Marijus Šidlauskas. „Karo laiškai“ karų laikais
2024 m. Nr. 12
Tomas Kačerauskas. Karo laiškai. I dalis. – Vilnius: Miško kelias, 2024. – 268 p.
2024-aisiais egzotiškoje leidykloje „Miško kelias“ išleistus Tomo Kačerausko „Karo laiškus“, turint galvoje dar numatomas antrąją ir trečiąją dalį, būtų galima pavadinti autoriaus opus magnus. Pagal sumanymo grandioziškumą (vien medžiagos rinkimas ir studijos užtruko apie penkiolika metų) šis darbas gretintinas su to paties autoriaus išverstu Martino Heideggerio veikalu „Sein und Zeit“ („Būtis ir laikas“, 2014), pareikalavusiu daugiau nei dešimtmečio parengiamojo darbo. Priminsime, kad šiaip jau T. Kačerauskas duoną valgo ne iš vertimų ar beletristikos (nors yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys) – jis profesionalus filosofas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, šešių monografijų autorius.
Lietuvoje laiškus iš karų zonos kol kas tik skaitome (neduokdie pakliūti ten, iš kur jie siunčiami), tačiau pasaulyje vilnijančios netikrumo, sumaišties, agresyvumo bangos pasiekia ir mus. Besidairydami kaltųjų turime pripažinti, kad karingo, bet buko pykčio pakanka ir mūsų pačių protuose bei sielose, tą patvirtintų gimtųjų feisbukų ekranėliuose smarkaujantis neapykantos etosas ir patosas – visų karų tėvas maitintojas. Tad nėra ko stebėtis, kad, švęsdami Immanuelio Kanto trijų šimtų metų sukaktį, jo amžinosios taikos viziją tegalėjome palydėti nebent rūškanu atodūsiu. T. Kačerauskas, kaip, tiesą sakant, ir I. Kantas, didelių utopinių svajų žmonijos ateities atžvilgiu nepuoselėja ir nesivaiko konjunktūrinio aktualumo. Rašytojas nukelia mus į XVII a. vidurio Lietuvą, vadinamuosius tvano ir didžiojo etmono Jonušo Radvilos laikus, imdamasis temos, kuri istoriškai dokumentuota ne lietuviškai, interpretuota dažniausiai contra lietuviškai, o lietuviškai rašiusių rašytojų iš esmės neliesta. Ir panyra į šią temą iš esmės, ūkiškai tariant, gruntaunai.
Tokios knygos reikalauja didžiulio parengiamojo darbo. Žvalgydamiesi nelietuviškos istoriografijos plotuose, čia galėtume prisiminti Alberto Kojalavičiaus-Vijūko 1651 m. išleistą veikalą „Apie 1648 ir 1649 metų žygius prieš Zaporožės kazokus“, kuriame apibūdinama pilietinio karo veiksmų Abiejų Tautų Respublikoje pradžia. Jėzuitas A. Kojalavičius, žinoma, kritiškai vertina visus prie kalvinizmo išplitimo prisidėjusius didikus, tarp jų ir Jonušą Radvilą. Šalia kalno kitų dokumentų, „Karo laiškų“ autorius rėmėsi Jonušo Radvilos laiškais ir Mikalojaus Kazimiero Šemetos poema „Reliacija apie Žemaitijos patekimą ir išėjimą iš švedų globos“ (lietuviškai 1994 m.), kur M. K. Šemeta prisiekinėja ištikimybę karaliui Jonui Kazimierui, smerkia Kėdainių sutartį ir vadina Jonušą Radvilą išdaviku, piešdamas jį kaip klastos ir veidmainystės įsikūnijimą. Kitaip nei susiklosčiusi istoriografinė tradicija, T. Kačerauskas pristato Jonušą Radvilą ne kaip išdaviką, o veikiau kaip pagarbos vertą Lietuvos valstybininką. Perskaičius „Karo laiškus“, kalbėti apie jį kaip apie menkystą parsidavėlį liežuvis jau nesiverčia. Pasirinktoji netradicinė perspektyva primena kitokį matymą, kurį savo „Tėvynės ieškojime“ įsivaizdavo Czesławas Miłoszas: „Galbūt į Kėdainių Radvilos politines ambicijas reikėtų pasižiūrėti kitaip, negu tai „Tvane“ padarė Sienkiewiczius, sujungęs magnato puikybę ir kalvinizmą, arba pamaldumo Dievo Motinai stoką, idant pateiktų atstumiantį išdaviko portretą“1.
Čia vertėtų prisiminti ir literatūrinį „Karo laiškų“ kontekstą – pirmiausia Henryko Sienkiewicziaus trilogiją „Ugnimi ir kalaviju“ (1884), „Tvanas“ (1886) ir „Ponas Volodijovskis“ (1888), ypač vidurinįjį veikalą, apie kurį kalba Cz. Miłoszas. Šiaip ar taip, T. Kačerausko knyga taip pat sumanyta kaip trilogijos pirmoji dalis. Tačiau polemizuoti su H. Sienkiewicziumi lietuvių autorius nesiruošia, nors… penktame skyriuje „Baltas žiponas“ figūruoja toks ne itin simpatingas vienoje Varšuvos smuklėje sutiktas ponas H. Sienkiewiczius, kuris Jonušą Radvilą išvadina triskart išdaviku. Vis dėlto knygoje nėra to sąskaitų suvedinėjimo azarto, būdingo mūsų tautinio atgimimo rašytojams, tarkim, Vincui Pietariui. Šis, žinia, savo istorinėje dramoje „Kova ties Žalgiriais“ pabrėžtinai siekė duoti atkirtį H. Sienkiewicziaus romanui „Kryžiuočiai“, kuriame, pasak V. Pietario, sumenkinamas kunigaikščio Vytauto vaidmuo, o lietuvių ir rusų kariai vaizduojami pernelyg tendencingai. Poleminiu atsakymu H. Sienkiewicziui iš esmės laikytinas ir V. Pietario istorinis romanas „Algimantas“ (1904) – pirmasis romano žanro pavyzdys lietuvių literatūroje. Vėlgi pakartotinai pažymėsime, kad į panašias polemikas ir kompensacinius svarstymus aptariamoji knyga nesileidžia – T. Kačerausko „Karo laiškų“ koncepcija ir intencijos visiškai kitos.
Bendrasis knygos sumanymas, medžiagos išdėstymas ir meninė kompozicija savaip atliepia anos gadynės dvasią, jos istorinių bei dvasinių įtampų dramatizmą. Vaizduojamų konfliktų ir įvykių istorinį foną sudaro Trisdešimties metų karą lydėjęs maras, Lietuvą pasiekęs 1652 m. ir niokojęs kraštą ne vienus metus, kultūroje – Baroko sankirtos su bręstančiomis Apšvietos idėjomis, religijoje – protestantizmo ir kontrreformacijos priešprieša, aukštojoje politikoje – Radvilų ir Sapiegų nesantaika, paaštrėjusi 1646 m. Kaip suvaldyti šią kunkuliuojančią medžiagą, stichišką XVII a. vidurio įvykių srautą paversti gyva politinių, socialinių, religinių, kultūrinių procesų arena, kuri taptų ir žmogiškų likimų kryžiavimosi bei išsipildymo, pergalių ir pralaimėjimų scena? Ir jeigu tai pavyksta (o panašu, kad taip ir yra), tai kokiu būdu ir priemonėmis?
Knygos visuma primena vieną Baroko autorių mėgtą retorinį principą, kurį pasitelkdavo ir A. Kojalavičius – tai perlų vėrinio (lot. margarita – perlas) naratyvų tipas, kai ant vieno pasakojimo siūlo suveriama margaspalvė įvykių ir faktų, didingų žygių ir išdavysčių, pokylių ir nuopuolių, nuogos tikrovės ir fantastiškų įsivaizdavimų pynė. Kaip kaleidoskope mirga daugybės karo teatro veikėjų (valdovų, etmonų, vaivadų, pakamorių, žirgininkų, sargybininkų, draugininkų) ir statistų-stebėtojų portretai, jų poelgiai bei komentarai, įskaitant pasakotojo šunį Pontą, suteikiantį bataliniam scenovaizdžiui psichologinės autentikos: „Ratu ar tiesiai – kaip mes judame žygiuodami į karą? O kaip judame mudu su Pontu, aprašinėdami eventus belli – tuos karo įvykius?“ (p. 117). Panašu, jog suvaldyti medžiagą padeda ir rašymo proceso savistaba, kuri paverčiama kūrybinio vyksmo sudedamąja dalimi. Kaip ir A. Kojalavičiaus atveju, išryškėja du pasakojimo modusai – mimetinis (mėgdžiojamasis) ir diegetinis (pasakojamasis), kur persidengia istorinė faktografija ir beletristinė išmonė, autentiška egodokumentika ir legendiniai folkloriniai pasakojimai, skvarbi analizė ir anekdotiniai inkliuzai. Šitaip vienas agoniškiausių mūsų istorijos laikotarpių pavirsta gyvu, įtraukiančiu vyksmu. Į mimetinį pasakojimą įterpti diegetinio naratyvo elementai šį vyksmą kaskart pagyvina ir paspalvina, o svarbiausiu judintoju tampa pasakotojas, priversdamas skaitytoją „persijunginėti“ iš istorinio būtojo į esamąjį pasakojimo laiką, hic et nunc situaciją.
Pasakotojo Aleksandro Ducke’o, škotų kartografo, mapa mundi braižytojo figūra ir jo profesija išplečiama iki apibendrinančio įvaizdžio. Aleksandras ne tik žemės matininkas-žemėlapių braižytojas, bet ir karo žemės matuotojas, dramatiškų įvykių liudininkas ir dalyvis, išbandęs įvairias puolimo bei atsitraukimo taktikas. Jis tampa ir veiksmų bei minčių eigos, žmonių gyvenimo plano braižytoju, faktiškuoju kuriamo erdvėlaikio demiurgu. Savotiška jo paralele galima laikyti ir Adamo Freitago, Kėdainių gimnazijos matematikos ir kartografijos mokytojo, taip pat karo architekto, personažą, papildantį šios profesijos archetipinį tūrį. Kita vertus, buitinė Aleksandro aplinka Upės dvarelyje, šeimyniniai santykiai ir intymesnės būsenos be vargo atpažįstamos ir mūsų laikų žmogui, o kai kurie jo samprotavimai tikrai yra ne kartografo, o filosofo profesijos vaisiai. Tad kam priklauso balsas, bylojantis mums iš „Karo laiškų“ puslapių? Tikroji knygos atsiradimo istorija tarsi atskleidžiama pratarmę atstojančiame „Vertėjo laiške“ – neva Aleksandro rankraštį, parašytą senąja vokiečių kalba, „vertėjas“, kuris yra ir universiteto profesorius, atrado apleistoje tėvų sodybos palėpėje ir jį išvertė, padaręs tik keletą techninių originalo pakeitimų, t. y. sugalvojęs pavadinimus dešimčiai teksto dalių ir sunumeravęs puslapius (ši istorijos istorijoje versija mažumėlę primena Jano Potockio, parašiusio knygą „Rankraštis, rastas Saragosoje“, autofikcines mistifikacijas ir mums įdomią detalę – J. Potockis studijavo karo inžinerijos akademijoje, turėjo karininko laipsnį ir dalyvavo karo veiksmuose, persekiodamas Šiaurės Afrikos piratus).
Pavadinimu koduojamas kompozicinis principas – laiškų dėlionė – yra ne lengvinanti, o veikiau sunkinanti aplinkybė, nes neatleidžia nuo visumos vidinio rišlumo būtinybės (kitaip tekstų suma netaptų kūriniu). Vis dėlto autorius randa išradingą būdą šiam uždaviniui išspręsti, horizontalųjį pasakojimo lygmenį kaskart pastiprindamas vertikaliuoju. Pastarajam priklausytų figūratyvumas, intertekstualumas, ontologiniai stabtelėjimai, tokie klausimai kaip ar įmanoma historia allegorica?, kaip drįsti atvaizduoti visumą, tarsi būtum Dievas, matantis actiones skirtingose vietose?, kaip išsigydyti nuo savo istorijos? ir pan. O po tokių filosofinių galvosūkių jau laikas stabtelėti ties bene svarbiausiu naratyviniu sprendimu, pačiame tekste įvardijamu kaip pasakojimo praetextum – tai lošimas kortomis arba kauliukais karo stovykloje prie Minsko, kur lošiama iš istorijų, padedančių stumti grėsmingai sustojusį laiką.
Pasakojamoji istorija kaip ribinės situacijos įveika literatūros istorijoje žinoma seniai („Tūkstančio ir vienos nakties“ Šecherezados metodas, Giovanni Boccaccio „Dekameronas“), o žaidimo, homo ludens archetipas kultivuojamas nuo Antikos laikų. Naujųjų laikų kultūroje jis apmąstytas tokių filosofų kaip I. Kantas, Friedrichas Schilleris, Johanas Huizinga ir kt. Akivaizdu, jog žaidybiškumas padeda sukurti rašymo ir skaitymo mėgavimosi erdvę, tą patvirtintų tokie XX a. intelektualiosios prozos perliukai kaip Hermanno Hessės „Stiklo karoliukų žaidimas“ ar Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“, o mūsų pagairėje – Gintaro Beresnevičiaus tekstai. Apie T. Kačerausko gyslelę pasinaudoti sub specie ludi galimybėmis liudija ne tik žaidimas perkeltinėmis reikšmėmis ir asociacijomis, bet ir gebėjimas koncentriniais ratais platinti prasmių lauką, susieti fizinį ir metafizinį, realų istorinį ir fikcinį pasakojimo planus. Įvardijęs temą ar motyvą, pasakotojas nepaleidžia jo per visą skyrių, o pagrindinių temų ataudai švytuoja visame knygos audinyje kaip textum sąryšingumo mazgai. Autorius įsigudrina netgi šelmiškai užšifruoti savo pavardę – juk pasakotojo pavardė Aleksandras Ducke, o angliškai duck – antis, o lenkiškai antinas – kaczor, tad ką čia dar bekačerauskinti… Panašūs autofikciniai žaidimai nuotaikingai paspalvina žaidimą kauliukais, kuris įdarbinamas visais frontais – tai ir siužeto varomoji jėga, ir pasakojimo fonas bei stilistinis leitmotyvas, ir struktūruojanti parabolė, įprasminanti amžiną mirties ir gyvybės dramą (plg.: „Ar mes nelošiame kauliukais su giltine dėl kiekvienos mums duotos dienos?“, citata iš trečio skyriaus, atitinkamai pavadinto „Katė ir pelė“, p. 65).
Šalia amžinų būtiškųjų klausimų autoriui tenka spręsti ir nelengvus kalbinius uždavinius, su kuriais turi vargo ir prasisiekę šio prozos baro pirmūnai (plg. Kristinos Sabaliauskaitės romanų dialogus). Pirmiausia – sukurti iliuziją, kad personažai kalba savo amžiaus kalba (šį uždavinį kiek palengvina aplinkybė, jog šiuo atveju personažai dažniau yra ne kalbėtojai, o laiškų rašytojai). Manyčiau, jog apskritai su istorinės prozos kalbiniais iššūkiais susidorojama pakankamai sėkmingai. Regis, šis autorius turi patikimą būdą panašioms užduotims spręsti (nors galutinai jų išspręsti negali joks mirtingasis), sakyčiau, lemtą humanitaro dovaną – tai kalbinė klausa, įgimta ir išugdyta, neleidžianti užsimiršti, gėrėtis asmenine oratoryste ir pilstyti iš tuščio į kiaurą. Negana to, justi filosofinis autoriaus rūpestis, kaip kalba išreikšti, pasiekti tai, kas yra anapus kalbos, kas slypi kultūrinės užmaršties ar egzistencinės tylos zonoje (šią problemą T. Kačerauskas originaliai kėlė ir savo studijoje „Filosofinė poetika“). Narplioti natūralios tuometės kalbinės raiškos klausimus žymiu mastu padeda lotynizmų ir apskritai svetimžodžių vartojimas, nors techniškai tai nėra paprasta – čia prireikia ir nuoseklumo (kada pateikti vertimą, kada ne), ir skonio, ir saiko. Kartais tų „svetimkūnių“ tirštoka, ir bukštesnis skaitytojas gali pasimesti tarp lipkų ir strelcų, puškų ir puškorių, čelobitnų ir prostkos. Kadaise Simonas Daukantas, naudodamasis šnekamosios kalbos ištekliais, perpasakodamas A. Kojalavičių jį lietuvino, tarkim, vietoj militari habitu (kario drabužiais) vartojo nuometuose suvyturtą. T. Kačerausko, integruojančio svetimkalbius intarpus į lietuvišką tekstą, atvirkštinis siekis ne ką lengvesnis, ir čia galutinis pro et contra balansas veikiausiai paaiškės tik užbaigus visą trilogiją. O dėl kalbinių žaidimų, vėlgi pridurtinas gebėjimas išgaubti prasmes, žaisti polisemijos galimybėmis (upė, tvanas, vestuvės akyse tampa tropais, kataloginiai išskaičiavimai – būties apsto ir įvairovės ženklais), suokalbiškai šypsotis pro ūsą. Stilistinį raumenį parodo kad ir tokia Lojevo mūšio scena: „Du Lietuvos šlėktos: Kričevskis su peršauta galva po kaire akimi, o Šapka su Eigirdo patrankos sviedinio nutraukta koja – abu be kepurių, net ir Šapka“ (p. 114).
Atskirai nekalbėdami apie „Karo laiškų“ aktualumą (jis akivaizdus), atkreipsime dėmesį tik į vieną galimą paralelę: ar jo malonybės karaliaus Jono Kazimiero ir didžiojo etmono Jonušo Radvilos priešprieša neprimena chroniškų mūsų prezidentūros ir vykdomosios valdžios nekalbadienių? O įvertinant šios knygos europietiškumą, pažintinę (ypač ją – tarkim, apie Šklovo, Lojevo ar Šepelevičių mūšius ji pasako daugiau, nei mūsų istorikai ir karo ekspertai kartu sudėjus) bei meninę vertę šis tas pasakytina ir apie jos recepcijos lietuviškuosius ypatumus. Stebėjimai rodo, kad lietuvių istorikų ši knyga nesudomino. Nesudomino ir išmaniosios visuomenės, mat veikalas neturi rinkodarinių ar šoumenui būdingų koturnų. Išties, tenka pripažinti, kad potraukio š. menui „Karo laiškų“ autorius tikrai neturi. Taip jau išeina, kad tikruosius šio autoriaus polinkius ir vertę kol kas geriau permano tie, kurie T. Kačerausko knygą „Kūrybos visuomenė“ išsivertė į anglų, vokiečių, o dabar verčia į kinų kalbą.
„Karo laiškai“ savo turiniu, koncepcija ir stilistika primena ir įtikina, kad esame pasaulio geopolitinio ir geokultūrinio žemėlapio, mapa mundi, dalis. Ir, kaip rodo tarptautinio indeksavimo duomenys, ne pati vargingiausia ar nelaimingiausia. O kalbą apie šią knygą galima užbaigti trumpai drūtai – tai tiesiog provincijos kompleksų atsikračiusi, intelektualiai intriguojanti ir stilistiškai sodri proza. Sveikai ambicinga ir kompetentinga literatūra, kuri, tikėtina, paskatins ne tik istoriosofinius, bet ir kultūrosofinius XVII a. tyrimus, o praplėsdama literatūrinės vaizduotės horizontus pagyvins ir meninių ieškojimų azartą. Beje, šitas žodis kilęs iš arabų kalbos az zahr ir reiškia žaidimą kauliukais.
1 Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas / vertė Algis Kalėda. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 39.