„Į pasaulį reikia žiūrėti linksmiau…“: Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ istorija

2026 m. Nr. 2

Literatūrologę, humanitarinių mokslų daktarę Neringą Markevičienę kalbina Gediminas Kajėnas

Pernai sukako 80 metų nuo Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ sukūrimo. Beveik dvejus metus praleidęs Štuthofo koncentracijos lageryje, grįžęs į Lietuvą vos per kelis mėnesius jis parašė asmenine patirtimi grįstą kūrinį, sklidiną ne aimanų ir dejonių, bet ironijos ir juoko. Šiandien šis tekstas yra laikomas mūsų literatūros klasika ir išverstas į keliolika pasaulio kalbų. Pats B. Sruoga išleisto romano taip ir neišvydo – pirmasis jo leidimas, gerokai cenzūruotas, pasirodė tik 1957 m., praėjus dešimtmečiui nuo rašytojo mirties.

Paradoksalu, tačiau iki šiol mes vis dar neturime autentiško Sruogos romano leidimo, išvalyto nuo visų sovietinio redagavimo liekanų ir su grąžintomis cenzorių išbrauktomis kūrinio vietomis. Dėl politinių aplinkybių bei redaktorinių sprendimų beveik septynis dešimtmečius truko šio teksto rekonstrukcija, jį sugrąžinant prie pirminio paties rašytojo varianto. Pirmasis nekupiūruotas „Dievų miško“ leidimas 2024 m. pasirodė azerbaidžaniečių kalba (vertė Mahiras Gamzajevas), šiuo metu būtent šis kūrinio variantas yra išverstas ir į prancūzų bei korėjiečių kalbas.

Kruopščią B. Sruogos romano rekonstrukciją lygindama jo rankraštį, mašinraštį bei tris buvusius „Dievų miško“ leidimus atlikusi literatūrologė Neringa Markevičienė teigia, kad „klasikos lobynui priskirtini lietuvių literatūros kūriniai prilygsta juvelyriniams dirbiniams, todėl, iškritus net vienai ar kelioms brangakmenių akelėms, apyra ir darnus jų vaizdas“. O kaip su sruogiškais „brangakmeniais“ elgėsi sovietinė cenzūra – akivaizdžiai atskleidžia negailestinga ir brutali „Dievų miško“ redagavimo, taisymo ir braukymo istorija.

 

 

– Pernai sukako aštuoniasdešimt metų nuo tada, kai, grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, kurioje praleido dvejus metus, Balys Sruoga parašė autobiografinį romaną „Dievų miškas“. Kas yra žinoma apie šio kūrinio parašymo aplinkybes?

N. M. Kūrinio idėja B. Sruogai kilo 1943 m. kovo 24 d., kai rašytojas kartu su visa inteligentų – įkaitų už Lietuvos laisvę – grupe buvo atgabentas į vokiečių įkurtą Štuthofo koncentracijos lagerį Lenkijoje, netoli Gdansko. Kaip liudija istorikas Antanas Gervydas, kartu kalėjęs Štuthofe, jau pirmą vakarą B. Sruoga pamatė, kaip vienas leisgyvis kalinys rusas, bloko vyresniesiems linksminantis, už jam pažadėtą duonos gabalą mikliai šoka ukrainiečių liaudies šokį kazačioką, o aplink – kiti sumušti, nusilpę, utėlėti jo likimo draugai. B. Sruoga, sukrėstas tokio vaizdo, kitą dieną dalijosi įspūdžiais ir išsitarė sukursiąs tragediją, kokios iki šiol niekas nebuvo parašęs.

Lietuvių įkaitų grupę paskelbus „garbės kaliniais“ (1943-05-31), B. Sruoga savo noru dirbo lagerio raštinėje. Rizikuodamas gyvybe, jis domėjosi lagerio archyve saugomomis kalinių bylomis, slaptais dokumentais, kopijavosi kalinių sąrašus – rinko informaciją apie lagerio santvarką, kalinių likimą, studijavo į raštinę ateinančių kalinių charakterius, slapta užsirašydavo iš jų išgirstas naujienas, pasisakymus. Dokumentinės medžiagos rinkimas baigėsi prasidėjus lagerio evakuacijai (1945-01-25). Tačiau lageryje daryti užrašai, apie kuriuos užsiminė ne vienas Štuthofo kalinys, neišliko. Mus pasiekė tik liudijimai, kad B. Sruoga, kito kalinio Prano Žuko žodžiais, „kaupiąs medžiagą apie lagerio gyvenimą, darąs užrašus, ketinąs rašyti atsiminimus“. B. Sruoga iš Štuthofo savo kuprinėje parsivežė tik lageryje parašytų pjesių rankraščius.

Kūrinio tekstas pradėtas rašyti 1945 m. Torūnės laikinoje perfiltravimo stovykloje, kur B. Sruoga išbuvo penkias savaites. Remiantis Torūnėje kartu su rašytoju gyvenusio Pijaus Jokubyno atsiminimais, šis, atsinešęs pluoštą rankraščių, kitiems ten buvusiems kaliniams skaitė keletą epizodų iš Štuthofo lagerio gyvenimo, sakė ruošiąs knygą, kurios pavadinimas – „Dievų miškas“.

1945 m. gegužės mėnesį, ką tik grįžęs iš Torūnės, B. Sruoga sakė: „Žinote, prie Stutthofo koncentracijos stovyklos yra didelis miškas, vadinamas „Dievų mišku“. Tai aš noriu parašyti eskizinius portretus apie stovyklą ir apie tą „Dievų mišką“ su užkankintų žmonių lavonais…“

Parskraidintas iš Torūnės į Lietuvą, B. Sruoga keturias savaites praleido pas šeimos bičiulius – akių gydytoją Juozą Nemeikšą ir jo seserį pedagogę Mariją Nemeikšaitę. B. Sruoga rašydavo naktimis, paskui iš lapelių skaitydavo ištraukas pas Nemeikšas susirinkusiems intelektualams.

Kūrybos procesas toliau tęsėsi Birštone, „Baltojoje viloje“, kur B. Sruoga, gavęs kelialapį, ilsėjosi ir gydėsi. Birštone jis jautėsi vienišas, liūdnas, dirbo po aštuonias, dešimt ar net dvylika valandų verandoje ir mažyčiame kambarėlyje, neatsikeldamas nuo rašomojo stalo. Birštone baigtas „Dievų miško“ juodraštis, kuris neišliko (spėtina, kad autorius, nemėgęs niekam rodyti ir anksčiau rašytų kūrinių tekstų pirmųjų variantų, jį sunaikino pats). Birštone rašytojas „Dievų mišką“ pradėjo rinkti rašomąja mašinėle „Corona“, kurią dabar galima pamatyti Maironio lietuvių literatūros muziejuje pernai rudenį atidarytoje parodoje „Dievų miškas“: sunaikinti žmogų žmoguje“.

B. Sruoga, grįžęs iš Birštono, prie „Dievų miško“ toliau dirbo Kaune ir Vilniuje. Jis iš naujo perrašė rankraštį (išliko labai mažai autoriaus ranka taisytas kūrinio tekstas), toliau kurdamas, perrinko jį rašomąja mašinėle. Įdomu, kad, pasitelkus šiuolaikines technologijas ir palyginus šiuos du tekstus, vizualiai išryškėja ir neišlikęs kūrinio juodraštis – pastebimos detalės, kaip kūrinio tekstas tikslintas, tobulintas, plėstas. Tai unikali kūrinio genezę atspindinti medžiaga, kurią galima rekonstruoti ir kuri leidžia konkrečiai pamatyti, kaip „Dievų miškas“ parašytas.

Prie kūrinio mašinraščio B. Sruoga dirbo Kaune, bet daugiausia – Vilniuje, Tauro gatvėje, kur 1945 m. rugsėjo 9 d. tekstą galutinai baigė rašyti ir rinkti.

Laiškuose M. Nemeikšaitei 1945 m. rudenį B. Sruoga rašė apie darbo pabaigą ir apie sąlygas bute, kuriame gyveno: „Aš vėl labai smarkiai dirbu, – jau turiu perrašęs 335 psl. mašinėle, – liko dar apie 40 p. – už kelių dienų baigsiu. Prasidėjo ir paskaitos, o čia dar buto remontas, malkų reikalas – ir kiti velniai! Tiktai elektros pas mane labai maža – tamsu rašyti. Vėl labai smarkiai nusivariau. Sėdžiu vienas, nė pasivalkiot net neišeidamas.“

Kūrinio tekstų apimtis didelė (rankraštį sudaro trys šimtai penki puslapiai, o mašinraštį – trys šimtai aštuoniasdešimt trys), nors jis parašytas ir perrašytas per itin trumpą laiką – 1945 m. vasarą. Literatūrologas Algis Kalėda taikliai įvardijo, kad „Dievų miško“ tekstas „tiesiog išspinduliuotas, išblokštas vaizdais, mintimis, emocijomis užpūliavusio vulkano“. Vien kūrinio tekstų užrašymas, perrašymas ranka, surinkimas rašomąja mašinėle turėjo užimti daug laiko, atsiėjo nemažai fizinių ir valios pastangų. B. Sruoga rašė impulsyviai, energingai, dirbo nuosekliai, perrašinėjo kūrybiškai.

Naujasis kūrinys pirmiausia buvo pristatytas ir skaitytas 1945 m. rudenį (spalį ir lapkritį) Vilniaus universitete, Rašytojų sąjungos rūmuose, radijo studijoje. Jis sutiktas itin palankiai, laikytas ypatingu, originaliu. B. Sruoga pasijuto įvertintas, suprastas. Kritikams rašytojas aiškino, kodėl reikalinga ironija, tikslino, kad rašęs literatūrinį, o ne dokumentinį kūrinį. Įvykiai Štuthofe buvo žiaurūs, neaprašomi, todėl Štuthofe kalinto pulkininko Mykolo Mačioko žmonai B. Sruoga vėliau sakė: „Į pasaulį reikia žiūrėti linksmiau…“

– Pats rašytojas taip ir nesulaukė svarbiausio savo kūrinio išleidimo, nes po dvejų metų mirė. Tačiau, jei gerai suprantu, tik parašęs „Dievų mišką“ rašytojas tikėjosi jį išleisti, bet susidūrė su gniuždančia cenzūra. Tad kaip šį rankraštį priėmė tuometinė valdžia?

N. M. B. Sruoga, parašęs „Dievų mišką“, buvo įsitikinęs, kad kūrinys originalus tematikos, stiliaus ir žanro aspektais. Rašytojo nuomone, panašiai sukurto veikalo dar nebuvo nei lietuvių, nei pasaulio literatūroje. Todėl jis tikėjosi, kad kūrinį supras, įvertins ir sovietinė valdžia.

Rašydamas „Dievų mišką“, B. Sruoga bendravo su sovietų pakalikais – Petru Cvirka, Antanu Venclova, Juozu Baltušiu. Tačiau į juos žiūrėjo pirmiausia kaip į rašytojus, o ne kaip į valdžios funkcionierius. Išgirdę B. Sruogos skaitomus romano fragmentus, jie puikiai įvertino išskirtinį kūrinio stilių – sruogišką humorą, tačiau, būdami ne tik rašytojai, bet ir valdžios atstovai, jį perspėjo, kad toks atsiminimų iš Štuthofo rašymo būdas ne visiems bus priimtinas.

B. Sruogai prikaišiota dėl trijų dalykų – „neaktualios tematikos“ (jis nerašė, kaip reikalauta, apie kaimo ar miesto tarybines statybas), apolitiškumo (rašytojas neidealizavo gyvenimo sovietinėje Lietuvoje), ignoruotos ideologizuotos realistinės rašymo manieros (neįprasto, poetiško „Dievų miško“ stiliaus).

Pokario laiškuose, net ir oficialiuose pasisakymuose B. Sruoga visur teigė esąs poetas. Jis ir romaną rašė kaip poetas. Literatūrologo Skirmanto Valento žodžiais, „Sruogos „Dievų miškas“ savo struktūra labai primena išplėtotą austrų poeto Paulo Celano žinomiausią eilėraštį „Todesfuge“ („Mirties fuga“): šiame kūrinyje pagrindinis mirties motyvas išlieka, vis varijuodamas (pavyzdžiui, rašoma, kad kažkas bėgo, kažkas ką nors draskė, kažkas ką nors korė; ir dar kartą, ir vėl – tas pats, tarsi būtų kartojama ta pati tema). Fugiškumas ir galėjo lemti knygos nepritapimą prie sovietinių reikalavimų. Labiausiai greičiausiai kliuvo „Dievų miško“ nepanašumas į memuarus. Tai – tarsi poetinis kūrinys.“

P. Cvirka B. Sruogai prikaišiojo, kad jis, tarybinės valdžios „aprūpintas, apautas, pavalgydintas“, neparašo, kaip tiksliai įvardijo literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, „pirmojo lietuviško romano pagal soc. realizmo principus“. B. Sruoga laiške P. Cvirkai bandė paaiškinti savo kūrybinį metodą – atsakė, kodėl jis neišpildys sovietinės valdžios lūkesčių.

Pasak B. Sruogos, „Dievų miškas“ – ne politizuotas, o remiantis asmenine patirtimi parašytas veikalas. Jo įsitikinimu, lageryje įkalintas žmogus patiria daug fizinių ir dvasinių kančių, todėl apie politiką negalvoja: „Rašyti apie tai, ko nebuvo, girtis savo kančiomis ir mandrumu, – mano išmanymu, – negarbinga.“

B. Sruoga pakomentavo, kodėl jo kūrinyje nėra asmeniškumų, tiesiogiai išreikštų vidinių išgyvenimų: „Aš duodu faktus, jų išdėstymas, parinkimas, sugrupavimas savaime turi sukelti skaitytojo dvasioje tam tikrą reikalingą nuotaiką.“

Laiške P. Cvirkai išsakoma ir vyresnės kartos rašytojų, „turinčių virš 50 metų“, pavadintų „išmirštančios zubrų giminės paskutiniais palikuonimis“, svajonė – padaryti jiems išimtį ir leisti rašyti „ne pagal liniją“, „šį tą saviškai, individuališkai, mūsų pačių atsakomybe prieš ateitį“.

1946 m. spalį Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Kazys Preikšas rašytojų visuotiniame susirinkime paaiškino, kodėl knyga tarybinei valdžiai „netikusi“. Joje „blogai atvaizduoti įvykiai“, nes aprašyti tik paprasti, gyvaliojantys kaliniai – „susmulkėję žmonės“, neparodyta lageryje vykusi kova už tarybinius idealus – „nėra pasipriešinimo kovos“, „neaprašyti didvyriai“ – taigi „apšmeižti lagerio kaliniai, iš jų pasityčiota“. Buvę Štuthofo kaliniai atsiminimuose pabrėžė, kad kalinių, nesvarbu, kokios tautybės ar ideologinių įsitikinimų jie būtų buvę, – rusai komunistai ar lenkai nacionalistai, sukilimas prieš lagerio valdžią buvo tik galimas, bet realiai neįmanomas (sušaudyta pasipriešinti bandžiusių lenkų grupė).

„Dievų miške“ rusų kaliniai pavaizduoti negatyviai. Po pagal skaičių pirmavusių lenkų kalinių rusai buvo antri, todėl jie lageryje sudarė daugumą. Rusų kaliniai, prisiplakę prie esesininkų, patys buvo smurtautojai, nusikaltėliai. Skaitėme epizodą, kad septyniolikos metų kalinys rusas pakėlė ranką prieš savo darbo komandos vadą – esesininką Ziehmą, plaktuku jį sužeidė, o paskui už tai buvo pakartas – rusų kalinio asmeninis maištas nepasisekė. Kitas rusas Mitiucha – banditas, kuris virtuvėje kumščiais daužė lietuvių kalinius. Paprasti rusų kaliniai taip pat parodyti negatyviai – jie nevykę bėgliai iš lagerio, vagys, spekuliantai, skundikai, šnipai, šiukšlių dėžėse rausęsi badmiriai. Rusų kaliniai Štuthofe dažnai tapdavo pajuokų objektu, iš jų kvailumo tyčiotasi. Jie dažniausiai mušti, pjudyti lagerio šunimis, karti. Pagirti tik už vienintelį dalyką – atsparumą lazdoms.

Rusų kaliniai, kurių kontingentą sudarė menkystos, ryžęsi bėgti iš lagerio, galvojo apie savo kailį, o ne apie kovą su fašizmu, ko tikėjosi sovietinės valdžios ideologai – iš lagerio pabėgusi vienintelė rusų kalinė, apgavusi sargybinį ukrainietį, „visiškai prasmego“. Esesininkai nužudydavo į lagerį patekusius potencialius kovotojus, pavyzdžiui, karo lakūnes ruses, kurias iš karto sušaudydavo, nunuodydavo. „Dievų miške“ pateiktos ir buvusio Štuthofo lagerio seniūno, kriminalinio nusikaltėlio Selonkės, grįžusio iš Buchenvaldo, mintys apie į to lagerio valdžią įsifiltravusius komunistus – raudonuosius, politinius kalinius, kurie, jo nuomone, „visi visuomet esą perdėm niekšai“.

Galima prisiminti, kad 1946 m. rugpjūčio 14 d. Centro komiteto ideologinio darbo sekretorius Andrejus Ždanovas sukritikavo literatūros žurnale „Zvezda“ išspausdintus rusų rašytojo Michailo Zoščenkos apsakymus, kuriuose humoristine tonacija aprašyti rusai – parodytos jų silpnybės, kvailumas, primityvumas. M. Zoščenkai, kaip ir poetei Annai Achmatovai, kurios eilėraščiai publikuoti žurnale „Leningrad“, priekaištauta dėl jų neaktualios kūrybos, kuri neatspindėjo komunistinės tikrovės, nevaizdavo pozityvaus sovietinio herojaus, neparodė socializmo statytojų. Tokia beidėjiška kūryba tapo stalinistiniam režimui netinkama.

Lietuvoje ždanovščinos auka tapo B. Sruoga, kuris turėjo atgailauti, kad parašė ne tokį kūrinį, kokio iš jo tikėtasi: „Būdamas fašistų katorgoje, buvau išmokęs į viską žiūrėti su pašaipa, – tenai gal tai buvo man svarbiausia priemonė pakelti visą pragarą ir apsiginti nuo mirties. Bet aš tą pašaipą atsivežiau ir į Tarybinę Tėvynę, – ir čia aš ją pavartodavau net susitikdamas su tokiais reiškiniais, prieš kuriuos, po teisybei, turėjau pagarboje galvą lenkti. Būdamas šitokioje nuotaikoje ir nejausdamas kaip reikiant tikrovės, besijausdamas poetas ir tiktai poetas, parašiau ir savo atsiminimus apie fašistinį lagerį. Mano psichinė būsena buvo tokia, kad aš savo užrašuose negalėjau tarybiniam skaitytojui duoti tai, ko jam reikia.“

B. Sruoga buvo įsitikinęs, kad parašė geriausią savo kūrinį. Todėl jį pribloškė iškreiptas, ideologizuotas „Dievų miško“ vertinimas – prie šio kūrinio jis daugiau nebegrįžo. B. Sruoga sovietinei valdžiai turėjo pažadėti naują veikalą, paremtą tarybiniu heroizmu, – parašė dramą „Pajūrio kurortas“, kurioje atidavė duoklę stalininiam režimui: prirašė epizodų, kuriuose išaukštino lagerio kalinius komunistus, kurie realiai negalėjo niekuo padėti nacių pasmerktiems mirti kaliniams. Kalinių komunistų likučiai Štuthofe, evakavus lagerį, pasakė sveikinimo prakalbą ir padėką Raudonosios armijos kariams – išvaduotojams („Dievų miškas“ komunistams neįtiko ir dėl to, kad šiame kūrinyje tokio ideologinio pasažo nebuvo).

– Ar gerai suprantu, kad likusius dvejus gyvenimo metus rašytojas daug laiko ir nervų skyrė savo kūrinio gynimui, pastangoms išsaugoti cenzūros kupiūruojamas romano vietas? Kaip vyko ši kova už „Dievų mišką“?

N. M. B. Sruoga jau anksčiau paminėtame laiške P. Cvirkai patvirtino Jūsų teiginį apie tai, kiek laiko jis skyrė ginčams su valdžia dėl kūrinio, kiek prisinervino, išeikvojo energijos, sveikatos, kol apsisprendė viską mesti: „Juk ir mano „Dievų miškas“ – rodos, jau kokia nekalta tema! Rašiau 2 mėnesiu, „svarstymas“ užėmė 12 mėnesių – ir dar ne galas! Man asmeniškai rezultatas aiškus: pradėjau tą veikalą stačiai neapkęsti! Nebenoriu aš jo nė žinoti, nė girdėti apie jį! Jeigu, dabar jau tikrai mano prakeikimui, tas veikalas būtų kada nors spausdinamas, nei jo korektūrų, nei jo atspausto nebeskaitysiu! Ir kokiu būdu toliau aš galėčiau ryžtis ką nors rašyti gyvenimiškomis temomis?! Tai – mano kaprizas? Anaiptol ne! Kūryba, rašymas – yra man gyvenimo kančia. Aš visuomet ją labai skaudžiai išgyvenu. Ir dar „kančios po gimdymo“! Ne, – tam jau mano nervų nepakanka!“

Rašytojo ir pirmųjų „Dievų miško“ redaktorių grumtynės dėl kūrinio skyrių, didesnių ar mažesnių fragmentų, sakinių, frazių, žodžių ar net raidžių atsispindi kūrinio mašinraščiuose. Išliko du „Dievų miško“ mašinraščiai, rašyti vienu metu per kalkę B. Sruogos rašomąja mašinėle. Juose abejuose matyti ideologinė cenzūra. Vienas iš jų saugomas Kaune, Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje (dabar eksponuojamas parodoje „Literatūra keičia“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje), o kitas –Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne. Kaune saugomą mašinraštį, kaip liudijo Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, rašytojas buvo davęs komunistui Justui Paleckiui. Jame storu raudonu pieštuku suskliaustos „Dievų miško“ vietos, kurios neįtiko valdžiai – Juozui Žiugždai, Genrikui Zimanui, K. Preikšui. Šis mašinraštis grąžintas B. Sruogai, kad jis privalomai reaguotų į jame nurodytas pataisas.

Vilniaus mašinraštį B. Sruoga buvo įteikęs Grožinės literatūros leidyklos vyriausiajam redaktoriui Valiui Drazdauskui – ruoštasi kūrinį išleisti.

B. Sruoga toliau dirbo su Vilniuje saugomu mašinraščiu – raudonu rašalu išbraukė jam Kauno mašinraštyje ideologų nurodytas vietas. Rašytojui grasinta, kad, neatsižvelgus į pastabas, kūrinys nebus išspausdintas. B. Sruogos išbraukymai atsirado ne laisvai, o per prievartą. Šią situaciją tiksliai apibūdino redaktorius Aleksandras Žirgulys: „Tikroji situacija paprastai būna tokia: „savo ranka“, bet ne „savo valia ir ne savo galva“.“

Rašytojas nesutiko dėl jam primestų stilistinių taisymų, kuriuos jam Vilniaus mašinraštyje žaliu rašalu pateikė redaktorius V. Drazdauskas. B. Sruoga gynė „Dievų miško“ skyrius, kuriuose rašyta apie įvairių tautybių kalinių tarpusavio santykius lageryje, ir kūrinio stilių. Rašytojas neleido taisyti ir primityvinti kūrinio teksto kalbos.

B. Sruogos kovą dėl atskirų „Dievų miško“ epizodų ir kalbos atspindi prie Vilniaus mašinraščio puslapių pritvirtinti plono popieriaus lapeliai, prirašyti jo paties ranka raudonu ir mėlynu rašalu. Juose kūrinio autorius išsakė asmeninius komentarus ir įžvalgas dėl jam pasiūlytų redakcinių taisymų ir primestų braukalų. Pateiksiu kelis pavyzdžius.

„Dievų miško“ XVII skyriuje „Lietuvių lenkų reikalas“ V. Drazdauskas išbraukė fragmentus, kuriuose rašyta apie istorinius lietuvių ir lenkų ginčus dėl Vilniaus krašto (jie persikėlė ir į lagerį). Dauguma lenkų, mokėję vokiškai, dirbo lagerio raštinėje, ligoninėje, buvo blokų kapai – esesininkų paskirti darbų vadovai. Ne visi lenkai, užėmę valdančias pozicijas, kaip Wacekas Kozłowskis, palaikė ir užtarė savo tautiečius lenkus, o juo labiau lietuvius. Jų gynėju tapo kitas lenkų lyderis ir kapas – Julius Szwarzbartas, jėga įveikęs ir privertęs paklusti W. Kozłowskį. V. Drazdauskas siūlė braukti tas skyriaus vietas, kuriose rašyta apie prieštaringus lenkų tarpusavio santykius (vieni lenkai, pakurstyti esesininkų, užpuolė jiems nepaklususius lietuvius, o kiti lenkai – lietuvius užpuolusius tautiečius), lageryje įvykusią lenkų požiūrio į lietuvius kaitą (būtinybę gyventi taikiai).

Siekdamas, kad būtų paliktos šios vietos, B. Sruoga sutiko išbraukti bendresnio pobūdžio pamąstymus apie du lenkų tipus – varšuviečius ir pamariečius. Jo teigimu, reikia palikti tas vietas, kuriose kalbama apie „tautų draugiškumo, brolybės, bendradarbiavimo reikalą – ir absoliučiai nieko neįžeidžia. Jeigu žaliu rašalu išbrauktų (raudonu rašalu nepaliestų) vietų negalima palikti, – reikia tuomet braukti visas skyrius ištisai: likusioji, žalio rašalo nepaliestoji, medžiaga per daug banali, kad aš galėčiau ją savo vardu skelbti!“

V. Drazdauskas, iš pradžių ketinęs išbraukti visą skyrių, jo įsitikinimu, nereikalingą dėl politinių ekskursų, grąžino tas vietas, kurias gynė B. Sruoga, o skyrių paliko. Redaktoriaus Eugenijaus Matuzevičiaus teigimu, „kaip giliai žmogiškai ir realistiškai Sruoga vaizduoja tą opų lageryje nacionalinių vaidų tarp lenkų ir lietuvių klausimą. Vokiečiai norėjo juos supjudyti, bet baisiose lagerinio gyvenimo sąlygose ta nacionalinė neapykanta ne tik neįsiliepsnoja, bet ji pavirsta lietuvių lenkų bičiulyste, parama vienų kitiems.“

„Dievų miško“ VII dalyje „Politinis skyrius“ V. Drazdauskas išbraukė informaciją, kad iš Štuthofo paleidžiami auklėjamieji kaliniai lageryje versti pasirašyti suklastotą dokumentą dėl to, ką matė ir patyrė įkalinimo metu. Kaliniai, atsisakę šios galimybės, būdavo nužudomi: „…kol jis nutars pasirašyti. Antras pasiūlymas pasirašyti labai retai teateidavo. Pasilikęs apsidūmoti, taip smarkiai dūmodavo, kad jis su savo dūmojimu pro krematorijaus kaminą išlėkdavo…“ B. Sruoga redaktoriaus prašė dar kartą patikrinti ir grąžinti šią pašalintą teksto dalį: „Išbrauktoji vieta (mano atitaisyta), – juk tėra tiktai fakto konstatavimas, – ji gi neturi jokio politinio atspalvio!“

IX skyriuje „Naujokų įpilietinimas“ V. Drazdauskas išbraukė kalinio, prieš lagerio evakuaciją atėjusio pas besiruošiantį sprukti esesininką Ziehmą atsiimti paso, pokalbio frazę „Žinoma, Trečiasis Reichas… nugalės…“ Nubraukus šią vietą, kitas sakinys redaktoriaus pradėtas taip: „Pasas gi lieka pasas.“ B. Sruoga paliko repliką: „Kodėl čia išbraukta ironijos formulė? Šitokiose aplinkybėse kalbėti apie Trečiojo Reicho galią – juk tai buvo pasityčiojimas, už kurį Ziehmas taip ir įsiuto ant manęs! Braukti šį sakinį nebūtų prasmės.“

XII skyriuje „Numirėliška dalia“ išbraukus nemažą prie lagerio ligoninės dviejų lietuvių kalinių nešamo kalbančio numirėlio epizodą (jis redaktoriui pasirodė perteklinis, absurdiškas), B. Sruoga reagavo: „Kodėl išbraukta vieta, pažymėta *? Rašiny taip maža posmų, kur paženklinama asmeniai vidujai išgyvenimai (sąmoningai tai daryta), bet šioje vietoje tas pažymėjimas būtinai reikalingas. Ir pažymėta gi tai labai santūria forma! Šiuo reikalu čia daugiau plepėti neleidžia stiliaus santūrumas. Tačiau šis posmas – juk absoliučiai apolitinis! – atrodytų čia būtinai reikalingas!“

XIX skyriuje „Mušeikizmo filosofija“ atsisakyta įvardyti faktą – vokiečių ir lenkų kalinių tautybes. Braukta informacija, kad vokiečių kriminalinių nusikaltėlių prižiūrėtojas, bloko viršininkas Štuthofe – lenkas Czerwońskis. Brauktas ir sakinys „Na, ir duodavo jis vokiečiam garo – tai duodavo!“ B. Sruoga V. Drazdauskui paaiškino situaciją: „Būdingas reiškinys – kad vokiečių gyvenamam blokui viršininkas buvo paskirtas lenkas. Na, jei šią detalę norite braukti, – ką gi, – čia gal jau politika, nebežinau. Jei reikia braukti – ką padarysi, bet šios buitinės psichologinės detalės gana gaila.“ O išbrauktą sakinį, kuris redaktoriui pasirodė drastiškas, siūlė grąžinti, nes tokia lagerio realybė. B. Sruogos įsitikinimu, šis faktas psichologiškai ir stilistiškai būtinas.

XXXI skyriuje „Politiniai katorgininkai“ redaktoriui išbraukus faktą, kad lageryje buvo didelis SS prancūzų ir latvių būrys, o XXXIV skyriuje „Lagerinė tautų sąjunga“ išbraukus pakartotą panašų teiginį apie latvių esesininkus, B. Sruoga teigė, kad šių epizodų pašalinimas – „tikrovės falsifikacija“. Pasak rašytojo, šios vietos neįžeidžia nei prancūzų, nei latvių, nes pašiepiamos ne tautos, o tik jų fašistai – niekšai ir išdavikai. Be to, šie fragmentai atskleidžia tai, kas būdinga nacių politikai, – parodo, kokie asmenys sudarė politinių kalinių masę.

Pateikti pavyzdžiai rodo, kad B. Sruogai rūpėjo išsaugoti kūrinyje paminėtus lagerio gyvenimo faktus (rašytojas siekė būti sąžiningas) ir jų aprašymo būdą – niekam nekenkiančią „mažą pašaipėlę“. B. Sruoga norėjo tikrovišką pasakojimą paįvairinti įdomesnėmis detalėmis, juokingomis scenomis, nesusipratimais. Todėl jis kreipdavosi į redaktorių diplomatiškai klausdamas: „Pasvarstykite, – o gal galima būtų leisti?“

Kaip teigia literatūros kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas, „tai, ką surašė Sruoga ant tų popieriaus skiaučių, grąžina atmintin profesorių tokį, kokį matydavom teatre, seminaro susirinkimuose. Gyvą, pastabų ir pasigėrėtinai šmaikštų“.

V. Drazdauskas dažniausiai grąžindavo anksčiau išbraukytas vietas, nes B. Sruogos argumentai jį įtikindavo. Redaktorius, kiek galėjo, stengėsi atsižvelgti į rašytojo komentarus ir pastabas.

B. Sruogos ginčas su V. Drazdausku jau publikuotas. Rašytojo lapelius, pridėtus prie redaguoto Vilniaus mašinraščio, pirmą kartą visuomenei 1997 m. parodė redaktorė Donata Linčiuvienė B. Sruogos „Raštų“ ketvirto tomo „Paaiškinimų“ dalyje. Juos visus ten ir galima surasti (B. Sruogos dialogas su V. Drazdausku šiandien tikslintinas perskaitymo ir perrašymo aspektais). Vėlesniuose kūrinio leidimuose apie tuos lapelius nebeužsiminta, nors jie – neatskiriama „Dievų miško“ Vilniaus mašinraščio dalis (šis mašinraštis tapo visų istoriškai svarbių kūrinio leidimų pagrindu). Perspausdinant „Dievų mišką“, B. Sruogos lapelius, pritvirtintus prie kūrinio mašinraščio, būtina parodyti ir dabar, nes tai – prasminga ir neatsiejama kūrinio teksto istorijos dalis, kaip, beje, ir įvairiuose kūrinio leidimuose ilgainiui pasimetęs jo turinys (jis taip pat buvo atsidūręs redaktorių rankose ir taisytas).

– Kas šiame romane labiausiai kliuvo leidyklos redaktoriams ir dėl ko daugiausia buvo laužomos ietys rašytojui dar esant gyvam?

N. M. Manau, kad ideologiniams prievaizdams, susipažinusiems su „Dievų miško“ mašinraščiu, labiausiai nepatiko kūrinio turinys (pasakojimas apie išgyvenimus nacių koncentracijos lageryje, darant užuominų į carinę Rusiją, kur irgi steigti katorginiai kalėjimai, pateikiant aliuzijų į vėlesnes Stalino represijas – užsimenant apie Sibiro lagerius) ir neįprastas, kitoks stilius (apie lagerį pasakojama nedejuojant, nedūsaujant, neverkšlenant, o jį parodijuojant). Ideologiškai netinkamas „Dievų miško“ turinio vietas redaktoriai reikalavo pakeisti arba šalino, o vaizdingą rašytojo kalbą primityvino. B. Sruogą labiausiai erzino ne turinio braukymai, o nemotyvuoti kalbiniai taisymai.

Rašytojas dažnai visai neišreikšdavo nuomonės dėl išbraukytų didesnių „Dievų miško“ epizodų, nes tokį darbą laikė idiotišku. Jį labiausiai piktino tai, kad redaktorius kūrinio meninę kalbą vertė kasdiene. Pavyzdžiui, B. Sruogos sakinys „Mūsų lagerio klipatos šios dorybės, matyti, neįvertino kaip reikiant: ėmė mirti sutartinai, it žąsiukai pavasarį, dėlių apsėsti“ liko be ekspresyvaus palyginimo, kurį V. Drazdauskas išbraukė. B. Sruoga, pamatęs tokią redaktoriaus pataisą, siūlė arba grąžinti palyginimą, arba išbraukti visą sakinį, nes „žalio rašalo pataisa čia visai netinka, – prieštarauja visam stiliui“.

Blukinti net metaforiniai skyrių pavadinimai, kad būtų geriau suprantami. Pavyzdžiui, B. Sruogos „Žydžių potvynis“ redaktoriaus keistas į „Žydės moterys ir vaikai“, o „Vien tik auksas valdo mus“ – į „Plėšė žydus“.

B. Sruogos vaizdinga leksika, gyvos kalbos žodžiai standartinti. Pavyzdžiui, posakį dūmais paleisti V. Drazdauskas taisė – išžudyti, veidelius papliauškindavo – išdaužydavo, kailį peria, užpumpija – muša, ištupėjęs – išsėdėjęs, atbildino – atvežė, kumščiu į snukį – per veidą, duonos riekę – plutą, tatos-mamos – tėvo-motinos, šuns pauodegio inteligentija – šuns uodegos inteligentija, magdalenų plikagalvių – moterų nukirptakasių, aistriomis lūpomis – minkštomis lūpomis ir pan.

Rašytojas bandė įtikinti V. Drazdauską, kad jis netaisytų kūrinio teksto kalbos: „Klausyk, Redaktoriau, – kam be reikalo stilius susinti? Kuo užkliuvo „dūmais paleisti“? „Žudyti“, „išžudyti“, „nužudyti“ – juk pagaliau koktu nuo viso to! Jei nenori „dūmais paleisti“ – brauk geriau visą sakinį, tik jau štampų nevaryk į rašinį!“

Nuskurdinti esesininkų, jiems patarnavusių ar kitų kalinių tautybių įvardijimai. Pavyzdžiui, B. Sruogos našlaitėliai ukrainiečiai redaktoriaus pakeisti į sargybinius svetimšalius; ruskelis, užmušęs plaktuku esesininką, – berniukas; ruskelis, besikapstąs šiukšlių dėžėj, – kalinys; lenkiūkštis – blauzdikaulis, panašus į žmogų, tipelis; lenkelis – katorgininkėlis; pabėgę latveliai – bėgliai; lenkų ir rusų darbininkai – svetimšaliai; Zacharai buvo daugiausia lenkai – SS pagalbininkai; gudeliai – jie, metodistai, sektantai.

Pakeisti visi B. Sruogos įrašyti lenkų ir ukrainiečių kalinių, tapusių esesininkų bendrais, keiksmažodžiai, vulgarūs pasakymai. Vietoj jų, ypač kurwy syn, kurvų, kurwa mać, kurwy syn zlamany, atsirado lietuviški variantai: maitos, suskiaus išpera, maitų, kalių vaikai, padraika, šunsnukis, kirmėlė, driskių kuine, pakaruoklio vėdare ir pan.

Literatūros kritiko V. A. Jonyno žodžiais, pataisos „Dievų miško“ mašinraštyje parodo „braukytojų neimlumą ironijai, baiminimąsi tirštesnio satyrinio dažo ir, apskritai, neišlavintą literatūrinį skonį. O šios ypatybės nėra joks tarybinis monopolis. <…> Kaskart, kai diskutuojamas koks originalesnis kūrinys, neišvengiamai susiduriama su tais pačiais sąlyginiais refleksais. Būtent, pageidavimais pakeisti žodį ar metaforą kokia nors banalybe, stereotipu, labiausiai nuvalkiotu pakaitalu.“

– Ar sovietų valdžia ėmėsi kokių nors sankcijų prieš nepaklusnųjį B. Sruogą?

N. M. B. Sruoga, likus mėnesiui iki „Dievų miško“ svarstymo, buvo atleistas iš Rusų literatūros katedros vedėjo pareigų. Šis atleidimas susijęs su B. Sruogos parengtu „Rusų literatūros istorijos“ vadovėliu, kuris neįtiko sovietinei valdžiai dėl tarybiniais metais išleistų tendencingų rusų literatūros vadovėlių kritikos. Ideologai B. Sruogą apkaltino tuo, kad jis vadovėlyje šmeižė rusų tautą, tarybinę santvarką, nors jo rengėjas ten aptarė rusų literatūrą tik iki XIX a. antros pusės. B. Sruoga vis tiek buvo priverstas „Tiesoje“ parašyti atvirą laišką, kuriame turėjo pasmerkti parašytą vadovėlį. Po šito jis pateikė prašymą pereiti į Visuotinės literatūros katedrą. B. Sruogos paskaitos cenzūruotos, o dėstomų dalykų programos nepatvirtintos – rašytojas pats ketino pasitraukti iš universiteto, vis dėlto iš jo nebuvo pašalintas. O už „Dievų mišką“ jam iki mirties mokėtas honoraras.

Tačiau B. Sruogą įvairiais būdais mėginta grąžinti į tarybinių rašytojų šeimą. Rašytojas ideologiškai auklėtas – per komunistą liberalą J. Paleckį buvo aprūpinamas „tinkama“ lektūra, kurią turėjo studijuoti. Pavyzdžiui, B. Sruogai primesta skaityti čekų publicisto Juliaus Fučiko dienoraštį „Reportažas su kilpa ant kaklo“, rusų rašytojo Aleksandro Fadejevo romaną „Jaunoji gvardija“, rusų rašytojo Iljos Erenburgo feljetonus karo tematika. Remdamasis tokia medžiaga, B. Sruoga privalėjo mokytis, kaip reikia tinkamai rašyti. Be to, jis persekiotas saugumiečių, suimtas, spaustas rašyti apie sovietinės tikrovės aktualijas.

Pasimokęs iš „Dievų miško“ istorijos, B. Sruoga stengėsi paklusti valdžiai. Jis ėmėsi rašyti socrealistinę metodologiją labiau atitikusią dramą „Pajūrio kurortas“. B. Sruoga, kaip tipiškas tarybinis rašytojas, valdžios sumanymu buvo parodytas iš Maskvos atvykusios kūrybinės grupės statytame dokumentiniame filme „Tarybų Lietuva“.

– Rašytojui mirus, cenzoriai galėjo kaip tinkami kupiūruoti ši romaną pagal savo ideologiją ir poreikius, tačiau sovietinėje Lietuvoje jis išėjo tik dar po dešimtmečio – 1957 m. Kaip galėtumėte paaiškinti šitokį delsimą? Juk ideologiškai kūrinys tartum atitiko tiek istorinę tiesą, tiek ir sovietinį naratyvą apie fašistų vykdytus nusikaltimus.

N. M. 1948 m. V. Drazdauskas, atsiėmęs savo redaguotą „Dievų miško“ mašinraštį iš K. Preikšo, parengė spaudai kupiūruotą tekstą, nors B. Sruoga anksčiau jam neleido keisti kūrinio turinio ir stiliaus. Šis kūrinio mašinraštis dabar saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve. Tai visus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mašinraštyje esančius V. Drazdausko taisymus ir braukymus atspindintis, tik iš naujo surinktas tekstas – „švarraštis“. Šiame tekste nebėra jokių B. Sruogos pastabų, prierašų apie kupiūruotas autentiško teksto vietas. Jei toks V. Drazdausko parengtas „Dievų miškas“ 1948 m. būtų išleistas, skaitytojas būtų manęs, kad prieš save turi tokį tekstą, kokį parašė B. Sruoga. V. Drazdauskas manė, kad, atsiradus galimybei, visuomenei geriau parodyti tokį tekstą, negu išvis jokio. Jo parengtas, pagal sovietinės valdžios nurodymus kupiūruotas „Dievų miškas“ nebuvo išleistas. Daugiau iniciatyvų paskelbti šį kūrinį stalinmečiu nebuvo (archyvuose nerasta dokumentacijos).

Kai B. Sruoga parašė „Dievų mišką“, nacių koncentracijos lageriai buvo tapę praeitimi, o esesininkai nubausti. Bet lietuvių masiniai trėmimai į Sibiro lagerius tebevyko – buvo matomi jau panašūs stalininio režimo nusikaltimai. Ne veltui sovietinė cenzūra nespausdino „Dievų miško“ – baiminosi atpažįstamų paralelių.

B. Sruoga savo kūrinyje neatsitiktinai paliko net keletą sykių pakartotą užuominą apie Šiaurės jūrą. Tiksli tekstologo Pauliaus V. Subačiaus pastaba: „Ar kas nors imtųsi be abejonės krislo neigti, kad Sruoga, adresuodamas savo veikalą skaitytojams, kuriems gerokai „aktualesni“ buvo sovietiniai lageriai, sąmoningai pavartojo lietuvių literatūroje Baranausko ir Maironio įtvirtintą šiaurės įvaizdį kaip Rusijos imperijos priespaudos simbolį? Kita prielaida – Šiaurės parašyta nesąmoningai, tačiau šis žodis išsprūdo dėl minčių ir kalbų su pažįstamais apie Sibiro, šiaurės nežinioje tebesančius lietuvius, kai nacių konclageriai jau buvo nustoję egzistuoti.“

Laiškuose žmonai iš Štuthofo B. Sruoga rašė, kad yra prie Baltijos jūros. O „Dievų miške“ sąmoningai pasirinko kitą, tuo metu aktualesnę ir prasmingesnę aliuziją. „Dievų miške“ yra epizodas, kuriame akcentuojama, kokia lektūra skaitoma prieš suėmimą – tai knygos apie Sibirą: „Prisirinkau tokių knygų, – apie klasinę katorgininkų šalį, apie Sibirą. Skęstu jose. Prisimenu Vaižganto paguodžiantį šauksmą: – Lietuviai, nebijokite turmos!“ V. Drazdauskas mašinraštyje šį epizodą net keletą kartų išbraukė, nesileido perkalbamas.

Ne veltui prie „Dievų miško“ leidybos idėjų grįžta tik pasikeitus laikotarpiui – po Stalino mirties, prasidėjus „atšilimui“, kuris susijęs su liberalesnėmis permainomis sovietinėje totalitarinėje santvarkoje.

– Kas labiausiai krinta į akis lyginant B. Sruogos rankraštį ir pirmąjį kūrinio leidimą? Kokios romano vietos, frazės, žodžiai labiausiai nukentėjo nuo cenzūros? Ką šie pavyzdžiai liudija apie sovietų valdžios diegtą Antrojo pasaulinio karo naratyvą?

N. M. Svarbu, kad, sušvelnėjus sovietiniam režimui, grįžta prie minties išleisti „Dievų mišką“. Grožinės literatūros leidyklai B. Sruogos knyga atrodė vertinga, todėl ir pasiryžta ją išspausdinti. 1957 m. redaktorių grupė – Vytautas Rudokas, E. Matuzevičius, Alfonsas Maldonis – grąžino beveik visas V. Drazdausko išbraukytas, kupiūruotas kūrinio vietas. Tai padaryti leido 1957 m. prie Valstybinės grožinės literatūros leidyklos sudaryta Tekstologinė komisija. Jos užduotis ir buvo persvarstyti ankstesnius ideologizuotus V. Drazdausko ir K. Preikšo sprendimus, paremtus stalinizmo dvasia.

Lyginant „Dievų miško“ mašinraštį su pirmuoju kūrinio leidimu, matyti, kad redaktoriai grąžino didesnes ir mažesnes kūrinio teksto dalis.

Pavyzdžiui, buvo atkurtas visas anksčiau išbrauktas LVIII skyrius „Latviški dalykai“. Jame rašyta apie lageryje įkalintus latvius ir latvių tautybės esesininkus. Palyginta, kaip Ganso lageryje lietuvių kaliniams išgyventi padėjo vienas lietuvis esesininkas, o latviams kelios dešimtys jų tautiečių esesininkų buvo abejingi. Skyriuje rašyta apie lenkų ir latvių kalinių tautinę nesantaiką, nusikaltimus, kurie savo žiaurumu pranoko esesininkų veiksmus.

Grąžinti ir mažesnės apimties fragmentai, kurie gerai parodo, kad šalinta stalininei valdžiai nepatogi istorinė tiesa. B. Sruogai rašant „Dievų mišką“, nacių lageriai jau buvo sunaikinti, bet Stalino lageriai egzistavo, į juos tremti lietuviai, miškuose kovojo partizanai. Todėl „Dievų miško“ mašinraštyje braukytos, o pirmajame kūrinio leidime nuosekliai parodytos šios atkurtos vietos:

• užuominos apie Rusiją (nuolat vartoti žodžiai „katorgininkas“, „katorgininkai“ – sąvokos, kurios pirmiausia asocijavosi su Rusijos imperijos katorga; parodyti carinės Rusijos baudžiavinės sistemos atšvaitai nacių lageryje – kalinių veteranų rankose atsidūrusi valdžia, išryškinta paralelė su rusų rašytojo Ivano Gončiarovo romanu „Oblomovas“; lenkų žmogžudžio ir mušeikos Waceko Kozłowskio palyginimas su karžygiu iš rusų liaudies epinių dainų; santrumpos SSRS, kurios piliečiai, nepaisant jų tautybės, vadinti rusais; prie SS sistemos pritapusio buvusio lenkų kareivio Czerwońskio Rusijos pilietinio karo refleksijos, akcentuojant tautų, ypač lenkų ir ukrainiečių, nesantaikos motyvą, kalinių smurto prieš kalinius ištakas; komunistų partijos vidaus kovas, trockininkų iškilimą);
• aliuzijos į Sibirą (skaitomas knygas apie šią vietą – „klasinę katorgininkų šalį“, Vaižganto paskatinimą nebijoti tremties);
• istoriniai faktai (užuomina apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje – jaunimą, kuris, dainuodamas Maironio „Tu girele, tu žalioji…“, pasitraukia į miškus; lietuvių ir lenkų kovos dėl Vilniaus);
• istoriniai terminai („Vilniaus lietuviai inteligentai“; „garbės katorgininkai“; „garbės kaliniai“; „raudonieji“ – politiniai kaliniai; „politiniai katorgininkai“);
• tikri įvykiai (Tilžės kalėjimo prižiūrėtojo pokalbis su Vladu Jurgučiu apie nacių nuosprendį sunaikinti lietuvius inteligentus lageryje);
• Štuthofo realybė (lageryje buvę įvairių tautų išdavikai – latvių, prancūzų, ukrainiečių SS daliniai; nacionalsocialistų priešai – kairieji ir centro partijos atstovai);
• ironiški kalinių, ypač rusų ir lenkų, esesininkų kolaborantų, tautybių įvardijimai – ruskeliai, ruseliai, lenkeliai, lenkiukai, lenkaičiai;
• nacių priešininkų tautybės (amerikiečiai);
• daugeliu atvejų atkurta anksčiau pakeista gramatinė raiška (grąžintos B. Sruogos pasirinktos asmeninės konstrukcijos vietoj redaktoriaus primestų beasmenių).

Pirmieji B. Sruogos „Raštai“ parengti „atšilimo“ laikotarpiu ir 5-ajame tome išspausdintas „Dievų miškas“. Šio tomo redaktoriai apie savo darbą nieko nekalbėjo, nors atliko didžiausio masto kūrinio teksto rekonstrukciją. Lietuvos literatūros ir meno archyve išliko tik E. Matuzevičiaus užrašyti kūrinio redagavimo principai. Laikantis jų, „Dievų miškas“ turėjo pasiekti skaitytojus be kupiūrų – tokiu pavidalu, kaip buvo parašytas, pataisant tik rašybos ir skyrybos riktus.

Vadinasi, pirminis veikalo tekstas ikileidybiniu laikotarpiu, taiklia tekstologo Miko Vaicekausko įžvalga, „buvo pakeistas ar sugadintas tiek, kad net ir sovietinėje redagavimo ir cenzūravimo tradicijoje prasiveržė autentiškumo siekinys“.

– Nors po Nepriklausomybės atkūrimo „Dievų miškas“ buvo išleistas ne kartą, tačiau viešojoje erdvėje galima rasti informacijos, kad arčiausiai originalios kūrinio versijos yra 2005 m. leidimas. Tad kokius kelius iki šiol teko nueiti redaktoriams, bandant atkurti pirminį romano variantą?

N. M. Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, B. Sruogos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Algis Samulionis suplanavo naują B. Sruogos „Raštų“ seriją, į kurią įtrauktas ir „Dievų miškas“. Praėjus keturiasdešimčiai metų po pirmosios kūrinio publikacijos, 1997 m. B. Sruogos „Raštų“ 4-ajame tome redaktorės D. Linčiuvienės dėka po A. Samulionio mirties paskelbta nauja „Dievų miško“ redakcija, kurioje parodyti 1957 m. kūrinio leidime vis dėlto kupiūruoti epizodai, kuriuose atsispindėjo:

• istoriniai faktai (parodyti lageryje tarp lietuvių ir lenkų kilę ginčai dėl Vilniaus; atkurtas faktas, kad lenkų, mokėjusių vokiškai, tarp blokų valdžios ir raštinėje buvo dauguma; pristatyti lenkų, įkalintų lageryje, tipai – pamariečiai, kašubai, varšuviečiai; grąžinta į lagerį atgabentų Vengrijos žydžių, tapusių lagerio seniūno Selonkės prievartos aukomis, scena; atkurtas faktas, kad iš lagerio bėgo įvairių tautybių kaliniai – rusai, ukrainiečiai, latviai);
• įvairių tautybių kalinių tarpusavio santykiai (grąžinta scena, susijusi su esesiška provokacija – lenkų kaliniai skatinti atkeršyti į lagerį ką tik atvežtiems lietuviams; atskleistas lagerio kalinių neigiamas požiūris į latvių kalinius; parodyta danų kalinių neigiama nuostata slavų tautų kalinių atžvilgiu);
• istorinės sąvokos skyrių pavadinimuose (sugrąžintas autentiškas pavadinimas „Garbės katorgininkai“ vietoj ankstesnio, redaktoriaus pasiūlyto, nors ir autoriaus žodžiais paremto, varianto – „Nuo tų durų lig tų durų…“);
• dalis lenkiškų ir rusiškų žodžių, frazių, kuriuos pasakė esesininkų bendrai – kaliniai lenkai.

2005 m. pasirodė D. Linčiuvienės parengta antroji kūrinio redakcija. Poreikis peržiūrėti kūrinio tekstą, jį dar kartą patikslinant, atsirado dėl to, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla inicijavo seriją „XX a. lietuvių literatūros lobynas“, kurioje publikavo kanoninius lietuvių literatūros kūrinius. Šios kūrinio peržiūros metu pataisyta dalis ankstesniame leidime likusių korektūrų, grąžinti keli anksčiau praleisti fragmentai, sakiniai. Pavyzdžiui, atkurtas epizodas, rodantis, kad, ukrainiečių sargybiniams apsilankius jiems specialiai įkurtame lagerio viešnamyje, jie tapo kitų kalinių paniekos ir patyčių objektu; amerikiečių lėktuvams bombarduojant Štuthofo teritoriją, labiausiai baiminosi esesininkai su savo bendrais ukrainiečiais, jie „drebėdavo it aketėn patekę ciuckos“. Kūrinio rekonstrukcijos aspektu svarbus kiekvienas naujas fragmentas. Kaip apibendrino Valentinas Sventickas, šį D. Linčiuvienės parengtą „Dievų mišką“ tuomet buvo galima laikyti „pirmu patikimu leidimu“. Neatsitiktinai būtent šia kūrinio redakcija rėmėsi ir dar tebesiremia kitos leidyklos, perspausdindamos „Dievų mišką“.

– 2024 m. azerbaidžaniečių kalba pasirodė B. Sruogos romano, parengto pagal Jūsų atliktus „Dievų miško“ rankraščio ir mašinraščio lyginimus, vertimas. Būtent šis parengimas dabar laikytinas arčiausiai autentiško kūrinio priartėjusiu teksto variantu. Gal galite papasakoti apie šį savo darbą, kurį esate palyginusi su tekstine archeologija.

N. M. Man atrodo, natūralu, kad, praėjus beveik dvidešimčiai metų po paskutinės „Dievų miško“ redakcijos, atsirado naujų duomenų ir tyrimų. Todėl dabar vėl iškilo atnaujintos ir patikslintos kūrinio redakcijos poreikis.

Savo daktaro disertacijoje, kuri apginta 2012 m., išsamiai aprašiau „Dievų miško“ autografus – rankraštį ir mašinraštį, visus istoriškai svarbius kūrinio leidimus ir jų tarpusavio ryšius. Vėliau disertacijos pagrindu išleista monografija apie kūrinio rašymo ir redagavimo istoriją. Tačiau prie nė vieno iš šių darbų nebuvo pridėta pagal atliktus tyrimus atkurta nauja romano versija. Ji nustatyta, palyginus istoriškai svarbius „Dievų miško“ leidimus ir kūrinio autografus – rankraštį ir mašinraštį.

„Dievų miško“ istoriškai svarbūs leidimai, išėję 1957 m., 1997 m. ir 2005 m., skiriasi, nes kiekviename iš jų parodyta vis daugiau naujų skyrių, epizodų, sakinių, frazių, žodžių, kurių ankstesniuose kūrinio tekstuose nebuvo. Kiekvienas paminėtas „Dievų miško“ leidimas atspindi ir skirtingų kartų redaktorių pastangas kuo labiau priartėti prie autentiško kūrinio teksto. Tačiau „Dievų miško“ redaktoriai, rengdami kūrinį įvairiais laikotarpiais, neturėjo visos reikalingos medžiagos, nesinaudojo visais prieinamais šaltiniais ar jų visuma, todėl ir negalėjo parodyti nekupiūruoto kūrinio teksto, koks žadėtas skaitytojams.

Pavyzdžiui, 1957 m. redaktoriai ieškojo „Dievų miško“ rankraščio, bet jo nerado, todėl rėmėsi tik Vilniaus mašinraščiu, o jame esančius intarpus ir pataisymus B. Sruogos ranka nevienodai traktavo – dalį jų įtraukė į leidimą, o dalies – ne.

1997 m. ir 2005 m. „Dievų miško“ rankraštis redaktoriaus A. Žirgulio dėka jau buvo pasiekiamas (perduotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraštynui), tik juo nesinaudota, nes manyta, kad Vilniaus mašinraštis – paskutinis autorizuotas kūrinio variantas. Tačiau šiame mašinraštyje neaiškios vietos taisymų aspektu vėl interpretuotos nenuosekliai, nes vieni fragmentai, kuriuos rašytojas, priverstas redaktorių, išbraukė raudonu rašalu, sugrąžinti, o kiti – ne. 2005 m. imtasi dar kartą palyginti 1997 m. parengtą kūrinio tekstą su Vilniaus mašinraščiu – remiantis intuicija, atskleistos dar kelios anksčiau neparodytos vietos. Tačiau kūrinio rankraštis vėl liko redakcinio darbo užribyje (jis buvo perverstas, bet neperskaitytas).

Nė vieno B. Sruogos kūrinio leidimo redaktoriai nesinaudojo rankraščiu ir mašinraščiu – autografų visuma. Palyginus „Dievų miško“ rankraštį ir mašinraštį, paaiškėjo, kad jie kartu atspindi nuoseklų kūrybos procesą.

Redaktoriai „Dievų miško“ mašinraštyje pamatę raudonu parkeriu išbraukytas vietas, suabejodavo, ar įtraukti jas į leidimus, ar ne. Atkreipę dėmesį į kūrinio rankraštį, jie būtų radę atsakymą, kaip reikėtų elgtis. Rankraštyje užrašytas visas kūrinio tekstas, paskui jis tik stilistiškai koreguotas. Perrenkant „Dievų miško“ rankraštį rašomąja mašinėle, kūrinio tekstas gerintas, nes ieškota ekspresyvesnių, paveikesnių stilistinės raiškos galimybių. Tik šis kūrinio rašymo ir autoredagavimo etapas buvo visiškai laisvas, tik šio proceso metu pats autorius rinkosi ir sprendė, kaip ir ką rašyti.

B. Sruoga, priverstas ankstesnių redaktorių, „Dievų miško“ Vilniaus mašinraštyje išbraukė raudonai tam tikras teksto vietas, kad tokiu kompromisu išsaugotų kitas, didesnės apimties ar, jo manymu, esmingesnes turinio aspektu vietas. Jei rašytojas nebūtų priverstas ieškoti kompromiso, raudonų braukymų mašinraštyje išvis nebūtų atsiradę.

Visi mašinraštyje B. Sruogos išbraukyti epizodai, net stilistiškai nepaliesti, išliko rankraštyje. Rankraštis ypač svarbus, keliant autorizacijos klausimą. Jei rankraštyje užrašyta kūrinio teksto dalis buvo perrinkta rašomąja mašinėle, vadinasi, rašytojas taip pasirinko.

Anksčiau nebuvo iškilęs požiūrio į kūrinio autografus kaip į visumą poreikis. Tik išsamus autografų palyginimas, jų matymas kartu, o ne atskirai, jų tarpusavio sąsajų nustatymas leidžia rasti atsakymą, kokių sprendimų imtis suabejojus. „Dievų miško“ autografų, skirtingų leidimų lyginimus ir galima pavadinti tekstine archeologija. Paprasčiau tariant, tai išsamūs tekstų lyginimai. Taikant šį lyginimo metodą, atsiveria ne tik naujų kūrinio sluoksnių, bet gerai patikslinami ir jau nustatyti.

Vertėjas Mahiras Gamzajevas „Dievų mišką“ į azerbaidžaniečių kalbą išvertė naudodamasis naujausia, dar nepaskelbta kūrinio redakcija (ji parengta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute). Todėl šis jo darbas ypatingas ir „Dievų miško“ vertimo į įvairias pasaulio kalbas istorijoje. Anksčiau vertėjai neieškodavo tekstologų pagalbos, nepakankamai gilindavosi į kūrinio teksto istoriją. Todėl dažniausiai B. Sruogos kūrinys verstas arba remiantis tarpinėmis – rusų ir anglų kalbomis, arba naudojantis ne visą kūrinio tekstą parodančiais lietuviškais leidimais.

Praėjusį penkmetį galima laikyti „Dievų miško“ vertimo į įvairias pasaulio kalbas bumo metais. Neabejotina, kad šis laikotarpis reikšmingas ir kūrinio recepcijai, ir vertimo istorijai. Kaip literatūrologė, pastebiu pasikeitusį užsienio leidėjų požiūrį į šį kūrinį. Anksčiau „Dievų mišką“ buvo sunku išleisti užsienio leidyklose dėl kacetinės literatūros gausos (rašytojo šeimai, gyvenusiai Amerikoje, ten nepavyko rasti ne tik kūrinio vertėjo, bet ir leidėjo).

O dabar, A. Kalėdos žodžiais tariant, „genocidiškų sanvartų kontekste“, kai išryškėja „kultūros ir nekultūros, žmonių ir nežmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta“, šis kūrinys pasaulyje atrandamas iš naujo ne tik kaip unikalus holokausto dokumentas, bet ir kaip pasipriešinimo dvasią įkvepiantis, gyvenimo meilę liudijantis pasakojimas. Užsienio tyrėjams ir leidėjams, reaguojantiems į įvykius pasaulyje, kur tebevyksta kovos už laisvę ir nepriklausomybę, dabar ypač aktualūs „Dievų miško“ redagavimo ir cenzūravimo aspektai – įvairūs nusikalstami ideologiniai režimai vėl bando pavergti laisvą žmogų, siekia nutildyti kitamintį, nori atimti juoką.

Džiaugiuosi, kad M. Gamzajevo pavyzdžiu po metų pasekė dar du vertėjai – Miglė Dulskytė, išvertusi „Dievų mišką“ į prancūzų kalbą, ir Jinseok Seo, išvertęs kūrinį į korėjiečių kalbą. Šie vertimai, paremti nauja „Dievų miško“ redakcija, bus išleisti šį pavasarį. Pietų Korėjos skaitytojai su „Dievų mišku“ susipažins pirmą kartą. Prancūzijoje tai bus antras kūrinio vertimas, nes pirmasis, išleistas 1967 m., atliktas netiksliai – per tarpinę rusų kalbą, o B. Sruoga pristatytas ne kaip lietuvių, o kaip rusų rašytojas. Todėl prancūziškas „Dievų miško“ leidimas pakeis iki šiol buvusį supratimą apie kūrinį ir jo autorių, o korėjietiškas vertimas leis ilgainiui išaiškėti ir lietuviško kūrinio recepcijos ypatumams Pietų Korėjoje.

„Dievų miško“ vertimai į azerų, prancūzų ir korėjiečių kalbas, paremti patikslinta kūrinio redakcija, svarbūs kūrinio vertimų istorijai, nes vertėjų dėka įvyko nemažas pokytis. „Dievų miškas“ jau kitokiu pavidalu – be ideologinės cenzūros, be sovietinio redagavimo liekanų, be moralinės ir kalbinės kontrolės sluoksnių – pasiekė arba greitu metu pasieks užsienio skaitytojus.

Neabejotina, kad vertėjai, kurie ateityje sieks parodyti ikicenzūrinį kūrinio teksto variantą, turės sugrįžti prie kūrinio autografų, jiems reikės atsiversti ir naują kūrinio redakciją.

Garsiausias B. Sruogos kūrinys dabar išverstas į trylika pasaulio kalbų: rusų, lenkų, latvių, estų, čekų, bulgarų, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, nyderlandų, azerų, korėjiečių. Į kai kurias kalbas, pavyzdžiui, ispanų, prancūzų, latvių, kūrinys išverstas ar išleistas net keletą kartų. Anksčiau teko girdėti, kad kūrinys dar verčiamas į japonų kalbą, o planuojamas versti į suomių, italų, ukrainiečių kalbas.

Mano supratimu, opiausia sruogistikos problema šiuo metu – kanoninio kūrinio „Dievų miškas“ lietuviško teksto parengimas. Kaip minėjau, paskutinė istoriškai svarbi kūrinio redakcija išleista 2005 m. Per dvidešimt metų įvyko pokyčių, tyrinėjant „Dievų miško“ istoriją, todėl, žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, jau reikėtų permąstyti ir leidybinę šio kūrinio situaciją. Be to, kad „Dievų miške“ neturėtų likti jokių ertmių, būtina grąžinti, pavyzdžiui, ir kadaise atsisakytų kitakalbių frazių. Kalinių posakiai lenkų, rusų kalbomis sulietuvinti, todėl dingo svarbus akcentas – kalba išdavė, kokios tautybės buvo nacių kolaborantai.

Visų kartų „Dievų miško“ redaktoriai teigė, kad jie pateikė kūrinio tekstą, koks parašytas, – nieko nekeitė ir netaisė, tik grąžino anksčiau kupiūruotas vietas. Tačiau, atlikus šaltinių analizę, paaiškėjo, kad visuose leidimuose yra didesnių ar mažesnių autentiško teksto pažeidimų, nors B. Sruoga kūrinio redaktoriams neleido keisti kūrinio teksto turinio, stiliaus ir kalbos.

Kūrinio turinio spragos ir stiliaus pokyčiai, blukinant B. Sruogos pasirinktus įvaizdžius, skyrių pavadinimus, atsirado dėl ideologinių priežasčių, dažniausiai rašytojo nepaisyto politkorektiškumo, sovietinio redagavimo klišių, o šiais laikais – dėl persistengimo, prioritetą atidavus normai, standartui, taisyklei, bet ne autoriaus pasirinktam variantui. B. Sruogos kalba „Dievų miške“ tebėra suvaržyta – tai ne jo autentiška kalba. Kūrinio tekstuose ryški redaktorinė intervencija į autorinę kalbą.

Dėl įdėmaus skaitymo stokos atsirado nemažai praleistų autoriaus žodžių, frazių, sakinių. Kūrinio tekste yra nemotyvuotų pakeitimų, kaitaliojant žodžių formas, laikus, gimines, skaičių, žodžių tvarką, norminant tarminę leksiką.

Pažeista autorinė skyryba: atsisakyta emocinių atspalvių – neutralizuota skatinamoji intonacija, pakeisti nutylėjimai, nepagrįstai konotuoti sakiniai; netoleruoti dvigubi skirtukai sakinio gale. Palikta daug korektūros riktų, nors visuose leidimuose teigta, kad jie ištaisyti.

Kūrinio redagavimo principuose, kuriuos parašiau, šie teiginiai įrodyti konkrečiais pavyzdžiais, jie atsispindi ir spalvotai parengtame kūrinio variante, kuriame vizualiai parodyti visi paskutinės redakcijos ir ikileidybinio autografo skirtumai.

Redaktorius A. Žirgulys, konsultavęs 1957 m. kūrinio rengėjus, suregistravo „Dievų miško“ Vilniaus mašinraštyje po 1945–1946 m. ideologinės kūrinio redakcijos atsiradusius pakeitimus, – jų priskaičiavo daugiau nei tris šimtus. „Dievų miško“ autografų ir 2005 m. kūrinio leidimo lyginimo rezultatas nustebino, nes autentiško teksto pakeitimų rasta kur kas daugiau – nėra nė vieno skyriaus be didesnio ar mažesnio masto redakcinės intervencijos iš sovietmečio. Todėl visų laikų kanoninio kūrinio tekstas, kuris išleistas nepakankamai gerai ištyrus jo istoriją, nepalyginus šaltinių ir visų istoriškai reikšmingų leidimų, nebeatitinka šiuolaikinės tekstologijos nuostatų ir genetinės kritikos lūkesčių.

Pasaulio tekstologai, kurie pernai buvo susirinkę Vilniaus universitete į tarptautinę konferenciją „Genesis & Mimesis“, rūpinasi užsienio rašytojų klasikų, pavyzdžiui, Samuelio Becketto, Jameso Joyce’o, Hermano Melville’io, grožinių kūrinių tekstais ir jų subtiliuoju klodu – kiekviena raide, kiekvienu žodžiu, kiekvienu skirtuku – apie tai parašomi išsamūs mokslo darbai. Manau, Lietuvoje dar trūksta rūpesčio literatūros klasikos kūriniais būtent tekstologiniu aspektu. Klasikos lobynui priskirtini lietuvių literatūros kūriniai prilygsta juvelyriniams dirbiniams, todėl, iškritus net vienai ar kelioms brangakmenių akelėms, apyra ir darnus jų vaizdas.

Po ilgai trukusių tyrinėjimų dabar parengta ir mažiau iškreipta, subtiliau pateikta „Dievų miško“ teksto versija, kuri jau įteikta redkolegijai – V. Gasiliūnui, P. Subačiui ir M. Vaicekauskui. O naujos kūrinio redakcijos link kreipė visų kūrinio redaktorių, siekusių atverti vis daugiau autentiško teksto, pastangos ir ieškojimai. „Dievų miško“ rekonstrukcija – ne konkretaus vieno žmogaus, kaip dažnai linkstama manyti, o visų su šiuo kūriniu dirbusių redaktorių bendro darbo rezultatas. Kiekviena „Dievų miško“ versija reikalinga, nes tik visos drauge jos atspindi kūrinio raidą, pagilina veikalo supratimą.

Praėjęs kelerių metų etapas sruogistikai ypač svarbus, nes baigta „Dievų miško“ teksto rekonstrukcija. Ji truko beveik septynis dešimtmečius, ją įvairiais istoriniais etapais nuo 1957 m. atliko trijų kartų redaktoriai, savanoriškai pasirinkdami, perimdami ir pratęsdami kolegų darbus.

– Kada šis autentiškas romano variantas bus prieinamas ir lietuvių skaitytojams?

N. M. Norėčiau, kad nauja „Dievų miško“ redakcija būtų išleista 2026 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur daugiau nei prieš dvidešimt metų B. Sruogos „Raštų“ serijos ketvirtajame tome pasirodė pirmoji, Nepriklausomoje Lietuvoje publikuota kūrinio redakcija. Jos iniciatorius A. Samulionis ketino lyginti „Dievų miško“ autografus, o palyginęs juos rengti naują kūrinio redakciją, bet dėl mirties šių darbų atlikti nespėjo. A. Samulionio parengti B. Sruogos „Raštų“, o ir „Dievų miško“ redagavimo principai atsidūrė archyve. B. Sruogos „Raštų“ serija, perimta A. Samulionio bendradarbių, rengta laikantis jau kitokių nuostatų. Todėl manau, kad kelias, vedantis prie ištakų, būtų simboliškas ir prasmingas. Šių metų rudenį bus paminėta ir graži ištikimiausio B. Sruogos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojo A. Samulionio sukaktis – 90-osios gimimo metinės.

Naują, bet dar neišleistą „Dievų miško“ redakciją jau galima rasti ir Všį „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ padalinyje „Profesorių namas“ (Tauro g. 10–3), kur pernai atidaryta, o visai neseniai pabaigta rengti unikali ir istoriškai svarbi paroda „Kodėl išbraukta? „Dievų miško“ parašymo ir redagavimo istorija“ (parodos rengėjai: kuratorės N. Markevičienė ir Miglė Baltrukevičienė, architektas Rokas Kilčiauskas, grafikos dizainerė Vilija Biekšaitė, koordinatorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė). Ši paroda simboliškai atveria ir prasidėjusius B. Sruogos metus (vasario 2 d. rašytojui sueina 130 metų). Kol laukiama tikrojo „Dievų miško“ teksto, kviečiu aplankyti parodą ir naujai atrasti pirmą kartą meniškai įprasmintą pasakojimą apie tai, kaip parašytas ir redaguotas šimtmečio romanas.