literatūros žurnalas

Apie Sausio 13-ąją. Po dvidešimties metų

2011 m. Nr. 1

Donaldas Kajokas

1991 metų sausio pradžioje požeminėje perėjoje pirkau į lietuvių kalbą gana gerai išverstą „Bhagavadgytą“. Atsimenu, labai džiaugiausi. O sausio 14-ąją rašiau: „Vakar jie pradėjo. Kariškiai užėmė Spaudos rūmus, Krašto apsaugos departamentą, Vilniaus TV bokštą.“

Vėlėliau, bemaž po savaitės, kai įtampa kiek atslūgo: „…ir dabar Lietuva dar alsuoja vienu alsavimu. Tarsi neliko asmeninių bėdų, negandų ar pergalių, visi gyvena viena bėda, viena neganda ir viena pergale. Kaune aš nesutikau nė vieno (!) žmogaus, kuris nors kiek, nors mažų mažiausia abejone palaikytų tėeskapėesesininkų pusę. <…> Kai Lietuvoje buvo paskelbtas gedulas, kai laidojo nekaltai žuvusius žmones, centrinės TV pirmoji (prezidento) programa linksminosi, šoko, žaidė visokius žaidimus, žodžiu, demonstravo, kaip nerūpestingai gyvena imperijos žmonės – šypsenos, sąmojai, dainelės… <…> Kotrina parėjo iš mokyklos ir sako: „Gavau šešis penketus!“ Net keista: tokie įvykiai, o vaikai gauna pažymius, kažkur kažkas moko ir mokosi… Reikia ruošti eilinį „Nemuno“ numerį, o aš nedrįstu dabar žmonių prašyti eilėraščių, interviu, pažadėtų straipsnių. Sausio 13-oji tarsi nubrėžė ribą, už kurios estetinės vertybės ar samprotavimai apie jas atrodo kaip kažkas nepadoraus. Garsiai niekas apie tai nešneka, bet beveik visi šitai jaučia.“

Tai keli sakiniai iš dienoraščio, rašyto bemaž prieš dvidešimt metų.

Įdomu, apie ką rašysiu artėjančio sausio viduryje? Apie savo dramblio kaulo bokštą? Apie tai, kad Lietuva mums visiems iš tiesų yra labai brangi šalis, bet kai kam ji tampa jau per brangi, tad šimtams tūkstančių žmonių tenka ieškoti pigesnių? Apie nuoseklų kultūros pagrindų ignoravimą, gal net ardymą, etines, estetines vertybes? Betgi apie jas šiandien užsiminti irgi beveik nepadoru, tiktai dėl visai kitų priežasčių. Nežinau, apie ką rašysiu. Pačiam smalsu.

Tačiau žinau, kad tie žmonės, kurie 1991 m. sausį dirbo tuometės Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ar saugojo juos, kurie naktimis budėjo savo miestuose ir miesteliuose, prie Kauno TV bokšto, – tie žmonės nors trumpam buvo tapę didžiausios pagarbos vertais idealistais, nes turėjo siekį, viltį, idealą. Nuostabaus grožio moterys ir viskam pasiryžę vyrai be dvejonių pastojo kelią slibinui ir jį įveikė. Vis dėlto šiandien nemaža dalis vakarykščių idealistų virto gyvenimo nuvargėliais, emigrantais, skeptikais, galą su galu vos besuduriančiais pensininkais, korumpuotais politiniais cinikais ar inertiškais nomenklatūrininkais, kuriems rūpi toli gražu ne Lietuva. Kitaip sakant, jie, anot Senekos, jau pasitraukė nuo didžiulių savo pažadų. Slibinas nukautas, tegyvuoja slibinas!

Tada belieka karčiai šyptelti – dvi dienas, dvi savaites, dvejus metus sunku, bet vis dėlto įmanoma būti idealistu, herojumi, teisybės riteriu. Tam užtenka trumpalaikio azarto, egzaltacijos, tiesiog ore sklandančios kaimynų išspinduliuotos euforijos. Tačiau ar šito užtenka norint išlikti idealistu, ramiu buvimo buvėju, oriu savo šalies piliečiu bent jau dvidešimt metų?

Jei nori juo išlikti, matyt, reikia atrasti savyje šį tą tvirtesnį, sakralesnį, nepasikliauti vien „euforijos priepuoliu“, kuris įžūliausiems, gerklingiausiems bei godžiausiems asmenims suteikė netgi tam tikrų dividentų. Ne tiek nusipelnytų, kiek pasisavintų, gudriai pasivogtų.

Kas išdrįsta jų atsisakyti, tam idealistu būti lengva.

Lengva, tačiau beveik neįmanoma.

O va atsiverčiu tą 1991-ųjų sausį pirktą „Bhagavadgytą“ – ir kone lygiai taip pat džiaugiuosi.

Ir kodėl?

 Vytautas Martinkus

Su šuneliu ir radijėle kišenėje

Kai prisimenu Sausio 13-ąją, sąmonėje sušvinta keli fragmentai – laužai ir arbata prie Parlamento, garsiakalbiais transliuojamos žinios ir kalbos, rūpestis ir viltis žmonių akyse, –  ribota jos regimybė, bet ir ja negalėčiau viešai dalytis ar manyti, jog ji galėtų būti reikšminga kitiems. Tai – labai individuali ir asmeniškai prasminga patirtis. Apie psichologines politines jos puses esu užsiminęs eseistinėje apysakoje „Šuns mazgas“, nors anų keliolikos eseistinių sakinių negalėčiau vadinti tikra tos dienos refleksija. Nežinau, ar tokia kada nors rasis mano rašymuose.

Kartais pastebiu, kad ir kitų Lietuvos prozininkų kūriniuose retokai teužtinku tos dienos vaizdų. Žinau, kad kai kas anuomet rašė dienoraštį. Vadinasi, ir jis nepadeda? Kodėl?

Matyt, prisiminti egzistencines situacijas yra labai sunku. Juk tai – moralinis pasirinkimas. Laisvė prisiminti: ir ką, ir kaip.

Ar sąžiningai elgeisi? Gal suklydai, o šiandien nenori to pripažinti, arba geidi ką nors pakeisti? Gal įvyko kažkas, ką puikiai įsidėmėjai, bet nenorėtum prisiminti? Arba nežinai, ko negali prisiminti (nebent talentingi psichoanalitikai padėtų)?

Pavartęs lentynose ir dėžėse sukrautus senus leidinius ar rankraščius, be abejonės, rasčiau autentiškų 1991 m. Sausio 13-osios dokumentų. Anomis dienomis aš gėrėjausi mūsų kolegų rašytojų ir žurnalistų operatyviais tekstais, raginčiau juos saugoti ir branginti, „vartoti“ kaip vaistus nuo daugelio dvasinių ligų, kurios šiandien puola ar nesitraukia nuo mūsų.

Aną Sausio dieną nieko asmeniškai nefilmavau, nefotografavau, nebuvau ir ten, kur kaupėsi ir prasiveržė juodžiausios grėsmės – Parlamento rūmuose, televizijos studijoje ar prie pat jos bokšto Vilniuje, Kauno radiofone ir prie radijo  bangas spinduliuojančios galingiausios antenos Sitkūnuose. Tad neturėčiau ir negalėčiau ieškoti savo atminties slėpinių tose anos nakties ar dienos visai Lietuvai itin šventose vietose. Nebent, kaip sakyta, galėčiau pasiklausti sąžinės: ar negalėjau būti drąsesnis, daugiau ką padaryti?

Vis dėlto ieškau „Metams“ pažadėtų žodžių. Gal sakyčiau, jog aną šeštadienį, kuriuo prasidėjo anas sekmadienis, tiktų pavadinti (pagal Penkiaknygės pradžią) Chaoso sugrįžimu. Po šeštosios dienos visų Lietuvos kūrinių laukė ne sekmadienio poilsis, o išbandymas  pirmapradėmis jėgomis. Jų buvo labai daug, ir tai ne vien sovietiniai tankai bei kariai. Iš sugrįžtančio Chaoso lyg iš molio vėl reikėjo lipdyti save ir kitus. Chaoso įtampa grasė viskam ir radosi anksčiau nei „atėjus vakarui, ir išaušus rytui, šeštajai dienai“. Chaosas – pilkos, gal ledo spalvos ir, jeigu nesi dailininkas, sunku ją vadinti rojaus spalva.

Tą naktį nebuvau sužeistas, asmeniškai nepatyriau brutalios Chaoso jėgos, nes nenuvažiavau prie TV bokšto, nestovėjau neatsitraukdamas iki pat ryto prie Parlamento, tačiau paprastose tą naktį man reikšmingos realybės formose – lagaminėlyje su knygomis, rankraščiais ir dokumentais, termose su kava, žibintuvėlyje, rankiniame laikrodyje – liko mano (ir gal kitų) nerimas, dramatiškas išgąstis, sutrikimas, o vėliau, atrodo, niekuo nepagrįstas tikėjimas – išsilaikysime.

Metafizinius tos nakties patirties ženklus nujaučiu esant.

Tebeturiu juodą plastmasinę dėžutę – kišeninę radijėlę Philips, kurią per vieną kelionę nusipirkau oro uoste. Tiesa, dabar retokai ją paliečiu. Sąjūdžio metais daugelis nesiskyrė su radijėlėmis. Dienomis neišjungdavo jų. Menu, panašią, tik ne Philips’ą, nešiodavosi ir Juozas Aputis.

Kai Tryliktosios naktį pravėriau namų duris, Eglė Bučelytė vedė tiesioginį reportažą iš TV studijos, į kurią jau veržėsi sovietų kariai. Kai užgeso ekranas, gyva liko tik tas Philips’as. Tiesa, dar veikė ir telefonas, kuriuo atsiliepė Petras Dirgėla… Dabar mudviem jau paaiškėjo, kad nei rašytojų, nei kitų intelektualų laiškas, prieš dieną ar dvi rašytas Michailui Gorbačiovui, nieko nereiškia Chaosui sugrįžtant.

O juk dar labai tikėjau rašto, žodžio jėga. Ir tą šeštadienio rytą vėl prisėdau prie rašomojo stalo. Naktį buvau parašęs esė. (Pavadinau ją „Dvasios pasiuntinių keliu“ su trumpu Sausio 13-osios post scriptum; „Metai“ ją atspausdino 1991 m., Nr. 3.) Paredagavau ją, širsdamas ant savęs, kad nemoku mąstyti ir rašyti paprastai: be metaforų ir užuominų į kitas realybes nei kasdienė. Menu, dvasinė įtampa buvo aukšta. Ją  padidino ne tik karinė padėtis, bet ir prieš mėnesį (gruodžio 14–15 d.) įvykęs rašytojų suvažiavimas: daugybė laisvės, sąžinės ir politikos („Ar tu su Lietuva?“) klausimų sukosi po šio kūrėjų susirinkimo mentalinėje Rašytojų sąjungos būstinės, kurioje praleisdavau daugiau laiko nei namuose, erdvėje.

Esė polemizavau su Vytautu Kubiliumi dėl rašytojų „savisaugos instinkto“, paaštrėjusio karinės padėties akivaizdoje: nepatikėjau, kad mano bendravardis yra teisus, sakydamas, jog iš išgąsčio rašytojai per suvažiavimą atmetė „ištikimybės Lietuvos valstybingumui rezoliuciją“. Labai rūpėjo, kad Rašytojų sąjungos balsas būtų girdimas visur ir visada, kur sprendėsi Lietuvos likimas. Buvo žodžių tikrumo ir jų tikrinimo metas. Ne tik viešas, bet ir pačioje rašytojų bendrijoje. Ne tą žodį ištarsi ar parašysi, būsi neišgirstas ar nesuprastas. Dažnai neišmanydavau, kaip pradėti kalbėtis su pašnekovais. Klausimai sukosi ratu. Ką (ir kaip) daryti? Kas šią valandą būtiniausia? Nuoširdus atsakymas buvo svarbiausia, tačiau kas žino, ar nuoširdus tada būdavo kiekvienas – ypač viešai – ištartas žodis?

 (Šeštąją) dieną Rašytojų  sąjungos durys irgi buvo atviros. Ūkvedys Lionginas Pašluosta, rodos, jau krovėsi į automobilį dokumentus, kuriuos sutiko priglausti slaptavietėje savo sodyboje. Vidurdienį ir popietę su daug kuo susitikau (vėl ir vėl kalbėjausi!), o temstant su namiškiais – abiem dukromis, žmona ir šuneliu Ukviu – vėl patraukėme Parlamento, Aukščiausiosios Tarybos, link. Mačiau: tą dieną ne vienas rašytojas visą dieną suko ratus aplink Parlamentą, nueidamas ir vėl sugrįždamas. Kiti nesitraukė nė žingsnio iš pasirinktos vietos… Nemanyčiau, kad mano matyti vaizdai – išskirtiniai. Apie juos – labai panašius – daugelis parašė. Tik paminėčiau, kad jaunų žmonių (dukrų) savarankiškumas (bėgti ten, kur jie, patiems apsisprendus, labiausiai reikalingi), žmonos Violetos įtikėjimas į savo žodžio galią (ji paliko mane šunelio globai, o pati ėmėsi auklėti akivaizdžiai aukšto rango, nežinia ko prie bibliotekos laiptų stoviniuojančius sovietų kariškius: vis klausė, nesulaukdama atsakymo – nejau jūsų kariai šaudys į savo motinas?) neatrodė nesvarbūs. Kiekvienas turėjome savąjį tos dienos (vakaro, nakties) likiminį vaizdinį ir buvome atsakingi už jį asmeniškai.

Tiesa, vaizdiniai trūkinėjo, jie neturėjo pabaigos. Artėjant vidunakčiui jau nebemačiau namiškių. Būdamas tarp žmonių, ne itin ir jaudinausi. Atrodė, jie yra tarp kitų. Su kitais. Sutikau daug pažįstamų iš Kauno. Pagalvojau, kad architekto Jurgio Vanago susapnuotas dvimiestis tapo tikrove. Arba – tvirtove.

Sunerimęs erdelterjeras tempė mane Gedimino prospektu.

Ką juto jis? Nuo mažens jis paniškai bijojo fejerverkų ir tikrų šūvių.

Grįžkime prie radijo metafizikos, prie Philips’o. Mažos juodos dėželės su FM, MW, LW ir net šešetu SW diapazonų. Šiandien užtenka FM, o anuomet visi žinojo: tik trumposios bangos – išsigelbėjimas. Sovietiniais laikais jomis atskrisdavo „Amerikos“ ir kiti laisvi Vakarų balsai. Mokykloje pats konstravau radijo aparatus ir menu, koks buvo džiaugsmas, kai pagaliau susivyniojau ne tik ilgų ar vidutinių, bet ir trumpų bangų kontūrus – rites. Savaime aišku, prie jų reikėjo ir kitokio – lempinio stiprintuvo. Nešdavau tėvui ausines, kai tik per traškesį ir švilpesius išnirdavo neįtikėtinai toli esančių radijo stočių šaukiniai. Paskui atsirado ir „audionas“ – stiprintuvas su „tetrodais“ vadinamomis lempomis ir garsiakalbiu. Susimontuoti kišeninę radijėlę – vėlyvesnis, daug sunkesnis, bet paauglį viliojantis darbas. Ak, nesakau, kad mėgėjo darbai gali prilygti radijo fabrikų produkcijai… Taip, ilgai buvau radijo fanas. Studijuodamas karinėje katedroje buvau pramokytas sovietinės radijo lokacijos. Paskui palengva „viską viską pamiršau“.

Tą naktį Philips’as buvo puikus. Pasaulis kišenėje. Radijėlė transliavo kareivių apsuptą Kauno radiofoną, Aukščiausiosios tarybos pranešimus, tolimas radijo stotis, kurios ką nors jau žinojo ir sakė apie Lietuvą. Kur ėjau ar važiavau, neišjungiau jos, tarsi tai, ką išgirsdavai iš eterio, buvo svarbiau už žmonių veidus ir kalbas prie barikadų bei laužų.

Sausio 14-osios vakarą, kai Rašytojų sąjungos posėdžių salėje susirinkę valdybos nariai rašė ir pasirašė jiems itin prasmingą ir širdingą Dokumentą – viešą moralinį įsipareigojimą būti su Nepriklausoma Lietuva, kad ir kas jai atsitiktų karinės okupacijos atveju (tą, anot V. Kubiliaus, tautos lauktą nesulauktą politinės ištikimybės rezoliuciją), įjungta mažutė radijėlė stovėjo čia pat, šalia pačių svarbiausių popierių ant stalo.

Šiandien ji įkišta tarp kitų mano kolekcijos prieškarinių radijo imtuvų – didelių ir sunkių telefunkenų, filipsų, tefagų, markonių.

Ši radijėlė, kaip užsiminiau pradžioje, man daugiau nei daiktas. Kartais deduosi ją į kišenę, eidamas pasiklausau šiuolaikinių Seimo posėdžių. Prisipažįstu: klausydamasis nervinuosi ne mažiau, nei anais istoriniais metais. Kažkoks pernelyg pažįstamas Chaoso keliamas triukšmas. Iš kur jis po dvidešimties metų? Ne kiekvienąsyk, bet būna: kai paliečiu matinę radijėlės plastmasę, sukinėju jos garso ir bangų derinimo rankenėles ir, atrodo, pirštais čiupinėju Sausio tryliktosios regimybę. Bent jau tą jos dalį, kuri buvo prie parlamento. Regiu laužų liepsnas, ir – žmones, žmones, žmones.

Juk nieko kito ir nebuvo tą naktį. Tik žmonės. Labai įvairiais veidais. Dauguma – be jokių kaukių. Pilni  nenusakomos valios ar jėgos.

Manyčiau, kad jų dvasinė anos Dienos energija nėra išnykusi.

Kur ji šiandien, kokioje mūsų regimybėje – mįslė. Nemanau, kad ji – neįmenama.

 Valentinas Sventickas

Nuo namo, kuriame gyvenu, iki žemės lopinėlio, priglaudusio Sausio tryliktosios aukas, tėra keli šimtai metrų. Tai veikia. Dažnai vaikštau po Antakalnio kapines. Kai sustojame prie memorialo su ketvirtų metų anūku, sunkiausia atsakinėti į jo klausimus. Apsimeta suprantantis atsakymus, bet labiausiai jam rūpi, kad degtų žvakelės.

To sausio tomis dienomis žmona karščiavo, buvo kankinama neaiškių baimių. Tryliktosios vakarą, sužinojęs, kas vyksta, išeidamas iš namų dėl viso pikto pasakiau, kur padedu inteligento pinigėlius, dokumentus. Kai stovėjau Antakalnio gatvėje, svarstydamas, kaip pasiekti miesto centrą, mačiau tylų bruzdėjimą aplink vieną namą Sapiegos gatvėje (tada gal dar Suvorovo?), kuriame veikė kažin kokia kariška įstaiga. Buvo nejauku, jaučiausi stebimas. Prie stotelės, kai pakėliau ranką, stabtelėjo žmonių pilnas nemažas nušiuręs autobusėlis. Važiavome tylėdami. Taip pasiekiau aikštę prie Aukščiausiosios Tarybos ir buvau ten su visais. Nerimo, grėsmės, ryžto aikštėje. Jausmas – kas bus, tas bus, nesitrauksime. Liko atminty šiurpinantis gaudesys, kai artėdavo šarvuočių kolona. Rodos, ryte pravažiavo didžiausia.

Aukos jau buvo sudėtos.

Dėl to toliau pasakoti asmeniškus potyrius ir įspūdžius nejauku, lyg ir netinka. Daugelio jie bus panašūs. Kokie tų, kurie ėjo į mirtį, – nesužinosime. Turbūt ne aš vienas štai ką tuomet galvojau: ne šiaip sau buvo smogta visų pirma Spaudos rūmams, paskui Lietuvos radijui ir televizijai. Laisvas žodis tada labai daug reiškė. Skaitau Romualdo Ozolo to laiko dienoraščius (knyga „Aušros raudoniai“), o juose vis: parašiau, kalbėjau, reikėjo pasakyti…

Supratęs, kad asmeniškumus turiu pasilikti sau, pabandžiau prisiminti, ką 1991-ųjų sausį darė rašytojų bendruomenė. (Šįkart ne apie tai, ką kalbėjo, rašė, veikė kiekvienas atskirai.) Nežinau, ką dabar apie tai pagalvosite, bet tada kūrybos žmonių ir organizacijų laikysena tikrai buvo svarbi.

Susiradau Lietuvos rašytojų sąjungos (toliau – LRS) valdybos 1991 m. sausio 10 d. posėdžio protokolą. Svarstyti tąsyk normalūs organizacijos reikalai (žurnalo „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus rinkimai, Literatūros fondo tarybos idėjos ir kitkas), bet protokolo paskutiniame puslapyje fiksuojama štai kas: „Valdybos posėdis nutraukiamas, gavus žinią, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai atsiųsta ultimatyvi TSRS prezidento M. Gorbačiovo telegrama“ ir t. t. Nutarta skubiai parengti LRS kreipimąsi. 18 val. jis aptartas, priimtas, susitarta išplatinti: Lietuvos TV, agentūrai ELTA, spaudai. Tekstas:

LIETUVOS RAŠYTOJŲ KREIPIMASIS Į VISUS
LIETUVOS ŽMONES

Mieli Lietuvos žmonės! Išgirdę Tarybų Sąjungos prezidento M. Gorbačiovo ultimatyvų kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą nedelsiant atstatyti TSRS Konstitucijos veikimą Lietuvoje, pareiškiame: nė viena svetima valstybė neturi jokios teisės primesti savo Konstitucijos kitai valstybei, turinčiai teisinį nepriklausomos valstybės statusą ir savą Konstituciją.
Labai skaudu, kad mums su jumis tenka išgyventi antrosios okupacijos grėsmę. Pirmoji išmokė mus kantrybės, stoicizmo, ryžto ištverti ir tikėti Lietuvos atgimimu. Tikėjome ir tikime juo ir dabar.
Remkime Lietuvos Respublikos vadovybę, tą, kuriai patikėjome Lietuvos likimą šią sunkią valandą.
Būkime tvirti, priešinkimės visomis savo dvasios jėgomis.
Tiesa mūsų pusėje.

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba
1991 m. sausio 10 d.

LRS valdyba, žinoma, susirinko ir 1991 m. sausio 14 d. Buvo jau vakaras, slegiančios žinios nupilkinusios veidus. Nusprendėme paskelbti tokį pareiškimą:

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS VALDYBOS
PAREIŠKIMAS

Jei TSRS karinės jėgos brutalia prievarta nutrauktų teisėtai išrinktos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės veiklą ir bandytų sukurti bei primesti kolaboruojančias valdymo struktūras, Lietuvos rašytojų sąjunga laikysis tokios pozicijos:

1. Lietuvos rašytojų sąjungą gali paleisti tik jos suvažiavimas. Bet koks kitas jos reorganizavimas arba likvidavimas bus neteisėtas.
2. Lietuvos rašytojų sąjungos nariai lieka ištikimi Lietuvos nepriklausomybei ir nebendradarbiauja su jos priešais.
3. Lietuvos rašytojų sąjunga orientuojasi į lietuvių kultūrinės ir dorovinės rezistencijos tradicijas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys jas tęsia laisvai apsispręsdamas.
4. Okupacinės valdžios įsteigtą rašytojų sąjungą ar draugiją laikysim organizacija, išdavusia lietuvių tautą.

Vytautas Martinkus, Juozas Aputis, Jonas Avyžius, Rimantas Černiauskas,
Viktorija Daujotytė, Petras Dirgėla, Antanas Gailius, Sigitas Geda,
Aleksandras Krasnovas, Marcelijus Martinaitis, Jonas Mikelinskas,
Algimantas Mikuta, Petras Palilionis, Kornelijus Platelis,
Vytautas Rubavičius, Valentinas Sventickas, Albertas Zalatorius

1991 m. sausio 14 d., Vilnius

 

Pasirašė jį ne tik dalyvavusieji skubiai sušauktame posėdyje (mūsų buvo dešimt), bet ir spėjusieji netrukus ateiti arba pritarusieji telefonu. Buvo nutarta pareiškimą paskelbti spaudoje ir nedelsiant perduoti radijui. Taip ir padarėme.

Pirmininkas V. Martinkus teiraujasi susirinkusiųjų, kaip elgtis su LRS rašomosiomis mašinėlėmis, kopijavimo aparatais, dokumentais. A. Zalatorius sako, kad protokolus „būtų neblogai kur išnešti“, kad jų ir technikos buvimo vietą turį „žinoti 2–3 žmonės“. V. Rubavičius papasakojo apie spaudos leidimo galimybes. (Spaudos rūmai jau buvo užimti.)

Jeigu teisingai prisimenu, dėl rašomųjų mašinėlių, dauginimo technikos ir „jautrios“ dokumentacijos kartu su V. Martinkum ir P. Dirgėla jau buvom susitarę anksčiau. (Dabar, kai žinote, kaip visa klostėsi toliau, galite iš to juoktis, bet tada toks elgesys neatrodė naivus.) Tada pasakiau pusjuodį juoką, kad reikalui esant galėčiau profesionaliai organizuoti Rašytojų sąjungos rūmų apsaugą, nes tokia buvusi (dvejus metus) mano karinė specialybė – ypatingos svarbos objektų apsauga.

Dėl dokumentų, visokių protokolų. Reikia priminti, kad LRS būstinėje jau nuo 1988 metų (gal ir dar anksčiau) vyko daugybė nepriklausomybinių pokalbių, viešų ir ne, taigi pradėjo smelktis žinios apie režimo sargybinių sudarytus „negerųjų“ sąrašus. Kaip gali egzistuoti toks sąrašas be pirmininko, už viską atsakingo? Dėl to V. Martinkus buvo parašęs vieno egzemplioriaus pareiškimą ar įsakymą, kas (tai Vytautas Kubilius) turės eiti pirmininko pareigas, jei jis bus „supakuotas“.

Į LRS būstinę ateidavo žmonių iš kitų šalių – paklausinėti, paguosti, buvo atnešusių aukų – spaudai, palaikyti žuvusiųjų šeimoms. Prisimenu, kaip nunešiau Kavoliukų šeimai, ką ir sakyti, įspūdžiai likę.

Atminty tebėra pašarvotų žuvusiųjų lankymas, laidotuvių procesija, vėliau Vilniaus sporto rūmuose surengtas literatūros vakaras „Gyvuosius šaukiu, mirusius apraudu“.

Pakartosiu Justino Marcinkevičiaus žodžius, pasakytus Arkikatedros aikštėje atsisveikinant su žuvusiaisiais 1991 m. sausio 16 d.:

„Sakau, kokie mes stiprūs, kai mano ranka tavo rankoje, o tavo ranka – jo rankoje. Šitoje visą Lietuvą apkabinusioje rankų grandinėje amžinai jausime ir jų, žuvusiųjų, rankas, jie stovės kartu su mumis, kaip tą sausio 13-osios naktį, prieš tankus ir automatus, prieš tamsą ir smurtą, prieš begėdišką melą ir šmeižtą.“

Ką pasakyti dabar?

Visada yra dėl ko susikabinti rankomis ir suglausti pečius.

Romas Gudaitis

Į ledą sušalo rūstybė

Manęs dažnai klausinėdavo, kodėl nesu linksmas, kai aplinkui tiek džiaugsmo. Tą mirtiną, širdį stingdančią grėsmę jaučiau dar gerokai prieš sausį. Darbo Maskvoje patirtis skaudžiai sklaidė iliuzijas, kad mus paleidžia iš savo nagų geruoju. Vakarai – tai geriausiai rodė du ilgi susitikimai su JAV ambasadorium J. Metlocku – lūkuriavo ir aiškiai bijojo imperijos griūties. Mus – „radikalus ir separatistus“ – liūliavo paramos pareiškimais ir tai kėlė nelinksmas asociacijas su pokariu, kai „parama“ sužlugdė rezistencijos viltis. Pasitaikė keletas gerų progų iš arti atidžiai įsižiūrėti į tartiufišką perestrojkos tėvo figūrą – sužavėtiems Vakarams stebint, šis žmogus žaidė dvigubą žaidimą demokratija, ir tik jo rankose buvo galia panaudoti jėgą, aišku, vaizduojant viską taip, kad jėga panaudota prieš jo valią, jam nežinant. Kartą M. Gorbačiovas prisipažino mėgstąs L. Bethoveną, ir aš iš karto prisiminiau Rusijos ir kitų tautų laisvės duobkasį, konclagerių išradėją, kuris, kaip žinome, labai mėgo „Apasionatą“. „Apasionata“ ir tratata, mirtis buržuazijai – jie ne veltui mėgsta klasikinę muziką, šmėkštelėjo mintis. Taikūs, romantiški Nepriklausomybės idealai – ir Afganistane, Tbilisyje, Sumgaite kraujo paragavusi karinė mašina: kas ką? Dainuojanti revoliucija – ir budelio su kirviu šmėkla…

Ramindavau žmones audringuose susitikimuose Kazlų Rūdoje, Marijampolėje, tėviškės kaimuose ir miesteliuose. Taip elgtis privalėjome visi ir visi neįtikinamai raminom. Persekiojo bloga nuojauta, smegenis įkaitintu geležies virbu vėrė viena vienintelė mintis…

Vėlų rudens vakarą po oficialaus Prezidiumo posėdžio – paprastai jie vykdavo Konstitucijos salėje – susirinkome bibliotekos patalpose: buvo manoma, kad tarp knygų lentynų yra vienintelė vieta, kur neprikaišiota pasiklausymo aparatūros. Iš V. Landsbergio tada pirmą kartą išgirdome, kad, karine jėga išvaikius parlamentą, mums tektų dirbti nelegaliomis sąlygomis. Pasitarimas buvo slaptas, jokio pėdsako apie tuos planus neliko – kaip ir daugelio dokumentuotų neišvengiamai būtinų sprendimų tomis lemtingomis dienomis. Beje, nemaža ano meto nuotaikų, idėjų, diskusijų atspindžių galėtų atskleisti Prezidiumo posėdžių stenogramos (pamenu, vyko įdomūs, aštrūs ginčai dėl ordinų, medalių). mano skeptiškos abejonės dabar išsipildė su kaupu: visas Prezidiumo archyvas mįslingai dingo, o kartu pranyko ir svarbūs istorijos šaltiniai. Net neabejoju, kad jie atsiras – duok Dieve, kad būtų publikuojama viskas be kupiūrų ir tendencingo parinkimo.

Bemiegės naktys kabinete antrame aukšte – tiesiai prieš absurdu tapusį fontaną… Suplaukusios žmonių minios iš visos Lietuvos, susijaudinę balsai, nerimastis, žmonės, susikibę už rankų, juosia Parlamentą… Šarvuočių kolonos, traukiančios į Šiaurės miestelį – tuneliu, pro rūmus, visiems matant, įbauginimui. Incidentai tai ten, tai šen… dar tik preliudija, ir ūmai – prasidėjo!..

Parlamento rūmuose prietema… Klaidžioja žvakių liepsnelės, tylūs sukrėstų žmonių balsai… Prie rūbinės paišini, paraku atsiduodantys vyrai pasakoja apie televizijos bokšto šturmą… Pirmos baisios žinios apie žuvusius ir sužeistuosius, žinia veja žinią, skaičiai kraupiai keičiasi – tik vėliau paaiškėja, kad žuvo Loreta Asanavičiūtė, gyvenusi kaimynystėje, Karoliniškėse. Vieną žiemą kažkokiu reikalu teko lankytis ir kalbėtis su jos motina… Ir protą, jausmus paralyžiuojanti mintis – nepavyko, nepavyko išvengti nekalto kraujo praliejimo, visa, kas siaubingiausia, – jau nebe žmonių, ne mūsų valioje, žudynėmis jie jau atakavo visų mūsų širdis ir išdraskė žaizdą, to pakeisti jau negali niekas – ir sielvartas užgriūva dabar aukų artimuosius, mus visus, Lietuvą… Užtemdytuose rūmuose dangstomi langai, kraunami pirmi smėlio maišai… Bet kurią akimirką laukiama sraigtasparnių ir desanto ar šaudymo nuo Žvėryno pusės, aikštę supančių namų stogų – esame puikus taikinys, rūmus projektavę broliai Nasvyčiai net nesapnavo, kad čia prireiks tvirtovės… Rikiuojasi pirmi savanoriai, skamba priesaika, aidi komandos… Daugelis vyrų godžiai traukia cigaretę po cigaretės, o čia pat, laiptinėse ir užkaboriuose, iš benzino kanistrų pilstomi į butelius „Molotovo kokteiliai“… Mums išdalijamos dujokaukės, matuojamės jas, iš tarnybos armijoje žinau, kad jų prasti filtrai…

Susirenkame salėje, prasideda posėdis, esame valdžia, tad neturime teisės pasiduoti panikai. Visi šie vaizdai gyvi atminty, kartais blyksteli iš pasąmonės koks nors primirštas. Ir pasididžiavimas apima, begalinis pasididžiavimas, kad buvome vieningi. Tomis dienomis rūmuose filmavo ne tik žurnalistai, bet ir žymiausi Lietuvos kinematografininkai. Esu įsitikinęs, jiems geriausiai pavyko įamžinti tą vienybės ir susitelkimo nuotaiką. Ir Robertui Verbai, mielam, genialiam, mirtinai sergančiam, iki paskutinio atodūsio sunkios „Konvaso“ kameros iš rankų nepaleidžiančiam – taip pat. Begalinis Lietuvos žmonių nuoširdumas sušalo tomis dienomis ir naktimis į rūstybės upių ledą. Laužuose liepsnojo viltis atsilaikyti.

Kaip ir didžioji kolegų dalis iki vasario 9 d. plebiscito gyvenau rūmuose. Lemtingą naktį ir vėliau turėjau daug jėgų, buvau aktyvus, matyt, teisybė, kad bet kuris žmogus mirtino pavojaus akivaizdoje pasitelkia pagalbon tokius fizinius ir dvasinius jėgų resursus, kokių neįsivaizdavo turįs. Rašėme, redagavome dokumentus, įpratome prie pasaulinio garso ir viešumos šurmulio, draugavome, bendravome su užsienio parlamentarais ir žurnalistais, pasiskelbusiais gyvu skydu dėl solidarumo, buvome viena nelaimės ir tvirtybės sutelkta, suvienyta šeima.

Tame visuotiniame troškime gintis ir apsiginti būta tragikomiškų dalykų. Šalia automatų, pistoletų, kitų tinkamų šaudyti ginklų pasitaikydavo prieštvaninių, savadarbių šautuvų. Buvo pyškinama rūsiuose. Stigo elementarios tvarkos, karvedžiais pasijuto žmonės, kurie ne tam buvo sukurti. Tačiau menki juokai, kai lenktyniaujama, kas išmoningiau užminuos, kas užmaskuos sprogmenis, nepranešdamas gynybos štabui. Būta ir kitokios saviveiklos – ne iš blogos valios, tiesiog trokštant „praturtinti“ gynybą. Tai galėjo visiems skaudžiai atsiliepti – ačiū Dievui, išvengta susisprogdinimų, ir minos ant stogo nedriokstelėjo. Kitos galimos nelaimės taip pat prašvilpė pro šalį. O šalia gardžiausio maisto kalnai, nuoširdūs raginimai vaišintis – kaip paaiškinsi kokiai močiutei, kad jos nuostabiai kvapnų skilandį dėl nemigos kremti atbulais dantim, kad naminė duona tau lyg su pjuvenom…

Antrą kartą po Atgimimo pajutau tautos dvasios galybę. Tos visos dienos ir naktys susiliejo į vieną, pakako jėgų visiems darbams ir visi jie buvo vienodai svarbūs.

Rūmuose būta ir įtarinėjimų, ir kurstymų skaidyti vienybę. Tai skaudi tema, bet jos nutylėti neturiu teisės. Sausį prasidėjo imperijos agonija, mūsų laisvės priešams labai reikėjo, kad po jų pralieto kraujo kraują lietų patys lietuviai: kerštaudami, suvedinėdami sąskaitas ir įtarinėdami. Tarp mūsų buvo karštų galvų, nemąstančių, žmonių be sąžinės ir aiškių provokatorių. Česlovas Kudaba sausio dienomis eidavo į parlamentą pro savo portretus ant barikadų išbadytom akim ir net neklausdavo kodėl, už ką, tiesiog tylėdavo. Galbūt tas piktavalis mūsų brolis ir puikuojasi kokiu medaliu, seniai jau pamiršęs, kaip užsimojo smogti paskutines dienas gyvenančiam tauriam žmogui. Sausio rūstumą iš pat pradžių mėginta pakreipti niekšiška brolžudiško keršto saviesiems linkme. Kur ir kokie mes šiandien būtume, pasidavę toms provokacijoms? kokie iškilmingi paminėjimo ritualai vyktų Nepriklausomybės aikštėj Pilėnams pagerbti, kokios būtų sakomos kalbos, kaip dėtų gėles kokia nors brolžudiška ranka?

Jeigu ne mes, tai jūs… Dievuli brangus, šnekos ir šnekos, kad kažkas gynė labiau, kad brolija aukščiau už draugiją, ir atvirkščiai, kad kažkam labiau reikia Sausio 13-osios medalio, o kažkas jo visai nesulaukė! Ir į šias pseudopatriotinės ritualinės mugės aistras, kaip privalomą duoklę atidavus pagarbą žuvusiesiems, mes verčiami žiūrėti, kadangi nuskriaustųjų, pasižyminčių, atleiskite, kokčiomis pretenzijomis, nemažėja. Kol tos juokingos varžybos vyksta, mums belieka sugrįžti į tikrosios istorinės tiesos, tikrosios vienybės akimirkas.

Nerimas, ar viską teisingai padarėme, ar negalėjome išsaugoti gyvybių, lydės tų įvykių dalyvius iki paskutinio atodūsio, net jei žudynių kaltininkai susilauktų teisėto atpildo. Daug širdžių neatlaikė – ar ne laužai ir barikados buvo paskutinis vaizdas, kurį regėjo Vytautas Rimkevičius?

Mano bičiulis nuo universiteto ir gyvenimo studentiškame „Taure“ laikų, lituanistas, plačios erudicijos žmogus Algis Prapiestis tomis dienomis ir naktimis redagavo dokumentus, kad tik juose rastųsi kuo daugiau lietuvių kalbos gražumo. Tai iš čia, iš tų rūsčių naktų Algio redaguotos Konstitucijos kalbos lakumas ir vaizdingumas. Šio kuklaus žmogaus darbas gynė Nepriklausomybę nė kiek ne mažiau nei ginklas. Jau dešimtmetis, kaip Algio nebėra tarp mūsų, o jo Sausį pradėtas ir vėliau užbaigtas darbas gyvas – įsiskaitykite Konstituciją!

Tokių žmonių – šimtai, tūkstančiai, jie sušildo tautos dvasią ir sielą, visus prie atgimimo laužų besiglaudžiančius.

Ir visi jie – išėję, gyvieji – brangūs kiekvienam Sausio gėlą ir didybę išgyvenusiam TAVO, MANO BROLIUI.

Liudvikas Jakimavičius

Sausis

Kaip šiandien prisimenu, 1991-aisiais gal sausio septintą ar aštuntą 13-uoju troleibusu važiuoju iš Žirmūnų į Vilniaus centrą. Troleibusas sustoja Kalnų parko stotelėje ir kitoje Neries pusėje prie Sporto rūmų matau didelį mitingą. Tyčia išlipu, žiūriu ir klausausi. Mitinguoja pikta ir įtūžusi „Jedinstvo“, mojuoja raudonom ir sovietinėm Lietuvos vėliavom. Žmonių tikrai labai daug, ir kraupiai revoliucingos kalbos per galingus garso stiprintuvus girdimos abiejose Neries pusėse. Tvilktelėjo mintis, kad šitas iš butelio paleistas gaivalas atgal į butelį nebesugrūdamas ir amžiams gali palaidoti mūsų Nepriklausomybės iliuzijas.

Tada neturėjau laiko rašyti dienoraščių, ne tas buvo galvoj. Rytais atvažiuodavo žiguliuku mano vaikystės draugas ir mes sukdavome po Vilnių ratus: nuo Spaudos rūmų iki LRT, po to žemyn iki Parlamento, iki Šiaurės miestelio ir atgal. Tomis dienomis daugiausia prabūdavau prie Parlamento. Anksti ryte ten susitikdavau su Henriku Čigriejum. Jis į budėjimą ateidavo su portfeliuku, į kurį buvo įsidėjęs juodos duonos, lašinių, cibulio ir mažą plėčkelę. Kur buvęs, kur nebuvęs prisijungdavo ir Juozas Aputis, Vytautas Narbutas, Donatas Katkus. Visi šnekučiuodami sukdavome ratus apie Parlamentą. Kiek prisimenu, tuomet nebuvo labai šalta, labiau drėgna, ir kai jau ta drėgmė imdavo sukti sąnarius, J. Aputis sakydavo: „Ką jau dabar čia vaikštom, eikim į „Pergalę“.“ „Pergalės“ redakcija buvo visai šalia Seimo rūmų, Gedimino prospekte. Ten atskiruose kabinetuose sėdėjo Ramūnas Klimas, Vladas Šimkus, Antanas Ramonas, Gražina Gedienė, redaktorės ir korektorės. nusimetę paltus susėsdavome kokiam pusvalandžiui, atšildavome, šnekėdavomės ir atgal prie Parlamento.

Tame „dežuravime“ visko buvo: ir baimės, ir kiškiško išgąsčio, ir smagių dalykų. Name prieš Parlamentą gyveno ir tebegyvena toks mano tolimas giminė, laptevietis, dievdirbys ir puikus prozininkas Ričardas Vaicekauskas. Jo namai per Sausio įvykius buvo tapę visų mūsų forpostu, rusiškai šnekant – „prochodnoj dvor“. Ketvirtame aukšte, virtuvėje, dideliuose katiluose garuodavo verdama kopūstienė su šonkauliukais, kuri po to buvo nešama į aikštę ir dalijama budėtojams. Tuo pat metu dirbo ir kiti analogiški saviveikliniai maitinimo labdaringi „taškai“. Pavyzdžiui, šilutiškiai, kurių palapinės buvo prie pat Neries, prisivežė džiovintų kuojų ir karšių, o Kauno „mafija“ atbogino prie TV bokšto maišus ne iki galo pagamintų „Primos“ cigarečių. Prie TV bokšto jie dalijo ilgiausias pasaulyje cigaretes. Taigi mūsų Nepriklausomybė tapo kelione, siužetu, pasakojimu, vykstančiu tiesiog tavo akyse. Tačiau tvyrojo keista nuojauta, kad viskas akimoju gali žlugti, kaip žlugo Spaudos rūmų gynyba vandens žarnom, kur iš Kalašnikovo automato buvo peršautas jaunam vaikinukui žandikaulis.

Prisimenu vieną labai kinematografišką siužetą. Tankai važiuoja pro Parlamentą, kolona kyla link Konarskio gatvės, kur įsikūręs TV komitetas, žmonės ima grūstis prie gatvės, Žvėryno tilto prieigose. Viename tanke pro liuką išlindęs tankistas žvalgosi į minią. Staiga šalia manęs stovintis berniukas nusimauna savo vilnonę kepurę ir sviedžia ją į išlindusį tankistą. Tas pagauna kepurę ir kažkaip kvailai ironiškai pamojuoja ranka.

Sakau berniukui, – matai, praradai kepurę. Iš kur būsi?

– Iš Šilutės, – atsako jaunuolis.

Už valandos kitos prasidėjo labai rimti dalykai. Visi, stovėję prie Parlamento, matė bokšto pusėje blyksnius ir trasuojančių kulkų trajektorijas, girdėjo tankų salves. Po pusvalandžio nuo kalno pasigirdo J. Jarmalavičiaus ir M. Burokevičiaus komunistiniai audiotekstai, o čia, aikštėje, be pertraukos aidėjo Andriaus Mamontovo „Laužo šviesa“. atėjo pirmieji žmonės nuo TV bokšto. Pamenu vieną šoko ištiktą jaunuolį šviesia sukruvinta striuke, kuris nesustodamas pasakojo kraupius dalykus apie mėsmalę prie TV bokšto ir daugybę ten žuvusių žmonių.

Siaubas akimirkai tarytum sustabdė laiką, ir kai šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, prisimenu aną amžinybės matmenį įgijusį laiko segmentą, suvokiu, kad tai buvo kulminacinis taškas Lietuvos Nepriklausomybės byloje. Iki Sausio 13-osios nakties kartais atrodydavo, kad mes savo laisvės siekį tarsi repetuojam improvizuodami. Po šios nakties mūsų išsilaisvinimo byla iš istorijos tapo metafizika. Pralietas nekaltų žmonių kraujas tą repeticiją užpildė ontologiniu turiniu ir stebuklingu būdu Nepriklausomybė iš deklaracijos tapo kūnu.

Kornelijus Platelis

Ką aš veikiau Sausio 13-ąją?

Ne, tai ne dar viena paraiška Sausio 13-osios medaliui. Tą naktį negyniau nei TV bokšto, nei TV pastato, nei Seimo, kuris tada vadinosi Aukščiausiąja Taryba. Aš ją praleidau spengiančioje tyloje, su savo kolegomis stengdamasis kelti kuo daugiau triukšmo. Buvau tada Druskininkų miesto tarybos ir Sąjūdžio tarybos narys, kaip, beje, ir kiti mano kolegos, todėl dariau tai, ką privalėjau pagal mūsų pačių susidarytą grafiką. Tą naktį budėti prie televizijos bokšto ir Seimo užsakytais autobusais buvo išvažiavę kiti – didelis druskininkiečių būrys. Aplink Seimą vaikščiojau sausio 12-osios naktį ir turėjau ten vykti dar už dviejų naktų. Sausio 13-osios naktį grafikas man lėmė budėti Druskininkų pašto skyriuje. Kodėl pašto?

Nežinau, gal tokią idėją mums buvo įkalę į galvas rusiški filmai apie revoliuciją (juk atrodė, kad ją vykdome), o gal todėl, kad pašto ryšių sistema, mūsų supratimu, tada buvo geriausia ir turėjo pirmoji įspėti apie pavojų – link Druskininkų judančią sovietų kariuomenę. Budėti namie prie televizoriaus ar radijo imtuvo buvo truputį nesolidu – visi tai darė. Nors, blaiviai mąstant, jei jau tai kariuomenei būtų liepta užimti Druskininkus, ji tikrai važiuotų ne iš Vilniaus ar Kauno, o iš šalia Baltarusijoje esančios Gožos ir nei Lietuvos paštas, nei radijas bei televizija apie tai tikrai nebūtų galėję įspėti. Kaip vėliau sužinojome, tankai tą naktį Gožos poligone buvo išrikiuoti, bet nepajudėjo. Matyt, dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jų puolimas sustojo Vilniuje. Tiesą sakant, iš anos pusės tankų ir laukėme. Kaip nors priešintis galimam antpuoliui neketinome, tačiau mūsų savanoriai, pasinaudoję sunkia statybine technika, tą naktį skubiai užblokavo Gardino bei Ratnyčios kelius, kad kariuomenei būtų sunkiau judėti.

Miestelis skendėjo tamsoje. Tyla buvo tokia, kad atrodė, net ir norėdamas neįstengtum jos sudrumsti. Pašto budintysis skaitė knygą. Telegrafas ir telefonai tylėjo. Nei televizoriaus, nei radijo aparato toje patalpoje nebuvo. Aš knygos neturėjau, nes ketinau budriai eiti tarnybą, tad didvyriškai kovojau su snauduliu. Tai matydamas, budintysis pasiūlė važiuoti namo ir pažadėjo paskambinti, jei kas nutiktų. Dar kiek palūkuriavęs išvažiavau savo žiguliu į Ratnyčią. Kelias nebuvo ilgas, gal kokios penkios minutės, tačiau grįžęs radau televizijos transliacijos sukeltus ant kojų namiškius. Sovietų kariuomenės puolimas prasidėjo. Paprašęs žmonos paskambinti visiems tuo metu mieste buvusiems tarybos nariams (mobiliųjų telefonų tuomet neturėjome) ir pakviesti prie savivaldybės administracijos, buvusio vykdomojo komiteto, pastato, pats išskubėjau ten. Prie savivaldybės jau radau miesto tarybos pirmininką Zenoną Streikų, administracijos direktorių Vytautą Vaikšnorą, tarybos narius Vytautą Janonį ir Vytautą Valentukevičių, dar kelis druskininkiečius. Pasidalijome turimomis žiniomis ir svarstėme, kokių čia dabar imtis veiksmų. Jei sovietai pradėjo puolimą, žinoma, jie nesustos. Gal dar šiąnakt kariuomenės prigužės į Druskininkus. Tyla buvo tokia pati, dabar ji net erzino. Nutarėme įspėti žmones, įjungti sirenas. Civilinės gynybos sistema nebuvo išmontuota, tačiau sirenos įjungti nepavyko. Dar tebeveikiantis sovietinis saugumas buvo užblokavęs. Tada Z. Streikus paprašė mums lojalios policijos ir gaisrinės, kad pavažinėtume po miestą įjungtomis sirenomis. Tyla, gaubusi mus, pasirodė ne tokia jau neįveikiama. Prie savivaldybės susirinko gal šimtas žmonių. Darėme tai, ką jau buvome išmokę – pasakėme kalbas. Jų turinio nebeprisimenu, bet, manau, nesunku nuspėti. Daugiau nebuvo ką veikti. Žmonės išsiskirstė, o mes patraukėme link miesto tarybos, kuri tada buvo įsikūrusi viloje „Linksma“ prie Druskonio ežero. Ten pat kambarėlį turėjo ir Sąjūdis. Virš pastato plevėsavo mūsų dar 1989 m. iškelta trispalvė. Nutarėme kitą dieną surengti mitingą ir pakviesti pasisakyti sugrįžusius Vilniaus įvykių liudytojus.

Mitingas prasidėjo 13 valandą. Regis, buvo šeštadienis, bažnyčioje kaip tik pasibaigė pamaldos. Kalbėjome iš vilos „Linksma“ balkono, tačiau kalbos nebuvo linksmos, veikiau šiurpios: praėjusios nakties atsiminimais dalijosi nuo bokšto sugrįžę žmonės. Po mitingo susirinkome miesto tarybos patalpose ir pradėjome rengtis naujai barbarų okupacijai. Reikėjo paslėpti miesto tarybos antspaudą, dokumentus, rašomąsias mašinėles. Paskui dalijomės knygas. Miesto tarybos pirmininkas Z. Streikus nešė ir krovė į mano žigulio bagažinę Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomus, šitaip pavesdamas man artėjančios okupacijos laikotarpiu išsaugoti lietuvių kalbą.

Marytė Kontrimaitė

Aukščiau už viską buvo Meilė

Pradėjau budėti prie Aukščiausiosios Tarybos nuo sausio 8-osios. Anuomet, kai tik būdavom namie, laikydavom įjungtą televizorių, nes operatyviai transliuodavo visokias naujienas (ir – ne tik iš Lietuvos). Pamačiusi dėl kainų pakėlimo įniršusią rusakalbių „jedinstvininkų“ minią, kuri šturmavo Parlamento rūmus, užsimečiau rusiško stiliaus skarą, susistabdžiau taksi ir greit atsidūriau toje minioje. Pasikliaudama savo gera „sibiriokės“ tartimi, ėmiau garsiai šaukti: „Einam prie Ministrų Tarybos, tai juk vyriausybė pakėlė kainas, ten ta moteriškė kalta!“ Prisipažinsiu – išsireiškiau ne taip mandagiai, „liaudiškiau“. Suprantu, kad nerimtai elgiausi, bet man rūpėjo nors kiek pristabdyti puolimą. Apie mane kilo šioks toks bruzdėjimas, matyt, kai kas abejojo. Tačiau tuoj buvau demaskuota: „Neklausykit, tai „sąjūdistka“!“ Supratau, kad galiu gauti į kailį ir nėriau į kitą minios pakraštį. Kaip tik tuo metu atsidarė antro aukšto langas ir V. Landsbergis paskelbė, kad kainų pakėlimas atšauktas, minia atslūgo ir išsiskirstė.

Nuo tos dienos budėti prie mūsų Parlamento eidavau kaip į tarnybą. Prisijungė ir vyras, ir abi paauglės dukros. Svarbiausia – budėti vakare ir naktį ligi ryto. Iš įvykių buvusioje Sovietijoje, ypač iš savo patirties Armėnijoje (dalyvavau mitinge, kai įvedė komendanto valandą) žinojau, kad pavojingiausia naktį, ypač – savaitgalį. Ir tą šeštadienį tikėjausi Aukščiausiosios Tarybos šturmo, todėl pasakiau dukroms, kad neitų su mumis, o pabudėtų prie televizijos bokšto, vos už poros šimtų metrų nuo mūsų namų. Maniau, bus kaip prie Spaudos rūmų – išvaikys minią, ir tiek.

Kelias dienas nešdavomės Armėnijos tautinę vėliavą (iš pradžių vyras spyriojosi, girdi, kam čia eksponuotis, bet įtikinau – reikia, kad būtų matyti, jog ne tik lietuviai yra už nepriklausomą Lietuvą, bet ir kitų tautybių atstovai). Ir šį kartą prie mūsų vėliavos atsirado keletas vietinių armėnų. Stovėjome šalia gruzinų – vėliavą laikė gruzinų bendrijos pirmininkė Dali Gogešvili-Juodišienė (deja, jau amžinatilsį), kartu buvo ir keletas jos svečių iš Gruzijos. Viena moteris – anos garsios „kastuvėlių nakties“ dalyvė, vos išvengusi žūties. Džiaugiausi matydama daugybę ukrainiečių, baltarusių vėliavų, apie latvius ir estus nė nebekalbu, ypač nudžiugau išvydusi nedidelę tautinę Rusijos vėliavą. Kitų vėliavų nepastebėjau, jų atsirado vėliau.

Kai prie Radijo ir televizijos rūmų bei TV bokšto prasidėjo siaubas, vyras drebančiu balsu ėmė mane varyti namo (pats ketino likti): „Gal mūsų vaikai žuvo, kokia tu motina“, ir pan. Aš atsikirtau – nejaučiu, kad joms kas būtų atsitikę, todėl niekur neisiu. Aikštės pakraštyje atstovėjusi milžinišką eilę, po geros valandos prisiskambinau namo – taip, dukros buvo prie bokšto tada, kai šaudė, bet rimčiau nenukentėjo, tik jaunylė patyrė lengvą kontūziją nuo tankų šūvių – jai dar ilgai skaudėjo ir svaigo galva.

Kažkaip įtikėjom, kad tą naktį nebepuls. Paryčiais – trumpas atokvėpis svetinguose Dali namuose netoliese, karštos arbatos puodelis, atšilo rankos ir kojos, tik aulinių batų nesiryžau nusitraukti nuo sutinusių kojų – bijojau, kad nebepavyks apsiauti. Vėl grįžom į aikštę. Minia nesumažėjo, rytą ji dar sutirštėjo. Žmonės nesiskirstė, visus vargino laukimas, bet prašvitus darėsi lyg ir lengviau. Nepamirštamas momentas – šv. Mišios, aukojamos prie atviro antro aukšto lango. Ant stalelio šalia monstrancijos – palmės šakelė, pergalės ženklas.

Apie vidurdienį buvo paskelbta, kad atskrido delegacija iš Maskvos ir Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Levonas Ter Petrosianas prašo ateiti į rūmus ką nors, kas žino, kur yra Armėnijos AT narys Šavaršas Kočarianas (jis rūpinosi sovietinio KGB suimtų ir Lietuvoje kalinamų armėnų disidentų paleidimu). Mudu su vyru prieš dieną kaip tik buvom jį išlydėję į stotį. Nuėjom į rūmus, pakalbėjom su delegacijos nariu, kitu Armėnijos AT deputatu Ašotu Manučarianu (jis dalyvavo pirmajame Sąjūdžio suvažiavime). Pasirodo, jie su L. Ter Petrosianu atskrido su reikalais į Maskvą, bet sužinoję, kas vyksta Lietuvoje, susitiko su M. Gorbačiovu ir įsiprašė vykti į Vilnių tarpininkais. Jiems „prikabino“ dar vieną delegacijos narį ir, įvardiję kaip oficialią TSRS Federacijos tarybos delegaciją, išleido į Vilnių. Abu armėnai, nacionalinio judėjimo lyderiai, turėjo nemažą bendravimo su sovietinėmis jėgos struktūromis patirtį. kaip sakė A. Manučarianas, „kol kareivos kalbasi, nešaudo“. Jie nuvyko į Šiaurės miestelį, bendravo su kariuomenės vadais, rodos, padėjo užmegzti dialogą su jais ir mūsų valdžios žmonėmis.

Man ta diena dar ypatinga tuo, kad buvau paprašyta paskaityti eilėraščių iš antro rūmų aukšto apačioje susirinkusiai miniai… Tai garbingiausia auditorija, kuriai teko skaityti eilėraščius per visą savo gyvenimą.

Ir dabar, prisimindama tas nepamirštamas dienas, galiu pakartoti, ką esu kalbėjusi jau ne sykį: tai buvo laimingiausios mano gyvenime dienos ir naktys, nes vienybėje su daugiatūkstantine minia jaučiausi esanti ten, kur privalėjau būti, ir jungė mus vienas jausmas – Meilė savo Tėvynei, brangesnei už sveikatą ir net – už gyvybę.

Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier

2022 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė / Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte…

Ramunė Bleizgienė. Šatrijos Raganos „Viktutės“ paraštėse

2022 m. Nr. 3 / Šįmet kovo 8 dieną minime rašytojos Šatrijos Raganos (tikr. Marija Pečkauskaitė) 145-ąsias gimimo metines. Ta proga norisi dar sykį paviešinti faktą apie 2020 m. pradžioje privataus asmens LLTI padovanotus Šatrijos Raganos rankraščius.

Žydronė Kolevinskienė. Lietuvių rašytojų draugijai – 100

2022 m. Nr. 2 / Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premiją yra išskirtinė. Ne visoms organizacijoms pavyksta išgyventi savo šimtmetį, bet štai Rašytojų sąjungai pavyko. Lietuvos rašytojų sąjunga ne kartą keitė savo veiklos formą…

Umberto Eco. Jorgė Luisas Borgesas ir manasis įtakos nerimas

2022 m. Nr. 1 / Iš italų k. vertė Toma Gudelytė / Sausio 5 d. Umbertui Ecui (1932–2016) būtų suėję devyniasdešimt metų. Kalbos filosofas, medievistas, semiotikas, masinių medijų tyrinėtojas ir ironiškas aktualijų apžvalgininkas, išgarsėjo

Fiodor Dostojevskij. „Aš – amžiaus vaikas, netikėjimo ir dvejonių vaikas“. Trys laiškai

2021 m. Nr. 12 / Iš rusų k. vertė Dagnė Beržaitė / Epistolinis žanras – didelė ir plati Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) kūrybinio palikimo dalis. Pirmasis rašytojo romanas „Vargo žmonės“ parašytas laiškų forma, vieni kitiems laiškus rašo ir jo kūrinių herojai

Naglis Kardelis. Senosios Europos atradėja ir Naujosios Europos vizijos regėtoja

2021 m. Nr. 10 / M. Gimbutienė laikoma Senosios Europos civilizacijos atradėja – tai milžiniškas indėlis į pasaulio mokslą ir kultūrą. Nors būtų galima ilgai ginčytis, ar žodis „civilizacija“ apskritai tinka kalbant apie įvairias Europoje ir jos paribiuose…

Charles Baudelaire. Keli užsienio karikatūristai. Goya

2021 04 09 / Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / Charles’is Baudelaire’as Traktatą „Apie juoko esmę“ palydi straipsniais apie kelis prancūzų ir užsienio karikatūristus. Tarp jų – ir pastabos apie ispanų dailininką Francesco Goyą.

Gintaras Bleizgys. Pasaulis

20201 03 31 / Marcelijui Martinaičiui – 85 / Te iš literatūros amžinybių mums nepavargdamas sirpsta ir kvepia Jūsų padovanotas pasaulis.

Pralaužti platesnį dangaus skliautą: Henriko Nagio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2020 m. Nr. 10 / spalio 12-ąją minimas poeto, literatūros kritiko bei vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) šimtmetis. Atstovaudamas tarpukariu Lietuvoje brendusiai naujajai intelektualų kartai, kurios gyvenimą dramatiškai sujaukė istorijos verpetai…

Margaret Atwood. Apie laiką ir amžinybę

2019 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė / Šis pokalbis buvo publikuotas Ajovos universiteto (JAV) literatūros studijų žurnale, įrašytas 1985 m., kai M. Atwood lankėsi universiteto organizuojamose kūrybinio rašymo dirbtuvėse.

Kęstutis Nastopka. Gyvenimas žodyje

2019 m. Nr. 8–9 / Jonui Juškaičiui (1933 05 30–2019 06 30) atminti / Bene ryškiausia J. Juškaičio lyrikos intonacija – nuostaba prieš gyvybės ir gyvenimo stebuklą. Poezija, kaip ir pažinimas, išauga jam iš tamsos, iš nežinojimo.

Domas Kaunas. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose

2017 m. Nr. 11 / Skelbiame ištrauką iš 2017 metų pabaigoje pasirodysiančios Domo Kauno parengtos knygos „Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“. Leidinyje, skirtame įprasminti šios…