Neringa Butnoriūtė. Melancholiko nerimas
2026 m. Nr. 4
Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. – Vilnius: Odilė, 2025. – 160 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.
Pastaruoju metu dažniau kalbame apie distopinės vaizduotės gausą lietuvių prozoje. Tai nestebina: gyvename technologinių, politinių ir socialinių transformacijų metu, literatūra į jas reaguoja. Sutinku su Dalia Satkauskyte, kad nenuspėjami įvykiai pasaulyje jau pranoksta vaizduotės scenarijus, todėl sekti tokią literatūrą ne visada norisi[1]. Rankos ima tiestis link knygų, kurios tikrovės nedubliuotų, o atvertų kitą perspektyvą.
Naujausias Valdo Papievio kūrinys „Ankančiam pasauly“ tokį poreikį savaip atliepia. Tai anaiptol ne distopija, veikiau priešingai: ar gali būti kas nors jai tolimesnio nei estetizuota šio rašytojo proza? Jos paliekamas poveikis ne menkesnis: tekstą persmelkęs melancholiko nerimas dėl pasaulio būklės įspėja, kad gyvename civilizacijos nuosmukio laiku. Šios jausenos ženklų galėjome aptikti jo romane „Eiti“ (2010), kur būta „viso šio gražumo prieš pabaigą“ (p. 12), dar akivaizdžiau tai reiškėsi „Ėko“ (2021), kur veiksmo fonas (Dievo Motinos katedros gaisras, pandemija) irgi siuntė nerimo signalą. Paaštrėjęs katastrofizmo pojūtis yra bene ryškiausias pastarųjų metų V. Papievio kūrybos požymis, kurį (galbūt) netgi galima sieti su autoriaus kartos – kultūrininkų, formavusių valstybę po Sąjūdžio, – jautrumu dabarties lūžiams.
V. Papieviui literatūra rūpi kaip patirtimi „išvaikščiotas“ menas, savotiška būties studija. Skaitant kyla įspūdis, kad pasakojimas lėtai fermentuojasi aplink pagrindinį leitmotyvą tol, kol jo alegorinė prasmė subręsta pačiam pasakotojui. Todėl tokį kūrinį verta skaityti ne dėl siužeto, o kaip patirtį ar tos patirties architektūrą. Gali būti, kad V. Papievis daugelį metų tęsia tą patį tekstą (beje, nebūtinai vadintiną grynu romanu). „Ankančiam pasauly“ kartojasi sprendimai iš sėkmingųjų „Eiti“ ir „Jūra, arba Savižudybės prevencija“: pasakojimą užpildo bastymosi meditacija – toks kelionės archetipo variantas, šį skaidrina susiliejimas su aplinka lyg amžinybe. Šiuolaikinėje literatūroje, nuolat ieškančioje naujų formų ir temų, toks pastovumas V. Papievį išskiria. Tačiau tai ir komplikuoja jo situaciją: nepaisant to, ką rašytojas atrado ir už ką yra mylimas, su kiekvienu nauju romanu vis svarbesnis tampa klausimas, ką iš tiesų jis dar gali pranešti.
Apie romano pasakotoją žinoma nedaug: savy paniręs lietuvis vasaros pabaigą praleidžia Normandijos kurorte, čia apmąsto kompleksuotą praeitį (it bangos keteras, kurios lūžta žmoguje) ir ketina užbaigti apsakymą. Mainais už nakvynę pasiturinčių draugų viloje laisto jų augalus. Tą laiką įrėmina du ryškesni nutikimai: pirmą dieną jūra nuplauna jo akinius (asmeninė drama) ir pasakotojo išvykimo išvakarėse surengiamas kaukių vakarėlis (socialinis komentaras). Visą grėsmę sutelkia neįvardytas fonas – vyksta karas Ukrainoje, karščių bangomis apie save primena klimato krizė. Kūrinio pavadinimas „Ankančiam pasauly“ simboliškai apibendrina visas sferas.
Dėsninga, kad tokio kūrinio varikliu tampa jausena. Net tada, kai išoriškai nieko ypatingo nevyksta, ji suteikia subtilų visumos vertinimo mastelį, o aplinkos – tiek gamtos, tiek socialinės – aprašymą verčia melancholiko komentaru. Nauja, kad „Ankančiam pasauly“ V. Papievis, pasakotoją įvardindamas intrus – t. y. įsiterpėliu, bet ne klastūnišku kaip triksteris, o introvertu – kiek asmeniškiau konstruoja kalbančiojo savistabą. Šį bruožą charakterizuoja pora skaudžių vaikystės įvykių ir pokalbis su psichiatre, leidęs jam įsisąmoninti: „Mano oda kol kas per jautri liesti šiurkščius šio pasaulio paviršius“ (p. 39). Tai reiškia didesnį nei įprasta jautrumą, kurį rašytojo vaizduotė išnaudoja (pvz., kursto gaisro viziją), ir negebėjimą prisitaikyti. Tačiau reikšmę prisiminimams apie silpnumą (negalėjimą apsiginti, pavadinti skriaudiką niekšu) suteikia ne tiek pats turinys, kiek jų simbolinė funkcija viso kūrinio audinyje. Asmeninis įvykis leidžia daryti platesnius apibendrinimus: „Manau, tai – ne tik mano, bet ir mūsų laikų problema“ (p. 11, 80). Trauminė patirtis suveikia tarsi ankstyvojo perspėjimo sistema ateičiai. Tokie epizodai atskleidžia vieną iš būdingųjų V. Papievio kūrybos ypatumų – pasirinktą aklumo leitmotyvą atspindėti raktiniais motyvais, kurie apimtų kelis lygmenis.
Panašiai veikia ir rašytojo pamėgtas terminas La Belle Époque, nusakantis Pirmojo pasaulinio karo nutrauktą kultūros, pažangos pakilimo laikotarpį, vadintą „gražiąja epocha“. „Ankančiam pasauly“ jis apibūdina ir karo pertrauktą dabartį, ir įvairius grožio mirksnius, kurių ilgimasi jiems dar nepasibaigus – gražiausias dienos minutes, paskutines vasaros akimirkas prieš niūrų rudenį, vilos, kurioje apsistojama, neišliekamumą. Sugebėjimas vienu sprendimu talpinti visą reikšmių įvairovę – viena stipriausių V. Papievio prozos ypatybių, sykiu susidaro įspūdis, kad tuo užsižaidžiama. Tokie vaizdiniai, rašytojo kūryboje nuolat plėtojami įvairiomis kryptimis, turbūt siekiant laipsniškai auginti dramatizmą, iš tikrųjų praranda įtaigą. Būdamas linkęs tekstui užduoti aukštą toną – kalbėti apie kasdienybę kaip apie sielos reikalus, vengiant ką nors ištarti tiesmukai – rašytojas, norom nenorom, daug ką užaštrina iki patoso. Pajautų kalba išsakyti žemiškieji rūpesčiai, tokie kaip karo tikrovė, jau kurį laiką jaudinanti rašytoją ir tarsi tampanti prozos probleminiu šaltiniu, gali pasirodyti per eufemistiški.
Galbūt taip subtiliai V. Papievio proza siunčia pranešimą iš vieno Europos civilizacijos židinių – Prancūzijos? Juk nuolat primena jos manieras, inteligentišką laikyseną, meninį išsilavinimą, o siužetus net perkelia į aplinką, kurioje veikėjas atsiduria netoli aukštuomenės sluoksnių. Vis dėlto pasakotojas, kuris irgi yra šios aplinkos „produktas“, neryškina socialinio vaidmens. Tai pabrėžia pasirinkimas romane pasakotoją palikti be vardo, siekiantį kontakto su veikėjais, kurie irgi lieka neįvardyti (Mari ar ne Mari, Mišelis ar ne Mišelis), prisistatyti rašytoju, apsistojusiu viloje lyg tarp kitko, tik „tikrų ar tariamų draugų“ (p. 35) aptarnautoju. Tokioje padėtyje svarstoma, kas jis yra visko akivaizdoje. Tai platus klausimas, kurį V. Papievio prozoje šiuo metu galima skaityti bent dvejopai – kaip egzistencinį ir kaip socialinį.
Kitaip nei aprašant melancholijos dirgiklius, čia labiau apčiuopiama intrus pozicija. Sąmoningas pasakotojo susvetimėjimas leidžia jį laikyti savotišku pleištu tarp skirtingų socialinių klasių ir žaisti – kartoti išmoktas kultūrines klišes (pvz., „sustok, akimirka žavinga“) tam, kad jas galėtų savaip artikuliuoti. Dažniausiai V. Papieviui sekasi jas, ypač kalbines, apversti, suteikiant vidinio tikrumo ženklų statusą. Pavyzdžiui, mąstyti apie aklumą kaip autonomiją ir būdą išbūti (pabaigoje netgi simboliškai mokomasi eiti užsimerkus). Tam tikra prasme aukštuomenės sluoksniuose besisukančio V. Papievio pašaliečio vienatvė siejama su tikrąja prabanga. Bevardžiai sutiktieji rodomi esantys tikresni už vilos gyventojus, kuriems rašytojas vakarėlyje tiesmukai uždeda domino kaukes ir kritikuoja tuštybę. Atrasti tokią iš banalokų gijų pinamą, tačiau gerai suvaldomą dviprasmybių kalbą – malonioji šios prozos skaitymo dalis. Galiausiai atrodo, kad V. Papievis sakinį pradeda kliše, bet paskui elegantiškai išslysta į savo nuostatas parodančių aforizmų sritį.
Taigi nors „Ankančiam pasauly“ leitmotyvu pasirinktas aklumas, Valdo Papievio romane pamestų akinių nebūtina pasigesti. Iš pirmo žvilgsnio fragmentiškas tekstas siekia priešingo efekto – atverti mūsų regos lauką gilesniems dalykams. Įdomu jį skaityti kaip skausmo sutaikymą su grožiu, dar įliejant krislą išdidumo. Ši plotmė, auginama iš socialinio būvio, man atrodo knygoje stipresnė nei didūs ketinimai atspindėti laikmečio „dekadansą“.
[1] Plačiau: Dalia Satkauskytė: Keiksmažodis taip pat gali turėti perkeltinę prasmę (kalbina Neringa Butnoriūtė) // Literatūra ir menas. – 2026. – Nr. 4 (https://literaturairmenas.lt/publicistika/dalia-satkauskyte:-ikeiksmazodis-taip-pat-gali-tureti-perkeltine-reiksmei).