiliato bylą ir t. t., ir bandau sudėlioti jo nugyventų metų mozaiką, atrasti svarbiausius akcentus. Bandau suvokti, kokius žodžius jam šiandien būtų malonu išgirsti, už ką privalau padėkoti.
Tokiuose vakaruose, klausydamasi renginio dalyvių, stebėdama jubiliato artimuosius ir bičiulius, tarsi atrandu jį iš naujo, – retai matomas, mažai pažįstamas rašytojas tampa savesnis, artimesnis. Matau, kaip žmogus tą vakarą „pražysta“, kaip džiaugiasi pelnyta artimųjų meile ir skaitytojų dėmesiu. Jauku ir gera. Ir tuomet galvoju – kad ir kiek kas šaipytųsi iš šios mūsų gražios tradicijos, linkiu jai gyvuoti kuo ilgiau. Nebent kada nors transhumanistai panaikins ligas, senėjimą ir mirtį, ir tada nebus prasmės švęsti jubiliejų, žmonės rinksis tik į eilinius gimtadienius… Jeigu apskritai juos dar sies kokia nors bendrystė. Ne virtuali, o su apkabinimais ir rankos paspaudimais. Jeigu kam nors bus suprantami tokie žodžiai kaip pagarba ir dėmesys savo artimui, tuo labiau – artimo meilė.
Džiaugiuosi, kad daugelį rašytojų šitai dar sieja. Jau ne pirmą kartą įsitikinu, kad užtenka paprašyti: kolegos, pagelbėkit, ir abejingų nelieka. Vidui Morkūnui likimas atsiuntė labai skaudų išbandymą – išsivedė vienintelį sūnų. Ir vis dėlto kaip svarbu, kad ištiktas netekties Vidas patyrė esąs ne vienas, su juo – jo bendruomenė. Ne tik per fb užjaučianti, bet ir iš tikrųjų padedanti.
Nors šiandien sekmadienis, deja, negaliu, Antanai, rašyti vedamojo.
Aš ir vėl einu į laidotuves. Šį kartą poetą, vertėją Vitalijų Asovskį išlydėjom į Šv. Eufrosinijos kapines. Graudu žiūrėti, kai šimto ketverių metų rateliuose sėdintis tėvas atsisveikina su sūnumi.
Laidotuvių per darbo Rašytojų sąjungoje metus esu mačiusi bene kokius du šimtus. Regėjau visokių: labai graudžių, kai stovėdama tarp vos kelių palydinčiųjų supranti, kokio vienišo kolegos būta, labai gražių (jeigu laidotuvės gali būt gražios) su kunigo Gabrieliaus Satkausko angeliškai giedama Antano Vienažindžio giesme „Oigi gražus gražus tolimasis dangus“, žmogiškos bendrystės ir atjautos pilnų, su nuoširdžiomis kunigo Juliaus Sasnausko maldomis ir paguodos žodžiais artimiesiems, mačiau ir pagoniškų – su nepaprastai gražiomis liaudies dainomis. Buvo ir kraupiai tylių (vien šaltis sklido iš žemių ir nuo kelių palydėjusiųjų) – joms tiktų pasakymas „užkasė kaip šunį“. Po tokių tenka ilgokai vaikščioti lyg su kokiu neiškosėjamu gumulu krūtinėje.
Pirmadienis – nei jubiliejinio vakaro, nei šermenų, – laiku grįžau iš darbo, bet vedamojo, Antanai, negaliu rašyti.
Einu balinti vaismedžių kamienų. Reikia juos apsaugoti nuo žiemospirgių ir žievėje žiemojančių parazitų, visokių įkyrių kenkėjų. Teigiama, kad kalkės dezinfekuoja medžių žaizdas, sunaikina infekcijas ir apsaugo nuo pavasarinių nudegimų. Tikiu, bet balinu ir iš estetinių paskatų: dėl grožio, dėl darnos, solidarizuodamasi su Czesławo Miłoszo „Dainelės apie pasaulio pabaigą“ herojais, nes „Kol saulė ir mėnuo stovi aukštybėse, / Kol tu rožę su kamane prieš nuskindamas rankoj laikai / Ir kol rožiniai gimsta vaikai“, reikia balinti obelų kamienus. Metaliniu šepetėliu nutrinu visas atplaišas ir samanėles, iššukuoju medžių „utėles“, paskui tepu ir tepu, kūprinėju po jaunutėmis obelaitėmis ir po pilkų debesų pritvinkusiu vakarėjančiu dangumi. Pasižiūriu į jau nubalintus kamienus – kažko lyg liūdni, kažko tarsi laukiantys. Bene prasta dažytoja būsiu, gal neteisingai vakar kalkes užmaišiau? Mane iš medžių viršūnių stebintys varnėnai kad švilpauja, kad šaipos. Tegul. Tyčiokitės kaip sugebat, brolyčiai, dabar jūsų laikas, o man reikia darbą baigti. Pereinu dar kartą su šepečiu, pataisau nubėgusias vietas, užtepu antrą sluoksnį. Tikiuosi, tai padės subrandinti ligoms atsparesnius vaisius, tikiuosi, jų užteks ir man, ir šitiems pašaipūnams – būsimiems vagišiams.
Staiga virš galvos pasigirsta garsus žąsų girgsėjimas: sveikos, mielosios, – atsitiesiu, – kaip gerai, kad sugrįžot, kad jums nė motais karai ir mūsų rietenos, – galvoju sekdama sparnų mostus: trikampis pradeda irti, matyt, leisis prie Dvarčionių ežeriuko.
Kol apėjau visą sodą – vedamasis pasirašė. Jį, regis, kaip kad Jonas savo eilėraščius – išvaikščiojau. Tik ne taip subtiliai kaip jis: „čia kažkas nesuprantamo / kaip ir mano gyvenimėlis / mano sodo vagis be mano sodo / bet man patinka / jis tiesiog privalo ten pasilikti / mano sodo vagis man yra giminė.“
Mano sodo apšvietėja prieš nusileisdama dar spėjo prasiskverbti pro debesis ir pradžiuginti mane: visi jos nutvieksti kamienai švyti baltai baltai.
2026 m. kovo 23 d. 23.45 val.