literatūros žurnalas

Apti Bisultanov. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 12

Iš vokiečių k. vertė Marytė Kontrimaitė

Apti Bisultanovas gimė Čečėnijoje, Goiču kaime, kurį 2000 m. Rusijos kariuomenės antpuoliai nušlavė nuo žemės. Visi poeto rankraščiai, jo archyvas sudegė. A. Bisultanovas studijavo filologiją, buvo Grozno universiteto docentas, redaktorius ir leidėjas. Už poemą „Sukurta Chaibache“, skirtą Stalino laikų tremties aukoms, gavo Čečėnijos nacionalinę premiją. Aktyviai įsitraukęs į kovą už Čečėnijos nepriklausomybę, tapo Ičkerijos vicepremjeru, vėliau – tiesiog kovotoju ir partizanu. Nuo 2002 m. poetas gyvena Berlyne. Išleido tris poezijos rinkinius čečėnų kalba. Čia spausdinami vertimai iš dvikalbio poezijos rinkinio (čečėnų ir vokiečių kalbomis) „Žaibo šešėlis“.

 

 

 

 

*

 

Čečėnų kaimai išeina iš tarpeklių
Kad pasišildytų
Paskutiniuose rudens saulės spinduliuose

Daug mėnesių jie buvo nematomi
Bet štai dabar
Juos lengva įžiūrėti

Šiandien viską įžiūrėti lengva
Šiandien aš galiu net save įžiūrėti
Visatos tolybėje

Mano kojoms
Kelių jau gana
Jos apsunko
Jos tokios sunkios
Lyg ant jų kabotų visi nueiti keliai

Norėčiau kad jos būtų lengvos
Norėčiau kad visa būtų lengva

Būti šiaudu tavo laukuose norėčiau
Tėvyne
Ir kad saulės spindulys žaistų manimi
Žinau kada nors parkrisiu
Ant šitos žemės
Paskutiniuose rudens saulės spinduliuose
Kaimams iš tarpeklių išeinant

 

 

*

 

Aš gyvenu valstybėje vardu Tėvynė

Jos konstitucijoje – vienintelis sakinys
Kiekvienas pilietis turi teisę į kapą Tėvynėje

Jos sostinė – motinos namai

Jos sienos yra
Rytuose – gimimas
Vakaruose – mirtis
Pietuose – šviesa
Šiaurėje – skausmas

Aš gyvenu valstybėje vardu Tėvynė

 

 

 

Pirmasis eilėraštis, parašytas
apleidus Čečėniją

 

Abiem rankom suimti širdį
Tą seną ežį
Ir visas žaizdas su batsiuvio yla
Tvirtai susiūti kaip kad lopomi batai
Ir keliauti į visas puses po dangumi
Ir tylėti
Bent iki gyvenimo pabaigos

 

 

 

Rentgenas

 

Šitas nuogas medis
tartum regėčiau save patį
lizdas
raizgiame šakų vainike
mano širdis
šonkaulių raizginyje
pirmosios snaigės krenta į lizdą
pirmojo šių metų liūdesio lašai
krenta į apvalią širdies taurę

 

 

 

Tiesa

 

Aš įžengiau
į pakilusiųjų dėl jos gretas
kada jinai it paukštė pateko į tinklą

kai ji atgręžė man nugarą
ir nuėjo tolyn
šaukiausi jos lyg savo mirusio tėvo

kartais kai atsigręždavo
regėdavau
tartum žvilgsnį motinos
į vienturtį sūnų
kurį gimdydama mirė

aš bėgau su ja
kraupiais pasaulio keliais
lyg vaikas įsikibęs į aklo senio ranką

 

 

 

Vaikystė

 

Mano senelė kartą pasakė
Kas triskart savo vaikystę regės gyvens ilgai

Mano tėvas tik dukart regėjo savo vaikystę

Pirmą kartą kai traukė į karą
Pro vagono langą išvydo ją
Stovinčią geležinkelio stotyje
Ji atėjo iš nuošalaus jų kalnų kaimelio
Kad su juo atsisveikintų

Antrą kartą išvydo ją
Kai kareiviai
Jį varė į tremtį
Atsigręžęs
Pamatė ją stovinčią kaimo pakraštyje
Bijančią žengti jam iš paskos bent žingsnelį
Kai ji vėliau
Naktį
Pasislėpė sename gynybos bokšte su laukiniais balandžiais
NKVD kareiviai išsprogdino bokštą
Ir ji žuvo

Trečią kartą
Grįžęs iš tremties
Kai buvo jiems uždrausta įžengti į savo kalnų kaimus
Mano tėvas paliko šeimą lygumoje
Ir išėjo kad pamatytų savo gimtinę dar kartą
Pasukęs atgal
Atsigręžė
Savo vaikystės nebeišvydo

Tada suprato
Kad nebūtinai
Reikia trokšti ilgo gyvenimo

Aš buvau mažas ir savo tėvo nesupratau
Bet dabar man atrodo kad suprantu
Jo ankstyvą mirtį

P. S.
Aš mačiau savo vaikystę tiktai vieną kartą

Kai išėjau į karą
Atsigręžęs
Išvydau ją stovinčią prie vartų
Bijančią žengti dar bent žingsnelį

Bombos išdraskė gatves

Tada
Kai ji kartu su siaubo apimtais vaikais
Pasislėpė rūsyje
Šaunus pilotas numetė bombą ant šito namo

Mano sūnus nepamatė savo vaikystės

Jis dar vaikas išėjo į karą

Vahagn Grigorian. Orvaizdis

2017 m. Nr. 2 / Iš armėnų k. vertė Marytė Kontrimaitė / Dabar sunku būtų pasakyti, kuris pirmas pamatė, kuris nugirdo, kuris ėmė šnekėti. Kažkuriam vieną žiemos naktį pasirodė, kad jį šaukia…

Viktorija Daujotytė. Paskutiniai sakiniai Marytei Kontrimaitei

2016 m. Nr. 5–6 / Išeinanti literatūros karta – vienas paskui kitą, lyg pradėti išsivesti Antano Kalanavičiaus: Viktoras Brazauskas, Onė Baliukonė, Petras Dirgėla… Gal ir iš to paties Vilniaus universiteto lituanistų kurso, kaip ir Marytė Kontrimaitė…

Marytė Kontrimaitė. Piktoji ugnis

2013 m. Nr. 5–6 / Ji sėdi autobuse prie lango, beveik įsikniaubusi į jį. Nenumaldomas ašarų srautas vis nesibaigia. Ji nekūkčioja, tik ašaros srūva be perstojo kone porą valandų.