2021 m. Nr. 4

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė, kurios rinko Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Gintarė Bernotienė. Tekstai su speneliais

Prisėdus prie kasmet Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų renkamo kūrybiškiausių per metus išėjusių knygų dvyliktuko, iš prozos be išlygų vertas pasirodė tik Undinės Radzevičiūtės romanas „Grožio ir blogio biblioteka“, kurį skaitant įkišti trigrašį nebuvo kaip ir dėl ko – viskas tikslu, apgalvota ir dozuota it milteliai, nuo kurių pasigirsta valkirijos. Šio romano inspiruota, 2020-aisiais išleistose knygose ėmiau žvalgytis tų neginčytinų individualumo įrodymų, tų tekstų su speneliais, pagal kuriuos būtų atpažįstama stiliaus meistrystė ir išskirtinumu abejoti neleidžiančios kūno signatūros – it U. Radzevičiūtės aprašomos Walterio Schulzo bibliotekos egzempliorių, įrištų žmogaus oda.

Kitaip nei tikėjausi, Sauliaus Šaltenio romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ vertė stabčioti ir klausti, kas gi nutiko patyrusio autoriaus sakiniui, kodėl klumpa greitai slystančio pasakojimo ritmas, o elementarios skyrybos klaidos išblaško taip, kad svarbiau tampa suvokti tekstą, nei juo mėgautis. Deja, deramo redagavimo stinga ne vienai šių metų knygai. „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, kaip ir Vaivos Rykštaitės romanas „Lizos butas“, Jurgos Tumasonytės romanas „Remontas“, Rimanto Kmitos romanas „Remyga“, pasakoja apie Nepriklausomybės tapsmo laiką, ir visi yra panašūs dėl buitiškumo perviršio. Ypač keista tai aptikti S. Šaltenio romane: kvapą gniaužiantys, pakilesnio rakurso jo „Pokalbiai prieš aušrą“, matyt, bus nutolę negrįžtamai. Autorius užburtas meilės istorijos, kuri pasakojama lyg dėl įtampos stingant kvapo, šuoliuojančiais sakiniais. Dviejų kultūrų susidūrimas egzotizuotas, svetimšalės akimis regima to laiko suirutė, stygius, ir veikimo, kad išliktum, būdai panėši į balkanietišką komediją, – šis destabilizuotas pasaulis su visomis socialinėmis problemomis veikiausiai yra būtos tikrovės įspūdis.

Kas kita J. Tumasonytės romanas, kuriame žmonių susvetimėjimo ir atsiribojimo vaizdavimas nepakyla aukščiau vartotojiškos psichologijos, prekinių santykių, virtuvinių tipažų. Veik identiška yra ir V. Rykštaitės romano tematika, tačiau jos kūrinys brandesnis. Abiejuose daug dėmesio skirta žmonių santykius gožiančiai standartizuotai gerovei, veržimosi iš uniformuoto sovietinio gyvenimo energijai, virstančiai neskoningu materialiosios ir popkultūros kultu, nykiais būtiškais horizontais. Ir ankstesnių metų pasakojimuose apie laikotarpį po Nepriklausomybės atkūrimo (Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, 2019, Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“, 2018) infantilusis refleksijos akiratis rodė ir pakrikusią šeimos instituto būklę, ir vertybių krizę, autoritetų stoką bei sąmyšį naujausios istorijos akivaizdoje. Beje, iškovota laisvė kaip negatyvi patirtis ar problemų mazgas yra fiksuota ir vyresnių rašytojų apmąstymuose (pavyzdžiui, Marcelijaus Martinaičio eseistiniuose užrašuose „Tylintys tekstai. Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio“, 2006).

Daugiausiai dėmesio Nepriklausomybės virsmui skirta R. Kmitos romane: čia girdime liaudies balsą, paminėti svarbiausi lūžiniai įvykiai, istorija parodoma ne tik kaip stiprybės, bet ir kaip didžiausio pažeidžiamumo šaltinis, o kolektyvinė ir asmeninė atmintys vaizduojamos kaip neatremiamos varos. Lokali istorija yra aikštelė, kurioje kolektyvinės savimonės pokyčiai observuojami atskleidžiant žmones saistančias gijas. Romano protagonistas – žmogus be savos atminties, iš vaiknamio, atitarnavęs Afganistane. Jo žiūros taškas (pažeidžiamo, gana žemo socialinio sluoksnio atstovo) istorijai teikia tokio primityvumo, kuris turi potencijos virsti apibendrinimu. Realiame ir mistiniame Šiaulių kraštovaizdyje veikiantis Remyga yra kultūrinis herojus, jo persikūnijimas vilkolakiu žymi ne tik kovą už teisingumą, bet ir autsaiderio konfliktą dėl vietos bendruomenėje. Romane išskanduoti sociumui reikšmingi dalykai nenauji, tik apčiuopiamiau sutelkti be didelių iliuzijų, kad tai gali ką nors keisti. Nors knygos finale visos pastangos reziumuojamos tarsi bevaisės, svarbesnis yra pats į kolektyvinę atmintį grąžinamų pasakojimų iškalbėjimas – lyg požeminės Rūdės valymas, kuriam ryžtasi Remyga.

Kodėl kartėlį dėl pralaimėtų pokario laisvės kovų yra nustelbusi anemiška indiferencija, romane „Pro rūdijančią naktį“ nagrinėja Renata Šerelytė. Labiau nei atkurti paskutinio partizano Antano Kraujelio portretą ji siekia perteikti laikotarpio, apimančio ir laiką po jo mirties, atmosferą, Aukštaitijos miestelį užplūdusios baimės, nykumos, nužmogėjimo ir beprasmybės slėgį, pažįstamą iš kitų jos romanų. Skirtingų epochų augintiniai – Kraujelis-Siaubūnas ir apie 1970-uosius gimusi pamestinukė Adelė – romane atsiskleidžia iš jų rašomų dienoraščių. Ir Antano, ir pamestinukės Adelės pasakojimuose ryškūs ironijos akcentai; abiejų lūpose skambantys tarybiniai lozungai ir propagandinės klišės verčia abejoti pasakotojo balso savitumu, t. y. visur viršų ima niveliuojantis autorės tonas, lemiantis psichologinio įtikinamumo ir pasakojimų individualumo nuostolį, kai, pavyzdžiui, dvylikametės balsu svarstoma apie dėdžių: „Tokie <…> tinka manifestacijoms per valstybines šventes ir vajams, skirtiems metalo laužo ir makulatūros rinkimams šviesiai tėvynės ateičiai užtikrinti“ (p. 57). Epizodiškam, nelinijiniam ir dinamiškam pasakojimui sukurti R. Šerelytė renkasi ne nuoseklaus dėstymo, o raiškių fragmentų jungimo būdą, iš skaitytojo reikalaujantį atidos. Rašyti apie pokario kovas, kai ir dalyvių egodokumentika jau nebėra naujiena, yra nelengva. Gal todėl autorė labiau susitelkia į įvykių, o ne išgyvenimų vaizdavimą (ko įprastai lauktume iš dienoraščių), atskleidžia bravūrišką, netgi rizikingai komišką Siaubūno prigimtį. Subtiliu punktyru pažymėtas momentas, kai paaiškėja, jog mergaitę – tikrą socializmo „produktą“ – auginusi močiutė buvo Kraujelio ryšininkė. R. Šerelytė neprikišamai sugestijuoja, jog tikrosios giminės istorijos nutylėjimas ne apsaugo šeimą, bet tampa tolesnio jos degradavimo priežastimi.

Nuo R. Šerelytės atkuriamos visuotinio gėrimo atmosferos nedaug nutolę kone pusė Juozo Šikšnelio trumposios prozos rinkinio „Būsenos“ vaizdų, kuriuose to gėrimo šaknys vienaip ar kitaip yra susmigusios į sovietinę epochą. Į tradicinį pasakojimą, plėtojamą neskubriai, su peizažais, pabrėžiant lėtą provincijos gyvenimo tempą ir jo vangiai kintančias etines normas, įsilieja dar sugebantis nuosmukiu stebėtis pasakotojo balsas, primenantis neviltingos Romualdo Granausko prozos aitrumą. Trumpuose vaizdeliuose J. Šikšnelis kartais pasiekia daugiareikšmių neįkyrių apibendrinimų (tėvo kapo duobė ir sūnaus gėrimo – oro duobė), palieka lašą paslaptingumo. Pernelyg buitinės scenos išraiškios, aprašomi personažai gluminančiai primityvūs. Ten, kur J. Šikšnelis atsispiria polinkiui daugžodžiauti ir dėtis šmaikščiu, jo stebėtoji tikrovė dvelkteli Vido Morkūno „Pakeleivingųjų stočių“ nykuma.

Skaitant poezijos knygas tekstų su speneliais paieškos nebuvo iš anksto prognozuojamos.
Beveik kasmet konstatuojamą kokybinį lietuvių poezijos pranašumą prieš prozą šįmet paliudijo išėjusios eilinės aukštos prabos kalbos klasikų knygos – Antano A. Jonyno „Naujieji sonetai“, Aido Marčėno „Nieko nebus: eilėraščiai su gegute“, paskutinysis Kęstučio Navako rinkinys „Šeši šeši“. A. A. Jonyno meistrystė sonetuose leidžia įsikurti bet kokiai temai ir, kaip įprasta, suderina prakilnumo ir lengvo atsainumo registrus. Ironijos sprūdžiai – tarsi susikibę už parankių vaikščiotų Henrikas Radauskas ir Juozas Erlickas. Imponuoja nereformuota poetinė kokybė – pasigėrėtini prozodija ir garsaraštis, subtilios kultūrinės užuominos, įaustos metrų citatos ir autoriaus humoras („tik uždarysiu žvirblius daržinėj / ir tuoj ateisiu“, p. 33).

A. Marčėno eilėraščiuose, tose, regis, kasdieniškose sankalbose, gaudžia plejados balsai. Pagal rangą – nuo Dievo, angelų, savos ir kitų kultūrų bei poezijos šventųjų iki kalbiųjų efemerijų-eilėraščių. (Ne)reikšmingumas, kurį žaisdamas tyrinėja A. Marčėnas, gražiai įsigauna į eilėraščius ir byloja atvirkščią tiesą – apie „grožį / pasaulių, nepaneigiamą tikrumą / gyvenimų tarsi akimirkų“ (p. 111). Trukmę labiau nei tarpus ar tuštumas medituojantis A. Marčėnas prisisiekia įspūdingos perspektyvos – „tyla, / o pro tylą – / žvaigždynai“ (p. 95). Rytietiškas dualizmas, „viena vertus – kita vertus“ principas, A. Marčėno naudotas taip dažnai, kad net tapęs atpažįstamu ženklu, įsikūnija glosolališka eilute – „tartum arta, atarta, akėta ir atakėta“ (p. 71), o kalbos nuotykis nesyk imasi iš minimalaus paradigminio pokyčio – vieno garso, vienos kalbos dalies (eil. „Outro: gegutė“, p. 147), vienos gramatinės kategorijos (eil. „Himnas“, p. 11).

K. Navako žaidybinės nuostatos, įkūnytos gyvenime, tęsiamos ir rinkinyje „Šeši šeši“. Autorinė knygos kompozicija primena, kad joje žaidžiama griežtai laikantis sugalvotų taisyklių – tai liudija autoriaus nuotrauka naminiu samurajaus kimono, efektingai nukandamos eilėraščių frazės, paskutinysis vizualusis eilėraštis – ir Kazimiro Malevičiaus juodo kvadrato parafrazė, ir paskutinio taško atitikmuo, ir karsto antvožo užuomina. Estetistinio sąlygiškumo, nežabotos fantazijos ir mirties nuojautos valdomame rinkinyje patiriama ir sukurtoji tikrovės yra lygiavertės, o subjektyvumo riba – paslanki. Staigus pokytis iš nebūties į gyvenimą (ir atvirkščiai) įvaizdintas kaip spragtelėjimas pirštais, tai – mirksnis, per kurį patirties skivytai – skiemenys išsikristalizuoja reikšminiu sakinio vienetu, prasmingu ir čia pat sueižinčiu pasauliu. Daugialypiame tikrovės (būtos, rašomos, skaitytos, įsivaizduojamos, sapnuotos) ir kultūros ženklų santirštyje K. Navakas subjekto būtį ar mirtį regi kaip dar vieną artefaktą, atsitiktinai susidėstančios mozaikos detalę, paklūstančią pirmyn ir atgal srūvančio gyvenimo tėkmei. Artėjančio išsikūnijimo akivaizdoje, prieš virsdamas strazdo plunksna ir vėju, nudraskančiu „venas nuo tavo plaštakų“ (p. 26), jis stojiškai pasitiki „pagalvoto gyvenimo“, to spragtelėjimo pirštais, galia.

Tęsdamas ankstesnių savo rinkinių temas ir tonacijas Vladas Braziūnas „Vilniaus heteroglosijoje“ seka, kaip gilioji jo atmintis, priklausymas šiaurės Lietuvos substratui aidi jo pasirinktame Vilniuje. Gamtameldiška prigimtis pasirodo esanti neįveikiamas pagrindas, istorinėmis aplinkybėmis atlaikantis kibirkščiuojančius kultūrų susikirtimus (eil. „Balso klostės“). Vyrauja klasikinės formos eilėraščiai, pasitaiko užtamsinto kalbėjimo. Įsimena meistriškai, garsynu į eilėraštį įlydyta citata – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sakinys apie dzūkų giesmes (p. 23), Anykščių krašto šviesuoliams skirti eilėraščiai, iš vaizdinės pagavos kilęs, ilgesingas ir intymus eilėraštis apie gervių sparnų lieptus. Be sąskambingo garsyno, V. Braziūno poetinių priemonių arsenalu yra tapusios folkloro nuotrupos, situacijos ir vaizdiniai – taip eilėraštyje „Belaukiant palšojo peslio“ liaudies dainų fragmentais jis prisilyti prie žuvusiųjų atminties ir gedėjimą išskaidrinančio jų mirties prasmingumo pajutimo (p. 56).

„Ežerožemė“ yra didelės apimties Tomo S. Butkaus (architekto urbanisto, leidėjo, poeto) projektas, kuriame tai, kas susiję su žeme, jis įtraukia į įvairius prasmės formavimo lygmenis, realizuodamas, pavadinčiau, naujojo žemės meno idėją eilėraščiu ir greta publikuojamu vaizdu pasiekti tam tikrą vietos, su kuria yra susijęs poetinis išgyvenimas, dvasią ar pulsaciją – vietoraštį. T. S. Butkui landšaftas yra daugelio eilėraščių meditacijos objektas, iš kurio jis išgvildena „kolektyvin[es] kraštovaizdžio statybose apgyvendinto sociumo užmaršt[is]“ (p. 187), stalkeriškos zonos spengsmą, tuštumos būtiškus krebždesius, šviesos plūsmą ir atsitraukimą, fiksuojamus su fotografo atida. Ir be tekstų, tik kaip albumas vartoma knyga transliuoja postindustrinę nykumą, dehumanizuotų kraštovaizdžių šaltį ir autoriaus pozicijas – suspenduotą sentimentalumą, ironiją, žaidybiškumą. T. S. Butkaus vaizduotė jautri nebūties pagavoms, mirėlynų zonoms, blausumoms, reiškinių atvirkštumui, miglotiems pavidalams – suvokimo režimui, jau įsitvirtinusiam šiuolaikinėje lietuvių poezijoje. Poezijoje išryškėja stiprus deformavimo postūmis, posthumanistinės būklės patirtį ir kritiką perduoda tie knygos eilėraščiai, kuriuose, pateikiant kondensuotai, „aš“ kaip sau pakankama ir save generuojanti struktūra supermarketo mišiose sutinka barbes ir Kristų. Vis dėlto dekonstrukcinė potencija nėra pagrindinis rinkinio bruožas, poetinio diapazono unikalumas matyti iš šiame konceptualiame rinkinyje išsitenkančių skirtingiausių registrų – nuo konkrečiosios poezijos iki intymiosios lyrikos, nuo viešosios politinės iki asmeninės erdvės, nuo avangardistinės raiškos iki jautrios seneliui skirtos poemos.

Rimvydas Stankevičius rinkinyje „Kiaurai kūnus“ toliau gilinasi į dvasių, vėlių ir žmonių santykį, vaizduojasi kiaurai smelkiantį gyvybės srautą, kuriame išbūnama ir be kūno. Vietoje nenuilstančių anapusybės kovotojų Valhalos karių šiame rinkinyje iškyla genties, vietoje kūnų dėvinčios vilkus, vaizdinys. Tai kūnus apleidusių ar jų neturėjusių sielų draugija, kurios neprislegia net vilktakystė, pavidalų keitimas ar įsikūnijimas kaskart vis kitu. Tai ir savęs, keliaujančio „svetimais patirčių valakais“ (p. 52), priskyrimas bendrų būsenų erdvei, kurioje susitinka „pomirtinio pasaulio naujokai“. R. Stankevičius šį nepažinų pasaulį atskleidžia iš išorės – kaip kitų, ir iš vidaus, per save, subtiliai prabyla apie psichines patirtis, iš liguistos vaiduoklio būklės išgvildendamas ir pozityvumo – neišnyksiančio bendrumo garantiją. Pasiekęs didelio vidinio intensyvumo ir įtaigos, R. Stankevičius dramatizmą vis dėlto suvaldo, – ir tai rinkinyje patraukliausia.

Vytauto Rubavičiaus rinkinyje „Smilgos šešėlis: vidurnaktis“, pasirodančiame po penkiolikos metų pertraukos, apstu kalbos, jos ekvilibristikos ir naujadarų. Epiškuose pasakojimuose užgriebta daugybė tikroviškų detalių – sprogdinantis meilės juslumas, hipiška jaunystė, mirę bičiuliai, draugystė su lenkų ir latvių poetais, istorijos atodangos (eil. „Iš tankmės“, „Pokario varpelis“, ciklas „Okupacija“). Aprašymų tirštis kai kada perteklinis, jam atsvarą sudaro atskirai sutelkti glaustaformiai eilėraščiai ir kasdienybę nusmelkiantys estetiniai atsivėrimai.

Mantas Balakauskas antrajame taupios raiškos ir autentiško kalbėjimo rinkinyje „Apmaudas“ stengiasi suprasti, kodėl kartai, neturinčiai „jokios tragiškos praeities“, formuojasi pasaulio grėslumo ir svetimumo pojūtis. Santvarkų kaitą lydėjęs mentaliteto pokytis sugebėjimą būti pranašesniu iškėlė kaip išlikimo garantą, tačiau ir individualumo gintis pasirodo besanti tuščia pergalė, naikinanti žmonių ryšio pagrindą – nuoširdumą, kvestionuojanti ryšio galimybę. Vidines būsenas M. Balakauskas analizuoja socialinių normų fone, vis ryškiau prasišviečiant beiliuzinei vienatvei.

Taip pat antrajame Tomo Vyšniausko rinkinyje „Invazinės rūšys“ ženklus avangardiškas dygumas, veikimas žeidžiant, paradoksalus atvirkštumas. Eilėraščiuose tipinės šiuolaikybės technologijų funkcijos, kultūros šablonai, kalbos automatika autentiškam reagavimui palieka ribotą erdvę, todėl dažna ironija, kuria kliaudamasis T. Vyšniauskas link autorinių ištarčių išlaviruoja pro sudėtingų vaizdinių pakopas ir – kartais – balastą.

Dainiaus Dirgėlos rinkinys „2D ir kiti formatai“ yra ketvirtoji jo knyga. Tai poezija be įtampos, išbalansuojančių pasekmių, lengvam skaitymui, sukibusi su praktiniu gyvenimu, gražiai sentimentali. Ir taip galėtų būti, jei vietomis nekliūtų vidutiniškumas, su kuriuo D. Dirgėla nesėkmingai grumiasi žongliruodamas kasdienybės šlaku – reklamos šūkiais, kompiuterio mygtukų funkcijomis ir kitomis parinktimis, pagal kurias pats užleidi teisę formuoti tavo gyvenimą. Į gilesnį srautą grąžina poetams skirti eilėraščiai, pagauta gražaus erotiškumo (eil. „lytys“), o šmaikštumas rinkinyje skleidžiasi kaip nesubrendusi ironija.

Ironijos netrūksta Tomo Petrulio rinkinyje „Sterili“, kuriame revizuota daugelis standartų. Peržaidimas, parodijavimas čia nutaikyti į pastoviąsias kultūros reikšmes, ir, jei žaisme dar vadinčiau devalvuojamą eiliavimo principą ir filosofinio diskurso stilizavimą, kitos peršamos rinkinio teigiamybės kvestionuotinos – pavyzdžiui, ar skelbiamas kalbos gyvybės atnaujinimas per reikšmių fliuktuaciją ir dekonstrukciją yra kas daugiau nei licencija nevaržomai mėgautis apsimestiniu infantilumu, cinizmu, pornografine vaizduote?

Iš šių metų poezijos rinkinių didžiausia prieštara T. Petrulio estetikai yra Indrės Valantinaitės eilėraščiai, išsiskiriantys iš esmės kitokia poetinės kalbos samprata ir pasirinkta laikysena. I. Valantinaitės stiprybė – apie meilę kalbėti su tokiu švelnumu ir tikėjimą spinduliuojančia kantrybe, kad šio trapios pasakiškos harmonijos įspūdžio neišardo ir nujaučiama kančia. Rinkinys „Apsisiautusios saule“ – stipraus teigimo ir buvimo džiaugsmo knyga („išteku už pasaulio šio“, p. 61); malonumas nėra suvokiamas kaip šventumo priešybė, o prakilnumas krečiamas kurtuazinės įtampos (eil. „Karališkas alkis“). Savo eilėraščius I. Valantinaitė užrašo ant aukštojo stiliaus ruošinių („žodynas – R. M. Rilkės tomelis“, p. 79), tam subordinuoja ir vaizdiniją, kuri nujaučiamą inkrustavimo dirbtinumą vis dėlto apdovanoja autentiška išraiška („Idant manimi būtų / Išsiuvinėjami žiedlapiai / Šviesos altoriui“, p. 47).

Jolantos Sereikaitės rinkinys „Mėlynos musmirės“ gebėjimu aprašyti šventybę artimas I. Valantinaitės knygai. Čia esama kažkokių patvarių atsparų ir žvilgsnio platumo. Minimos tauriosios medžiagos ir slaptosios technikos iškyla kaip atsvara plokščiam šiandieniam reklamos pasauliui ir kuria istoriškumo, kultūros gelmės nuojautą; kaip dailininkė ir subtili meno vertintoja ji išvengia svetimų ir klišinių formuluočių, nors kai kada vaizdinis tirštis nustelbia minties grynumą, o kultūrinis anturažas atrodo savitikslis. Yra puikių bažnyčioms, vienuolynams skirtų eilėraščių, esama juslumo ir praeinamybės jutimo, laiko, branginančio dabarties „sutelkto buvimo kuždesį“ (p. 78) ir nebūties atmintį „lyg kaligrafišką eilutę iš psalmės“ (p. 65), pajautų.

Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“ – jautri ir asmeniška išlydėjimo ir meilės knyga. Prie gniuždančių dalykų ji prisiliečia santūriai, be lašo dirbtinumo, ir šis nuogumas yra esminė rinkinio poetiškumo sąlyga. D. Zelčiūtė apčiuopia tą apleistumo momentą, kai suvoki tesąs didelei jėgai paklūstąs aktorius, nusilenkiantis miesto scenoje vėjui atvėrus dangų. Kančios kasdienybėje ir mirties akivaizdoje apsinuoginus gyvenimui, bendravimo epizodai tampa ženkliški, skaudžios patirties fone nušvinta net ir švelnus humoras („laukiu įbedus akis į sieną / užtrukai / išėjai / į literatūros muziejų / negi ir pasiliksi“, p. 15). Ryšio jutimas („Šviesoje tavo žvilgsnis / saugo ką bedaryčiau“, p. 72), sugebėjimas dėkoti už tai, kas kartu išgyventa, daro šią knygą šviesią, gyvastingą.

Nemaža dalis Erikos Drungytės rinkinio „Kalnas ir miestas“ eilėraščių susijusi su Kaunu, jo panoramomis, bičiulių menininkų ratu. Dedikacijose jiems miesto legendos, kultūros vyksmas įgauna jaukias asmeniškas formas. Pastebimai pakitusi E. Drungytės poetika (ilgi sakinių periodai, rami konstatuojanti intonacija, tezinės eilėraščių pabaigos, pasigirstantis įsakmumas), jeigu nėra tik imitavimas, lyg nurodo atsiradus žinojimą, galbūt – apie savo kartos gyvenimu pamatuojamą būties vientisumą.

Debiutinis Ievos Toleikytės poezijos rinkinys „Raudonas slidus rūmas“ yra intymaus, į save orientuoto kalbėjimo. Atidžiai žvelgiama į savąjį kūną ir į kitokią gyvastį, labiau nei žmonių socialiniai santykiai šildo bioetinis sąmoningumas. I. Toleikytė tiesiogiai ir detaliai aprašo kasdienoje nutinkančius praregėjimus – smulkios gyvybės vešėjimą, paneriuose lyg amžinybės tekėjimas atsiskleidžiantį upės sruvimą, erdvės begalybę, geriausiai juntamą paviršiun iškilusio kurmio („nuo erdvės, įsirėmusios kailin, / kurmiui muša širdis“, p. 55). Patraukia intelektuali introspekcija, autoironija, kūniškai įgilinančio patirtis juslumo ir grynojo matymo derinys.

Trapi pajauta mūsų čia niekad nebuvo, užfiksuota debiutinio Lauros Kromalcaitės rinkinio pavadinime, knygoje skleidžiasi grasiais pavidalais – vienišumo, izoliavimosi, šešėlinės būties. Savasties destabilizacija, virtimas gyvūnais perteikia santykio su savimi ir bendruomene pokytį, tačiau neatskleidžia šio virsmo priežasties. Subtilus kiek romantinis nebūties jutimas, ryškinamas rinkinyje, transformuojasi į nuasmenėjimą, primena R. Stankevičiaus poezijos esinius be kūno, o ryšys tarp žmonių neįmanomas dėl nejautros, pikto uždarumo, ir blogiausia, kad šis vaizduojamas susvetimėjimas atrodo forsuotas, dirbtinis, manieringas.

Šių metų knygos signalizuoja, kad desocializacija, nuasmenėjimas tampa didžiumą jaunųjų poetų jungiančia atsako į pasaulį išraiška, verčiančia atsigręžti į U. Radzevičiūtės romane užmintą kūno kaip vienintelio, nesuklastojamo, turinio ir išorės vienovę išsaugojusio egzemplioriaus klausimą. Žinia, tokiu atveju speneliai, širdies (kaip I. Toleikytės rinkinio atsklandose) ar dantų rentgenograma (kaip M. Balakausko rinkinio „Apmaudas“ viršelyje) tampa itin aktualūs (at)pažįstant autorių.

Donata Mitaitė

Praėjusių metų istorijos ir romansai

Kaip naujajame eilėraščių rinkinyje „Nieko nebus“ rašo Aidas Marčėnas, „varvėjo metai bėgo nosis / rimavos gnosis ir agnosis“ (p. 58). Jau visos trys šimtai šešiasdešimt penkios metų dienos išvarvėjo nuo to laiko, kai pernai rašiau tokią pat knygų apžvalgą, ir tik viena dabar yra pastovu – pandemija, karantinas. Per praėjusius metus prisipirkau akademinių knygų, nebūtinai lietuviškų, apie istoriją ir atmintį: Aurimo Švedo, Nikolajaus Epple, Aleidos Assmann, Svetlanos Boim ir kitų. Pas mus nuolat vyksta atminties karai, tai šiuolaikinį požiūrį į istorijos problemas sužinoti pravartu, be to, ir įdomu.

Nuo istorikų rašinių paprasta pereiti prie daugiau ar mažiau atidžiai gyvenimą dokumentuojančios prozos. Viena iš tokių pernai skaitytų knygų – „Emilijos dienoraštis 1942–2015 m.“ Dienoraštis rašytas sau, išleistas po autorės mirties. Skaitant kartais šis tas nuobodu, nes ištęsta (tarkim, daugybė išplėtotų savos meilės istorijų), bet apskritai knyga gerai atskleidžia žmogaus formavimąsi (pirmieji įrašai – kai autorei vos šešiolika), parodo pasipiktinimą sovietiniais pertvarkymais, prisitaikymo pastangas, o paskui ir tikro mokytojos lituanistės atsparumo sovietinei sistemai įgijimą.

Rugilės Audenienės „Vojaĝo“ remiasi autentiškais šeimos dokumentais. Dramatiška esperanto kalbos puoselėtojo gyvenimo istorija tikrai įdomi, bet romanui kenkia nesuvaldytos medžiagos gausa. Įsiminiau vaizdą: karas, moterį verčia pirkti sušaudytų žydų drabužių. Namie ji verkdama sudegina tas į rutuliukus susuktas vaikiškas kojines: savam vaikui kojinių reikėtų, bet tik ne šitų.

Audronė Girdzijauskaitė savo „Atminties šulinius“ pavadino „atsiminimų romanu“. Man šis žanro patikslinimas buvo labai reikalingas, be jo nepatikėčiau, kad pusę šimtmečio atmintis gali išsaugoti tokią detalią bei gausią buities konkretybę, o romano šaltiniai būna visokie.

Prozos, išleistos pernai ir bent pretenduojančios į istorinę, neskaičiau, į mano rankas pakliuvo tik tokios knygos, kur istorijai skirtas savotiškų dekoracijų vaidmuo. Turiu galvoje Dianos Latvės „Memelio gaisrą“ ir Ginos Viliūnės „Žmogžudystę batsiuvio dirbtuvėje“. Prieš keletą metų džiaugiausi, skaitydama pirmąjį G. Viliūnės trilerį, kuriame pynėsi Vilniaus istorija ir dabartis, vyliausi, kad atsirado talentinga populiariąją literatūrą rašanti autorė, tačiau dabar ji knygas leidžia maždaug kas dveji metai, o skaityti jas darosi vis liūdniau. Naujausia knyga – detektyvas: veikėjai ir kai kurios situacijos be galo naivios, įtikinti galinčios nebent pradžios mokyklos mokinį. Ir vis dėlto, kas toje istorijoje yra žmogžudys, iki pat galo neįspėjau, o tai, be abejo, detektyvui pliusas. Gana liūdnai nuteikia tai, iš kokių klišių dalis jaunųjų prozininkų konstruoja sovietmečio realybę: pokary partizanų kūnai aikštėje (vaizdas, tapęs savotiška emblema), visi žmonės yra pilki, nebuvo tuomet (truputį utriruoju) nei žirnelių, nei majonezo, nei sekso… Dar rašant apie sovietmetį prie kiekvieno daiktavardžio privaloma prisegti neigiamą epitetą.

Kai po tokių rašinių, po kapstymosi banalioje, bet rašančiųjų dar labiau subanalintoje praeityje pradėjau skaityti Undinės Radzevičiūtės romaną „Grožio ir blogio biblioteka“, pasijutau patekusi į tikros literatūros šventę. Siužetas, kurį U. Radzevičiūtė pasakoja, dramatiškas, įtemptas, užtekstinė perspektyva erdvi.

Alfonso Andriuškevičiaus „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015“ man irgi yra viena geriausių praeitais metais išleistų lietuvių autorių knygų. Labiausiai žavi būtent dailėtyrininko, kuris į pasaulį žiūri kiek kitaip, žvilgsnis; cituoju beveik atsitiktinai atsiverstą puslapį: „Sninga „muselėm“. Labai gražu. Neišpasakytai lygi ir drauge neišpasakytai niuansuota šviesa. Daugybė pilkų atspalvių ir atšešėlių. Sniego purumą jaučiu visu kūnu. Šviesos akvatintą – ne akimis, o kažkuo sąmonėje, galvoje. Taip ir artėja mirtis. Aišku, kad baisu. Baisu ir to, kaip bus, ir to – kas bus po to. Vėl svyruoju tarp gailesio dėl savo gyvenimo susiklaipymo ir mėginimo džiaugtis juo kaip specifiniu ornamentu“ (p. 63).

Mirties artėjimo paženklintas, bet dar paties autoriaus sudarytas Kęstučio Navako eilėraščių rinkinys „Šeši šeši“ yra iš tokių knygų, kurių pirmą egzempliorių perskaitai bibliotekoje, o paskui eini į knygyną nusipirkti savojo. Prie įdomesnių prozos knygų minėtinas ir Linos Simutytės debiutas „Miesto šventė“.

Viktorijos Daujotytės knygoje „Iš Bileišių vasarų“ – ir proziniai tekstai, ir poezija. Knygoje pasakojama apie kaimą (tradiciškiau tarsi ir nebūna), bet jau apie tokį, į kurį atvažiuojama tik vasaromis, tik ten tas vasarų dienoraštis ir rašomas. Rankos dar iš vaikystės ir jaunystės prisimena žemės darbus, kai kas ir dirbama, tik jau nebūtinai taip, kaip anksčiau (bulvės auga apklotos šienu ar žole, bet ne užartos, kaip būdavo anuomet), net saugumo jausmas tėviškėje ir vasarų sodyboje yra visai kitoks. Savo kieme neužsisklendžiama: labai svarbus netolimas ežeras, susitinkami nelengvų likimų kaimo žmonės. Buvę ir esami paprasti darbai nuolat reflektuojami – kaip ir gamta, skaitymas, rašymas. Reflektuojamas ir savo pačios senėjimas, brandi meilė, kuri reiškiasi pirmiausia kaip nuolatinis rūpestis savuoju Sodininku; jam knyga ir dedikuota.

Vandos Juknaitės interviu rinkinyje „Kalbasi susitikę“, kurį sudarė Gitana Vanagaitė, visi pokalbiai įdomūs, tačiau reto grožio yra susirašinėjimas su Icchoku Meru. Tas susirašinėjimas – ne tradiciniai, bet elektroniniai laiškai, labai trumpi, data nurodyta tik pabaigoje – 2000–2014 metai. Dažnai fiksuojamas žvilgsnis pro langą, daug pastebėjimų apie įkalintą kambaryje gyvenimą (I. Mero sveikata jau beveik tik tokį jį ir leido). Cituoju to laiko, kai Lietuvos dar laukė referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą, o Izraelyje sumažėjo grėsmės iš išorės, įrašą: „Mielas Icchokai, mes tebenerimaujam dėl referendumo. Ir pavasaris vėlyvas ir šaltas. Bet žibutės žydi. Vanda“ – „Miela Vanda, žibutės jau žydi, ir mums leido paslėpti dujokaukes. Dar kartą su šventėmis, Icchokas“ (p. 127). Pašnekovai girdi ir supranta vienas kitą iš trumpučių frazių, bet laiškų pluošto pradžioje išreikšta viltis pasišnekėti prie kavos puodelio taip ir lieka viltim: „Kada nors, klevams degant“ (p. 148). Tai paskutiniai I. Mero žodžiai šioje knygoje.

Esė rinkinyje „Slaptieji Vilniaus klubo užrašai“ (sudarė Laurynas Peluritis) Viktoras Bachmetjevas mini „išsprogusį knygų apie Vilnių bumą“, kurį interpretuoja kaip atsigręžimo „į miestą, kuriame gyvenama, ir bandymo jį prisijaukinti ženklą“ (p. 44), jis padėsiąs naujiesiems vilniečiams prisijaukinti miestą.

Prisijaukinti miestą padeda ir poezija, o jos, Vilniui skirtos, kasmet daugėja. Poetai įvairiai apibūdina miestą ir savo santykį su juo: Czesławui Miłoszui – tai „miestas be vardo“, Juditai Vaičiūnaitei ir Tomui Venclovai – „vienintelis miestas“. Praėjusiais metais atsirado bent pora naujų: Juliaus Kelero „nepaliekantis miestas“ ir Vlado Braziūno „benamis miestas“. J. Kelero rinkinyje „Nepaliekantis miestas“ – keletas paties poeto darytų fotografijų, jos neryškios arba tiesiog neleidžiančios identifikuoti vietos ar objekto, tad dera prie eilėraščių, kuriuose, kaip rašoma viename, „praeičių ir likimų žemėlapis“ (p. 129). Tokie žemėlapiai ryškūs ir istorija niekur nedingsta: „jei praveri langą – / luošiai prie Rotušės laiptų, anapus šlapias / ir amžinas sapnas – to ar ano Gedimino // lietaus pilni kambariai, jis visur atsispindi“ (p. 42). Norėčiau, kad jau ne vieną poezijos antologiją sudaręs J. Keleras ryžtingai imtųsi savo eilėraščių rinktinės ir būtų griežtas bei priekabus jos sudarytojas. V. Braziūno rinkinio „Vilniaus heteroglosija“ miestas daugiakalbis visomis prasmėmis: jame gyvena kelios tautos, į Vilnių suplaukė daugybė ne vilniečių (pačiam poetui vis vaidenasi Svalia, Lėvuo ir girdisi gimtoji tarmė), o dar esama ir miesto plėšikų bei plėšikėlių meistrystės kaitos ir daug kitų dalykų, keičiančių miestą ir jo kalbą.

Indrės Valantinaitės rinkinį „Apsisiautusios saule“ norisi lyginti su pilkšvai balta drobe, tačiau kartais jame prasimuša spalva – tikras, santūriai skaudus balsas. Paskutiniame „Naujųjų sonetų“ eilėraštyje Antanas A. Jonynas rašo: „Patinka man eilėraščiai ir moterys / Su paslaptim. Ir su skeletais spintoje“ (p. 49). Tiek jau to dėl tų skeletų, bet I. Valantinaitė dažnai nepalieka eilėraštyje nė trupučio paslapties, o nesėkmingiausios knygoje yra kai kurių eilėraščių pabaigos, kuriose truputį moralizuojant atskleidžiama visa tiesa. Tarkim, eilėraštyje „Pamokos“ rašoma apie tėvą, išmokiusį „minkštai nukristi“, „kaip katei, išlikti saugiai, nusileisti nesusižeidžiant“, o paskutinės eilutės tokios: „Tik – neišmokė gyventi taip, kad kristi nereikėtų“ (p. 41). Nustebau knygos pabaigoje perskaičiusi labai pakilius K. Navako ir Donaldo Kajoko žodžius, paskui susivokiau, kad čia įrašų knygos viršeliuose žanras, tiesiog I. Valantinaitės poezijos rinkinio viršelis tam netiko. Tas žanras yra reklaminis-pagiriamasis, bet ne vieną knygą perskaičius pasidaro truputį gaila, kai suprantu, kad kolegos ir ne kolegos visiškai nevertina savo vardo, taip dosniai pasirašydami hiperbolizuotų pagyrų frazes.

Vytautas Rubavičius eilėraščių rinkinį „Smilgos šešėlis: vidurnaktis“ baigė skaudžia esė „Savinaikos nuodas iš poezijos malonės“: apie savo gyventą laiką, poeziją, draugus ir kolegas – tokia ištikimybės savajai kartai išraiška. Įdomus Dainius Dirgėlos rinkinys „2D ir kiti formatai“. A. A. Jonyno sonetų klasika šilta, sociali, kiek ironiška, be to, ir žaviai teatrališka, tuo man šiek tiek primenanti Henriką Radauską: „panirusi į šviesą nerealią / šezlonge guli dieviška astartė / ir ignoruoja grėsmę prasigerti / gurkšnodama iš žiedlapių taurelių // ir laukdama budriai ką dar įpilsi / ir sekdama kiekvieną smalsų žvilgsnį / žaismingai slepia savo dekoltė“ (p. 25).

Leons Briedis tekste „Nidos“ teigia, kad „poezija yra amžina, nes visada prasideda iš naujo. Iš nieko“ („Šiaurės Atėnai“, 2021 m. kovo 12 d., vertė Arvydas Valionis). Ana Achmatova rašė, kad eilėraščiai auga iš „šiukšlių“. Praėjusių metų poezija atsirado iš tradicijos ir siekio ją paneigti, iš pasaulyje tvyrančios grėsmės ir savosios mirties artumo, iš kūno, jo pojūčių ir skysčių. A. Marčėnas, kaip būdavo, šiek tiek elegiškas, Rimvydas Stankevičius – ieškantis metafizinių pojūčių ir einantis kiaurai kūnus. Pasaulio grėsmes ir savo atsakomybes gerai jaučia Ieva Toleikytė (rinkinys „Raudonas slidus rūmas“) ir Mantas Balakauskas („Apmaudas“). Labai gražiai išleistame (knygoje spausdinamos fotografo Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos) Dovilės Zelčiūtės eilėraščių rinkinyje „Šokiai Vilniaus gatvėje“ poezija atsiranda iš artimo žmogaus marinimo, laidojimo, iš praradimo skausmo. Manau, kad praėjusiais metais D. Zelčiūtė išleido vieną pačių geriausių savo rinkinių. Tą patį pasakyčiau ir apie Erikos Drungytės rinkinį „Kalnas ir miestas“, Vidmanto Elmiškio „Ir bus atsakyta“ – tik „šiukšlės“, iš kurių atsiranda jų eilėraščiai, yra kitos.

Netikėtai nusibrėžė paralelė tarp lietuvių poetės D. Zelčiūtės ir estų prozininkės Maarjos Kangro, praradimą paverčiančios literatūra. Turiu galvoje jos dokumentinį romaną „Stiklo vaikas“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), kurio pasakotoja sužino, kad taip ilgai, iškenčiant ne vieną nesėkmingai pasibaigusį dirbtinį apvaisinimą, jos siektas kūdikis bus negyvybingas: kaukolės kaulai nesusiformavo ir vaisiaus vandenys išplaus smegenis (moksliškai, paaiškinama tekste, tai vadinama akranija ir anencefalija), ji pasirašo, kad darys abortą, pagimdo jau vaistais numarintą mergytę. Romanas absoliučiai nesentimentalus, nors aišku, kad moteris myli savo „mažulę“, išmintingas, visos detalės tikslios, nes pačios autorės išgyventos. Tai pirmoji leidyklos „Homo liber“ pradedamos serijos „Femina Baltica“ knyga. Serijoje planuojama spausdinti drąsias talentingų moterų prozos knygas apie moteris, nesiribojant tik lietuvių, latvių ir estų rašytojomis.

Baigsiu knyga apie istoriją, kurią, kaip ir daugumą minėtų pradžioje, skaičiau ne lietuviškai: Marijos Stepanovos „Atminties atminčiai“. Rusiškai ji pirmą kartą buvo išleista prieš keletą metų ir jau išversta į daug kalbų. Knyga stora, skaičiau lėtai, tęsdama skaitymo malonumą. Autorė vaikšto takais, kuriais ją vedžioja didelis šeimos archyvas, kalbėdama tai eseistės, tai dailėtyrininkės ar literatūrologės balsu. Istorijos ir kultūros kontekstai čia labai platūs, autorės užrašytas knygos žanras – romansas. Romansas, kaip žinia, meilės daina. Grigorijus Kanovičius irgi neatsitiktinai tą žodį įrašė į savo knygos pavadinimą – „Miestelio romansas“. Abi šios knygos ne pernykštės, tiesiog abi verta skaityti ne vieną kartą.

Jūratė Sprindytė

Karantinas su knyga

Žiniasklaidoje šmėstelėjo naujiena, kad Lietuvoje 2020 metais nupirkta trisdešimčia procentų daugiau knygų nei įprastai, tad tikėtina, kad dalis jų karantino nuobodžiui įveikti ir perskaityta. Prieš kasmetinius knygų dvyliktuko rinkimus Lietuvių literatūros ir tautosakos institute sudaromi bibliografiniai sąrašai pasitarnauja bendresniam vaizdui, su kokia knygų imtimi dirba šiuolaikinės literatūros kritikai. Statistika tokia: iki vasario vidurio iš viso priskaičiavau penkis šimtus trisdešimt knygų, iš jų šimtas viena knyga tenka vaikų literatūrai, šimtas penkios atsidūrė skaitytinų sąraše, o liūto dalį sudaro trys šimtai dvidešimt keturios knygos, kurias pavadinau provincija be kabučių ir „provincija“ su kabutėmis. Be kabučių – tai knygos, išleistos Jonavoje, Kaišiadoryse, Utenoje, Plungėje ir kitur, eiliavimai sau ir artimiesiems arba popsas impozantiškai banaliomis antraštėmis nuo „Tapysiu beribę meilę“ iki „Blondinė gaus ko nori“. Su kabutėmis – girdėtų ar daugmaž žinomų leidyklų produkcija, pasižyminti mentaline provincija. Literatūrinės industrijos apimtys stulbina, tiesa, čia įeina ir keliolika lenkų bei rusų kalbomis išleistų knygų, taip pat negirdėtų keistybių, kaip antai, Pilaitės senjorų bendrijos kūryba ar JAV lietuvių poezijos pavasario almanachas. Šimtų skaičių akivaizdoje kyla klausimas, kiek vis dėlto mes, skaitytojai, įstengiame aprėpti? Iš savo skaitytinų šimto penkių sąrašo sugebėjau įveikti mažiau nei pusę, tikėdamasi, kad nepražiopsojau tikrai vertų dėmesio.

Anksčiau galvojau, kad grafomanija kenkia literatūros ekosistemai, bet šiandien imu manyti, kad geriau tegu rašo kas nori ir kaip nori, dalija draugams ir giminėms, tik tegu nepretenduoja būti vadinami rašytojais. Tokia saviveiklinė žodžio manija padeda stabilizuoti savo gyvenimą, išsisakymais subalansuoti psichinę sveikatą ir pasižymėti artimųjų rate. Blogiau, kai paviršutiniškas rašymas pretenduoja į tikrą literatūrą, kai tikimasi kritikų dėmesio, pozityvaus vertinimo ir įsitvirtinimo literatūros lauke. O tokių rašančiųjų vis daugėja.

Grįžtant nuo mailiaus prie stambmenų galima pasidžiaugti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sauliaus Tomo Kondroto laiko pasidabruota „Kolekcionieriaus“ proza, Kornelijaus Platelio, Gintaro Grajausko rinktinėmis. Antano A. Jonyno „Naujieji sonetai“ buvo ta knyga, kuri sukėlė norą poeziją deklamuoti atmintinai, o to seniai nebuvo („Dekartą prie jūros“ tuoj pat išmokau). Kai identifikuojiesi su būsenomis, peizažais, ironijos tipu, kalbos ritmais, tekstas tarsi be pastangų įsismelkia ir lieka. Beformių rašinėjimų ir eiliavimų sraute griežta klasikinė forma stulbina profesionalumu ir soneto galimybių įvairove. Dar paties sudaryta poeto Kęstučio Navako „Šeši šeši“ sukrečia atsisveikinimo aštrumu („esu per / vieną kūną nuo mirties“), kai kiekvienas kambario daiktas suvokiamas kaip ešafotas. Simptomiškas eilėraštis „Rubato“ – laisvas natose nurodyto tempo keitimas, pasaulio vaizdinių kombinacijos pagal pasąmonines jungtis. Regimoji atmintis man ilgai išlaikė netipišką knygos dizainą ir užsklendžiantį juodą kvadratą, kaip egzistencijos baigmės didelį tašką.

Tikras raritetas lentynoje – „Summa: lietuvių dailininkų poezijos antologija“, apimanti laisvos, necenzūruotos kūrybos laiką nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų (sudarė ir įvadą parašė Gintarė Bernotienė, baigiamąjį žodį – Kęstutis Nastopka, sumanymui talkino patys dailininkai – iniciatoriai, konsultantai, patarėjai). Plastinių menų profesionalai G. Bernotienės tipologiškai skirstomi į socialinius kritikus, akcionistus, ironikus, medituotojus, epikus, scenovaizdžių adoratorius, o K. Nastopkos žodžiais, kai kurie jų reiškėsi ir dailėje, ir poezijoje „lygia jėga“.

Egodokumentikos viršenybė

Svarbiausias pernykštis atradimas, o gal ir pastarųjų metų literatūros tendencija, kad fiktyvūs, sugalvoti pasakojimai smarkiai pralaimi prieš fakto literatūrą ir egodokumentiką – dienoraščius, memuarus, pokalbius. Kitaip tariant, egodokumentika už fikciją pranašesnė atveriamais pasauliais: daugiaprasmės idėjos, unikali patirties autentika, pasakojimo sugestija ir žodžio gyvybė lenkia įprastus prozos žanrus. Igno Staškevičiaus ir Vandos Juknaitės pokalbių knygos, Viktorijos Daujotytės užrašai „Iš Bileišių vasarų“, Alfonso Andriuškevičiaus „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015“ ir mokytojos „Emilijos dienoraštis. 1942–2015“, taip pat žurnalisto Pauliaus Jurkevičiaus pandemijos dienoraštis iš Italijos, Audronės Girdzijauskaitės chruščiovinės Maskvos memuarai, Marytės Kontrimaitės „Kalbėti aukštyn“ – visas šias knygas norisi išvardinti ir išdidinti, siūlyti skaityti. Išskirtinai to verta Rūtos Oginskaitės monografija „Žebriūnas: nutylėjimai ir paradoksai“. Politkalinės Joanos Mureikienės „Likimo išbandymai“ sulaukė net penkto leidimo. Tai kultūriškai informatyvios, paklausios, nenuviliančios knygos.

Harmonizuojantis V. Daujotytės dienoraštinis foliantas „Iš Bileišių vasarų“ – tai įžvalgių apmąstymų nuotrupos, perpintos trapiomis haiku strofomis. Atsiskleidžia sutarimo su gamta džiaugsmas ir literatūrologės refleksijomis papildytas visas „gyvenimo tūris“. Maisto ir kulinarijos žinovo P. Jurkevičiaus „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ – kandus žurnalistinis dienoraštis apie pavasarinės pandemijos situaciją Italijoje („neoromanas iš epicentro“). Krizių ir katastrofų metu pasakoma (pasisako) svarbių egzistencinių dalykų ir pamatomi kasdienybėje nereflektuojami kontrastai: „Žmogus namuose karščiavo, gėrė arbatą, o dabar štai jo net pėdsako nebėra. Arbatos puodelis, iš kurio gėrė, yra, o pelenai, kokie nors materialūs žmogaus likučiai? Nėra“ (p. 197).

I. Staškevičiui knygoje „Gyvenimas jų žodžiais: pokalbiai iš esmės“ pavyksta suformuluoti netradicinius klausimus netradiciniams pašnekovams (dalyvauja Alphonso Lingis, Kazys Prapuolenis, Marius Čepulis, Vladimiras Tarasovas, Vytautas Sirvydis, Jonas Žiburkus, Alain Golaly, Fred Jeremy Seligson, Algis Mickūnas, žinomi Lietuvos fotografai, iš viso net dvidešimt trys įvairių sričių profesionalai). Rimantas Dichavičius pakartoja nors banalią, bet amžiną tiesą, kad kuriančiam žmogui išjudinti reikia „ylos į užpakalį“. Jo fotoalbumas „Žiedai tarp žiedų“ (tai pirmieji aktai sovietijoje), nors dabar laikomas kiek salstelėjusiu, perestroikos metu sukėlė furorą tiek Maskvoje, tiek Kinijoje ir galiausiai inspiravo kone detektyvinę istoriją. Nusavinę parodos „Žiedai tarp žiedų“ eksponatus, banditai demonstravo juos po visą plačią TSRS ir sėmė didelius pinigus. Kino režisierius Gytis Lukšas išsamiai pasakoja epizodą apie apsilankymą Saugumo komitete su iki šiol bent man negirdėtomis detalėmis ir ten išgyventą nežinią. Visi diskutantai kalbasi apie virš rutinos esančius dalykus: atsitiktinumo reikšmę, genus ir žmogaus prigimtį, priklausomybių nuo narkotikų, lošimo ar alkoholio kilmę, santykį su Dievu, kūrybiškumo ištakas ir net žmonijos ateities perspektyvas ir tuo pranoksta kasdienybės smulkmenose besikuičiančią prozą.

V. Juknaitės „Kalbasi susitikę“ (sudarė Gitana Vanagaitė) pašnekovai artimesni humanitarų bendruomenei, problematika labiau nukreipta į aktualijas. Išsiskiria Vandos Zaborskaitės akcentuojami savivokos ir savikūros klausimai. Kas inspiravo tokią stiprią nuostatą – dirbti su savimi, formuotis kaip pilietiškai asmenybei? Valstybės kūrimo poreikis turėti išsilavinusių, atsparių, į ateitį žvelgiančių žmonių? Šiame fone dar skaudžiau atrodo Lietuvos edukologijos universiteto jau nebesančios literatūros katedros dėstytojų pokalbis. Visas ketvertas diskutuoja apie universiteto sunaikinimo beprasmybę, apie buvusias šaunias studentų iniciatyvas, apie dėstytojų nuostatas pirmiausia ugdyti žmogų, o ne specialistą. Vertėjas Cornelius Hellis kalba apie įsimintiniausias Kalėdas sovietinėje Lietuvoje 1985-aisiais, Jurga Ivanauskaitė motyvuoja tikėjimo lūžius ir Vakarų / Rytų poliariškumą. V. Juknaitė dešimtmetį trumpais el. laiškais komunikavo su Icchoku Meru, iš šio paties netikėčiausio susirašinėjimo veriasi ryšio svarba, lakoniško rašymo erdvės, vieno–dviejų sakinių prasmės grožis.

Tendencijų (ne)galimybė?

Jungčiai tarp šios rimtos egodokumentikos ir būtinos aptarti kartkartėm satelitų zonoj liekančios prozos pritinka Sigito Parulskio mintys portale l.rytas: „kaip pasiilgau tikros, sunkios, nerangios kultūros, kaip užkniso visi šie puodai, skudurai, eurovizijos, tvarūs gyvenimo būdai, grožio salonų kančios, tėvas virusas ir motina vakcina, kaip ilgiuosi tų laikų, kai menas buvo menas <…>“ (nuoroda į straipsnį).

Nors Gytis Norvilas yra pareiškęs, kad iš vienų metų kūrybos jokių tendencijų neįmanoma įžvelgti, tai nėra absoliuti tiesa. Knygos susigrupuoja į tam tikrus telkinius ar pagal žanrus, ar pagal tematiką, ar pagal išraiškos pokyčius ir konkreti grupė implikuoja tam tikrą tendenciją, kuri kaupiasi ne vienus metus ir staiga parodo savo smaigalį. Tokie literatūros lauko pakitimai liudija literatūros proceso linkmes ar pokyčių dominantes. Pernai tai buvo 1) pabrėžtinas dėmesys santvarkų virsmui iš sovietinės į nepriklausomą Lietuvą; 2) suvešėjusi kūno problematika; 3) žanrų persigrupavimai; 4) jau minėtas egodokumentikos bumas. Pakartosiu V. Daujotytės repliką, kad noveles rašo tik rašytojai, kad romanas – ir prekė, o eiliavimuose yra kažkas savimyliško.

Akivaizdu, kad novelė pastiprėjo ir kiekybiškai, ir kokybiškai, bet nublanko esė (vos pora rinkinių).

Novelistikoje išsiskiria Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnai“, viena skaitomiausių pernai išleistų knygų. Žinomos žurnalistės veiklos diapazonas platus (dainuoja, kuria TV laidas, gilinasi į kūrybinį rašymą) ir tai atsispindi jos dvylikoje tekstų. Žanro požiūriu tai tikros novelės, neilgos, dinamiškos, turinčios stiprią netikėtą pabaigą. Kūniškumo išdidinimas centruoja Renė Descarte’o sielos ir kūno dualizmą, niekad neįveiksimą filosofinę problemą, kurią autorė aktualizuoja, skirdama daug dėmesio šiuolaikinių technologijų poveikiui mūsų kūnams ir iš to kylančiam nesaugumo jausmui (mus nuolat fotografuoja, transliuoja, daugina, filmuoja, seka, skaičiuoja, skaitmenizuoja etc.). Pertekliaus ir vartotojiško besotiškumo visuomenėse klesti snobizmas, materijos viršenybė, susvetimėjimas, pragmatizmas. Išoriškai kūno koncepciją bene labiausiai atitaria nudistų „Paplūdimys“, kur rūbas traktuojamas kaip socialinė kaukė. Žmogus gimsta nuogas, paskui užgyvena galybę daiktų, kurie pasirodo besą balastas, ir miršta nuogas. Kūnas šiandien yra reprezentacijos objektas, bet kaip jame jaučiamės? Tradicinį pasakojimą mena „Laumžirgis“ apie pasakotojos tėvą, aistringai sukonstravusį lėktuvą, kurio griaučiai dūla garaže. Kūrybinis rašymas autorei tampa atrama (išradinga novelė „Deniso Lukošiaus kūryba“), bet drauge ir išmokto rašymo klišių kasykla, apnuoginančia kūrybos darymą. Labiausiai įsiminė novelė „CV“ – unikalią, milžinišką patirtį turįs po visą pasaulį keliavęs ir dirbęs žmogus netinka net padavėjo vietai, nes neturi rašytinio CV, neva – darbo patirties!

Juozo Šikšnelio novelių knyga „Būsenos“ tradiciška, žodinga, kalba apie paprasto žmogelio rūpesčius, ir nežinau, ką įdomesnio apie ją pasakyti. Gal kad dažniausiai pasakojama personažų lūpomis ir žemuomenės požiūrio taškas yra autentiškas? Knygos pradžioje klimpstu į J. Šikšnelio kalbos apstumą (žodžių „brūzgynai ir atvašynai“), esė skirsnyje pagirtini humoro spygliukai.

Džiugu, kad du trumposios prozos debiutantai visai skirtingi. Linos Simutytės „Miesto šventė“ patraukia savitu pasaulio modeliu ir pastanga gilintis į labilios psichikos jaunuolius draskančias abejones. Dramatizuodama ir psichodeliškai konstruodama autorė skverbiasi gilyn, bet neišvengia manierizmo. Jai optimaliai tiko šiųmetė J. Ivanauskaitės premija. Atsigauti nuo tikro ar tariamo dramatizmo puikiai padeda Sauliaus Vasiliausko mini pasakojimai „Dabar aš ramiai papietausiu“ – lyg ir apie nieką, apie kasdienybės mažmožius, bet simpatiškas santykis su pasauliu atskleistas šelmiškai jaukiai. Nelyg pasakotojas tapatintųsi su šiek tiek kvailo, šiek tiek gudraus ir mokančio pasauliu stebėtis Mikės Pūkuotuko personažu. Panašiai smagiai kontaminavo absurdą ir humorą Regimantas Tamošaitis knygoje „Vien tik zuikiai naktyje“ (2016). S. Vasiliauskas, žaviai parodijuodamas perdegusio humanitaro vizitą pas gydytoją, iškloja teisybę ir apie mano rašinius:

– Ir kokia baigiamojo tema?
– „Rašymas kaip inercija XXI amžiuje“. Noriu ištirti, kodėl gi tiek daug rašančiųjų. Man atrodo, čia toks mūsų tautinis palikimas – ne gyventi, o kurti. Turiu tai pagrįsti empiriškai.  (p. 111)

Romanas kaip virusas

Neabejotina, kad geidžiamiausias burtažodis yra romanas (prieš dešimtmetį buvo esė). Žanro prestižą palaiko vienaip ar kitaip išskirtiniai kūriniai: Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“, Rimanto Kmitos „Remyga“, Sauliaus Šaltenio „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, Dovydo Pancerovo „Medžiojant tėvą“. Beje, ar pastebėjome, kada visai nunyko euroromano etiketė? O „negryno“ žanro paantraštės stebina: novelių romanas, apysakų romanas, esė romanas, atsiminimų romanas, psichoterapinis romanas, neoromanas, beveik romanas, eilėraščių ir poemų romanas su foto, piešiniais ir žemėlapiais… ir net vienas eilėraščių rinkinys vadinasi „NeRomanas“. Panašu, kad žanrinės etiketės reikalingiausios leidėjams.

Istorinė sankirta tarp sovietmečio ir nepriklausomybės ir visas XX a. paskutinis dešimtmetis – pastebimiausia pernai pasirodžiusių romanų kryptis, galbūt taip reaguojant į nepriklausomybės trisdešimtmetį. Atrodo, kad sąmoningiausiai šiai datai romaną rašė S. Šaltenis, tačiau epochos prieštaringumą giliausiai atskleidė R. Kmita. S. Šaltenio romane figūruoja įsimenantis simbolis – gyvatės ir geležiniai jų kiaušiniai. Absoliutus blogis išsirita iš roplių kiaušinių, o Pietų Amerikos mergaitė Jaelė Gvadelupė prosenelio gimtinėje, patekusi į Sausio 13-osios mėsmalę, sužeidžiama, patiria įvairiausių posovietinės realybės kazusų ir priverstinai grūdinasi. Naivios svetimšalės pozicija – geriausias S. Šaltenio pasirinkimas, gaivinant „jubiliejinę“ temą. Dėl Jaelės neutralaus žvilgsnio šiame romane mažiau priešinamas gėris ir blogis (nei, tarkim, S. Šaltenio „Demonų amžiuje“).

Vaivos Rykštaitės romane „Lizos butas“ ir Jurgos Tumasonytės „Remonte“ režimų kaita pavaizduota mažų mergaičių, vėliau paauglių akimis, galbūt todėl nureikšminta, subanalinta, nes nei joms, nei jų tėvams nerūpėjo jokie epochiniai virsmai. Toji karta matė šiurkščią, materialistinę ir nepatrauklią nepriklausomybės pradžią ir ją empiriškai aprašė (infliacija, tarakonai, mizeriški interesai). Vertinga tai, kad parodytas vieno socialinio sluoksnio atsainus požiūris į įvykius, bet tai Atspindžio literatūra be pastangos kurti meninę realybę, kopijuojanti kasdienes realijas ir pliurpalus, supakuota į paprastas žurnalistines schemas, žinant, kaip suregzti sakinį, kaip stumti pirmyn pasakojimą be gilesnių erčių, be tolimesnio horizonto, be paslapties, be žvilgsnio iš aukščiau ir be siautulingos jėgos. „Lizos bute“ yra šmaikščių pasažų, charakteringi priemiesčio čigonai, išsiskiria vėjavaikės motinos paveikslas. Nuvilia J. Tumasonytės „Remontas“, buities kronika be prošvaisčių. Iš knygos tikėjausi tapatybės remonto, paauglės brendimo, bet viskas lieka kaip buvę, ir vienintelė paguoda, kad tipiška tam tikro socialinio sluoksnio pasakotoja gal buvo sąmoningas pasirinkimas. Nėra distancijos su kasdienybės paviršiais, nors apstu laiko realijų. Iš romano sklinda atsainumas, pasidygėjimas (seneliais, kaimynais, draugais, savimi). Karta, neturinti jokio sąlyčio su nepriklausomybės atgavimu? (S. Šaltenio romane figūruoja suinteresuota, kovojusi karta, ir ji kur kas simpatiškesnė.) „Remonte“ personažai nepatiria transformacijų ir niekas nieko neremontuoja, tik nukrapšto dažus nuo balkono lentutės. Sovietmetis ir nepriklausomybės pradžia vis dažniau vaizduojami pasikartojančiais štampais (arba daugėjant tokių kūrinių štampai labiau štampuojasi). Vienadienis greitakalbės žurnalizmas vienija daug prozos tekstų.

Dinamiškesnio siužeto ar ryškaus charakterio reikalaujanti struktūra nesusiklijuoja iš paskirų kūrinių, tik susietų metaforomis, kaip antai, įvairialypis Miestas, sniegas ir Sizifo akmuo Andriaus Navicko apysakų romane „Babelis“. Paskiras apysakas čia greičiau vienija ne vaizdijimas, o mintijimas – pasakotojo intelektualo žvilgsnis ir psichologinė atida žmogaus vidinei sumaiščiai. Vienoje apysakų „Kombinacija“ analitiškai šmaikščiai atskleisti politinės kovos mechanizmai, kaip išversti iš posto valdžios žmogų (šįkart Merą). Politinės manipuliacijos ir verslo užkaborių pinklės D. Pancerovo romane „Medžiojant tėvą“ – taip pat vertingiausia šio trilerio savybė. Tiriamosios žurnalistikos profesionalas teoriškai žino, kad literatūrą rašyti reikia „vaizdingai“, tad stilių perkrauna epitetais, aprašymais, metaforomis, neva „elitinio“ teksto atributais. D. Pancerovo surinkta medžiaga ir neeiliniai gebėjimai regzti siužetą patys savaime vertingi.

Patraukė Inos Pukelytės romano „Panelės iš Laisvės alėjos“ paskyrimas savo močiutėms. Knygos sumanymą inspiravo gilinimasis į Žydų teatro Kaune istoriją, laikinosios sostinės kultūrinės aplinkos terpė. Lenkiškai kalbanti knygyno pardavėja Sofija-Zosė ir Žydų teatro aktorė Rachelė 1932 m. laigo po lietuvių „mažąjį Paryžių“ ir svajoja – viena apie šeimos laimę, kita apie aktorės karjerą. Karo katastrofos akivaizdoj susipynę jų likimai vėl išsiskiria. Niūri realybė parodo, kuo baigiasi įkyrokai keliskart autorės politkorektiškai kartojamas lozungas, kad visos tautos gerai sugyveno. Antra knygos pusė liudija, kad apie laimę rašyti sunku, o apie dramatiškus įvykius – sekasi.

Romanas kaip struktūra

Socialinis arba filosofinis reikšmingumas – būtini gero romano bruožai. Skaitydami R. Kmitos prozą, Šiaulių gyventojai pasijunta labiau šiauliečiais, rašytojas jų tapatybę stiprina ir atpažįstamų realijų interpretacija, ir įspūdinga miesto vaizdinių mitologija, ir regionine šnekta. Antrasis R. Kmitos romanas „Remyga“ yra savotiškas „Šiaulių pokeris“, smūgiuojantis kritiniais gaveliškais kirčiais. Apdairiai pasirinktas veikėjas Remigijus-Remyga – našlaitis, kurio traumas išdidina tarnyba sovietinėje armijoje ir dusinančios Afganistano dulkės. Kad virsmas iš okupanto dresuojamo į laisvą žmogų beveik neįmanomas, liudija daug tikslingai parinktų R. Kmitos epizodų ir detalių, kai dar „visas gyvenimas nenormalus“ (p. 188). Kas, kad iš milicininko tampi policininku, juk net uniformos greit pakeisti negali (dar nepalikę Lietuvos okupantai nuo jų drastiškai plėšo „tautines“ sagas ir grūda į burną, esą, pasprinkit savo laisve). Brutalią pervartų meto tikrovę įgilina apgalvotai pasitelkta fantastika ir šiaulietiški mitai (Jautis, Meška, Buratinas, Vaikiukas), o Remyga simboliškai žūsta prie Kryžių kalno (ir savo kryžiaus nepanešdamas).

Ironišką filosofinį romaną (jau šeštą) sukūrusi Undinė Radzevičiūtė demonstruoja brandžios ir universalios prozos kalibrą. Rašytoja konstruktyvi ir seka ne lietuvių tradicija, jos knygas inspiruoja idėja, kietai sukalta struktūra, aforistiškas stilius. Ir šįkart romano vyksmas iš lokalios mūsų provincijos, kurioje, kaip minėjau, vyrauja Atspindžio poetika, nukeliamas į kitų dimensijų Vakarų Europos erdvę ir dekadanso atmosferą. Jos sukurtas įspūdingas autorinis pasaulis toli už nugaros palieka pasakojimus, kopijuojamus nuo kasdienės buities, nors Veimaro respublikoje rutuliojamas veiksmas implicitiškai apeliuoja ir į mūsų platumas bei laikus. Juk ir po šimto metų svarbu, kaip koreliuoja grožis ir blogis, kas yra moralinės ribos peržengimas, koks santykis tarp tvarkos ir chaoso, tarp aristokratizmo ir žemuomenės, kiek nuodėminga žmogaus prigimtis, kiek galima aukoti dėl savo tikslų ir pomėgių. Ko verta iš senelio paveldėta puiki biblioteka – vadinamasis „dvasinis turtas“, kuris savaip unifikuotas, ypač jei dulka neskaitomas? Perversiška maniako aistra knygas apvilkti odos viršeliais išaukština vienetinį kūną, kad ir siaubingu būdu, maištaujant prieš Dievo įsakymus. Nors iš dalies U. Radzevičiūtės pasakojimas yra nuspėjamas (perregimos Patricko Süskindo „Kvepalų“, Peterio Greenaway’aus filmų inspiracijos), drauge jis savaip paradoksalus, nes yra drąsu taip apversti aukštyn kojom kūno ir sielos hierarchiją bei grįžti prie amžinųjų „sunkios kultūros“ klausimų. U. Radzevičiūtės vaizduojamas blogis didina grožio spindesį.