Gintarė Bernotienė. Pakartojimų prasmė

2025 m. Nr. 2

Leonardas Gutauskas. Pažado žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė. 

„Pažado žemė“ yra jau penkiasdešimt septintoji Leonardo Gutausko knyga, poezijos rinkinys, kurį jis sudarė iš 2003–2020 m. eilėraščių, o spaudai parengė redaktorius Valentinas Sventickas. Iliustracijoms panaudotos iki šiol neeksponuotos L. Gutausko akvarelės, lyg aidas lydinčios poetinę kūrybą ir iš tapybos perėjusius siužetus.

Kaip aidas – tiktų sakyti ir apie šios knygos visumą. Joje daug kas jau skaityta, pakartojama lyg kanonas, lyg tam tikras kokybės ženklas, bet ir nuklystant iš išmėginto kelio, išbandant kitokias dermes eilėdaroje. Po epitafijų rinkinio „In fine“, išėjusio 2004 m., neskaitant poetinių perrašų knygos „Švytintys kūnai“ (2008) ir poemos Daliai Grinkevičiūtei trikalbio leidimo „Veidrodis žiemą=Mirror in winter=Зеркало зимой“ (2016), L. Gutauskas poezijos neleido, gal todėl šiame rinkinyje toks žymus prozos pėdsakas, o poezija pastebimai linkusi į detales, istoriškumą, nebėra ankstyvajai jo lyrikai būdingų vizijų, fragmento poetika leidžia verti ir verti patirtus įspūdžius, ir nežinomas lieka giluminis šių kartojimų stimulas – melodinis, o gal ir istoriosofinis.

Pradėkim nuosekliai – rinkinys turi apgalvotą struktūrą, epigrafą iš Oskaro Milašiaus, kalbantį apie anapusį kaip apie šiapus, ir atskirus epigrafus negausiems rinkinio skirsniams. Federico Garcíos Lorcos eilutės „O lietau pranciškone, tavo lašo bedugnėj / glūdi upės dvasia ir slaptingas šaltinis“ atveria poemą „Pažado žemė“, o Conrado Aikeno strofa 

Rašykim, kad sutemo: štai ir viskas.
Danguj matyti žvaigždės: štai ir viskas.
Verlenas pūva ir Šekspyras pūva.
Ir, rodosi, Rembo visai nebuvo.

įveda į skirsnį „Iš istorijos popierių“. Visi epigrafai versti Tomo Venclovos. O. Milašiaus ir F. Garcíos Lorcos citatomis L. Gutauskas prabyla apie ne tik šiame rinkinyje jam rūpimus laiko metafiziškumą ir būtį po mirties, o C. Aikeno eilutėmis apie pūvančius poetus ir greitai ištinkančią užmarštį užaštrintas poeto triūso, jo atminimo klausimas ir brėžiamas beiliuziško ir ironiško žvilgsnio punktyras. Epigrafai paryškina autoriaus minties lanką knygoje, parašymo atžvilgiu jie yra vėlesni, t. y. postscriptumai. Būtent postscriptumais savo jau parašytiems tekstams šį L. Gutausko rinkinį įvardyti būtų tiksliausia.

Gali atrodyti, jog kalbu apie išoriškus dalykus, tačiau, leidžiant poeto sudarytą knygą, išoriniai ženklai yra svarbūs, per juos atsidengia ryšiai su tuo, ką per ilgus metus L. Gutauskas sukūrė ir paliko kaip standartą. Eilėraščiai neabejotinai rašyti jau vėlyvuoju laikotarpiu – tą pirmiausia rodo krikščioniškoji tematika, ištryškusi taip pat galingai kaip ir iš „Betliejaus“, 1996 m. išėjusios nedidukės L. Gutausko poezijos knygelės, kurioje rožiniu močiutei Ievai Marijai pavadinta poema „Betliejus“, litanija „Vakarinė“ ir ketureiliai skleidė skausmingą ir jautrų jo reagavimą į kasdienos grybšnius būtent kaip krikščionio, tikinčio žmogaus. Esu girdėjusi nuomonę, jog būtent dėl to L. Gutausko kūryba yra neįdomi, būta net mėginimo taisyti recenzijos apie rinkinį „Betliejus“ pavadinimą – jo krikščionišką poeziją, poeziją „ne iš schemų, o iš metaforų“, vadinti schematiška. Vis tos istorijos „uodegos“! Tačiau Biblijos parabolės, vaizdinija L. Gutausko kūryboje įsitvirtinę seniai: daugybė jo tapybos darbų, kurių kodas aiškiausias buvo Pažadėtosios žemės palikuonims, iškeliavo užsienin taip ir nedokumentuoti, nematyti platesnės meno publikos, tačiau pelnę L. Gutauskui religinių siužetų tapytojo renomė. Šitai buvo nepaslepiama ir jo poezijoje: 1998 m. išėjusio rinkinio „Popierinė dėžutė“ žymi eilėraščių dalis yra Biblijos istorijų permąstymas, o 1980 m. išleisto rinkinio „Svetingumo namai“ pavadinimą L. Gutauskas ir atvėrė, ir paslėpė Betliejaus oikonimą ne transliteruodamas, o lietuvių kalba perteikdamas jo dvasinę esmę: pažodiniai vertimai „duonos namai“, „svetingumo namai“ buvo įterpti į dar cenzūrai prižiūrint leistą eilėraščių rinkinį. 

Centrinė šio rinkinio poema „Pažado žemė“ rodo tą patį neišblėsusį ir dargi rūstoką svarstymą, kiek dar esti gyvo tikėjimo Dievu, tikėjimo Prisikėlusiuoju, Šventojo Rašto istorijomis. Balsas, pasigirstantis III poemos dalyje, liudija, jog pranašystės skelbimas tebevyksta, mes tebeeiname vilkstine iš nelaisvės tyrų. V poemos dalies litanija, viena vertus, primena ankstyvojo L. Gutausko poetinės kūrybos laikotarpio mėginimus sukurti žodinį šventybės portretą; kita vertus, kreipiniu į Mariją kaip į „Žuvų žvaigždyno lobyn[ą]“ užmenama, jog visa yra kartojama iki atbaigimo, cikliškai – nuo „prisikėlim[o] iš dulkių“ iki „prisikėlim[o] iš dulkių“ (p. 29). Sintaktinė I poemos dalies struktūra, besiremianti išskyrimu – „tas, kuris <…> ir kiti“, palieka arką, siaurą pasirinkimu grįstą perėjimą į karalystę, kurios buvimas priklauso ir nuo mūsų. Rinkinio „Betliejus“ litanijoje „Vakarinė“ L. Gutauskas vėrė nekanoninius kreipinius į tai, kas gali būti šventa, – didžiąsias dorybes, lietuvių gamtojautą atspindinčius gyvūnų, augalų, vabzdžių, paukščių pavadinimus, galinčius būti, tačiau nebūtinai susijusius su šventąja istorija kūrinius, kankinius, vietas, o dvinarė jų vokatyvo konstrukcija buvo paremta aliuzija į katalikų Loreto litaniją. Poemoje „Pažado žemė“ vardydamas Jėzaus apibūdinimus, darbus, per kuriuos jį atpažįstame, L. Gutauskas kartu interpretuoja ir ezoterinius dvasinius principus, pvz., mirties ir meilės vienovę (p. 15). Čia įžvelgtina tąsa tos L. Gutausko kūrybos linijos, kuri paliečia ne tik tikėjimo, bet ir pasaulio išsaugojimo, dvasinės sinergijos principus, jo vaizduotėje susijusius su poetais, dvasios ambasadoriais. Tad O. Milašiaus epigrafas pasirodo esąs neatsitiktinis; yra žinoma, jog L. Gutauskas žavėjosi ir Saint Johnu Perse’u, kurio poemos „Anabasis“ biblinis versetas šioje poemoje, apskritai visame rinkinyje „Pažado žemė“, yra patikimiausia, išlaikanti forma. Emocinį poemos paveikumą užginčyti lengviausia, tad neįtaigosiu, tik pridėsiu skaitymo įspūdį: atrodo, L. Gutauskas kibiai apklausia ne tik savąją širdį – kai kurie jo klausimai gali būti perskaitomi ir kaip Kristaus dvejonė po Atpirkimo – ar bus, kas jį solidariai tęs?

Didžiuma rinkinio eilėraščių nukreipti į dabartinį istorinį laiką, daug paskyrimų bičiuliams, su kuriais bendrauta, ir poetams, su kuriais gyvo ryšio nebūta, tačiau jų svarba poezijos procese neišdildoma. Taip atsiradęs paskyrimas Kęstučiui Navakui („Kur mes būsim, <…> / Kai tos žodžių ląstelės nei eglių mediena iširs“, p. 127), o iš paskyrimų Sigitui Gedai, Justinui Mikučiui ar Juozui Apučiui visoje L. Gutausko epitafistikoje būtų galima sudaryti nestorą rinkinuką. Kitas raiškus rinkinio bruožas – kad istorinei praeičiai, be pagavaus jos fiksavimo kaip miestovaizdžio detalių, L. Gutauskas mėgina rasti ir architektūrinę formą. Galbūt tai pereina iš J. Mikučio filosofavimų, įsimintino jo Lietuvos istorijos interpretavimo pagal Jono Kristupo Glaubico Šv. Jonų bažnyčios frontono linijas. L. Gutauskas eiliuoja ir pereiliuoja architektūros stilius ir elementus, sykiais atsimušdamas į rekvizitinį jų išvardijimą, tačiau pasiekia ir originalių pagavų – architektūros kaip laikmečio metaforos ir kultūrinės pasijos susiliejimo: 

Beržų metalas grotų geležis
Netikro marmuro kolonos
Mirties naguos šio šimtmečio ašis
Tartum nusvirus nuo balkono 

Šaka vijoklinės raganės
Ir laikinumo judesy
Tas čechoviškas gausmas samovarų
Ir kraujo dėmės debesy (p. 184)

Kadangi įspūdžiais apie šią Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos dar 2024 m. vasarį išleistą kol kas naujausią L. Gutausko poezijos knygą dalinuosi kiek uždelsusi, turiu progą priminti, kad jos pristatymo vakare Rašytojų klube 2024 m. lapkritį buvo parodytas režisierių Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių 1993 m. sukurtas dokumentinis filmas „Dulkių duona“. Jame L. Gutauskas įsileidžia į vis sklaidant ir sklaidant didįjį lietuvių kalbos žodyną jam atsivėrusį pačios kalbos, jos žodžių reikšmių tinklo jau nulemtą pasaulio suvokimą, akivaizdų gyvybės ir mirties artumą, žodyje „dulkės“ slypintį ne tik mirties, bet ir gimimo siužetą – dulkiantis rugių laukas juk yra pati gyvybė! Filme pasakojimui apie L. Gutauską subtiliai panaudota kai kurių jo paveikslų kadruotė – scena iš dailininko dirbtuvės primena žalsvai melsvų tonų 1981 m. jo tapyto paveikslo „Atminimas“ perspektyvą; taip randasi nepažodiniai kūrybos pratęsimai. Daugybę neįvardijamų pajautų filme perteikia kraštovaizdis – dzūkiška pušų procesija žemės ir dangaus akivaizdoje, gęstančios dienos vaizdas, primenantis kažką iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų ir visos kartos, nuo Jono Juškaičio iki Antano Martinaičio, mėgtų vakaro kaip žaizdos vaizdinių. Iš upės sraunumų išbrendančio L. Gutausko figūra smelkteli tokia jėga ir šamanišku gaivalu, kad kitaip skaitomos tampa jo eilutės apie vandenis. Finale stambiu planu išnyra aistrų – žvejybos, tapybos, kalbos misterijos – iš vidaus nutviekstas Leonardo Gutausko veidas. Ilgas atviras žvilgsnis į kamerą jo portretą filme daro nekanoninį – jis atrodo kaip kovingas savojo kiemo, savo žemės lopinėlio, buvėjas, labiau randu paženklintas katinas nei pamokslininkas. Užsislaptinęs išminčius, saugantis savąją žodyno teritoriją ir, kaip rašys vėlesnėje poezijoje, upelių kadastrą. Žmogus savo vietoje – besikartojantis žodžių tėkmėje.