Domas Kaunas. Rašytoja iš mažo miestelio prie didelio kelio
2026 m. Nr. 4
Edita Barauskienė. Karo vaikų likimai. – Klaipėda: „Eglės“ leidykla, 2025. – 430 p.
Vilniaus knygų mugėje stabtelėjau ties Klaipėdos „Eglės“ leidyklos stendu. Prie jo jau būriavosi lankytojai. Pasistiebęs akimis permečiau knygų eiles lentynose: turinys iškalbus – Vakarų Lietuvos praeitis, dabartis, šių dienų autorių polėkiai ir gyvastingos aktualijos. Greta įkniubusi moteris vartė knygą su vaizdingu viršeliu – dviejų vaikų žaisminga nuotrauka ir antrašte „Karo vaikų likimai“, bylojančia apie Lietuvos praeities laikus. Ji mugės lankytoją stebino, perskaitė pavardę – Edita Barauskienė, norėjo daugiau žinoti apie autorę ir knygos turinį, paslaugos kreipėsi į leidyklos darbuotoją. Mandagiai pasisiūliau padėti ir aš. Išklausiusi apsisprendė: knygą įsigijo.
Edita – iš Priekulės. Bet autorės prigimties ir būdo, kūrybos motyvų bei polėkių nesuvoksime neperskaitę ankstesnės jos knygos „Priekulė – mažas miestelis prie didelio kelio“ (2005). Kas per miestelis prie didelio kelio? Pamario lygumų ar vandenų kilmės? Abu svarbūs. Būna jų išbandymų, būna švenčių. Apie potvynius girdėjome ir girdėsime nuolat. Minija po kojomis. Kas kūrė Priekulę? Kūrė istorija: Vokiečių ordinas prie upės perkėlos, galbūt riteriai – pirmosios dar katalikiškos koplyčios statytojai, reformacijos pirmeiviai, kunigai ir precentoriai, parapinės mokyklos mokytojai. Kūrėsi ir kūrė Prūsijos valstybinis dvaras, ponai, jo baudžiauninkai, civilinės valdžios pradininkai, pirmųjų įstaigų, teismo tarnautojai, nedidelis raštingųjų sambrūzdis. Nuo XIX amžiaus pabaigos prasidėjo žodžių apyaušris. Jis žadino intelektualųjį protą. Užsimezgusios paskatos kvietė kilti aukščiau, gimė kūrybinės minties viešinimo pradmenys ir proveržiai. Ji buvo dvipusė, dvasia atstovaujanti vokiškajai ir lietuviškajai kultūrai.
Su metais gilėjo ir tvirtėjo Priekulės vokiečių bei lietuvių autorių plunksnos pėdsakai literatūroje. Iškiliausiųjų vardus priminsime: Ernstas Wichertas, Ieva Simonaitytė (jos pačios žodžiais: Etmės Evė), E. Barauskienė (į šiųmetę Vilniaus mugę neatvyko, gal nutarė save patausoti birželio 28-ajai, svarbiam įvykiui). Jos kūrybos lauko derlius dosnus – vien knygų per dešimt. Vyraujančios temos – gimtojo krašto žmonių gyvenimai ir likimai. Istorijos patikrą ištvėrusių personažų vardai: Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Ieva Simonaitytė. Temų sklaidą lėmė autorės prigimtis ir sielos jautra. Edita prisipažįsta: „Esu tikra Didžiosios ir Mažosios Lietuvos dukra, kuriai visos šios istorijos eina per širdį tiesiogine, o ne perkeltine prasme.“ Jos motina – žemaitė Genovaitė Vilkaitė iš Švėkšnos, nutekėjusi į Klaipėdos kraštą, ką tik prijungtą prie Lietuvos, tėvas – lietuvininkas Martynas Kurpreikšis iš Virkytų kaimo anapus Vytauto Didžiojo ir Vokiečių ordino sutartimi nubrėžtos valstybių sienos šiapus Saugų nebesančioje Šilokarčemos apskrityje. Edita priduria: „Taigi, jaučiu pareigą tęsti Klaipėdos krašto susivienijimo su Lietuva temą.“ Edita nuoširdžiai sielojasi dėl tirštėjančių sutemų virš Mažosios Lietuvos lietuvininkų genties praeities. Jos kloja ir dengia atmintį, ji nunyksta kaip apleistas želmuo. Edita mato svarbią priežastį: jos atminimo nepuoselėja net universitetų akademinės bendruomenės, dėstytojai, dirbantys studentų auditorijose ir kūrybinio jaunimo sambūriuose. Supratingumo stinga paklausias knygas prūsiškąja tema galintiems rašyti autoriams.
Mūsų rankų laikoma naujausia Editos knyga „Karo vaikų likimai“ tiesiogiai paliečia lietuvininkų būties dabarties problemas ir ateities galimybes. Ji skirtina tarytum atsiminimų žanrui, tačiau ne dokumentinių, bet asmeninės patirties, išgyvenimų nuosėdų, pokario kartos naštos pėdsakų viešinimui. Rašoma pasakojamosios prozos kalba, kai kuo primenančia šio krašto rašytojų, priklausančių „tėviškės rašytojų“ (Heimatdichter) pirmtakų kartai, kūrybą. Taip teigiu remdamasis E. Wicherto, Hermanno Sudermanno, Johanneso Bobrowskio raštais, neseniai skaitytu Agluonėnų mokytojo žmonos Lizbetos Purvinienės (Lisbeth Irritiè-Purwins) romanu „Kova dėl tėviškės žemės“ (1924) ir kitų autorių proza bei poezija. Šiai kūrybai būdingos tėviškės peizažo, kaimiečių charakterių, neramaus vietos gyvenimo, konfliktinių santykių temos, kalba dažniausiai su čionykštės tarmės atskambiais. Editos pasakojime dominuoja charakterių spalvos, pažintų žmonių būdo rėžiai, priklausomybė nuo piktos ir nedėkingos epochos, lemtos karo ir pokario, tarybmečio grubumo, saugumo jausmo stygiaus.
Editos norą rašyti sužadino patirta vaikystės ir jaunystės meto vienatvė. Ieškojo sprendimų, siūlančių išeitis, vedančių sielos atgaivos link. Paguodą pirmiausia teikė knygos: įvairių kartų lietuvių autorių, kitų tautų rašytojų kūrybos vertimai, kaupiami asmeninėje bibliotekoje. Ja rūpinosi kartu su vyru Teodoru. Abu baigė Vilniaus pedagoginį institutą, abu dirbo mokytojais. Geros literatūros nuovokos nestigo. Metų tėkmės stotelėse Editą giliau palietė Jackas Londonas, Günteris Grassas, Siegfriedas Lenzas, Henri Perruchot serija pasakojimų apie prancūzų dailininkus, iš lietuvių – I. Simonaitytė, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius, Juozas Aputis, Bronius Radzevičius. Vertingesnę knygą nutverdavo ir kaimo bibliotekoje, arti jos gerą asmeninę biblioteką turėjo Saugų mokytojas Jonas Dagelis. Jis vaikams ir jauniesiems kolegoms knygų negailėjo. Atramą teikė sparnų nekėlę, gimtinei ištikimi lietuvininkai, bažnytinės evangelikų liuteronų bendruomenės nariai. Kai Edita kūrė romaną „Vyžeikių karalienė“, rėmėsi I. Simonaitytės giminaičių bei vietinių žmonių pasakojimais, lengviau parašė istorinį romaną apie Mažvydą, nes apgyvendino jį Švėkšnoje, iš kurios buvo kilusi mama, įsiminė švėkšniškių dūnininkų tarmę ir visokias paprastų kaimiečių ištarmes, o karo vaikų likimus pažino nuo mokyklos laikų, iš darbo Saugų mokykloje, skaitė buvusios mokinės Doros ir kitų laiškus. Edita artimų ryšių su giminėmis Vokietijoje nepalaikė, jautė nuotolį, gal ir susvetimėjimą.
Dosnesni mintijimų šaltiniai buvo dvasia artimų rašytojų kūryba. Sąsiuviniuose fiksavo vaizdų, nuotaikų, kalbos tėkmės pamokas bei pavyzdžius. Sąsiuvinių prirašė daug ir dabar dar tebesaugo. Nors juos rečiau beatverčia, bet geroji patirtis brandino ir Editos lūpomis byloja karo vaikų likimų istorijose. Šios kūrybos vertinimai Lietuvoje girdimi. Jie virsta paskatomis plunksnos nenuleisti. Tai pažymėta naujosios knygos ketvirtame viršelyje autorės prisipažinimu: „Norėjau akivaizdžiai parodyti, kaip kabinomės į gyvenimą, kaip atkakliai saugojome lietuvybę.“ Atgarsių apie knygą užčiuopiau. Poetas, Panevėžio kunigas Justas Jasėnas dėkojo už atminties žadinimą. Jo žodžiais, „kažin kas iš mūsų būtų buvę, jei ne Mažosios Lietuvos aukštosios pastangos?“. Utenos gydytojas, žemaitis nuo Gargždų, laišku prisipažino: skaitydamas šią knygą verkiau ir juokiausi. Ir dar pridūrė: tokia knyga turėtų būti kiekvienoje mokyklos bibliotekoje. Knygos sutiktuvėse Švėkšnoje dalyvavo visa dvyliktoji klasė, Gargždų viešojoje bibliotekoje – trys literatūros mokytojos su trimis gimnazijos klasėmis. Jautriai įspūdžiais pasidalijo buvusi Raseinių mokyklos literatūros mokytoja Regina Kvietkuvienė, Priekulės kultūros namuose knygos sutiktuvių renginys tapo meno švente. Knygą noriai perka saugiškiai, dabar karo vaikų istorijos eina iš rankų į rankas. Gaila, būta ir kai kurių pedagogų paviršutiniškų atsiliepimų, bet jie liudija tik jų kitokią savivokos ir darbo kokybę.
„Karo vaikų likimų“ knyga vilioja ir aukšta leidybos kultūra, iškalbiomis iliustracijomis. Premiją skirčiau vien už viršelio nuotrauką. Nuopelnai pirmiausiai tenka patyrusiai „Eglės“ leidyklai ir jos vadovui Antanui Stanevičiui, apie 1958 m. darytos nuotraukos autorei geografijos mokytojai Antaninai Balčiūnaitei, apsisprendusiai ir visą gyvenimą ištikimai lydėjusiai Vakarų Lietuvos profesionalų fotografą Bernardą Aleknavičių. Gaila, neseniai jos netekome.
Editos Barauskienės knygai skaitytojų netrūks. Jos mintys ir dvasia virpina labai jautrią mūsų sielos stygą: didelės lietuvių tautos dalies, Mažosios Lietuvos lietuvių netekties nuojautą ir tragediją. Rašytojos iš mažo miestelio prie didžiojo kelio „Karo vaikų likimai“ yra durys į prarandamą ir gal net jau prarastą mus pranokusios tautos dalies pasaulį.