Laimantas Jonušys. Tapyba žodžiais

2025 m. Nr. 5–6

Ieva Marija Sokolovaitė. Pozuotoja. – Vilnius: Baziliskas, 2024. – 261 p. Viršelio autorė – Ieva Marija Sokolovaitė.

Romano užuomazga paprasta: pagrindinė veikėja (juk nebemadinga sakyti – herojė) V., dailės studentė, autobusų stotelėje randa mėgėjišką skelbimėlį, kad kažkokiam dailininkui reikia pozuotojų. Bet tas pirmas romano puslapis nėra visai paprastas: „<…> nuo murzinos plastiko pertvaros nukarusi skiautė, dabar tvirtai suspausta jos pirštų, – jau pageltusi, susiraukšlėjusi it aštuoniasdešimtmetės skruostas, keliskart sulyta ir vėl išdžiūvusi.“

Norėtųsi cituoti visą tą pirmą puslapį, kad ir tokią kuriozišką (ir visai paprastą) skelbimėlio vilionę: „Gyvenu virš valgyklos, atiduoda likučius.“ Užuomina į tai, kad užmokestis už pozavimą toks ir tebus, o tai irgi įdomu.

 Kartais klausiama, ką reiškia „kūrybiška knyga“ – tad vien stiliaus požiūriu šį pirmą puslapį galima pateikti kaip kūrybiško rašymo pavyzdį, kaip žodžio (ir sakinio) meną. Pastaraisiais metais dėmesio sulaukia jaunų rašytojų romanai, kuriuose paprastu pasakojimu aprašoma kokia nors įdomi patirtis ir pan. – dažnai tai būna (tariant Andriaus Jakučiūno žodžiu) literatūrėlė. O čia literatūra – toks geras debiutinis romanas yra retenybė.

Ievos Marijos Sokolovaitės kūrinys gyvas ne vien subtilia literatūrine kalba. Studentė ateina pozuoti į tapytojo dirbtuvę – suprantama, kad tokia bet kokio romano užuomazga suponuoja tarp jųdviejų užsimegsiantį kokį nors ryšį: gal romantinį, o gal visai ne, gal per šią sandūrą į romaną įžengs kiti personažai ir megsis nauji intriguojantys santykiai.

Ryšys tarp dailininko ir pozuotojos tikrai užsimezga, bet visai savitas, ir būtent čia skaitytojas patenka ne į kokią nors numanomą įprastinę situaciją, o į kūrybiškos išmonės erdvę, kur galioja nenuspėjami dėsniai. Tai literatūrinė išmonė, o kartu ir personažo – tapytojo, jis slepiasi už molberto ir pozuotoją tapo nematydamas jos, o tai neskirta normaliam suvokimui: „Kodėl manote, kad turėčiau suprasti?“ – klausia V. dailininko (p. 27).

Kai kuriuose talentinguose romanuose kur nors potekstėje vogčia žerplėja nesuvokiamos keistybės (ar net beprotybės) žarija ir kada nors iškilusi sužaižaruoja pačiame tekste (svarbu, kad tai būtų kaip nors įtaigu). Pozuotojos portretas gims ne iš jos pačios vaizdo, o iš jo vaizduotės: „<…> jis tesiekia sukurti jos portretą ir jam reikalinga pozuotoja – kaip tik todėl ir nežiūri, kaip tik todėl ir laukia, kol pati pažvelgs į jį iš popieriaus, todėl ir leidžia linijoms kergtis ir išsigimti“ (p. 28).

Tai ta plotmė, kurioje meninės kūrybos (šiuo atveju tapybos) aspektai sklandžiai susipina su niuansuotais, subtiliai miglotais dviejų personažų tarpusavio santykiais.

Bet yra ir tarsi paprastesnių lygmenų, pvz., nelengvų dukters ryšių su tėvu. Tačiau net ir toks šeimos santykių dėstymas, kuris romanuose dažnai būna pernelyg buitiškas ir nykus, čia pateiktas išradingai, tėvo aiškinimas, kad jis vis dėlto patenkintas turėdamas dukterį, o ne sūnų, grindžiamas keistais, „kūrybiškais“ samprotavimais apie sunkią vyro dalią. Čia, kaip ir daug kur kitur, scena nekybo abstrakčiame diskurse, o yra tapybiškai apipavidalinta: jiedu sėdi stovinčiame automobilyje, ir V. stebi pro šalį nepaprastai lėtai dūlinančią senutę su šuniu: „<…> atrodo, kad tasai vėžlinimas niekada nesibaigs, V. su tėvu bus priversti amžinai kiūtoti mašinos salone ir stebėti tą kankinamai lėtą procesiją“ (p. 176).

Esama ir kitų protagonistės biografinių motyvų, pvz., vaizdžiai parodomas bjaurėjimasis maistu paauglystėje, matyt, susijęs su troškimu turėti liesą figūrą. Bet nugrimzdimo į buitiškumą pavojus sėkmingai įveikiamas – į aukštumas romaną kelia įtaigi išmonė ir puikiu stilistiniu lygiu spindintis tekstas.

I. M. Sokolovaitės „Pozuotoja“ sudėstyta iš epizodų, kurie įspūdingiausiais atvejais skleidžiasi kaip meniškas situacijų ir sakinių šokis, svarbiausia – nustebinantis. Autorė geba rašyti įtaigų, originalų literatūrinį tekstą (o juk tai nūnai reta): „Jos balsas nuaidi laiptine iki viršaus, atsimuša į lubas ir grįžta atgal sudarkytas, sudriskęs skiemenimis ir suplonėjęs – tarsi juokas, tarsi silpnapročio kikenimas“ (p. 197).

Ypač įspūdingas yra vienas ilgiausių knygos skyrių, kurio veiksmas antraštėje datuojamas 2021 m. kovo 17 d. (p. 118–136). Čia jau V. su K. išeina į gatves, jam sumanius pratimą: jis ir vėl vengia regėti (V. paprašyta jam užriša akis), o ji kartu eidama turi jam „transliuoti vaizdus“, kuo tirštesniu žodžių srautu perteikti regimąjį pasaulį. Paskui užduotis sukonkretinama: reikia stabtelėjus pateikti atskirus paveikslus, bet K. supeikia jos pastangas sakydamas, kad negalima ieškoti paveikslų, turi būti priešingai: „Paveikslai turėtų tave susirasti. Jie turėtų tave užklupti nepasiruošusią, netikėtai, nepatogiose situacijose“ (p. 132).

Tai yra žinoma idėja: kūrinys turi gimti savaime, spontaniškai, turi priblokšti, apstulbinti patį kūrėją – menininką. Taip gali būti aiškinamas įkvėpimas, o gal ir kas kita – šio žodžio čia apdairiai vengiama, taip pat kaip ir kokių nors apibendrinančių išvadų, – šioje kūryboje nėra traktato užuomazgų, čia veikiama vaizdais ir juos piešiančiais sakiniais.

Bet štai kaip pagaliau V. įtikina savo mentorių: per gatvę „senukas tipena keistu nevikraus paukščio žingsniu, o troleibusas glotniu įsibėgėjusiu korpusu lekia tiesiai į jį“. Iš tikrųjų senukas sėkmingai pereina per gatvę, bet:

kaip vis dėlto būtų buvę gražu, jei senukas nebūtų spėjęs užkelti kojos ant šaligatvio. Galvodama, kad tai būtų buvę gražu. Juodas kostiumas, baltos chrizantemos, raudonas kraujas, apskrita plikė, stiklas, saulė, vaiski, aštri popietės vėsa. Tik tiek. Kaip tai būtų buvę gražu.  (p. 135)

Taip kalbėti yra drąsu, gal net įžūlu? Bet ji tai sako nuoširdžiai, be jokios atodairos, ir čia randasi paradoksas. Jeigu kam šis epizodas atrodo ciniškas, reikia vyti šalin mintį, kad čia kalbama apie realų pasaulį – V. gyvena stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje, kur galioja estetikos dėsniai. Meninė kūryba labai neprikišamai tampa svarbia knygos tema.

„Veidrodžių karalystę“ čia miniu tik metaforiškai, kaip sąsają su išmonės pasauliu, Alisai sukurtu Lewiso Carrollio. Iš tikrųjų veidrodžių čia kaip tik trūksta, nes V. motina išnešė iš namų visus veidrodžius, tad paauglė namie negalėdavo pamatyti savo veido (dar vienas veido nematymo motyvas) ir turėdavo įtempti vaizduotę.

O vaizduotė vis dėlto maištinga, epizodą tapanti prieš plauką (kaip ir su troleibuso partrenkiamu senuku), griaunanti lūkesčių normas. V., jau suaugusi laukdama prie ginekologijos kabineto, pamato tolėliau sėdinčią moterį, regis, nėščią, bet įsivaizduoja, kad iš tikrųjų ji tik stora, kad į smalsius klausimus apie būsimą kūdikį norėdama erzinamai apgauti tyčia atsako, kada gims ir kokį duos vardą, o bergždžiai atėjus tam laikui „kvatotųsi iki skausmo“ (p. 44). Užsimerkusi taip įsisvajoja (galbūt mintyse lyg ir atsigriebdama už paauglystės lieknumo maniją), kad, tai moteriai atsistojus pamačiusi ją iš tiesų esant nėščią, jaučiasi ne tik nusivylusi, bet ir išduota, kai „menkas solidarumo su putlia moterimi luistelis <…> žeidžia duždamas į didžiulį, neįtikėtinai realų nėščiosios pilvą, į bežodį vilendorfiškos motinos kūno paklusnumą jo fiziologinei, mitologinei, archetipinei paskirčiai, į jo tylų nuolankumą, į visų moterų uolą“ (p. 45–46); o recenzentas dar kartą gėrisi ritmiškai plaukiančio stiliaus vilnimis.

Ne tik pati V., bet ir K. yra sėkmingas personažas, atsiskleidžiantis tiek per savo taupius žodžius ir vieną kitą protrūkį, kelis ilgesnius monologus, tiek per nutylėjimus. Įdomiai susidaro įspūdis, kad V. yra įsimylėjusi K., bet tai slepia nuo savęs, stengiasi užgniaužti, nes suvokia, kad jausmas neturi perspektyvų (K. yra gėjus). „Įsimylėjusi“ gal banalu, veikiau jaučia ypatingą trauką ir netyčia junta apmaudą, dažnai emocingai kreipiasi į K., bet balsu tų žodžių neištaria, ir tik skaitytojai juos mato kaip vidinio monologo vėrinius („<…> nejau nenutuoki, koks kartais esi man žiaurus“, p. 136); o pabaigoje priekaištauja K., kad jis nenori žvelgti jai į veidą.

Kai K. dingsta V. iš akiračio, ji desperatiškai jo ieško ir galiausiai griebiasi galimybės surasti jį per atsitiktinai sutiktą Egį, anksčiau matytą K. dirbtuvėje. Šis neatrodo įtikinantis personažas (nors gal to ir nereikia) – pradžioje pasakotojos žvilgsniui gana atgrasus (iš dalies gal dėl to, kad jį matė drauge su K.), vėliau jis atgyja ir ima kalbėti tokia pat įmantria, niuansuota kalba kaip pačios V., bet tai galima laikyti siužetine priemone – būdu papasakoti priešistorę: tai tarsi choras senovės graikų tragedijoje.

Toji priešistorė (pateikta arti pabaigos) turėtų atverti naują, netikėtą ir intriguojantį siužeto matmenį, pačiai V. ir skaitytojui kiek kitaip nušviečiantį K. motyvą bendrauti su ja. Tai nėra labai įtikinantis romano posūkis, o ir neišplėtotas. Siužeto prasme pakankamai įtaigi yra iki tol vyravusi punktyrinė, kiek miglota, netvirta linija brėžiama lėto vyksmo eiga. Ir, žinoma, įtraukia atskiri epizodai, istorijėlės. Susidaro įspūdis, kad romano sudedamosios dalys yra geresnės negu jų visuma.

O dabar tik visai šalutinė pastaba. Visas tekstas sudėstytas skyreliais su datos antrašte viršuje (kaip dienoraštyje), nors ne visai chronologiškai, o šiek tiek šokinėjant per laiko plotmes, ir tai padaryta sėkmingai – pagal siužeto logiką.

Bet pirmasis skyrelis datuojamas 2021 m. sausio 16 d., nors niekur nėra jokios užuominos apie dienos orą ar dėvimus drabužius, data lygiai taip pat galėtų būti bet kuri kita. Ir antrasis skyrelis – 2022 m. gegužės 29 d. – sėkmingai galėtų virsti savo priešingybe: lapkričio 29 d. Taip ir toliau knygoje, tik viduryje (2021 m. kovo 17 d., jau cituotame dinamiškame pasakojime apie tai, kaip miesto vaizdus galima paversti dailės kūriniu) sakoma, kad diena buvo šalta, paminimi drabužiai.

Ar tai trūkumas? Ne, pasaulio literatūroje irgi galima rasti tokių atvejų, kai data nesusiejama su gamtine aplinka. Tai kodėl čia apie tai rašau? Gal todėl, kad manau, jog niekas kitas į tai neatkreips dėmesio. O gal kad esu kalendoriaus mėgėjas ir stebiu nuotaikų atspindį metų laikų slinktyje.