Jūratė Sprindytė. Grįžtantis skaitymo draivas
2025 m. Nr. 5–6
Lietuviškas draivo pakaitalas būtų: pasitenkinimas, svaigimas iš smagumo, polėkis, užsidegimas. Nenoriu keisti neteiktino žodžio, jis man tiksliau apibūdina tą lengvumo skrydį į knygų pasaulį, kai jaunystėje viskas stipriau ir giliau smigo sąmonėn. Bet yra ir kita priežastis – konkrečios knygos reikšmė kolektyviniam mentalitetui, literatūros istorijai ir pati rašymo kokybė. Tampa vis akivaizdžiau, kad negalima autoriaus vertinti tik kaip moralinės asmenybės, t. y. jo padėties ir laikysenos, jo statuso visuomenėje ir pareigų nedemokratinėje politinėje sistemoje, – tai antrinis dalykas. Kūryba yra pirminis. Alfonsas Nyka-Niliūnas, teigęs, kad literatūra turi būti tiriama tik literatūros santykių plotmėje, buvo ir lieka visiškai teisus. Šiandien daug puikių rašytojų atsidūrė marginalioje nuošalėje tik dėl to, kad jie gyveno priklausomybės metais, kad kai kurie buvo įstoję į komunistų partiją, nors Sąjūdžio dienomis nedvejodami prisidėjo prie nepriklausomybės siekių. Jie stebėtinai greit išnyko iš aktualiojo literatūros lauko, skaitytojų ir kritikos akiračio. Kai kuriuos dar saugo mokyklinės programos, bet jei esi neprograminis, tavęs nebeprisimena, nors ir verta.
Negaliu pamiršti jaunos dėstytojos nuostabos, kai ji ėmė dėstyti studentams šio laikotarpio literatūros kursą ir buvo apstulbusi, kiek gerų knygų tada buvo parašyta. Turbūt daugiausia – vėlyvojo sovietmečio XX a. 8-ajame dešimtmetyje ir ant 9-ojo ribos, maždaug tarp 1970–1986 m. Vieną kitą šių kūrinių vėl aktualizuoju, nes tai buvo laikas, kai tiesiog normalios literatūros nebetrūko, ne tik poezija, bet ir proza rodė gyvybingus atsinaujinimo ženklus. Siūlomų prisiminti knygų autoriai jau išvengė tiesioginės sovietinės indoktrinacijos įtakos, dauguma sąmoningai atmetė brukamas tiesas ir literatūros normatyvumo reikalavimus. Privačiame pokalbyje rašytojas Rimantas Šavelis yra išsitaręs: ir mano, ir bičiulių kūryboje jau nėra jokios socialistinio realizmo!
Čia rašau apie man pačiai svarbias knygas, kurios leido patirti tikros literatūros skonį ir gebėjo pasakyti nemažai teisybės apie vaizduojamą metą, žymiai praplėsdamos dozuotos tiesos tūrį. Rašau nevengdama privačių ir viešų kontekstų, nes jie suproblemina literatūrą kaip socialinį reiškinį ir padeda kūrinius įveiklinti dabartyje. Beje, sąžiningai parašytas ir ne vienas į šį rašinį nepatekęs kūrėjo darbas (Birutės Baltrušaitytės „Lieptai“, Antano Ramono „Šiaurės vėjas“, Jolitos Skablauskaitės „Tik šviesūs paukščiai naktyje“, Valdo Papievio „Užmaršties slėnis“ ir kt.).
Tikriausiai naivu siūlyti iš naujo paskaityti vieną kitą kokybišką sovietmečio knygą, kai dideliais kiekiais leidžiamos naujos atakuoja nualintas smegenis įvairiopais informacijos srautais. Tebūnie nors paminėta, kiek anuomet rašytojai pastūmėjo leistinumo ribas, ką legalizavo, kokias alternatyvias istorijas kūrė, kokiais tiesioginiais ar užšifruotais būdais bandė komunikuoti su skaitytojais. Turbūt įdomiausia yra tai, kad aptariamos anuometinės knygos ne tik paliudijo istorinės tiesos epizodus, bet daugeliu egzistencijos ar moralės aspektų ir šiandien tebėra aktualios (mirties ir meilės pamokos, asmens susidvejinimas, chamizmas, sąžinė, savivertė, ištikimybė žmogui ar savo pažiūroms, menininko laisvė, etc., etc.).
Juozo Baltušio (1909–1991) priešpriešos
Kiek rašytojo laikysena veikia jo tekstus? Būtų visai suprantama, jei veiktų tik laikinai, paūmėjus politiniams lūžiams, bet panašu, kad kūrinį sieti su elgesiu politinėje terpėje vis dar tebėra recepcijos norma. O juk neturėtų taip būti, teksto interpretacijos privalėtų išimtinai priklausyti nuo interpretuotojų estetinės pagavos ir kūrinio meninės kokybės. Ar jau sugebame optimaliai žvelgti į sovietmečiu garbintus, o vėliau išstumtus ar kvestionuojamus rašytojus ir jų kūrybą? Kad nebūtų tokių kraštutinumų – nuo dievinti – iki deginti!
Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“ (1979) pasirodė vėlyvuoju sovietmečiu ir lieka geriausias prieštaringai vertinamo rašytojo kūrinys. Kirba abejonė, ar siūlyti jį iš naujo skaityti, nors stilius tiesiog nuostabus, jei palygintume su dabar rašymo kursuose besimokančių pirmeivių nustekentais sakiniais. Romane esama ir humanistinio požiūrio, ir ideologinės painiavos, kurią šių dienų akimis traktuojame kaip reveransus buvusiam režimui.
Įdomiausia susipažinti, kokiais kontekstais laikui bėgant apsipynė šis romanas-sakmė. Iš lietuvių autorių bene jautriausiai J. Baltušio talentą ir vėlesnį likimą – nuo garbinimo iki deginimo – atspindi Bitės Vilimaitės santykis. Rašytojui prozininkė dedikavo savo antrąją knygą „Baltos dėmės“ (1969), o jau nepriklausomybės metu sukurtoje novelėje „Pieno klubas“, svyruojančioje tarp grotesko ir melodramiškos užuojautos, B. Vilimaitė vaizdžiai iliustruoja Metro „pjudymą“ už praeities klaidas skaitytojų atsižadėtų jo knygų kaugėmis. Įspūdingas ir paskutinis vizualusis novelės pasažas, kai, Metrui pakūrus židinį savo knygomis, iš liepsnų iššokdavo „mažas berniukas ir, sudėjęs rankutes, prašydavo jį gelbėti nuo mirties“. Tai, žinoma, aliuzija į „Parduotų vasarų“ piemenuką, kuris B. Vilimaitei turbūt asocijavosi su totalia jos užuojauta bet kuriam skriaudžiamam vaikui. J. Baltušis atpažindavo ir vertindavo talentą, bet nebuvo atlaidus B. Vilimaitės asmeniui: dienoraštyje bara ją už bohemišką gyvenimo būdą (geria, rūko, pasipūtusi). Tikram talentui, kuris jam nepastodavo kelio, yra palankus: 1973 m. birželį Romualdas Granauskas už apsakymą „Vidurdienio dalgis“ buvo apdovanotas Žemaitės premija, ir J. Baltušis šiuo faktu nuoširdžiai džiaugėsi, autoriui pasiuntė sveikinimą. O netrukus atsisakė užtarti R. Granausko „Vagai“ įteiktą knygą, ir sužinojęs, kad leidykla ją atmetė, daro išvadą, kad talentai nemylimi „kaip ir buržuazinėj Lietuvoj“.
1982 m. stodama į doktorantūrą gavau bilietą apie J. Baltušio „Juzą“. Egzaminavęs anuometinis instituto direktorius Jonas Lankutis ramiai išklausė mano gražbyliavimus apie žemdirbišką fundamentą ir sakmės elementus romane ir šelmiškai paklausė, kiek pabaigų turi romanas ir kuri iš jų tikresnė. Buvo gėda, kad nežinau. O juk pirmojo leidimo (1979) 32-as skyrius dar šlovina Komunistų partiją, kuri greit išvaduos nuo fašistų Tarybų Lietuvą. Nepraėjus nė metams, leidžiant J. Baltušio knygų seriją, šis pasažas liko be komunistų partijos ir sutrumpėjo. Rengiant naujus leidimus vis būta korekcijų, atsisakyta kai kurių epizodų, paskutiniai skyriai tapo kiek lakoniškesni. 1979–1980 m. tai buvo skaitomiausia lietuvių knyga, ir rašytojas už tokį populiarumą net apdovanotas medaliu. 1983 m. „Raštų“ šeštame tome (tai IV leidimas) pakito sakiniai, susiglaudė epilogas, komentaruose pažymima, kad „esmingiau taisytas paskutinysis (36) knygos skyrius“. Perrašytos finalinės frazės – apie Juzos mirtį išsitariama santūriau nei anksčiau. Vietoj brolio Adomo išplėtoto apsilankymo, kuris vylėsi rasti Juzą gyvą, Kairabalės šeimininkas, prakeiktas mylimosios, staiga mirė – palinko prie atdaros skrynios ir baltų drobės marškinių: „Šonu palinko Juza.“ Beje, J. Baltušio dienoraštyje mirga nuolatiniai skundai dėl „Juzos“ perrašinėjimo, koncepcijos neradimo.
Neįtikėtinos liaupsės lydėjo romaną Prancūzijoje, iš dalies dėl to, kad kūrinys buvo išverstas
1990 m., dar neišblėsus susidomėjimui, kaip ir kokia šalis išsivadavo iš sovietijos. „Sakmė apie Juzą“ sulaukė prancūziškai pakartotų tiražų 1993, 2001, 2009 m., gavo premiją „už geriausią užsienio autoriaus knygą“, kūrinys aukštintas už etnografiškumo ir gamtos simbiozę, kokios Prancūzijoje seniai nelikę. Anotacijoje prancūzai siūlė skaityti romaną kaip istorinį ir psichologinį su romantiniais elementais, dėjo lygybės ženklą tarp kariaujančių pusių, o Istoriją rašė didžiąja raide ir traktavo kaip aklą jėgą, kuriai Kairabalės vienišius Juza negalėjo pasipriešinti. Romano sėkmę užsienyje aptarusi prancūzistė Genovaitė Dručkutė pabrėžė jo vertimo subtilybes – įdėtas septyniasdešimt dviejų leksikos vienetų žodynėlis (svirnas, gira, buožė, litas, skilandis, piršlys, kamara), pelkės apibūdinimai (viksvynas, raistas, kemsynai, akivarai) ir panašūs raritetai, kurių išteklių buvo ieškoma pasitelkiant Prancūzijos provincijų dialektizmus.
J. Baltušį dar kartą suaktualino po ketvirčio amžiaus testamentinio įšaldymo išleistas stambus tritomis „Vietoj dienoraščio“. Pirmas homo sovieticus bruožas – sąmonės susidvejinimas, kai žmogus vienoks viešojoje erdvėje, kitoks privačiame gyvenime. Dienoraštis – tokio nebeištveriamo susidvejinimo išdava.
2007 m. „Sakmė apie Juzą“ pateko į XX a. „Lietuvių literatūros lobyną“, taip įtvirtinant ją literatūros kanone. Ji parengta pagal paskutinį autoriaus aprobuotą 1989 m. leidimą ir palydėta buvusias ir esamas vertes pripažįstančiu, subalansuotu Vytauto Martinkaus žodžiu.
Jono Avyžiaus (1922–1999) „ne ta koncepcija“
Šiemet sukanka penkiasdešimt metų nuo Jono Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“ ekranizacijos, ir šiam įvykiui paminėti gegužės mėnesį vyksta renginiai Dzūkijoje (Druskininkuose ir netoliese esančioje sodyboje Gailiūnų kaime, kur buvo filmuojama; iniciatyvos ėmėsi sodybos šeimininkų anūkas Anatolijus Kostiukevičius). Romano pavadinimas tapo lyg bendrine fraze, nusakančia negatyvius kaimo demografinius pokyčius, o po kovido pandemijos ir vieno kito sugrįžėlio emigranto įsikūrimo – ir savotišką reiškinio antipodą – sodybų pilnėjimą.
Bet šį kartą norėjau prisiminti kitą J. Avyžiaus romaną – „Chameleono spalvos“ (1979), kurį autorius rašė visą dešimtmetį. Šių dienų akimis (pagal lengvai skriejantį pasakojimą) – tai sėkmingas populiariosios literatūros pavyzdys, bet įstabus tuo, kad turi stiprų socialinės kritikos užtaisą ir pliekia aukštesnius siekius išdavusį menininkų klaną. 1975 m. parašytas romanas (publikuotas tik po ketverių metų!) anuomet sukėlė kaip reta didelį režimo prižiūrėtojų erzelį ir visuomenės šurmulį, buvo labai skaitomas, sulaukė kelių leidimų (1980, 1985), išverstas į bulgarų, vokiečių, rusų kalbas, ekranizuotas (1988). Pasak paties rašytojo, visi jo kūriniai viešumoje pasirodė „daugiau ar mažiau apgenėti“[1]. Autoriui jau įteikus spaudai „Chameleono spalvų“ rankraštį, „Vagos“ leidykloje 1977 m. vasario 9 d. buvo sušauktas išplėstinis posėdis, kuriame dalyvavo leidyklos vadovai, redaktoriai, recenzentas ir pirmu smuiku griežęs J. Baltušis, kaip Redakcinės tarybos (būta ir tokios) atstovas. Dalykiškai redaktorės Donatos Linčiuvienės surašytas posėdžio protokolas jau atkūrus nepriklausomybę buvo publikuotas knygoje „Rašytojas ir cenzūra“ ir užima net vienuolika knygos puslapių (su nedidelėmis sudarytojų kupiūromis). Svarstant romaną J. Baltušis reiškėsi itin agresyviai, kalbėjo ilgiausiai ir negatyviausiai, aptarė visus kūrinio veikėjus, kuriuos išvadino „atmatomis“: „nevykėliai, iškrypę iš didelio gyvenimo proceso, paistantys visokias nesąmones ir anekdotus, labiausiai susirūpinę erotika ir pletkeliais“[2]. J. Baltušiui labai užkliuvo ir romane minimas trijų statulų nuvertimas nuo Katedros frontono, o juk, pasak jo, atlikdami šį pozityvų veiksmą „komunistai apvalė meno paminklą nuo apnašų“.
Svarstyme vieningai piktintasi, kad romane juodinami oficialiai viešumoje dalyvaujantys meno kūrėjai, todėl reikalauta esminių pataisų: „Pateikti tokie pasiūlymai, kad jais vadovaudamasis turėjau parašyti faktiškai kitą knygą“[3]. Leidyklos vyriausiasis redaktorius Kazys Ambrasas liepė keisti kūrinio koncepciją, kaip tada vadinta – „idėjinę meninę poziciją“. Keisti iš esmės neprireikė tik todėl, kad po vizito pas LKP CK sekretorių Lionginą Šepetį romaną sutiko spausdinti žurnalas „Pergalė“, o pagal nerašytą taisyklę tai buvo legalizuojantis laiptelis kūrinio spausdinimui knygos formatu.
J. Avyžiaus portretuojami dailininkai, rašytojai, teatralai iškyla kaip darantys karjerą konformistai, dvigubos moralės adeptai, o nomenklatūros šulai vis dar turi iliuzijų, kad tvarko ir reguliuoja „meno inteligenciją“. Romane vaizduojami personažai išties jau nelabai reikalingi ideologinės priežiūros – jie patys demoralizavosi… Chameleonas veidmainiškai geba prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Tai, galima sakyti, naujas – nes nureikšminantis – inteligentijos vaizdavimo etapas: anksčiau literatūroje aukštinti, tautos reikalais besirūpinantys šviesuoliai J. Avyžiaus romane daugiausia regimi kaip smulkiomis intrigėlėmis užsiimantys surogatinio meno gamintojai. Tik pagrindinis veikėjas skulptorius Liudas Skirmonis bandė šį degradacijos procesą reflektuoti, spaudimui atsispirti, o kūrinio kritikai jo pastangas siekė visaip sumenkinti. Priežastis aiški – tariamos laisvės šalyje menininko konflikto su režimu tiesiog negalėjo būti. J. Avyžius minėtame leidyklos posėdyje akcentavo, kad rašytojo uždavinys – ne slėpti, o vaizduoti blogybes. „Chameleono spalvos“ simptomiškai liudijo, kad visos sovietmečio hierarchijos pašlijo, brežnevinis valdymas išsigimė, visuomenė keičiasi, o meno kontrolė iš aukščiau kūrėjams nebeturi ankstesnės galios. Įtakos praradimas gal labiausiai ir siutino partinių institucijų tarnus, nors to nepripažindami kaip susitarę visi pasigedo gilesnės veikėjų psichologinės analizės. Palankiau šį romaną vertino išeivijos kritika – Ilona Gražytė-Maziliauskienė, Birutė Ciplijauskaitė, Rimvydas Šilbajoris, pasišaipęs iš sovietinės „aristokratijos“ tuštybės. Anot B. Ciplijauskaitės, „<…> Avyžius labai efektingai parodo sistemos trūkumus, jų betarpiškai net neminėdamas. Tokiu būdu jis iš tiesų demaskuoja vietoj to, kad sąmoningai užmaskuotų, pagal pirmųjų metų socialistinio realizmo reikalavimus“[4].
Romanas puikiai atspindi to meto kultūros atmosferą, silpstantį meno ir politikos ryšį, skaitytojų lūkesčius (eilės bibliotekose, romano prototipų spėlionės, atviresnės eroso pinklės).
Rimanto Šavelio (1942–2021) avinėlis
Rimantas Šavelis, be abejo, labiausiai išgarsėjo romanu „Tadas Blinda“ (1987), kuris turi priešistorę ir plėtinius kitų menų formatais. Žinia apie smagų pasakotoją pasklido anksčiau nei romano variantas – 1973 m. pagal R. Šavelio scenarijų sukurtas keturių serijų TV nuotykių filmas (režisierius Balys Bratkauskas), o 2004 m. – miuziklas (kompozitorius Andrius Mamontovas), 2011 m. – pilno metražo filmas (režisierius Donatas Ulvydas). Tadas Blinda iškilo kaip šelmiška figūra pakankamai rimtoje, kartais net graudulingoje literatūros dėlionėje, todėl atrodė išskirtinai patraukli ir nestandartinė visame kultūros lauke. Socialinės lygybės tema ir ją įkūnijantis teisuolis – turčių plėšikas, „svieto lygintojas“ – buvo visiškai priimtinas sovietmečiu. Grigorijus Kanovičius parodijų ir epigramų knygelėje „Nuogi Olimpe“ (1981) rašytojui grybštelėjo tokiu dvieiliu:
Kas, Rimantai, į kiną įsivėlęs,
Tas velnio, o ne dievo avinėlis. (p. 46)
Iš tiesų kinas R. Šavelio gyvenime konkuravo su literatūros tekstais, autorius dirbo Kino studijos dirbtuvėse, parašė nemažai kino scenarijų, dažnai dalyvaudavo filmuojant. Bet norėčiau grįžti prie romano „Dievo avinėlis“ (1974), kurį neseniai dar kartą suaktualino Felikso Bajoro opera-baletas. Šis muzikinis variantas romano motyvais parašytas 1982-ais, bet dėl antitarybinių poteksčių negalėjo būti viešintas. Muzikinės versijos idėjinį karkasą nubrėžė pats R. Šavelis, o libretą eilėmis išguldė du poetai – Marcelijus Martinaitis ir Sigitas Geda, visai nedangstydami brutalios okupacinės tikrovės: „Patraukė dalgiai žolei per galvą / Visa tėvynė pakeitė spalvą.“ Pirmąkart pastatymas galėjo realizuotis tik po keturių dešimtmečių – 2022 m. Operos ir baleto teatre, jungiant balso / žodžio įtaigą ir šokio plastiką. Romane skleidžiamas pokario tragizmas per šlubo šiaučiaus Tito, praminto Žiogu, likimą. Titas I dalyje – mažas žmogus, II – didelis, o paskutinėje – tik žmogus. Rašiau apie tą knygą jaunystėje, tada, kai ji pasirodė, vadinau straipsnį „Nekalta kaltė“, nes Tito lemtis atskleidžia neutralios laikysenos dramą. Labiausiai mane sužavėjo konceptuali tezė – „gyventi teisybėje“, pakoreguojant krikščionišką priesaką „gyventi ramybėje“. Tikrovės klastojimo metu pasakyti, kad padoru tik „gyventi teisybėje“, man atrodė labai svarbu ir iškalbinga. Tai klasikinės struktūros romanas, kupinas Mariaus Katiliškio ir J. Baltušio kaimo pažinimo ir leksikos sodrumo, o įtampos ir dinamikos jam teikia išmiklinta scenaristo technika. Pokaris, kai nemigo šunys, nemigo žmonės, poškėjo šūviai, vyko rezistencijos kovos, kurias sekė represijos ir vyravo totali baimė, – romano scenovaizdis. Brutalią atmosferą padeda praskaidrinti R. Šaveliui būdingas humoro jausmas, įkūnytas kolektyvinės kaimo tapatybės apraiškomis – buities paradoksų, šelmiškų nutikimų, šmaikštaus žodyno (leitmotyvu tapo priežodis „amžiais rūta“) inkliuzais. Ideologijoms nerūpi būties stebuklas, sakė Hannah Arrendt, rašydama apie totalitarizmą. Vien tik gamtoje ir šykščiomis meilės valandėlėmis Titas patiria to stebuklo blyksnių.
Galima pritarti dirigentui Gintarui Rinkevičiui, kad tai puikus romanas, su kuriuo jis susipažino ruošdamasis sceniniam pastatymui. Šiemet kovo mėnesį romaną vėl perskaičiau – jis sumuoja viską, ką geriausio tradicinė proza pasiekė iki tol.
Leonidas Jacinevičius (1944–1995) keičia
Iš Kauno kilęs rašytojas buvo tituluojamas miestiškosios sąmonės reiškėju, vadintas miestiškosios prozos princu, nors šiandien, po Kotrynos Zylės romano „Mylimi kaulai“ pasirodymo, kur gyvulėliai gyvena daugiabučiuose ir važinėja liftais, sovietmečiu tiek linksniuota kaimo / miesto priešprieša literatūroje nebeegzistuoja – likviduota galutinai.
Kad ir kaip ten būtų, Leonidas Jacinevičius savo prozoje liko ryškiai angažuotas miesto reprezentantas, ir kūryboje, ir pasisakymuose funkcionaliai pabrėždamas atsiribojimą nuo kaimiškos realybės. Vienas jo herojus ironiškai pašiepia etnokultūrinį rašytojų užsiangažavimą: „raudonų lūpų atspaudas ant lašinių“ – tai vienas lietuviško meno apibūdinimų[5]. Jį domino naujoviškesnė prozos pasakojimo struktūra, veikėjų savistaba, savianalizė, visavertės kasdienybės – ne sočios ir pragmatiškos, o kūrybiškos, nerimastingos – problematika.
L. Jacinevičiaus apysaka „Keičiu gyvenimo būdą“ (1974), paties autoriaus įvardyta kaip groteskas, pasirodymo metu gėlė ezopiškai taikliai – brežnevinės stagnacijos pelkėje ką nors pakeisti buvo neįmanoma. Tik anuometinis groteskas, palyginus su šiandieniniu drastišku Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“, buvo švelnus kaip pieniškas kisielius. L. Jacinevičiaus suprogramuoti penki jauni intelektualai pajūrio namelyje prie vyno taurės nutaria, kad jų gyvenimas niekingas ir reikia kažko imtis, idant jų nelabai prasmingas būvis taptų kitoks. Kiekvienas bando susapnuoti, kaip galėtų keistis: darytų karjerą, nusižudytų, įsimylėtų ar imtų kurti pjeses kitu stiliumi. Visi patiria fiasco. Vienas papasakoja anekdotą apie krokodilą, kuris prarijo žmogų. Bičiuliai svarsto, ar krokodilas tikras, ar guminis, ir nuščiūva sužinoję, kad jis buvo žmogelio viduje. Pakeisti gyvenimo nepavyks – tai buvo ir nuosprendis sovietmečio marazmui, ir dvasinio asmenybės atsinaujinimo problemiškumas apskritai. Finale veikėjas paleidžia į jūrą šaldytą žuvį, kuri nenori plaukti – dabar tai galima suvokti ir kaip brežnevinės stagnacijos simbolį.
Iškristi iš rutinos, įveikti vidurinio amžiaus krizę – lygiai taip pat aktualu ir šiandien.
Kritikas Vytautas Kubilius straipsnyje „Groteskas – tragiškas juokas“ kūrinį pagyrė kaip naujai steigiamą meninę „antitvarką“ ir taip pakomentavo koncepciją: „Tai beviltiškas asmenybės maištas standartų ir banalybės letenoje, pateiktas be jokios užuojautos“[6]. Praėjus penkiasdešimčiai metų aplinkybės visai kitos, o daugelį mūsų aplankančios mintys apie kasdienišką varganą būtį – ko gero, tos pačios… Vienas apysakos personažų rėžia: „Gyvenate su nemylimom žmonom, dirbate darbą, kurio nemėgstate, ir sakote kalbas, kuriomis netikite. O kai baimė apima, kai suprantate, ką darote, – į krūvą spaudžiatės įsitikinti, kad ne vieni tokie esate!“[7]
Verta pasklaidyti ir L. Jacinevičiaus prozos rinkinį „Persėja“ (1989), kuriame galima žavėtis konceptualia menine logika, stiliaus talpumu. Jis – geras novelistas, mokėjo auginti įtampą, dinamiškai rutulioti pasakojimą, nesentimentalus, atidus detalei. Apie novelę sakė: „Būties akimirka, išgyvenimo momentas, būsenos virpėjimas yra jos kūnas ir kraujas.“ Jo novelėse iškyla subtilūs santykiai, jautrūs psichologiniai niuansai, veikėjai ambicingi, nekenčia melo, akiplėšiškumo.
Retai būna, kad visam laikui prisimeni vieną mažo formato kūrinį, o man taip nutiko. Romanus pavyksta prisiminti pagal siužetą ar pagrindinio veikėjo charakterio virsmus, bet kad visam gyvenimui įstrigtų apsakymas ar novelė – retenybė. O L. Jacinevičiaus novelė „Debesų garbanos“ nepamirštama dėl tiesiog akyse progresuojančio blogio, kai materijai žiauriai aukojamas žmogiškumas. Puikiai auginama įtampa tarp agresyvaus vairuotojo ir atostogaujančio poilsiautojo tirština nuožmaus chamizmo atmosferą. Psichologiškai tobulai niuansuotame kūrinyje buitinė scena išvirsta į kerštą ir smurtinę mirtį. Blizgaus juodo automobilio savininkas suvažinėja vyriškį, tiksliau, šis leidžiasi negyvai pervažiuojamas, kad nubaustų chamą. Gerietis savo gyvybės kaina baudžia niekšą, kuris įsitikinęs, kad yra ne(nu)baudžiamas.
Ramūno Klimo (1945–2002) kinetinė energija
Tai kūrėjas, priklausantis lietuvių intelektualiųjų rašytojų mažumos flangui. XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje iš esmės buvo perspektyvus pasakojimo subjektyvinimas, rakurso interiorizacija, t. y. gilesnis žvilgsnis į žmogaus vidų. Jau nuo debiutinės apsakymų knygos „Paukščių lesinimo šventė“ (1971) Ramūnas Klimas išorinius veiksmus siejo su vidinėmis psichikos reakcijomis, o polinkis į struktūros konstruktyvumą artino rašytoją su Icchoko Mero, V. Martinkaus, Sauliaus Tomo Kondroto, L. Jacinevičiaus pasakojimo maniera. Tokia linkmė dar sustiprėjo rinkinyje „Atostogos po Aukštaitijos pilnatimi“ (1976).
Meistriškumo R. Klimas pasiekė trečioje knygoje „Gintė ir jos žmogus“ (1981). To paties pavadinimo apysaka (tarp devynių rinkinio apsakymų) yra vienas pačių įspūdingiausių sąlygiškai sukonstruotų ir daugiaprasmėms interpretacijoms atvirų kūrinių, parašytų sovietmečiu. Violeta Kelertienė yra gyrusi ją už ezopinės kalbos įvaldymą. Pasakotojas konstruoja net penkis to paties siužeto variantus, vis svarstydamas, kuris būtų pats įtikimiausias, vis pa(si)klausdamas, ką rašyti – „realistinę istoriją ar legendą“? Apysakos centre – jaunas istorijos mokytojas, kuris 1939-ais, nujausdamas artėjančių perversmų pavojus, užsidaro savo namo rūsyje ir tūno ten vienuolika metų, laukdamas, kol Lietuva „grįš į savo širdį“. Galima prisiminti, kad sovietmečiu daugelio prozininkų kūryboje istorijos mokytojas – itin dažnas veikėjas, nes jo profesija leido panoramiškai regėti civilizacinius procesus ir kelti klausimus apie istorinio kelio teisingumą ar klaidingumą. J. Avyžiaus, Jono Mikelinsko, Juozo Apučio prozoje istorijos mokytojų drąsa kvestionuoti istorijos eigą kėlė su tautos išlikimu susijusius klausimus.
Apysakoje lemtingas pasakojimo lūžis įvyko 1950-ais, kai, mokytojui išėjus iš rūsio, hipotetiškai modeliuojami keli jo likimo variantai tarp mažai tikėtinos laisvės (pasakojimo momentu, 1975 m., jis švenčia sidabrines vestuves) ir pražūties (nužudomas). R. Klimas rašo ne vieną, o penkis neva galimus variantus, taip pabrėždamas, kad istorija paini ir nevienalytė, galimos įvairiausios mistifikacijos, ir klausimą „kas atsitiko Gintės žmogui“ įmanoma kaip nori falsifikuoti, kas ir buvo daroma sovietmečiu su bet kurio laikotarpio Lietuvos istorijos faktais. Atviras kartotinis struktūros (per)formatavimas tiesiog adresato akyse suteikė galimybę viešai prabilti apie vienos tiesos, vieno diskurso nepatikimumą. Sovietmečio rašytojai dažniausiai kūrė tikroviškumo iliuziją žodžiais rekonstruodami, imituodami jutimiškąjį realybės pavidalą, buvo ištikimi realistiniam vaizdavimui, niekaip neišsiduodami, kad rašymas – tai meninės fikcijos kūrimas. Aptariamoje apysakoje atvirkščiai – neslepiamas tikrovės modeliavimas, autorius sakosi vargstantis su savo siužetu jau kelerius metus, jo kuriami penki variantai – konspiracinis cenzūros apėjimas, proga svarstyti istorijos vertinimo prieštaravimus, signalizuoti apie dezinformacijos riziką. Istorija yra „nerealizuotų galimybių bankas“, teigia R. Klimas. Fikciniai rašytojo viražai skaitytojo negali visiškai suvedžioti, jis numano, kad galimas vienintelis variantas – negatyvus, mirtinas, bet alternatyvios pasakojimo versijos skaitant labai įtraukia. Kitaip tariant, pati pasakojimo technika išplečia turinio galimybes, nesvarbu, kad pasakotojas tikriausiai žino tiesą, kadangi yra artimas giminaitis (Gintė – motinos sesuo).
Apysakoje apie Gintės žmogų susipina daugybinio istorijos interpretavimo ir kūrybos laisvės (net totalitarinio režimo sąlygomis) motyvai. Įvedamus inovaciškus pasakojimo dėmenis R. Klimas argumentuoja ne savitikslio originalumo, o tikslumo ir kokybės siekiu: „Geras prozos kūrinys yra kaip į taikinį lekianti strėlė. Jis yra tiesus, tikslingas, energingas, jo energija – kinetinė. Jis apima visus žmogaus pojūčius, žadina mąstymą, provokuoja pasąmonę, jis kažkoks materialus, apčiuopiamas, organizuotas“[8].
R. Klimo opus magnum turėtume laikyti jo paskutinę knygą, ilgiau nei dešimtmetį jau ne Maskvos laiku rašytą ir ne visai baigtą romaną „Maskvos laikas“ (2005), kurį po bendramokslio ir bičiulio mirties profesionaliai, atsakingai parengė spaudai V. Martinkus, nes klastinga smegenų aneurizma užklupo autorių tiesiog prie rankraščio. Parengėjas sustygavo romano / ne romano su neįprasta paantrašte „Būsenos“ kompoziciją, atskleidė didžiulio teksto sutvarkymo rūpesčius, aprūpino publikaciją komentarais, o svarbiausia – parašė analitiškai skvarbų palydimąjį straipsnį, kuriame išnarstė kūrinį su visais jo intertekstais. R. Klimo romane atsiskleidžia pokarinukų kartos genezė ir savijauta, elgsenos modeliai ir emocinės būsenos – visa tai pasakoja penkiasdešimtmetis žurnalistas. Romanas sudėtingas ir nelengvai įkandamas, ir, deja, nesulaukęs deramo dėmesio.
Vis dėlto išskirtinė man atrodo apysaka „Gintė ir jos žmogus“, gal kad pasirodė dar Maskvos laiku.
Emos Mikulėnaitės (1935) „naivumo“ prasmė
Pokario situaciją kiek įmanoma autentiškiau XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ėmėsi vaizduoti Ema Mikulėnaitė. Jos novelių protagonistė devyniolikmetė Aurelija kadaise man atrodė gerokai naivi, atviraširdė, valiūkiška, ir dėl to įžūlokai kritikei jos psichologinis portretas užkliuvo kaip pernelyg nesudėtingas. Tada neadekvačiai suvokiau, koks sudėtingas buvo jos gyvenamas laikas („Pirmasis meilės laiškas“, 1972). Po recenzijos jos knygai „Diena. Naktis. Diena“ (1976) esu net susikirtusi su prozos kritiku Albertu Zalatoriumi dėl neva nepagrįsto merginos charakterio traktavimo. Iš novelės į novelę keliaujančios Aurelijos paveikslas man atrodė kuriamas pernelyg salsvai ir disonavo su mano kur kas dramatiškesniu pasaulėvaizdžiu bei su prozos perspektyvų įsivaizdavimu (stiprėjo Sauliaus Šaltenio, R. Klimo, L. Jacinevičiaus, S. T. Kondroto, Ričardo Gavelio, Juozo Erlicko balsai ir įtaka). Šiandien adekvačiau suprantu, kodėl nelygstamas mano kritikos autoritetas reagavo netikėtai audringai. A. Zalatoriaus žavėjimosi rašytoja priežastis buvo dvilypė: pirma, Aurelijos tipažas sutapo su jaunos merginos vaizdiniu, savotišku mitu jos kartos vyrų sąmonėje (tai patvirtina daugelio rašytojų pirmosios meilės vaizdas bet kurio žanro kūriniuose); antra, dar svarbesnė, – kritikas gynė savo kartos neoficiozinius autorius, „tyliosios opozicijos“ atstovus.
Dabar akivaizdu, kad E. Mikulėnaitė savo veikėją kūrė ne refleksyviai iš laiko distancijos situacijas apmąstydama, o tiesiogiai atspindėdama, kaip tuomet ir tegalėjo reaguoti jaunas žmogus. Ypač „protas nušvito“ perskaičius Viktorijos Daujotytės knygoje „Kai rašai, nebijai“ esantį tokio amžiaus merginos dienoraštį, kuriame paliudytas dar dvidešimties nesulaukusio žmogaus matymas, lūkesčiai, jausmų atvertis.
Nors E. Mikulėnaitės prozoje partizanai dar pavadinami banditais arba jie įvardijami abstrakčiai – kaip žmonės iš miško ar vyrai su šautuvais – jie figūruoja visaverčių žmonių teisėmis, o ne kaip ideologiniai priešai. Rinkinyje „Pirmasis meilės laiškas“ Aurelijos lūpomis rašytoja pasakoja savo vaikystės laikų istorijas nostalgiškai, nevengdama ūmių jausmų išlydžių, bet ir bandydama kuo realistiškiau nušviesti to meto įvykius. Jaunos merginos nepatyrimas kaip tik ir leidžia kai ką pamatyti ar atskleisti atviriau (kaip anuomet viešai privalu sakyti – dar tebevyksta „sąmonėjimo procesas“ teisinga linkme). Novelėje „Šokiai sekmadienį“ iš miško atėję eufemistiškai pavadinti „ginkluoti vyrai“ (kas jie, išduoda vardai Tigras, Dobilas, Žilvitis) šokdina paauglę, keldami jai erotines svajas, o jiems išėjus, pasigirsta šūvių papliūpa ir motina sako: „Paklojo visus.“ Liaudies priešai turėjo būti likviduoti, tik toks finalas galėjo prasprūsti pro cenzūrą[9].
E. Mikulėnaitės apysaka „Ona“ (1981) – dar vienas sugestyvus bandymas užfiksuoti įvairias netektis svetimos santvarkos gniaužtuose. Grįžusi į tėviškę pasakotoja sužino, kad mirė jos vaikystės draugė, kad nebėra nė vienos sodybos, laukas užsėtas avižomis, o viduryje lauko likęs kryžius tik trukdo traktorininkams. (A. Zalatoriaus recenzija šiai knygai vadinasi „Atminties avižom neužsėsi“[10].) Apysakoje skleidžiamas pasakotojos amžininkės ir geriausios vaikystės bičiulės, paprastos kaimo melžėjos Onos Milašienės-Šlioptarkyčios likimas. E. Mikulėnaitė rašo jautrų in memoriam paprastai savo kartos moteriai. Minimalistiškai, vos vienu dviem sakiniais pasakoma apie trėmimus, pražuvusį tėvą, paguldytus negyvėlius miestelio aikštėje, agitaciją į kolūkius, penkis šeimos kūnus, numazgojamus laidotuvėms, – visa tai pateikiama iš paauglės žiūros taško. Ona auga ir išauga tokio didelio ūgio ir stoto, kad autorės valia suimtų į save visus pokario siaubus, taip metaforiškai išreikšdama visą kitaip neišreiškiamą brutalios tikrovės grėsmę, išgąstį: „Plėšia iš vidaus. Skauda visą.“ Nebylus pasibaisėjimas suėjo į gremėzdišką, vyrams nepatrauklų kūną, pažeidė asmeninės laimės principą. Sustruktūravus pasakojimą į dvi dalis – „Rytai“ (jaunystė, svajos, viltys) ir „Vakarai“ (branda, senas našlys, sūnus, cukraligė) atpuola reikalas daugžodžiauti, pakanka aukščiausių taškų – lemtingų posūkių, kad atsiskleistų nedalingos moters originali natūra. Ona išdidinta simboliškai, jos sūnus viliasi, kad „jo tikslas – atrasti žemę, kur gyvena šitie didieji žmonės – protėviai, kurių ilgesį nešiojasi širdyse nežinia kaip čia atsidūrę palikuonys, nerasdami sau vietos“[11]. Užuomina apie „didelius žmones“, sūnaus pasiryžimas jų ieškoti teikia kūriniui pozityvo regimybę.
Romualdas Ozolas (1939–2015) – numatymų magas
Paradoksalu, bet turbūt teisinga, kad būtinos perskaityti knygos kada nors tiesiog pačios tave susiranda. Romualdo Ozolo „Atgimimo ištakose: 1970–1980 metų Lietuvos kultūros gyvenimo štrichai“ (1996) buvo laiku neperskaityta knyga, pasivijusi po ketvirčio amžiaus, kai Lietuvių literatūros ir tautosakos institute su kolegomis vykdėme vėlyvojo sovietmečio tyrimų programą ir rengdami straipsnius kolektyvinei monografijai atsigręžėme kaip tik į R. Ozolo aprašomą laiką. Filosofo dienoraštinio tipo užrašų masyvas mane apstulbino pranašiškomis įžvalgomis, buvo keista, kaip galima taip iš aukštai, iš toli ir iš anksto matyti realią kultūros padėtį ir dargi numatyti ateitį. Juk daugelio reiškinių reikšmė ir svoris išryškėja tik iš laiko distancijos. Pats autorius pratarmėje nurodo, kad didžioji tekstų dalis priklauso „stalčiaus literatūrai“, bet papildžius kitų rankraščių medžiaga ir naujais rašiniais buvo „sukonstruota knyga, kurios tikslas yra ne memuarais, o autentišku kalbėjimu parodyti mūsų šių dienų prielaidas“[12]. Konceptualus R. Ozolo darbas yra savotiška neparašytos (anuomet negalimos) kultūros istorijos trūkumo kompensacija. Dar vienas ne iki galo realizuotas galimybių bankas. Stebina kruopščiai fiksuojama medžiaga iš įvairiausių meno sričių, tikras faktų ir reiškinių kompendiumas: autorius nuolat akylai seka filosofiją, dailę (parodas), fotografiją, originalią literatūrą, atidus vertimams, palikimo, kraštotyros leidiniams, nuolat skaito etnologinę publicistiką, kuri anuomet aktyvino viešąją mintį, skatino diskusijas, savaip atstojo dabartinius socialinius tinklus. Visus kultūros reiškinius „metraštininkas“ ne tik fiksuoja, bet ir kibiai vertina, apgailestauja dėl informacijos vakuumo, nors kiek įmanoma skaito įvairiomis kalbomis. Įveda terminą „atsilaikymo sąmonė“, kuri įsigali tada, kai baigiasi partizaninis karas ir prasideda sudėtingas laikotarpis: ir prisitaikant, ir deformuojant okupacines struktūras iš vidaus, ir atvirai konfrontuojant, ir priešinantis legaliais būdais.
Nuolat regimas politinis fonas, didžiųjų valstybių dėlionės. Autorius seka partijos plenumus, oficialias kalbas, godžiai skaito periodiką, atidus bet kokiems poslinkiams. Kritiką ir literatūros mokslą plaka už dogmatizmą, sociologizavimą, analizės empirizmą, aprašinėjimą be horizontų.
Daug dėmesio skiria kartos sąvokai ir skirtingoms kartoms atstovaujantiems menininkams – tai nelyg ankstyvas pilotinis bandymas susisteminti reiškinį, kurį šiuo metu labiausiai išplėtojo ir detaliai aprašė istorikas Valdemaras Klumbys („Žvilgsnis į sovietmečio inteligentiją ir kultūrą per kartų prizmę“).
Vis dėlto kaip tik literatūra laikoma galingiausia visuomenės švietėja, ugdytoja, teisybės sakytoja. R. Ozolas skatino ir aukštino modernius literatūros ieškojimus – „formų laužymas yra ir meno, ir ideologijos naujų tiesų kūryba“[13]. Jo nuomone, tradicinis realistinis kodas tik pratęsia tradiciją, todėl apie R. Šavelio „Dievo avinėlį“ atsiliepta dviprasmiškai – tai ir šedevras, ir sąstingio taškas. Neklystamai apibrėžtas lietuvių literatūros centras, kuriame iš prozininkų figūruoja ir J. Aputis, ir R. Šavelis, ir E. Mikulėnaitė, ir L. Jacinevičius su S. Šalteniu (jie atėjo drauge, „šaukdami apie netiesą“), o R. Granauskas – ryškus jų vadas, visų vitališkiausias ir talentingiausias. Šiuos rašytojus vadina praregėjimo karta, kuriai lemta „aiškiai pamatytos ir juos apstulbinusios padėties kontempliacija“, „riksmas iš nuostabos ir pasibaisėjimo“[14]. Tai konstatuota 1973-iais, ir įstabu, kad po penkiasdešimties metų kaip tik šios pavardės ir jų kūriniai reprezentuoja tai, kas buvo geriausia.
[1] Avyžius J. Ne ta koncepcija // Rašytojas ir cenzūra / sud. Arvydas Sabonis, Stasys Sabonis. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 8.
[2] Juozo Baltušio kalba posėdyje // Rašytojas ir cenzūra. – P. 468.
[3] Avyžius J. Ne ta koncepcija. – P. 8.
[4] Ciplijauskaitė B. // Literatūros eskizai. – Vilnius-Kaunas: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 1992. – P. 46.
[5] Jacinevičius L. Persėja. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 165.
[6] Kubilius V. Žanrų kaita ir sintezė. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 181.
[7] Jacinevičius L. Keičiu gyvenimo būdą. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 137.
[8] Dešimt klausimų rašytojams // Nemunas. – 1982. – Nr. 6. Atsakymai perspausdinti knygoje „Dešimt klausimų rašytojams“ (Vilnius: Vaga, 1986. – P. 179).
[9] Rinkinys „Pirmas meilės laiškas“ pasirašytas spaudai 1972 02 25 – keli mėnesiai prieš Romo Kalantos žūtį.
[10] Zalatorius A. Prozos gyvybė ir negalia. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 274–283.
[11] Mikulėnaitė E. Ona. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 63.
[12] Ozolas R. Atgimimo ištakose: 1970–1980 metų Lietuvos kultūros gyvenimo štrichai. – Vilnius: Pradai, 1996. – P. 6.
[13] Ten pat. – P. 375.
[14] Ten pat. – P. 366.