Diane Seuss. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas
Diane Seuss [Sjūz] (g. 1956) – amerikiečių poetė, išleidusi šešis eilėraščių rinkinius, tarp kurių – „Keturkojė mergaitė“ („Four-Legged Girl“, 2015; Pulitzerio nominacija), „Natiurmortas su dviem negyvais povais ir mergaite“ („Still Life with Two Dead Peacocks and a Girl“, 2018; Nacionalinio literatūros kritikų rato premija), „Šiuolaikinė poezija“ („Modern Poetry“, 2024; Nacionalinės knygos premijos nominacija). Pulitzerio premija 2022 m. apdovanotą knygą „atvira: sonetai“ („frank: sonnets“) vertinimo komisija apibūdino kaip virtuozišką rinkinį, kuriame išradingai išplėsta soneto forma apnuoginami sudėtingi šiuolaikinės Amerikos prieštaravimai, tarp jų – ir šiaurrytinės Amerikos darbininkų klasės gyvenimo grožis ir sunkumai. Sonetų formos memuarų knygos pavadinimas – „frank“ – sąmoningai daugiaprasmis: jis gali reikšti ir atvirumą, nuoširdumą, ir būti aliuzija į Amy Winehouse žymųjį muzikinį albumą „Frank“, ir žymėti vardą poeto, Niujorko mokyklos idėjinio vado Franko O’Haros (1926–1966), kuris, poetės prisipažinimu, kūryboje jai imponuoja įžūliu egocentrizmu, nerimteiviškumu, improvizaciniu pradu (ir kuris šioje knygoje nuolat šmėžuoja tarsi koks periferinio matymo objektas). Nuoširdžiai nugyvento gyvenimo didybė, nepaliaujamos „grožio ar palengvėjimo“ paieškos fiksuotos pasiduodant nevaržomoms atminties, apmąstymų, vaizduotės klajonėms, bet neperžengiant formalių sonetui būdingų keturiolikos eilučių rėmų. Kaip rašo pati poetė, „sonetas, kaip ir skurdas, moko, be ko gali apsieiti. <…> Skurdas, kaip ir sonetas, yra geras mokytojas. Toks, kuris taukšteli liniuote per pirštus, o ne sviedžia per klasę žodyną ir sukrečia smegenis visais kada nors buvusiais žodžiais.“
* * *
Nusitrenkiau ligi pat Nusivylimo iškyšulio, bet
neturėjau jėgų išlipt iš mašinos. Nuomotos. Melsvo
„Ford Focus“. Turėjau sustoti pusiau viešoj vietoj, kad
galėčiau nusišlapint ant žemės. Tiesiog pritūpusi
šalikelėj. Nežinau, kas mano šlapimo pūslei.
Nusišlapinusi paskui turiu šlapintis vėl ir vėl. Užuot
apžiūrėjusi lankytinas vietas, įsitaisiau ant galinės
sėdynės ir nusnūdau. Kiek panėšiu į Franką O’Harą
be gražios nosies ir varpos, be Niujorko mokyklos ir
Lario Riverso. Už dienos bilietą Nusivylimo iškyšulyje
mokėjau mintydama apie krytį nuo švyturio į jūrą.
Mąsčiau, ar nenueit pasitikrint sveikatos Okeano
medicinos centre, betgi kaip man paaiškint šias
nestygstančias grožio ar palengvėjimo paieškas?
* * *
Pasidariau dviejų dukrų abortą, iš kur žinau, kad
mergaitės, motina žino, bent viena dukra, gal dukra ir
sūnus, ar skaudės, paklausiau prieš abortą akušerės, ir ta
atsakė, žvelgdama tiesiai, ne tiek kvaila, kad reikėtų
žinoti, ji buvo žiauri, bet teisi, aš buvau ir esu kvaila,
malonėkit, jokios politikos, niekada neatsigavau, ne, aš
nesigailiu, dvi mergaitės su kvaila beturte motina ir
narkomanu tėvu, vargu, kartą nusišoviau triušį suvalgyt,
nesu tyra, nesu gera, jokiu būdu ne Jėzus, jokiu būdu net
ne blogoji Marija, ką jau šnekėt apie gerąją, nors esu
laikiusi savo gyvą sūnų kaip pietoje, tuomet nė
nežinojau, kad šitaip, tik dabar, kai prisimenu, jis
perdozavo ir vos nenumirė, mano širdis, sakė jis
pamėlusiom lūpom, nesijaudink, aš sumokėjau.
* * *
Aš miegojau daugybėje vietų, metų metais ant čiužinių, kurie į mano
gyvenimą pateko visiškai atsitiktinai, vaikystėje ant šlapių paklodžių,
sunkiai susiturėdavau, paauglystėje lovoje, kurioj tėvas suvalgė paskutinį
granatą, su svirpliais ir vištų kaulais grioviuos, ant plikos žolės griūvančios
pilies išvešėjusiuos soduos, plazdenančioj vokiečių cirko palapinėj, pašiūrėj,
padėjusi galvą ant pasiligojusio veršelio pilvo, baisioje tamsoje, kur
kirstukas bandė išsikapanoti iš kibiro su šulinio vandeniu, žydroje
varpinėje, ant rožinės sofos, kurią iš vidaus graužė pelės, tiesiog ant grindų
televizoriaus šviesoje su Mikeliu Akacijų sodoje, gintariniam soste iš
tarakonų kiaušinėlių maišelių, ant kapinių pušų spyglių kilimo, sporto
salėje, apsuptoj gudobelių, su vidurinės mokyklos bernais, kurie dabar
Didžiosios bažnyčios nariai, viešbučio vonioje Sent Agostine po gurkšnio iš
Jaunystės fontano, sušalusi ant uolos atbrailos, be sąmonės ant geležinkelio
bėgių, ligoninės lovoje, savo avinėlį apsikabinusi kaip alyvų kariauną.
* * *
Jie gyveno kaimynystėje, keturi berniukai, nuolankus tėtė ir Merė Lu, jų mamelė, turėjusi rimtą
pagrindą būt nurauta, nurauta ji ir buvo, vyresnėlį rišdavo prie skalbinių virvės kaip šunį,
jaunėlis kiurksodavo kertėj ir žiaumodavo krekerių suvožtinius, keturkampę sūrymę tarp
dviejų baltos duonos riekių, apteptų geltonom garstyčiom, bet vieną naktį jis nugurgė dietines
Merės Lu tabletes ir juoda kreida keistais ženklais išmargino visą vonią nuo viršaus ligi apačios,
ir kaip voverė užsikeberiojo ant senovinės indaujos, o paskui vienas iš vidurinių vaikėzų,
bukagalvis, taip vėžliškai lėtai dviračio ratu pervažiavo mano augintinį vikšrą, kad šio viduriai
tryško tarsi sulėtintam kadre, ir pasakykim tik tiek, dėl to vikšro buvau nukentėjus, prasikalusi
skyles stiklainio dangtely tyrinėjau vikšro mitybą, tą Patą ar Tomą, žodžiu, bukagalvį,
nubloškiau nuo dviračio ir atsisėdusi ant pilvo prigrūdau į burną žolės, o jų kaimynystėj
žemam baltam nameliūkšty gyveno vienui viena moteriškė, ėjo kalbos, kad jos svetainė
susmegusi žemėn ir išklota baltu storu kilimu, kad turi iškimštą tigrą ir iš narvo išleistą papūgą,
kuri lakiojanti po kambarius ir kalbomis kalbanti, bet aš nežinau, nėkart tam name nesilankiau,
Merė Lu buvo vienintelė, ten kada įsigavusi, tad jos liudijimas nebuvo patikimas.
* * *
Norėčiau teberūkyti, kad galėčiau sėdėti lauke tamsoje ir rūkyti,
užuot tik sėdėjusi lauke tamsoje. Džiaugiuosi, kad mano tėvai
rūkė, net jei dėl to įsitaisiau astmą. Verta buvo klausytis degtukų
šnypštelėjimo ir stebėti, kaip jiedu priartina liepsną prie pat veidų,
ir iš kito kambario ar kiemo matyti, kaip plyksteli piktai galiukas,
o paskui iš burnų išsirango dūmų slibinas ir pučiasi kildamas
aukštyn. Aš būsiu vargšė. Gyvensiu, kaip gyveno mano motina.
Indų ploviklis, skalbinių minkštiklis, lesalas paukščiams,
sveikinimo atvirukai iš dolerinės. Bet užtat ne šykšteiva. Ji kaip
Jėzus su duonos kepaliukais ir žuvimis, visad turinti kelis skatikus
kam į saują įdėti, bet tik ne į rinkliavos lėkštę. Kitaip nei Širlė,
spaudusi varioką, kol tas pažaliavo jos saujoj. Dėl to man nebūtina
Biblija. Jos parabolės kaip nemokamos cigaretės, tabako
kompanijų dalintos psichiatrinių pacientams.
* * *
Kaip aš išeisiu iš šio gyvenimo, kaip išėjau iš darbo, pasišalinau nieko
neaiškinus, kaip motina kad kibo į mokslus, mano verksmą stipriai
užtrenkdama durimis, ji turinti knygų skaityti, arba tėvas greitojoje, ąžuolais
slystanti švyturiuojanti raudona, tada ligoninės lova, haliucinacijos apie karo
laivą ir jūrą, arba kaip mano eksas paliko mus, vilkdamas per sniegą savo
skudurus šiukšlių maiše lyg kokį šviežią laimikį, arba kaip pati palikau Kevą,
turėjau dvidešimt minučių, iki neparsibeldė namo, kad pamėgintų mane
perkalbėt arba užmuštų, pro raudonas duris su tėčio portfeliu, prikimštu
savo eilėraščių, su rašomąja mašinėle ir ruonio odos paltu, tada lėktuvu
namo, išsiderinusi po daugelio metų su Kevu Niujorke palūžau miške
išbudinusi jerubę, ar išeisiu kaip jerubė, plakdama orą sparnais, ar kaip Fredis,
paliekantis sceną po „Queen“ pasirodymo „Live Aid“ renginy, žvilgantis it
lenktyninis žirgas, savo karjeros viršūnėje, ar kaip pati apleidžiu vakarėlius,
be atsisveikinimų, pro duris išnykstu nelyg dūmas užpūsto kandeliabro.
Versta iš: Diane Seuss. frank: sonnets. Minneapolis: Graywolf Press, 2021.