Kultūros akcentai
Marijus Šidlauskas. Lapkritiška kritika: bandymas
2017 m. Nr. 1
Jeigu medžiai mokėtų žmonių kalbą, lapkritį jie veikiausiai pavadintų kritišku mėnesiu, o nukritę, t. y. krizėje atsidūrę lapai jiems nesispyriodami pritartų. Tad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas neprašovė, surengdamas šią konferenciją lapkričio pabaigoje, kuri taip atliepia rudenišką mūsų politinio, socialinio ir kultūrinio teatro scenovaizdį. Neslėpsiu, rymodamas ties šiuo pranešimu jaučiausi patekęs į sunkoką pereinamąją būklę (gr. krisis), kuri gesino užsidegimą įsijausti į nuosprendžius skelbiančio teisėjo (gr. kritçs) vaidmenį (beje, transkribuotas lietuviškai, kritęs būtų puikiai suprantamas ir lapkričio lapams krituoliams, padėjusiems galvą nelygioje kovoje su rūsčiais gamtos dėsniais). Toji kritinė būklė vertė užduoti nepatogius klausimus, kaip antai: o kas gi tu pats esi, kritike? Kur tavo godotinoji kritiko tapatybė, jeigu jau seniai esi iškritęs iš aktualiosios kritikos, jeigu tavęs nėra ŠA, Lit. Mene ir Nemune, jau nekalbant apie blogus ir bukus-facebook’us? Jei nesigirdi ir ypač nesimato žiniasklaidoje, nesi joks literatūros vadybininkas ar agentas – žodžiu, primeni savo leteną čiulpiančią laužan įsiknisusią mešką, apie kurią 1991-ųjų rudenį rašė Albertas Zalatorius, bandydamas apie kritikos reikalus įžiebti konstruktyvią diskusiją. Kas prisimena, diskusija anuomet taip ir neišsirutuliojo, o ir vėlesnės daugkartinės pastangos reanimuoti kritiką pastebimų vaisių neatnešė.
Visa tai turėdamas galvoje įtariu, kad ir manasis pranešimas išeis ne tiek kritiškas, kiek lapkritiškas, tad daugiau kalbėsiu ne apie einamuosius kritikuotinus dalykus, o apie bendresnius ir asmeniškesnius rūpesčius, kuriuos galėsite palyginti su savaisiais ir toliau kritikuoti. Juolab kad apie empirinį kritikos būvį ir praktines knygų vertinimo problemas jau parašyta ir 2016 m. gruodžio 2 d. bus ginama [sėkmingai apginta – M. Š.] Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės disertacija „Skonio politika nepriklausomoje Lietuvoje: literatūros tekstų kritika ir leidyba“.
Kaip kolegų gildijai žinoma, kritikos istorijoje būta į atlapus kimbančių pikčiurnų zoilų ir geravalių aristarchų, kurie abu kaunasi ir dažno iš mūsų kritinėje sąmonėje. Kadangi aniedu vyrukai, blogietis ir gerietis, gyveno dar gerokai prieš Kristų, jie galėtų simbolizuoti apskritai kritikos – neišvengiamos žmonių gyvenimo palydovės, vidinį dvilypumą ir jos neramios prigimties dialektiką. Toks savaime prieštaringas kritikos raiškos bei jos suvokimo modelis bent kiek paaiškintų ir mūsų padangėje jau ne vieną dešimtmetį kryžiuojamas špagas: zoiliškai nusiteikę plunksnos kariai tvirtina, kad kritikos (o geidžiama dažniausiai profesionalios, analitinės ar bent jau nor-ma-lio-oos-s) pas mus nėra ir nepanašu, kad greitai atsiras, o aristarchiškai išauklėti jų oponentai, baksnodami į akademinius straipsnius bei monografijas, įrodinėja priešingai. Gi statistiniam Lietuvos kultūros vartotojui tai jau seniai neberūpi, jis įnikęs į Penkiasdešimt pilkų atspalvių ar Ireną Buivydaitę, o atsargai dar turi atsidėjęs Algimantą Čekuolį ir Filomeną Taunytę egzotiškesnėms, sveikatingesnėms mintims sužadinti bei Mantvydą Leknicką toms mintims užkniedyti.
Apie tai, kaip kritika gali būti ar nebūti, svarsto ir patys kritikų cecho nariai, nors nežinia, kas nūnai tais tikraisiais nariais jaučiasi – dauguma turbūt sakytų esą cecho antraeilininkai, kiti – padienininkai, akordininkai, valandininkai ar neakivaizdininkai (neakivaizdininku save pavadintų ir šias erezijas skelbiantysis). O čia ir dabar norėčiau prisiminti Giedrės Kazlauskaitės (kuri nėra jokia neakivaizdininkė) 2009 m. straipsnį „Akademinė legenda apie literatūros kritikos krizę“. Jame iš savo kartos pozicijų suinteresuotai polemizuojama su tais, kuriems vaidenasi permanentinė kritikos krizė, bet sykiu lyg ir sutinkama su Jūrate Sprindyte, jog „Lietuvoje rimtą kritiką rašyti visiškai neapsimoka. Darbo sąnaudos didžiulės, o nei balų, nei garbės, nei pinigų. Ir su visais susipyksi“. Nuo savęs G. Kazlauskaitė dar priduria: „Priešingai, nei galima būtų tikėtis po tokio pareiškimo, „nerimtos“ kritikos irgi nelabai turime.“ Taigi krizės tarsi ir nėra, bet būtiniausius poreikius tenkinančios, užtikrintai funkcionuojančios kritikos – irgi ne prūdais.
Kadangi daugelis čia iškeltų bėdų tebebuksuoja toje pačioje vietoje, gal vertėtų šnektelti ne tiek apie krizę (krizė, šiaip ar taip, žymi persilaužimą), kiek apie ilgai ir nuobodžiai stagnuojančią situaciją, bet… bet tada vėlgi tektų, tik jau bejėgiškai ir beviltiškai, piktintis, kad 1) žmonės neskaito, nesidomi ir neperka (laikraščių ir žurnalų redaktoriai), 2) fondai, valdybos ir tarybos neremia arba remia ne tuos, ką reikia (tie patys, plius pavieniai neparemti remtini), 3) universitetai ir institutai marinami, todėl jiems nerūpi (akademinis choras), 4) valdžia nefinansuoja (jungtinis mišrus choras), 5) Kultūros ir Švietimo ministerijos, dirbdamos ne už ačiū, tik čiaudėja ir ant „ačiū“ kabina nereikalingas nosines (likę kultūringi apšviestieji, tokie kaip mudu su tamsta). Kalbėti apie tai beviltiškai rimtai (susirimavo, kaip matai) jau darosi tragikomiškai banalu, ir šiuo požiūriu G. Kazlauskaitės nemeilė visokiam verkšlenimui ar stigmatizavimui atrodo sveikai priešsrovinė, o ypač perspektyvus mūsų platumose pasirodė kritikės pasigendamas humoro jausmas, kurio stoka ne vieną mūsiškį plunksnos brolį ar seserį yra paklaidinusi ideologinėse bei egzistencinėse aklavietėse. Profilaktikos dėlei pasiūlysiu tokį erlickišką mūsų profesijos apibrėžimą: kritikas – višta, kuri kudakuoja, kai kas nors kitas padeda kiaušinį.
Šitaip sugrįžtame prie prakeiktojo kritiko tapatybės klausimo (čia prakeiktasis klausimas, ne kritikas, nors…). Tapatybė nūnai yra daiktas, kurio visi užsimušdami ieško ir rasti negali. Kiek geriau sekasi ekshibicionistinėms ar narcistinėms natūroms (gebančioms, tarkim, pademonstruoti savo padidintą krūtį ar sumažintą skrandį), kurios šiuo klausimu gali kreiptis į ekspertų komisiją ir sulaukti tikslios diagnozės. Mąstant logiškai, kritikos tapatybę įmanu užčiuopti tik per jos objekto – literatūros tapatybę. Jei nebežinome – o iš tiesų nebežinome, ir jau senokai – kas šiandien yra literatūros kūrinys, kur prasideda ir baigiasi jo ribos, koks ekstrasensas imtųsi nustatinėti kūrinio vertinimo kriterijus ir pagal juos išvedinėti kritikos savasties formulę? O gal kritikos tapatybę galėtume įsivaizduoti kaip išsprūstančią, panašiai kaip Kęstučiui Nastopkai literatūros diskurso prasmė regėjosi išsprūstanti, o Antanui Maceinai religijos filosofijos objektas – nesugaunamas? Dar labiau išsprūstantis, lyginant su teorine samprata, yra praktinis vertinimo – kritikos esmės – procesas, kur įsijungia daugiasluoksnis ir įvairiakryptis komunikacijos mechanizmas. Vis dėlto visi šie kritiką ištinkantys nesugaunamųjų nuotykiai turi vieną transcendentiškai-imanentišką paguodą – juk labiausiai vertiname tai, kas išslysta iš rankų, ko jau nebeturime. Gražiausias mūsų aukso amžiaus sapnas – apie tai, kas buvo ir pražuvo, kas dar galėtų sugrįžti aukso svajonėse, bet tikrovėje visa jau post factum. (Šiam teiginiui verifikuoti prisiminkime savo savijautą išlydėjus anapilin iškeliavusius kolegas ir nacionaline tradicija tapusią praktiką: įtarumo hermeneutika gyvam – ditirambai po mirties.)
Mąstant filosofiškai, kriterijai, ko gera, taip ir randasi – juk tik įsivaizduodami, kas ir kaip turėtų būti, įgyjame pagrindą vertinti tai, kas yra. Tiesa, kriterijų klausimą dar komplikuoja vadinamasis kritikų subjektyvumas – bene parankiausias įkaltis kritikos nemylėtojų rankose. Neabejoju, kaltinimai subjektyvumu pasibaigtų, jei kritikai vieną gražią dieną iš literatūros subjektų imtų ir pasiverstų jos objektais. Bet ir vėl kiltų nepatogumų, nes, prisiminus erlickišką logiką, tuomet kritikai turėtų dėti kiaušinius, o rašytojams tektų kudakuoti. Kolei kas, ačiū Dievui, kritikai kiaušinius ne objektyviai deda, o tik subjektyviai juos skaičiuoja, dairydamiesi rusvų gražuolių (nepainioti su Aido Marčėno identifikuotais gražuliais) ir pasiraukydami dėl kiužių. Dar smagiau rūšiuoti jau iš kiaušinių išsiritusius viščiukus, kuriuos juk, mūsų konferencijos džiaugsmui, skaičiuoja rudenį. O norint gerai išrūšiuoti, reikia kai ką išmanyti apie vertę.
Štai ir priėjome prie literatūros vertės, kūrinio estetinės visumos ir gyvasties klausimo. Klausimo, kuris kol kas rūpi, regis, vieninteliam Vytautui Martinkui, ginančiam estetinę literatūros gyvybę nuo literatūros duobkasių. Pasak V. Martinkaus, „[n]euždrausta ir gal net logiška galvoti apie literatūros saulėlydį, kaip neuždrausta pasakyti jos duobkasiams, ką pats galvoji, kol regi ją tarp vertybių, be kurių mūsų pasaulyje labai sumažėtų transcendentinės grožio šviesos“. Skaitydamas aristarchiškai angažuotus šios monografijos pasažus ir pritardamas principinei autoriaus laikysenai, vis dėlto neįstengiu sutramdyti savyje Zoilo – mums jau pažįstamo literatūrinio eibininko ir smurtautojo, šiuokart, su Ockamo skustuvu rankoje, užsimojusio praretinti intelektinio baroko daugiažodystę. Kartais (o siaube) netgi šauna galvon, jog tasai įžūliai žvairuojantis Zoilas galėtų įsidarbinti lietuviškosios kritikos sanitaru, kad ir antraeilininku, o tada jis jau nesivaržydamas išrėžtų: tautiškieji literatūros kandžiotojai ir skalikai, jums, taip sakant, mtj, trūksta šuniškos uoslės ir liežuvio raumens. Atminkite, kad pamatinis kritikos matas – tasai, apie kurį Viktoras Jerofejevas andai bylojo: paskutinė tiesa pasakoma matu, todėl mėgstu matą už jo magnetizmą.
Ką ir sakyti, tokios zoiliškos provokacijos veikiausiai turėtų neprognozuojamų pasekmių – pavyzdžiui, galėtų prikelti iš Hado Castoro & Poluxo vėles, ir tuomet Lietuvos kritikų tauta dar smagiau susiniautų tarpusavyje, risdamasi į tikrų tikriausią demografinę katastrofą.
Todėl dabar, idant šis lapkritiškas pranešimas neišpranašautų Apokalipsės ir įgytų mokslinės vertės, o tai reiškia – turėtų mokslinį aparatą, būtų spausdinamas recenzuojamuose žurnaluose, verčiamas į hebrajų bei tocharų kalbas, taptų užskaitmenintas tinklalapiuose ir virusiniu būdu nepatektų į algalapius, vadovautųsi Frascati vadovu (OECD) ir figūruotų ISI sąraše, būtų cituojamas Ugnies Žemėje ir Velykų saloje, – kitaip tariant, būtų rentabilus, pelnytų man ir mano artimui universitetui balų, trauktų iš balos gimtąjį aukštąjį mokslą, užtikrintai keltų jo smunkantį reitingą ir, šalia mokslinės vertės, dieną naktį kurtų pridėtinę vertę – tebūnie dėl viso to leista tarti baigiamąjį žodį dėl vertybių.
Kaip tvirtina literatūros pradžiamoksliai, teksto, įskaitant literatūros kritikos tekstus, vertybės tampa ko nors vertos, kai jos ne deklaruojamos, o tik sugestijuojamos, kyla iš teksto meninio integralumo. Tik įsigėrusios į pačią teksto sąrangą jos įmagnetina kalbą ir tampa prasmės geluonimi. Šitaip aure įsimagnetina bei įsigeluonina ilgai lauktoji išvada, kurią moksliškai teverifikuoja visos aukščiau minėtos instancijos: po šio pranešimo rašytojai ims rašyti tik euroverčius kūrinius, o kritikai juos pasitiks ir palydės profesionalia, analitine, žodžiu, norma-lia-lia kritika. Zoilas ir Aristarchas politkorektiškai apsikabins, o mūsų žingsnius lydės transcendentinė grožio šviesa ir tiesa.
Stasys Mostauskis. Tapyba cukrumi ir kiti autoriaus komentarai
2016 m. Nr. 11
Kone visi menininkai įsitikinę esą nepakankamai arba netinkamai suprasti. Nujaučiu, kad menka garbė būti jiems priskirtam, bet jei jau rašau apie save, matyt, tai tiesa. Šis straipsnis yra apie mano tapybą. Formaliu pretekstu jam tapo praėjusių metų gruodį surengta paroda[1], tačiau aptariami klausimai būdingi ne tik šiam etapui, tad naudojuosi proga aptarti bendresnes savo kūrybos prielaidas, santykius su teorine veikla, kurią pelnytai ar nepelnytai sureikšminu. Kaip netrukus suprasite, šis straipsnis yra pelnytai vėluojanti minėtos parodos dalis. Tapyba cukrumi, saldumo estetika ir kitos kategorijos yra savo reikmėms sukurti įrankiai, apibūdinantys pasirinktas menines priemones, tačiau jų prasmė nebūtinai sutampa su įprastu šių terminų turiniu.
Man ketveri ar penkeri metai, keli kambariai, kuriuose gyvename, pasieniais prikrauti pačių įvairiausių knygų. Matau save vartantį senų reprodukcijų albumus, ryjantį akimis grafines muziejinių darbų kopijas, apipintas neperskaitomais užrašais. Mane supa senų knygų dulkių, suplėkusio popieriaus, spaustuvinių dažų ir nenusakomos paslapties kvapas. Bet labiausiai – begale atvaizdų atsiveriantis meno pasaulis. Daugybė puslapių – ir kone kiekviename langas į kitą pasaulį. Pasaulį, kuris galų gale įviliojo į savo spąstus. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, mano gilus susižavėjimas, atmintis ir sentimentai tam tikrai ikonografijai daug kartų keitė savo pavidalus, kol galų gale virto savo priešingybe – neutraliais žinios siuntimo instrumentais, tapybinės kalbos figūromis, nieko bendra, išskyrus kiautą, nebeturinčiomis su savo šaknimis. Ką savo paveiksluose rodau žiūrovui? Ištikimybę tam tikrai pseudorenesansinei ikonografijai? Neblėstantį susižavėjimą medijų industrijos išpopuliarintomis muziejinių garsenybių klišėmis? Pritarimą konkretiems manieros ar stilizacijos šablonams, siejamiems su saldumo estetika? Ar priešingai: demonstruoju nuotolį minėtiems dalykams ir tuo nuotoliu grindžiamą saldumo[2] galios apmąstymą? Vaizduojama ikonografija anaiptol netapati žiniai, kurią siunčiu žiūrovui; jos inspiruojamas asociacijų laukas yra žavūs spąstai, kuriuos rezgu pasakodamas apie savo vaikystę, – ir kuriame palieku suklaidinęs. Iš tiesų žiūrovui pateiktus paveikslus mielai pavadinčiau tekstu, teoriniu konstruktu, supriešintu su jį įkūnijančiu ženklu – tapybine forma.
Jau supratote: pasakoju apie save ir savo vaikystę ne tam, kad atsiverčiau, bet kad parodyčiau tokios atverties negalimumą. Arba iškreiptumą. Arba ribas, kurių žiūrovui peržengti neleista. Kas geriau už autorių žino, jog visi prisiminimai tėra gailestingai užmerktos akys tam, ko rodyti nenorima? Ir atrinkti fragmentai, tinkami „reprezentacijai“? Ak tos žavios mažos autobiografijos, įvairiomis nuotrupomis menininkų švaistomos į kairę ir dešinę – ar tai ne būdas pageidaujama poza ir tinkamu apšvietimu pademonstruoti save kitiems? Ir tuo pačiu už tos pozos pasislėpti?
Kokiomis prielaidomis grindžiama komunikacija? Tikėjimu, kad tariami žodžiai yra tiesa. Sunku ar net neįmanoma susikalbėti, jei tiesa laikomi žodžiai yra melas. Kita vertus, melas nėra absoliutus komunikavimo barjeras. Jei a priori skelbiama, kad tariami žodžiai yra melas, – ar jie tebeturi galią apgauti ir nuvesti klystkeliais? O gal jie siūlo ilgesnį, bet ir įdomesnį kelią, kuris reikalauja pirmiausia atriboti bei atmesti, o tik tada ieškoti naujų kelrodžių? Būtent tokiais, melagingais, atmetimo reikalaujančiais žodžiais yra mano siūloma tapyba; ir būtent toks atmetimo gestas slepia pirmą tikrą kelio užuominą. Šie žodžiai yra melas? Puiku, štai ir pirmoji apie juos pasakyta tiesa.
Štai taip paprastai. Papasakoti istoriją ir, kai visi ja patikės, prisipažinti, kad visa tai išgalvota. Sutrikdyti žiūrovą, supainioti pasakojimo gijas, pasiųsti priešingus signalus – kam? Kad galėčiau išmušti žiūrovą iš vėžių, atimti iš jo pasitikėjimą savo žvilgsniu ir jame tarpstančia menine forma. Neakivaizdžiai pareikalauti žvelgti į formą jos nematant. Tad kaip aš turiu žiūrėti, kad pamatyčiau tuštumą ten, kur yra forma? Ir svarbiausia – kodėl? Kokia tai tapyba, į kurią žiūrima tam, kad jos nematytum? Tik uždavęs šiuos klausimus žiūrovas atveria kelią kitam žingsniui. Kokiam? Prieš atsakydami prisiminkime XX amžiaus istoriją. O ji byloja: siekiant pakeisti interpretuojantį žvilgsnį, pirmiausia buvo keičiama tapybinė forma. Visas klasikinis modernizmas kone išsemiamas šia paprasta formule. Tuometis tapytojas nieko daugiau ir neveikė, tik siūlė vis naujesnę formą bei instrukciją, kaip į ją žiūrėti. Gal verta pasielgti atvirkščiai, gal pabandyti keisti žvilgsnį, o ne tapybinę kalbą? Gal, pažvelgus kitomis akimis, forma gebės tarti visiškai naujus žodžius, kitaip tariant, gal ta pati forma taps kita forma? Receptas ne toks ir sudėtingas: saldi forma siūloma kaip spąstai, kaip gausiu įdirbiu pridengtas nebylumas, kuris reikalauja naujo žvilgsnio, idant ta forma atgautų kalbos dovaną.
Gal konceptualūs užtapybiniai veiksmai gali veikti tapybos rėmuose, naudoti tapybos priemones? Anoks čia paradoksas, precedentų būta. Taigi tikslas įvardytas: puoselėti tradicinę[3] tapybą, bet versti ją byloti remiantis jai nebūdinga kalba ir logika. Plėtoti tapybinę formą – ir deklaruoti jos neigimą, pasakoti istoriją tapybos kalba – ir pripažinti, kad ši istorija tėra spąstai, kaip, beje, ir ją pasakojanti kalba. Pasitelkti saldumą siekiant jį demaskuoti – ir to paties judesio ritmu jį reabilituoti, paverčiant instrumentu su saldumu nesusijusiems turiniams reikšti.
Kuo primygtiniau išnaudojama saldi stilistika, atitinkanti daugumos skonio poreikius, tuo aršiau peršama ją išverčianti ir jos žodžius perkoduojanti logika. Logika, kuri sako raiškiai artikuliuodama žodžius: kisti turi ne forma ar ikonografija, bet jų gebėjimas siųsti žinią žiūrovui. Ir, svarbiausia, kisti turi tos žinios turinys. Motyvo ir manieros saldumas nėra žiūrovui siunčiama žinia, tai tik kaukė, instrumentas, privalantis kelti įtarimą ir nukreipti dėmesį į tikrąjį pranešimo turinį. Iš tiesų, siūlau ne taip ir daug: vietoj abejotino estetinio potyrio ne mažiau abejotiną šarados sprendimo malonumą.
Ką mums pasakytų tapyba, it šizofrenikas vieną rytą aptikusi, kad jos vidinis pasaulis totaliai išsisėmė? Gal kad nuo šiol ji pajėgi siųsti tik vieną žinią – jog jokios autoportretinės gelmės nebėra, o gal niekada ir nebuvo? Paskiromis kryptimis tapyba senokai atsisveikino su tapatumu autoriui, atsiribojo nuo įvairių psichologizmo apraiškų, tačiau vis dar pasitiki formos galia komunikuoti. Sup-rantama, ši galia kvestionuojama, bet nepašalinama – menas bet kuriuo atveju yra dialogo siekianti kalba. Minima ne meno galia siųsti žinią, bet kintančios šios galios prielaidos. Kuo ypatingi pereinamieji laikotarpiai? Būtent tada atmetamos vienos meninio komunikavimo prielaidos ir jų vieton siūlomos kitos. Deja, žiūrovo akis visada atsilieka nuo menininko pasiūlos. Argi keista, kad toks žiūrovas pastebi tik komunikacijos sunykimą, bet ne atnaujinimą? Kalbu, žinoma, apie pažengusį žiūrovą, kuris iš principo pajėgus tokį pokytį patirti. Deja, daugumai tai per sudėtinga užduotis, ir jie meną vartoja tuo pačiu režimu, nepastebėdami, kad dvasinio peno pakuotėje pateiktas placebas.
Nėra nieko šiuolaikiškesnio už tradicinę formą – kontekstas taip pakito, taip toli pasistūmėjo ir fragmentavosi užtapybinėmis veiklomis, kad net tradiciškiausia tapyba tarsi ligonis po sunkaus insulto tegali iš naujo mokytis kalbėti, mokytis siųsti signalus, kurie gali nebeturėti nieko bendra su stiliaus ar formos estetika. Kokiomis svarbiausiomis prielaidomis grindžiamas toks naujos kalbos įvaldymas? Žiūrovui siunčiamos žinios ir meninės formos / ikonografijos supriešinimu. Pasirinkti motyvai ir stilistika tėra žavus rūbas, kuris, demonstruodamas savo žavesį, siekia parodyti, jog siunčiama žinia su jomis nebesusijusi, jog tai tik spąstai – ir nuorodos į antrą dugną, kurį dar reikia surasti. Ne abejotinos vertės stilistinė kokybė, pabrėžtinai pateikianti save būtent abejotinos kokybės pavidalais, bet bandymai suprasti, kodėl šie pavidalai pasirinkti komunikacijai, kokią žinią jie siunčia, vadinasi, ir kokį antrą dugną atveria, yra tikrasis interpretavimo svorio centras.
Tikiuosi būti suprastas klaidingai: tapybinė forma nori nenori kalba jai įprasta tradicine kalba, šimtus metų puoselėtas kolektyvinis žvilgsnis tai garantuoja. Tačiau jei jos žodžiai yra apgaulė, dėmesį nukreipiantis manevras – ar staiga įgytu poreikiu apgaudinėti ji nenurodo į kai ką, ką slėpdama neišvengiamai traukia į dienos šviesą? Ar tapyba greta jai įprastos kalbos ir ją atitinkančio turinio neprodukuoja naujų prasmių, apie kurias anksčiau negalėjo ir, svarbiausia, nenorėjo nė pagalvoti?
Raktas į tapybinės formos perskaitymą visada paslėptas pačioje formoje – ar ne tokia pamatine prielaida grindžiamas modernizmo įkvėptas tapybinės kalbos suvokimas? Ar ne ši prielaida inspiruoja specifinę žiūrą, ieškančią atsakymų formos ir ikonografijos labirintuose? Patyręs skaitytojas atspės kitą autoriaus žingsnį: prielaidų įvardijimas dažniausia tėra įžanga į jų atmetimą. Taigi, kodėl to rakto neperkėlus iš potėpių lauko į spausdinto teksto teritoriją? Užbėkime už akių kitam protingo skaitytojo klausimui. Ar tai formos redukcija į verbalinį konceptualizmą? Ne, tai nėra atlikimą ištrinantis ir užklojantis „grynasis sumanymas“. Supriešintas, atribotas – taip, bet ne ištrinantis ar kitaip paneigiantis tapybinę formą. Tapyba išlieka, tačiau greta iškyla jo didenybė žodis, priskiriantis sau ne papildomas, bet pirmaeiles komunikacines galias. Tai tereiškia vieną paprastą dalyką – be verbalinės pastangos tokia tapyba neperskaitoma, ji tarsi įminimo reikalaujanti mįslė, kuri negali būti įminta, jei vadovaujamasi tik jos teikiamomis užuominomis. Normalus tapytojas, jei tik tokių yra, turėtų pasibaisėti tokia tapybos išdavyste – atsiprašau, kolegos, bet, kaip minėjau, aš ne toks. Turiu omenyje, ne visai normalus. Tapytojams sakau, kad esu teoretikas, teoretikams, kad esu tapytojas, o pats bėgte į palėpę – ir nieko daugiau sakyti nereikia.
Pereinami laikotarpiai neabejotinai žavūs. Kai kas sakė, kad kaip tik jų metu tragedija atsikartoja kaip farsas. Klasikinio modernizmo propaguota idiosinkrazija atstovauja tragedijos dvasiai; dvasiai, kuri tikėjo autoriaus ir jį įtarpinančios formos sukeičiamumu. Meninė forma neišvengiamai buvo nuoširdi, kalbėjo apie autorių netgi tai, ko jis pats apie save nežinojo. Farsas išskyrė autorių ir jo sukurtą formą bei pasiūlė naują, kartojimu grįstą kalbą. Farso dvasia – gebėjimas dubliuoti, atsiriboti ir nauju lygiu pakartoti tai, kas jau buvo sakyta. Tai sužydėjusi parodija, kuri nebūtinai turi būti komiška. Tiesą sakant, parodija dažniausiai nieko bendra su komizmu neturi. Parodija yra kartotė, kurios metu generuojamos pridėtinės prasmės, išnaudojančios pirminį kartotės objekto turinį. Parodija yra moteris, ji apsimeta esanti kita, bet visada palieka užuominą, klausiančią: ar ne puikiai aš vaidinu? Nežinau, ar pavyko, bet kaip tik tokia vingiuota logika bandau organizuoti savo tapybinę iškalbą.
Kuo grindžiama tapyba cukrumi? Atotrūkiu tarp vizualinės formos ir tiesiogiai jos diktuojamos informacijos. Ne tinkamos formos suradimas užtikrina kelią į žiūrovo suvokimą, bet gebėjimas nauju būdu suvokti juos saistantį ryšį. Ryšį, kuris problemina formos ir per ją spinduliuojamos informacijos tapatumą. Tiksliau – netapatumą. Ryšį, kuris reikalauja atmesti įprastus žiūros režimus ir juos grindžiančias prielaidas. Kuris į tapybinę formą atsisako žvelgti kaip į privilegijuotą informacijos šaltinį. Suprantama, tai pasiekti nelengva, ypač lietuviškos tapybos kontekste, kuriame tapybinis aktyvumas tęsia pirmiausia klasikinio modernizmo tradiciją[4], o konceptualūs veiksmai sietini su užtapybinėmis, multivizualiomis, skaitmenines technologijas išnaudojančiomis veiklomis. Tarsi savaime suprantama į tapybą žvelgti kaip į tradicinės formalios estetikos lauką, o peržengus jo ribas – naudoti kitą žiūros režimą, kuris suspenduoja ar bent apriboja modernizmo kūrinijos atsklaidas palaikantį žvilgsnį.
Reikia pridurti, kad būtent todėl klasikinio modernizmo tradicijų tąsa šiandieną tampa problemiška. Ji susiformavo gana vienalytės meninės ideologijos lauke ir funkcionavo[5] paklusdama įvairovę ir priešpriešas vienijančiai metakalbai. Postmodernios ideologijos skėtis atmetė tokios kalbos metastatusą ir įtvirtino kitomis prielaidomis grįstų kalbų lygiateisiškumą. Ar vienijančio centro netektis kokybiškai paveikė modernizmo tąsą, ar tai tik kiekybinis pokytis į susiaurintą tradicijos vagą?
Postmoderni ideologija meninės formos ir su ja siejamos informacijos netapatumą realizavo pirmiausia atsiribodama nuo estetinių formos aspektų, o radikalesniais bandymais – ir nuo meninės formos kaip tokios, suartėdama su lauku, kurio objektai nepretendavo į „nesuinteresuotos“ estetinės formos statusą, nors galėjo jį įgyti per autoriaus pasirinkimo gestą. Vėliau įsitvirtino aparatinių ir skaitmeninių technologijų atvertos taktikos. Paprastai interpretatoriai tokius bandymus siejo su konceptualumo įsigalėjimu, subordinuojančiu estetinius formalius aspektus idėjai bei ribojančiu estetinės vertės autonomiją. O kodėl nepabandžius išnaudoti konceptualumo privalumų, bet tiesiogiai jų nepriešinti formos estetikai? Gal nereikia atsisakyti formos ir su ja siejamos estetikos, bet siūlyti ją suvokti remiantis kitomis prielaidomis[6]? Gal galima demonstruoti ištikimybę estetinėms vertybėms – bet atlikti tai nauju lygiu, kuris toms vertybėms suteiktų ne tradicinę funkciją ir remtųsi ne tradiciniu žvilgsniu į formą?
Klasikinis modernizmas išsaugojo ankstesnės tapybos paslaptį. Tiksliau, išsaugojo reikalavimą tapybos formoje greta tiesiogiai regimų dalykų vizualizuoti neregimybę. Būtent ją siūlau vadinti paslaptimi. Didžiųjų darbais vadiname tokią tapybą, kuri nežinia kaip gebėjo parodyti mums paslaptį: rodos, ta pati ikonografija, ir koloritas, ir kompozicija panašūs, bet jų visuma vienu atveju skamba, o kitu – ne. Vienu atveju matome ir juntame tam tikrą vizualios formos efektą / perteklių, kuriam net vardo neturime, kitu atveju – jo nematome ir nepatiriame, liekame vaizduojamo motyvo rėmuose. Abstrakcionizmo propaguotojus ši paslaptis tiesiog apsėdo – jie atmetė bet kokią atpažįstamą regimybę vardan tos, kurią dar tik teks pažinti ir parodyti žiūrovui. Graži svajonė: nurengti daiktus, vizualizuoti neregimybę. Kokia ji – nežinau, todėl renkuosi negatyvaus apibrėžimo kelią. Paslaptis – terminas ne blogesnis už kitus. Kodėl apie tai kalbu? Klasikinio modernizmo formos galia nėra savaiminė, žymia dalimi ji grindžiama kaip tik paslapties išvedimu į paveikslo sceną. Koketuodamas su modernistinės tapybos formomis neišvengiamai susiduriu su jų iššaukiama paslapties galia. Kaip su ja elgtis? Siekdamas ištuštinti formos galią pirmiausia turiu atriboti ją nuo paslapties? Ar neturiu niekuo rūpintis, nes šis atribojimas vyksta savaime minėtą formą falsifikuojant? Įdomi dilema. Visada maniau, kad mėgdžiojimas, slaptas ar atviras, užkerta kelius paslapčiai pasirodyti – būtent tai skiria originalą nuo kopijos. Tačiau tikrovė pasirodė kiek sudėtingesnė. Rodos, apeinu visus akivarus, kur paslaptis gali slėptis, bet atsisuku – o ji jau sėlina įkandin. Ir kai tapomas portretas pradeda sekti mane akimis, žinau, kad pasukau ne tuo keliu. Nelengva suvaldyti improvizacijos dvasią net mėgdžiojant ar kopijuojant, tiesiog nelengva savęs atsisakyti formoje. Bet stengtis reikia. Būti „prastu“, ir tą dviprasmį prastumą paversti konceptualios kokybės vėliava – ne taip paprasta.
Kuo tampa tapytojas? Teoretiku, kuris tapybą traktuoja kaip teorinę veiklą, žavų, bet toli gražu ne svarbiausią kreipinio į žiūrovą elementą. Teoretiku, kuris tapybą kultivuoja kaip save neigiančią pastangą ir tiki neigimu įpučiąs jai naują gyvybę. Tapyba nemirė ir, deja, mirti negali – visada yra tik šventė ir sunkios pagirios kitą rytą, kartais virstančios lengvu insultu ar kitais nesusikalbėjimo ekscesais. Kuo iš tiesų šiandieną esame turtingi? Ar ne savo žodžių tuštumo patirtimi, ar ne savo kalbomis apie nesusikalbėjimą? Peržengus natūralią nuostabą ir šiokį tokį apmaudą, kad nelabai kam esi įdomus ir reikalingas, – įveikus šį eilinį menininko brandos barjerą, pradeda lankyti keistai raminantis gaubiančios tuštumos jausmas. Šiltas ir nuoširdus susikalbėjimas su žiūrovu tėra iliuzija, reikalinga, matyt, nes nuolat palaikoma, bet iš tiesų tapyboje mes kalbame su savimi ir sau. Tebūnie tapyba – universali kalba, kurią bent kai kurie gali išmokti suprasti. Man tapyba yra vieno žmogaus kalba. Ne dialogas, bet nekantraujanti išnykti monologo chimera, per kurią it kameros akutę leidžiame žvilgtelėti į save. Taip, autorius gali paimti žiūrovą už rankos, nuvesti keletą žingsnių paveikslo gilumon – bet ne daugiau. Tikras jų pokalbis mezgasi ne formos, bet teksto labirintuose. Nesakau, kad tapyba negali kalbėti; ji gali, bet ne tiesiogiai, o pasitelkdama tarpininką. Vieno žmogaus kalbai, kuri, tiesą sakant, ir kalba vadintis neturėtų, būtinas vertimas. Vertėju tegali būti autorius – juk tik jis tą kalbą supranta.
Kuo ypatinga tokia kalba? Atskiri jos žodžiai ir net žodžių junginiai turi atitikmenis bendros kalbos sistemoje, tačiau juos jungiantys ryšiai nutraukti ir perkoduoti remiantis kita logika. Atsisakius anologijų – mano tapyba išnaudoja akiai įprastus ir atpažįstamus ikonografinius motyvus, „saldžią“ stilistiką, balansuojančią tarp individualios manieros ir paslėptų citatų. Tai ir yra melas, siūlantis akligatvį, – minėtus motyvus sieti atpažįstamu prasminiu kontekstu. Gal tie motyvai ir atpažįstami, tačiau juos saistanti logika perkoduota ir grindžiama pirmiausia neigimo santykiu. Šiuo atveju tapyba yra perteklinis trynimo gestas, rodantis trynimui atrinktus motyvus. Štai kodėl tariamas atpažįstamumas yra spąstai, galų gale reikalaujantys tapybą interpretuoti, nesiremiant nei stilistiniais ypatumais, nei pasirinkta ikonografija.
Todėl pirmiausia aš teoretikas, o tik paskui tapytojas. Tai netrukdo mėgautis nei pastozine daugiasluoksne maniera, neleidžiančia atspėti, koks bus galutinis motyvo pavidalas, nei susikaupimo ir tikslumo reikalaujančiu portretavimu, kuris grindžiamas išankstiniu rezultato žinojimu. Neatmetama nei tapybinė forma, nei jai atlikti būtini gebėjimai. Tiesiog komunikacinės galios centras iš drobės perkeliamas į žodį. Būti teoretiku, vadinasi, tapybą paversti priedu ir iliustracija verbaliniam teoretizavimui. Verbalinė interpretacija nėra tapybinį veiksmą papildanti pastanga; atvirkščiai, tapybinė forma yra paveikslėlis teksto paraštėse, savaip žavus, bet jokiu būdu ne svarbiausias puslapio elementas.
Neskubu raminti tradicinės tapybos gerbėjų. Perskaityti iki šios vietos jiems turėjo nepakakti kantrybės. O jei pakako, vis tiek nėra ko jaudintis, tai tik mano regėjimo ydos, akių valktis, neleidžiantis džiaugtis kitų saviraiškos nuoširdumu. Menininkų gebėjimas tirštinti spalvas, viena kita isterinė gaida ir amžinai alkanas ego – tai būtini profesinio portreto elementai. Vienintelė audra, kurią sukelia menininkas, yra audra stiklinėje, ir vienintelis, rizikuojantis joje prigerti, yra jis pats.
Pavydžiu kolegoms, tikintiems tapybinės kalbos nuoširdumu, tikintiems poreikiu ieškoti unikalios formos, tikintiems galimybe tokia forma tarti ypatingus, kitaip neištariamus žodžius. Aš, deja, nebetikiu, ir man tai nepatinka. Dar labiau man nepatinka tai, kuo tikiu: kad tapyba yra senas, greitai dūstantis, bet labai patyręs aktorius, gebantis puikiai žaisti vaidybinėmis kaukėmis ir jį stebinčių žiūrovų reakcijomis. Net per pertrauką, išbėgęs sutraukti cigaretės, tramdydamas įsisenėjusį kosulį, jis dėvi momentui tinkamą kaukę. Gal iš tiesų aktorius anapus kaukės tėra iliuzija, vaidmenis apjungianti vieta, gebėjimas tuos vaidmenis keisti ir derinti?
Man nepatinka, kad galiu tikėti tik aktoryste, bet pati aktorystė – patinka. Kas kitas tobulu nuoširdumu gebėtų slėpti manipuliaciją, atvirumu – antrą dugną, empatija – poreikį raustis svetimos sielos skuduruose? Deja, aktoriaus dvilypumas ne yda ir net ne psichopatija. Tai kiek neįprastas kūrybinės strategijos tipas. Kūryba kaip apgavystė, kūryba kaip melas. Ir kuo tobulesnis melas, kuo profesionalesnė apgavystė, tuo kokybiškesnė kūryba. Bet tai, žinoma, ne viskas. Kas yra aktorius? Žmogus, kuris mokosi būti savimi virsdamas kitais, o būdamas kitais geba likti savimi. Žmogus, visada padalytas tarp vaidmens ir jį atliekančio, bet netapataus Kito. O gal gali būti aktorius, už kurio vaidmens neslypi joks tikras žmogus? Kadaise tikėjome, kad konkretus vaidmuo ypatingas, nes iš vidaus jį nušviečia pasislėpęs aktorius. Tada jų skirtis tebuvo iliuzija. Šiandieną manome kitaip – aktorius yra tas, kuris gyvena savo vaidmenyse ir kurį tie vaidmenys saugiai slepia nuo pašalinio žvilgsnio. Aktoriaus kaip atskirybės nėra, jo vietoje – tik dar vienas vaidmuo, skirtas smalsiam žvilgsniui, tykančiam prie grimo kambario durų. Ar tikrai? Ar aktorius yra sudvigubinta ir į vaidmenis pratęsta savastis, ar vaidmenyse ištirpintas ir save galutinai išsėmęs asmuo? Renkuosi antrą variantą, jame daugiau paslėptos istorijos, be to, esu matęs Holy motors. Kone šimtmetį tapyba buvo kaip tik toks aktorius, įtarpintose formose tobulai vaizduojantis nuoširdumą; aktorius, vertęs tikėti formos ir jos autoriaus tapatumu. Tapyba buvo apsinuoginimas, išorybės formose sukietėjusi vidujybė, autoportretas, idiosinkrazija. Nūnai šis tikėjimas išblėso. Minėtame tapatume atsirado įtrūkis, kur ten, visas plyšys – tapytojo ir jo formos kalbos išsiskyrė. Be abejo, jos gali būti tapačios, tokia galimybė nepašalinta. Nauja tai, kad šios kalbos gali būti netapačios, kad aktoriaus ir jo vaidmens disonansai gali tapti nauju pasakojimo herojumi. Būtent apie šį „plyšio herojų“, vykusiai ar nevykusiai, ir bandau pasakoti.
Iš tiesų nėra nieko šiuolaikiškesnio už tradicinę tapybinę formą. Meninės kultūros kontekstas taip radikaliai pakito, kad pati tradiciškiausia tapyba buvo priversta megzti naujo tipo kontaktus su žiūrovu. Tokiame kontekste jai teko pasitelkti naujus komunikacinius kodus, išmokti siųsti signalus, neturinčius nieko bendra su stiliaus / formos estetika. Visi tapytojai yra girdėję: pasaulis pasikeitė, todėl turi keistis ir tapybinė kalba. Pasakyčiau kitaip: keistis turi ne tapybos kalba, mes sotūs formos pokyčiais, keistis turi siunčiama žinia ir ją skaitantis žvilgsnis.
Tapybos kalba nebegali būti nuoširdi – kaip tik tada, kai ji kalba nuoširdžiai, jos žodžiai virsta kažkuo kitu, dengiasi neperžvelgiamu luobu ir krinta žemėn, praradę gebėjimą skrieti į širdį, ausį ar kitas tam skirtas kūno angas. Kreipinys į žiūrovą turi būti nenuoširdus ir tai išduodantis, nes tik tokiu, netiesioginiu ir gana vingiuotu keliu įmanoma užmegzti pokalbį su naujuoju žiūrovu. Apie ką pasakoja tapyba cukrumi? Apie formą, praradusią tikėjimą savimi ir būtent netektyje ieškančią naujo galios šaltinio. Formą, apsimetančią tradicine ir taip komentuojančią toli pažengusį kontekstą, kuris nebetiki tą formą grindusiomis prielaidomis.
Turbūt supratote, apie ką aš. Labai norėčiau būti nuoširdus, šiuo požiūriu, deja, esu tradicionalistas, – bet tik labai praeitį mylintis idealistas patikės, kad tai įmanoma. Menas kaip melas, kaip nuoširdumą išsėmusi apgaulė, kuri nuoširdumu maskuoja žinią apie nuoširdumo ribas, toks menas jau pusę amžiaus ieško naujų iškalbos kelių. Meluoju ne slėpdamas tiesą,[7] meluoju siekdamas nors kokiu būdu ją išsakyti. Tikslo požiūriu aš tradicionalistas, bet akivaizdu, pasirinkta taktika su tradicija turi mažai ką bendra. Sakote, tai žavus ir intelektualus cinizmas, savasties neįgalumą slepianti ir dauginanti pozicija? Priimsiu tai kaip komplimentą.
Taigi, kalbėjome apie tapybą cukrumi, kurios kalba nekomunikatyvi be verbalinio lauko, apie žodį, perėmusį iš tapybinės formos komunikacines funkcijas. Tapyba buvo susieta su apgaule ir akligatviu, žodžiui savo ruožtu priskirtos galios tą akligatvį įveikti. Bet ar paaiškinome, kur jos turi vesti? Tapyboje buvo atrastas antras dugnas, kurį atverti pašauktas žodis. Bet ar nekilo įspūdis, jog žodinė atvertis savo ruožtu įsteigė naują antrą dugną, niekais paverčiantį ankstesnes vertimo pastangas? Reikalaujama žvelgti į tapybą, bet regėti joje tik formomis įrėmintą tuštumą arba tiesiog – tuštumą. Ar tikrai įmanoma įveikti tradicinės žiūros inerciją ir atskirti formą nuo jos siunčiamos žinios? Ar tai nenužudytų tapybos, kurios formos tebūtų marška, kurią būtina nuplėšti? Ir kam žodžiui iliustracija, jei tai, ką jis nori ištarti, a priori yra žodžio teritorijoje? Argi jis neišsiverstų be tų kraigalionių? Gal pradėti naują spiralės vingį ir pasakyti, kad žodis tebuvo aplinkkelis, galų gale atvedęs atgal į išeities tašką, tapybinę formą, kuriai vėl grąžinama karūna? Bet jau kito žvilgsnio ir kitokio suvokimo perspektyvoje? O galime ir nepradėti. Pamenate puikų nelietuvišką anekdotą? „Ak, koks jūs melagis! Sakote, kad važiuojate į Vilnių, ir norite, jog manyčiau, kad važiuojate į Kauną. O jūs iš tiesų važiuojate į Vilnių. Ak, koks jūs melagis!“
[1] Individuali S. Mostauskio tapybos paroda „Tapyba cukrumi ir kitos istorijos“, Kauno pilis, 2015 11 06–12 06.
[2] Saldumo kategorija traktuojama plaèiai, neskiriant stiliaus ar pasirinktos ikonografijos. Ji siejama labiau su poveikiu nei su objektyviomis kûrinio savybëmis. Gimininga, bet netapati saloninio stiliaus kategorijai. Svarbiausias kriterijus yra ne kokybinis, bet kiekybinis – patikti daugumai. Šiuo požiûriu visiems pažástami muziejiniai darbai yra saldumo etalonas, taèiau greta jø gali atsirasti estetiškai menkaverčiai, bet populiarūs šiuolaikiniai kūriniai.
[3] Šiuo atveju tradicijos terminas pirmiausia aprėpia klasikinio modernizmo ideologinėmis prielaidomis grįstą tapybą.
[4] Tąsa, be abejo, nereiškia formalios kartotės. Formaliu požiūriu tapybiniai veiksmai fragmentuojasi ir reiškiasi begale formų, tačiau paklūsta tam pačiam reikalavimui – kurti meninę formą kaip esminį informacinį ekraną, pagrįstą tik jam būdingomis komunikacinėmis savybėmis.
[5] Modernistinę inovacijos ir ankstesnio etapo įveikos ideologiją pakeitė pliuralistinis tolerancijos ir koegzistavimo reikalavimas. Viena vertus, modernistinės vertybės ir jomis grįstos praktikos tarsi palaikomos; kita vertus, jos palaikomos visai kitu santykiu: ne kaip vienvaldės, bet kaip pasirenkama alternatyva. Ši aplinkybė iš esmės keičia modernistinės tradicijos statusą, nors formaliais ikonografiniais požymiais ši tradicija išliko savimi.
[6] Žinoma, tam tikru požiūriu tai tokios estetikos atsisakymas. Tačiau jis neakivaizdus, negalutinis ir būtent todėl reikalauja naujo santykio. Toks santykis grindžiamas kūrybos ir suvokimo prielaidų supriešinimu. Tapybinė forma kuriama laikantis tradicinių estetinių vertybių, tačiau jos suvokimas nebeparemtas autonomiškų, iš tos formos išaugančių savybių interpretacija.
[7] Tiesa šiuo atveju atstovauja bet kokiems menine kalba išsakomiems turiniams.
Jono Valonio nuotrauka. Dedikacijų projektas „Iš senų knygų“ šiam žurnalo numeriui siūlo 1975 m. lapkričio 20 d. įrašą tais pačiais metais išleistame Vytauto Girdzijausko romane „Laimingųjų laimė“.
Mario Bojorquez. Nepasitenkinimo poezija
2016 m. Nr. 10
Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė
Meksikos poetas Mario Bojórquezas šiemet viešėjo Lietuvoje – jis buvo kviestinis 2016 m. „Poezijos pavasario“ svečias. Publikacija parengta pagal pranešimą, skaitytą festivalio konferencijoje „Poezija kaip (savi)destrukcijos forma“.
Šiuolaikinė Lotynų Amerikos poezija – dalis daugybės diskursų, kuriuose stengiamasi įkūnyti technologinių procesų greitį ir tuo pat metu spręsti tapatybės krizę. Vis dėlto ši poezija nepasižymi aiškiais estetiniais principais. Bandymai išgauti šiokį tokį stiliaus vientisumą susikerta, taip kuriasi įvairių tendencijų mišinys, kur tai, kas kasdieniška, ir tai, kas konceptualu, tai, kas priskirtina avangardui, ir tai, kas susiję su populiariąja kultūra, susilieja viename eilėraštyje, kad ir kiek būtų teorinių diskusijų apie eksperimentavimo ir rizikos ar klasikinių formų ir kai kurių populiariosios kultūros elementų atgaivinimo relevantiškumą.
Šiame kontekste ypatingasis šiuolaikinis žmogus, naudodamasis informacinių technologijų resursais, sugebėjo susikurti kelias paralelias tapatybes. Jis įeina į virtualaus pasaulio realybę tapęs individu, talpinančiu savyje ištisą bendruomenę, ir kuria ryšius su kitais, tokiais pat nepanašiais į asmens tapatybės kortelės turėtojus. Vienišas šiuolaikinis žmogus dalijasi profiliu to asmens, kuriuo norėtų būti, sutikdamas priimti kitų susikurtuosius, o šie lygiagretūs gyvenimai galiausiai apibrėžia veidą, labiausiai atitinkantį kuklaus piliečio svajones.
Kaip tik dėl to technologijos, o labiausiai – susijusios su informacija, leidžia vartotojui nuolat palaikyti ryšį su jį dominančiomis bendruomenėmis. Turėdami po ranka reikalingus elektroninius prietaisus, kai kurie žmonės gyvena virtualioje visatoje: ten įsimyli, reiškia nuomonę ir ja dalijasi, laisvai kuria tokią asmenybę, kokia norėtų būti. Šios virtualios bendruomenės keičiasi nuosavybe ir paslaugomis anksčiau niekad nematytu greičiu. Kartais internetinės daũgumos viršija bet kokį įsivaizduojamą susitikimą ir netgi gali formuoti nuomones, kurios paveiktų valdžios aparato ar finansų sistemos veiklą. Yra tokių žmonių, kurie sutrauko savo aplinkos socialinius tinklus ir kuria kuo stipresnius ryšius su tais, su kuriais yra siejami virtualios draugystės. Viena tokių sistemų leidžia iš nustatyto simbolių skaičiaus akimirksniu sukurti frazę, kuri bus matoma kitiems vartotojams, taip pat ja bus galima dalytis su įvairiomis virtualiomis bendruomenėmis.
Toks yra naujas būdas ryšiams kurti. Pati industrija dabar priklauso nuo pasaulinės prekybos rinkos bangavimo; joje veikia finansinis spaudimas, galintis akimirksniu sugriauti didelius ekonominius sektorius, tačiau tuo pat metu įmanoma bet kokį produktą pristatyti į bet kurią vietą rekordiniu greičiu. Dirbama žemė augina nematytų rūšių grūdus ir daržoves, kurie bus parduodami tolimose šalyse. Demokratinės sistemos su kiekviena diena vis daugiau priklauso nuo ekonominių imperatyvų, o švietimas ir gydymas tapo nesutarimų dėl socialinės apsaugos pagrindu.
Ką gali padaryti poezija, susidūrusi su neviltimi ir neužtikrintumu? Kam apskritai reikia poetų netikrumo laikais, kai technologiniai procesai neįsivaizduojamu greičiu vejasi vieni kitus, kai žlunga finansų sistemos, o tapatybė virsta daugialype būtimi? Neturėdama vienodų estetinių nuostatų, naujoji poezija bando atspindėti bauginantį šiuolaikinio gyvenimo tapsmą, virsmą susiskaidymu, perdirbimu, abejingumu.
Nuo antrosios dvidešimtojo amžiaus pusės iki dabar proza ir esė praturtinamos poetiniu skambesiu, tačiau poezija nukenčia nuo prozos įtakos. Verlibro dominavimas susilpnino jos išraišką ir eufoniją, o izosilabikos taikymas tapo netgi silpnumo ženklu. Tiesa, šiuolaikinę mūsų literatūrą domina ne forma. Atkartodama virtualius procesus, poezija tampa tuo literatūros žanru, kuris gali geriausiai dalyvauti naujausių technologijų vyksme, jos lankstumas ir preciziškumas geba lengvai įkūnyti simbolinę visatą, o stiliaus svarumas leidžia keliais žodžiais perteikti didžias reikšmes.
Vienas iš didžiausių poetinio rašymo iššūkių – kurti simbolines ir dvasines vertes, leidžiančias žmogui išsilaisvinti iš konkrečių aplinkybių, naudojantis laikinais elementais – pavargusiais žodžiais. Sukurti prašmatnius vaizduotės rūmus, nepriekaištingos inžinerijos labirintus, saulėtus kvapnių obuolių sodus iš reikšmės atplaišų, kalbos griuvėsių.
Šiuolaikinė poezija yra fragmentiška ir drauge visa apimanti, tokia pati kaip ir žmogaus gyvenama realybė. Kintantis mąstymas atspindi pramonės vystymosi procesus: galėsime pažinti tik visumos dalį, gamykloje sukursime tik nedidelį automobilio sistemos segmentą, tolimoje šalyje bus pagamintas kitas, o dar kitoje jie abu bus sujungti pagal bendrus veikimo dėsnius.
Dvasiniame, o ne formos lygmenyje (tiesa, nepretenduojančiame būti vieninteliu) slypi skirtingi būdai suprasti pasaulį. Reikėtų pridurti, kad šie įvairūs suvokimo keliai neturėtų virsti tiesioginiu atspindžiu, nuotrauka, jų funkcija veikiau yra perteikti dvasines būsenas, ryšius su aplinka, kalba, papročiais.
Ne forma domina dabartinį pasaulį, yra tinkamesnių ir patogesnių metodų išreikšti tai, ką suprantame kaip poeziją: esama tokių neniekintinų kūrybos galimybių kaip vaizdo įrašai, multimedija ar performansas. Tačiau manome, kad poezija iki šiol yra geriausias būdas: itin koncentruotas, tobuliausiai tinkamas tiksliai perteikti didį mąstymą ir tauriausius jausmus.
Šis rašymas iš esmės atskleidžia padriką neišbaigtų objektų diskursyvumą, sugriautas mūsų mintis atminties statiniuose, didžius jausmus, sunaikintus slenkančio laiko ir papročių korozijos, kur kiekvienas žodis tampa viso labo sausomis išspaudomis, kuriose nebesama realybės, ąsočiu, kuriame tik nuosėdos, likusios iš mūsų pilnatvės. Geriame savo kapučiną be kofeino su pienu be laktozės, sal dindami jį sacharozės pakaitalu.
Gyvenimo vaizdinys yra fragmentiškas ir drauge visa apimantis. Fragmen-tiškas, nes galime atpažinti tik realybės skiautes, nesuvokiamas dalis didžiulio priežasčių ir pasekmių audinio, lemiančio pasaulio intensyvumą. Visa apimantis, nes iš tokio tarpusavyje nesusijusių įvykių tinklo galima sukurti diskursą apie gyvenimą, o iš šios suskaidytos pasaulio visumos veikiausiai galėtume bent jau iš dalies suprasti savo vaidmenį realiame gyvenime.
Tokios yra ir šiuolaikinės rašymo tendencijos. Vadinamieji dėmesio sutrikimai pirmuosiuose dabartinių vaikų kognityviniuose procesuose byloja apie naują būdą suprasti pasaulį. Smegenys priprato jungti įvairius suvokimo kelius, kelias dialogų, vykstančių tuo pat metu, linijas: sėdėdamas prie kompiuterio žmogus gali palaikyti tris ar keturis nepanašaus emocinio turinio virtualius pokalbius. Vienas jų bus liūdnas, kitas – jaudinantis, trečias – stebinantis. Visuose individas liks itin nuoširdus. Tuo pat metu, kai vyksta šie trys ar keturi pokalbiai, atsiliepiama telefonu, siunčiamos žinutės, skaitomos virtualios dienraščių versijos, atsisiunčiamas priedas su kvietimu į Kuenką Ekvadore, galiausiai, rašomas šis tekstas.
Modernioji poezija eina keliais, kuriuose esama daugialypio mąstymo sąmyšio, skaitmeninio vaizdo perdavimo greičio, amžinos ambivalentiškos jungties su virtualiu pasauliu. Dar nežinome, ar šis kelias teisingas, bet siūlome išbandyti, kviečiame mėginti susieti naują būdą jausti ir mąstyti su tuo, ką rašome. Dabar metas būti nepatenkintiems ir jausti iš naujo, jausti naujai, kitaip, vėl jausti. Mes neįsikibsime vienos formos, veikiau laikysimės mąstymo, kuris atribotų ir atmestų visa, kas svetima. Toks originalus suvokimas tikrai ras geriausią išraiškos būdą.
Žodis nuolaužos žaibiškai nukelia į tęstinumo stokojančią šiuolaikinę poeziją. Žmogus renka realybės fragmentus tam, kad atkurtų, atstatytų savojo nedalomo „aš“ visumą, iš anksto žinodamas, kad šis žūtbūtinis mėginimas sujungti nedideles daleles, idant gautų tapatybę, nebūtinai leis sukurti išbaigtą veidą, kuris įtvirtintų mūsų buvimą.
Šiuolaikinio žmogaus mėginimas savojo nedalomo „aš“ liekanose atrasti tvarką, kuri paaiškintų ir pateisintų jo buvimą, skatina poetinį aktą. Dabar kaip niekada jaučiamės dalininkais, neaprėpiamo laiko dalyviais. Laiko, kuris mus pralenkia ir tik tam tikromis aplinkybėmis pasirodo prieš akis tarsi padrika srovė, o joje matome, būdami įbaugintais liudininkais, kaip griūva, dūžta visos vertybės, kadaise leidusios mus vadinti žmonėmis.
Poetinis rašymas dalyvauja estetikų, kurios dabar pradeda vešėti, raidoje. Jos greitai ras tinkamus būdus sklisti, įtraukdamos ir industrinius procesus, pasaulinės komercijos raidą, paralelų kibernetikos pasaulį su jo virtualiais malonumais, migracijų ir jų metalingvistinių subproduktų triumfą, plastmasinius pinigus ir degraduojantį kapitalizmą, kurie mus paverčia labiau statistiniais vienetais nei tikrais žmonėmis.
Fragmentai kuria paradoksalias impresijas, paveikius oksimoronus. Šie stiliaus resursai galutiniame audinyje išgauna barokinę tekstūrą, kupiną šuolių, nelygumų, asimetrijos, leidžiančių mums, skaitytojams, liudyti šį anksčiau minėtą susiskaidymą kaip absoliučios reikšmės galimybę. Štai taip pasiekiama diskurso tobulumo. Gerbtinos, į baigtinumą neaspiruojančios estetinės pastan gos, kurios, remdamosios fragmentais, neįsiliejančiais į diskurso realybę, pasiekia tikslumo, brėždamos apytikrius kontūrus, kuriuos vėliau sujungia ir įtvirtina, ir taip leidžia kalbos duženoms, prasmės netekusiems žodžiams pakilti iš griuvėsių ir kurti naujas reikšmes, naują paveikų išsidėstymą.
Žodis nuolaužos mums kalba ir apie įvairias sunaikintos visumos daleles, apie atliekas, šlamštą, šukes, liekančias iš milžiniško pastato, apie duženų kontinentą, mūsų gyvenimą, šių dienų gyvenimą. Tokiu būdu poezija virsta priemone, leidžiančia sujungti visa, kas kadaise buvo mūsų, idant, sudėdami draugėn tuos kažkada nedalomus elementus, galėtume rasti bent jau numanomą išardytos esaties veidą.
Kokios bus įdomiausios šios naujos poezijos charakteristikos, nežinome, bet tikime, kad jos bus kupinos naujo leksikos greičio, metalingvistinio kalbos tyrimo, įvairių multimodališkų kalbų vartosenos, kiekvieną sykį klampesnio sintaksės dumblo.
Kitose kalbose ir kitose literatūrose vyksta procesai, panašūs į mūsiškius: ginčas tarp kalba paremtos poezijos, kuri pasiekia savo tobulumą ir išsemia kalbos galimybes, ir literatūros, mėginančios vėl pripildyti diskursą reikšmės, nepaliaujamai siekiančios atsakyti į klausimą apie būties prasmę. Laimei, talentingiausių poetų kūryboje šie du keliai geba susilieti, rizika ir nepriekaištinga technika perteikia slapčiausias reikšmes, atspindinčias žmogaus gyvenimo aplinkybes virpančios kasdienybės verpete.
Mąstau visa tai mažoje koplytėlėje Santa Marija Tonantzintloje, Puebloje, Meksike. Čia susirinko indėnai amatininkai, ketindami sukurti rojaus vaizdinį, vadovaudamiesi baroko stilistika. Jie patupdė angelus tarp kukurūzų ir pipirų, moliūgų ir ananasų, perėmė Europos estetinį diskursą ir pritaikė jį savo ypatingam pasaulio supratimui. Galbūt tai ir yra šiuolaikinės poezijos kelias: perimti ir pritaikyti savo naudai globalizuoto gyvenimo tėkmę, kurti prasmę, duoti bent menkiausius, mažus atsakymus į didžiulius klausimus, liudyti mūsų buvimą žemėje.
Vladui Šimkui – 80
2016 m. Nr. 10
„Vladas Šimkus „Poezijos pavasario“ renginyje VU Sarbievijaus kiemelyje, 1968”
2017 m. spalio 15 d. ilgamečiam mūsų redakcijos darbuotojui, poetui ir vertėjui Vladui Šimkui (1936–2004) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Prisimindami šį nuostabų kūrėją ir žurnalo bičiulį, skaitome jo rudenišką eilėraštį.
Senamadiškas medis
Rudenio medi, senas klajūne,
Kur bepareisi, kur benueisi?
Rudenio medi, ko tik nebūna!
Net paskutinė – nuovargio teisė.
Kojas turėjom, dabar – biografiją.
Medi klajūne, apėjom dviese
Pusę pasaulio kaip savo parapiją,
Tik nebeatmeni ir kankiniesi.
Keturios šalys, švilpiančios erdvės,
Mėlynos ietys – likimo kirčiai
Ar iš tikrųjų žievę suardė,
Ar tik sapnavos klajūno širdžiai?
Sau ne žinovai, sau ne teisėjai,
Tęskim kelionę – vėjas ar griausmas.
Mudviejų laikas mudu pasėjo,
Mudviejų laikas mus ir pargriaus.
Vladas Braziūnas. Viskas duota gražiai
2016 m. Nr. 8–9
Henrikas Algis Čigriejus 1933 03 06 – 2016 07 01
Taip jau nutiko, kad šį atminimo žodelį Henrikui Algiui Čigriejui tenka rašyti būnant toli nuo Lietuvos. Toptelėjo, kad apie kokias savo tolimesnes keliones ar literatūrines iškylas Henrikas, ko gera, nėra nė užsiminęs. Niekad į tokias nesiveržė. Ne iš klajoklių, ne iš turistų. Va po Lietuvą, jei tik koks literatūros reikalas, – prašom. O mieliausiai šiaurėn – Pasvalio, pamūšių, palatvės, gimtinių Vidugirių, namų, kitiems nebematomų, nebesamų, pusėn. Kam yra tekę su Henriku taip pavažiuoti, prisimins, kaip pro atminties langą – lyg aprasojusį stiklą vaiko ranka atsargiai lytėtų – veriasi Henrikui šio pažiūrėti neišvaizdaus krašto paveikslas, iš kokio menko brūkštelėjimo, iš kokio ūmai prisiminto žodelyčio kaip gyvi atgyja žmonės, su kuriais augta, būta, darbai dirbta, graudžios, bet tvirtos išminties semtasi. Tarkim, kad viskas tau duota gražiai, nors trumpam – kaip putai alučio pirmoko stiklinėj. Užtat nepralėk pro žmogų, kasdienį ar šventadienį, jo nepalabinęs, kiekvieną gyvį matyk, o labiausiai tai paukštį, kad ir karklynų žvirblelį ar kokią apsiašarojusią varną. Tas pilkas paprastų žmonių gyvenimas prie žemės Henrikui ir liko svarbiausia, gerbtina ir tausotina. Niekur iš čia neišlėksi, niekur nenulėksi, nenuskubėsi. Kas iš to, kad bandysi viską susiglėbti. Verčiau sustok, įsižiūrėk, koks baisiai mėlynas dangus birželį ar spalį, – gal ką širdin suimsi, gal ką suprasi.
Kaip danguj, taip ir literatūroj. Kadaise susitinkam, ir Henrikas pradeda man deklamuoti mano eilėraštį. Sako, skaitau dabar tavo knygą, va iki šito perskaičiau. Ilgai dar truks, kol baigsiu. Aš va taip, skaitau kasdien po eilėraštį. Keletą kartų…
Henrikas buvo iš tų dviejų, kurie galėdavo paskambinti dėl vieno žodžio (tiesa, ne kaip Romas Granauskas, ne naktį), kaip tas žodis man atrodytų. Koks tarminis ar tarmėj prigijęs latvizmas, ar net per tuos pačius latvius atklydęs germanizmas, tarkim, koks riktingas , taip ir vartom jį prisiminimų sakiniuose, toli vedančiuose. Rašymas Henrikui buvo dalykas tikras ir teisingas, rimtas. Nė vieno žodelio neturėjo būt atsitiktinio, kad ir gražaus, bet ne savo, nė vienos žodžio formos – atsitiktinai priklydusios. Jei dorai nebeatsimeni, klausk, tikrinkis, lauk, kol pati suskambės. Riktingai.
Ramus ir džiugus yra žmogus, kai jaučiasi susijęs begale tvirčiausių priedermės, dėkingumo, gerumo ryšių su visu kuo, kas tik duota patirti, pažinti, pripažinti sava. Kalbėdavomės tarmiškai. Sušnekdavo, ypač kai pastebėjo mane iš tos kalbos mėginant versti, ir latviškai. Kartais prancūziškai. Mėlynas dangus visiems, visų. Skonėjausi Henriko versta Janio Jaunsudrabinio „Žaliąja knyga“. Jo verstų rusų, serbo Jankos Veselinovičiaus, prisipažinsiu, nesu skaitęs. Užtat Henriko, neskubom viską spėjančio, apsiskaitymas buvo pasiutiškas. Taip pat ir literatūros bei kitų menų išmanymas (be kita ko, daugiau kaip keturių dešimtmečių literatūros, estetikos, kultūros istorijos dėstytojo patirtis). Nors niekados to išmanymo nedemonstruodavo. Kaip ir jokio savo pranašumo. Turėjo nepakartojamą talentą visus savo pranašumus kuo gražiausiai paslėpti. Kitų – išryškinti. Visiškai nuoširdžiai. Taip tobulai šitą meną buvo įvaldęs. Užtat negalėjai ant jo pykti, kai, tarkim, priimti Rašytojų sąjungon rekomenduoja kokį aiškiai ribotų gabumų mėgėją eiliuoti. Ant kito pyktum, ant Henriko – negali. Žinai, kad jį bus nudžiuginusios kokios pora eilučių, tam žmogui išsprūdusių veikiausiai atsitiktinai… (Prisimenu, sėdim vienam vakare, eilėraščius skaito toks smagus kolega, neprastas poetas, eilėraščiai vietom gražiai sublyksi, bet šiaip jau… nelabai gal viešai skaitytini, o Henrikas kad švyti, ir vis man tik bakst – matai, kaip jis rašo, matai? – man šitaip niekad nepasisektų!.. Dieve mano, juk matau, juk girdžiu.)
Ir kiti negalėjo nejausti, koks čia retas žmogus. Kokios išmintingo žmoniškumo savybės jame susitelkusios. Nė iš vieno nesu girdėjęs, kad kas nors ar apie Henriką, ar apie jo kūrybą blogą žodį tartų. Ar kad pastebėtum, jog jam kokios premijos, kokio kito įvertinimo pavydėtų, kaip nors sumenkint bandytų. Tiesa, šitokios neišsišokančios kūrybos vertės supratimas, įsitvirtinimas, viešas pripažinimas paprastai nebūna greitas. Užtat patikimas ir tvirtas. Lietuvos literatūros vertintojų sąmonėn jis smelkėsi lėtai. Dabar jau vis dažniau be jo kūrybos nebeapsieina ir mūsų literatūrą kitomis kalbomis pristatančios antologijos. Nors Henriko taip ir neatsiplėšta nuo gimtojo Lietuvos šiaurės lopinėlio. O ko čia ir plėšytis?.. Žmonės visur verti.
Antakalnio kapinėse, jau po atsisveikinimo kalbų, pamatęs mane fotografuojant kunigėlis paklausė: o šitą žmogų ar nutraukėt? Ir akimis parodė tokį, kaip Henrikas būtų galėjęs meiliai tarti, gyvenimo kiek papešiotą žvirblį. Stovėjo rimtas, stropiai pasiskutęs, panešiotom, bet švariom drapanom. Paskiau man buvo paaiškinta: žmogus čia ypatingas, jis – Henriko Ubagėlis. Henrikas niekad nepraeidavo pro šalį jo (ir panašių) nesušelpęs. Tad žmogus jam kartą nuoširdžiai pasakęs: jei jūs mirsit pirmas, mes visi už jus melsimės, kad keliautumėt tiesiai į dangų ir būtumėt pakeltas į šventuosius, visų mūsų, alkoholikų ir kitų nelaimingų, globėjus. Tokią mažutėlių maldą prie kapo – ar daug kas būsim užpelnę?
Laimantas Jonušys. Įkvėptoji ir paprastoji literatūra
2016 m. Nr. 8–9
Parengta pagal pranešimą „Lietuvių literatūra XXI amžiuje: ar turime ką pasiūlyti pasauliui?“, skaitytą Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime, 2016 04 15
Norėčiau pradėti nuo paprastų techninių, konjunktūrinių dalykų. Konjunktūra, deja, iš tikrųjų daug nulemia bandant platinti mūsų literatūrą užsienyje. Įsivaizduokime tokią simbolinę didelę knygų spintą, esančią, pavyzdžiui, Vakarų Europoje. Toje knygų spintoje – daug lentynų. Tarkim, viena lentyna skirta Rytų Europos literatūrai. Ten visada bus rusų, lenkų, čekų ar dar kokie nors autoriai, tačiau lietuvių ar apskritai Baltijos šalių gali ir nebūti. Nėra taip, kad kas nors nusprendė, jog taip turėtų būti. Tiesiog tokie yra skaitymo įpročiai. Ir, beje, tokie pat skaitymo įpročiai ir Lietuvoje.
Mūsų šalyje leidėjai vengia, kratosi Vidurio ir Rytų Europos literatūros vertimų. Jų šiek tiek yra, bet tikrai per mažai. O leidėjai jų nenori, nes mūsų skaitančioji publika irgi nelabai tai mėgsta.
Neseniai Mariaus Buroko Facebook profilyje buvo paviešintas žinomo britų laikraščio „Guardian“ sudarytas rekomendacinis Europos šalių literatūros skaitymo sąrašas. Kiekvienai šaliai ten buvo skirta po vieną, dvi ar kelias knygas. Ir Lietuva tame sąraše buvo vienintelė, neturinti nė vieno romano. Mūsų šalis pristatyta su prozos antologija.
Paskui aš pagalvojau, kad galbūt iš tikrųjų romanų nėra išversta. Tame sąraše buvo sąlyga, kad knygos būtų išleistos Britanijos leidyklų, ir netgi ne tų didžiųjų, o mažesnių ir panašiai. Pamaniau, kad galbūt apskritai pastaruoju metu Britanijoje nėra išleista nė vieno lietuvių romano. „Pastaruoju metu“, turėjau omeny, XXI amžiuje… Gal kas žino, gal aš klystu?.. Gal yra?..
(Salėje tyla)
Ne. Niekas nežino. Taigi, konjunktūra mums nepalanki, ir aš, pavyzdžiui, esu jau anksčiau kalbėjęs, kad jeigu romanas „Servijaus Galo užrašai“ būtų parašytas kokio nors vakarų europiečio, ten išleistas, tai tikriausiai jau būtų pasirodę vertimai, gal net į lietuvių kalbą. Bet dabar mes turim vėlgi tokią konjunktūriškai labai nepalankią pradinę poziciją. Nes ką mes galime pasakyti? „Lietuvių autorius parašė romaną apie senovės Romą.“ Apie senovės Romą yra parašyta šimtai romanų ir iki šiol rašoma… Tai ką naujo tas lietuvis čia dar galėjo pasakyti, kam tai dar būtų įdomu?
Toliau. Žinoma, viskas, kas lietuvių kūrybos yra išversta ir išleista – tegu ir bet kur bet kaip – yra labai gerai, nenoriu nieko sumenkinti. Bet yra dar tokios problemos, kaip antai: turbūt neužtenka vien išleisti knygos, reikia dar to angliškai vadinamojo promotion , reikia reklamos, reikia platinimo ir t. t.
Kartais atsitinka taip: knygą išleidžia maža leidykla užsienyje, tarkim, Vokietijoje ar kitur. Ta leidykla neturi platinimo tinklo, todėl į didžiuosius knygynus knyga iš viso nepatenka, tada nepasirodo jokių recenzijų ir t. t.
O jeigu vertimą į anglų kalbą išleidžiame Lietuvoje, tai tikrai neblogai, bent reklamine prasme. Tą knygą galime asmeniškai kam nors pasiūlyti, paduoti, padovanoti, gal netgi kokiam užsienio leidėjui, gal susidomės, gal netgi kas nors Vakaruose parašys recenziją apie tą knygą bent jau savo tinklaraštyje. Bet didesnio atgarsio čia turbūt negali būti.
Tai buvo grynai praktiniai pastebėjimai, o kalbą apie pačią literatūrą norėčiau pradėti iš toliau.
Manau, kad visą literatūrą pagal vieną kriterijų galima skirstyti į dvi dalis. Tas skirstymas, žinoma, sąlyginis, ir niekada literatūros negalima lengvai sudėlioti į lentynas, bet vis dėlto nėra visa literatūra vienoda ir verta ją kaip nors bandyti skirstyti.
Taigi, šituo aspektu skirstyčiau labai paprastai: vieną rūšį pavadinčiau paprastąja literatūra, o kitą – įkvėptąja. Kad būtų aiškiau, imkime konkrečius pavyzdžius – Levą Tolstojų ir Fiodorą Dostojevskį.
L. Tolstojus rašė paprastąją literatūrą. Čia gal man kas nors prieštarautų, sakydamas, kad tai tikrai nėra paprasta literatūra, kad ji yra talentinga ir ypatinga.
Be abejo, taip, bet ji yra ypatinga tuo, kad talentinga, tačiau yra sukurta „paprastuoju būdu“. Apie F. Dostojevskį to tikrai negalėtume pasakyti. Nes įkvėptojoje literatūroje atsiranda daug keistų dalykų. Tiktai noriu pabrėžti, kad jokiu būdu viena ar kita rūšis nėra geresnė, tai – tik skirtingas kūrimo pobūdis.
Ta paprastoji literatūra, pavyzdžiui, kuriama tokiu būdu, kad autorius renka medžiagą. Be abejo, L. Tolstojus rašė apie karą, kuris vyko gerokai prieš jam gimstant. Tad jis turėjo rinkti medžiagą, Thomas Mannas rinko ir t. t.
O tie, kurie rašo įkvėptąją literatūrą, medžiagos nerenka, nes jų pagrindinis rašymo akstinas yra grynai vidinis impulsas. Ir iš to išeina visokių įdomių dalykų. Noriu pasakyti, kad literatūrą, kurią pavadinau įkvėptąja, galbūt būtų galima dar tiksliau apibrėžti, – kaip pasižyminčią inspiraciniu keistumu.
Dabar, jau artėdamas prie mūsų, prie Lietuvos, noriu pasakyti, kad Vidurio ir Rytų Europoje šitas literatūros būdas yra dažnesnis negu Vakaruose (į šią Vidurio ir Rytų Europą bent iš dalies įtraukčiau ir Austriją). Į sąrašą pakliūtų daug rašytojų, pradedant Franzu Kafka, toliau – Brunoÿas Schulzas, Bohumilas Hrabalas, Saša Sokolovas, ankstyvasis Viktoras Pelevinas, jau išėjo lietuviškai vengrų rašytojo Laszlo Krasznahorkai romanas, dar šiemet išeis serbų rašytojo Danilo Kišo knyga – tai tokie unikalūs autoriai, kurie kuria iš vidinio impulso. Žinoma, yra ir Vakaruose tokių rašytojų, bet norėčiau pateikti štai tokį būdingą pavyzdį: italų rašytojo Claudio Magriso knyga „Dunojus“ ir Andrzejaus Stasiuko „Pakeliui į Babadagą“ – abi ne grožinė literatūra, bet artima jai, abi kelionių po maždaug tuos pačius kraštus aprašymai. C. Magriso atveju viskas tikrai įdomu, labai gerai parašyta ir t. t., bet ta jo knyga visiškai neturi tos specifinės auros, melancholiškos nuotaikos, kuri yra A. Stasiuko knygoje. Ir tai tipiškas pavyzdys, parodantis galimą skirtumą tarp dviejų Europos pusių, vakarinės ir rytinės.
Eidami prie lietuvių literatūros galime pastebėti, kad mes, būdami rytų europiečiai, taip pat turime šitą impulsą, kuris yra labai savitas – ne paprastosios literatūros atvejis, o kuo nors ypatingas.
Galime pradėti kalbėti apie istorijos įvykius – didžiąsias XX amžiaus tragedijas. Paminėkime dvi iš jų: nacistinės Vokietijos vykdytas represijas ir tokias pat stalininės Sovietų Sąjungos. Tikrai turime kūrinių, kuriuos galėtume siūlyti pasauliui: Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“ ir Vlado Kalvaičio knygą „Sustiprinto režimo barakas“. Apie šitas didžiąsias tragedijas Europoje ir kitur prirašyta daugybė romanų ir visokių kitokių tekstų, bet, sakyčiau, kad šitos knygos išsiskiria tuo savitumu, kurio trūksta daugeliui kitų pasaulyje parašytų kūrinių. Ir čia yra tai, ką galime siūlyti. Kiek tai, ką mes siūlome, bus priimta, žinoma, jau kitas klausimas…
Ir, prieidamas prie šiuolaikinių autorių, tikrai nenorėčiau minėti daug konkrečių pavardžių (kolegos sėdi salėje, vienus paminėsiu, kitus – ne, tai bus sudėtinga), bet ir pastaruoju metu lietuvių literatūroje pasirodo kūrinių, pasižyminčių inspiraciniu keistumu, galinčių užsienyje ką nors sudominti.
Paimkime bent vieną pavyzdį – Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“. Ta knyga iš tikrųjų buvo išversta į keletą kalbų ir turėjo šiokį tokį atgarsį. Bet įdomu tai, kad pats S. Parulskis vėliau yra parašęs bent porą romanų, kurie jau iš esmės kitokie. Tai – iš dalies istoriniai romanai, jis jiems rinko medžiagą kaip tas paprastosios literatūros rašytojas. Žinoma, ten išliko „parulskiškas“ savitumas, bet jau atsirado nauja plotmė, kurios anksčiau nebuvo.
Tačiau vėlgi dabar tikrai nenorėčiau pasakyti, kad tiktai tokia ar labiau tokia literatūra galėtų sudominti užsienio skaitytojus. Norėčiau pasakyti tik tiek, kad, pristatant mūsų literatūrą užsieniui, bandant ją apibūdinti, verta turėti galvoje šiuos aspektus ir kaip nors atsižvelgti į tai – galbūt ne tiesiogiai, bet kaip nors paminėti.
O galbūt Vakaruose paklausesnė literatūra yra visai ne tokia, kurią aš dabar minėjau. Gal ne ta inspiracinio keistumo, o kaip tik kitokia, lyg ir paprastesnė. Pažvelkime į pokomunistinę Vidurio ir Rytų Europą: mažų šalių autoriai – albanas Ismailas Kadare ir estas Jaanas Krossas pasaulinio garso rašytojais tapo kaip tik dėl to, kad rašė istorinę literatūrą, istorinę prozą, ir tada Vakarų skaitytojas gauna du viename – ir gerą literatūrą, ir daug informacijos apie istoriją tokių regionų (nebūtinai vien mažos šalies), apie kuriuos jis mažai žino, ir tai gali sudominti. Būtent šiuo atžvilgiu manau, kad, tarkim, kalbant konjunktūriškai, Kristinos Sabaliauskaitės istoriniai romanai yra labai sėkmingi, gali turėti paklausą, atgarsį užsienyje.
Žodžiu, išvada tokia: jokio vieno sprendimo nėra ir negali būti. Bet galbūt reikia atsižvelgti į tuos skirtingus kūrimo būdus ir juos kaip nors pateikti.
(Salėje plojimai)
Knutas Skujeniekas: „Rašytojo darbas – misija“
2016 m. Nr. 8–9
„Kai kasdieniai žodžiai nebepadeda, talkon ateina poezija. Poezija kalba savo pačios išrastu ar seniai jau esamu žodžiu, vaizdu, tylos akimirka tarp eilučių. Ir pasako beveik visa, kas svarbiausia“, – taip latvių poetas Knutas Skujeniekas pristato lietuvių skaitytojui savo rinktinę „Aš esu toli viešėjęs“ (2004). Ir prisipažįsta: „Su Lietuva aš susijęs visą gyvenimą.“ Kaip ir ši melodinga, tik iš Knuto lūpų mūsų link šuoliuojanti poezijos eilutė: pas leišius gert alaus umpapa umpapa umpapa… Su ja nepastebimai prabėgo dešimtmečiai, nutolo nepakartojami susitikimai, atmintyje liko tostai už kūrybinę sėkmę. Ir šiandien tariame Tau, Knutai, gyvenimą paskyrusiam poetiniam žodžiui: su jubiliejiniu 80-uoju gimtadieniu!
„giliai savy aš giedu“. Nuotraukose, prisiminimuose – visada besišypsantis ar valandėlei giliai susimąstęs latvių poetas Knutas Skujeniekas. Toks, kokį regime jo bičiulio ir kūrybos vertėjo Vlado Braziūno portretinėse nuotraukose. Įkopęs į aštuoniasdešimtmečio aukštumą, latvių poetas „smilkiniuos girdi pražylant laiką“. Bet – „kas gali man ką padaryt? / giliai savy aš giedu <…> kas gali man ką padaryt? / šiandieną nieko / galbūt rytoj“. Šis poezijos žynys sukūrė mums ir ateities kartoms savo gyvenimo keliaženklius – knygas, originalias ir verstines. Jaunystėje sužeista siela prabilo giliaminčiu, santūriai spalvingu meniniu žodžiu. It paradoksas skamba kūrėjo ištarmė: „Esu dėkingas lageriui, nes lagerio gyvenimas padarė mane poetu.“ Pabaigęs M. Gorkio literatūros institutą, 1962-aisiais K. Skujeniekas septyneriems metams buvo nuteistas už nacionalinio pasipriešinimo grupės „Baltijos federacija“ kūrimą.
Vos pramokęs skaityti septynerių metų Knutas parašė pirmą eilėraštį. Taip tuomet atsiskleidė genetinis šeimos kodas – jo tėvas Emilis Skujeniekas buvo rašytojas, vertėjas. Pasak literatūrologės Intos Čaklos, K. Skujeniekas į latvių poeziją atėjo du kartus. Pirmąkart šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai periodikoje pasirodė pirmosios jo publikacijos kartu su I. Zieduoniu, I. Auziniu. Antrąkart – aštuntojo dešimtmečio pabaigoje išėjus rinkiniui „Lyrika ir balsai“ (1978). Šios debiutinės knygos rankraštį ilgai ir prieštaringai recenzavo daugelis literatų, jo turinį „knaisojo“ įvairios institucijos.
Po „viešnagės“ Mordovijos lageryje jaunojo kūrėjo nepriėmė į jokią valdišką tarnybą. „Kvietė į universitetą skaityti tautosakos kurso. Aš pasakiau, kad pasidomėtų Pirmajame skyriuje, – prisimena poetas. – Norėjo kviestis Mokslų akademijos Latvių kalbos ir literatūros institutas, jau buvo paruošta daktaro disertacijos tema. Ir tenai pasiūliau pasidomėti Pirmajame skyriuje. Paskui jie sakė, kad aš buvau teisus. Žinojau, kad man neduos galimybės dirbti, bet gera buvo tai, kad galėjau kurti po tuometine tautų draugystės vėliava, ir mes dirbome kultūros darbą visai kitaip, nei šį galingą šūkį suprato jo adeptai. Tai buvo politinė kontrabanda, kurią publika puikiai suvokė. Tai suteikė mums galimybę skelbti labai daug autorių ir tokių kūrinių, kurie filosofine ir socialine prasme mums, latviams, nebuvo leidžiami <…>. Aš visą laiką privalėjau keisti kalbas, vienąkart anglų, kitąkart lenkų, ispanų ir t. t., tad turėjau galimybę gauti reguliarius darbelius ir daugmaž reguliarias pajamas.“
Vertimas – kultūros diplomatija. Grįžęs iš lagerio, K. Skujeniekas pradėjo intensyviai versti ir kartu su bendražygiais U. Bėrziniu, L. Briedžiu tapo profesionaliais kitų tautų poezijos žinovais, kūrybingais vertėjais. Vertimas jiems buvo tarsi kultūros diplomatija, originaliosios literatūros vystymosi elementas.
Daugiakalbių vertėjų dažnai paklausiama: iš kurios kalbos jiems lengviausia versti? Pasak K. Skujenieko, lengvumas priklauso ne tiek nuo kalbos, kiek nuo autoriaus. Iš kultūrų jam artimiausia rusų kultūra ir literatūra, tačiau iš jos mažai ką yra vertęs, daugiausia iš kitų slavų kalbų: ukrainiečių, lenkų, serbų, kroatų ir slovėnų. Gana daug iš ispanų kalbos, šiek tiek iš portugalų ir italų kalbų. Šio amžiaus pirmą dešimtmetį daugiausia bendravo su skandinavų poetiniu žodžiu. Buvo sėkmingų projektų – pavyzdžiui, bardų poezija, kurios kai kurie išversti kūriniai beveik susitapatino su latvių liaudies kūryba.
O kaip K. Skujeniekas, fenomenalios atminties kūrėjas, žvelgia į originalą ir vertimą? Viename pokalbyje jis paaiškina: „Vertimas kalbos prasme yra labai tolimas nuo originalo, nes nė vienas vertimo žodis nesutampa su originalu, o tas, kas skaito vertimą ir žino originalą, pasakys, kad tai tikra.
Vertimo variacijos yra begalinės, be to, ir pats geriausias vertimas pasensta. Originalas niekada nepasensta, nes jis yra vienintelis egzempliorius. Vertėjas negali būti egoistas, jis turi būti autoriaus advokatas. Aš niekada nedrįstu prabilti taip, kaip mano autorius nenorėtų, nesistengiu jo perkurti pagal save. Savo darbą dirbau labai sąžiningai, bet turiu būti pasirengęs, kad bet kurią akimirką gali ateiti kas nors kitas, įžūlus, ir pasiūlys savo variantą, kurį skaitytojas priims kaip teisingiausią.“
K. Skujeniekas vertė poeziją iš trisdešimties kalbų. Pirmieji vertimo bandymai įvyko mokykloje, kai išvertė lyrinį pasažą iš Byrono „Čaild Haroldo kelionės“, latviškai sueiliavo vieną kitą rusų poetų N. Nekrasovo, S. Ščipačiovo eilėraštį.
Šiandieninis K. Skujenieko vertimų sąrašas įspūdingas. Čia ir senieji tekstai: graikų, lietuvių, lenkų liaudies dainų rinkiniai, moldavų, suomių, ispanų, slovakų dainuojamoji tautosaka periodiniuose leidiniuose. Kai vertė lietuvių liaudies dainų rinkinį „Žemė kėlė žolę“ (1986), latvių poetui atgimė beveik primirštos vaikystės vaizdai ir garsai, sklendžiantys nuo Bauskės padangės per Nemunėlį Lietuvon. Kaip ir abipusės kūrybinės draugystės patvirtinimas verčiant Sigito Gedos eilėraščių rinktinę „Sokratas kalbasi su vėju“ (2005).
Per beveik pusšimtį meninio vertimo metų K. Skujeniekas latvių verstinės poezijos biblioteką papildė Gustafo Frödingo, Gabrielos Mistral, Jannio Ritsos, Jorge’s Guilleno, Frederico Garcios Lorkos, Desankos Maksimovič, Lesios Ukrainkos, Walto Whitmano, Bengto Bergo, Otopo Zupančičiaus ir kitų poetų kūrybos rinkiniais, Kipro poezija, skandinavų viduramžių baladėmis – beveik trimis dešimtimis knygų. Šis poetas vertėjas kaip „žmogus orkestras“ „Raštuose“ latviškai sudainavo trisdešimt vienos Europos tautos liaudies dainas.
Šiandieną K. Skujenieko originalieji tekstai ir vertimai vos sutilpo į aštuonis „Raštų“ tomus. Čia sugulė reikšmingiausi jo poezijos rinkiniai: „Lyrika ir balsai“ (1978), „Įrišk balton skarelėn“ (1980, daugiau individuali, biografinė knyga), „Sėkla sniege“ (1990, lageryje parašė per tūkstantį eilėraščių, kurių tik dalis paskelbti šioje knygoje), „Dabar aš esu Aleksandras“ (2006), „Mūsų gyvenimas užtarnautas“ (2007), „Nieko asmeniško“ (2010) – iš viso devyni poezijos rinkiniai. Laiškai žmonai Intai iš Mordovijos „lagerio aspirantūros“ tapo unikaliu tomu „Kro-Kro“. Anot poeto, „kas nugyventa, nebegrįžta, nes gyvename jau kitame laike. Asmeniškai aš tai skaitau kaip liūdną romaną“. Ir trumpas patikslinimas apie Mordovijos lagerį: tenai „išsikristalizavo ir užsigrūdino charakteris, mano poetinis žvilgsnis į pasaulį. Minusas – prarasta sveikata“.
K. Skujeniekas – vienas verčiamiausių latvių poetų. Jo poezija atskiromis knygomis išleista švedų, kroatų, lietuvių, ukrainiečių, vokiečių kalbomis. O publikacijų periodikoje skelbta bemaž keturiasdešimčia kalbų.
Unikalus vieno jo eilėraščio „Saga“ vertimas į trisdešimt tris pasaulio kalbas. Jis buvo parašytas 1964 m. priverčiamojo darbo lageryje Mordovijoje, o išspausdintas tik 1990 m. Eilėraštis dedikuotas žmonai Intai. „Kai vėliau skaičiau Stokholme, Paryžiuje, Krokuvoje ir kitur, iš klausytojų atsiliepimų supratau, kad jis nebepriklauso tik mums dviem“:
Apmaudui melo ir bado,
Sniego ir miego pykčiui
Tu prisiuvus mane prie akyto gyvenimo
Meilės ir amžinybės dygsniais.
Gyvenimo prizai. Latvių poeto talentas įvertintas įvairiais apdovanojimais. K. Skujeniekas – vienintelis užsienietis, pelnęs lietuviškąją Jotvingių premiją (1993). 1990 m. jam įteiktas tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ prizas už lietuvių poezijos vertimus į latvių kalbą. 2008 m. jam paskirta Baltijos Asamblėjos premija už „Raštų“ aštuntomį. 2010-aisiais apdovanotas reikšmingiausia Latvijos literatūros premija (Gyvenimo prizu) už reikšmingą ir išliekamąjį indėlį į latvių literatūrą. Jam – poetui, vertėjui, literatūrinių ryšių kūrėjui – įteikti Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Ispanijos valstybiniai apdovanojimai.
Dvi K. Skujenieko mintys apie kodų kaitą ir postmodernizmą. „Jaunųjų, man nepažįstamų autorių kūryboje šiandien įvyko labai veržli kodų kaita. Aš negaliu pakankamai kompetentingai kalbėti apie jų vartojamus kodus. Mes savo metu ėjome su ankstesniųjų kartų kodu, pridėdami tuos, kuriuos patys sukaupėme aplinkiniame pasaulyje, ir tai, ką prideda kiekvienas individas, kurdamas savo kodą. Šiandieną nebegaliu sekti pas mus atplūstančios milžiniškos neperdirbtos pasaulinės literatūros ir kultūros masės. Tada, kai buvau jaunas, mes kentėme didelį kultūros badą. Intensyviai ieškojome visur, kur būtų galima ką nors surasti, ir savyje perkūrėme. Dabar daug kas ateina jau perdirbtu pavidalu.
Postmodernizme dingsta reali vertybių skalė. Bet poezijos esmė metų bėgsme nesikeičia. Svarbiausia – dialogas su žmogumi. Jei nėra su kuo kalbėtis, pabendrauki su baltuoju ir juoduoju metraštininku! Arba kalbėk su Dievu! Adresatas turi būti. Jeigu tai neįvyksta, tada žmogus pereina į kitą kategoriją: arba jis išeina iš literatūros, tai geriausias variantas, arba lieka literatūroje ir tampa grafomanu. Tai blogiausias variantas.“
Be kulto ir oriai. Žurnalistai dažnai kalbina poetą politikos klausimais. Visi žino, kad jis yra demokratijos šalininkas, gebąs argumentuotai, taikliai, politiškai neangažuotai vertinti tautos vystymosi procesų kryptis.
„Man daug kuo gali nepatikti latvių tauta, bet vienas dalykas yra svarbus: šita tauta yra mano. Kitos neturiu ir neturėsiu. Be to, ačiū Dievui, turiu savo žemę po kojom ir savo valstybę“, – pareiškė viename interviu.
Nors „tie metai druskos priberti“, bet jis nedarė kulto iš sunkiausio savo gyvenimo laiko: „Tai, kas mano atveju galbūt tragiška išimtis, – mūsų tautai yra žiauri istorinė norma.“
Jam jau skauda rankas taip dažnai keliant gedulo vėliavas. Tai priminė ir „Lietuvos žiniose“: „Daugiau orumo! Netgi pasididžiavimo. Ištvėrėte nežmoniškas sąlygas, perėjote patį pragarą ir atlaikėte, grįžote – tai didžiausia vertybė, kurią turite liudyti. Niekas negrąžins jums to, ką paaukojote. Jokio revanšo nebus. Kas įvyko, įvyko. Bet ką galite daryti – mokyti kitus tvirtybės ir atsparos. Tegu nebijo gyvenimo! Ištvermės ištekliai, pasirodo, didžiuliai, pats tuo įsitikinau. Rodykite tai, pasakokite, skelbkite – ne užverktom akim, bet pakelta galva. Aukos komplekso neturiu. Visokių gyvenime nutinka tragedijų, nereikia nė represijų: įveikti jas ir oriai gyventi toliau – didžiausia vertybė. Bet ką tikrai būtina apgailėti, pagerbti ir niekada, niekada nepamiršti – negrįžusiųjų.“
Į „Šviesos rūmus“. Poetas buvo kviestas į šių metų tarptautinį poezijos festivalį „Poezijos pavasaris“. Deja, Rašytojų klubo salėje su savo talento gerbėjais teko bendrauti tik žvelgiant iš bičiulio V. Braziūno portretinių nuotraukų. Jau dešimtmetį K. Skujeniekas nesibodėdamas kartoja įvairiai varijuodamas frazę: „Kaip tikras savo amžiaus džentelmenas galiu didžiuotis savo ligomis <…>, nebedirbu taip intensyviai kaip anksčiau <…>, iš profesionalaus rašytojo tapau profesionaliu pacientu.“ Ryškėja Mordovijoje praleistų metų pasekmės…
Grįžęs iš lagerio, K. Skujeniekas ėmė kaupti unikalią biblioteką. Dabar apie penki tūkstančiai įvairiakalbių folkloristikos, lingvistikos, beletristikos rinkinių, rankraščių atiduoti Latvijos nacionalinei bibliotekai „Šviesos rūmai“. Poetui Nacionalinė biblioteka – tautos smegenys, kultūros atminties šventovė.
Perfrazavęs penkiasdešimtmečio proga žurnale „Karogs“ spausdintos K. Skujenieko esė pavadinimą šių dienų tonacija „Kas tas gėris pragyventi aštuoniasdešimt metų?“, atsakymui pasirinkau sukaktuvininko eilėraščio posmą iš šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho:
ne mano galioms vėjus sužieduot
delnais vienatvę tavo užkalbėt
ir negaliu aš nieko
nei prašyt nei duot
tik vietoje tavęs galiu skaudėti
(vertė Erika Drungytė)
Ištvermės stojiškai poeto laikysenai, rugsėjo 5-ąją įžengus į devintąjį dešimtmetį. Tebūnie šios didžio latvių poeto mintys tarsi tvirtybės epigrafas meniniam žodžiui, globalaus pasaulio stumiamam į kultūros paraštes: „<…> rašytojo darbas – misija. Misiją suvokiu kaip profesiją, kaip žodį. Ir dar vienas momentas – tai nacionalinė misija, nes dirbame su mūsų gimtąja kalba. Mes ją savaip papildome, stumiame į priekį, turtiname. Faktiškai nėra nė vienos kitos kultūros srities, kuri taip tampriai būtų susieta su mūsų tapatybe, kaip latvių literatūra.“
Parengė Arvydas Valionis
Grigorijus Kanovičius. Feliksui Vaitiekūnui atminti
2016 m. Nr. 7
Tik jo amžina, legendinė, smarkiai pakreipta į vieną šoną beretė bylojo jį esant susijusį su kokiais nors menais, galbūt net su teatru.
Pastebėjusi, kad esu kiek sumišęs, Aldona Liobytė tarė:
– Susipažinkite: Feliksas Vatiekūnas, nuostabus vertėjas ir redaktorius.
Mes susibičiuliavome, ir nuo to tolimo laiko mūsų draugystė net man išvykus gyventi į Izraelį nenutrūko.
Mirus pirmajam mano kūrybos vertėjui į lietuvių kalbą – išėjus nuostabiam, aristokratiškajam Dominykui Urbui – jį pakeitė Feliksas. Jis ne tik išvertė beveik visą mano prozą ir dramaturgiją, bet ir akivaizdžiai padėjo man ištobulinti šnekamąją lietuvių kalbą, o kūrinius jo atidus redaktoriaus žvilgsnis išvalė nuo klaidų ir klaidelių.
Visko nenupasakosi.
Atsiminimai apie išėjusius anapilin dažnai primena nuvytusias kapinių gėles. Mirties niekam neduota atšaukti. Ji, mirtis, nededa kablelio. Tik tašką. Garbus Felikso amžius – jis beveik sulaukė devyniasdešimtojo gimtadienio – jokia paguoda jo draugams ir artimiesiems. Geri žmonės turėtų gyventi ilgai, gyventi ir gyventi. Tų gerų žmonių pasaulyje vis labiau trūksta.
Man, kaip ir daugeliui Feliksą pažinojusių, sunku susitaikyti su mintimi, kad jo nebėra. Nebeturiu kam iš užsienio vežti dovanų berečių. Pamenu, kaip atvežiau jam dar iš Vokietijos Demokratinės Respublikos tokį „blyną“ – iš labai geros medžiagos. Bet Feliksas ją išbrokijo – kraštai neįtiko. Jei jėgos leistų ir aš vėl galėčiau atvykti į Lietuvą, turbūt iš papratimo vis viena atvežčiau jam beretę.
Virginija Cibarauskė. Lietuvių literatūra XXI amžiuje: ar turime ką pasiūlyti pasauliui?
2016 m. Nr. 7
Šių metų balandžio 15 d. vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime buvau pakviesta pasidalyti mintimis apie tai, ar šiandieninė lietuvių literatūra turi ką pasiūlyti pasauliui. Entuziastingai kvietimą priėmusi ir pradėjusi mąstyti, kaip galėčiau atsakyti į šį aktualų klausimą, galų gale suirzau – vienareikšmio atsakymo nebuvo. Tačiau užpuolė įvairiausi kiti klausimai: ar turėtume siūlyti tai, kas aktualu mums patiems, ar atsižvelgti į konkrečias knygų rinkas? Kas šiandien sprendžia, ką ir kam siūlyti – kritikai, rašytojai, leidėjai? Jei iki šiol pasaulio sudominti nepavyko, gal yra kokia nors priežastis, pavyzdžiui, mūsų prozos lyriškumas, poezijos kontekstualumas ar panašiai? Jei taip – ar turėtume šias priežastis šalinti atsižvelgdami į pasaulinės rinkos poreikius?
Po kelių dienų vėl grįžusi prie pranešimo supratau, kad mano susierzinimo šaltinis – klausimo formuluotė. Joje konstruojama opozicija tarp lietuvių ir pasaulinės literatūrų, suponuojant, kad mes nedalyvaujame pasaulio literatūros procese ir turime rasti būdą, kaip jame dalyvauti. Nors studijų metais mums, lietuvių filologėms ir filologams, buvo diegiamas įprotis savo kultūrą apsibrėžti panašaus pobūdžio opozicijomis, leidžiančiomis išryškinti mūsų savastį ir išskirtinumą, man visuomet buvo įdomiau apie lietuvių literatūrą mąstyti ne kaip apie atskirą monadą, o kaip apie pasaulinės literatūros dalį – tegul ir periferinę.
Suvokiant lietuvių literatūrą kaip monadą, esminės tampa mūsų išskirtinumo paieškos ir šio išskirtinumo eksploatavimas (klausime suponuojamas „ko nors siūlymas pasauliui“), tarsi egzistuotų kokios nors išimtinai MŪSŲ literatūros vertybės, ypatybės, MŪSŲ prigimtinė kultūra ir panašiai. Tuo tarpu mąstydami apie lietuvių literatūrą kaip pasaulinės literatūros dalį, neišvengiame klausimo, kiek mūsų kultūra, literatūra yra veikiama pasaulinių procesų ir kiek patys šiems procesams darome įtakos, o gal tik savotiškai atliepiame. Be abejo, tokia formuluotė pavojinga, nes galime prieiti prie išvados, jog mūsų savastis iš tiesų nėra visai „mūsų“, tokia gryna, lokali ir autentiška.
Ypač šiandien, t. y. XXI amžiuje, tarp mūsų ir pasaulio aptinkame daugiau sąveikų ir koreliacijų nei ribų ir skirtumų. Nebegyvename už geležinės uždangos, jau nesame getas ar egzotiška buvusios Sovietų Sąjungos dalis. Norime to ar ne, egzistuojame informacinėje visuomenėje ir nesame atskirti net kalba: šiandien ne tik skaitome daug verstinės literatūros, bet daugelis laisvai kalbame bent keliomis užsienio kalbomis, keliaujame, esame atviri pasauliui ir jo įtakoms. O kadangi literatūros, apie mūsų dabarties situaciją kalbančios tik taip, kaip gali literatūra, neatsiesi nuo pasaulyje vykstančių procesų, neabejotinai kinta ir ji.
Kiek mums šiandien svarbi lietuvių literatūros klasika, kiek ji atliepia, formuoja mūsų šiandieninę tapatybę? Gal, perfrazuojant kultūros atminties tyrėją Aleidą Assmann, mūsų klasika tėra apdulkėjęs svarbių, tačiau kultūrinėje apykaitoje aktyviai nebefunkcionuojančių tekstų, pasaulio modelių archyvas, lankomas tik jam pasišventusių tarnų archyvarų? Jauniausieji prozininkai tarp didžiausių autoritetų mini gal kiek pasenusius, tačiau pasaulio, ne lietuvių klasikus. Jiems įkvėpimo šaltiniai – ne Žemaitė, Jonas Biliūnas ar Bronius Radzevičius, o Jackas Kerouacas, Umberto’as Eco’as, Julio’as Cortazaras, Charlesas Bukowskis.
Kontempliatyvią, lyrišką prozą populiarumu lenkia mūsų kontekste palyginti naujas nuotykinio-istorinio romano žanras. Kristinos Sabaliauskaitės trilogija „Silva rerum“, Andriaus Tapino „Vilko valanda“ – reprezentatyviausi pavyzdžiai, kaip vadinamasis lietuviškasis substratas meistriškai perfiltruojamas per pasirinktų žanrų (istorinio-nuotykinio romano, steampunko) filtrus, tokiu būdu lietuvių kultūros atmintis, istoriniai faktai ir personalijos tampa bet kuriame kontekste lengvai atpažįstamais kultūriniais tipais ir topais.
Jaunosios kartos poetai rašo vis mažiau vadinamosios lyrikos ar tiesiog ornamentuotos poezijos. Vertinamiausių, apdovanojimų pelniusių poetų ir poečių eilėraščiai labiau primena eiles proza, kad ir Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“ ar Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“. Ir visai nesvarbu, ar autorių sąmoningai atsižvelgiama į tai, kad raizgias metaforas, fonikos figūras į svetimas kalbas išversti nelengva, o kartais ir neįmanoma, ar čia jau galime įžvelgti kintančio kultūrinio konteksto ir pasaulėjautos rezultatą.
Vargu ar galime tikėtis toliau lošti išskirtinumo ir nacionalinio autentiškumo korta. Ji neabejotinai galioja sovietų okupacijos periodo literatūrai, kuri perteikia specifines patirtis tremčių ir okupacijų nepatyrusioms šalims. Pavyzdžiui, didelio dėmesio sulaukęs į prancūzų kalbą išverstas Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ar į vokiečių kalbą išversti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai, kaip teko įsitikinti Lietuvių kultūros instituto organizuotame vertėjų seminare Kėdainiuose, pasauliui įdomūs ne tiek dėl savo meninių ypatybių (nors R. Gavelio romaną prancūzai ir lygina su Franzo Kafkos proza), o visų pirma kaip tekstai, atskleidžiantys traumines, unikalias, kai kurioms to nepatyrusioms šalims net egzotiškas patirtis.
Šiuo atžvilgiu XXI a. pradžia gali būti laikoma riba, prie kurios lietuvių literatūra, jos kritika ir literatūrologija panyra į tapatybės krizę: įpratę galvoti apie mus ir kitus tampame tokio požiūrio įkaitais ir atsiduriame aklavietėje, nes tarsi savaime suprantamos opozicijos nieko nepaaiškina, o greičiau kliudo atsakyti į svarbius klausimus. XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais kritikų pranašautas ir su apokalipse lygintas galutinis lietuvių literatūros supostmodernėjimas neįvyko, tačiau nebegalime grįžti nei prie žemdirbiškų ar prarastojo kaimo temų, nei prie tyliojo modernizmo estetikos. Ir nors akademinių tyrimų centru vis dar laikome XX amžiaus pradžios lietuvių literatūrą, tarptautinių konferencijų patirtis rodo, kad ši lietuvių literatūros dalis pasaulinę akademinę publiką sudominti gali tik atliepdama tam tikras visuotines tendencijas.
Kitas svarbus aspektas – kintantis literatūros vaidmuo ir pasikeitusi rašytojo funkcija mūsų visuomenėje. Sovietų okupacijos metais literatūra buvo vienintelė terpė, kurioje galėjome netiesiogiai, pasitelkę Ezopo kalbą ir kitas priemones, kalbėti visuomeniškai ir politiškai svarbiomis temomis. Mano nuomone, net pats rašymo lietuvių kalba faktas buvo šiokia tokia rezistencija. Bet ar to iš literatūros tikimės ir dabar? Ar tokia literatūra galėtų sudominti kitos kultūrinės terpės XXI a. skaitytoją?
O gal mums tikrai užtenka savęs pačių, savo tradicijų, kultūros? Neseniai teko skaityti poeto Rimvydo Stankevičiaus interviu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi*, kuris perspėja, kad šiuo metu nebegyvename savo gyvenimo, o darome tai, ką mums diktuoja Europa, – Europos Sąjunga prilyginama Sovietų Sąjungai. Kaip siekiamybę R. Stankevičius pateikia Maironio, kuris savo poezija abejinguose individuose pažadino patriotizmą, pavyzdį. Tai gal mums pasaulio pripažinimo visai nereikia? Gal svarstydami apie tai, ką galėtume ar turėtume pasauliui pasiūlyti, išduodame savo prigimtį ir tautines vertybes?
Pasiūliusi apie tai pasidalyti mintimis Rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams, nesulaukiau beveik jokios reakcijos. Rašytojai mieliau diskutavo klausimu „Ką daryti, kad mūsų knygas pirktų užsienio leidyklos“. Minčių, kaip to pasiekti, būta įvairių. Pavyzdžiui, patarta knygų mugėse lietuvių leidykloms pirkti užsienio produkciją su sąlyga, kad užsienio leidėjai išleis bent vieną lietuvių autorių. Tačiau vienos mūsų leidyklos atstovė teigė, kad į tokius „grasinimus“ jie nekreipia dėmesio: lietuvių rinka per menka žuvis. Kitas svarbus klausimas: kas sprendžia, ką verta versti? Kadangi užsieniečiai mumis menkai domisi, nuskambėjo ir gana utopiška mintis „užsiauginti“ savų vertėjų, kurie verstų mūsų literatūrą į skirtingas kalbas. Išeitų, kad pasaulio pripažinimo, dėmesio ir šlovės dar ir kaip norima.
Deja, dažniausiai ne viską lemia mūsų norai, o užsienio leidyklų atstovai ir vertėjai. Bendravimo su vertėjais patirtis rodo, kad jų pasirinkimui didelę įtaką daro asmeninės pažintys su autoriais arba tiesiog jų pačių literatūrinis skonis. Todėl tai, kas mums patiems atrodo nebeįdomu, kitame kontekste gali pasirodyti nauja ir patrauklu. Vis dėlto didžiausio vertėjų ir užsienio leidyklų dėmesio sulaukia autoriai, kurie noriai dalyvauja tarptautiniuose seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse, patys verčia ir panašiai.
Taigi išvados abstrakčios: jei norime funkcionuoti pasaulinėje literatūros rinkoje, turime tapti jos dalimi ir priimti jos žaidimo taisykles, nes esame pernelyg maži ir nereikšmingi, kad galėtume diktuoti savąsias. Be abejo, tam reikia ir šiokio tokio nusižeminimo, ir vadybinių įgūdžių. Pasaulinė rinka į literatūrą žiūri kaip į prekę, o ne kaip į nacionalinių vertybių talpyklą ar savireprezentacijos priemonę. Žinoma, norėtųsi tikėti, kad ir mes sulauksime genijaus, kuris savo talento spinduliais į lietuvių literatūrą atkreips viso pasaulio dėmesį. Tačiau patirtis – iki šiol pasauliui nė vieno tokio genijaus taip ir nepasiūlėme – verčia rimtai suabejoti tokia galimybe. Taip pat ir tuo, kad pasauliui sąlygas kada nors diktuosime mes, ir viskas bus taip, kaip svajojame, – mus vers, pirks, mumis žavėsis, o mums užteks tik būti savimi.
* Nekrošius E. Mūsų kaltė tik ta, kad esame (interviu autorius Rimvydas Stankevičius) // Respublika. – 2016. – Kovo 26. Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/musu_kalte_tik_ta_kad_esame/
Viktorija Daujotytė. Paskutiniai sakiniai Marytei Kontrimaitei
2016 m. Nr. 5–6
Išeinanti literatūros karta – vienas paskui kitą, lyg pradėti išsivesti Antano Kalanavičiaus: Viktoras Brazauskas, Onė Baliukonė, Petras Dirgėla… Gal ir iš to paties Vilniaus universiteto lituanistų kurso, kaip ir Marytė Kontrimaitė, atsisveikinusi su šiuo pasauliu 2016 m. balandžio 16 dieną, pavasario gyvybei nenugalimai plintant, plastant. „Verta gyventi, kad pamatytum pavasario sodų švytėjimą“, – yra tokia Marytės eilutė. Šių metų Lietuvos sodai nužydės jau be jos mylinčių akių. Bet eilutė liks, plastės, tvirtins: verta gyventi. Iš jos vienos juk galima nuspėti stiprią, aistringą prigimtį, kūrybingą, žmogišką, atsiliepiančią į gyvenimo kalbinimą. Ir pridurti – kaip reta pilietišką, įsipareigojusią Lietuvai, Armėnijai, su kuria ji buvo susieta šeimos ryšiais, meile, rūpesčiu, ištikimybe. Dosni Armėnija buvo ir Marytei – davė garbių vardų, gražaus miesto garbės pilietybę.
M. Kontrimaitė gimė 1947 metų vasario 9 dieną Vilkaičių kaime (Plungės rajonas), turėjo savitą žemaitiškumo geną, atsiliepusį ir eilėraščiuose. Stipraus ūkininko ir pradžios mokyklos mokytojos šeima, auginusi tris dukteris. Visą gyvenimą juto savo tėvo vyrišką jėgą, atramą, iš prigimties meistro, mechaniko, išradėjo; gaila, kad Dievas jam nedavė sūnaus, – atsidusdavo. Dar visai kūdikis su šeima ištremta. Sibire sodai nežydi. Pirmieji atsimenami metai praėjo Baidabe (Irkutsko sritis). Svetima, atšiauri erdvė, kurią Marytė pavadins savo vaikystės tėvyne. 1989 metais tremtinių antologijoje „Amžino įšalo žemė“ paskelbta jos poema „Mano vaikystės tėvynė“, kurią galima laikyti ir poetės ankstyvąja autobiografija, pradedama taip: „Kai mus išvežė, / klausiama, „kiek tau metų?“ mokėjau parodyti du pirštelius.“ Užaugo iki maldos, pačios sukurtos. Kūrybos pirminė gelmė ir yra malda, jei net vaikiška, jei tik maldelė:
Tėvyne Lietuva,
tu visų gražiausia, visų geriausia,
aš būsiu gera, darbšti, aš klausysiu tėvelių,
aš myliu tave, Tėvyne, visi mes mylim tave,
Tėvyne,
padaryk, kad niekas nesirgtų, niekas nemirtų,
kad visi sugrįžtumėm pas tave
ir laimingai gyventume su tavimi per amžių amžius, amen…
Šita vaikiška malda augo kartu su Maryte, niekur nuo jos nepasitraukė, leido grįžti, persmelkė jos eilėraščius (iki hematologinio „Aštuntajame danguje“), kurie buvo ir liko labai arti gyvenimo, iš jo ir jam. Tad ir rinkinys „Palei pat gyvenimą“ (2003) su labai tikra, savastį išspindinčia V. Sližio nuotrauka ir pavadinimu, ir turiniu atitinka M. Kontrimaitės vidinę programą. Buvo gabi filologijai, kalboms, palyginti greitai įeidavo į jų struktūras, imdavo kalbėti. Armėnų, ispanų, perprato ir arabų. Baigusi Vilniaus universitetą (1970), Jerevane studijavo armėnų kalbą ir literatūrą, buvo puiki armėnų literatūros vertėja, sudarė armėnų poezijos rinktinę „Akmuo ir šviesa“ (1982), išvertė armėnų prozos („Armėnų apysakos“, 1985), esė. Iš ispanų kalbos išvertė Gabrielos Mistral ciklą „Mirties sonetai“.
Armėnija – lemties šalis, turėjo ryžto dirbti jai, aukotis. Sunkiu laiku lydėjo į Kalnų Karabachą labdaros krovinį, rizikavo savo gyvybe. Žinojo pasiaukojimo skonį. Lietuvos bundančioj aušroj, Sausio 13-osios laiku buvo pasiryžusi bet kokiai aukai. Pagal pasaulėžiūrą, pagal iš tėvų perimtą dvasia buvo tikra krikščionė demokratė, bet politinė veikla, į kurią bandė įsijungti, neatitiko jos moralinio skrupulingumo.
Turėjo ką šiame pasaulyje veikti: mylėti, rūpintis net dviem valstybėmis, o dar ir Žemaičių šalim, auginti vaikus ir anūkus, rašyti eilėraščius, tikinti save ir kitus, kad gyventi verta. Nebuvo stipri, bet iš paskutiniųjų laikė save, vis iš naujo sudarinėdama su savo kūnu sunkias sutartis, gydėsi ir ilgu badavimu, buvo itin valinga, traukė save ir už plaukų, pakildama po komplikacijų, sunkių operacijų. Neprarado vilties ir persėdusi į vežimėlį – nusišypsojo: verta daug iškęsti, kad suprastum, jog esi mylima, globojama. Verta iškęsti, verta gyventi, verta – ir dėl meilės, kurią jai buvo lemta patirti.
Eilėraščių Marytė rašė nedaug – gal tik tada, kai širdis atsiverdavo. Didelės pertraukos. Tarp pirmojo rinkinio „Kristalų atskalos“ (1971) iki antrojo „Dienų veidai“ (1982) vienuolika metų, nuo jo iki trečio „Palei pat gyvenimą“ – dvidešimt. Gyvenimas, kaip pati yra sakiusi, staiga tapdavo įdomesnis, svarbesnis už literatūrą (panašiai prasitaria ir Vanda Juknaitė). Gal ir paskutinė karta Lietuvos rašytojų, kurie taip arti gyvenimo, kad joks „grynasis menas“ jų negali suvilioti.
Tylūs prisiminimai – turbūt tai jau 1970-ieji. Bet gal ir 1969-ieji. Pavasaris ir Sarbievijaus kieme, beržas jau žalias. Vilniaus universiteto literatų konkursas, žiuri komisija: Ieva Simonaitytė, Sigitas Geda, gal dar Jonas Graičiūnas. Profesorius Jurgis Lebedys (Lietuvių literatūros katedros vedėjas) įtraukia ir mane – jau aspirantę (doktorantę). Pirmosios vietos problema, Onutė Baliukonytė ir Marytė Kontrimaitė, kuri iš jų, abi atrodo stiprios, nors skirtingos, man labai patinka Marytės žemaitiškumas, kampuotumas, bet ir Onutė patinka. Galiausiai slaptas balsavimas – Marytei tenka pirmoji vieta, Onutei – antroji. Nusišypso viena kitai, gabiems vietos po saule užtenka.
Abi su šeimomis gyvename Karoliniškėse – dvi Marytės tamsios galvelės: Vega ir Justina. Mano sūnus, vis pakosintis. Dar žiema, šalta, Marytė atneša mažam ligoniui du didelius, nematyto grožio granato vaisius. Suprantu, kad iš Armėnijos.
Aš neužmiršau, Maryte. Ir eilėraščio „Aukštoji Žemaitija“ neužmiršau. Ačiū.
Daugelio Tave mylėjusių vardu tariu Tau – ačiū.
Verta gyventi, žmonės. Neužmirškime šito priesako.
Pasikliaudama giliausiomis Marytės Kontrimaitės nuojautomis, pakartoju: atsisveikino su šiuo pasauliu…
Ji pasitikėjo kitu pasauliu, turėjo Amžinybės viltį.
Parašė geros religinės lyrikos.
Negaliu jos atskirti nuo meilės lyrikos.
Arba nuo gyvojo gyvenimo.