John Keats. Sonetai

2026 m. Nr. 2

Iš anglų k. vertė ir komentavo Kornelijus Platelis

Johnas Keatsas (1795–1821) – anglų poetas romantikas, perėmęs šios literatūros srovės pasaulėjautą ir stilistiką. Tačiau geriausi jo eilėraščiai peržengia bet kokių stilistikų ribas ir pakyla į pasaulio poetinių tekstų Olimpą. Čia publikuojami dar neskelbti sonetai iš rengiamo jo lyrikos rinkinio. Jie tinka vasariui – kaip tik šio mėnesio 23-iąją sueina 205 metai nuo J. Keatso mirties.

 

Parašyta dieną, kai p. Leigh Huntas
paleistas iš kalėjimo

Kas tas, kurs tiesą rėš mielai valstybei?
     Kalėjo mielas Huntas, tai tiesa,
     Bet buvo laisvas nemaria dvasia
It vieversys džiugus dangaus aukštybėj.
Kilnusis, manot, – tik tūnojo cypėj?
     Jis niekas, manot, laukęs, kol tamsa,
     Sužvangus raktams, vėl atvirs šviesa?
O, ne! Lydėjo jį lemties didybė!
Klajojo jis po Spenserio menes
     Ir skynė žiedus, kilo kai kada
Su Miltonu drąsiuoju į erdves,
     Į orą, kur šio genijaus vieta
Skraidyt laimingam. Tau šlovė bešvies,
     Kai žus valdžia su netikšų svita.

 

* * *

Kiek dainių laiko auksino spragas!
     Keli jų nuolat audrino vaizduotę,
     Maitino ją ir masino klajoti
Po žemės grožį, aukštumas svaigias:
Vos paimu tik plunksną į rankas,
     Jaučiu, jie burias kviesdami svajoti
     Be sumaišties, ramiai, neabejoti,
Išgirdus švelniai skambančias stygas.
Saulėlydis mums teikia daug garsų;
     Paukštelių trelės, lapų šlamesys,
     Šaltinio balsas, varpo skambesys
Taurus, nė neišvardysi visų,
     Ką toluma atsiima tamsi.
Ir verčia muzika, ne mišiniu grasiu.

 

* * *

Vienatve mano širdžiai artima,
     Nelik šioje namelių purvinų
     Grūsty, o kopkime drauge kalnų
Takais, kur veriasi panorama,
Šlaitai gėlėti, upių skaidruma,
     Platybės; štai seku budriu žvilgsniu,
     Kaip elnias liuoksi ūksmėje lajų
Ar bitė žiedą lanko dūgzdama.
Nors visa tai regiu su tavimi,
     Pašnekesys meilus nekalto proto,
     Kurs žodžiais bando mintį pavaizduoti,
Suteikia džiaugsmo sielai, ir imi
     Palaimą just aukščiausią, ir skrajoti
Su giminiška siela dangumi.

 

* * *

Triukšmingi gūsiai, draskantys lapus
     Krūmokšnių pusnuogių, sausų, sužvarbo
     Net žvaigždės, rodos, danguje, tuo tarpu
Jaučiu, jog mano kelias ilgas bus.
Nors oras neatrodo toks žvarbus,
     Netrikdo lapai – niūriai tylą karpo,
     Nei lempos, žibančios aukštai sidabro,
Nei jau nutolęs prieglobstis jaukus:
Nes kupinas esu šiltų jausmų,
     Kurių radau mažoj trobelėj daugel,
Marias gražplaukio Miltono skausmų,
     Nuskendus Lycidui, mielam jo draugui;
Petrarcos, vainikuoto žalumu
     Žalios suknelės mylimosios Lauros.

 

* * *

Tam, kurs mieste kalėjo taip ilgai,
     Labai smagu pažvelgt į giedrą veidą
     Dangaus, paskui giliai įkvėpti maldą,
Kuria tau šypsosi žydri skliautai.
Kas tas laimingas, kurs pavargęs štai
     Ilsėtis krinta į malonų skreitą
     Vešlios žolės ir užsimiršęs sklaido
Tomelį meilės, ilgesio liūdnai?
O grįžtant vakare namo, ausis
     Treles jo gaudo Filomelės, akys
Dangum keliauja – mato – debesis,
     Ir liūdi, jog diena taip greitai teka
Lyg ašarėlė angelo šviesi
     Per eterį ir nieko tau nesako.

 

Paliekant draugus paryčiui

Duok aukso plunksną man ir te palinksiu
     Virš glėbio žiedlapių toli, vaiskiam krašte;
     Lentelę duok baltesnę nei žvaigždė,
Duok ranką himnų angelo, kur dzingsi
Tarp stygų arfos dangiškos vylingai:
     Vežimas pilnas – perlai, apdarai
     Rausvi, vėjelio plaikstomi plaukai,
Vos matomi sparnai, šypsniai aistringi.
Lai muzika ši belsis į ausis
     Ir kai pasieks nuostabiąją viršūnę,
     Tegu išreikšiu eilute didžia
Šį sferų skambesį, ir jis pasklis
     Aukštybėj, kur dvasia manoji būna!
     Tik pasijust vienam negera čia.

 

Jūra

Ji laiko amžių šnabždesius krantų
     Apsuptyje, galingai vilnys ritas,
     Užlieja daugel grotų, kol Hekatės
Kerai atslūgsta lydimi aidų.
Dažnai šiame jos švelnume randu
     Geldelę – valią, jūros išsakytą,
     Ilgai keliavusią iš ten, kur krito,
Paleidus Dangui vėjus iš gardų.
O taip! Jei kas tau erzina akis,
     Ganyk jas Jūros spindinčioj platybėj;
O taip! Jei kurtina ausis mūša,
Ar jau sotus dainelių banalybėm
     Prie Grotos sėsk, mąstyk, kol leis klausa
Pradėt, sirenų giesmės kol pasklis.

 

Homerui

Štai stoviu nuošaly lyg nematyčiau
     Tavęs visai, lyg apie Kikladas
Svajočiau, trokščiau pasinert netyčia
     Į tik delfinų lankomas valdas.
Buvai tu aklas, bet Dangaus šydus
     Jupiteris pravėrė tau, kad būtum,
Purslais Neptūnas apdengė namus,
     O Panas dūgzti tau prisakė bitėms;
Taip radosi šviesa tamsos krante,
     Ir sužaliavo skardžiai nelytėti,
Rytojus skleidėsi nakties skreite,
     Aklumui leidęs trigubai regėti;
Kaip regi Diana, Dangaus Valdovė
Ir Pragaro, ir Žemės, kur dar stovi.

 

Miegui

Švelnusis balzamuotojau nakties,
     Užmerki atsargiai tamsos pirštukais,
Apsaugai nuo šviesos drovias akis,
     Į dievišką jas užmarštį įsukęs:
Teisingas Miege! Jei gali, užspausk
     Manas akis, dar skambant šitai giesmei
Ar „amen“ lauk, aguonomis apsiausk
     Šį guolį – migdančia malone vėsiai.
Išgelbėk, nes diena praėjus švies man
Virš priegalvio ir leis pabaisom siaust
     Terimsta Sąžinė landi, kur valdo
Tamsos galias, it kurmis rausdama;
     Mikliai pasuk vienutės mano raktą
Dėžutę Sielos užrakindama.

 

Apie šlovę

Merga aikštinga droviai koketuos
     Su trokštančiais vergauti jai parklupus,
Bet abejingam bernui atsiduos,
     O lengvą širdį ir pamils suskubus;
Čigonė ji, nė nekalbės su tais,
     Kurie be jos gyventi neišmoko;
Vilioklė, negirdėjus, kaip karštais
     Jie šnabždesiais įžeidžia ją kaip tokią;
Tikra čigonė, Nilo ji dukra,
     Sesuo pavydulingo Potifaro;
O meilės dainiai, keršykit tyra
     Širdim už tokį būdą jos atžarų!
Ir nusilenkę tarkite: „sudie“,
Tada, jei panorės, ji jus lydės.

 

* * *

[Parašytas ant Shakespeare’o eilių tomelio
tuščio puslapio prieš „Mylinčiosios skundą“]

Kad būčiau, žvaigžde, pastovus kaip tu
     Sau vienas grožy virš nakties švytėčiau,
Daug amžinų dalykų nudengtų
     Lyg prievaizdas gamtos budrus regėčiau,
Kaip teka vandens, apiplaudami
     Krantus žmonijos, kaip šventikui tenka,
Ar sniego kaukė, plaukus dangumi
     Šviežiai kalvas ir tyrlaukius uždengia
Ne – nors dar pastovus esu, geidžiu
     Į mylimos krūtinę įsikniaubęs
Just amžinai atodūsius saldžius,
     Budėti amžiais švelniai ją apgaubęs,
Palaimą jos alsavimo patirti
Jame gyvuot arba staiga numirti.

 

* * *

Artėjant mielą vasarą jaučiu,
     Kai vakarai auksinę šviesą lieja,
     Švelnus zefyras debesėlį veja
Sidabro iš toli – pabėgti nuo minčių
Sunkių, saldaus atokvėpio geidžiu
     Nuo rūpesčių menkų, lengvai priėjęs
     Šią kvapnią dykrą, sielą suvilioju
Džiaugsmais jos, išpuoštais Gamtos grožiu.
Tėvynės meilė ten užplūs, karštai
     Apgiedant Miltono vargus ar karstą
     Sydnėjaus – griežtos formos gal mintis
Pavergs, Poezijos sparnai aukštai
     Neš, byrant ašaroms taurioms ne kartą,
     Kai liūdesys skambus užburs akis.

Paaiškinimai

Parašyta dieną, kai p. Leigh Huntas paleistas iš kalėjimo
Ta diena – 1815 m. vasario 2-oji. J. Keatso vyresnis draugas ir globėjas Leigh Huntas (1784–1859), poetas, eseistas, kritikas, savaitraščio „The Examiner“ redaktorius buvo dvejiem metams įkalintas už kritiką princo regento George’o, būsimo karaliaus Jurgio IV, adresu.

Kiek dainių laiko auksino spragas!..
Sonetas turbūt parašytas 1816 m. vasarą.

Vienatve mano širdžiai artima…
Parašytas veikiausiai 1815 m. spalį. Tai J. Keatso debiutas spaudoje, paskelbtas 1816 m. gegužės 5 d. savaitraštyje „The Examiner“.

Triukšmingi gūsiai, draskantys lapus…
Parašyta maždaug 1816 m. spalį–lapkritį, grįžus iš viešnagės L. Hunto namuose Hempstede.

Tam, kurs mieste kalėjo taip ilgai…
Sukurta 1816 m. liepą. Pirmoji eilutė – aliuzija į Johno Miltono „Prarastojo rojaus“ IX, 445.

Paliekant draugus paryčiui
Sonetas parašytas 1816 m. spalį–lapkritį.

Jūra
Sonetas parašytas 1817 m. balandį, pirmą kartą paskelbtas žurnale „The Champion“ 1817 m. rugpjūtį.

Homerui
Sonetas parašytas 1818 m., paskelbtas 1848 m. Tai tipiškas romantiško požiūrio į poetą ir jo kūrybą pavyzdys.

Miegui
Sonetas parašytas 1819 m. balandį, pirmą kartą paskelbtas savaitraštyje „Plimouth and Devonport weekly“ 1838 m. spalį.

Apie šlovę (Merga aikštinga droviai koketuos…)
Sonetas parašytas 1819 m. balandžio 30 d., paskelbtas 1848 m.
Sesuo pavydulingo Potifaro – tai faraono sargybos viršininkas, kaip vergą įsigijęs Juozapą ir dėl šio sumanumo paskyręs jį namų valdytoju. Potifaro žmona Zuleicha pasiūlė Juozapui savo meilę, bet šis pabėgo, palikęs jos rankose savo apsiaustą, ir buvo apkaltintas norėjęs ją išprievartauti.

Kad būčiau, žvaigžde, pastovus kaip tu…
Sonetas, skirtas Fanei, parašytas panašiu metu kaip ir „Odė Fanei“, 1819 m. Williamo Shakespeare’o 329 eilučių poema „Mylinčiosios skundas“ („A Lover’s Complaint“) išleista kartu su jo „Sonetais“ 1609 m. Tai suvedžiotos ir meilužio paliktos jaunos moters skundas.

Artėjant mielą vasarą jaučiu…
Sonetas parašytas galbūt 1816 m. vasarą, paskelbtas 1848 m.
…karstą Sydnėjaus – veikiausiai J. Keatsas turi omenyje anglų XVII a. revoliucijos veikėją Algeroną Sydney’ų (1622–1683) arba poetą ir diplomatą Philipą Sydney’ų (1554–1586), žuvusį Nyderlanduose per Anglijos ir Ispanijos karą, o gal juos abu.

Versta iš: KEATS POETICAL WORKS. New York: Oxford University Press, 1987.