Jūratė Sprindytė

Kasdienyno fuga

Ne mane vieną privertė nusijuokti Juozo Baltušio dienoraštyje įrašyta pastaba, kad 1979 metais gausiai užderėjo prozos – net šeši romanai ir dešimt apsakymų rinkinių! Šiandien lietuviškai parašytų knygų metinės apimtys didesnės bene dvidešimt kartų, bet dalį jų vis dėlto pavyksta perskaityti ir dargi vieną kitą kaitos tendenciją pastebėti. Vasarį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykstant 2016 m. knygų svarstymui ir kūrybiškiausiųjų 12-tuko rinkimams, kolegialiai buvo aptarti (ar bent paminėti, pavartyti) apie šimtas leidinių ir konstatuotos tokios ryškiausios tendencijos: istorinių romanų bumas, regionalizmo / tarmiškumo stiprėjimas, rašytojų multikultūrinės aspiracijos. Aš dar pridurčiau esė žanro artėjimą prie mąsliosios savo prigimties bei neblunkantį egodokumentikos sugestyvumą (atsiminimai, dienoraščiai, autobiografiniai liudijimai, pokalbiai ir pan.). Pozityvu, kad dabarties lietuvių literatūra itin įvairi – daugėja veiksmo aikštelių, plečiasi geografija, parašomi plačiajai auditorijai patrauklūs istoriniai romanai: iš Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ IV tomo, Sauliaus Šaltenio „Basas ir laimingas“, Rasos Aškinytės „Glesum“, Ginos Viliūnės „Imperatoriaus meilužės“ koncentruotu ir žavingu pavidalu sužinom daug anksčiau lietuviui neprieinamos medžiagos; kuo gilesni laikai ir tolimesni kraštai vaizduojami, tuo rimčiau rašytojams tenka studijuoti archyvus ir labiau eksploatuoti fantaziją. Brandi novelistika patvirtina mažosios prozos tradicijos pastovumą. Pastebiu, kad jaunesnė karta nebemėgsta „normalių“ kūrinių, tad geidžiamų netikėtumų jiems 2016 m. pateikė romanas. Iškilesnių romanų trikampis – Tomo Vaisetos „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, Kęstučio Navako „Vyno kopija“ bei Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ liudija, kad žanro amplitudė reikšmingai išsiplėtė. Negatyvu tai, kad populiarioji linkmė plokštėja, o elitinė estetizuojasi, dažnai prarasdama reikšmingą turinį vardan puošnios vaizdakalystės ir tobulo sakinio, o prikišamai puikuodamasi erudicija – neišvengia snobizmo.

Savo skaitymą pradėjau nuo novelistikos, ir ji nenuvylė. Pernai vasarą netikėtai pasitraukusio į užribius Henriko Algio Čigriejaus šiluma atsklinda iš paskutinio dar jo parengto rinkinio „Savi ir pažįstami“, kuriame atsiskleidžia tipiškas šio rašytojo pasaulėvaizdis, nestokojantis lengvumo ir humoro, kad ir apie kokius niaurius dalykus pasakotų. Elgeta Antanas su šermukšnio lazda ir stipria terba kartą gauna rūkytos dešros ir pamiškėj dėkingas rėžia prakalbą pasauliui („Balius“). Karui ką tik pasibaigus šeimyna doroja šieną ir pamato varomą vokiečių kareivį. Žinome, kad jis bus išgelbėtas, o ne atiduotas rusams – nes tai H. A. Čigriejaus novelė. Toks nuspėjamumas gal ir nėra rašytojo stiprybė, bet veikia paskutinio rinkinio „stigma“, novelės rašytos 1970–2011 m. ir panašios į švelnų mostelėjimą atsisveikinant. Stalino mirties dieną aštuntokai sutinka džiaugsmingai, nes mini klasės draugo gimtadienį ir dovanoja „Guliverio keliones“, o šis susirūpinęs, ar užteks džiovintų obuolių sveikintojams pavaišinti. Tarsi patvirtindamas motto „mes gyvenome“, H. A. Čigriejus istorinius įvykius keičia buitinėmis mikroistorijomis, aplinkos prieštaringumą retušuoja komiškais ar mielais nutikimais, o regionalizmą paliudija gerokai „kaimietiška“ pasakotojo ir veikėjų kalba bei mažorine sakinio intonacija.

Nepalyginti tamsesnis ir dramatiškesnis Alvydo Šlepiko rinkinys „Lietaus dievas ir kiti“, kuris tik iš dalies priskirtinas praėjusių metų knygoms, nes prie 2005 m. išleisto „Lietaus dievo“ prisidėjo keli tekstai, bet mažo provincijos miestelio kasdienybė taip sugestyviai ir siužetiškai stipriai atskleista, kad skaičiau kaip novelės klasiką (ypač labai realistines su magijos blyksniais – „Lapė“, „Violončelė“). Visada smagu, kai jauno autoriaus debiutas steigia netikėtą pasaulio regėjimą. Mindaugas Jonas Urbonas aštuonias pirmosios knygos noveles sudėjo į „Dvasių urną“ – tekstinį paminklą kraujo ir literatūriniams giminaičiams. Čia itin svarbi genealogijos paieškų linija, išskirtinio likimo protėvių portretai. Gebėjimas neįkyriai mistifikuoti ir dabartį sieti su anapusybe – šio prozininko šansas. Novelės liudija, kad esam keistai sukryžmintos savo protėvių projekcijos, ir XXI a. vaikaičiui save atrasti padeda prosenelė – ragana, močiutė – undinė, senelis – vilkas. Išsamiai plėtojant senelio paralelę su vilko lemtimi, gilinantis į žvėries genotipą, bandoma suprasti siautulingą, nevaldomą protėvio prigimtį. Mažas berniukas taip ilgisi tėvo, kad vilimaitiška detalė (tėvo švarko saga) įgyja struktūrą rišančios ir emociškai sprogdinančios galios. Jaunas autorius neblogai valdo formą ir už realistinės širmos regi neempirines veiksmų priežastis.

Prieš valdininkų naujakalbę subtilia individualių žodžių tvėryba kaunasi poetai ir eseistai, regionine ar tarmine leksika – poetai ir prozininkai. Viktorija Daujotė išleido ketvirtą poezijos tomelį „Žīmėni vuobelie / Žieminė obelis“. Įsikūnyta į moterį nuo žemės, kurios tylūs pamąstymai varniškių tarme – ir išpažintis, ir malda, ir atsisveikinimas su tuo laiku, kai „yra buvęs labai tankus gyvenimas“, o senatvėj jis išretėjęs ir išblukęs, tik atminty atgyja daiktais, darbais ir papročiais. Tęsdama, kaip pati sako, savo „žemaitiškąją programą“, autorė įgarsino žiemiškai ištvermingas senas kaimo moteris ir šimtmečius išsilaikiusius jų būties pamatus. Per autentišką leksiką ir sintaksę, rodos, byloja mano tėvo sesuo Jadzė, Romualdo Granausko „Gyvenimo po klevu“ Kairienė ir kitos senolės. Šios knygos išraiška ir turinys sukimba su Stasio Eidrigevičiaus poema „Giedanti gaidžio galva“, parašyta aukštaitiškai (Panevėžio rajono Lepšių kaimas). Iškyla skurdi dailininko vaikystė ir artimieji, o buities konkretika tokia tiršta ir jau taip nutolusi, kad tampa nelyg magiškojo realizmo žymeniu. Šios poemos kaip neeilinio artefakto įspūdį kuria unikalus dizainas, senos nuotraukos, autoriaus piešiniai ir žemės spalvų koloritas. Sunkiau besigalynėjantiems su tarminiu tekstu abiejose knygose greta pateikti perrašai bendrine kalba. Skaitydami R. Kmitos romaną „Pietinia kronikas“ šiauliškių šnekta (publikuota be perrašų) kai kurie nevietiniai patiria susierzinimą, bet jau po keliolikos puslapių akys bėga ristele, smagiai sekdamos neįprasto pasakojimo peripetijas. Šiauliškiai triumfuoja, turėdami išskirtinai savo romaną, pirmą tarmišką šiuolaikinės lietuvių prozos kūrinį.

Šiemet daugelyje knygų įvairiais pavidalais iškyla namudinio darbo, žoliavimo, amato, meistrystės, šeimai išgyventi būtinos veiklos retromotyvas, paženklinęs ir kelių pastebimiausių knygų antraštes (Giedrės Kazlauskaitė „Singerstraum“, Dainiaus Gintalo „Adatos“, S. Eidrigevičiaus „Giedanti gaidžio galva“), įnešdamas ne tik buitinės konkretikos, bet ir visaapimančio siekio struktūruoti, suderinti, „susiūti“ chaotišką, dažnai grėsmingą aplinkos netvarką (siuvimo mašina neatsitiktinai tapo išskirtiniu literatūros įvaizdžiu). Literatūra mums atrodo visavertė, kai išlaikomas balansas tarp „kasdieniškų“ ir didesnių užmojų turinčių kūrinių, kuriuos pernai reprezentavo istoriniai romanai. Kad prisimintum konkretų kūrinį ilgiau nei trunka skaitymo aktas ir galvotum apie jį plačiau, kaip apie rimtesnio socialinio reiškinio atspindį, jis turbūt turėtų sukelti ne vieno kito, o daugelio skaitytojų atlieptį. Kai knygų tokia galybė, skaitytojai išsiskaido mažomis grupėmis, bet verčiausi kūriniai tikrai nėra pražiopsomi. Nors prieš pusšimtį metų konstatuota, kad kultūra suka begalinį savo pačios imitavimo ratą, kiekvienam rašytojui tas ratas individualus, vienkartinis, neprilygstamas, ir ši individualios saviieškos aistra labiausiai atsiskleidžia esė, dienoraščių pobūdžio knygose.

Aido Marčėno „KasDienynas“ (paantraštė „sakiniai“ pabrėžia nepretenzingumo paieškas, bet vis tiek skaitytojas atpažįsta dienoraščio žanrą, tiesa, beveik be datų, ir tokių nedatuotų užrašų vis daugėja). Autorius „mirtinai apsinuodijęs poezija“, intelektualiniais žybsniais ir estetinio lygmens išaukštinimu grybšteli Alfonso Nykos-Niliūno tradiciją, kurios sovietmečiu nė neįtarėme esant, ką puikiai liudija Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio“ (1979–1983 m. fragmentai „Metuose“) – nomenklatūrinis, buitinis, šeiminis kasdienybės išpažinimas be estetinių įžvalgų, nors gausu anuometiniam laikui suvokti pravarčių laikysenų ir detalių. A. Marčėnas užrašuose liudija dabarties šurmulius, kai pažeidžiamas poetų konkurencingumas vietinės reikšmės literatūros lauke tampa neblėstančiai aktualus (graudi toji „vietinės reikšmės“ konotacija…). Poetas sveria šlaką ir grynuolius kolegų poetų kūryboje, autoironiškai ir kibiai svarsto visokio pobūdžio menų realijas, o kaipgi kitaip, jei tas mūsų literatūros arealas toks ankštas, frakcionuotas saviškių grupelėmis, kiaurai pažįstamas ir permanomas. Štai kad ir premijų dalybos: „Jei pernai tos premijos nebūtų gavęs Alvydas, automatiškai tapęs tos komisijos nariu, tai ir aš šiemet matyčiau ją kaip savo nosį“ (p. 214).

Eugenijaus Ališankos „Empedoklio batas: tolimųjų reisų esė“ – intelektualo reisai į praeitį, į savo atminties slaptavietes, kurie autoriui ne mažiau svarbūs nei į Peru ir kitą pasaulio kraštą. Marcelio Prousto pyragaitis pakeičiamas šlapia (daktariška) dešra, kad taptų sovietmečio emblema, žaidimas vaikiškų knygų antraštėmis – kad primintų prarastą vaikystę. Ar klajojama prie Dunojaus, ar kaimyninėje Lenkijoje, kelionė tampa „kelio gramatika“ ir lingvistinis teksto asambliažas įformina visas įžvalgas. Prašmatnioje Vienoje apstu kultūros nuorodų nuo Mozarto iki Freudo ir Klimto, kurios tiek pamėgtos visų eseistų, kad jau tampa bendrąja vieta (kultūriniais ženklais ypač piktnaudžiauja Ugnė Barauskaitė). Patraukliausias ir įdomiausiai sukomponuotas, be snobizmo apnašų (kurios gal ir neišvengiamos rašant apie Europą) man pasirodė E. Ališankos esė skyrius „Hakuna matata“ – apie fotomedžioklę Afrikoje. Čia apstu autoironijos ir šiurkščių buitinių kadrų bei nepatikimų papročių, kurie prižemina Tanzanijos egzotiką, retsykiais primenančią skurdų Sibiro kaimą. Brendimo metų kumyras Ernestas Hemingway’us, kadaise parašęs „Žaliąsias Afrikos kalvas“ ir „Kilimandžaro sniegynus“, citatomis susiuva menamą knyginę ir aštriąją tikroves, nors pasakotojas ir yra perspėjęs, kad „nenori gyventi taip, kaip aprašytų savo gyvenimą“ (p. 166).

Saros Poisson „Grožio mašina“ – savivokos šaltinis ir laikmena, liudijanti „brendimo chaoso“, o vėliau ir brandžios moters patirtis. Nuo paauglystėje rašyto dienoraščio iki šios devintos knygos vedė besąlygiškas tikėjimas literatūros galia laisvinti, gilinti, turtinti intelektą ir vaizduotę. Užkliuvau už sudominusios frazės: patogios knygos, bet nepatogūs jų komentarai – turbūt taikytina ir kritikams? A. Marčėno, S. Poisson rašymas – literatūrocentrinis, bet pastarajame atkreipia dėmesį nestandartinis Vilniaus motyvas – atokaus, pakraščių, dykviečių miesto dvasia. Esė „Poniabudė“ pasirodė išskirtinė tokiu priemiesčio pašlovinimu, priminusi Jurgio Kunčino demokratišką marginalumo grožį: neasfaltuotos gatvelės, pūstančios slyvos, vandens kolonėlės, rusiškai kalbantys lenkai, lauko tualetai, pigūs kaimynų skalbiniai, šunys ir katės, gausybė laukinių (naudingų) augalų ir neįpareigojanti buvimo laisvė. Ironizuodama visokį glotnumą autorė protestuoja prieš vidutinybę, geriau balsuoja už neurozę, o ne už stereotipinį sveikumą.

Regimanto Tamošaičio „Vien tik zuikiai naktyje“ dar ryškiau ironizuoja kasdienyno stereotipus, visuomenės subanalėjimą, sukvailėjimą, šaiposi iš įrėmintos gyvensenos ir akademinių „aukštumų“. Pasakotojas apsimeta naivuoliu ir pasako daug tiesos lyg netyčia, vieną skyrių tiesiog pavadinęs „Paprastai apie viską“. Vieni esė žaismingi, kiti mąslūs ar paradoksalūs (kai kurie neišbaigti kūrinėliai, beje, galėjo likti už knygos ribų). Netradicinis erudito R. Tamošaičio mąstymo būdas laikosi ant oksimoroniško pamato: „Visa kūrybingo gyvenimo paslaptis – reikia pasiekti sąmonės aukštumas, bet neprarasti vaikiškumo dovanos“ (p. 125), dar pridurtume – ir autoironijos šarmo. Čia dera ir komiški antausiai būties štampams, ir gilių bei aukštų prošvaisčių pajauta. Viršelyje nupieštas Zuikio žvaigždynas kreipia žvilgsnį aukštyn (Lepus žvaigždynas išties egzistuoja kaip 51-as pagal dydį pietiniame pusrutulyje). Apgaulingai paprasta antraštinė esė „Vien tik zuikiai naktyje“ ir juokingai, ir esmingai liudija neginčijamą pasaulio tvarką – zuikiai graužia ir turi graužti obelis, o žmogeliams dėl to graužtis nevalia!

Kai tiek daug gyvenime skaityta, tampi reiklesnis ir nepakantesnis vien vaizduotės viražams, ypač kur literatūrinė meistrystė tampa savitiksle ir gožia turinį. Dar norisi spėti pasisemti kultūrinės informacijos iš labiau įžemintų knygų, ir kai šiandien publikuojama tiek daug (ego)dokumentikos – daraisi mažiau pakantus fikcijai. Kultūros istorikas Aurimas Švedas sakytinės istorijos metodu, t. y. kalbindamas neeilinius daug patyrusius pašnekovus, toliau skleidžia vertingus epochos liudijimus šįkart pristatydamas teatrologės patirtis pokalbių tome „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Leidinys kruopščiai parengtas, aprūpintas patikimais komentarais, išnašomis, faktografija. Atradimu man tapo litvako Samo Yossmano knyga „Šaltojo karo samdinys“ (sukonstruota kartu su Inga Liutkevičiene), naujos informacijos kiekiu nurungusi keliolika grožinių leidinių kartu sudėjus. Pokario Vilniaus senamiesčio bernėkas pasakoja apie jaunimo kasdienyną ir interesus XX a. 7-ajame dešimtmetyje („džiazas, rokas, džinsai“), apie bastymąsi po Sovietų Sąjungą ir emigraciją į Izraelį (1971), apie keblią emigrantų iš SSRS adaptaciją, darbą radijuje, pažintis su įžymybėmis, įsikūrimą Londone. Saikingai antisovietinis tonas atskleidžia dabarties Vakarų politikos elito neįtikėtiną komunistinę indoktrinaciją. Pasakojama reportažiškai taikliai, tiksliai, dalykiškai (pavardės, metai, pavadinimai), be lietuviams būdingų skystų pamąstymų ir sentimentalių obertonų. S. Yossmanas supažindina, kiek daug litvakai pasiekė Izraelyje. Konkretų epizodą perteiksiu detaliau, nes, man rodos, tai puiki edukacinė injekcija mūsų moksleiviams. Jeruzalės universitete vyko uždraustų sovietijoje filmų festivalis, kuriame demonstruotas čekų animacinis filmas, išmokęs nepasiduoti manipuliacijoms. Viename mieste gyveno žmonės su keturkampėmis galvomis ir stengėsi performuoti esą „nenormalų“ žmogelį su apvalia galva. Uždeda prietaisus, bet po minutės galva vėl apvali. Uždaro į kalėjimą, degina ugnimi, kol galiausiai nusprendžia sušaudyti:

Tuo metu pasirodo dirižablis ir su lazeriniais ginklais išžudo kareivius. Iš dirižablio nuleidžia laiptus. Žmogus laimingas kopia į viršų. Jam ištiesia ranką, kviečia į vidų. Įeina, o ten visi su trikampėmis galvomis. Filmas mane išmokė – netikėk, neklausyk keturkampių ir nelauk pagalbos iš trikampių, galvok savo galva ir tik ji, tavo paties galva, padės gyvenime.

(p. 111–112)

Solidžiai turiningų esė autorius Mindaugas Kvietkauskas rinkinyje „Uosto fuga“ galvojimo „savo galva“, būtiną sąmoningumo dominantę pasirenka šiuolaikiškai tęsdamas vaižgantišką „kovos dėl kultūros“ temą. Jo esė reprezentuoja kultūrologinį žanro tipą, kuriame bendrieji interesai, atsakomybė, vertybinė vertikalė esmiškai pranoksta ego matmenį, nors asmeniškas santykis su apmąstomais žmonėmis ir reiškiniais dar ir kaip egzistuoja. Kultūros žmonių vardai ir ženklai čia nėra, kaip daugeliui, gražios inkrustacijos pasipuikuoti erudicija; kiekvieno asmens atvejis gvildenamas išsamiai, angažuotai, likimiškai („prakeiktosios poetės“ Sylvia Plath ir Salomėja Nėris, Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas, bibliografė Estera, kurios žydišką genotipą žiauriai karpė istorijos žirklės, ir kiti). Pavasarinis rupūžių gyvastingumas susiejamas su George’u Orwellu, o milžiniška knygų saugykla Šv. Jurgio bažnyčioje – su „Babelio biblioteka“ tik todėl, kad šie universalūs kultūros topai išplečia rašomų tekstų tūrį.

Algimanto Mikutos 2006–2010 m. sudurstytoje prisiminimų ir apmąstymų knygoje „Mėnulio peilis“, kaip įprasta vyresniųjų ištarmėms, svarbiausias yra buvęs laikas: „Senatvėje pasijunti kaip koks praeities gelbėtojas, traukiantis iš užmaršties upės visokius skęstančius daiktus, žmones, įvykių detales.“ Dabartį toks gelbėtojas vertina atsainiau – visi ją mato, joje dalyvauja, gal kitas aprašys ryškiau. A. Mikuta kvestionuoja krizės ir kritimo į dugną pesimistinę „filosofiją“ ir perdėtą medijų poveikį sąmonei, teigdamas tikrovės viršenybę („Realūs gimimai, netektys, kelionės, nutikimai darbe ir šeimoje įsirėžia daug giliau negu filmų ir knygų siužetai, diskusijos spaudoje, poleminių straipsnių teiginiai“, p. 44–45), nors atvertus kitą puslapį sakoma, kad valdžia ir žiniasklaida vis dėlto manipuliuoja „mūsų skoniais ir norais“ (p. 46). Autorius neabejotinai stovi socialios literatūros fronte ir publicistikos (ne esė) pusėje, svarsto apie kieto ir minkšto stiliaus skirtumus, apie politikos, ekonomikos, socialinio gyvenimo, gamtos, kasdieniškos rutinos atveriamas lagūnas įvairiems pagalvojimams. Skyrius „Globalus kaimas“ žarsto margo pasaulio įdomybes (nuo Tunguskos meteorito mįslės iki kalakutų ant lietuvių stalo), o „Skambučiai mirusiems“ – atsiminimų skirsnis apie kultūros žmones: iškyla Juozas Grušas kaip jaunesniųjų „skydas“, satyrikas Vytautas Eidukaitis, sueiliavęs kelių eismo taisykles, aktorius Viktoras Šinkariukas ir kt. Negali nesutikti su A. Mikutos ištarme, kad „aukštasis menas visada yra aitrus, nes iš jo išgarintas visas vanduo, šis menas yra itin aukštos koncentracijos, jame tėra likusios vien druskos – karčios, sūrios, gnybiančios liežuvį“.

Kažkodėl šįkart mažiausiai norisi kalbėti apie romanus, nors keletas iš jų tikrai verti dėmesio. T. Vaisetos antroji grožinė knyga liudija, kad sužibo nauja prozos pajėga. Nepaisant kai kurių kompozicinių (II dalis) keistumų, romanas patraukia brandžiu turiniu ir nebanaliu stiliumi. Siužetą sudaigsto mitinis Orfėjas – menų žinovas, todėl dailės istorija, mitologija, architektūra, literatūra ir net efemeriška debesų architektonika kuria paralelinį kultūrinį naratyvą. Seniai teko skaityti tokio gilaus psichologizmo vivisekciją – išsamiai plėtojamus vyro / moters santykių pinkles ir akivarus. Fone fiziškai juntamu nerimu pulsuoja Ukrainos karas, nepatetiškai įsiterpia Sausio 13-osios reminiscencijos ir grožinės literatūros kol kas neliečiamas motyvas – okupanto įpėdinių padėtis (majoro dukters rusaitės Anos savivoka ir frustracinė atskirtumo jausena visus dvidešimt nepriklausomybės metų). Į seniai neregėtas bestselerio aukštumas šoktelėjo anksčiau minėtas R. Kmitos romanas. Tai nenuostabu, nes kūrinys idealiai pataikė į tikslinį adresatą – autentiško slengo intonacijomis jis savas „gariūninei“ kartai ir šiauliečių gildijai, o drauge smagus, drąsus, juokingas, atveriantis daug virsmo patirčių (žalias bernužėlis per karjerą sporte ir pirmosios meilės nusivylimus tampa susipratusiu filologu). Tai, kad šis romanas viešuomenėje toks išdidintas, parodo, kaip lietuviai išsiilgę optimistinio pasakojimo, be to, ženklina tam tikrą mūsų laiko žymę – socialinių tinklų aktualumą, dalyvavimo viešajame literatūriniame gyvenime sureikšminimą, kai esi matomas, matomesnis, matomiausias. Knygai pridėtinę vertę kūrė aktyvi autoriaus ir skaitytojų veikla socialiniuose tinkluose, tad tyleniams yra apie ką pagalvoti.

Sigito Parulskio romane „Nutylėtų lelijų miestas“ patraukia pasakojimo padalijimas į dvi laiko plotmes – dabartis puslapio viršuje, sūnaus / tėvo santykių linija apačioje, ir tų dalių komunikavimas byloja apie visa ko susietumą. Panašu, kad silpnėja romanų pabaigos; tenka tik užjausti rašytojus, kad jie, kaip ir bet kuris šiandienos dirbantysis, nieko nespėja ir turi dėti tašką, kai to įsakmiai reikalauja finansavimas, projektas, leidybos planas ir panašūs suprekintos realybės veiksniai, beje, darantys neabejotiną įtaką „žurnalistiniam“ pasaulio matymui ir perteikimui.

U. Barauskaitės „Vieno žmogaus bohema“ patvirtina, kad žurnalistinė proza egzistuoja: aktualijų žaismas, mažomis pastraipomis sukarpytas tekstas be vientiso vyksmo, sakiniai kaip trumpi šūviai, citatų ir autoritetų perviršis (ne aliuzijų, įpintų į sakinius ar kūrinio struktūrą, kaip stengiasi rimtesni rašytojai, o paviršinių nuorodų). Tikrinė pavardė („Klausyk, Barauskaite, gal einam į pilvo šokius?“, p. 30) signalizuoja, kad pasakojimas autobiografinis: faktūriška vaikystė, geismų ir nusivylimų karuselė, egzotiškos kelionės į Rytų šalis (Libanas, Turkija, Palestina); kariniai konfliktai (Gazos ruožas, Sirija, Ukraina), atsidūrę šalia lovos reikalų, liudija šiuolaikinio žmogaus sąmonės eklektiką. Stulbinamas kiekis aforizmų, žinomų pavardžių: Šlepikas ir Mandelštamas, Neruda ir Kubelka, Blokas ir Geda, Jelinek ir Ivanauskaitė ir t. t., ir t. t., – visi jie pasakė kažką išmintinga ir parėmė U. Barauskaitės jauseną. Knyga plieskia gyvenimo džiaugsmu ir autorės temperamentu, o pasakojimo specifiką gal tiksliausiai įvardintų sąvoka „mirguliavimas“ – prasmės ir materijos: „Smulkiai gėlėta balta staltiesė, rasotas vandens ąsotis, taurės mėlynom kojelėm, juoda kava, paskutiniais žiedais apsipylusi rožinė bugenvilija – tos kvapą gniaužiančios detalės, sklidinos laisvai klajojančios jėgos, kaip rašė Gintaras Grajauskas“ (p. 115). Tokių tekstų daugėja – nes dažnas rašytojas pats prisipažįsta savo stalčiuose ar failuose radęs nebaigtų juodraščių, minčių nuotrupų, užrašų, kūrinio pradmenų, kurie, kaip sako kaimo senoliai, kada nors „pravers ūkyje“.

Unės Kaunaitės „Laiškus Elzei“ traktuoju kaip tikrą gardėsį paaugliams, nes užčiuoptos autentiškos aštuntokų realijos. Tokios knygos grąžina jauną skaitytoją, atlieka psichoterapinį vaidmenį. Nesupratau, kodėl knyga nepateko į skaitomiausių penketuką (t. y. kodėl pernai paaugliams toks apskritai nebuvo suformuotas). Ar ekspertai nenutuokia apie adresato lūkesčius, o gal aštuntokams skirtą skaitinį matuoja super elitiniais kriterijais?

Solidarizuojuosi su A. Marčėno „žūtbūtinumo“ konceptu: „Man įdomi tik žūtbūtinė poezija, ypač tos dvi ilgesingos žūtbūtinės ū“ (p. 150). Iš tiesų, tik tokia literatūra yra sugestyvi, sukrečia, žavi, stebina. O kaip, kodėl ir kokiais čiuptuvais tą žūtbūtinumą skaitytojas ar kritikas jaučia – nežinau. Tarp žūtbūtinumo ir darymo visada yra esminė distancija.

Į šią akimirką sukoncentruotą buvimą A. Mikuta vadina „gyvenimu nuo ližės“, kai viskas griebiama čia pat kaip neatvėsęs duonos pagrandukas: dar karštos naujienos, prekės, idėjos, ir viskas greit suvartojama. Toks „gyvenimo nuo ližės“ jausmas mažumėlę kamuoja ir skaitant vienų metų knygas, nes stinga galimybės su jomis susigyventi.

Gintarė Bernotienė

Poezijos konvencijos: vaizduotės ar dokumentai?

Įdėmiai žvilgtelėti į originalias per metus išėjusias lietuvių autorių knygas kasmet įpareigoja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų rengiami kūrybiškiausios metų knygos rinkimai. Šių metų skaitiniai ryškina vieną tendenciją – daugėja kūrinių, kuriamų sąmoningai tolstant nuo tradicinio literatūriškumo, pilnakraujam literatūros tekstui vis daugiau vietos užleidžiant kitiems dėmenims. Poezijos rinkiniams kaskart svarbesnė tampa koncepcija – gera Eugenijaus Ališankos rinkinyje „Stuburo tik punktyrai“, neįtikinanti debiutinėje Manto Balakausko „Romoje“ dėl „visa veda į Romą“ platumo. O štai Nerijaus Cibulsko „Archeologija“ pavadinimu tvirtai sukimba su eilėraščių rašymo technika – kruopščiai, metodiškai, sluoksnis po sluoksnio per labai atitrauktus laiko momentus ryškinti (aprašinėti) rūpimą vaizdą, kitus klausimus atidėjus į šalį. Virginija Cibarauskė tokį metodą pavadino dekupažu. Iš 2016 m. poezijos knygų „Archeologiją“ rinkčiau kaip pačią literatūriškiausią, gal net juntamai dirbtinoką – su lėtuoju aprašymu, besikliaunančią sukeistinimu, metaforomis, skaitant vis keliančią senųjų vaizduosenos standartų klausimą, o vis dėlto – su juntamu valingu autoriaus vedimu per eilėraštį link stiprios pabaigos, su frazės ir vaizdo ekspresija („Trumpa šeštadienio popietė. Savo šilumą / tarp ištuštėjusių bendrabučių spardo saulė“, p. 24), įgyvendinant savąjį pasakojimo scenarijų (eil. „Dar neatrastas dėsnis“).

Vladas Braziūnas „Lėtojo laiko aky“ išlieka sau įprastame tradicinės lietuvių kultūros, gimto krašto, tautosakos, krikščioniškų motyvų lauke, šiuo rinkiniu nežymiai kildamas ir į kiek individualesnę tematiką. Nauja, kad vis dažniau išnaudoja situacijos dvilypumo, apverčiamumo galimybes (pavyzdžiui, eil. „tą vieną kartą“, „iš po nakties“), pažįstamas kaip Donaldo Kajoko ėjimai. V. Braziūnas kuria sintetinį balto-krikščionišką mitą (eil. „neatpirktųjų kraustynės“), tautosakai priduria savų baladiškų siužetų (eil. „žagrė“, „ne metai, vien jų laikai“), apskritai – gražiai jungia įvairialaikius vaizdinius į vieno soneto apsodą (eil. „sepija“), išgaudamas ir paties pasakojimo laiko daugiasluoksniškumą. Poetinė technika šio rinkinio neleidžia nepastebėti (eil. „su jais galiu nueiti mylią“), o ankstesnis „Stalo kalnas“ – stipresnis.

Ir vis dėlto pirmąją vietą šiemet atiduočiau Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“, taip pat apgalvotos kompozicijos ir stulbinančio atvirumo rinkiniui, kuris peržengia saugaus literatūriškumo ribą ir steigia naują moralinės akistatos su savimi ir kitais standartą. Didžiausią įspūdį kelia tikslūs socialinės būklės įvardijimai. Apstu, kaip nūnai madinga, antropologinių ir etnografinių detalių, kurių pakaktų kuriant esė. Dažname eilėraštyje tarp strofų – minties šuolis, liudijantis glaustumo siekį ir sykiu – poetinį komponavimą. Detalės neužgožia simbolinio eilėraščių lygmens, iš rinkinio „Meninos“ ateinanti siūlo – vaiko ir matrilinija šiame rinkinyje skleidžiasi siuvinio ir siuvimo – gyvenimo, rašto, ritmo kūrimo metafora, aprėpiančia ne tik gyvenimo duotis, bet ir pasirinkimus. Skyrių pavadinimai atspindi šiuos simbolinius dvasinio laisvinimosi tarpsnius. Rinkinio pavadinimas keliaprasmis – iki šiol neakcentuota, kad ši dainuojanti siuvimo mašina iškala ir graikišką traumos dėmenį. Jį praskleidžia savistaba ir visuomenės kritika, intelektualės žodynas, kuriuo reflektuojamas realus atotrūkis nuo gimtos vietos, priklausymas sapfiškai seserijai, sprūdimas iš giminystės ryšių tinklo, kuriame jautiesi vertinamas „daržų kultūros“ ekvivalentais. Tave išduoda ne tik kalba, bet iš esmės kitoks žvelgimo į pasaulį kampas; erdvę, kurioje veikia pragmatiški vegetaciniai dėsniai, patiriant kaip padidinto slėgio zoną, iš kurios neišvengiamai išsiveržta, katapultuotasi. Provincijos sindromas juo skaudesnis, nes, nelyg kompaso rodyklė, panorus nebeapgręžiamas, neišgydomas, nuo jo tiesiog pabėgta gelbstint beginklę betėvės mergaitės savastį. Eilėraštis „Turgaus aikštėje“ svarbus kaip galimas Danutės Gailienės tyrimo „Ką jie mums padarė“ papildymas. Diagnozė provincijai tiksli, sugrįžimas jon neįmanomas, lyg oro stygių juntant be(k)raštį tamsumą ir kultūros stoką.

Šiųmečiam knygų aptarimui Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvome pasirinkę temą „Literatūra, laikas ir socioekonominiai vertinimo kriterijai“, tad rūpi trumpai fiksuoti, kaip meno ir humanitarikos nauda reflektuota poezijoje. Antai lietuvių poezijos antologijoje „Contemporary Lithuanian Poetry: A Baltic anthology“ (2013) cituojama G. Kazlauskaitė tvirtino, kad XXI amžiuje poezijos rašymas tėra instinktui prilygstanti veikla, neskatinama jokio finansinio intereso, o ne iškili misija esminio poezijos ne(be)naudingumo, jos, o ir kultūros, socioekonominėje nuošalėje. Tačiau šiame rinkinyje ji, regis, tam nereikšmingumui prieštarauja: ne tik eilėraščio dygsnis, bet net ir mažaraštiškas siuvinėjimas kryželiu gali virsti sielos drabužiu ar „liturginiu apsiaustu poezijai“, tuo judesiu, kuris atkuria harmoniją – esminę kultūros funkciją ir charakteristiką.

Lietuvių poezijos konvencija kalbėti per mirtį išlieka stipri. Iš anksčiau tokiais mirusių sielų kariais prisimename Sigitą Parulskį, Rimvydą Stankevičių, Aidą Marčėną, Valdą Gedgaudą, Vytautą Stankų. Pirmąją poezijos knygą išleidusiam M. Balakauskui atrodo, kad dauguma šiuolaikinių poetų net nejaučia stipriai išreikšto mirties ir kančios kulto, man gi – kad kai kurie iš jo kaldina firminius atpažinimo ženklus. Šių metų grupę sudarytų Dainiaus Gintalo „Adatos“, Ernesto Noreikos „Andalūzijos šuo“, V. Stankaus „Skruzdžių skandinimas“. Ką jie praneša?

E. Noreika iš siurrealistų repertuaro skolinasi antpuolio idėją ir įsimintinus vaizdinius: degančius šunį ir gulbes, mechaninį paukštį, laikrodžių rodyklių peilius, akis, bedugnį kūno šulinį, kūną – kaulų vaikštynę, visokiausias išnaras, elektros išlydžius (magnetinių laukų užuomina svarbi siejantis su siurrealizmu) ir pan. Įskaitomos čia ir optinės Šarūno Saukos citatos (eil. „Liepsnynas“). Pasirinkus

tokį kodą kiekviena frazė, kiekvienas sakinys reikalauja maksimalios ekspresijos, o įtampų arsenalas vis tas pat: mirtis, vienatvė, kūno ir dvasios nesusitikimas, meilės ilgesys, tuštuma. Kai skaitai visą II skyrių užimantį ciklą „Geležinių erškėčių kraštas“ ir iš interviu žinai, kad jis skirtas gimtoms Pravieniškėms, išdidinimai nebeatrodo dirbtiniai dirgikliai, skirti bet kokiomis pastangomis išlaikyti skaitytojo dėmesį. Stipresni eiliuoti knygos eilėraščiai. Leksiniai indikatoriai kreipia į Gyčio Norvilo, A. Marčėno, R. Stankevičiaus tekstus. Dėl poezijos ar poeto misijos – neabejotinai apsispręsta už keistuolio, dvasregio statusą, nes tik nuo tokių ginamasi įžeminant („nors visus mus užkas, jus palaidos giliai, o aš būsiu įžemintas“, eil. „220“). Forsuotas dramatizmas išlieka visame rinkinyje, kai kada – net manieringai: „kraujas išverčia kailį išlindęs iš venų fregatomis“, tačiau knygos redaktoriaus Kęstučio Navako stilistinis įspaudas čia – tik galimas sutapimas.

Įtakų vertėtų ieškoti tarp D. Gintalo „Adatų“ ir jo verstų Lautreamontÿo, Henri Micheau poezijos. Ryškiausias D. Gintalo poezijos bruožas – sąmonę purtantis ištaros stiprumas, kuriam pasiekti suplakama įvairių tautų mitų infernalinė vaizdinija, onirinė logika, orgiastinės perversijos, šiuolaikinė ir romantikų šiurpi juoduma. Skaitytojui šiame autoriaus-šamano diktante tenka kuklus vaidmuo – paklusti jo retorikai, kontroliuojamoms psichodelinėms baimių ir gyvuliškumo atakoms, šokdinančiai ritmikai. Tyrinėdamas išvirkščiąją sąmonės pusę D. Gintalas nustebina ir sušvintančia meilės jėga („Baalo sonetai“), aforistinėmis „Snūduro virvelėmis“. Mirtis rinkinyje dažniau pasirodo kaip baisinanti šmėkla, tai, prie ko priartėjama, bet ne susiliejama. Įdomus motyvų sutapimas: austrų tapytojo, grafiko Egono Schiele’s luošo kūno ir lopomos sielos, beprotybės ir išgąsčio topai šįmet tematizuoti ir G. Kazlauskaitės „Singerstraum“, ir Tomo Vaisetos romane „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, o į šį D. Gintalo rinkinį jie atėjo iš ankstesnio „Boa“ (2007), už kurį „Adatos“ yra nuosaikesnės.

Į V. Stankaus rinkinio „Skruzdžių skandinimas“ liguistumo temą galima pereiti ir D. Gintalo eilutėmis: „poeto kraujas – klijai, / priklijuojantys šmėklas prie visai neblogo gyvenimo.“ Prie sąmonės pakraštėlių V. Stankus priartėja labiau rizikuodamas už pastarąjį. Esmiškas rinkiniui suvokti yra eilėraštis „Likantropija“, kuriame paklūstant ligos ritmikai vaizduojamas periodiškai kintantis suvokimas, kol draskančio nerimo būsena virsta nepaneigiamu kraujo pėdsaku, dvasios mainymosi įrodymu. Nutvilko šis kinematografiškas eilėraštis, o ir kituose vilko figūra žymi kraštutines sąmonės būsenas.

Iš eilės skaitant stilistiškai skirtingas E. Noreikos, D. Gintalo, V. Stankaus knygas dėstosi įvairiabriaunis siaubo istorijų rinkinys su stulbinančiai bendra, pertekančia mirties vaizdinija – kraujo, smėlio, vorų, dulkių, negyvo vandens, vilko / šuns. V. Stankus eilėraščiuose vaizduoja sunkiai perteikiamą virsmo įtampą, kai „mirusieji virsta gyvaisiais“ ir atvirkščiai (Thomo Stearnso Elioto „Bevaisės žemės“ inspiracijos), ir iš esmės tęsia ankstesnio savo rinkinio „Iš veidrodžio, už“ (2014) temą. „Skruzdžių skandinimas“ – vientisa knyga, joje veikia išmėginta fragmento poetika. Iš šio trejeto renkuosi V. Stankų, man egzistenciškiausią.

E. Ališankos pozicija knygoje „Stuburo tik punktyrai“ visų pirma ironiška – „poezija – ne ligoninės priimamasis“, tačiau ir čia gausu specifinių ištarų ir mirties nuojautų. Imponuoja nesentimentali sentimentų raiška, kultūrinis eilėraščių podirvis, tai, kaip gražiai įjungiama asmeninė istorija, o lietuvių klasikai dera su nemūsiškiais post- ir modernistais. Šis E. Ališankos rinkinys stipresnis už ankstesnį „Jeigu“ ir simpatiškesnis už taip pat šiais metais išėjusią jo esė knygą „Empedoklio batas“, kuri tokia pat nenuilstamai ironiška, bet priklausoma nuo citavimo nikių ir perfrazavimo, labiau orientuota į efektą. Yra ir nuspėjamų kalbėjimo klišių, o norėtųsi normalaus autentiško sakinio; padidintas spaudimas skaitytojo dėmesiui ilgainiui ima varginti, tačiau tai jau yra bendresnis reiškinys, viena iš lietuvių literatūros tendencijų.

Dailininko Gvido Latako, save pristatančio kaip senovišką žmogų, „Lokenos“ nuo įtampos leidžia atsikvėpti. Tai laiduoja giedra G. Latako pasaulėžvalga, šypsninga lyg amžiną atilsį Henriko Algio Čigriejaus, išpažįstamos subtiliosios pasaulio sąsajos ir stabilios vertybės (eil. „Žinių patikrinimas“), su atlaidžiu humoru pasakojamos istorijos. Regionalistika čia ir istorinė, ir žodyno, o labiausiai – kylanti iš daiktų, kurių istorijas eilėraščiuose perpasakoja G. Latakas, sakytum, programiškai mėgindamas suartinti etnografinę, sakytinę liaudies ir rašytinę knygos kultūras (eil. „Su agnasėliu“). Rinkinyje yra ne vienas literatūriniu prototekstu paremtas eilėraštis (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Axelio Munthe’s, Leonardo Gutausko istorijos), perrašomas iš skirtingų kalbėtojų perspektyvų (pavyzdžiui, eil. „Nakvynės namai“ ir „Sanatorija“), knygos leitmotyvas – menininkų gildijos, ribinių jų išgyvenimų temos („Nenustėrkit / turėkit vilties – / ir iš čia grįžtama / ramios apylinkės / daug oro silpnoms krūtinėms / ir prižiūrėtojai ramūs // Iš klydinėjimo dvasios / malonės užsimezga knygos / ir net ilgesio šarmas iš ten“), yra eilėraščių-dubletų („Drugelių ferma“ ir „Ferma drugeliams“), kurių „meistravimo“ G. Latakas neslapsto ir tuo yra šiuolaikiškas. Rinkinio kryptis – gyvenimo medžiagos literatūrinimas, paliekant atpažįstamas siūles.

Kito menininko, grafiko Stasio Eidrigevičiaus „Giedanti gaidžio galva“ panevėžiškių tarme ir bendrine kalba rėpia ne tiek kalbinę regiono specifiką, kiek fiksuoja autentišką vienos šeimos istoriją konkrečiu brežnevinio sąstingio laiku Lepšių sodyboje. Poemoje tėviškei, autoriaus skambiai vadinamoje himnu, paradoksalu, atsispaudusi išėjimo iš jos genezė. Mano sąmonėje šis S. Eidrigevičiaus kūrinys siejasi su Romualdo Granausko „Duburiu“ ar Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“: ta nykia tuštuma, iš kurios gelbėtasi pabėgant. Iš pažiūros realistinis aprašymas, Homero „laivų sąrašus“ primenantis vardijimas pajungtas neeksponuojamai vaizdavimo logikai, nuoseklus ir tikslingas: veikėjai pristatomi pagal jų pareigas šeimoje, gyvulių, medžių, paukščių gausa charakterizuoja sodybos tvarką. Pasakojimas taupus, tačiau ir sudėtingas – vis šokama laiku atgal, naudojamos analepsės, perėjimai: būdelėje tupintysis klausosi gyvulių išsipažinimų (avis sakosi mačiusi savo atvaizdą maldaknygėj), o po šių pasirodo ir tikras kunigas. Simbolinis ir realusis vaizdo lygmenys sudurti tik linų sėjimo nuo trobos stogo epizode, kurį tęsia jau budynių prie tėvo epizodas. Tekste vos keletas realistinio kodo pažeidimų, retorinių figūrų – tėvas arklio vadeles riša „prie gonko, / prie Napalio skaudančių rankų, / prie Petro užgesusios pypkės“, vaizdai pateikiami kadrais, yra takūs. Nukirsta gaidžio galva yra ne vien S. Eidrigevičiui, bet ir kitiems jo kartos menininkams įsirėžęs gaivalingo kūrybos proveržio vaizdinys. Imponuoja objektyvistinis santūrumas, minimalizmas, ir tik piešiniuose detalės įgyja simbolinį įprasminimą. Išskirtinė knygos meno požiūriu, konceptuali ir subtili knyga, jos poetinį dokumentalumą stiprina nuotraukos, fotomontažai, ipotekos dokumentai, artefaktais tapę artimųjų daiktai. „Giedanti gaidžio galva“ – stipriausias 2016 metų poezijos debiutas.

Subrandintas yra Benedikto Januševičiaus trisdešimties eilėraščių rinkinys „Žodžiai“, pasirodantis praėjus devyneriems metams nuo jo rinkinio „Raugintu krauju“. Tai komunikatyvioji, konkrečioji poezija, kuri remiasi dekonstrukciniu judesiu – iš ardomų automatinių kalbos resursų gvildenti ir gryninti naujas prasmes („Kam reikalingi žodžiai, jeigu jais nieko nepasakoma?“). Ši socialiai angažuota poezija – su humoru, ironija, tarybinių lozungų ar sofistikuotos naujakalbės parodijomis (eil. „Kas atsirado pirmas: višta ar kiaušinis“). Ardydamas žodžių ryšius B. Januševičius jų grandinėlėmis nukeliauja iki originalių metaforų, abstrakcijas jungia su daiktiškumu („kilogramas laiko saldainių – užantyje“). Eilėraščiai vaizdūs, žodžių lieptais persikeliama iš vieno semantinio tinklo į kitą, išnaudojama antonimija, foneminė perskaida, alogizmai („[laiko mašinos] neišgelbės nei nauji laiko ratai, nei raktai, nei batai“). Kai kuriuose eilėraščiuose išgautas dvigubas junglumas: iš paradigminio išvardijimo ir metaforiško įvardijimo (eil. „Daltoniko diena“). Yra eilėraščių, atsiliepiančių į visuomenės akcijas („Kaip atsiranda vaikai“, Lietuvos himno parodija „Nykštukų daina“), o poeto vaidmuo, vedant iš eilėraščio „Vėdarėliai“, jau ne dvasregio-šamano, o socialiai aktyvaus individualisto.

Poeto vaidmenį rimtai atlieka Vainius Bakas, su kurio „Kaštonų tonus“ vertinančiu Aidu Marčėnu „KasDienyne“ solidarizuojuosi – tvarkinga ir negyva. Individualumo stoka – Dainiaus Dirgėlos „Re:plikos; Stebėto jo užrašai“, kurių negelbsti nė dvidalės knygos koncepcija. Pasirinkta stebėtojo, kuris ataidi sėkmingus kitų atradimus, pozicija atneša į poeziją tiek atidirbusio leksinio, percepcinio, netgi reklaminio šlako, kad jo neužmaskuoja imitaciniai poetiniai ėjimai.

Roberto Keturakio „Nakties baltieji debesys“ pralenkia Jono Jakšto „Skersvėjus“, jau nebekonkurencingus šiuolaikinės poezijos sraute. Lidijos Šimkutės dvikalbė poezijos knyga „Baltos vaivorykštės“ įprastai minimalistinė, o skyrių epigrafams parinkti fragmentai autorės poezijai meta rimtą iššūkį. Dovilės Bagdonaitės pirmoji knyga „Mėlynojo banginio širdis“ silpna: nors ir remiasi tiesiai nuimamais tikrovės atspaudais, trūksta distancijos, daug tiesmukumo, lėkštumo, literatūriškumu neapkaltinsi.

Žvelgiant į 2016 metais išėjusias ne tik poezijos knygas, matyti, kad literatūriškumo sąskaita itin suvešėjo socialusis literatūros dėmuo: stiprėja regionalistika (daug skaitytojų pritraukė Rimanto Kmitos popromanas apie Šiaulius „Pietinia kronikas“, minėtinas ir ne pirmas varniškių tarme bei bendrine kalba užrašytas Viktorijos Daujotės poezijos rinkinys „Žīmėni vuobelie / Žieminė obelis“), dokumentalumas (užvis ryškiau – Mindaugo Kvietkausko esė rinkinyje „Uosto fuga“, kuriame kultūros siužetai persipynę su asmenine patirtimi, o kultūrologinis akiratis ir kultūros politikos interesai sutvirtinti likiminių gestų), priartėja kasdieniškasis lygmuo (pavadinimu ženkliškas A. Marčėno dienoraštinis „KasDienynas“). Ir pačioje poezijoje literatūriškumas vis dažniau matomas kaip ornamentas, žaidimas konvencijomis, nuo kurių mėginama išslysti, ieškoma naujų poetinių formų – jungiantis su sakytinio žodžio performatyvumu (poezijos atlikimas tampa svarbesnis už jos, tarkime ir prisiminkime, aiškinimą), su perkeltines prasmes atmetančiu realistiškumu, eilėraščiams virstant sociotekstais, stiprėjant jų dokumentalumui.

Algis Kalėda

Istoriškumas – masinantis jaukas ar universalusis matmuo?

Pabandę įsivaizduojamo universalaus skaitytojo žvilgsniu aprėpti vidinius lietuvių literatūros pokyčius, pastebėtume ryškėjančius tam tikrus preferencijų telkinius. Vienais atvejais autoriai labiau domisi dvasingais sielos judesiais, psichologiniu asmenybės būviu, kitais įninka į kultūros matricų eksponavimą, estetines autorefleksijas, trečiais mėgina perteikti nomadiškus „pasaulio piliečio“ pojūčius ir džiugesį, moters autonomišką savivertę, erotines ekstazes ar nuopuolius. Dėmesio sutelkimas į kurį nors tikrovės aspektą, žmogaus egzistencijos variantą, tas nuolatinis vis atsinaujinantis kartojimasis yra neišsenkanti įkvėpimo versmė. Galbūt pastoviųjų motyvų repertuaras ir panašūs vaizduotės judesiai tam tikrame topikos rate vadintini tiesiog kultūros raidos dėsningumais, kuriuos lemia tradicinės pasaulio estetinių srovių konvencijos, neabejotinai didžia dalimi modifikuotos tautinių aplinkybių?

Greičiausiai nesuklystume pasakę, kad vienas iš didžiausių temikos arealų, ypač prozininkų, yra istoriškumas, masinamai traukiantis rašytojo vaizduotę ir tyvuliuojantis literatūroje nuo seno. Kuo įvairiausiais pavidalais – ir įprastinėmis, ir kuo netikėčiausiomis formomis. Būtent istorinės interpretacijos, kupinos nuotykių, su pastišiniais, tautos savimonę ir savivertę auginančiais (kartais ir ją susinančiais) herojais, su užslėptomis pretenzijomis į adekvatų vaizduojamos epochos moksliškumą ir į vien fantazija paremtą laisvą improvizacijos žaismą, yra lyg ir nekvestionuojama universali literatūriškumo vertybė. Tinkanti ir pritinkanti kone visur ir tarsi savaime garantuojanti atitinkamą dėmesį ir statusą. Kūrinys mat parašytas tam, kad parodytų mūsų buvusią didybę, kunigaikščių taurumą ir narsą, todėl jau vien dėl to esąs vertas pagarbos… Panaši diagnozė tiktų ir praėjusių metų literatūrai. Tradicinis dokumentalizmas, istorinis mitografiškumas, distopinė parabolė, kvazi- ar metaistoriškumas, istoriografinė metafikcija ir dar dešimtys kitų apibūdinimų – tokio tipo vaizdavimą literatūros tyrinėtojai ir kritikai stengiasi įvardyti kuo išmaniausiomis kategorijomis ir sąvokinės kalbos pasažais.

Tačiau, regis, net visų jų nepakaktų apibūdinti tai vaizduotės išmonei, su kuria susiduria skaitytojas, versdamas istorinio romano puslapius. Tai pirmiausia tiktų Sauliaus Šaltenio knygai „Basas ir laimingas“, bet taip pat ir Rasos Aškinytės veikalams, o tokiems tekstams, kurie sunkiai įtelpa į dailiosios literatūros sampratą, belieka palikti paraliteratūros vardą (Edmundas Malūkas).

Taip sakydamas neturiu galvoje ieškančios ir literatūros ribas plečiančios literatūros. 2016 metų prozoje kaip tik išryškėja vadinamieji hibridiniai raiškos būdai, netgi pradedamas justi jų dominavimas: pakanka priminti Kęstučio Navako „Vyno stebuklą“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, dar eseistiką, kur ryškia kultūros istoriškumo dimensija išsiskiria Mindaugo Kvietkausko „Uosto fuga“, na ir, žinoma, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ IV dalis. Beje, pastarasis kūrinys, kaip integralus sandas priklausantis platesnei visumai, tokiai reikšmingai mūsų literatūrai, praauga metų ribas ir aptartinas atskirai. Šiuosyk norėčiau kiek išsamiau pakalbėti apie keletą stambesnių pernykščių veikalų, sakytum, savaime išsirikiavusių didžiojo laiko diktuojama tvarka.

Į priešistorinius laikus nukelia R. Aškinytės romanas „Glesum“ (lot. „gintaras“). Jis puikuojasi puošniu Zigmo Butaučio viršeliu su paslaptingoje gilioje erdvėje blyksinčiu okultiniu žvaigždynu ir masina skaitytoją epigrafu, vylingai ir giliamintiškai bylojančiu: „Taip nebuvo, bet galėjo būti.“ Paties romano meniniame audinyje drauge su egzotiškos būties piešiniais, persipinančiais su svaigiais metafiziniais jutimais, įausti ir keli kitokio pobūdžio ornamentai: literatūrinė fikcinė fabula – išskirtinės lemties moters istorija – įpinta į plačias kontekstines reikšmes, kurias integruoja mūsų istorinis fenomenas – I–III amžiuje driekęsi „Gintaro keliai“. Pati genties istorija, šiuosyk suspausta į vieną šimtmetį ir kelių personažų likimus, tik protarpiais, nors ir labai įtaigiai, susiliečia su gintaro keliais ir žygiais į kitus kraštus. Kūrinys neabejotinai turi moksliškojo istorizmo matmenį, kurį sukuria įdėti istoriko Eugenijaus Jovaišo žemėlapiai su gintaro radimo vietomis ir aisčių gyvenama erdve, taip pat pačios rašytojos pateiktos „Istorinės žinios“. Bet jos yra atsajos nuo pasakojimo, nes parašytos visai skirtingu nei pati knyga vadovėliniu stiliumi: „Apie 150 m. Aleksandrijos mokslininkas Ptolomėjas Geografijoje sudarė to meto Europos žemėlapį. Mūsų kraštai pateko į vadinamosios Europos Sarmatijos teritoriją“… Drauge su autorės nuoroda, jog romanas buvo rašomas „remiantis“ profesoriaus moksliniais veikalais, tokie „dalykiniai komentarai“, be abejo, leidžia sukurti papildomus diskurso patikimumo garantus arba, kita vertus, padeda naudotis skaitytojo patiklumu. Panašią gnoseologinę intarpų paskirtį galima įžvelgti ir astronominėse septynių knygos dalių įžangėlėse – jos pavadintos pagal Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždes, todėl gal į kontempliacijas linkusiam skaitytojui vasaros naktimis teiks dar vieną malonią apmąstymų progą.

Taigi R. Aškinytės romanas jau vien dėl savo metatekstinių ketinimų yra ambicingas. O kaip atrodo pati literatūrinė fikcija su probaltiškais personažais? Pagrindinė veikėja Glesum – kitoniška mergina, kurią aisčių genties vadas Gondas pasigavo ir parsivedė iš kito krašto, tad kone savaime suprantama, kad pasakojimas apie herojės gyvenimą yra orientuotas į eksponuotą moters rūpesčių, jausenos ir mąstysenos erdvę. Tačiau kūrinyje dar telpa ir šakotas nuotykingų įvykių piešinys (užpuolimai, grumtynės su svetimaisiais, pagrobimai ir kt.), dar yra sukurta individualizuotų personažų galerija (savo vertę žinanti išdidžioji Selija, genties vado sūnus Bentis, ištikimasis sargas Kernius). Vaizdavimo įvairovę papildo aplinkos fonas – gausios buities, ritualų ir mūšių scenos, kurios vaizduojamos su įsijautimu, bet nelabai išrankiai naudojamasi vidinio monologo intarpais. Atsitiktinis pavyzdys: „Jei ne Glesum, būčiau ramiai palaukęs, tegu vyrai tvarkosi, ne pirmas kartas. Bet dabar šokau ant arklio, bus jiems lįst, pats pusę užmušiu, dar nebuvo tokio germano, kuris mane nugalėtų. O jei ir mirsiu, tai bent žinau dėl ko. Pasileidau prie paskutinio vežimo, o ten jau burgundai mano Glesum lauk tempia, taip puoliau, tik daužyt, daužyt visus, nieks man nepadeda, yra svarbesnių turtų nei vergai“ (p. 72).

Taikliai šį romaną apibūdino Marius Burokas, pasakęs: „<…> šis aisčių gyvenamas pasaulis yra sukeistintas. Jis šiek tiek sąmoningai mitologizuojamas – vienas iš tokių pusiau mitologinių, išmintį ir pirmykštę pasaulio sąrangą saugojančių charakterių – genties žiniuonė, romane vadinama „sena boba vilkų apgraužta koja“. <…> Romanas unikalus dar ir tuo, kad autorei labai gerai sekasi derinti atrodo nesuderinamus stilius – šnekamąjį, kasdienį kalbėjimo toną ir tam tikrą sakmiškumą“1. Kita vertus, įminti ir vienaprasmiškai nusakyti R. Aškinytės pasirinktą vaizdavimo konvenciją yra nelengva dar ir dėl to, kad jos mėginta rinktis kelis regos rakursus. Be abejonių, rašytoja siekė kūriniui suteikti pažintinės vertės (neatsitiktinai M. Burokas romaną gretina su populiariuoju Romualdo Neimanto „Gintaro keliu“), bet kažkur netoliese boluoja ir kiti kontekstai. Tai vis dėlto ir praeitį pagerbianti kvazimitinė sakmė, pasaka, susišaukianti su populiariomis ir itin gausiomis dabartinėje literatūroje fantasy (fantastinio pramano) žanrų atmainomis. Kuriais ne kuriais naratyvo segmentais autorė priartėja prie žaismingų Gintaro Beresnevičiaus pasakojimų ar netgi prie Andriaus Tapino istorijos muštravimo ir ironiško parafrazavimo, pradėto „Vilko valandoje“. Tačiau pagirtina, kad ji grindžia savitą vaizdavimo kelią. Vis dėlto reziumuodamas drįsčiau paabejoti dėl nekart cituotų reklaminių Emilijos Visockaitės žodžių iš knygos viršelio apie autorės adresatą, todėl čia juos kiek parafrazuoju: vargu bau R. Aškinytės knyga lygiu laipsniu sužavės ir Aleksiejų Luchtaną su Gunaru Kakaru bei Vykintu Vaitkevičiumi, ir popsą niekinantį hipsterį.

Pagrečiui skaitant istorinius diskursus ir stengiantis juos perprasti, suvokti kompozicijos plėtotės logiką, peršasi palyginimas su keliaaukščiais, pasvirusiais ir nelabai suvokiamais lego statiniais. Apibūdindamas dabartines tendencijas Vytautas Martinkus reziumuoja: „Istorinių romanų atveju tai galima pavadinti istorijos refleksijos refleksija, arba literatūriniu istorinių vertybių palimpsestu. Pastarasis, kaip ir istoriniai kryžiažodžiai, gali būti įdomus tik aktyviems, literatūros poetikos žaidimus pramokusiems ir juos pamėgusiems skaitytojams. Natūralu, jeigu kintančios ir sudėtingos literatūrinės poetikos atvejais jiems taip pat stinga naujų poetikos konceptų“2.

Panašūs įspūdžiai neretai kyla skverbiantis per S. Šaltenio romaną „Basas ir laimingas“, skirtą tragiškai šventojo Brunono Bonifaco Kverfurtiečio misijai į pagonių kraštus. Tikriau, braunantis per antrąją knygos dalį, maždaug nuo skyrių „Žuvis“, „Ugninis arkivyskupo sostas“ ir „Viešpaties šunys“, kada pasakojimas ima veltis, rigzti ir skleisti gausias intertekstines užuominas. Tai ir mitologinių prasmių aliuzijos su šventaisiais žalčiais bei žuvimis, ir sakralinės įslaptintos meilės atvaizdai, ir krikščionių broliavimasis su pagonimis, ir ritualinės žudynės…

O kūrinys pradedamas gana žadančiai, skaidriai – kaip savotiška misterija su keista raitelių procesija. Pirmojoje scenoje sklinda įkvepianti Dovydo psalmė „Viešpats yra mano ganytojas / ir nieko man čia nestinga“, kurią gieda įspūdinga žmogysta prie balnakilpių prišalusiomis kojomis („Įsmeigęs akis į dangų, į baugiai baltą <…> properšą tarp drumzlinai baltų debesų, palengva užliejamą tirštu tamsėjančiu raudoniu, gieda ledinio lietaus merkiamas raitelis“, p. 7).

Kūrinio fabula apima istoriniuose šaltiniuose paliudytus įvykius ir laikotarpį su 1009 metų data. Dera priminti, kad Kvedlinburgo metraštyje taip kalbama apie arkivyskupo mirtį: „Kovo 9 d. trenktas į galvą su 18 saviškių“, o Titmaro kronikoje – „<…> vasario keturioliktą nukirsdinamas su 18 draugų, kūnai gulėjo nepalaidoti“. Tuo tarpu nelabai aiški, prieštaringai traktuojama pati žūties vieta, kanoniška versija byloja apie Rusios ir Lietuvos ribų sankirtą (Rusciae et Lituae). Pateikiau šiuos striukokus faktus, kad skaitytojas, sugretinęs juos su autoriaus sukurtu plačiai išsišakojusiu pasakojimu, pajustų visas voliuntaristinio kvaziistorinio diskurso galimybes. Jis, nors ir spraudžiamas į atskirų montažo scenų slinktis, išsiveržia it galinga lava (ar mielių pertekliaus gavusi tešla) ir patvinsta autoriaus sumanytais gausingais vaizdais. Žvilgtelkime į pasakojimo bėgsmą.

Pirmuose skyriuose (jų kone dvidešimt, trumpesnių ir ilgesių) – tokiuose kaip „Prologas. 1008“, „Negeras sapnas, negeras kraujas“, „Paskutinis arkivyskupo Brunono Bonifaco pokylis“, – pristatomi pagrindiniai veikėjai, kuriama grėsli viduramžių aura ir parodomas grįžimas namo, turbūt iš ankstesnės arkivyskupo misijos. Taip pat styguojamos būsimų nutikimų gijos: rodomas Kverfurtas, pilis, pasirengimas kitai kelionei, pranašiškas arkivyskupo Brunono motinos Idos sapnas, vaizduojami pilies tarnai ir šeimynykščiai, painoki nedorų riterių (atgrasusis Rudis Milžinas) ir pavaldinių santykiai. Prasideda šventojo misionieriaus ir jo palydovų žygis, į kurį įtraukiamas be galo margas išskirtinių personažų būrys, kuris tarsi atstovauja tam tikriems parinktiems socialiniams nusidėjėlių, atsivertėlių, atverstųjų, nuskriaustųjų ir pažemintųjų tipažams, kurie kūrinyje turės vaidinti atitinkamus vaidmenis. Šioje galerijoje savo amplua turi riteriai, stipruolis sūnėnas Gosvinas, Johanas Patvorinis su Dote ir Ulrichu Evangelistu, kapelionas Lambertas, na, ir pagrobtas pagonis (tarsi Adomo Mickevičiaus Valenrodas) elgeta Alpis-Steponas „iš Kalvių kaimo“ – vaikystėje jame su tėvu lydydavo balų rūdą. Šiems romano personažams nesuteikta didesnės autonomijos teisė: nors jų veiksmai neretai atrodo grindžiami individualiais impulsais ir išgyventomis pajautomis, vis dėlto tai tik šia proga sukurti vaidmenys, paįvairinantys istorinę fabulą ir paakinantys skaitytojo atidą. Taip traktuočiau netgi emocingus Johano ir Matildos, Dotės ir Molakio bei kitų veikėjų meilės išgyvenimus, taip pat dar daugelį kitų epizodų – tarpusavio vaidus, netikėtus užpuolimus ir keistus nuotykius, liudijančius, jog krikščionis persekioja klastingos pagonių galios (skyriai „Ranka“, „Pagonių upė“, „Pagonių šaltinis“, „Pelkės“).

Įžengę į pagonių kraštus misionieriai tarsi patenka į naują pasaulį, kuris iš dalies atitinka dar Kverfurte išreikštą arkivyskupo Brunono nuomonę: „Pagonys ne užkietėję… iš tikrųjų pagonys kaip vaikai <…>. Tik iš nežinojimo lyg vaikai lipdo, drožia savo stabus ir juos garbina kaip sugeba“ (p. 38; 39). Bet tiktai iš dalies, nes jie iš tiesų kupini instinktyvių aistrų, pavyzdžiui, gindami savo šventus žalčius, kuriuos iškapojo riteriai Rudis, Haltas, Lupas. Šie žmonės dega žūtbūtiniu kerštu, trokšta kraujo, kadangi krikščionys taip pat juos žudė ir prievartavo (p. 136).

Kita vertus, pagonys (vadas Molakis, vyriausias karalius Žižmaras, kiti didžiūnai) vaizduojami be galo prieštaringi: jie mokosi naujo tikėjimo (devyni šimtai žodžių, kaip mylėti Kristų), Ulricho vadovaujami stato bažnyčią, broliaujasi su krikščionimis, bet tuo pat metu pasmerkia arkivyskupą mirčiai ant laužo. S. Šaltenio kuriami charakterologiniai portretai, galima sakyti, panašūs į kadaise romantikų populiarintus stereotipus, jog pagonys yra „angeliškos dvasios negailestingi žiauruoliai“. Pagal šią maksimą tinka ir scena, kai karaliaus brolis Girdenis mandagiai klausia Bonifaco, užkelto ant laužo: „Ar per daug virvė neveržia… ar patogu sėdėti?“ (p. 142). Ambivalentiškas ištarmes, primenančias viduramžių karnavališką komizmą, spinduliuoja ir kiti epizodai (antai arkivyskupas rodomas lojantis (p. 153), o paskui išsividuriavęs guli švariam patale (p. 155).

Vis dėlto pasakojimo finalas sutampa su numanoma istorine tiesa: arkivyskupas joja pas karalių Šebedį ir ten „dvasių motina stabdo laiką“ (p.170), o Brunonas susilaukia egzekucijos. Visas romanas užbaigiamas savotiška viską paaiškinančia atomazga, privaloma viduramžių tekstams: į Kverfurtą po nepavykusios misijos sugrįžta Johanas, pasakoja motinai Idai apie sūnaus mirtį, o pats atranda mylimąją Matildą. Pastaroji pasakinė siužeto gija nėra nemotyvuota – tokiai stebuklinei pabaigai su meilę išaukštinančiu epilogu autorius ruošė skaitytoją jau iš anksto, kaskart rodydamas išdavystes ir viliones, nuodėmes ir atgailą, kančias ir atpirkimą.

Sukeistintais vaizdais nesistengia nustebinti Romas Gudaitis stambioje apysakoje „Vytauto vergo įdagas“, įdėtoje į prozos knygą kartu su novelių ciklu „Rudnia iškeliauja į dangų“. Tiesa, autorius pasirinko netiesioginį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir to meto geopolitinės ir socialinės atmosferos vaizdavimo būdą, visa tai perteikiama vidiniu monologu, kurį įkalba Trakų požemiuose įkalintas artimas valdovo vaikystės bičiulis, vėliau patikėtinis ir bendražygis Dauvilkas: „Aš čia, valdove… Malonė! Mana iš dangaus! Kiek dienų naktų aš šnekučiuojuosi su žiurkėm laukdamas sargybinių, kurie atiduotų tavo mylistos budeliui <…>. Aš čia, Dauvilkas, valdove, tavo ištikimasis Dauvilkas!“ (p. 5).

Tačiau tradicinių konvencijų ribos šiuo atveju bemaž nepažeidžiamos: diskursas plėtojamas gana skaidriai, tolydžio įtraukiant įvairius istorinius segmentus: išraiškingomis detalėmis pamargintus epizodus iš valdovų vaikystės ir jaunystės („žliumbia Algirdaičiai“, Jogailos „nosis varva“, p. 27) bei vėlesnes atgrasiomis intrigomis ir išdavystėmis atmieštas dinastines ir geopolitines peripetijas. Šioje kiek specifinėje naratyvo erdvėje rašytojas geba sėkmingai išsitekti su emocinga ir patrauklia detektyvine fabula. Jis sukuria ilgoką istorinių veikėjų galeriją (Vytautas, Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, Karigaila, Julijona), rodo lenkų ir kryžiuočių atstovus (gyvas klastūno kryžiuočio Rungės portretas), taip pat kilnoja veiksmą po Ukrainos, Lenkijos ir Žalgirio laukus. R. Gudaičio kūrinys, be to, nėra drungnas ar tariamai objektyvistinis, kaip tarsi priderėtų kalbant apie laiko aura apgobtus laikus. Atvirkščiai, jis spinduliuoja ekspresyviu angažuotumu, sakytum, pasakotojas įsijaučia į savo herojaus emocingus išgyvenimus, su empatija perteikia jų skausmą, širdgėlą ir apmaudą. Tai atsiskleidžia dažnose teksto vietose ir ypač pabaigos refleksijose: „Ir juodvarniui nusileidus, geležiniam tavo senelio vilkui sustaugus, tavo mirtis išvaduoja mane iš kančių, ir iš Dauvilko – vergo ir kalinio – lieku aš tik sakalas, ir lydžiu tavo laidotuvių procesiją iki Šventaragio slėnio, iki Mindaugo katedros…“ (p. 128). Beje, jautriai ir su šiltu, kažkokiu giminišku angažuotumu sukurtas ir Dzūkijos kaimelio praeitį, nykstančias tradicijas fiksuojantis novelių ciklas „Rudnia iškeliauja į dangų“.

R. Gudaičio vaizdavimo maniera nėra labai skaidri ir nuosekliai rišli, ypač pasakojimo lygmenyje, kur adresatas protarpiais susiduria su identifikavimo kliūtimis, todėl tarsi turi vis gręžiotis atgal ir galvoti – „kas kalba?“, „apie ką pasakojama?“ Tai nėra vien literatūrinės technikos ar meistriškumo klausimas, bet ir pasirinktos konvencijos, naratyvo tipo nulemtas dalykas. Atrodo, su tokiais sunkumais neturėtų susidurti nuotykinio istorinio romano kūrėjai – iš jų pernai labiausiai įsiminė Gina Viliūnė ir Edmundas Malūkas. Laikantis pasirinktos chronologijos, dera pašnekėti apie pastarąjį autorių, kitą Vytauto epochos vaizduotoją, kuris, tiesa, R. Gudaičio kondensuotą pasakojimą iškeičia į pasklidos vaizduotės iki universumo ribų blaškomą istoriją.

E. Malūkas, aštrių pojūčių garbintojus pripratinęs prie socialinių paraščių egzotikos („Kraujo skonis“, 1992; „Juodieji želmenys“, 1993; „Šiukšlyno žmonės“, 1995), istorinio žanro patrauklumą išmėgino jau romanu „Karalienė Barbora“ (2004). Regis, ta nauja atrakcija autoriaus neatbaidė, tad po ilgų rašymo metų skaitytojų rinkai jis pasiūlė didelės apimties istorinį romaną „Vytauto žemė“ (704 p.), kuriame vaizdavimo ribos nuo empirikos patirčių nukeltos į kosminių galių veikimo erdves. Kaip teko patirti, knyga gana paklausi (išleista jau šešių tūkstančių tiražu), greičiausiai randanti savo auditoriją, kurią, aišku, galima vadinti tiek ir neišrankia siūlomoms temoms, tiek ir įpratusia prie nesudėtingų raiškos formų. Taip pat prie tariamų pažinimo iliuzijų bei lengvų išdrikusių tekstų, kuriuose adaptuojamos nebūtos pasakos, vaikiškos legendos ir neva baugūs istoriografiniai ekskursai. Išties, autorius skaitytoją siekia traktuoti kaip lygiavertį (na, gal kiek prasčiau pažįstantį medžiagą) partnerį, kuriam nori kuo patraukliausiai papasakoti apie šiek tiek girdėtą, bet vis dėlto kažkokioje glūdumoje slypintį itin svarbų tautos didvyrių būties tarpsnį. Sakytum, išplėšti iš nežinios ūkanų gyvą paveikslų slinktį, kur susitiksi su individualiais personažais, jų aistromis, kentėjimais ir džiaugsmais. Tą autentiškumo simuliakrą padeda imituoti pridėtas XIII–XV amžių didingos Lietuvos žemėlapis, taip pat romano pabaigoje prisegtas ilgėliausias Literatūros sąrašas ir padėkos garbiems istorijos ir kitų mokslų akademikams.

Romano fabulos ašis – kunigaikščio Vytauto vedybos su Alšėnų kunigaikštyte Ona, kurios tarsi nulemia esminius valstybės gyvenimo poslinkius. Todėl, kad daugiausia pagrindinį, tiesa, neeksponuotą, tarsi giluminį, vaidmenį vaidina fatališkoji žmona, slapta burtininkė. Pasakotojas jau nuo pat romano pradžios renkasi be galo ekspansyvų vaizdavimą, kiek įmanydamas išpučia tekstą, sakytum, numatęs, kad postmodernistinis istoriškumas gebės savęsp įtraukti ir integruoti viską… Autorius adresatą verčia angažuotis akindamas smalsą jaustis ieškotoju, tad it mokytojas klausinėja: „Kur dingęs Vytauto Didžiojo auksuotas, brangiais akmenimis nusėtas diržas ir auksu inkrustuotas Sėkmės kardas? Ant auksinės apsaugos išrėžtas Sirijos meistro iš Damasko ženklas“ (p. 7). Po šių ilgokų interrogatyvių apeliacijų tarytum atidengiama teatro scena ir rodomi veiksmo paveikslėliai laukuose prie Eikšos pilies: „Dega rūkas, tvojas saulė. Vėjas debesis gainioja. Penkergė kunigaikštytė Ona tarp žirgų paikioja“ (p. 8). Eržilas mergaitę nutrenkia, bet ji išlieka gyva ir tampa kerėtoja: „Palinkusių, sužiurusių žmonių, atrodo, ir pati atbudusi kunigaikštytė andai taip virpulingai išsigąsta, taip stipriai, kad dar labiau išplečia, atidaro, atlapoja tas savo MIRTINO BLOGIO AKIS!“ (p. 11).

Toliau dar gražiau. Į tekstą įsiterpia mitologinės galios, nepriimamos aukos, griūva Pasaulio medis (šventasis ąžuolas), pasirodo „dievaitis Velnias“ ir slenka sakmės, kvazimitologiniai siužetai ir chronologiniai paveikslėliai su lietuvių didžiūnų judesiais bei bręstančių kunigaikštyčių (Onos, Agripinos ir Julijonos) jaunatvės godomis. Po Onos ir Vytauto vestuvių į diskursą įtraukiamas visas Lietuvos elitas, ir ne tiktai, o romano tėkmė pasišokinėdama išplinta į plačiausius istorinius vandenis. Juose skaitytojo dėmesys maitinamas dažnomis iliustratyviomis scenomis, kuriose su sodriais epitetais ir kitokiais pagražinimais atspindimos politinės peripetijos, diplomatiniai susitarimai, kariniai susirėmimai ir begalės kitų įvykių.

E. Malūko stilius ekstravagantiškas, neretai primityvokas, supintas iš proziškų aprašinėjimų ir ekspresyvių poetizmų, neadekvačių samprotavimų ir priverstinai stilizuotas pagal įsivaizduojamą charakterį. Jo raiškos manierą parodo, pavyzdžiui, įkalinimas kryžiuočių tvirtovėje; tą epizodą ir iškalbų dialogą tarp Vytauto ir Onos pacituosiu: „Ordino pilys, išskyrus tik sostinės didžiąją Marienburgo, – vyriškių, drauguolių ir kariauninkų viešpatija. Čia drauguolėms moteriškėms nėr vietos. Visur celės vienodos ir skirtos tik kariūnams, kareivoms ir kovotojams. Bendras šikinykas, prie šulinio bendras prausimosi lovys ir bendra pirtis. Ordino broliai vieningi: moterys erzina, nedorai ryzina, viliojančiai ruzgina ir blaško ūpą. <…> Naktigultas – vienintelis, pats brangiausias ir tik sau skirtas metas. Ona su Sofija be jokių skrupulų suglaudžia visus tris gultus ir plojas prie Vytauto po vienu apklotu. <…> [ Ona:] – Tai kažkada turėjo nutikti. Buvau nutuokus, kad taip bus. O kaip jie tave pakrikštijo? Ką tu dabar pasakysi žemaičiams? <…> [Vytautas:] – Man kunigas paistė tokius vėjus, kad visi krikščionys turi būti pakrikštyti. Net jųjų Dievą Jėzų krikštijo kažkoks žemietis Jonas. <…> Tapau kažkokio tėvo įvaikiu ir Jėzaus Kristaus nariu. Ar tu ką nors supratai?“ (p. 371– 373).

Įveikęs šiuos negrabius, netgi diletantišku imitavimu grindžiamos istorijos daugiasluoksnius simuliakrus, pamėginau sugrįžti į tradicinį lektūros pasaulį. Kas gi jį atstos, jeigu ne rišliai ir stilingai papasakota jausminga istorija…

Ginos Viliūnės paskelbti du romanai – „Imperatoriaus meilužė“ ir „Magdalė, smuklės merga“ – nors iš pažiūros skirtingi, skaitytojų vaizduotę kurstantys nevienodo lygmens herojų likimais, vis dėlto yra susieti aiškiais literatūrinės giminystės saitais, meilės istorijomis. Beje, kaip ir ankstesnieji rašytojos kūriniai. Aišku, tai nieko naujo, kebliau, kad šios fabulos tampa lemiamomis, visas kūrinių prasmes „susiurbiančiomis“ meninėmis determinantėmis. Tuo tarpu, kaip atrodo iš sumanymo, medžiagoje glūdintis potencialas leido plėtoti kontekste užkoduotus gana įdomius naujesnio vaizdavimo vektorius. Antai „Imperatoriaus meilužės“ inspiracijos kilo iš perskaitytų autentiškų šaltinių (autorė mini iškilios lietuvių damos Sofijos Tyzenhauzaitės memuarus), jie suteikia progą sukurti pramanytą pasakojimą apie Rusijos imperatoriaus Aleksandro I nuotykį su dailia panele. Tuo pačiu ir papasakoti apie XIX amžiaus papročius, apie istorinius asmenis, pakeliauti po Lietuvos, Rusijos, Lenkijos ir net Prancūzijos dvarus. Tačiau gilesnių reiškinių ir geopolitinių-socialinių veiksnių, kurie taip dramatiškai aižė tą epochą, rašytojai ne tik sujudinti, bet ir paliesti nepavyko. O gal ji to ir nesiekė – kaip ir romane „Magdalė, smuklės merga“, kuriame vaizduojamas XVI amžiaus Vilniaus amatininkų, pirklių ir paleistuvių gyvenimas, dažniausiai smuklėse, siaučiančio maro metu. Lygia greta su Magdalės istorija – namų ieškančios, skriaudžiamos ir po svetimus besiblaškančios jaunos merginos, susiduriančios su atsitiktiniais žmonėmis, jų paslaptimis, – taip siekta įrašyti ir platesnio masto kunigaikščio Mykolo Glinskio rezgamą sąmokslą. Bet šis istorinis lygmuo pernelyg anemiškas, tad įdomesnį kontekstą padeda sukurti gyvesni miesto paveikslėliai su jo koloritu, kurį adresatas ir stengiasi atpažinti.

Baigiant galima padaryti šiokią tokią išvadą, iš dalies atsakančią į pavadinime formuluojamą klausimą. Taip, istoriškumas yra jaukas, masinantis, mėgstamas, patinkantis ir tinkamas bene visokiausio lygio ir pomėgių skaitytojams. Bet ne kiekvienas viliojamas užkimba, nežiūrint į tai, kokiais blizgučiais tą jauką pagražinsi ir kokiais viliojančiais atskoniais jį pagardinsi. Tad tokios mintys kyla skaitant 2016 metų knygas.

1 Burokas M. Kalbaknisių kelionės į praeitį ir kitus žemynus. – Interneto prieiga: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/m–burokas–kalbaknisiu–keliones–i–praeiti–ir–kitus–zemynus–knygu–apzvalga–286–663179 [žiūrėta 2017 m. sausio 15 d.].
2 Martinkus V. Istoriografinė metafikcija šiandienos lietuvių istoriniame romane // Colloquia. – Nr. 24 [2010]. – P. 91.